Civilinė byla Nr. e2A-1213-601/2022

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12632-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.2.8; 2.4.2.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D IM A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 13 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Linos Žemaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės N. K. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. R. ieškinį atsakovei A. M. dėl nuosavybės teisių pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė N. K. R. (toliau – ieškovė) prašė pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpa a-2 (1/4 dalis nuo 3,73 kv. m.) ir į 244/2000 dalis ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), įregistruoto buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priklausiniu, esančių adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 1978 m. (duomenys neskelbtini) d. tarp jos ir mirusio R. G. buvo sudaryta santuoka, kuri buvo nutraukta 1999 m. (duomenys neskelbtini) d. Kauno apylinkės teismo 1998 m. (duomenys neskelbtini) d. sprendimu, nutraukiant santuoką, nebuvo padalintas santuokoje įgytas turtas. R. G. 2020 m. (duomenys neskelbtini) d. mirė. R. G. vardu buvo registruotas butas su bendro naudojimo patalpa a-2 (1/2 dalis nuo 3,73 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bei priklausiniu, t. y. 244/1000 dalys ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys adresu Kaune, (duomenys neskelbtini). R. G. vardu registruotas turtas buvo įgytas pagal butų privatizavimo įstatymo nuostatas, sudarant 1992 m. rugpjūčio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta R. G. ir ieškovei gyvenant santuokoje. Kadangi santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas tarp sutuoktinių, todėl yra pagrindas ieškovei prašyti teismo pripažinti asmeninės nuosavybės teises į 1/2 buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpa a-2 (1/4 dalis nuo 3,73 kv. m.) ir į 244/2000 dalis ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), įregistruoto buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priklausiniu, esančių adresu Kaune, (duomenys neskelbtini).

3.       Atsakovė nurodė, jog palikėjas R. G. testamentu visą savo turtą paliko atsakovei su kuria nuo 2000 metų kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Po R. G. mirties, atsakovė su testamentu kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, tačiau notarė atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, nes laikė, jog turtas įgytas santuokoje su ieškove, todėl tariamai ieškovei net ir po santuokos nutraukimo priklauso 1/2 dalis ginčo buto su priklausiniu. Atsakovė nesutinka su ieškinyje nurodytais ieškovės argumentais, jog ginčo buto 1/2 dalis turi būti pripažinta ieškovės asmenine nuosavybe. Nekilnojamojo turto registre ginčo butas yra įregistruotas nuo 1992 m. rugpjūčio 27 d. kaip R. G. asmeninė nuosavybė. Atsakovė šiame bute kartu su R. G. gyveno ir vedė bendrą šeimos ūkį nuo 2000 metų, tačiau visą šį laikotarpį atsakovei nebuvo žinoma, jog ieškovė save laiko buto bendrasavininke. Palikėjas R. G. testamentu atsakovei paliko asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir jai, kaip sąžiningam trečiajam asmeniui, nebuvo žinoma apie kitų asmenų teises į paveldėtą turtą. Ši aplinkybė tapo žinoma atsakovei pateikus prašymą notarui dėl R. G. palikimo priėmimo. Ieškovė savo nuosavybės teisių į ginčo butą gyvendama santuokoje (iki 1998 m. (duomenys neskelbtini) d.) su palikėju R. G. viešajame registre neįregistravo, santuokos nutraukimo byloje sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė nebuvo dalijama, ginčo butas liko palikėjo asmenine nuosavybe ir jis toliau jame gyveno iki savo mirties. R. G. savo nuožiūra valdė ir naudojo butą, kaip asmeninės nuosavybės teisės objektą, mokėjo už komunalines paslaugas, o ieškovė į šį butą niekada nereiškė jokių teisių ar pretenzijų. Laikytina, kad atsakovė šiame bute gyvena nuo 2000 metų ir kaip R. G. sugyventinė kartu su palikėju šį butą bendrai valdė, prižiūrėjo ir išlaikė iki jo mirties, o po R. G. mirties toliau rūpinosi ir rūpinasi buto priežiūra ir išlaikymu. Ieškovė daugiau nei 21 metus nesiėmė ir neatliko jokių teisinių veiksmų siekdama įgyvendinti menamą teisę į bendrosios nuosavybės dalį, ir tik mirus buvusiam sutuoktiniui ėmėsi teisinių priemonių savo nuosavybės teisių į ginčo butą įgyvendinimui. Turėtų būti taikoma ieškinio senatis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, pritaikęs ieškinio senatį.

5.       Teismas nurodė, kad CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus CK; iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Ginčo butas įgytas santuokai nepasibaigus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad butas buvo bendroji jungtine sutuoktinių nuosavybė. Taip pat paminėtina, jog ginčo butas privatizuotas remiantis Butų privatizavimo įstatymu. Butų privatizavimo lengvata pagal šį įstatymą buvo teikiama šeimai, o ne vienam iš sutuoktinių. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė nutraukus santuoką (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Nutraukiant santuoką galiojo 1964 m. SŠK. Šio kodekso 23 straipsnis numatė reikalavimams padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, trejų metų ieškininės senaties terminą.

6.       Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovės ir R. G. santuoka buvo nutraukta 1998 m. (duomenys neskelbtini) d. teismo sprendimu, kuris įsiteisėjo po 20 dienų, remiantis tuo metu galiojusia 1964 m. CPK 233 straipsnio 1 dalimi, tai yra 1998 m. (duomenys neskelbtini) d. Kadangi šiuo metu galiojantis CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., todėl mano, kad 3 metų senaties terminas suėjo 2001 m. birželio 20 d., t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., kuomet įsigaliojo naujasis CK.

7.       Teismas nurodė, kad ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti. Tačiau senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tada, kada bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą (SŠK 40 straipsnis). Iš byloje pateikto ištuokos liudijimo matyti, jog vienas iš jų 1999 m. (duomenys neskelbtini) d. įregistravo ištuoką. Todėl neabejotina, kad buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Trejų metų senaties terminas sueitų 2002 m. balandžio 8 d., tai yra, jau galiojant naujam CK kodeksui, todėl taikytinas bendrasis dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovė per numatytą 10 metų ieškinio senaties terminą (iki 2009 m. (duomenys neskelbtini) d.) reikalavimo nepareiškė, todėl ieškinys atmestas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.       Apeliaciniu skundu ieškovė N. K. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1.                      santuokoje įgytas turtas nebuvo padalintas tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo momentu, apeliantė (ieškovė) niekada neatsisakė nuosavybės teisių į šį turtą, ji neperleido jo, o apie tai, kad buvęs sutuoktinis nevykdys bendros valios dėl buto palikimo jos dukrai I. L., sužinojo tik 2021 m. balandžio 29 d., todėl apeliantė mano, kad yra pagrindas prašyti jai teismo pripažinti asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį buto;

8.2.                      pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Teismas privalėjo taikyti specialios normos, t. y., CK 3.129 str., nuostatas, kurios nustato, kad reikalavimas dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyriumi. Tai reiškia, kad įstatymo nuostatos reglamentuojančios santuokoje įgyto turto padalijimą nustato, kad reikalavimams dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimo negali būti taikoma ieškinio senatis, tačiau teismas ją taikė;

8.3.                      SŠK 10 straipsnyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas sutuoktinių turtui padalyti po ištuokos prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad po santuokos nutraukimo apeliantė ir miręs R. G. valdė įgytus santuokoje nekilnojamus objektus bendru sutarimu, galima daryti išvadą, kad nebuvo jokio ginčo tarp šių asmenų dėl bendro turto valdymo, o įvykę nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai patvirtina, kad buvo bendras sutarimas. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties pradžią, kadangi ginčų dėl turto valdymo tarp buvusių sutuoktinių nebuvo. Vieno ar kito sutuoktinio vardu įregistruotas turtas neleidžia padaryti išvados apie kito sutuoktinio teisių pažeidimą, jeigu šis turtas realizuojamas bendru abiejų sutuoktinių sutarimu ir ginčų tarp buvusių sutuoktinių nebuvo. Taigi, manome, kad apeliantės sužinojimo apie jos pažeistas teises momentas turi būti pripažįstamas momentas, kada ji sužinojo apie surašytą testamentą, todėl šis terminas tik teoriškai gali būti skaičiuojamas nuo 2021 m. balandžio 29 d., kada ji sužinojo apie testamentą ir duoto pažado neištesėjimą;

8.4.                      pirmosios instancijos teismo motyvai prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl ieškinio senaties taikymo.

9.       Atsakovė atsiliepime apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti ieškovės ieškinį. Nurodo, kad sutinka su teismo pateiktu ieškinio senaties termino taikymu ir aiškinimu, ir tai, jog nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Nors CK 3.129 str. nustato sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikomas taisykles, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senaties terminas netaikomas, tačiau nagrinėjamu atveju, santuokos nutraukimo metu buvo taikomas tuo metu galiojusio SŠK 23 str. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, t. y. įstatymas numatė ieškinio senaties termino taikymą. Todėl nagrinėtoje byloje sprendžiam teisiniam ginčui negali būti taikoma tuo metu negaliojusi CK 3.129 str. taisyklė dėl ieškinio senaties termino netaikymo. Be to, CK 3.129 str. skirtas išimtinai turtui, kuris yra bendroji jungtinių sutuoktinių nuosavybė, todėl R. G. ir apeliantei 1998 m. (duomenys neskelbtini) d. nutraukus santuoką butas, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė tapo bendrosios dalinės nuosavybės objektu, todėl jam netaikoma CK 3.129 str. taisyklė dėl senaties. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje taikė bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, kurį skaičiavo nuo ištuokos įregistravimo dienos, t. y. nuo 1999 m. (duomenys neskelbtini) d., kai apeliantei tapo žinoma apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo butą atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Apeliacinis skundas tenkinamas.

11.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320

12.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar apeliantei priklauso, po buvusio sutuoktinio R. G. mirties, nepasidalinto po ištuokos turto dalis (1/2 buto).  

13.       Nustatyta, kad tarp apeliantės (ieškovės) ir jos buvusio sutuoktinio R. G. 1978 m. (duomenys neskelbtini) d. buvo sudaryta santuoka, kuri buvo nutraukta 1999 m. (duomenys neskelbtini) d. Kauno apylinkės teismo 1998 m. (duomenys neskelbtini) d. sprendimu. Nutraukiant santuoką, nebuvo padalintas santuokoje įgytas turtas. Duomenų, kad buvo kokių nors ginčų dėl nepasidalinto turto, nėra. R. G. 2020 m. (duomenys neskelbtini) d. mirė, testamentu palikdamas savo turtą sugyventinei atsakovei A. M.. R. G. vardu buvo registruotas butas su bendro naudojimo patalpa a-2 (1/2 dalis nuo 3,73 kv. m.), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bei priklausiniu, t. y. 244/1000 dalys ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantys adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), kuris buvo įgytas 1992 m. rugpjūčio 27 d. (santuokos metu) privatizavo būdu (toliau – ginčo butas). Nėra ginčo, jog šis turtas buvo įgytas ir priklausė sutuoktiniams kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

14.       Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės reikalavimą pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 ginčo buto, motyvuodamas ieškinio senaties termino pabaiga, t. y. teismas nustatė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas (galiojęs iki naujo CK įsigaliojimo – 2001 m. liepos 1 d.) sueitų 2002 m. balandžio 8 d., tai yra, jau galiojant naujam CK kodeksui, todėl taikė bendrąjį dešimties metų senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) ir laikė, jog jis praleistas, tačiau netaikė CK 3.129 straipsnio, kuris reguliuoja ieškinio senaties taikymą bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei.

15.       Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškinio senaties taikymo.

16.       CK 3.129 straipsnyje numatyta, kad reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.

17.       Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, paminėtas teisinis reguliavimas tampa aktualus šios bylos kontekste, nes ieškovas įgyvendina savo teisę dalį turto šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti asmeninėn nuosavybėn, įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra ir CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3-449/2003). Tačiau ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008).

18.       Taigi, tam, kad apeliantės reikalavimui būtų galima taikyti ieškinio senatį, būtina nustatyti, jog 3 metų ieškinio senaties terminas, galiojęs santuokos nutraukimo metu, pasibaigė iki naujo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). Priešingu atveju (jeigu minėtas terminas nepasibaigė iki 2001 m. liepos 1 d.), apeliantės reikalavimui nėra taikomas ieškinio senaties terminas, nes ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto.

19.       Nagrinėjamu atveju, byloje nėra nustatyta, kad apeliantės (buvusios sutuoktinės) subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę (teisė naudotis, valdyti ar disponuoti turtu) buvo pažeistos iki 1998 m. liepos 1 d. (tam, kad 3 metų ieškinio senaties terminas galėtų pasibaigti iki 2001 m. liepos 1 d.). Pažymėtina, kad sprendimas nutraukti santuoką įsiteisėjo 1998 m. birželio 19 d., kuriame šalys nekėlė turto padalijimo klausimų, šio sprendimo neskundė, todėl subjektinių teisių pažeidimas dėl bendro turto galėjo atsirasti nuo 1998 m. birželio 19 d. iki 1998 m. liepos 1 d., tačiau, kaip jau minėta, tokių aplinkybių nenustatyta. Be to, nėra nenustatyta jokių apeliantės teisių pažeidimų dėl nepasidalinto bendro turto ir vėliau. Taigi, nesant jokių įrodymų, kad apeliantės teisės dėl bendro turto buvo pažeistos, nėra jokio pagrindo spęsti, jog ji žinojo ar turėjo žinoti apie savo subjektinių teisių pažeidimą į bendrąją jungtinę nuosavybę, todėl ieškinio senaties terminas iki 2001 m. liepos 1 d. negalėjo net prasidėti.

20.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad „senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tada, kada bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą (SŠK 40 straipsnis)“. Ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis), o ne nuo santuokos nutraukimo įregistravimo (kaip objektyvaus kriterijaus). Pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad „Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodydamas, kad senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tada, kada bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą (SŠK 40 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2008).

21.       Nustačius, kad apeliantė nėra praleidusi 3 metų (SŠK numatyto) ieškinio senaties termino iki 2001 m. liepos 1 d., apeliantės reikalavimui, kuris pareikštas po 2001 m. liepos 1 d., taikytinos CK teisės normos, reguliuojančios ieškinio senatį, o pagal jas apeliantės reikalavimui nėra taikoma ieškinio senatis (CK 3.129 straipsnis).

22.       Nepagrįstu laikytinas atsakovės argumentas, kad R. G. ir apeliantei 1998 m. (duomenys neskelbtini)d. nutraukus santuoką, butas, kuris buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė tapo bendrosios dalinės nuosavybės objektu, todėl jam netaikoma CK 3.129 straipsnio taisyklė dėl senaties. Nutraukiant apeliantės ir R. G. santuoką, pagal tuo metu galiojusį SŠK nebuvo nustatyta pareiga (būtinybė) pasidalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog santuokos nutraukimas gali pakeisti sutuoktinių turto teisinį rėžimą iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. nutraukus santuoką, nepasidalintas sutuoktinių turtas išlieka jų bendrąja jungtine nuosavybe.

23.       Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir nepagrėstai ieškinį atmetė. Byloje nėra ginčo, kad ginčo butas iki R. G. mirties nebuvo padalintas tarp buvusių sutuoktinių ir, kad jis buvo bendroji jungtinė apeliantės ir R. G. nuosavybė (įgytas santuokoje, privatizavus ginčo butą), tą nustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl apeliantės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teises į ginčo butą (atskirti jos dalį nuo R. G. dalies) yra pagrįstas ir tenkintinas. Atsakovės nurodomos aplinkybės tokios kaip: 1) apeliantė iki R. G. mirties nesikreipė dėl ginčo buto padalijimo, 2) apeliantė neprisidėjo prie ginčo buto išlaikymo, - nėra reikšmingos sprendžiant jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo klausimą, nes jos nepanaikina vieno iš sutuoktinių teisės gauti jam priklausančią dalį turto.

24.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25.       Patenkinus apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliantės išlaidas sudaro žyminio mokesčio sumokėjimas už ieškinį ir apeliacinį skundą – 1 184 Eur (592 + 592) bei išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas – 2 300 Eur (1 600 pirmosios instancijos teisme ir 700 apeliacinės instancijos teisme). Tokiu būdu apeliantei iš atsakovės priteistina 3 484 Eur bylinėjimosi išlaidų.

       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

       Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

       Pripažinti N. K. R., a. k. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpa a-2 (1/4 dalis nuo 3,73 kv. m.) ir į 244/2000 dalis ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), įregistruoto buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priklausiniu, esančių adresu Kaune, (duomenys neskelbtini).

       Priteisti ieškovei N. K. R., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 3 484 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidas.

      Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Evaldas Burzdikas

                                                                                                                                   Diana Labokaitė

                                                                                                                                   Lina Žemaitienė