Civilinė byla Nr. e2A-390-464/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02069-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1.; 2.6.37.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. G.-M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2046-232/2018 pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovei A. G.-M. dėl sugyventinių turto dalies nustatymo ir priteisimo bei atsakovės A. G.-M. priešieškinį ieškovui E. R. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė:

1.1.                      pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline jo ir atsakovės A. G.-M. nuosavybe, priteisiant jam iš atsakovės 246 361,20 Eur kompensaciją;

1.2.                      pripažinti automobilį Porsche Cayenne, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), bendrąja daline jo ir atsakovės nuosavybe, priteisiant jam iš atsakovės 54 923 Eur kompensaciją;

1.3.                      priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

1.4.                      priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės mėn. su atsakove gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Gyvendamos kartu, 2015 m. lapkričio mėn. šalys įsigijo neįrengtą ginčo turtą (butą), tačiau dėl turto pardavėjų nesąžiningų veiksmų ir vykusių teisminių ginčų pagrindinės butą sudarančių patalpų pirkimo–pardavimo sutartys buvo pasirašytos 2016-09-30–2016-12-20 laikotarpiu, o butas įregistruotas atsakovės vardu. Buto įsigijimo ir jo įrengimo išlaidoms padengti abi šalys pardavė jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus. 

3.       Ieškovo teigimu, jis ginčo butui įsigyti bei įrengti išleido 138 092,68 Eur, atsakovė – 263 772 Eur, taigi buto įsigijimo / įrengimo, kaip jungtinės veiklos objekto sukūrimo, išlaidos iš viso sudarė 401 864,68 Eur. Tokiu atveju ieškovo indėlis į šio buto, kaip jungtinės veiklos objekto, sukūrimą yra 34,36 proc. bendros abiejų šalių į ginčo butą investuotos sumos. Įrengus ir apstačius butą, jo vertė padidėjo iki 717 000 Eur, todėl prašo priteisti jam iš atsakovės 34,36 proc. buto vertės kompensaciją, t. y. 246 361,20 Eur.  

4.       Bendrai gyvendamos šalys 2016 m. birželio mėn. taip pat įgijo ir kitą turtą – 2014 metais pagamintą automobilį, kuris vėlgi buvo įregistruotas atsakovės vardu. Už automobilį ir kartu įsigytą žieminių padangų komplektą 2016-06-16 ieškovas sumokėjo 73 000 Eur. Bendro gyvenimo metu ieškovas mokėjo už automobilio kurą, priežiūrą, draudimą, iš viso 76 690,12 Eur. Tuo tarpu atsakovė patyrė 111,30 Eur išlaidas, susijusias su automobilio priežiūra. Atitinkamai, jo indėlis į šį turtą sudarė 99,86 proc., taigi, atsižvelgiant į dabartinę automobilio 55 000 Eur vertę, prašo priteisti iš atsakovės 54 923 Eur kompensaciją.   

5.       Atsakovė A. G.-M. pateikė priešieškinį, kuriame prašė ieškovo E. R. ieškinį dėl sugyventinių turto dalies nustatymo ir priteisimo atmesti kaip nepagrįstą, pripažinti automobilį Porsche Cayenne, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bendrąja daline jos ir ieškovo nuosavybe, už šį turtą priteisiant jai iš ieškovo 27 500 Eur kompensaciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas.  

6.       Nurodė, kad niekada nesiekė su ieškovu sukurti šeimos, neturėjo rimtų ateities planų kurti bendrą gyvenimą, ieškovo bute gyveno trumpai, kadangi buvo pardavusi savo butą. Bendram tikslui – bendriems poreikiams ir laisvalaikiui – bendru sprendimu ir susitarimu 2016-04-29 buvo įsigytas tik automobilis, tuo tarpu ginčo objektu tapusį butą ji įgijo ir įrengė iš asmeninių lėšų, savo asmeniniams poreikiams patenkinti.                

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2018-08-17 sprendimu ieškovo E. R. ieškinį ir atsakovėsG. G.-M. priešieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe; 2) atidalino šalis iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieškovui E. R. iš atsakovės G. G.-M. 180 000 Eur piniginę kompensaciją už butą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-09-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovei G. G.-M. asmeninės nuosavybės teise paliko butą; 3) pripažino automobilį Porsche Cayenne bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe; 4) atidalino šalis iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieškovui E. R. iš atsakovės G. G.-M. 22 500 Eur piniginę kompensaciją už automobilį bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-09-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovei G. G.-M. asmeninės nuosavybės teise paliko automobilį Porsche Cayenne; 5) kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2018-09-17 nutartimi ištaisė sprendime padarytą rašymo apsirikimą, nurodęs, kad iš atsakovės ieškovui priteistina 27 500 Eur kompensacija už automobilį.    

8.       Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2017 m. kovo mėn. ieškovas atliko reguliarius bankinius pavedimus atsakovei, kurių metu jai buvo pervesta 27 617 Eur, šių mokėjimų paskirtyse nurodant, kad tai lėšos skirtos atsakovės sūnaus mokslams, už komunalines paslaugas, kitoms išlaidoms padengti, o tai pat atliko mokėjimus, kuriuose nebuvo nurodyta jų paskirtis. Papildomai šiuo laikotarpiu ieškovas išgrynino ir atsakovei perdavė 34 000 Eur buto komunalinėms paslaugoms apmokėti, jos sūnaus mokslams ir kt.

9.       Nurodyti mokėjimai ir šalių elektroninis susirašinėjimas, teismo vertinimu, paneigia atsakovės poziciją dėl epizodinio bendravimo su ieškovu bei teikia pagrindą spręsti, kad ieškovas ne tik leisdavo su atsakove laisvalaikį ar padėjo ir palaikė ją morališkai dėl sunkių skyrybų su pirmuoju sutuoktiniu, bet ir rūpinosi bendra šalių buitimi, išleido daug lėšų atsakovės ir jos sūnaus reikmėms (mokėjo už jo mokslus, telefonus ir kt.), dengė šalių bendro gyvenimo išlaidas. Tokios aplinkybės kartu liudija, kad šalis siejo bendras namų ūkis ir sugyventinių santykiai, todėl ieškovas turėjo pagrįstų lūkesčių dėl artimų santykių, kaip faktinių šeimos santykių, susiklostymo tarp jo ir atsakovės. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog atsakovas dėl savo darbo pobūdžio reguliariai kas keturias savaites dviem savaitėm būdavo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) ir komandiruotėse (duomenys neskelbtini), ar kad (duomenys neskelbtini) yra įregistravęs verslą bei joje turi nekilnojamojo turto, nepaneigia sugyventinių santykių tarp šalių egzistavimo.     

10.       Teismas pripažino labiau tikėtina ieškovo pateikiamą įvykių versiją, kad ginčo butas buvo įgytas ir įrengtas už lėšas, gautas pardavus abiems šalims priklausančius butus, ir kad tikroji šalių valia buvo įsigyti ginčo butą bendrosios nuosavybės teise, siekiant turėti bendrą gyvenamąjį būstą. Teismas, įvertinęs ieškovo į bylą pateiktus banko sąskaitos išrašus už laikotarpį nuo 2016-02-12 iki 2017-05-02, nustatė, kad ieškovas atsakovei pervedė 97 588 Eur, kurių mokėjimo paskirtyse nurodyta, kad tai lėšos skirtos interjero dizainerės, elektriko, dažytojo paslaugoms, stoglangiams, rekuperacinei, oro kondicionavimo sistemai, židiniui, durims, baldams ir kt., be to, 2016-07-01–2017-03-14 tiesiogiai šviestuvų gamintojui, baldininkams pervedė dar 8 811,68 Eur, laikotarpiu nuo 2015-12-28 iki 2017-03-27 pervedė atsakovei 22 900 Eur nenurodęs tokių mokėjimų paskirties, o laikotarpiu nuo 2015-12-17 iki 2016-02-29 grynaisiais pinigais už baldus ir jų montavimo paslaugas sumokėjo dar 8 793 Eur. Teismas konstatavo, kad iš viso būsto remontui ir įrengimui ieškovas išleido 138 092,68 Eur.    

11.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės atsikirtimus, kad minėtais mokėjimais pervestos lėšos buvo skirtos ieškovui priklausiusio buto (duomenys neskelbtini), remontui ir išlaikymui. Teismas nustatė, kad ieškovas už minėto buto išlaikymą mokėjo atskirais pavedimais. Be to, visi pervedimai, kuriais remdamasis ieškovas teigia investavęs į ginčo butą, padaryti jau po to, kai buvo pasirašyta preliminari sutartis ir aptarta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo kaina su jo pirkėju, dar daugiau, didžioji mokėjimų dalis atlikta jau ir po to, kai pirkėjas buvo sumokėjęs visą kainą už minėtą butą.

12.       Teismas kritiškai įvertino ir tokius atsakovės teiginius, neva su ja nebuvo derinamas šviestuvų ar baldų įsigijimas, kad šios ir kitos prekės, už kurias ieškovas mokėjo tiesiogiai pardavėjams, nebuvo skirtos ginčo butui įrengti. Teismas pažymėjo, kad tokį faktą, jog ieškovo pervedamos atsakovei sumos buvo skirtos būtent investicijoms į ginčo turtą, patvirtina ne tik ieškovo paaiškinimai, bet ir į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visuma: pavedimai, kuriuose nurodytos pervedamų piniginių lėšų paskirtys, šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais, įskaitytinai ir su interjero dizainere, buto projektuotojais, rangovais, aptariant ginčo buto projektavimo, įrengimo darbus. Be to, ieškovas lėšas buto įrengimui bei lėšas, skirtas atsakovės ir jos sūnaus išlaikymui ir bendriems šeimos poreikiams tenkinti, pervesdavo atskirais pavedimais.    

13.       Įvertinęs atsakovės į ginčo butą investuotų 263 722 Eur ir ieškovo į jį investuotų 138 092,68 Eur santykį, teismas apskaičiavo, kad ieškovo indėlis į šį butą sudaro 34,36 proc. bendrai šalių investuotos sumos. Iš į bylą pateiktų nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų teismas nustatė, kad ginčo buto vertė jo pasidalijimo metu yra 717 042 Eur, todėl, atsižvelgiant į ieškovo procentinį indėlį į šį turtą, jam tenkanti bendrai sukurto turto dalis yra lygi 246 361,20 Eur, o atsakovei paliktinas ginčo butas natūra su visais baldais ir įrenginiais, kurie yra pritaikyti būtent šiam specifiniam butui. Tačiau nustatydamas ieškovui priteistinos, atidalinat iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos dydį teismas atsižvelgė ir į kitas, teismo nuomone, svarbias aplinkybes. Ieškovo darbo specifika lėmė, kad didžiąją laiko dalį jis praleido ne Lietuvoje, taigi, ginčo buto remonto ir įrengimo darbus organizavo atsakovė. Tokią jos veiklą teismas taip pat pripažino įnašu į bendrą turtą, kuris turi būti kompensuojamas. Dėl to ieškovui priteistinos kompensacijos dydį teismas sumažino iki 180 000 Eur.

14.       Spręsdamas dėl šalių reikalavimų, susijusių su atidalinamu kitu bendru turtu – automobiliu, teismas visų pirma pažymėjo, kad šalys neginčija šio turto buvusios vertės bylos nagrinėjimo metu, t. y. 55 000 Eur. Teismas nustatė, kad automobilio įsigijimo 73 000 Eur kainą sumokėta ieškovo lėšomis, o atsakovė bendrą įnašą į jo vertę grindė savo veikla, susijusia su automobilio paieška, įsigijimo dokumentų įforminimu, nuolatine jo priežiūra, saugojimo kaštais. Savo nuostolius, susijusius su automobilio priežiūra, įrodinėjo abi šalys. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo automobiliu visą laiką naudojosi atsakovė, kad jis yra registruotas Lietuvoje, kad ieškovas prašė jį palikti natūra atsakovei, o jam priteisti pusės automobilio vertės kompensaciją, šią ieškinio dalį patenkino ir automobilį natūra paliko atsakovei, priteisdamas ieškovui pusės ginčo automobilio dabartinės vertės kompensaciją (25 500 Eur), 2018-09-17 nutartimi ištaisęs sprendime padarytą rašymo apsirikimą bei nurodęs 27 500 Eur kompensacijos dydį.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Atsakovė A. G.-M. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018-08-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:   

15.1.                      Ieškovas ir atsakovė susitikdavo ir kartu leisdavo laiką tik epizodiškai ir visiškai nenuosekliai. Tai patvirtina ir į bylą pateiktos skrydžių lėktuvu datos ir maršrutai, iš kurių matyti, kad ieškovas Lietuvoje nuo 2014 m. birželio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn., tai yra per 36 mėn., buvo tik 299 dienas, kas sudaro vidutiniškai 8 dienas per mėnesį. Per tokį laiką (8 dienas per mėnesį) negalima sukurti ilgalaikių ir nuoseklių šeimos santykių, todėl toks bendravimas ir yra epizodinis. Pats ieškovas 2018-07-25 teismo posėdžio metu patvirtino, kad neketina savo ateities sieti su Lietuva. Be to, atsakovė tuo metu turėjo kitą partnerį – K. L..

15.2.                      Vien vienašaliai mokėjimų pavedimai ar prisidėjimas prie gyvenimo sąlygų pagerinimo nesuteikia pagrindo konstatuoti susitarimo dėl jungtinės veiklos buvimo ir sugyventinių statuso. Toks vertinimas visiškai iškreipia šeimos ir sugyventinių sąvoką bei sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008).  

15.3.                      Nepaisant to, kad ginčo turtas iš tiesų buvo įgytas faktinio šalių bendravimo metu, jokio susitarimo, tikslo ar siekio įgyti šį turtą kaip bendrosios nuosavybės objektą nebuvo. Butas buvo įsigytas iš atsakovės asmeninių lėšų, ieškovui neprisidedant nei piniginiu įnašu, nei darbu, t. y. nebuvo jokių jungtinės veiklos požymių. Tai patvirtina aplinkybės, susijusios su mokėjimu už butą, sandorių sudarymu, buto įsigijimo finansavimu, iš kurių matyti, kad sutartys buvo sudaromos būtent atsakovės vardu, už įgytą turtą sumokėta jos asmeninėmis ir artimo šeimos nario paskolintomis lėšomis.

15.4.                      Sprendimą įsigyti butą priėmė išimtinai pati atsakovė dar iki laikino apsigyvenimo kartu su ieškovu, t. y. 2015 m. lapkričio mėn., kai atsakovė su sūnumi dar gyveno jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį ir sprendimą įsigyti turtą priėmė kartu.  

15.5.                      Teismų praktikoje yra aiškiai pažymėta, kad vien faktas, jog buvo prisidėta prie turto remonto, pagerinimų, įrengimo, dar nereiškia, kad buvo tikslas ir susitarimas sukurti šį turtą kaip bendrosios nuosavybės objektą ir susitarimas dėl jungtinės veiklos šio turto atžvilgiu egzistavo (Šiaulių apygardos teismo 2016-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-810-883-2016, Panevėžio apygardos teismo 2017-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-319-280/2017).  

15.6.                      Sprendime aptarta kaip esą sumokėta už buto įsirengimą bei įsigijimą 8 793 Eur suma (grynaisiais pinigais) nėra pagrįsta jokiais tokių ieškovo išlaidų buvimą galinčiais patvirtinti leistinais įrodymais, taigi, kam tiksliai šios išgrynintos lėšos buvo panaudotos liko neaišku. Teismas šių išlaidų realiu panaudojimu nesuabejojo, nors tokį pagrindą turėjo.   

15.7.                      Nė viename iš teismo analizuotų mokėjimo nurodymų (jų paskirtyse) nėra nurodyta, kad lėšos skirtos butui įsigyti, ir nei viena iš ieškovo pavedimuose esančių sumų nesutapo su atsakovės atliktais mokėjimais už ginčo butą.   

15.8.                      Teismų praktikoje išaiškinta, kad mokėjimo nurodymas yra vienašalis patvarkymas sumokėti / pervesti lėšas, tačiau tai nereiškia, jog egzistuoja bet kokio pobūdžio pinigų gavėjo įsipareigojimas dėl pervestų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Atsakovė neturėjo galimybės prieštarauti dėl mokėjimo pavedime nurodytos paskirties ir (ar) jos pakeisti.    

15.9.                      Teismas rėmėsi išimtinai ieškovo pateiktais skaičiavimais bei paaiškinimais, visiškai neatsižvelgdamas į tai, ką procesiniuose dokumentuose buvo išdėsčiusi atsakovė. Ieškovas pateiktais skaičiavimais klaidina teismą, nes jo nurodomas mokėjimas „Baldams įsigyti“ yra akivaizdžiai klaidingas. Nordea banko išraše prie 2017-01-18 mokėjimo pavedimo nurodyta „Domestic EUR payment//NAME/(duomenys neskelbtini) TRANSFER“, paties ieškovo pateiktame vertime nurodyta „Vietinis mokėjimas EUR / Pavadinimas /(duomenys neskelbtini) PERVEDIMAS“, o kuo remiantis teigiama, kad šis mokėjimas skiriamas baldams įsigyti, nėra žinoma.   

15.10.                      Butui įsigyti ir įsirengti buvo išleista žymiai didesnė suma nei nustatė teismas. Į bylą yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovė ne tik sumokėjo visą ginčo buto kainą, bet ir iš savo lėšų finansavo jo įrengimą. Atsakovė viena organizavo ir vykdė visus ginčo buto įsirengimo darbus. Vien butui įrengti ji papildomai išleido dar mažiausiai 47 284 Eur.   

15.11.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo buto rinkos vertė yra 717 000 Eur. Nepagrįstai buvo vadovaujamasi ta kaina, už kurią šis butas buvo pardavinėjamas. Šis turtas iki civilinės bylos iškėlimo nebuvo parduotas, potencialaus pirkėjo nebuvo, todėl tikėtina, jog reali pardavimo kaina (rinkos kaina) ženkliai mažesnė. Ieškovas, teigdamas, kad buto rinkos vertė yra 717 000 Eur, šias aplinkybes turėjo pagrįsti objektyviais įrodymais – ekspertiniu turto vertinimu ir (ar) kt. Tačiau ieškovas turto vertinimo neatliko, o teismo sprendimas priimtas vadovaujantis buto pardavimo skelbime esančia informacija, nors, VĮ Registrų centro duomenimis, vidutinė ginčo buto rinkos vertė yra 253 000 Eur.  

15.12.                      Po teismo sprendimo priėmimo atsakovė atliko turto vertinimą ir UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ nustatė, kad ginčo buto rinkos vertė yra žymiai mažesnė –  531 000 Eur. Vien dėl šios priežasties priimtas neteisingas teismo sprendimas.

15.13.                      Teismas pagrįstai pripažino automobilį bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, tačiau nepagrįstai kompensaciją priteisė ieškovui iš atsakovės, o ne atvirkščiai. Ši teismo sprendimo dalis nėra grindžiama jokiais argumentais, nėra aišku, kodėl transporto priemonė turėtų būti palikta atsakovei, o ieškovui priteista kompensacija. Kompensacijos sumokėjimas sukeltų ypatingai neigiamus padarinius ne tik atsakovei, bet ir jos nepilnamečiam sūnui. Ji šiuo metu neturi galimybės išmokėti tokio dydžio sumos.    

15.14.                      Sprendimas priimtas neišsamiai išanalizavus į bylą pateiktus įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus. Sprendime vertinti tik ieškovo argumentai, visiškai nesiaiškinant ir nesigilinant į atsakovės argumentus. Be to, nevertinti liudytojų K. P. ir D. D. teismo posėdyje pateikti liudijimai dėl šalių santykių ir bendrų planų.

16.       Ieškovas E. R. atsiliepime į atsakovės A. G.-M. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepriimti naujų įrodymų. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:    

16.1.                      Ieškovo poziciją, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. ginčo šalys gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, patvirtina byloje esantys ir teismo ištirti bei įvertinti įrodymai, t. y. šalių susirašinėjimas, banko sąskaitų išrašai. Vien tai, kad dalį laiko ieškovas praleido užsienyje, nesudaro pagrindo išvadai, kad jie negalėjo vesti bendro ūkio. Ieškovas, atsakovė ir jos sūnus kartu praleido daug laiko keliaudami, tą taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai, be to, ieškovas mokėjo ir už atsakovės sūnaus mokslus.  

16.2.                      Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad šalių bendro ūkio vedimas grindžiamas tik finansiniais aspektais. Ieškovas kartu su patikslintu ieškiniu yra pateikęs nemažai šalių elektroninių laiškų, iš kurių matyti, kad tarp jų buvo susiklostę ne šiaip draugiški, o abipuse meile pagrįsti santykiai. Iš kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų susirašinėjimų matyti ir tai, kad šalys planavo susilaukti kūdikio.    

16.3.                      Atsakovė remiasi pačios išsigalvotu neva Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, jog „teismų praktikoje yra pažymėta, kad mokėjimo nurodymas yra vienašalis patvarkymas sumokėti/pervesti lėšas, tačiau tai nereiškia, jog egzistuoja bet kokio pobūdžio pinigų gavėjo įsipareigojimas dėl pervestų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011)“. Tokio ar panašaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo minėtos nutarties konstatuojamojoje dalyje nėra. Atsakovė nurodo, kad ji neva neturėjo jokių galimybių prieštarauti dėl mokėjimo pavedimuose nurodytos paskirties ar ją pakeisti. Pažymi, kad jeigu atsakovė nesutiko su tuo, jog ieškovas jai pervesdavo pinigus atitinkamai paskirčiai, ji bet kuriuo metu galėjo šiuos pinigus grąžinti. Tačiau atsakovei ne tik negrąžino jai pervestų piniginių lėšų, bet ir išleido šias lėšas būtent tam, kam jos ir buvo skirtos, t. y. šeimos poreikiams patenkinti, butui įsigyti ir įrengti, automobiliui.  

16.4.                      Abi šalys suvokė, kad įsigyjamas ir įrenginėjamas ginčo butas yra jų bendra šeimos nuosavybė, nes savo susirašinėjime tiek atsakovė, tiek ieškovas apie ginčo butą rašė daugiskaitos pirmu asmeniu ir vartojo tokius išsireiškimus kaip „gauname tiesiog puikų butą“, „noretume kad elektros jungikliais butu galima reguliuoti sviesos stipruma, (duomenys neskelbtini) prase“ ir pan.  

16.5.                      Tiekėjai ir rangovai buvo informuoti, jie žinojo ir suprato, kad butas įrenginėjamas kaip ieškovo ir atsakovės bendras turtas, pvz., virtuvės technikos tiekėjo atstovė                     G. M. savo laiško temoje nurodo „technika (duomenys neskelbtini)“; Jim Lawrence šviestuvų pardavėjui nurodant prekių gavėjais abi šalis.

16.6.                      Atsakovė nepateikė jokių savo teiginius, kad buto įrengimas kainavo žymiai daugiau, patvirtinančių įrodymų, nepaaiškino, kodėl yra neatitikimų tarp sumų, nurodytų buto įsigijimo dokumentuose ir mokėjimo pavedimuose. Atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktas nurodymas išmokėti grynuosius pinigus niekaip neįrodo, kad atsakovė atitinkama suma prisidėjo prie buto įrengimo. Ji turėjo visas galimybes pateikti jos indėlį į buto įrengimą patvirtinančius dokumentus dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė.   

16.7.                      Tuo tarpu ieškovas neturėjo galimybės pateikti turto vertinimo ataskaitos, kadangi atsakovė nei jam, nei turto vertintojams neleido patekti į butą. Atsakovės su apeliaciniu skundu pateikta turto vertinimo ataskaita neturi būti priimta ir vertinama, kadangi toks įrodymas galėjo ir turėjo būti teikiamas dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

16.8.                      Tuo atveju, jei teismas nuspręs vadovautis atsakovės pateikta turto vertinimo ataskaita ir laikys, jog ginčo buto vertė yra 531 000 Eur, tai nesudarys pagrindo keisti sprendimo dalį dėl kompensacijos dydžio. Ieškovui už jam priklausančią 34,36 proc. dalį ginčo buto mokėtina kompensacija sudarytų 182 451,60 Eur (531 000 Eur x 34,3 proc. / 100 proc. = 182 451,60 Eur), kas iš esmės atitinką sprendime nurodytą ir ieškovui priteistą 180 000 Eur kompensaciją.

16.9.                      Sprendimo dalies dėl kompensacijos už automobilį priteisimo vykdymas nesukels atsakovei jokių ypatingai sunkių padarinių. Atsakovės sūnus šiuo metu gyvena su savo tėvu, kuris juo rūpinasi ir išlaiko, tad jos sūnui sprendimo vykdymas neturės jokios įtakos. Atsakovė be ginčo automobilio ir buto taip pat turi kito jai priklausančio nekilnojamojo turto (pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini)), kurį galėtų parduoti ar įkeisti bei visiškai ir be didelių sunkumų atsiskaityti su ieškovu.  

16.10.                      Atsakovė viso proceso metu elgėsi nesąžiningai, klaidino teismą, teikdama melagingus paaiškinimus. Viena vertus, atsakovė teigė, kad kartu su ieškovu negyveno, bendro ūkio nevedė, po skyrybų su pirmuoju vyru neturėjo tikslo sukurti naujus santykius. Kita vertus, teikė pretenzijas dėl automobilio ir įmonės Norvegijoje, įrodinėjo, kad po skyrybų turėjo kitą širdies draugą, tačiau kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad tuo pačiu planavo su ieškovu susilaukti kūdikio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų     

17.       Apeliantė A. G.-M. prie apeliacinio skundo pridėjo naujus rašytinius įrodymus – išrašus iš elektroninio susirašinėjimo, lėšų išgryninimą patvirtinančius dokumentus, turto vertinimo ataskaitą. Ieškovas E. R. su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė išrašus iš elektroninio susirašinėjimo, atsakovės buvusio sutuoktinio pareiškimą, konsultaciją dėl turto kainos. Apeliantė 2018-11-26 pateikė naujus rašytinius paaiškinimus, o kartu su jais – išrašus iš jos susirašinėjimo su trečiaisiais asmenimis. Pateiktais naujais įrodymais apeliantė siekia nuginčyti, o ieškovas patvirtinti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kuria šalių tarpusavio santykiai buvo kvalifikuoti kaip sugyventinių.          

18.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae), o ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, todėl ir apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme taip pat vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme.

19.       Procesų abiejų instancijų teismuose skirtumai, be kita ko, lemia, kad visi įrodymai turi būti teikiami pirmosios instancijos teisme – su ieškiniu arba rengiantis bylos nagrinėjimui (CPK 7 str. 2 d., 135 str. 2 d.,179 str., 181 str. 2 d., 198 str., 226 str.). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama optimizuoti bylos proceso eigą, juo skatinamas proceso koncentruotumas, nustatoma kiekvieno proceso dalyvio pareiga rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, t. y. rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir / ar argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į reikalavimus.

20.       Įstatymų leidėjo valia apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nebent nustatytų tokias aplinkybes: 1) šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas ir yra nustatytas atsižvelgiant į apeliacijos specifiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertinamas pagal byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus bei šio teismo įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

21.       Kadangi CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme draudimas nėra absoliutus, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014).   

22.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visų pirma pažymi tai, kad nė viena iš proceso šalių neprašo naujai teikiamų įrodymų (rašytiniai paaiškinimai taip pat yra įrodinėjimo priemonė) prijungti prie bylos medžiagos. Šalys neįvardija ir jokių aplinkybių, sukliudžiusių tokių duomenų pateikimą į bylą ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat neįrodinėja, kad juos teikė ar ketino teikti, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius duomenis priimti. Antra, didžiąją dalį naujų duomenų sudarančio šalių tarpusavio susirašinėjimo, vykusio iki teisminio ginčo kilimo, turinys šalims neabejotinai buvo žinomas ir iki joms kreipiantis į teismą su ieškiniu / priešieškiniu. Trečia, reikalavimas dėl kompensacijos už ginčo turtą priteisimo buvo suformuotas jau pradiniame ieškovo ieškinyje, vėliau patikslintame ieškinyje, taigi, šalys, siekdamos pagrįsti savo argumentus, susijusius su ginčo objektu tapusio turto rinkos verte, galėjo ir turėjo teikti tokio pobūdžio duomenis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 7 str. 2 d., 12 str., 178 str.).

23.       Toks procesinis elgesys, kuomet tik priėmus vienai iš šalių nepalankų teismo sprendimą ši savo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius tos šalies poziciją ar atsikirtimus, teikia apeliaciniame procese, neįrodinėdama jokių objektyvių kliūčių juos pateikti pirmosios instancijos teisme buvimo, negali būti laikomas tinkamu ar sudarančiu pagrindą juos priimti, taikant išimtį iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės. Įstatymų leidėjas, CPK 314 straipsnyje įtvirtinęs išimtinius atvejus, kuomet pirmosios instancijos teisme neįvertinti įrodymai galėtų būti teikiami į bylą paskesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje, siekė panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, skatindamas bylos dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis (informaciją) dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

24.       Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, taip pat atsižvelgdama į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, prie apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį pridėtų naujų dokumentų bei naujų rašytinių paaiškinimų nepriima.

25.       Sprendžiant rašytinių paaiškinimų priėmimo klausimą svarbu dar ir tai, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais apskritai yra draudžiama (CPK 323 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė savo rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo motyvus ir šį skundą papildyti naujais savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentais. Dėl to, kas pasakyta, apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus bei su jais pateiktus naujus įrodymus atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos dar ir dėl šios aptartos priežasties. 

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių ir tokių santykių įrodinėjimo   

26.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bylos šalis siejusių santykių kvalifikavimo. Ieškovas įrodinėjo tai, kad jie kartu su apeliante vedė bendrą ūkį ir faktiškai gyveno kaip šeima, todėl jam priklauso dalis bendro gyvenimo metu iš bendrų lėšų užgyvento turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir automobilio Porsche Cayenne. Tuo tarpu apeliantė neigia bet kokį bendrą gyvenimą kartu, tvirtindama, kad bendras ūkis nebuvo vedamas nepaisant teismo nustatyto ir apeliantės neginčijamo fakto dėl itin didelės jos gautos iš ieškovo pinigų sumos, ketinimų kartu kurti ateitį, įgyti bendrą turtą taip pat nebuvo, ji turėjo ir kitų partnerių.

27.       Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas, apie tai ne kartą buvo pasisakyta kasacinio teismo praktikoje  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2016-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 2019-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

28.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas tokio pobūdžio reikalavimus, turi nustatyti, ar asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą ir ar jie turėjo tikslų kartu sukurti bendrą turtą. Sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014, 2016-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016).

29.       Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).  

30.       Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad CPK nenustatyta draudimo remtis kokiais nors įrodymais sprendžiant kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus, todėl šalys gali remtis visomis CPK 177 straipsnyje išvardintomis  įrodinėjimo priemonėmis, jeigu jos turi ryšį su nagrinėjama byla (CPK 180 str.). Kasacinis teismas pažymėjo, kad reikalavimas kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims (sugyventiniams), bendrai įgyjant turtą, visus klausimus vienas su kitu derinti tik rašytiniais susitarimais, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014).

31.       Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantė 2016-09-30 ir 2016-12-20 įsigijo tris negyvenamąsias patalpas (pastoges), esančias adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurios 2016-12-22 amalgamacijos būdu sujungtos į vieną patalpą, suteikiant jai vieną adresą – (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centre šis butas įregistruotas kaip gyvenamoji patalpa / butas, priklausantis apeliantei asmeninės nuosavybės teise. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad 2016-04-26 apeliantės vardu buvo sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis dėl 2014-11-27 pagaminto automobilio Porsche Cayenne įgijimo.      

32.       Ieškovas viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ginčo turtas buvo įgytas jam ir apeliantei gyvenant kartu kaip sugyventiniams, iš bendrų jo ir apeliantės lėšų. Todėl nepriklausomai nuo to, kad jis buvo įregistruotas apeliantei asmeninės nuosavybės teise, ieškovas, tiek materialiai, tiek nematerialiai prisidėjęs prie šio turto įgijimo, turi teisę į piniginę kompensaciją už jo dalį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad tokie ieškovo lūkesčiai bei reikalavimai, įvertinus byloje esančius įrodymus, apibūdinančius šalių asmeninius ir piniginius santykius, yra pagrįsti.    

33.       Apeliantė savo skunde tvirtina, kad ji su ieškovu nei nuo teismo nustatytos datos, t. y. 2014 metų gegužės mėn., nei vėliau negyveno kartu kaip šeima, o ieškovo į bylą pateikti išrašai iš jo banko sąskaitos, iš kurių matyti, kad šis periodiškai nuo 2014 metų gegužės mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. pervesdavo į apeliantės banko sąskaitą pinigines lėšas, skirtas tiek jos asmeniniams, tiek bendriems poreikiams tenkinti, apmokėdavo už jos sūnaus mokslus, gyvenimo kartu nepatvirtina. Tačiau, kaip matyti iš tokiai apeliantės pozicijai pagrįsti dėstomų argumentų (dėl ieškovo darbo pobūdžio ieškovas 4 savaites praleisdavęs naftos platformose, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir tik dvi savaites Lietuvoje, todėl nebuvo galimybės sukurti ilgalaikių ir nuoseklių šeimos santykių), ji pernelyg suabsoliutina asmenų fizinio buvimo drauge ar kartu jų praleisto laiko konkrečioje vietoje aplinkybes. Pažymėtina, kad įstatymų nustatyta tvarka įformintuose šeimos teisiniuose santykiuose (santuokoje) nėra nustatytas reikalavimas sutuoktiniams nuolat gyventi kartu vienoje vietoje (šalyje, mieste, konkrečioje gyvenamojoje patalpoje), o sutuoktinių gyvenimas skyrium nėra vertinamas kaip šeimos santykių nebuvimo patvirtinimas. Faktiniai sugyventinių santykiai savo esme yra panašūs į sutuoktinių santykius, tačiau apeliantė nepaaiškina, kodėl sugyventiniams turėtų būti taikomi kitokie, gerokai griežtesni nei sutuoktiniams, reikalavimai dėl gyvenimo kartu vienoje vietoje. Taigi, aptarti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo sprendime padarytos išvados dėl šalių sugyventinių santykių buvimo.  

34.       Kitokios, nei pirmosios instancijos teismo padaryta, išvados dėl šalių santykių pobūdžio ar dėl ieškovui susiformavusių lūkesčių, susijusių su esamu / būsimu šalių bendru gyvenimu, kartu investuojant į bendrą gyvenamąjį būstą, taip pat nesuponuoja apeliacinio skundo argumentai, kad pati apeliantė ketinimų kurti ilgalaikius santykius su ieškovu neturėjo, nes tuo pačiu metu palaikė artimus santykius dar ir su kitu asmeniu (K. L.), ir, juo labiau, nepateikus į bylą įrodymų, kad ieškovui buvo žinoma apie tokius apeliantės santykius bei jos bendravimą su kitu vyru. Tokie skundo teiginiai pagrindžia apeliantės prioritetus, jos pasirenkamą bendravimo su kitais asmenimis modelį ir jai priimtinas vertybes, bet nepaneigia teismo teisingai konstatuotos faktinės aplinkybės, kad bendras gyvenimas (sugyventinių santykiai) tarp šalių buvo susiklostęs ir buvo vedamas bendras ūkis. Teismo išvada, kad šalys kūrė bendrą gyvenimą, paremta detalia ir išsamia byloje surinktų įrodymų analize apie apeliantės asmeniniams poreikiams ir bendriems tikslams iš ieškovo gautų piniginių lėšų panaudojimą.      

35.       Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad vieno fizinio asmens pinigų pervedimo kitam fiziniam asmeniui faktas pats savaime dar nebūtų pakankamas pagrindas pripažinimui, jog tokie asmenys vedė bendrą ūkį, kartu gyveno. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovo apeliantei pervestų piniginių lėšų paskirtis (prisidėjimas, be kita ko, ir prie jos sūnaus išlaikymo), gautų lėšų sumos dydis, šalių susirašinėjime nurodymas ieškovui apie kas kartą atsirandantį vis naujų lėšų poreikį, susijusį su ginčo būsto, pačios apeliantės šiame susirašinėjime aiškiai įvardijamą kaip bendra šalių gyvenamoji patalpa, įrengimu, naudojant remontui bei įrengimui ne pačias ekonomiškiausias priemones, kas galiausiai padidino šio ginčo objekto vertę iki skelbime apie jo pardavimą nurodytos sumos, sudaro pagrindą būtent tokiai išvadai, kokią padarė pirmosios instancijos teismas – šalys kūrė bendrą gyvenimą.

36.       Iš ieškovo banko sąskaitų išrašų už 2014-2017 metus akivaizdu, kad jis periodiškai pervesdavo ne tik lėšas, skirtas apeliantės sūnaus mokslams privačioje mokykloje apmokėti, bet ir mokėjo už jo būrelius, skyrė lėšas buto komunaliniams mokesčiams apmokėti, dengė kitokias tiek apeliantės, tiek bendras išlaidas, susijusias su kelionėmis, koncertais ir kitomis pramogomis. Byloje esantis šalių elektroninis susirašinėjimas taip pat leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad šalys tuo metu, kai ieškovas būdavo išvykęs darbo reikalais, palaikė nuolatinį ir intensyvų ryšį. Iš to paties susirašinėjimo matyti, kad jie derino ateities planus, planavo bendrą laisvalaikį, sprendė problemas, susijusias su apeliantės sūnaus mokslais, kartu rinkosi ir derino įrenginėjamo ginčo buto medžiagas, jo interjerą. Be to, apeliantė neginčija, kad laisvą nuo darbo laiką ieškovas praleisdavo Lietuvoje, kad iki ginčo buto įsigijimo tiek ji, tiek jos sūnus gyveno ieškovui priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

37.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas būsto įrengimui ir remontui išleido gana didelę sumą – 138 092,68 Eur. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad ieškovas tik konsultavęs ją buto įrengimo klausimais, o visas pinigines lėšas iš ieškovo yra gavusi tik paties ieškovo iniciatyva, todėl jų gavimas nereiškia, kad būstas buvo įrengiamas bendroms reikmėms, kad šalys ketino kurti jame bendrą ateitį, kad ieškovui galėjo susiformuoti lūkestis dėl bendro turto, kuriame jie gyvens kartu.

38.       Pirma, pati apeliantė ieškovui 2014-09-09 siųstame elektroniniame laiške nurodė, kad sūnaus tėvas neprisideda prie jo išlaikymo, o ji pati neišgali sumokėti už sūnaus mokslus privačioje mokykloje, todėl jai reikalinga finansinė parama. Iš ieškovo banko sąskaitos išrašų matyti, kad laikotarpiu nuo 2015-11-30 iki 2017-02-22 ieškovas apeliantei asmeniškai ir tiesiogiai mokymo įstaigai atliko periodinius mokėjimus už apeliantės sūnaus mokslus. Dar daugiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys svarstė net bendros banko sąskaitos atidarymo klausimą, kuri, pasak ieškovo, būtų skirta ,,...padengti mokyklos ir mūsų padoraus gyvenimo Vilniuje išlaidas.“ (el. b. t. 3, b. l. 181). Taigi, būtų nepagrįsta manyti, kad apeliantės elgesys neprisidėjo prie ieškovui susiformavusių bendro gyvenimo lūkesčių ir neturėjo jokios įtakos mokėjimams.

39.       Antra, iš šalių susirašinėjimo turinio akivaizdu, kad, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, ieškovas nekonsultavo jos atitinkamais klausimais, o reiškė savo įžvalgas ir pageidavimus, kaip toks butas turėtų būti įrengtas, kad jame būtų patogu gyventi ir jam pačiam. Ieškovas          2016-04-17 laiške rašė: ,,Nemanau, kad mūsų lubos pakankamai aukštos tam šviestuvui svetainėje“, 2016-07-01 laiške ieškovas išreiškė nuogąstavimus dėl išlaidų dydžio: ,,Nenoriu pradėti dienos nuo laiško, kuriame rašoma, kad sumokėčiau 4 000 Eur, tai nėra gera dienos pradžia ir nenoriu, kad buto kaina būtų man netikėta“ (el. b. t. 3, b. l. 141). Tokie ieškovo elektroniniai laiškai, kuriuose jis išreiškia savo pageidavimus ir nuomone ne tik dėl įrengiamo buto interjero, bet ir kainų, sudaro pagrindą išvadai, kad jis buvo įrenginėjamas siekiant patenkinti jų abiejų interesus bei poreikius.

40.       Trečia, ir pačios apeliantės ieškovui siųstų laiškų turinys sudaro pagrindą neabejotinai išvadai, turtas buvo įrengiamas bendriems jų, kaip sugyventinių, poreikiams tenkinti. Ne viename laiške apeliantė ne tik teikė įrengiamo buto variantus ir teiravosi ieškovo nuomones, be kita ko, ir dėl interjero stiliaus, bet ir teikė sąskaitas, kurias prašė apmokėti už jo įrengimą (el. b. t. 3, b. l. 137, 140, 141). Dėl šių priežasčių neįtikimai skamba tokie apeliantės skundo argumentai, kad mokėjimus ieškovas atliko vienašališkai, o ji tam prieštarauti ar jų nepriimti negalėjo. Kaip teisingai nurodė atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, tokiu atveju apeliantė turėjo visas galimybes grąžinti jai pervestas lėšas, tačiau to nepadarė. Be to, išvadą, kad šalys veikė kaip faktinė šeima ir ginčo butą įsigijo bei įrenginėjo siekdamos jame kartu gyventi, pagrindžia ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, susiję su susirašinėjime naudotomis formuluotėmis. Ir ieškovas, ir apeliantė apie ginčo butą rašė daugiskaitos pirmu asmeniu ir vartojo tokius išsireiškimus, kaip ,,gauname tiesiog puikų butą“, ,,norėtume, kad elektros jungikliais būtų galima reguliuoti šviesos stiprumą, (duomenys neskelbtini) prašė“ ir pan.    

41.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų faktinių aplinkybių visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šalys vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip šeima, planavo bendrą ateitį, kūrė bendrą turtą kiekvieno jų asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu. Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo turtas – tiek butas, tiek tas, kurio priklausomybė abiems šalims apeliaciniame skunde nė nekvestionuojama, t. y. automobilis, buvo sukurtas bendra šalių veikla ir pajamomis.

Dėl turto, įgyto jungtinės veiklos pagrindu, padalijimo

42.       Apeliantė savo apeliaciniame skunde taip pat kelia neteisingai nustatytos kompensacijos už buto dalį klausimą bei nesutinka su transporto priemonės atidalijimo būdu. Apeliantės teigimu, buto rinkos vertė nėra pirmosios instancijos teismo nustatytoji 717 000 Eur suma, o ta suma, kurią ji siekia įrodyti apeliacinės instancijos teismui pateiktais įrodymais (531 000 Eur), taip pat tvirtina investavusi į butą žymiai didesnę, nei teismas nustatė, sumą. Nesutikdama dėl kompensacijos už automobilį iš jos priteisimo, teigia, kad natūra automobilis turėjęs būti paskirtas ieškovui, jos naudai priteisiant iš ieškovo piniginę kompensaciją.

43.       Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantė 2016-01-22 už 338 000 Eur pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), tuo tarpu už neįrengtas ginčo patalpas (pastoges) pagal byloje esančias sutartis buvo sumokėta iš viso 263 772 Eur suma (125 634 Eur + 48 138 Eur + 90 000 Eur). Byloje esant nenuginčytiems įrodymams, kad šiuo konkrečiu atveju buvo įgytos kelios atskiros, visiškai neįrengtos, pirkimo–pardavimo sutartyse nurodomos kaip negyvenamos patalpos pastogėje, kuriose atlikus renovavimo, remonto ir įrengimo darbus, kaip matyti iš VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, 2017-09-08 antstolio D. Kisieliaus faktinių aplinkybių protokolo, į bylą pateikto straipsnio iš interjero žurnalo, buto pardavimo skelbimų bei fotonuotraukų, buvo įrengtas prabangus, išskirtinis 179,44 kv. m ploto būstas, turto pardavimo skelbime įvertintas 750 000 Eur, t. y. daugiau nei dvigubai didesne suma, nei apeliantės gautos iš ankstesnio turėto buto pardavimo pajamos, tampa visiškai akivaizdu, kad vien apeliantės gautų už turėto turtą pardavimo pajamų tokiai renovacijai, remontui bei įrengimo lygiui objektyviai negalėjo pakakti.   

44.       Faktą, kad ieškovas finansiškai gana ženkliai prisidėjo prie šio būsto remonto bei įrengimo, patvirtina byloje esantys išrašai iš jo banko sąskaitos, iš kurių matyti, kad jis apeliantei asmeniškai ir tiekėjams pervedė sumas, skirtas butui įrengti (nuo akmens masės sieninių plokščių iki šviestuvų), apmokėjo už interjero dizainerės paslaugas ir kt. Skundo argumentais nebuvo paneigta ir teismo konstatuota aplinkybė, kad ieškovas į ginčo turtą investavo daugiau kaip 138 092,68 Eur. Taip pat pirmiau buvo aptarta ir tai, kad apeliantė, ieškovui nesant Lietuvoje, elektroniniuose laiškuose nurodydavo už konkrečias paslaugas, baldus, įrenginius mokėtinas sumas, o ieškovas atitinkamas pinigų sumas pervesdavo arbai jai, arba tiesiogiai tiekėjui. Tuo tarpu tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ne iš visų byloje esančių mokėjimų nurodymų įmanoma identifikuoti, kam konkrečiai jai pervestos arba ieškovo išgrynintos lėšos buvo panaudotos, kartu įvertinus ieškovo mokėjimus apeliantės asmeniniams (jos sūnaus išlaikymui) ar bendriems šalių poreikiams tenkinti, taip pat atsižvelgiant į jau aptartą kasacinio teismo praktiką, kad reikalavimas kartu gyvenantiems asmenims fiksuoti, kur naudojamos lėšos, neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, nėra teisiškai reikšmingi.    

45.       Šioje nutartyje teisėjų kolegija iš dalies jau yra pasisakiusi, kad pagrindinis ir esminis bylos nagrinėjimas vyksta būtent pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliantė nei su atsiliepimu į pradinį, nei į patikslintą ieškinį, nei su priešieškiniu neteikė įrodymų, susijusių su ginčo buto rinkos verte, vadinasi, savo, kaip suinteresuotos proceso šalies pareigos, pagrįsti savo teiginius / atsikirtimus leistinais įrodymais, ji neatliko. Atitinkamus įrodymus dėl ginčo objektu tapusio buto vertė ji siekė pateikti tik tuomet, kai buvo priimtas jai nepalankus teismo sprendimas. Toks procesinis apeliantės pasyvumas negali būti vertinamas kaip tinkamas ir sąžiningas, užtikrinantis sklandų bylos nagrinėjimą. Nepaneigti ir ieškovo teiginiai, kad apeliantė nesuteikė jam galimybės kartu su turto vertintojais patekti į ginčo butą, dėl ko jis neturėjęs galimybės pateikti turto vertinimo ataskaitos. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui jo investicijų sumą bei dalį buto vertės padidėjimo, kurį neabejotinai lėmė abiejų šalių indėlis, šį padidėjimą (pakitusią vertę) apskaičiavo remdamasis byloje esančiais kitais, išvestiniais įrodymais, t. y. skelbime nurodyta turto pardavimo kaina. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pardavimą neabejotinai yra iniciavusi pati apeliantė kaip šio turto išviešinta savininkė, vadinasi, būtent su ja tokia turto rinkos vertė (pardavimo kaina) ir buvo pardavimo paslaugą atliekančių asmenų suderinta. Tokiu atveju nelieka pagrindo spręsti, kad turto rinkos vertė, sprendžiant kompensacijos ieškovui nustatymo už jį klausimą, yra gerokai mažesnė (kaip teigiama apeliaciniame skunde – 531 000 Eur), nei toje rinkoje pačios apeliantės siekiama gauti kaina.

46.       Tikroji turto rinkos kaina (vertė) yra ta, už kurią šį turtą galima realizuoti rinkoje. Todėl nė vienas iš į bylą teiktų / siekiamų pateikti preliminarių vertinimų objektyviai ir negalėtų būti pripažintas tokiu įrodymu, kuris patvirtina tikrą (realią) turto vertę, iki šis turtas yra realizuojamas. Nėra reikšmingi ir tokie apeliantės skundo argumentai, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis ginčo turto vertė yra 253 000 Eur. Tai yra masinio turto vertinimo metu nustatyta vidutinė turto vertė, apskaičiuota visiškai neatsižvelgiant į individualias konkretaus turto savybes.

47.       Aptariamų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad, atsižvelgiant į buto rinkos 717 000 Eur vertę bei į ieškovo materialinį įnašą, jam priklauso 34,36 proc. ginčo turto vertės. Be to, pats teismas ieškovui priteistiną kompensacijos dalį sumažino dar trečdaliu – nuo 246 361,20 Eur iki 180 000 Eur, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantei teko ginčo turto remonto ir įrengimo organizavimo darbai. Kitaip tariant, teismas, nustatydamas kompensacijos už butą dydį, įvertino tiek šalių materialinius, tiek nematerialinius įnašus ir šį klausimą išsprendė teisingai.      

48.       Vertinant apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kito turto (automobilio) padalijimu šalims, pagrįstumą, matyti, kad apeliantė neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad ir šis turtas yra šalių bendras. Be to, kitaip nei buto atveju, kuomet teismas tiksliai apskaičiavo šalims tenkančias šio turto dalis, priklausomai nuo jų įnašų (piniginio ir nepiniginio) dydžio, nustatydamas priklausančias šalims automobilio dalis po lygiai teismas į tokį faktą, kad visus jo įsigijimo kaštus (73 000 Eur) yra apmokėjęs ieškovas, neatsižvelgė. Pati apeliantė savo procesiniuose dokumentuose taip pat yra nurodžiusi, kad šią transporto priemonę buvo nuspręsta įsigyti siekiant užtikrinti bendrų interesų įgyvendinimą, siekiant lengviau organizuoti bendras keliones, laisvalaikį. Tokie argumentai, be kita ko, papildomai pagrindžia pirmiau padarytas išvadas, kad šalys ne tik kartu leido laiką, kuomet ieškovas nedirbo, bet ir kūrė bendrą ateitį, gyveno kaip šeima.    

49.       Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria jai natūra priskirtas automobilis ir priteista pusės likutinės jo vertės (55 000 Eur) kompensacija ieškovui, t. y. 27 500 Eur, tokį savo nesutikimą grindžia sunkia turtine padėtimi bei pareigos išlaikyti savo nepilnametį sūnų buvimu. Tačiau pareiga išlaikyti sūnų yra nustatyta ir jo tėvui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-08-21 sprendimu, priimtu apeliantės ištuokos civilinėje byloje Nr. N2-28836-558/2014, iš vaiko tėvo priteisė išlaikymą kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis, mokant po 289,62 Eur (1 000 Lt). Byloje nėra duomenų, kad apeliantės sūnaus tėvas išlaikymo vaikui neteikia ir viena apeliantei tenka ši našta. Antra vertus, apeliantė gali parduoti / įkeisti / išnuomoti jai priklausantį kilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu sumokėti ieškovui priteistą kompensaciją nepatirdama jokių sunkumų. Galiausiai ir pati apeliantė viso proceso metu įrodinėjo, kad ieškovas, būdamas užsienio piliečiu, dėl savo darbo specifiškumo didelę laiko dalį praleidžia ne Lietuvoje, o ieškovas nurodė, kad jam nėra reikalinga transporto priemonė, įregistruota Lietuvoje ir naudojama pačios apeliantės. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir sąžiningumo principais, padarė pagrįsta ir tinkamą išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje labiausiai šalių interesus atitinkantis sprendimas yra būtent kompensacijos iš apeliantės priteisimas, jai paliekant transporto priemonę.

50.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

51.       Ieškovas E. R. prašo priteisti 3 425 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi apeliantės A. G.-M. apeliacinis skundas atmetamas, ieškovui jo turėtos šios instancijos teisme išlaidos turi būti kompensuotos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Tačiau šiuo atveju prašomos priteisti išlaidos gerokai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-21 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte numatytus maksimalius dydžius, todėl priteisiama didžiausia leidžiama 1 205 Eur (1,3 x 926,70 Eur) suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Priteisti iš atsakovės A. G.-M. ieškovui E. R. 1 205 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.