Civilinė byla Nr. e2A-59-1120/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01927-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. K. ir A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2388-656/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AMBER LOGISTICS“ ieškinį atsakovams A. K. ir R. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nepagrįstai išmokėtų lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „AMBER LOGISTICS“ (toliau ir – ieškovė) prašė: 1) pripažinti negaliojančiais 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. sausio 21 d., du 2015 m. sausio 22 d., 2016 m. balandžio 22 d., 2016 m. gegužės 3 d., 2016 m. gegužės 10 d., 2016 m. gegužės 15 d., 2016 m. gegužės 16 d., 2016 m. gegužės 23 d., 2016 m. gegužės 30 d., 2016 m. birželio 2 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. birželio 22 d., 2016 m. liepos 7 d., 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. spalio 3 d., 2016 m. spalio 25 d., 2016 m. lapkričio 3 d. mokėjimų sandorius (toliau – sandoriai) ir 2016 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1, 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 4; 2) taikyti restituciją – iš R. K. (toliau ir – atsakovė) ieškovei priteisti 25 084,44 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) iš atsakovės ieškovei priteisti 15 125,54 Eur neteisėtai išmokėtų dividendų bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) iš atsakovo A. K. (toliau ir – atsakovas) ieškovei priteisti 14 680,67 Eur neteisėtai išmokėtų dividendų bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškovės valdyme dėl sunkios sveikatos būklės visiškai nedalyvavo nuo 2013 m., todėl ieškinyje dėstomų aplinkybių apie įmonės finansinę būklę ir skolintas lėšas nežino. Atsakovui 2015 m. išmokėta 4 932,06 Eur dividendų, tačiau dividendų skyrimo aplinkybių nežino. Apie pinigų išėmimą iš kasos nežino, todėl reikalavimas priteisti 14 680,67 Eur turi būti atmestas.
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad nėra gavusi iš ieškovės išmokų grynaisiais pinigais, įskaitant 2016 m. kasos išlaidų orderiais Nr. 1 ir 4 tariamai išmokėtus 5 809 Eur. Visi atsiskaitymai ir kiti mokėjimai bendrovėje buvo vykdomi bankiniais pavedimais, apie kasoje laikomus grynuosius pinigus atsakovė nežinojo. Visus sprendimus, susijusius su ieškovės finansais, savarankiškai priimdavo įmonės direktorius, o įmonės buhalteriją vykdė tuo tikslu pasamdyta UAB „Finteisa“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir: 1) pripažino negaliojančiais sandorius, 2016 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1, 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 4; 2) taikė restituciją – iš atsakovės ieškovei priteisė 25 084,44 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) iš atsakovės ieškovei priteisė 15 125,54 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) iš atsakovo ieškovei priteisė 14 680,67 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad savo reikalavimą ieškovė įrodinėjo aplinkybėmis, jog dividendų išmokėjimo metu bendrovė buvo nemoki, pelno neturėjo, akcininkai, nepaisydami bendrovės sunkios turtinės padėties, buvusių įsipareigojimų kreditoriams, nuostolingos veiklos, nusprendė išmokėti ir gavo dividendus, dėl ko dar labiau pablogėjo įmonės turtinė padėtis ir įmonė neteko finansinės galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Be to, akcininkė atsakovė bendrovei suteiktas paskolas susigrąžino pažeisdama eiliškumo principą, nes paskolų susigrąžinimo metu jau buvo pradelsti mokėjimai kitiems kreditoriams.
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktų pagrindais (toliau – tyčinio bankroto byla). Nutartis įsiteisėjo. Tyčinio bankroto byloje dalyvavo tie patys asmenys, todėl tyčinio bankroto byloje nustatytus faktus pirmosios instancijos teismas vertino kaip prejudicinius.
5. Tyčinio bankroto byloje teismas nurodė, kad atsakovai savo nesutikimą su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grindė argumentais, jog vienintelis atsakingas už bendrovės veiklą asmuo, žinantis situaciją bei priimantis sprendimus, buvo direktorius ir akcininkas D. P., kuris mirė 2016 m. gruodžio 1 d. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog savo, kaip akcininko, teises ir pareigas realizavo išimtinai D. P.. Bendrovės akcininkai ir darbuotojai atsakovai visais veiklos laikotarpiais apie įmonės veiklą ir rezultatus buvo (turėjo būti) informuoti. Labiau tikėtina, jog atsakovai dalyvavo organizuojant ūkinę veiklą, bei kad visi sprendimai valdymo klausimais priimti su jų žinia bei pritarimu. Formalus akcininkų teisių realizavimo neatvaizdavimas dokumentuose jų vaidmenų svarbos neeliminavo.
6. Teismas nustatė, kad ieškovės buhalterinė apskaita visą laiką buvo tvarkoma netinkamai, pažeidžiant apskaitos reikalavimus. 2012 – 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų duomenys už tuos pačius laikotarpius yra skirtingi, visos finansinės ataskaitos objektyviai neatvaizduoja realios įmonės būklės ir laikotarpių rezultatų, Juridinių asmenų registre 2015 m. finansinių ataskaitų duomenys neteisingi, 2012 – 2013 m. atskaitomybės aiškinamųjų raštų informacija neatitinka faktų.
7. Teismas pažymėjo, kad įmonės nemokumo situacija atsirado dar 2014 m., tačiau to konstatuoti teismui įrodymų nepakako, kadangi nustatytas neginčijamai pradelstas įsipareigojimas tik vienam kreditoriui 44 806,50 Eur sumai. Tačiau įmonė akivaizdžiai turėjo finansinių sunkumų, jos padėtis dėl trumpalaikių įsipareigojimų ir turto santykio, patiriamų 2011 – 2014 m. didelių nuostolių buvo gerai žinoma bendrovės valdymo organams – jie nesiėmė priemonių, nepriėmė atitinkamų sprendimų, o savo atliekamais veiksmais bendrovės padėtį pablogino.
8. Tyčinio bankroto byloje teismas nurodė, kad atėmus iš 2015 m. deklaruoto įmonės turto masės, t. y. iš 208 390 Eur sumos nepagrįstai apskaičiuojamų įsiskolinimų sumas, iš viso daugiau kaip 70 000 Eur, matyti, jog faktinė turto vertė nesiekė 140 000 Eur. Kadangi nustatytų pradelstų įsipareigojimų suma 2015 m. spalį jau buvo 99 762,72 Eur, teismas darė išvadą, kad vėliausiai 2015 m. spalį – lapkritį turėjo būti žinoma apie ieškovės nemokumą. Tai netiesiogiai patvirtino ir apskaitą tvarkiusios UAB „Finteisa“ pateikta informacija, jog tuo metu klientas kreipėsi į ją dėl nemokumo nustatymo, 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarytas tarpinis balansas ir pagal jį atsakovei pateikti mokumo rodiklių paskaičiavimai.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad akcininkų susirinkimų protokolų, susijusių su dividendų išmokėjimais, byloje nėra. Teismas darė išvadą, kad akcininkai negalėjo priimti sprendimo dėl dividendų už 2013 m. išmokėjimo. Byloje nepateikta įrodymų ir paaiškinimų, pagrindžiančių 2012 – 2013 m. finansinės atskaitomybės koregavimą. 2015 m. pateikiant finansinę atskaitomybę už 2014 m., 2013 m. rezultatas ištaisytas į 8 872,50 Eur gautą grynąjį pelną, vietoje buvusio patvirtinto 157 799,17 Eur grynojo nuostolio. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus 2014 m. grynasis nuostolis siekė 77 444 Eur sumą.
10. Teismas pažymėjo, kad sumų, nurodomų kaip dividendai, mokėjimo metu jau neabejotinai atsakovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams – 44 806, 50 Eur skola SIA Komercfil pradelsta nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. Teismas darė išvadą, kad už 2015 m. būsimąjį rezultatą dividendai apskritai negalėjo būti paskaičiuojami, kadangi patikslintame 2015 m. balanse nurodomas neigiamas (-18 634 Eur) nuosavas kapitalas. Be to, dividendams išmokėti 44 486,84 Eur suma apskritai nebuvo gauta bei deklaruota 2011 – 2016 m. dokumentuose.
11. Teismas nurodė, kad įmonei jau esant nemokiai, jai priklausantis ilgalaikis materialus turtas parduotas akcininkams ir su jais susijusiam asmeniui. Teismas sprendė, kad pagal įmonės finansines ataskaitas ilgalaikio materialaus turto vertė per 2015 m. sumažėjo nuo 58 470 Eur (joje bendra automobilių vertė sudarė 40 251,03 Eur) iki 5 896 Eur vertės, bankroto iškėlimo dienai sudarė tik 1 617 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad šių sandorių pagrindžiančių susirinkimo protokolų ir dokumentais patvirtintų akcininkų sprendimų nėra.
12. Teismas nustatė, kad atsakovė per 2008 – 2016 m. į įmonės sąskaitą įnešė 92 628,54 Eur (2008 m. – 50 683,50 Eur; 2011 m. – 5 792,40 Eur; 2013 m. – 20 852,64 Eur; 2016 m. – 15 300 Eur. Per 2008 – 2016 m. atsakovė susigrąžino 74 899,44 Eur (2009 m. – 28 962 Eur; 2013 m. 4 344,30 Eur; 2014 – 16 508,34 Eur; 2015 m. – 3 475,44 Eur; 2016 m. – 21 609,36 Eur), iš jų 5 809,36 Eur išmokėti per kasą, ant kasos išlaidų orderių pasirašant atsakovei.
13. Teismas priėjo išvadą, kad ieškovės vykdyti atsiskaitymai per visą 2016 m. laikotarpį, jau bendrovei esant nemokiai buvo vykdomi pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, valdymo organai veikė išimtinai savo interesais, teikiant sau ir susijusiam asmeniui prioritetą prieš kitus kreditorius, tuo apribojant arba panaikinant kitų kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus.
14. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad sandoriai atitinka actio Pauliana ieškiniui keliamas sąlygas: 1) ieškovės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. 2017 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1755-866/2017 Vilniaus apygardos teismas patvirtino ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus. Bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 214 656,15 Eur; 2) faktiniam įmonės nemokumui konstatuoti neprivaloma vertinti visų turimų jos kreditorių ir galimybių su jais atsiskaityti – pakanka nustatyti aplinkybes, jog įmonė neatsiskaitė su tam tikrais kreditoriais. Ieškovė pradėjo nevykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams jau nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d., todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio taikymo prasme ieškovės nemokumą galimą tikrai konstatuoti nuo 2015 m. sausio 1 d.; 3) ieškovė nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino; 4) ieškovė ir atsakovė neprivalėjo sudaryti mokėjimų sandorių ir 2016 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderio Nr. 1, 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderio Nr. 4. Pagal 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentus 2015 m. ieškovė net neplanavo dengti įsiskolinimų savo akcininkei atsakovei. 2014 m. finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto 3.5. papunktyje akcininkės suteiktos 40 000 Lt paskolos grąžinimas buvo numatytas po vienerių metų, t. y. ne anksčiau 2016 m. Šalys nesudarė rašytinių paskolos sutarčių, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad ieškovei buvo suėjęs paskolų grąžinimo terminas; 5) pagal CK 6.67 straipsnio 6 punktą šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, kadangi ieškovė sudarė ginčijamus sandorius su savo akcininke (atsakove).
15. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiais sandorius ir 2016 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1, 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 4 visa apimtimi bei taikyti restituciją 25 084,44 Eur sumai.
16. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad kreditoriams mokėjimų nepajėgi vykdyti, nuostolingai dirbanti bendrovė neturi teisės akcininkams mokėti dividendus. Byloje nustatė, kad dividendų išmokėjimo metu (2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d.) buvo kreditorių, kuriems nebuvo padengti finansiniai reikalavimai. Be to, 2014 m. lapkričio 30 d. bendrovė buvo patvirtinusi pelno (nuostolių) ataskaitą už 2013 m., kurioje nustatytas 544 849 Lt bendrovės nuostolis. Taip pat 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d. dividendų išmokėjimai už 2015 m. negalėjo vykti, kadangi 2015 m. pateiktoje finansinėje atskaitomybėje nustatytas metinis nuostolis 34 033 Eur, o po finansinės atskaitomybės tikslinimo nuostolis padidėjo iki 63 382 Eur.
17. Teismas sprendė, kad akcininkai apie neteisėtą dividendų išmokėjimą turėjo žinoti ne tik dėl to, jog jų tvirtinti finansinės atskaitomybės dokumentai nenumatė pelno, bet ir todėl, jog atsakovai dalyvavo bendrovės kasdieninėje veikloje bei žinojo apie ieškovės finansinę būklę, įsipareigojimus. Atsakovai buvo bendrovės darbuotojai.
18. Atsakovei neteisėtai sumokėta iš viso 15 125,54 Eur (34 680 Lt (10 044,02 Eur) + 2 540,76 Eur + 2540,76 Eur) dividendų. Atsakovui neteisėtai sumokėta iš viso 14 680,67 Eur (33 660 Lt (9 748,61 Eur) + 2 466,03 Eur + 2 466,03 Eur) dividendų. Dividendų išmokėjimo sandoriai (2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d.) pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 6 dalies nuostatoms.
19. Teismas vertino, kad atsakovų teiginiai, kad jie dalį kasos išlaidų orderių pasirašė, tačiau faktiškai pinigų negavo, neįrodyti. Abu atsakovai yra ieškovės akcijų paketų savininkai, bendrovės darbuotojai, todėl teismas preziumavo, kad jų žinios ir praktinė patirtis leido suvokti kasos išlaidų orderių pasirašymo pasekmes.
20. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad išmokant atsakovei jos paskolintas lėšas pažeista CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, pagal kurią ieškovė kitus mokėjimus (nenurodytus CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 1 – 5 punktuose) turėjo vykdyti kalendorinio eiliškumo tvarka. Paskolintų lėšų išmokėjimo atsakovei metu ieškovė turėjo pradelstų mokėjimų kitiems kreditoriams. Dėl šios priežasties sandoriai ir 2016 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1, 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderis Nr. 4 pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pripažinus sandorius negaliojančiais, taikyta restitucija priteisiant ieškovei išmokėtus atsakovams pinigus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Apeliaciniame skunde atsakovai prašo priimti naujus įrodymus – atsakovės gimimo liudijimo, vidurinio išsilavinimo atestato, pavardės keitimo liudijimų notaro patvirtintus nuorašus su vertimais į lietuvių kalbą, atsakovo aukštojo mokslo baigimo diplomo notaro patvirtintus nuorašus su vertimu į lietuvių kalbą. Taip pat prašo prijungti prie šios bylos medžiagos Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. eB2-1809-866/2018 dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Ieškovė savo ieškinyje nurodė tik dalį faktinių aplinkybių, nenurodė teisingam bylos išnagrinėjimui reikalingų. Ieškovės skundžiamų ir prašomų naikinti sandorių laikotarpiu bendrovės veiklai vadovavo D. P.. Iš susirašinėjimo su bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusia UAB „Finteisa“ matyti, kad svarbūs bendrovės reikalai buvo sprendžiami su D. P.. Atsakovė ieškovės vadove buvo tik dešimt dienų. Skirti dividendus buvusiam direktoriui D. P. patarė UAB „Finteisa“. Ieškovės ginčijami mokėjimai atsakovei yra teisėti, kadangi ieškovė grąžino atsakovei dar 2008 m. skolintas lėšas. Atsakovė nėra gavusi iš ieškovės piniginių lėšų grynaisiais pinigais, o atsakovės parašai ant dokumentų galėjo atsirasti tuomet, kai ji pasirašinėjo didelį kiekį dokumentų. Atsakovei nėra žinoma, kodėl ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2014 m. ir 2015 m. nurodoma, kad jos, kaip bendrovės akcininkės, suteiktos 40 000 Lt paskolos grąžinimo terminas numatytas po vienerių metų.
26.2. Šiuo ieškiniu bandoma perkelti atsakomybę nekompetentingai, tinkamo išsilavinimo ir supratimo neturinčiai, kukliose ir su finansais nesusijusiose pareigose dirbusiai akcininkei, kaip ir kitam garbaus amžiaus ir ligotam akcininkui. Ieškovės administratorius nesigilina į aplinkybes, kokiu pagrindu D. P. į asmeninę sąskaitą gaudavo pinigines lėšas.
26.3. Ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu tik pagal kreditoriaus UAB „Chemtransa“ pareiškimą. Teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi, kaip prejudicinius faktus šiai bylai nustatančiu dokumentu, kadangi minėta nutartis sukėlė teisines pasekmes ir į bylą neįtrauktiems D. P. turto paveldėtojams. Ieškovė nepagrįstai priėmė sprendimą išieškoti nuostolius tik iš gyvųjų akcininkų. Atsakovai turi teisę paneigti 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi nustatytus faktus. Atsakovų sudaryti sandoriai nenulėmė bendrovės nemokumo, jie neturėjo esminės įtakos ieškovės bankrotui. Sprendimą dėl dividendų išmokėjimo nulėmė UAB „Finteisa“ el. laišku suteikta konsultacija. Visai bendrovės veiklai vadovavo D. P., kurio teiginiais apie sėkmingą ieškovės veiklą netikėti nebuvo pagrindo. UAB „Finteisa“ siųstuose el. laiškuose atsakovė nurodoma tik kaip papildoma gavėja. Ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų jiems bendrovės sumokėtus dividendus teismas tenkinti neturėjo pagrindo, nes ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais tik mokėjimų sandorius ir kasos išlaidų orderius. Ieškovė net neprašė pripažinti dividendų išmokėjimo teisinio pagrindo – akcininkų sprendimo protokolo, šio dokumento nepateikė. Apeliantams dividendai už 2015 m. nebuvo mokami, o 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo paskirtyse nurodyti 2015 m. yra nurodyti per klaidą.
26.4. Yra pagrindas remtis liudytojos A. U. paaiškinimais, atsakovai apie ieškovės veiklą nieko nežinojo. Visus bendrovės reikalus sprendė buvęs bendrovės vadovas D. P. bei buhalterinę apskaitą tvarkiusi UAB „Finteisa“. Teismas, vertindamas actio Pauliana ieškinio pagrindus, turėjo atsižvelgti į atsakovų asmenines savybes, išsilavinimą, ligas ir pan.
26.5. Bendrovės administratorės atstovas D. B. pateikė ieškinį, kuris yra nepasirašytas nei originaliu, nei elektroniniu parašu. Pateikiamos dokumentų kopijos taip pat nėra patvirtintos įstatymų nustatyta tvarka. Prie ieškinio pateikiami 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie nėra patvirtinti protokolu, ji tvirtinama atgaline data.
2. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
27.1. Ieškovė šioje byloje pareiškė ieškinį pagal CK 6.66 straipsnį ir ABĮ 14, 59 straipsnių bei kitų teisės aktų nuostatų pagrindu. Šioje byloje ieškovė nėra pareiškusi reikalavimų pagal CK 2.87 straipsnį, numatantį vadovo atsakomybę. Didelė apeliantų skunde nurodytų argumentų dalis skiriama vadovo atsakomybei, kuri nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
27.2. Nėra pagrindo šioje byloje atsakovų pakeisti. Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį gražinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Šioje byloje pagal CK 6.66 straipsnį ginčijamų mokėjimo sandorių pagrindu pinigines lėšas gavo atsakovė, todėl šioje byloje pagrįstai reiškiamas reikalavimas apeliantei, gavusiai neteisėtų sandorių pagrindu įgytas pinigines lėšas. Nepagrįstai teigiama, kad D. P. ir / ar UAB „Finteisa“ turėtų atsakyti už apeliantų neteisėtai gautus dividendus. Dividendus turi gražinti juos neteisėtai gavęs akcininkas.
27.3. Šioje byloje apeliantai kelia klausimą, kodėl nėra atsakomybėn traukiamas D. P. (jo įpėdiniai). Ieškovės bankroto administratorius tiek žodžiu, tiek raštu apeliantę yra informavęs apie savo sprendimo motyvus. Nuo to, ar ieškovė pareikš reikalavimą buvusio bendrovės vadovo įpėdiniams, apeliantų atsakomybė šioje byloje nesumažės.
27.4. Apeliantai dalyvavo bendrovės kasdieninėje veikloje bei žinojo apie ieškovės finansinę būklę, įsipareigojimus. Atsakovai buvo bendrovės darbuotojai. Taip pat apeliantams priklauso ieškovės akcijos. Apeliantai pagal ABĮ 18 straipsnio 1 dalį turi teisę susipažinti su visais ieškovės dokumentais.
27.5. Teismas turėtų atsižvelgti į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1809-866/2018 nustatytas aplinkybes, kad atsakovai nuo pat bendrovės įsteigimo valdė kontrolini paketą 67 proc. visų akcijų, balsų dauguma galėjo ir turėjo spręsti esminius klausimus. Iš įmonėje nuolat dirbusių 5 – 6 asmenų, trys darbuotojai buvo vienos šeimos nariai, t. y. be atsakovų bendrovėje dirbo jų dukra N. K. Š.. Atsakovas ėjo vadovaujančias komercijos direktoriaus pareigas. Administratorės duomenimis, atsakovui 2014 – 2016 m. buvo priskaitomas pilnas darbo užmokestis, jis vyko į komandiruotes, buvo siunčiamas į komandiruotę savo nedarbingumo 2013 m. laikotarpiu. Teismui pateikta skirtingų metų el. susirašinėjimo su ieškovės direktoriumi D. P. bei darbuotoja atsakove medžiaga, fragmentai iš buhalterinių sąskaitų su rankraštiniais taisymais ir pastabomis, užsienio įmonių atliktų mokėjimų suderinimo raštai, sąrašai ir kiti neoficialūs dokumentai ar užrašai, kurių dauguma be rekvizitų ar parašų. UAB „Finteisa“ patvirtino, jog pradedant 2013 m. finansinės atskaitomybės sudarymu bendrovės valdymo organai el. paštu buvo informuojami apie trūkstamus dokumentus, eilę metų nesuderintas skolas. Ji žinojo, kad įmonėje skolų situacija nėra teisingai atvaizduojama, ir 2014 m. rudenį pateikė vadovams kategorišką prašymą kuo greičiau suderinti skolas, nuo to laiko nuolat bendrauta el. laiškais su ieškovės direktoriumi D. P. bei darbuotoja atsakove.
27.6. Apeliantė kartu su 2018 m. rugpjūčio 27 d. prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo ir jų išreikalavimo pateikė susirašinėjimo su UAB „Finteisa“ darbuotoja medžiagą. Ši elektroninio susirašinėjimo su buhalterinę apskaitą tvarkiusia bendrove medžiaga patvirtina, kad atsakovė dalyvavo bendrovės buhalterinių dokumentų tvarkymo procese, todėl jai buvo žinoma informacija apie bendrovės turtinę padėtį.
27.7. 2018 m. gruodžio 22 d. vykusio posėdžio metu atsakovė teikė paaiškinimus, iš kurių galima suprasti, jog apeliantei buvo žinoma situacija apie ieškovės veiklą ir turtinę padėtį. Šio posėdžio metu atsakovė patvirtino, jog ji atliko įmonės vardu bankines operacijas, tai pagrindžia, jog dėl apeliantės vykdytų pareigų bendrovėje jai (jos sutuoktiniui) buvo žinoma situacija apie bendrovės veiklą.
27.8. Apeliantai nepaneigė aplinkybių, jog dėl jų neteisėtų veiksmų sumažėjo ieškovės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Apeliantai nepaneigė fakto, jog jie žinojo ir turėjo galimybes žinoti apie bendrovės veiklą. Apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių, sudarančių pagrindą šioje byloje patenkinti ieškinio reikalavimus.
27.9. Ieškovės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. 2017 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1755-866/2017 Vilniaus apygardos teismas patvirtino ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus. Bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 214 656,15 Eur. Nuo 2014 m. ieškovės veikla nebuvo stabili. Ieškovė jau 2014 m. buvo susidūrusi su dideliais finansiniais sunkumais nepaisant to, jog dar buvo bandoma tęsti komercinę veiklą. Keliant bankroto bylą buvo remiamasi atsakovės pateiktais teismui duomenimis apie bendrovės debitorius. Ieškovė nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino. Ieškovė ir atsakovė neprivalėjo sudaryti mokėjimų sandorių ir kasos išlaidų orderių. Neegzistavo būtinos aplinkybės, sudarančios pagrindą šalims sudaryti ginčijamus sandorius.
27.10. Bendrovė pagal 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentus 2015 m. net neplanavo dengti įsiskolinimų savo akcininkei atsakovei. Akcininkės suteiktos 40 000 Lt paskolos grąžinimas buvo numatytas po vienerių metų, t. y. ne anksčiau 2016 m. Būtent apeliantų aplaidumas sudarant finansinės atskaitomybės dokumentus, galimai nedalyvaujant jos sudarymo procese, nesudaro pagrindo atsakovę atleisti nuo atsakomybės.
27.11. Įmonės akcininkas, savo lėšomis finansuodamas įmonės veikla, neturi teisės savo reikalavimų patenkinti anksčiau už kitų kreditorių, savaime netampa privilegijuotu kreditoriumi. Byloje bei tarp bendrovės dokumentų nėra duomenų apie apeliantės reikalavimą grąžinti paskolą, pareikštą anksčiau nei pradėta delsti mokėti skolas kitiems kreditoriams.
27.12. Pagal bankroto administratoriui pateiktą informaciją, ieškovės turtą didžiąja dalimi sudarė ir sudaro tik 133 444,12 Eur debitoriniai reikalavimai. Kaip nurodė pati apeliantė, iš 132 379 Eur apskaitytų debitorinių skolų reali atgautina suma sudaro tik 19 358,82 Eur (tai nustatyta ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje Nr. eB2-1809-866/2018). Kitą bendrovės turtą sudaro menkavertis turtas – šakinis krautuvas, kurio likutinė vertė 808,78 Eur ir sudaužytas telefonas, kurio likutinė vertė 276,17 Eur. Taip pat bendrovės turtą sudaro sąskaitoje likusios 32 680,11 Eur lėšos. Akivaizdu, kad minimo bendrovės turto nepakaks padengti bendrovės 214 656,15 Eur įsiskolinimams, bankroto administravimo išlaidoms, administratoriaus atlyginimui.
27.13. Tarp ieškovės bankroto administratoriui perduotų dokumentų nebuvo rasta akcininkų sprendimų (protokolų), kuriais būtų nuspręsta akcininkams išmokėti dividendus. ABĮ nenumato prievolės, siekiant susigrąžinti neteisėtai išsimokėtus dividendus, ginčyti akcininkų sprendimus ir / ar pačius mokėjimo sandorius. Nagrinėjamu atveju ieškovei dividendai turi būti grąžinti ne tik dėl ABĮ 59 straipsnio pažeidimo, bet ir dėl to, jog nėra pagrindo (akcininkų susirinkimo protokolo) sudarančio sąlygas išmokėti akcininkams dividendus.
27.14. Ieškovė vykdė atsiskaitymus grynaisiais pinigais, savo veikloje naudojo kasą. Kartu su 2018 m. gruodžio 6 d. prašymu ieškovė pateikė kasos knygos duomenis, iš kurių matyti, kad buvo vykdomi atsiskaitymai su atsakove, jos dukra N. K. ir kitais asmenimis.
27.15. Apeliantai nepagrindžia ir neįrodo, kad 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimų paskirtyse nurodyti 2015 m. yra nurodyti per klaidą. Byloje bei įmonės buhalteriniuose dokumentuose nėra buhalterio pažymų, kitokių patvirtinimų, jog 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimais buvo mokami dividendai už 2013 m. Net ir tuo atveju, jei ateityje atsirastų tai patvirtinančių duomenų, tai neeliminuoja ABĮ 59 straipsnio 6 dalies pažeidimo nagrinėjamoje situacijoje. Bendrovė 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimų atlikimo metu turėjo neįvykdytų ir pradelstų prievolių kreditoriams, dividendų išmokėjimas buvo draudžiamas.
27.16. 2014 m. lapkričio 30 d. dividendų mokėjimo metu nebuvo pagrindo apeliantams mokėti dividendų, kadangi buvo patvirtinta 2013 m. finansinė atskaitomybė su dideliu bendrovės nuostoliu bei egzistuojant pradelstai skolai kreditoriui, kurio reikalavimas nėra padengtas iki šiol. Vėlesni 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d. dividendų mokėjimai (kurių paskirtyse nurodomi 2015 m.) buvo mokami esant nuostolingiems 2015 m. rodikliams bei kartu egzistuojant pradelstoms skoloms, tame tarpe kreditoriui SIA Komercfil.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
3. Apeliaciniame skunde apeliantai prašo priimti naujus įrodymus – atsakovės gimimo liudijimo, vidurinio išsilavinimo atestato, pavardės keitimo liudijimų notaro patvirtintus nuorašus su vertimais į lietuvių kalbą, atsakovo aukštojo mokslo baigimo diplomo notaro patvirtintus nuorašus su vertimu į lietuvių kalbą.
4. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
5. Nagrinėjamu atveju, nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apeliantų pateikiamus įrodymus, ar kad jie apskritai buvo pirmosios instancijos teismui pateikti. Apeliantai nenurodo kodėl jų negalėjo pateikti anksčiau ar jų pateikimo būtinybė iškilo dabar. Kartu su apeliaciniu skundu pateikiami nauji įrodymai nei patvirtina, nei paneigia byloje nagrinėjamas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas naujai pateikiamus įrodymus priimti atsisako.
6. Apeliantai taip pat prašo prijungti prie šios bylos medžiagos Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. eB2-1809-866/2018 dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kadangi prašoma prijungti byla tvarkoma elektronine forma, apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinybės prijungti prašomą bylą. Prašomos prijungti bylos duomenimis apeliacinės instancijos teismas gali remtis ir šios bylos neprijungęs, ypač atsižvelgiant į tai, jog esminės aplinkybės, turinčios reikšmės šioje byloje, nustatytos nutartimi dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, o ši nutartis byloje jau yra ir pirmosios instancijos teismas ja rėmėsi.
Dėl apeliacinio proceso ribų
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad akcininkė neteisėtai susigrąžino savo paskolą bendrovei ankščiau už kitus kreditorius bei akcininkai išsimokėjo dividendus pažeidžiant imperatyvias ABĮ normas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių aplinkybių
8. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1755-866/2017 (2020 m. Nr. eB2-1396-866/2020) UAB „AMBER LOGISTICS“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 6 d. 2017 m. liepos 31 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi UAB „AMBER LOGISTICS“ bankrotą Vilniaus apygardos teismas pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktų pagrindais. Minėtą nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1639-241/2018 paliko nepakeistą. Teismai nustatė, kad įmonės bankrotą iš esmės sukėlė nepagrįstas dividendų išmokėjimas, įmonės turto perleidimas susijusiems asmenims ir atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiantys mokėjimai.
9. BUAB „AMBER LOGISTICS“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančiais mokėjimų sandorius, kuriais susigrąžinta akcininkės paskola, 2016 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 1, 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 4, taikyti restituciją – iš atsakovės ieškovei priteisti 25 084,44 Eur bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, iš atsakovės ieškovei priteisti 15 125,54 Eur neteisėtai išmokėtų dividendų bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, iš atsakovo ieškovei priteisti 14 680,67 Eur neteisėtai išmokėtų dividendų bei 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
10. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas nustatė, kad dividendų išmokėjimo metu (2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d.) buvo kreditorių, kuriems nebuvo padengti finansiniai reikalavimai. Be to, 2014 m. lapkričio 30 d. bendrovė buvo patvirtinusi pelno (nuostolių) ataskaitą už 2013 m., kurioje nustatytas 544 849 Lt bendrovės nuostolis. Taip pat 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d. dividendų išmokėjimai už 2015 m. negalėjo vykti, kadangi 2015 m. pateiktoje finansinėje atskaitomybėje nustatytas metinis nuostolis 34 033 Eur, o po finansinės atskaitomybės tikslinimo nuostolis padidėjo iki 63 382 Eur.
Dėl apeliantų atsakomybės pagrindų
11. Apeliaciniame skunde apeliantai pateikia argumentus dėl buvusio įmonės vadovo D. P. ir dėl UAB „Finteisa“ atsakomybės. Apeliantų manymu, jie yra netinkami atsakovai byloje, o pagal ieškovės ieškinį turi atsakyti minėti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų teiginiais. Civiliniame procese ieškovo teisė yra nuspręsti, kokias civilinių teisių gynimo būdais jis naudosis gindamas pažeistas savo teises. Nagrinėjamu atveju, ieškovė gali reikšti ir kitus ieškinius, ir kitais pagrindais, ir kitiems atsakovams, tačiau šioje byloje pareiškė ieškinį būtent dviem bendrovės akcininkams CK 6.66 straipsnio ir ABĮ 14 bei 59 straipsnių pagrindu, ieškinyje nurodytas faktinis ieškinio pagrindas pagrindžia ieškinio šiais pagrindais pareiškimą, nes ginčijamų sandorių šalys yra apeliantai, o ne D. P. ar UAB „Finteisa“. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo ar UAB „Finteisa“ civilinės atsakomybės ir atsakovų minimi pagrindai nėra susiję su atsakovų atsakomybe nagrinėjamoje byloje CK 6.66 straipsnio ir ABĮ 59 straipsnio 6 dalies, 14 straipsnio 6 dalies, 60 straipsnio 2 dalies pagrindais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kaip neturinčių įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.
12. Apeliantai skunde nurodo aplinkybes ir pateikia argumentus, kuriais siekia paneigti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1396-866/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1639-241/2018 nustatytas aplinkybes. Apeliantai teigia, kad nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nustačius dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėtus veiksmus ir kreditoriaus žalą, priežastinis ryšys preziumuojamas ir nėra prejudicinis faktas.
13. Nors pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas nutartyje dėl tyčinio bankroto nustatytas aplinkybes, sprendimo dalį pavadino „Dėl nustatytų prejudicinių faktų“, nutartyje dėl tyčinio bankroto nustatytos aplinkybės turi prejudicinės galios tik konkrečių faktinių aplinkybių aspektu, pavyzdžiui dėl bendrovės faktinio nemokumo momento. Kadangi apeliantams nereiškiamas civilinės atsakomybės ieškinys CK 2.50 straipsnio 3 dalies ar CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, civilinės atsakomybės sąlygų prezumpcijų klausimas nagrinėjamoje byloje yra neaktualus.
Dėl dividendų išmokėjimo sandorių pripažinimo negaliojančiais
14. Apeliantai teigia, kad ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovų jiems bendrovės sumokėtus dividendus teismas tenkinti neturėjo pagrindo, nes ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais tik mokėjimų sandorius ir kasos išlaidų orderius, bet neprašė pripažinti dividendų išmokėjimo teisinio pagrindo – akcininkų sprendimo protokolo, negaliojančiu, šio dokumento nepateikė. Su šiuo apeliantų argumentu iš dalies sutiktina. Mokėjimų sandoriai ar išlaidų orderiai negali būti nuginčyti ABĮ 59 straipsnio 6 dalyje numatytais pagrindais, nes neteisėtu ir negaliojančiu šiais pagrindais pripažįstamas tik pats visuotinio akcininkų susirinkimo (toliau ir – VAS) sprendimas, kurio pagrindu buvo atlikti ginčijami mokėjimai.
15. Be to, apeliantai pažymi, kad sprendimą dėl dividendų išmokėjimo nulėmė UAB „Finteisa“ elektroniniu laišku suteikta konsultacija dėl dividendų išmokėjimo teisėtumo, todėl atsakomybė jiems už šį sprendimą netaikytina. Dėl šio argumento pažymėtina, kad sprendimą paskirstyti bendrovės pelną gali priimti tik visuotinis akcininkų susirinkimas ir tik akcininkų atžvilgiu taikomas ABĮ 14 straipsnio 6 dalyje numatytas gynimo būdas akcininkui grąžinti bendrovei dividendus, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant imperatyviąsias ABĮ normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti, todėl trečiųjų asmenų veiksmai nepanaikina įstatyminės akcininkų pareigos grąžinti neteisėtai išmokėtus dividendus, jei jų veiksmai nebuvo sąžiningi.
16. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta VAS sprendimą išmokėti dividendus patvirtinančio rašytinio įrodymo – VAS protokolo, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad toks sprendimas nebuvo priimtas, kadangi dividendai buvo išmokėti. Akcininkai priima sprendimus visuotiniame akcininkų susirinkime (ABĮ 29 straipsnis), o įforminami surašant VAS protokolą (ABĮ 29 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad įstatymas nustato akcijų savininkų sprendimo įforminimą paprasta rašytine forma. Minėta norma nenustato, kad protokolo nesurašymas ar nepasirašymas daro negaliojantį akcijų savininkų sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad ABĮ nevertina kaip negaliojančio akcijų savininkų sprendimo, kuris buvo priimtas visuotiniame akcininkų susirinkime, bet liko neįformintas ar buvo atsisakyta jį įforminti įstatymo nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2010; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2013).
17. Nagrinėjamu atveju byloje yra rašytiniai įrodymai (kasos išlaidų orderiai, mokėjimo pavedimai), kad dividendai buvo išmokėti. Tai ir yra rašytiniai įrodymai, kad VAS sprendimas išmokėti dividendus buvo priimtas. Ieškovė neprašė pripažinti VAS sprendimo išmokėti dividendus negaliojančiu, o tik pripažinti negaliojančiais dividendų išmokėjimo sandorius. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas tik dividendų išmokėjimo sandorius negaliojančiais, netinkamai nurodė teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ši aplinkybė nedaro paties sprendimo negaliojančiu.
18. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas privalo nurodyti ieškinio tik faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes teismas kiekvienu atveju nusprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir nusprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažinta teismo teisė spręsti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo skirti dividendus pripažinimo negaliojančiu klausimą savo iniciatyva, kai to reikalauja smulkiųjų akcininkų apsauga ir (ar) viešas interesas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2014). Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje taikytinas VAS sprendimo pripažinimo negaliojančiu teisinis pagrindas.
19. ABĮ 59 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, kad VAS negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo; 2) ataskaitinių finansinių metų paskirstytinojo pelno (nuostolių) suma yra neigiama (gauta nuostolių); 3) bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą.
20. Nagrinėjamoje byloje, nesant įrodymų apie VAS sprendimo išmokėti dividendus priėmimo konkrečią datą, kartu įvertinus aplinkybę, kad byloje taip pat nėra duomenų ir apie dividendų mokėjimą už trumpesnį negu finansiniai metai laikotarpį (ABĮ 601 straipsnis), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo priimti sprendimai išmokėti dividendus už 2013 metus (2014 m. lapkričio 30 d.) ir 2014 metus (2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d.) ir vertina, ar sprendimai buvo teisėti ABĮ 59 straipsnio 6 dalies, 60 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 6 dalies aspektu.
21. Iš byloje esančių įrodymų (2013 ir 2014 metų finansinių atskaitomybių) negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad priimant VAS sprendimą pažeistas draudimas paskirstyti pelną, kai ataskaitinių finansinių metų paskirstytinojo pelno (nuostolių) suma yra neigiama. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad jau buvo kreditorių, kuriems nebuvo padengti finansiniai reikalavimai ir nebuvo pagrįstų galimybių su kreditoriais atsiskaityti, vertintina, kad VAS sprendimai paskirstyti dividendus už 2013 ir 2014 m. pažeidė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vien ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto pažeidimas yra pakankamas pagrindas pripažinti VAS sprendimą paskirstyti pelną negaliojančiu, o aiškindamas ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą pažymėjo, kad dividendams gali būti paskirstoma ta pelno dalis, kuri lieka atsiskaičius su kreditoriais nustatytu laiku. Todėl negali būti pateisinama situacija, kai, esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kitiems kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai priimtų sprendimą skirti ir išmokėti dividendus, paneigdami prioritetines kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-506-695/2015).
22. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad VAS sprendimas 2014 m. lapkričio 30 d. išmokėti dividendus už 2013 m. pažeidė ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1 punktą, nes bendrovė turėjo neįvykdytų prievolių, kurių terminai buvo suėję iki sprendimo priėmimo – 44 806, 50 Eur skola SIA Komercfil jau buvo pradelsta nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. Sprendžiant dėl dividendų išmokėjimo už 2014 m. (2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimai) reikšmės turi aplinkybė, kad dividendai paskirstyti jau bendrovei akivaizdžiai turint mokėjimo problemų, nes tyčinio bankroto byloje ieškovės nemokumas konstatuotas nuo 2015 m. spalio, be to, bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų nuo 2014 m. (44 806, 50 Eur skola SIA Komercfil pradelsta nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d.)
23. ABĮ 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta pareiga akcininkui grąžinti bendrovei dividendą, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant imperatyviąsias ABĮ normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. ABĮ 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendrovės teisė išieškoti akcininkui išmokėtą dividendą, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai. Taigi pagrindinis kriterijus, vertinant, ar akcininkai turi grąžinti neteisėtai išmokėtą dividendą, yra tas, ar akcininkai žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas išmokamas neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014).
24. Apeliantai skunde teigia, kad apie įmonės veiklą ir finansinę būklę nežinojo, akcininkė neturėjo tinkamo išsilavinimo, dirbo su finansais nesusijusiose pareigose, akcininkas buvo garbaus amžiaus ir ligotas, finansus tvarkė D. P. ir UAB „Finteisa“.
25. Nagrinėjamu atveju, byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantai dalyvavo įmonės veikloje ir turėjo žinoti apie įmonės finansinę padėtį. Apeliantų žinojimą apie įmonės finansinę padėtį patvirtina tai, kad jie abu dirbo bendrovėje (vadybininke ir komercijos direktoriumi), yra sutuoktiniai, bendrai valdantys 67 proc. įmonės akcijų, balsų dauguma galėjo priimti sprendimus dėl esminių įmonės veiklos klausimų. Taip pat atsižvelgtina į Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1396-866/2020 nustatytas aplinkybes: 1) teismui pateikta skirtingų metų UAB „Finteisa“ elektroninio susirašinėjimo su UAB „AMBER LOGISTICS“ direktoriumi D. P. bei darbuotoja R. K. medžiaga, taip pat fragmentai iš buhalterinių sąskaitų su rankraštiniais taisymais ir pastabomis, užsienio įmonių atliktų mokėjimų suderinimo raštai, sąrašai ir kiti neoficialūs dokumentai ar užrašai, kurių dauguma be rekvizitų ar parašų (nutarties 53 punktas); 2) UAB „Finteisa“ patvirtino, jog pradedant 2013 m. finansinės atskaitomybės sudarymu bendrovės valdymo organai el. paštu buvo informuojami apie trūkstamus dokumentus, eilę metų nesuderintas skolas. UAB „Finteisa“ žinojo, kad įmonėje skolų situacija nėra teisingai atvaizduojama, ir 2014 m. rudenį pateikė vadovams kategorišką prašymą kuo greičiau suderinti skolas, nuo to laiko nuolat bendrauta el. laiškais su UAB „AMBER LOGISTICS“ direktoriumi D. P. bei darbuotoja R. K. (nutarties 61 punktas).
26. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad atsakovė dalyvavo įmonės buhalterinių dokumentų tvarkyme, žinojo apie įmonės turtinę padėtį, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apie įmonės finansinę būklę turėjo žinoti ir apeliantės sutuoktinis, taigi pagrįsta išvada, kad akcininkai (apeliantai) žinojo apie įmonės finansinę padėtį. Akcininkai (atsakovai) apie neteisėtą dividendų išmokėjimą turėjo žinoti, nes atsakovai dalyvavo bendrovės kasdieninėje veikloje bei žinojo apie ieškovo finansinę būklę, įsipareigojimus, buvo bendrovės darbuotojai. Atsakovų teiginiai dėl nežinojimo apie bendrovės turtinę padėtį, tinkamo išsilavinimo neturėjimo, sveikatos, amžiaus, nesudaro pagrindo vertinti kaip neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas.
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dividendų išmokėjimo sandoriai (2014 m. lapkričio 30 d., 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. liepos 13 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2015 m. rugpjūčio 19 d.) pagrįstai pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms ABĮ 59 straipsnio 6 dalies nuostatoms.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu
28. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad akcininkės paskolos susigrąžinimas gali būti nuginčytas actio Pauliana pagrindu. Apeliantų manymu, neegzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos pripažinti sandorius ir kasos išlaidų orderius negaliojančiais.
29. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, reikšdamas actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana skirtas ginti kreditoriui nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra visos šios sąlygos.
30. Apeliantė siekia paneigti tris actio Pauliana sąlygas – kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises ir kad abi sandorio šalys buvo nesąžiningos.
31. Įvertinus bylos faktines aplinkybes ir apeliantų argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl actio Pauliana sąlygų buvimo nagrinėjamoje byloje pritartina.
32. Apeliantė nesutinka, kad ginčijami paskolos grąžinimo akcininkei sandoriai pažeidė bendrovės kreditorių teises, kadangi 2016 m. spalio 1 d. ir gruodžio 15 d. sugrąžinta 2008 m. paskola. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos akcininkei sugrąžinimo metu bendrovė jau buvo nemoki (ieškovės nemokumas konstatuotas nuo 2015 m. spalio tyčinio bankroto byloje). Nuo minėtos datos įsigaliojo akcininkų ir vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Tačiau akcininkai ir vadovas nevykdė minėtos pareigos. Priešingai, esant nepakankamai lėšų padengti visų kreditorių reikalavimus, akcininkei buvo susigrąžintos paskolintas lėšos, taip išvengiant kreditorių eiliškumo taisyklių, kurios būtų taikomos inicijavus bankroto bylą. Šios aplinkybės pagrindžia, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės, nes sumažėjo jų galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą bankroto byloje. Bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad ieškovė ir atsakovė neprivalėjo sudaryti mokėjimų sandorių, kadangi, pagal 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentus 2015 m. įmonė neplanavo dengti įsiskolinimų savo akcininkei. 2014 m. finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto 3.5. papunktyje akcininkės suteiktos 40 000 Lt paskolos grąžinimas buvo numatytas po vienerių metų, t. y. ne anksčiau kaip 2016 m. Šalys nebuvo sudariusios rašytinių paskolos sutarčių, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad ieškovei buvo suėjęs paskolų grąžinimo terminas.
33. Sprendžiant dėl mokėjimų sandorių šalių nesąžiningumo, sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šalių nesąžiningumo prezumpciją. Pagal CK 6.67 straipsnio 6 punktą šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, jei skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.). Kadangi ieškovė sudarė ginčijamus sandorius su savo akcininke, kuri kartu su sutuoktiniu valdė daugiau nei penkiasdešimt procentų bendrovės-skolininkės akcijų, jų abiejų (akcininkės ir ieškovės) nesąžiningumas yra preziumuojamas.
34. Įvertinus apeliantės argumentus, spręstina, kad ji savo nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigė. Pirma, būdama ieškovės darbuotoja ji faktiškai žinojo apie įmonės finansinę padėtį, antra, jai, kaip įmonės akcininkei ginčo laikotarpiu galiojo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), atitinkamai, ir pareiga domėtis finansine įmonės padėtimi, todėl ji turėjo žinoti apie faktinį nemokumą. Abi šios aplinkybės lemia, kad apeliantės elgesys susigrąžinant paskolą iš nemokios bendrovės vertintinas kaip nesąžiningas.
35. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos sprendimui pripažinti negaliojančiais paskolos grąžinimo sandorius bei taikyti restituciją – iš atsakovės ieškovei priteisus 25 084,44 Eur.
36. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad išmokant atsakovei jos paskolintas lėšas pažeista CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, pagal kurią ieškovė kitus mokėjimus (nenurodytus CK 6.9301 str. 1 d. 1 – 5 punktuose) turėjo vykdyti kalendorinio eiliškumo tvarka, todėl mokėjimo sandorius ir 2016 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderis Nr. 1, 2016 m. gruodžio 15 d. kasos išlaidų orderis Nr. 4 d. pripažino negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
37. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019 pakeitė iki šiol formuotą teismų praktiką ir suformavo naują teisės aiškinimo taisyklę – CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu. Remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė. Atsižvelgusi į kasacinio teismo naujausią išaiškinimą, teisėjų kolegija, sprendžia, kad mokėjimo sandorių ir kasos išlaidų orderius pripažino kaip pažeidžiančius imperatyvų CK 6.9301 straipsnį nepagrįstai, nes BUAB „AMBER LOGISTICS“ bankroto administratorė neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
38. Nors mokėjimo nurodymai ir kasos išlaidų orderiai pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punktui, nepagrįstai, tačiau mokėjimo nurodymus ir kasos išlaidų orderius pripažinti negaliojančiais pagal CK 6.66 straipsnį pagrindas egzistuoja. Kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies laikyti nepagrįsta apeliacinės instancijos teismas laikyti nepagrįsta pagrindo nenustatė. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Ieškovė nurodė, kad advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme patyrė 508,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos jai iš apeliantų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „AMBER LOGISTICS“, juridinio asmens kodas 300089742, 508,20 Eur (penkis šimtus aštuonis eurus ir dvidešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė
Vytautas Zelianka