Administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-351-1072/2024
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00869-2024-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.1; 22.11.10
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Institucija) atstovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimo, kuriuo A. J. skundas tenkintas, Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-309-2024 panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. A. J. Institucijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur dydžio bauda už tai, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įmonė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atsakingu asmeniu/direktoriumi, pažeidė imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimus, kadangi išnykus darbo sutarties sudarymo ir vykdymo teisėtam pagrindui, tuo metu, kai pasibaigė trečiosios šalies (Ukrainos) piliečio A. N. (A. N.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje (bevizio režimo) terminas, nenutraukė su juo darbo sutarties ir nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. leido šiam užsieniečiui nelegaliai dirbti Įmonės naudai. Šiais veiksmais (neveikimu) A. J. pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 24 straipsnio 1 ir 2 dalių, 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto, UTPĮ 62 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šiais veiksmais A. J. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimu A. J. skundas tenkintas, Institucijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-309-2024 panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
3. Apeliaciniu skundu Institucijos atstovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą ir palikti galioti Institucijos nutarimą be pakeitimų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. A. N. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. neteisėtai buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje ne dėl to, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 13 d. priėmė neteisėtą sprendimą, o dėl to, kad 2023 m. gruodžio 12 d. pasibaigė jam taikomas, UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje numatytas bevizio režimo laikotarpis. Pirmosios instancijos teismas nutarime neįvardija jokio teisinio pagrindo, patvirtinančio, kad A. N. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtai ir turėjo teisę dirbti, o tik nurodo, kad tuo metu, kol vyko A. N. teisinės padėties klausimo nagrinėjimas (nuo A. N. 2023 m. birželio 20 d. teikto prašymo iki Migracijos departamento 2024 m. gegužės 24 d. išduoto leidimo laikinai gyventi (toliau – ir LLG) Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini)), UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto pagrindu A. N. buvo suteikta teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėtina, kad UTPĮ 2 straipsnio 275 punkte numatyta užsieniečio teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas, visiškai nereiškia, kad užsienietis tuo metu turi jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą ir turi teisę dirbti. Ši nuostata visiškai nepaneigia UTPĮ 39 straipsnio 1 punkto nuostatos, kurioje nurodyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi.
3.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad UTPĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodyti atvejai, kai Migracijos departamento sprendimo vykdymas sustabdomas, šiuo atveju Migracijos departamento sprendimo atsisakyti pakeisti A. N. leidimą laikinai gyventi vykdymas sustabdytas nebuvo, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. el2-12545-1161/2023 pareiškėjo skundo dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento 2023 spalio 13 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo sustabdymo bei įpareigojimo Migracijos departamentui išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą ir suteikti jam teisę laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal UTPĮ normas bus nagrinėjami pareiškėjo teisinės padėties klausimai, taip pat nurodytu laikotarpiu suteikiant jam jau anksčiau įgytą teisę dirbti, netenkino. Šis teismo sprendimas, be kita ko, įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 22 d., t. y. iki A. N. taikomo bevizio režimo laikotarpio pabaigos, tas buvo žinoma A. N. ir A. J..
3.3. Institucijos atstovas pažymi, kad nesuprantama, kodėl ir kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje gali būti taikomos tik UTPĮ 2 straipsnio 275 dalies nuostatos ir visiškai nebūtina vadovautis imperatyviomis UTPĮ III skyriaus „Užsieniečių buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje“ straipsnių (11–64 straipsniai) nuostatomis ir jas vykdyti. Vien tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1337-624/2024 Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti prašymą, nereiškia, kad A. N. apskundimo nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtai ir turėjo teisę dirbti.
3.4. Institucijos atstovas nurodo UTPĮ 23 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje laikomas neteisėtu bei UTPĮ 39 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai užsieniečiai neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, nuostatas ir pažymi, kad sąrašas yra baigtinis ir nenumato išimčių. Šiuo atveju A. N. neturėjo jokio jo teisėtą buvimą patvirtinančio dokumento: jam išduoto LLG Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas buvo pasibaigęs 2023 m. rugsėjo 13 d., o jam, kaip Ukrainos piliečiui, taikomas bevizio režimo laikotarpis baigėsi 2023 m. gruodžio 12 d., t. y. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. jis Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo ir gyveno neteisėtai. UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto norma neatleidžia užsieniečio darbdavio nuo pareigos užtikrinti, kad užsieniečio darbas darbdavio naudai būtų legalus ir nuo pareigos laikytis UTPĮ III skyriaus nuostatų bei jų nepakeičia ar nesudaro pagrindo jų nesilaikyti.
3.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė UTPĮ normas ir nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartimi priimtas sprendimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti A. N. prašymą įrodo, jog užsienietis Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtai ir turėjo teisę dirbti, nes toks sprendimas tik įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti A. N. 2023 m. birželio 20 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tačiau nebuvo įpareigojęs Migracijos departamentą šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiui išduoti šiam užsieniečiui kokį nors jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą ir (ar) dokumentą, suteikiantį teisę dirbti Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas nutarime, kad teikti kreipimąsi pakeisti leidimą laikinai gyventi logine prasme gali tik toks užsienietis, kuriam toks leidimas jau buvo išduotas, todėl iki bus galutinai išspręstas jo teisinės padėties klausimas, užsienietis išlieka darbo teisinių santykių subjektu, nesivadovavo nei UTPĮ, nei DK normomis ir jas kvestionavo. Išvada, jog A. N. teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. gegužės 23 d. (tuo metu, kai jis neturėjo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento) įrodo Migracijos departamento 2024 m. gegužės 24 d. priimtas sprendimas išduoti šiam užsieniečiui LLG Nr. (duomenys neskelbtini), prieštarauja ne tik UTPĮ imperatyvioms nuostatoms, bet ir logikai.
3.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo argumentais, kad A. N. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. teisėtai galėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, tuo metu, kai vadovaujantis UTPĮ 23 straipsnio 1 punktu, 39 straipsnio 1 punktu ir 64 straipsnio 1 punktu, jis Lietuvos Respublikoje buvo ir dirbo neteisėtai. Skundžiamame nutarime nenurodyta, koks A. N. išduotas dokumentas patvirtina jo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą, todėl Institucija konstatavo, kad A. N. darbo sutartis nuo 2023 m. gruodžio 13 d. prieštaravo įstatymams ir šių prieštaravimų nebuvo galima pašalinti, todėl, vadovaujantis DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ši darbo sutartis turėjo būti nutraukta. Institucijos atstovas, cituodamas Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. birželio 18 d. direktyvos 2009/52/EB 2 straipsnio (b) punkto, UTPĮ 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažymi, kad būtent dėl to buvo konstatuota, kad A. N., vadovaujantis UTPĮ 64 straipsnio 1 punktu, dirbo Įmonės naudai nelegaliai.
3.7. Institucijos atstovo nuomone, šioje situacijoje turi būti taikomas principas „iš neteisės nekyla teisė“ (ex injuria non oritur jus), nes negali būti pripažinta, kad užsienietis, dirbdamas tuo metu, kai egzistuoja UTPĮ 64 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos, dirbo teisėtai. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad užsienietis, neturėdamas jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtinančio dokumento gali teisėtai dirbti, paneigia imperatyvias UTPĮ 23 straipsnio 1 punkto, 39 straipsnio 1 punkto, 64 straipsnio 1 punkto nuostatas ir formuoja ydingą praktiką. Skunde pažymima, kad A. J., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, žinojo, ar pagal einamas pareigas privalėjo žinoti ir išmanyti teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, reikalavimus, taip pat privalėjo užtikrinti ir kontroliuoti, kad užsieniečiai jo vadovaujamoje Įmonėje dirbtų nepažeisdami galiojančių įstatymų reikalavimų, tačiau to nepadarė ir buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. A. J. kaltė dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje padaryto pažeidimo visiškai įrodyta byloje esančia medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo nutraukti administracinę teiseną A. J. atžvilgiu ir panaikinti Institucijos nutarimą.
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. J. atstovas advokatas Aleksandras Jokūbauskas (toliau – ir atstovas) prašo atmesti Institucijos atstovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
4.1. UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto nuostata suteikė A. N. teisę laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį įstatymą buvo nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas. Atstovo vertinimu, tuo kategoriškai paneigiamas apeliacinio skundo motyvas, kad A. N. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki leidimo pakeitimo neteisėtai buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 127 straipsnio 4 dalies nuostatos reikalauja Migracijos departamentą priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Migracijos departamentas be pranešimo valstybinei darbo inspekcijai dėl, neva, nelegalaus A. N. darbo, daugiau jokių sprendimų nepriėmė, o tuo taip pat patvirtinamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo buvimo šalies teritorijoje teisėtumo nepertraukiamumas.
4.2. Atsiliepime pažymima, kad A. N., 2022 m. kovo 4 d. sudarydamas darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir disponavimas šiuo dokumentu tuo pačiu jam suteikė teisę dirbti (UTPĮ 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas). UTPĮ 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma nustato, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti ir tuo atveju, jeigu jis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą. Teikti kreipimąsi pakeisti leidimą laikinai gyventi gali tik toks užsienietis, kuriam leidimas jau buvo anksčiau išduotas (pakeistas). Todėl tiek logine, tiek teisine prasmėmis iki buvo galutinai išspręstas A. N. teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimas, jis išliko darbo teisinių santykių subjektu.
4.3. Atstovas, cituodamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio nuostatas, pažymi, kad eliminavus asmenį iš darbo rinkos ir palikus be pragyvenimo pajamų, būtų dirbtinai sukurta situacija UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, kadangi jis neturėtų pakankamai lėšų ir (ar) negautų reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pasak atstovo, šių teisės normų visetas patvirtina A. N. teisę dirbti, nors Migracijos departamentas 2023 m. spalio 13 d. sprendimu neteisėtai atsisakė A. N. pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.
4.4. Institucija A. J. nubaudimo pagrįstumą aiškina tuo, kad A. N. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. gyveno Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (UTPĮ 39 straipsnio 1 dalis) bei dirbo be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti (UTPĮ 64 straipsnio 1 punktas), t. y. šių dviejų teisės normų sąveikos visetu. Atstovo teigimu, A. N. teisėtai buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto normos pagrindu, nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. dirbo pagal 2022 m. kovo 2 d. darbo sutarties sąlygas. UTPĮ 64 straipsnio 1 dalies normos konstrukcija patvirtina, jog teisėtai sudarius darbo sutartį bei pasibaigus išduotų leidimo laikinai gyventi ar vizos terminams, darbo teisinis santykis pagal tokią dispoziciją neteisėtu nekvalifikuotinas, nes tam kartu reikėtų dviejų sąlygų – dirbti be darbo sutarties ir be leidimo laikinai gyventi ar vizos. Laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. darbo sutartis tarp A. N. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė, todėl A. N. darbas Įmonėje neteisėtu pagal UTPĮ 64 straipsnio 1 punkto dispozicijos tekstą nepripažintinas.
4.5. Atsiliepime atstovas, nurodydamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis 1 punkto ir DK 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažymi, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisės aktų nustatyta tvarka sudarė darbo sutartį su A. N., apie darbuotojo priėmimą ir darbą bendrovėje taip pat pranešta laiku, todėl Institucija nepagrįstai argumentuoja, kad A. J. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarė tuo pačiu pažeisdamas Užimtumo įstatymo nuostatas.
4.6. Institucijos teiginiai, kad A. J., neatleisdamas A. N. iš darbo tuo pagrindu, kadangi Migracijos departamentas faktiškai neteisėtai laiku nepakeitė užsieniečiui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje bei taip, neva, pažeidė DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto normą, prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Taip pat minėto DK normos turinys netaikytinas nagrinėjamo ginčo išsprendimui. 2022 m. kovo 2 d. tarp A. N. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta darbo sutartis savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams bei visiškai neegzistuoja aplinkybės dėl darbuotojo sutikimo ar galėjimo perkelti jį į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą.
4.7. Institucija apeliaciniame skunde daug dėmesio teikia administracinių teismų nutartimis, kuriomis netenkinti A. N. ir kito darbuotojo prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Procesinių sprendimų priėmimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai dirbo, todėl administraciniai teismai konstatavo, kad prielaidos, jog pareiškėjai gali patirti neigiamų pasekmių ateityje, nėra realios ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Atstovo vertinimu, tokiais sprendimais administraciniai teismai faktiškai patvirtino pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimo išvadą, kad laikotarpiu, kada buvo nagrinėjamas A. N. teisinės padėties klausimas, vadovaujantis DK 2 straipsnyje nurodytais teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, darbo santykių stabilumo principais, jis turėjo teisę dirbti, kad turėtų pragyvenimo šaltinį tuo metu, kai vyko teismo procesas dėl galimai neteisėtai priimto Migracijos departamento 2023 m. spalio 13 d. sprendimo panaikinimo.
4.8. Atsiliepime apibendrintai pažymėta, kad apeliacinio skundo turinys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad „<...> vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių <...>, trūksta teisinio tikrumo bei aiškumo, padarytos išvados yra dviprasmiškos ir nepaneigia Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. priimto nutarimo pagrįstumo.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Institucijos atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad Institucijos atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu panaikinti Institucijos nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Institucijos atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nutarime neįvardija jokio teisinio pagrindo, patvirtinančio, kad A. N. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtai ir turėjo teisę dirbti, o tik nurodo, kad tuo metu, kol vyko A. N. teisinės padėties klausimo nagrinėjimas, UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto pagrindu A. N. buvo suteikta teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei Institucijos atstovo apeliacinio skundo ir pateikto atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo panaikintas Institucijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-309-2024 ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
8. A. J. Institucijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1 000 Eur dydžio bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingu asmeniu/direktoriumi, pažeidė imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimus, kadangi išnykus darbo sutarties sudarymo ir vykdymo teisėtam pagrindui, tuo metu, kai pasibaigė trečiosios šalies (Ukrainos) piliečio A. N. UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje (bevizio režimo) terminas, nenutraukė su juo darbo sutarties ir nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. leido šiam užsieniečiui nelegaliai dirbti Įmonės naudai. Šiais veiksmais (neveikimu) A. J. pažeidė imperatyvias DK 24 straipsnio 1 ir 2 dalių, 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto, UTPĮ 62 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
9. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą, tačiau nelegalaus darbo turinys ANK straipsniuose esančiose teisės normose nenustatytas. ANK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicija yra blanketinė, šios normos turinys atskleidžiamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje. Administracinio nusižengimo padarymo metu galiojusiose Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje (suvestinė redakcija nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. gegužės 30 d.) numatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Tokią tvarką nustato jau minėtas UTPĮ ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai. Taigi šiuo atveju nelegalaus darbo faktą atskleidžia tokie požymiai: užsienietis pradėjo realiai dirbti; darbdavio ir nelegalaus darbuotojo darbo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas), dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; užsienietis dirba, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, dirba atlygintinai; nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-11-489/2023).
10. UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje (suvestinė redakcija nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d.) numatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, turintis riboto teritorinio galiojimo kelionės leidimą, išduotą pagal Reglamento (ES) 2018/1240 44 straipsnį, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgiau kaip 90 dienų nuo pirmo atvykimo su šiuo leidimu dienos. Pagal UTPĮ 62 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečių įsidarbinimą, 6 dalį užsieniečio darbo santykius reglamentuoja DK, šis Įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai.
11. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju reikšmingose DK 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse (suvestinė redakcija nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) numatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise (1 dalis) bei darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (2 dalis). Pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą (suvestinė redakcija nuo 2023 m. lapkričio 30 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą.
12. Byloje nustatyta ir dėl to nekyla ginčo, kad Migracijos departamentas dvejų metų laikotarpiui, t. y. nuo 2021 m. rugsėjo 13 d. iki 2023 m. rugsėjo 12 d. išdavė Ukrainos piliečiui A. N. LLG Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje ir šis dokumentas suteikė užsieniečiui, kuris teisėtai buvo šalyje, teisę dirbti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2022 m. kovo 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. N. sudarė neterminuotą darbo sutartį dėl fizinio asmens darbo įmonėje šaltkalvio-suvirintojo pareigose. Taigi, A. N. teisėtai buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir teisėtai dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai iki 2023 m. rugsėjo 13 d. Be to, net ir pasibaigus galioti išduotam LLG Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 14 d. iki 2023 m. gruodžio 12 d. A. N. teisėtai buvo Lietuvos Respublikoje ir teisėtai dirbo Įmonėje, kadangi, vadovaujantis jau minėto UTPĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jam, kaip Ukrainos piliečiui, buvo taikomas bevizis režimas, suteikiantis teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.
13. Byloje taip pat nekyla ginčo ir dėl to, kad kaip matyti iš nelegalaus darbo tyrimo metu bendrovės vadovo pateiktų dokumentų, pasibaigus beviziui režimui (teisėtam buvimui Lietuvos Respublikos teritorijoje), laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas A. N. dirbo šios įmonės naudai, t. y. 2023 m. lapkričio mėnesį išdirbo 110 valandų, o 2023 m. gruodžio mėnesį – 120 valandų (1 t., b. l. 47, 47 antra pusė). Šių aplinkybių neginčija taip pat ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. J..
14. Kita vertus, esminis šio ginčo aspektas iš esmės yra priimto Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo A. N. rezultatas ir juo sukurtos teisinės pasekmės bei Migracijos departamento ir A. N. ginčo administracine tvarka sprendimo metu teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.
15. Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad ginčo situacija susiklostė, kai likus mažiau kaip trims mėnesiams iki LLG Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, galiojimo pabaigos, darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. birželio 20 d. Migracijos departamentui teikė prašymą skubos tvarka išnagrinėti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuris ketina dirbti pagal darbo sutartį, išduodant jį naujam dviejų metų terminui iki 2025 m. rugsėjo 12 d. (1 t., b. l. 43–45). Migracijos departamentas 2023 m. liepos 27 d. priėmė šį prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir pradėjo jį nagrinėti (1 t., b. l. 46). 2023 m. rugpjūčio 7 d. su šiuo prašymu buvo atliekami veiksmai ir patikrinta, kad užsienietis nepriemokos Sodrai neturi, įmonė nepriemokų neturi, užsienietis įdarbintas, atlyginimas mokamas. 2023 m. liepos 28 d. buvo išsiųsta N forma Belgijos SIRENE nacionaliniam skyriui, negavus atsakymo, 2023 m. rugpjūčio 31 d. išsiunčiama pakartotinai N forma Belgijos SIRENE nacionaliniam skyriui. 2023 m. spalio 5 d. vis dar negautas Belgijos SIRENE atsakymas, kartu prie pastabų pažymėta, kad Aprašo IV skyrius 16 punktas numato: Jeigu per 10 kalendorinių dienų atsakymas nepateikiamas, tai reiškia, kad SIS perspėjimą paskelbusi valstybė narė neprieštarauja leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos išdavimui arba to leidimo ar vizos galiojimo pratęsimui (Reglamento (ES) 2018/1861 27 straipsnio c punktas). Tą pačią dieną su prašymu buvo vėl atliekami veiksmai ir patikrinta, kad užsienietis nepriemokos Sodrai neturi, įmonė nepriemokų neturi, užsienietis įdarbintas, atlyginimas mokamas, tačiau užsieniečio gyvenamoji vieta nedeklaruota dėl pasibaigusio LLG galiojimo (1 t., b. l. 104–107). 2023 m. spalio 13 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi A. N., nes dėl asmens kita Šengeno valstybė (Belgijos Karalystė) į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti (1 t., b. l. 68–69). A. N. atstovas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 13 d. sprendimą. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 30 d. sprendimu administracinėje byloje nusprendė A. N. skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 13 d. sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo tuo aspektu, kad priimant 2023 m. spalio 13 d. sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, tačiau pažymėjo, kad teismas neturi įgaliojimų spręsti leidimo gyventi pareiškėjui išdavimo ar pakeitimo klausimo, nes šie klausimai susiję su išimtine Migracijos departamento kompetencija (1 t., b. l. 73–76). Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 27 d. priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kuria atmetė Migracijos departamento skundą ir paliko galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 24 d. išdavė A. N. LLG Nr. (duomenys neskelbtini) dvejiems metams, iki 2026 m. gegužės 24 d. (1 t., b. l. 183–187). Taigi, iš aptarto matyti, kad tarp Migracijos departamento ir A. N. lygiagrečiai vyko ir teisminis ginčas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (neišdavimo). Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai, išnagrinėję pareiškėjo A. J. skundą, konstatavo, kad Migracijos departamento 2024 m. gegužės 24 d. priimto teisėto sprendimo pasekmės turi būti taikomas Migracijos departamento 2023 m. spalio 13 d. neteisėtai priimto sprendimo dienai ir padarė išvadą, jog nėra jokio pagrindo laikyti, kad nuo 2023 m. gruodžio13 d. A. N. neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje ir nelegaliai dirbo bei gavo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“.
16. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendžia, jog Institucijos nurodomos bendrosios teisės normos, tokios kaip UTPĮ 64 straipsnio 1 dalies, DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punkto, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio ir kt., nėra taikytinos šioje byloje, kadangi specialiosios teisės normos, nurodytos Regionų administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, Migracijos departamento sprendimuose, UTPĮ 2 straipsnio 275 punkte ir kt. teisės taikymo atveju turi pirmenybę. Be to, apylinkės teismo vertinimu, kadangi šioje byloje yra taikomos specialiosios teisės normos ir jų pagrindu yra sprendžiamas ginčas dėl A. N. buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumo, nėra pagrindo vadovautis Institucijos nurodytu bendruoju teisiniu reguliavimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo skundžiamame nutarime, ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos administracinės atsakomybės už nelegalų darbą normos dispozicija yra blanketinė ir jos turinys atskleidžiamas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje ir būtent šiomis teisės normomis yra vadovaujamasi pirmiausiai. Tuo tarpu apylinkės teismas, priimdamas sprendimą administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, padarė prieštaringą išvadą, kad A. N. UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto normos pagrindu turėjo teisę laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad A. N. nuo 2023 m. gruodžio 13 d. neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje ir nelegaliai dirbo bei gavo darbo užmokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nutarime padarytomis išvadomis dėl kaltės nebuvimo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. J. veiksmuose. Pritardamas apeliacinio skundo motyvams, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek A. J. atstovas atsiliepime pernelyg plečiamai ir A. N. naudai aiškina ir taiko UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto normą, įtvirtintą šio įstatymo I skyriuje, kuriame aptariamos bendrosios nuostatos (UTPĮ 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės bendrosios įstatymo sąvokos), kuri ne tik, kad nereiškia, kad A. N. tuo metu turi teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą ir juo labiau turi teisę dirbti, tačiau apskritai neįtvirtina jokio teisinio reguliavimo, susijusio su nelegaliu darbu, o tik apibrėžia sąvoką, vartojamą šio įstatymo kituose straipsniuose. Tokios išvados niekaip nepagrindžia ir atstovo atsiliepime išdėstyta pozicija, neva tai, kad Migracijos departamentas nepriėmė daugiau sprendimų dėl A. N., pavyzdžiui, įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tik patvirtinamas jo buvimo šalies teritorijoje teisėtumo nepertraukiamumas. Priešingai, UTPĮ 2 straipsnio 275 punktas tik apibrėžia sąvoką, ką reiškia teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas, tačiau savaime nereiškia, kad užsienietis tuo metu išlieka darbo santykių subjektas.
17. Be pirmiau paminėtų UTPĮ nuostatų, kurias pažeidė A. J., skundo nagrinėjimo kontekste kartu aktualios UTPĮ 64 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtą darbą arba neteisėtą užsiėmimą kita veikla Lietuvos Respublikoje, 1 dalies 1 punkto nuostatos, pagal kurias, užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti. Įvertinus išdėstytą UTPĮ reguliavimą, matyti, kad viena iš neteisėtų darbo sąlygų yra 1) leidimo dirbti ir leidimo gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti arba 2) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti, neturėjimas. Nagrinėjamu A. N. atveju yra aktualus darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi turėjimas. Taigi tam, kad užsieniečio A. N. darbas būtų teisėtas, reikia ne tik turėti ar būti sudarius darbo sutartį, bet ir turėti išduotą (galiojantį) leidimą laikinai gyventi. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad A. J. atstovas savaip interpretuoja UTPĮ 2 straipsnio 275 punkto, UTPĮ 64 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir dėl to daro netinkamas išvadas dėl A. N. nelegalaus darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaltinime nurodytu laikotarpiu.
18. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nepagrįstai akcentuoja UTPĮ 58 straipsnio 4 punkto išlygą (teismo nutarime klaidingai nurodyta UTPĮ 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kadangi UTPĮ 58 straipsnis dalių neturi), atleidžiančią nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu užsienietis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kaip sudarančią pagrindą užsieniečiui išlikti darbo teisinių santykių subjektu, kadangi nagrinėjamoje byloje A. N. nelegalaus darbo atveju UTPĮ 58 straipsnio 4 punktas yra neaktualus ir niekaip nepašalina A. J. administracinės atsakomybės. Pažymėtina, kad UTPĮ 58 straipsnio 4 punkte numatyta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu turi arba kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4, 41, 42, 5, 51, 13, 14, 15 ar 16 punktą arba kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 42 punktą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. N. LLG Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas būtent UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto (ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu) pagrindu, numatančiu, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, dėl kurio prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė darbdavys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, logiška, kad prieš teikiant įsigyti leidimą laikinai gyventi ir jau turint darbdavį, pas kurį ketinama dirbti, nebėra tikslinga atskirai įsigyti leidimą dirbti, todėl toks užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, tačiau skirtingai nei interpretuoja A. J. atstovas atsiliepime ir kuriam pritarė pirmosios instancijos teismas aštuntoje skundžiamo nutarimo išvadoje, UTPĮ 58 straipsnio 4 punkte įtvirtinta nuostata nereiškia to, kad asmuo, besikreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, išlieka teisinių santykių su darbdaviu subjektu, pasibaigus leidimo gyventi galiojimui.
19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs A. J. administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Institucijos nutarime padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, nes A. J. pažeidė imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimus, kadangi išnykus darbo sutarties sudarymo ir vykdymo teisėtam pagrindui, tuo metu, kai pasibaigė trečiosios šalies piliečio A. N. UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje (bevizio režimo) terminas, nenutraukė su juo darbo sutarties ir nuo 2023 m. gruodžio 13 d. iki 2023 m. gruodžio 21 d. leido šiam užsieniečiui nelegaliai dirbti Įmonės naudai, t. y. pažeidimas padarytas dėl neatsargumo (nepagrįsto pasitikėjimo), kadangi A. J. numatė, kad dėl jo neveikimo (darbo sutarties su A. N. nenutraukimo) ir leidus užsieniečiui toliau dirbti Įmonėje laikotarpiu, kai baigėsi galioti bevizis režimas, toks asmuo dirbs neteisėtai, tačiau nesiėmė veiksmų, kad toks asmuo nedirbtų nelegaliai. Akivaizdu, kad A. J. buvo žinomos teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių teisėtą įdarbinimą Lietuvos Respublikoje, kadangi A. J. vadovaujama bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar 2023 m. birželio 20 d. kreipėsi su tarpininkavimo raštu dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo A. N.. Taigi A. J., kaip darbdavys, žinojo apie poreikį darbuotojui gauti leidimą laikinai gyventi ir turėjo įsitikinti, kad šis asmuo turi visus reikiamus dokumentus. Pagrindą taip manyti sustiprina ir ta aplinkybė, kad vykstančiame ginče administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 14 d. nutartimi skundo dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – Migracijos departamento 2023 spalio 13 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymo sustabdymo bei įpareigojimo Migracijos departamentui išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą ir suteikti jam teisę laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal UTPĮ normas bus nagrinėjami pareiškėjo teisinės padėties klausimai, taip pat nurodytu laikotarpiu suteikiant jam jau anksčiau įgytą teisę dirbti, netenkino. Taigi, kaip pagrįstai skunde nurodė Institucijos atstovas, teismo sprendimas buvo priimtas ir įsiteisėjo iki A. N. taikomo bevizio režimo laikotarpio pabaigos, tas buvo žinoma A. N. ir A. J..
20. Vertinant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui A. J. paskirtos baudos dydį, pažymėtina, kad administracinės nuobaudos paskirtis yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).
21. Pažymėtina, kad skiriant administracines nuobaudas ir administracinio poveikio priemones, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurias paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kurios, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežtos.
22. Nagrinėjamu atveju Institucijos nutarime nurodyta, kad A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog jis pripažįsta padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Byloje duomenų apie A. J. baustumą nėra, už analogišką nusižengimą jis praeityje baustas nebuvo. Be to, teismų praktikoje pripažįstama tai, kad ANK 95 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas paprastai lemia didelę materialinę naudą nusižengimą darančiam asmeniui, pažeidžia legaliai neįdarbinto asmens konstitucines teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Šioje byloje nėra ginčo, jog darbo sutartis tarp A. J. ir A. N. buvo sudaryta, apie jo įdarbinimą buvo pranešta atsakingoms institucijoms laiku, jam buvo mokamas darbo užmokestis, sumokėti visi su jo įdarbinimu susiję mokesčiai, asmuo buvo draudžiamas privalomuoju asmens sveikatos draudimu. Taigi, patys darbo santykiai nebuvo nuslėpti ar užmaskuoti, ką pagrįstai pažymėjo ir Institucija nutarime, todėl nagrinėjamu atveju A. J. didesnės finansinės naudos negavo, o finansinės žalos darbuotojui ar/ir valstybei padaryta nebuvo. Taigi, aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad leisdamas savo darbuotojui dirbti nelegaliai A. J., nors ir padarė vieną šiukščiausių administracinių nusižengimų, paneigiančių esmines imperatyvias darbo įstatymų nuostatas, iškreipiančių padėtį darbo rinkoje bei sudarantį sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai, tačiau jis nepažeidė konstitucinių žmogaus teisių turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Iš bylos medžiagos matyti, kad nelegaliu darbu A. J. nesiekė nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį fakto, turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju A. J. nubaudimas už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką negali būti formalus.
23. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog, A. J. neteisėtas neveikimas užsitęsė itin trumpą laikotarpį – 7 dienas, šiuos neteisėtus veiksmus nutraukė A. J. savo iniciatyva, o ne dėl Institucijos įsikišimo, kadangi Institucija nurodymą su prašymu pateikti duomenis apie Ukrainos pilietį A. N. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tik 2024 m. vasario 12 d., kai 2024 m. vasario 7 d. gavo pranešimą iš Migracijos departamento raštą apie galimai neteisėtai dirbantį asmenį bendrovėje, kuomet minėtas asmuo faktiškai bendrovėje nedirbo, tuo laikotarpiu buvo nemokamose atostogose. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad A. J. padarytas nusižengimas neturėjo sąmoningos tyčios, jis buvo padarytas dėl neatsargumo (ANK 9 straipsnio 1 dalis). Be to, kaip jau buvo minėta, bendrovė į Migracijos departamentą su prašymu skubos tvarka pakeisti A. N. leidimą laikinai gyventi pateikė likus beveik trims mėnesiams iki šio leidimo galiojimo pabaigos, kai tuo tarpu Migracijos departamentas šį prašymą priėmė ir pradėjo nagrinėti tik daugiau kaip po mėnesio (2023 m. liepos 27 d.) (1 t., b. l. 46), nors, vadovaujantis UTPĮ 33 straipsnio 1 dalies 5 punktu dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, išskyrus šios dalies 3 punkte nurodytus atvejus, – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos ir UTPĮ 341 straipsnio nuostatomis, tokį sprendimą turėjo priimti ne vėliau kaip per 1 mėnesį. Galiausiai galutinį sprendimą Migracijos departamentas priėmė 2023 m. spalio 13 d., kai prieš tai 2023 m. rugpjūčio 31 d. išsiuntė paklausimą Belgijos SIRENE nacionaliniam skyriui, po to, nesulaukę atsakymo, daugiau kaip po mėnesio – 2023 m. spalio 5 d. išsiuntė pakartotinai, kai pagal Reglamento (ES) 2018/1861 27 straipsnio c punktą, negavę iš perspėjimą pateikusios valstybės atsakymo per 10 kalendorinių dienų, galėjo priimti sprendimą pakeisti ar atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, t. y. tokį sprendimą galėjo priimti anksčiau nei 2023 m. spalio 13 d., t. y. kad ir po 2023 m. rugpjūčio 31 d. praėjus 10 kalendorinių dienų. Užsitęsus ginčui dėl priimto Migracijos departamento sprendimo iki pat neskundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutarties priėmimo, Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 24 d. išdavė A. N. leidimą laikinai gyventi. Taigi, šiuo atveju matyti ir institucijos pasyvumas. Ukrainos pilietis A. N. gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas tam leidimo, tačiau įvertinus tiek ir Migracijos departamento veiksmus, matyti, kad jis nebuvo tiek pavojingas, nes ilgą laiką nebuvo imtasi jokių veiksmų užkardyti jo neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Be kita ko, nors Institucija, priimdama nutarimą, svarstė dėl švelnesnės administracinės nuobaudos paskyrimo A. J., tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepakankamai individualizavo A. J. skirtiną bausmę. Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, taip pat Institucijos nutarime įvardintas A. J. charakterizuojančias aplinkybes (gaunamą atlygį, šeiminę padėtį, išsilavinimą, nebaustumą ir kt.) (1 t., b. l. 23), skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad šiuo atveju tikslinga švelninti A. J. administracinę atsakomybę, kadangi nustatytos reikšmingos aplinkybės, kurių visuma mažina padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą visuomenei ir rodo, kad padarytas administracinis nusižengimas buvo atsitiktinio pobūdžio, o ne A. J. būdingo elgesio modelio dalis. Atsižvelgiant į tai, tikslinga taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir A. J. skirti mažesnę baudą negu administracinio nusižengimo padarymo metu galiojusioje ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda.
24. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimas naikintinas, o Institucijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-309-2024 administracinio nusižengimo byloje dalyje dėl paskirtos administracinės nuobaudos keistinas ir A. J. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, paskirta 1 000 Eur dydžio bauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, skirtina A. J. mažesnė bauda, negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali, tai yra – 300 Eur dydžio bauda.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 654 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus atstovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą ir priimti naują nutartį administracinio nusižengimo byloje:
Pakeisti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-309-2024 administracinio nusižengimo byloje dalyje dėl nuobaudos ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 6 dalimi, A. J. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, paskirtą baudą sumažinti iki 300 Eur (trijų šimtų eurų). Kitoje dalyje Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. balandžio 19 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-309-2024 palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.
Teisėja Eglė Venckienė