Baudžiamoji byla Nr. 2K-110/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.5.2; 1.1.10.1; 1.1.8.1.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei S. Malinauskienei,
gynėjams advokatams A. Liutvinskui ir V. Sirvydžiui,
nuteistiesiems V. D. ir M. G.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo ir nuteistojo M. G. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendis pakeistas:
nustatyta V. D., M. G. ir S. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas organizuota grupe.
V. D. panaikintas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė V. D. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.
M. G. panaikintas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžiu nuteisti:
V. D. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirta 18 750 Lt (150 MGL) bauda, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirta 6250 Lt (50 MGL) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. D. buvo paskirta 18 750 Lt (150 MGL) bauda;
M. G. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, buvo paskirta 18 750 Lt (150 MGL) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas ir S. A. bei išteisintas D. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistųjų M. G. bei S. A. apeliacinius skundus, dalis Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio buvo panaikinta:
dėl V. D., M. G. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – V. D. ir M. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
dėl V. D. paskirtų bausmių subendrinimo BK 63 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Dėl V. D. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuosprendis pakeistas: pagal BK 300 straipsnio 2 dalį V. D. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams, pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartimi, išnagrinėjus bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. D. kasacinius skundus, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalis dėl V. D. ir M. G. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistojo V. D. kasacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. D. gynėjo, nuteistojo V. D., nuteistojo M. G. ir jo gynėjo, prašiusių patenkinti jų kasacinius skundus, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
V. D., S. A. ir M. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o V. D. dar ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (ši bylos dalis kasacine tvarka jau išnagrinėta – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis) nuteisti už tai, kad 2001 m. birželio 7 d. – spalio 19 d. laikotarpiu, veikdami organizuota grupe kartu su A. S., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas, ir ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas, 2001 m. spalio 29 d. – 2002 m. balandžio 25 d. laikotarpiu, veikdami organizuota grupe (šią aplinkybę konstatavo apeliacinės instancijos teismas) kartu su A. S. bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminio tyrimo medžiaga išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, Kauno ir Klaipėdos miestuose, būdami susitarę daryti sunkų ilgą laiką trunkantį nusikaltimą, apgaule, panaudodami suklastotas PVM sąskaitas–faktūras, sukčiaudami PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, tęstiniu būdu savo naudai įgijo didelės vertės svetimą valstybės turtą – 307 221,06 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, kurias nenustatytomis proporcijomis pasidalijo, būtent:
2001 m. birželio 7 d. – spalio 19 d. laikotarpiu, pasinaudodami UAB „Mo“ (įmonės kodas ,,duomenys neskelbtini“), įregistruotos adresu: ,,duomenys neskelbtini“, dokumentais, siekdami legalizuoti organizuotos grupės nario V. D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą žuvį bei jos transportavimui skirtas plastikines dėžes, žinodami, kad UAB „Mo“ naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti – Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) teikti žinomai melagingas ataskaitas, veikdami organizuotos grupės interesais, A. S. pateikė UAB „Mo“ direktoriui D. G. patvirtinti savo, kaip UAB „Mo“ direktoriaus, parašais neužpildytus PVM sąskaitų–faktūrų blankus, o juos, direktoriui D. G. patvirtinus savo parašu, A. S. ir M. G. perdavė V. D.;
2001 m. spalio 29 d. – 2002 m. balandžio 25 d. laikotarpiu, pasinaudodami UAB „Mi“ (įmonės kodas ,,duomenys neskelbtini“), įregistruotos ,,duomenys neskelbtini“, dokumentais, siekdami legalizuoti organizuotos grupės nario V. D. be dokumentų iš tyrimo metu nenustatytų asmenų įgytą įvairią žuvį, žuvies kepenėles bei žuvies ikrus, žinodami, kad UAB „Mi“ Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas ir naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, M. G. bei A. S. perdavė V. D. UAB „Mi“ neužpildytus PVM sąskaitų–faktūrų blankus, patvirtintus M. G. nurodymu UAB „Mi“ direktoriaus M. G. parašais;
į minėtų įmonių PVM sąskaitų–faktūrų blankus V. D. Klaipėdoje, pasinaudodamas kompiuterine technika ir nenustatytų asmenų pagalba, įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „Mo“ parduoda UAB „K“ 46 540 kg menkių ir 336 vnt. plastikinių dėžių už 297 404 Lt, o UAB „Mi“ parduoda UAB „K“ žuvies ir jos produktų iš viso už 1 716 599,70 Lt. Šiuos suklastotus dokumentus V. D. perdavė UAB „K“ dirbusiam vadybininkui S. A., kuris, padėdamas organizuotai grupei vykdyti nusikalstamą veiką, įtraukė šias PVM sąskaitas–faktūras į UAB „K“ apskaitą, pagal kurias UAB „K“ į UAB „Mo“ banko sąskaitą pervedė 297 404 Lt (iš jų privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 45 366,84 Lt PVM), o į UAB „Mi“ banko sąskaitą – 1 716 599,70 Lt (iš jų privalomą į valstybės biudžetą sumokėti 261 854,22 Lt PVM). Pinigai iš sąskaitų buvo išimti ir perdavus A. S., jie nenustatytomis proporcijomis buvo pasidalyti tarp organizuotos grupės narių V. D., M. G., A. S., taip apgaule savo naudai įgyjant didelės vertės svetimą valstybės turtą – 307 221,06 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuratūros apeliacinio skundo dalį dėl netinkamo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant bausmę V. D. ir M. G., konstatavo, kad jokių išimtinių aplinkybių minėto baudžiamojo įstatymo taikymui byloje nenustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta. Šios instancijos teismas nurodė, kad V. D. ir M. G. grobstant PVM atliko aktyvesnius vaidmenis, ypač V. D., kuris ir inicijavo nusikaltimą; pagrobto valstybės turto vertė gana didelė, todėl paskyrus baudas už sunkų nusikaltimą, kuriuo apgaule įgyta 307 221,06 Lt valstybės biudžeto lėšų, nebus pasiekta bausmės paskirtis. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl panaikino jo taikymą ir V. D. bei M. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, tačiau švelnesnes, nei prašė prokuroras apeliaciniame skunde.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nusikalstama veika truko gana ilgą laiką – beveik metus, grupės sudėtis buvo pastovi, veikla buvo vykdoma intensyviai, kaltininkai turėjo kiekvienas savo funkciją, neteisėtai veiklai slėpti buvo naudojamos dvi įmonės, bendrininkai veikė skirtingose vietose ne vienu metu, tarp jų buvo sukurta sudėtinga bendravimo sistema, konstatavo, kad nuteistieji veikė ne kaip paprasta iš anksto susitarusių asmenų grupė, o kaip organizuota grupė.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. D. gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį, kuria V. D. už veiką kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, panaikinus BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, paskirta laisvės atėmimo bausmė ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendį, kuriuo V. D., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, buvo paskirta bauda.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą V. D., vadovavosi bausmės tikslais, o ne nusikaltusio asmens teise į teisingą bausmę, kuri kildinama iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamos teisės į teisingą teismą (6 straipsnis), o laisvės atėmimo bausmės skyrimą motyvavo tokiais pat argumentais ir aplinkybėmis, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad laisvės atėmimo bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, apeliacinės instancijos teismas paneigė tais pačiais pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir aplinkybėmis. Taigi, padarydamas priešingą išvadą ir nenurodydamas aplinkybių, kurios būtų kliūtis minėto įstatymo taikymui, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius teigia, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui nėra privalomos kokios nors išimtinės aplinkybės, nes dispozicijoje tai nenumatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovavosi nuostata, kuri įstatyme nenumatyta. Be to, tokia teismo pozicija prieštarauja baudžiamosios teisės doktrinai ir neatitinka Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui, taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nuostatai, išdėstytai 2003 m. birželio 10 d. nutarime, kuriame išaiškinta, kad kai pačiame atsakomybę už nusikalstamą veiką nustatančiame straipsnyje yra numatyta tokia minimali laisvės atėmimo bausmė, kuri yra griežta, įstatymų leidėjas kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi turėti galimybę atsižvelgti į visas baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expresis verbis nurodytos įstatyme, ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Taigi pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teisės taikymo prasme pasielgė nepriekaištingai, nes tik pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai nagrinėdamas bylą, gali padaryti pagrįstą išvadą dėl galimybės bausmės tikslus pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 17 d. nutartyje Nr. 2K-7-45/2007 konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas tokių tiesioginių galimybių neturi, todėl yra didesnė atsitiktinumų ar savivalės tikimybė, o tai be abejonės daro įtaką socialinio gyvenimo nestabilumui, interesų priešpriešai. Taigi, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, nepaneigęs pirmosios instancijos teismo motyvų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir panaikindamas tokį taikymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teisinės padėties pasunkinimas V. D. atlikus 2/3 paskirtos bausmės pagal BK 300 straipsnio 2 dalį (dvejų metų laisvės atėmimo, atidedant jos vykdymą dvejiems metams), nuo nusikaltimo padarymo praėjus daugiau kaip penkeriems metams, esant ginamojo pastangoms integruotis į visuomenę, iškreipia baudžiamojo teisingumo principą, taip pat ir baudžiamosios teisės paskirtį. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, atsižvelgė ne tik į nusikalstamos veikos sunkumą, bet ir į V. D. asmenybę tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek į jo poziciją veikos atžvilgiu bei elgesį po to, t. y. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą individualizavo, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šios įstatyminės nuostatos nesilaikė. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą V. D., nurodė aplinkybes, kurių pakanka BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui.
Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl organizuotos grupės buvimo negali būti pripažinti pagrįstais, nes jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų dėl paprasto bendrininkavimo. Teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija grįsdamas organizuotos grupės buvimą.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, protokoline nutartimi atmesdamas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalį. Šis pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti: taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nepagrįsta ir prieštarauja tam, kas išdėstyta pačiame skundžiamame nuosprendyje, t. y. šiame nuosprendyje išvardytoms aplinkybėms, kurios kaip tik leidžia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuosprendyje nurodyta, kad, skiriant bausmę, atsižvelgta į tai, kad visa nusikaltimu padaryta žala atlyginta, kad jis pripažino kaltę, turi šeimą, išlaikytinius, dirba, itin gerai charakterizuojamas, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau kaip penkeri metai ir per tą laiką nenustatyta, kad jis būtų padaręs kokius nors kitus teisės pažeidimus. Be to, kasatoriaus manymu, sprendžiant klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad 2006 m. kovo 23 d. nutraukus prieš jį ikiteisminį tyrimą kitoje byloje, kurioje jam buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas daugiau kaip šešis mėnesius, šis laikas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę neįskaitomas. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo panaikinimas yra nepagrįstas ir laikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.
Nuteistojo V. D. gynėjo kasacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas, o nuteistojo M. G. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl nuteistojo V. D. gynėjo kasacinio skundo
Dėl organizuotos grupės
Nuteistojo V. D. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl organizuotos grupės buvimo nepagrįsti, nes jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų dėl paprasto bendrininkavimo, be to, šios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija grįsdamas organizuotos grupės buvimą.
1961 m. BK organizuotos grupės kaip bendrininkavimo formos požymiai nebuvo nurodyti, tačiau jie buvo atskleidžiami ir aiškinami teismų praktikoje. Pagal susiklosčiusią 1961 m. BK taikymo praktiką, teismai, konstatuodami, kad kaltininkai nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe, turėjo atsižvelgti į: kaltininkų organizuotumo lygį, nustatomą įvertinant konkrečios bylos aplinkybes (grupės pastovumą, veikos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis ir pan.), savą struktūrą, kurios visi nariai siekia bendro tikslo, bendrininkų išankstinį susitarimą, veikų suderinamumo pobūdį (užduočių pasidalijimas ir pan.).
Pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Palyginus šią organizuotos grupės sampratą su iki 2000 m. BK (įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d.) teismų praktikos suformuluota organizuotos grupės samprata, akivaizdu, kad pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas bendrininkavimo pripažinimui organizuota grupe reikia mažiau sąlygų. Todėl kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad BK 25 straipsnio 3 dalis, palyginus su iki tol buvusia teismų praktika taikant 1961 m. BK atitinkamas nuostatas, pasunkina kaltininkų teisinę padėtį ir pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 3 straipsnio 3 dalis) neturi grįžtamosios galios (2006 m. balandžio 4 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-281/2006).
Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas organizuotos grupės požymį šioje byloje rėmėsi ne BK 25 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią organizuotos grupės pripažinimas reikalauja mažiau sąlygų, t. y. šia prasme griežtina asmens baudžiamąją atsakomybę, bet, tinkamai taikydamas BK 3 straipsnio nuostatas, organizuotos grupės buvimą siejo su ilgalaikiškumu (nusikalstamos veikos darymas truko beveik metus laiko), grupės pastovumu, veiklos vykdymo intensyvumu, funkcijų pasiskirstymu tarp kaltininkų. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nusikalstamos veikos darymo mechanizmas buvo kruopščiai apgalvotas, neteisėtai veiklai slėpti buvo naudojamos dvi bendrovės, bendrininkai veikė skirtingose vietose, ne vienu metu, tarp bendrininkų buvo sukurta sudėtinga bendravimo sistema. Be to, šioje grupėje išryškintas V. D. vaidmuo, kuris ir inicijavo nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išvardytų požymių visuma leidžia daryti išvadą, jog kaltininkai veikė ne kaip paprasta grupė iš anksto susitarusių asmenų, o kaip organizuota grupė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl organizuotos grupės buvimo šioje byloje išsamiai motyvuota ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (2007 m. rugsėjo 11 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-395/2007).
Dėl BPK 324 straipsnio 2 dalies taikymo
Nuteistojo V. D. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, protokoline nutartimi atmesdamas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė BPK 324 straipsnio 2 dalį, ir mano, kad šis pažeidimas yra esminis.
Pagal BPK 253 straipsnio 2 dalį teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą. Pagal BPK 324 straipsnio 2 dalį dėl pareikštų prašymų teismas privalo priimti motyvuotą nutartį.
Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistojo V. D. gynėjas apeliacinės instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog būtų išaiškinta, ar BK 62 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos, taip pat BK 11 straipsnyje nustatytas nusikalstamų veikų priskyrimo nesunkioms, apysunkėms, sunkioms ir labai sunkioms būdas, taip pat BK 75 straipsnio 1 dalis neprieštarauja teisinės valstybės ir teisingumo principams bei Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs kitų bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonę dėl pareikšto prašymo, šį prašymą protokoline nutartimi motyvuotai atmetė nurodydamas, kad „teismų praktikoje yra nurodyta, kad BK 54 straipsnio 3 dalis yra savarankiška teisės norma be nuorodos į BK 62 straipsnį ir nėra reikalaujama, kad taikant BK 54 straipsnį būtų sąlygos, kurios reikalingos taikyti BK 62 straipsnį“. Dėl BK 11 straipsnio taikymo teisėjų kolegija pasisakė taip: ,,būdas, kurį įstatymų leidėjas pasirinko nusikaltimų sunkumui nustatyti, neprieštarauja Konstitucijai ar valstybės principams, nes, kolegijos nuomone, tai yra objektyvesnis kriterijus, negu paskirtoji kaltininkui bausmė, kuri priklauso ne tik nuo padarytos nusikalstamos veikos, bet ir nuo kaltininko asmenybės“.
Taigi šioje byloje nei BPK 324 straipsnio 2 dalies, nei 253 straipsnio 2 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo, priėmė motyvuotą nutartį, kurią šiuo atveju įrašė į teismo posėdžio protokolą.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą V. D. už veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes savo sprendime nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų kliūtis taikyti minėto įstatymo nuostatą, t. y. vadovavosi tais pačiais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais motyvais.
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje visų pirma padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis V. D. tyčia padarė sunkų nusikaltimą, buvo šio nusikaltimo iniciatorius, nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų motyvų, iš viso padaryta 307 221,06 Lt žala valstybės biudžetui ir tai yra BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, į kurias pirmiausia turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę. Šios aplinkybės nulėmė, kad V. D. buvo paskirta jam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nustatydamas šios bausmės dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į: teigiamą V. D. asmenybę, šeiminę padėtį (vedęs ir išlaiko mažamečius vaikus), jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai kad atlyginta padaryta žala, į aplinkybę, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, todėl skyrė žymiai švelnesnę bausmę, negu sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai V. D. asmenybę ir šeiminę padėtį apibūdinančių duomenų nelaikė išimtinėmis aplinkybėmis, todėl teisingai panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir paskyrė jam straipsnio sankcijoje numatytą bausmę įvertinęs V. D. asmenybę ir šeiminę padėtį apibūdinančius duomenis.
Net ir remiantis kasatoriaus logika, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstai, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė baudą, ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, turėtų būti bendrinama su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas (ši bylos dalis kasacine tvarka jau išnagrinėta – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis). Tokiu atveju V. D. subendrinta bausmė turėtų būti paskirta dveji metai laisvės atėmimo ir 18 750 Lt (150 MGL dydžio) bauda (BK 65 straipsnio 2 dalis), nes laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas negalimas.
BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytos bausmės vykdymo atidėjimo taikymo sąlygos. Šio BK straipsnio taikymas gali būti svarstomas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams laisvės atėmimu arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos yra imperatyvios, kartu jos nustato ir BK 75 straipsnio taikymo ribas. Viena iš tokių ribų – sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime panaikinantis galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl visais atvejais, kai kaltininko veikoje, be kitų nusikaltimų, yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikymas apskritai negalimas. Pagal nagrinėjamos bylos kontekstą tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai V. D. toje pačioje baudžiamojoje byloje už apysunkio nusikaltimo padarymą – BK 300 straipsnio 2 dalį (BK 11 straipsnio 4 dalis) yra paskirtas laisvės atėmimas, o už sunkų nusikaltimą – BK 182 straipsnio 2 dalį (BK 11 straipsnio 5 dalis), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, – bauda, tokiam asmeniui BK 75 straipsnio nuostatos netaikomos. Tokias BK 75 straipsnio taikymo nuostatas išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. lapkričio 13 d. nutartyje Nr. 2K-P-549/07.
Nuteistojo V. D. gynėjo kasaciniame skunde nurodyti motyvai nepagrįsti, todėl šis skundas atmestinas.
Dėl amnestijos taikymo
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad V. D. suklastojo PVM sąskaitas–faktūras ir su bendrininkais, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, tęstiniu būdu įgijo didelės vertės valstybės turtą – 307 221,06 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Nusikalstama veika buvo baigta 2002 m. balandžio 25 d.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. D. yra sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nes jis pirmą kartą nuteistas už tyčinį tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (veika atitinka 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalį), kuris buvo baigtas 2002 m. balandžio 25 d., taigi jam taikytinos šio įstatymo nuostatos ir neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažintina vienu penktadaliu.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” – taikymo.
Dėl nuteistojo M. G. kasacinio skundo
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad M. G. inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir už veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė baudą.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų M. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, byloje nenustatyta ir kad skiriant baudą už veiką, kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tyčinį sunkų nusikaltimą, kuriuo apgaule įgyta 307 221,06 Lt valstybės biudžeto lėšų, nebus pasiekta bausmės paskirtis, panaikino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir paskyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Parinkdamas šios bausmės dydį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į teigiamą M. G. asmenybę, šeiminę padėtį (vedęs ir išlaiko mažamečius vaikus), tai kad atlyginta padaryta žala, į aplinkybę, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, todėl skyrė žymiai švelnesnę bausmę, negu sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Kasatorius M. G. kasacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, kad baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-909-00 (byla iškelta 2000 m. liepos 24 d.), kurioje jis buvo įtariamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 4 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje, ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas nuo 2003 m. kovo 28 d., kuri buvo tęsiama iki 2003 m. rugsėjo 28 d. (šešis mėnesius). Prokuroro 2006 m. balandžio 25 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas M. G. nutrauktas: dėl veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 203 straipsnio 2 dalyje, – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, – nesant jo veikoje nusikalstamos veikos požymių. Ikiteisminio tyrimo teisėjas M. G. skirdamas ir pratęsdamas kardomąją priemonę – suėmimą argumentavo ir tuo, kad jis įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl yra pagrindas manyti, jog darys naujus nusikaltimus.
2002 m. lapkričio 25 d. buvo iškelta nagrinėjamoji baudžiamoji byla dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir dėl sukčiavimo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje. Šioje byloje 2003 m. gegužės 19 d. M. G. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl bendrininkavimo grobstant PVM iš valstybės biudžeto (BK 182 straipsnio 2 dalis). Taigi vienu metu buvo tiriamos dvi bylos, kuriose įtariamuoju buvo ir M. G. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi teisę tyrimus sujungti ir atskirti, taigi minėti ikiteisminiai tyrimai galėjo būti ir sujungti, tuomet suėmime išbūtas laikas būtų įskaitytas į paskirtos bausmės laiką. Be to, BPK 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas žalos atlyginimo principas, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas dėl to, kad nenustatyta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o asmuo buvo suimtas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamu atveju ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu M. G. kitoje byloje, kurioje baudžiamasis procesas nutrauktas, buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, kuri buvo tęsiama pusę metų, – vertintina kaip išimtinė BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Be to, M. G. panaikinus minėtą kardomąją priemonę susiformavo teigiami socialiniai ryšiai – nuo 2004 metų jis dirba UAB ,,Ma“ direktoriumi, apibūdinamas teigiamai, šeimoje auga du mažamečiai vaikai: sūnus, gimęs 2001 m. kovo 3 d., dukra, gimusi 2006 m. liepos 21 d., šeima 2006 m. birželio 16 d. ir 2007 m. vasario 6 d. paėmė 795 000 Lt paskolą būstui, visa nusikaltimu padaryta žala atlyginta, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teisingai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė baudą. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. G. naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo paliekant galioti be pakeitimų Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį dėl M. G. paskirtos bausmės (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1, 4 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. D. gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti.
Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalį V. D. sumažinti vienu penktadaliu.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį dėl M. G. panaikinti ir palikti galioti be pakeitimų Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalį, kuriuo jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta 18 750 Lt (150 MGL) bauda.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas