Administracinė byla Nr. A-1162-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02270-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis įvairiais laikotarpiais buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 140, 211, 205 ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos. Kamerose buvo įrengtos dviaukštės metalinės lovos, dvi spintelės, stalas, suolai, sanitarinis mazgas, lentynos, todėl gyvenamojo ploto teko dar mažiau. Gamtinius reikalus turėjo atlikinėti kitų kameroje esančių asmenų akivaizdoje, nebuvo atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos. Atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta pareiškėjui neturtinė žala, t. y. pasidarė dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, sumažėjo bendravimo galimybės, prarado susidomėjimą kasdienine veikla, sumažėjo svoris, sulėtėjo mąstymas. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti, nurodė, jog skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose 4 paras buvo laikomas kameroje, kurioje gyvenamojo ploto iki teisės aktuose nustatytos minimalios normos trūko 0,06 kv. m., todėl toks ploto trūkumas negalėjo turėti pasekmių fizinei ir psichinei pareiškėjo sveikatai. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Sanitariniai mazgai tardymo izoliatoriuje yra atskirti 2,1 m. pertvaromis, tiekiamas šaltas vanduo, įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Nurodė, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų į Kauno tardymo izoliatoriaus psichologą konsultacijų skundžiamu laikotarpiu nesikreipė. Būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas nė karto į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė. Nurodė, jog pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga, sporto kambariu su teniso stalais, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla – t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis suėmimo sąlygų įtaką, todėl teigė, kad negalima traktuoti, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Akcentavo, kad pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą argumentavo nekonkrečiai, t. y. nenurodė, kaip laikymo sąlygos veikė kiekvieną iš jo nuomone pažeistų gėrių. Teigė, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti ir nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 47–51) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 80 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 140, 211, 205 buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. spalio 29 d., nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. sausio 21 d. ir nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. vasario 18 d. Vadovaudamasis Kauno TI 2016 m. sausio 27 d. pažymos Nr. II-482 „Apie E. Š. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenimis nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 18 parų, iš kurių 10 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 0,77 kv. m., 0,51 kv. m. ir 0,06 kv. m. gyvenamojo ploto. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Teismas pasisakė, kad nors pareiškėjas ir nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.), tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog kamerose buvęs inventorius sumažindavo ir taip mažą kameros plotą teismas pareiškėjo teiginius šioje dalyje atmetė, pasisakydamas, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ numatyta, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Dėl kameroje buvusio privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto buvo atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose buvo įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, atskira oro šalinimo sistema, patalpos padengtos plytelėmis –  lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kas atitiko Taisyklių 14.5. punkto ir Higienos normos HN 76:2010  21 punkto reikalavimus, todėl, teismas vertino, kad Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo.

Dėl kamerų ventiliacijos teismas pasisakė, jog nėra nustatyta, kad pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų  t. y. ventiliacijos, buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikė nepagrįstais. Pažymėjo, jog pareiškėjo teiginį, kad į kamerą nepateko grynas oras, paneigė atsakovo teismui pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, kad kamerose orlaidės atsidaro, todėl darė išvadą, jog grynas oras į kamerą patekdavo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ir jo patikslinimais prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjui teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, taip pat pareiškėjas nesutiko, kad teismas nagrinėdamas bylą vadovavosi nacionaliniais įstatymais.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos kalint Kauno TI.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikta Kauno tardymo izoliatoriaus pažymą „apie E. Š. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 16-17), iš kurios matyti, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2014 m. vasario 18 d.spalio 24 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais, pareiškėjui teko mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose, viso 10 parų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančios Pažymos duomenimis, kurioje matomas kamerose buvusių asmenų skaičius, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei konkretus laikymo sąlygų laikotarpis.

Dėl pareiškėjo pageidavimo taikyti ne nacionalinę teisę vertinant pareiškėjui tekusį kameros plotą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ir į tai, kad baldai taip pat užėmė dalį kameros ploto, sutinka, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas yra nustatytas ir negali būti vertinamas kaip atsitiktinis ar nereikšmingas, tačiau kartu su ploto pažeidimu, nustačius ir tai, kad Kauno TI pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore, naudotis sporto kiemeliais, lankytis bibliotekoje ir pan., vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytam neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Ramūnas Gadliauskas

                                                                                                            Virginija Volskienė