Civilinė byla Nr. e2-252-544/2018

Proceso Nr. 2-59-3-00275-2017-3

                                                           Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.7.;

(S)

2.6.8.4.; 2.6.11.6.; 3.2.4.4.;  3.1.18.8.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2018 m. kovo 23 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovui V. S., jo atstovams advokatams D. T., G. M., atsakovės atstovams direktoriui R. G., advokato padėjėjui V. V.,

viešame teismo posėdyje  žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ūkininko V. S. ieškinį atsakovei Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovei (toliau – ŽŪB) „Karužiškiai“ dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo – pardavimo sutartimi, esant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, UAB „Kėdainių aruodai“ (Kooperatinės bendrovės „Kėdainių aruodai“ teisių ir pareigų perėmėja), UAB „Žvalguva“ (UAB „Panevėžio Lytagra“ teisių ir pareigų perėmėja), Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie LR FM), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio  skyriui, ir  

n u s t a t ė:

          ieškovas ir jo atstovai prašė ieškinį tenkinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93, 6.159, 6.165, 6.305, 6.309, 6.393 straipsniais, pripažinti 2008 m. balandžio 3 d. tarp V. S. ir ŽŪB „Karužiškiai“ sudarytą preliminarią Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį dėl Pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastato – svarstyklių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kitų statinių (inžinierinių) – siloso tranšėjų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ginčo turtas) pirkimo (toliau - ir Preliminarioji sutartis) pagrindine pirkimo – pardavimo sutartimi bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad atsakovei už pastatus pagal 2008 m. balandžio 3 d. Preliminariąją sutartį joje nustatyta tvarka ir terminais sumokėjo visą sutartyje numatytą 63716,40 Eur (220000 Lt) sumą. Be to, pagal atsakovės direktoriaus prašymą apmokėjo atsakovės 15060,24 Eur (52000 Lt) įsiskolinimą UAB „Litagrai“. Nurodė, kad pagal Preliminarios sutarties 3 punktą, nuosavybė į perkamą turtą jam perėjo sumokėjus pinigus ir 2012 m. vasario 9 d. pasirašius nekilnojamųjų daiktų perdavimo – priėmimo aktą. Be to, buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros už nupirktus pastatus, kurių apmokėjimai jau buvo įvykdyti. Sąskaitos-faktūros visai 220000 Lt sumai yra įtrauktos į įmonės apskaitą, o turtas - į  ūkininko ūkio apskaitą kaip ilgalaikis turtas,  kuris eksploatavo, prižiūrėjo ir naudojo kaip savo nuosavybę. Atsakovė patvirtino, kad į jos turto balansą minėtas nekilnojamasis turtas nuo to laiko nebebuvo įtrauktas.

Kadangi pastatai buvo avarinės būklės ir netinkami eksploatacijai, atsakovės sutikimu 2008-2010 metais juos suremontavo, sutvarkė pastatų stogus, įvedė elektros įvadus. Remonto darbams medžiagas pirko iš UAB „Plieniniai stogai“ ir tam išleido 12248,32 Eur. Remonto darbus atliko ūkio darbuotojai savo jėgomis.

Todėl ieškovas tvirtina, jog faktiškai buvo pasirašyta pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią turtą valdė nuosavybės teise ir tik dėl nenumatytų aplinkybių, t. y.  dėl ginčų su žemės, ant kurios stovi pastatai, savininkais sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka. Pasikeitus žemės savininkams, yra preliminarus susitarimas dėl žemės įgijimo pastato eksploatavimui su dabartiniu žemės savininku. Vėliau turtas buvo areštuotas, ir tai vėl apsunkino sutarties sudarymą pas notarą. Tačiau laikinas apribojimas disponuoti turtu atsakovei buvo pritaikytas, kai jis jau buvo sumokėjęs paskutinę įmoką. Ieškovo vertinimu, nors jis sandorį buvo įvykdęs, atsakovės direktorius vengė pasirašyti notarinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, į 2017 m. rugpjūčio 8 d. pretenziją nereagavo. Šiuo metu atsakovė ieškinį pripažįsta, paaiškino, kodėl sutarties negalėjo įforminti notariškai. Nors keli atsakovės kreditoriai ieškiniui prieštarauja, tačiau atsakovė sudarė taikos sutartį su VSDFV Panevėžio skyriumi, derina skolos sumokėjimo terminus su VMI prie LR FM. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje ŽŪB „Karužiškiai“ bankroto byloje nustatyta bendrovės turto rinkos vertė yra dvigubai didesnė negu bendrovės įsiskolinimai.

Mano, kad šioje byloje yra svarbu įvertinti šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Tvirtina, kad abi šalys elgėsi sąžiningai, apribojimų atsakovei disponuoti Ginčo turtu pasirašant Preliminariąją sutartį nebuvo, šalys sutartį sudarė laisva valia ir tik vėliau buvo pritaikyta hipoteka ir disponavimo apribojimai. Nepasidomėjo, ar viešuosiuose registruose yra įregistruoti areštai, bendrovė vis žadėjo sutartį sudaryti. Kai antstoliai pradėjo vaikščioti po kiemą, sužinojo kad turtas areštuotas ir kreipėsi į teismą. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo nuomone, teismas turėtų Preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine pirkimo – pardavimo sutartimi.

Nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Žvalguva“ neteisingai tvirtina, jog, patenkinus ieškinį, bus pažeistas atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais eiliškumas ir jų teisės, nes Preliminariosios sutarties sudarymo metu skolos UAB „Žvalguva“ nebuvo, bankroto byloje ji pretenzijų nereiškė. Dvi skirtingo turinio Preliminariosios sutarties versijos yra todėl, kad tą pačią dieną pirminį sutarties variantą perrašė supratę, jog jis neaiškus ir turi teisinių trūkumų. Panašiu metu yra pakeista ir tuo pačiu ūkininko ūkio antspaudu patvirtinta sutartis su UAB „Švaros komanda“, todėl nėra abejonių, kad tuo metu ūkininko ūkis atspaudą turėjo.

Atsakovės ŽŪB „Karužiškiai“ atstovai nurodė, kad ieškinį pripažįsta visiškai ir teismas šio ieškinio pripažinimo neturi pagrindo nepriimti, nes byloje  nėra viešojo intereso. Be to, ieškovas, o ne atsakovė turi įrodyti, kad ieškinys pagrįstas ir teisėtas. 

Nurodė, kad 2017 m. spalio 19 d. šalys buvo pateikę teismui jų sudarytą taikos sutartį, pagal kurią atsakovė sutiko su ieškovo reikalavimu, kad 2008 m. balandžio 3 d. Preliminarioji sutartis yra  pagrindinė pirkimo -  pardavimo sutartis ir kad  ginčo statiniai taptų ieškovo nuosavybe, nes už juos ieškovas visiškai atsiskaitė, tačiau teismas jos nepatvirtino.

Paaiškino, kad šalys elgėsi sąžiningai, ieškovas bendrovei už Ginčo pastatus sumokėjo Preliminarioje sutartyje nurodytą kainą nustatytais terminais, įdėjo didelę pinigų sumą pastatų remontui, bet nuosavybė jo vardu nebuvo įteisinta. Dėl tokios situacijos dalinai kaltos yra abi pusės. Gyvulininkystės kompleksas bendrovei buvo nebereikalingas, todėl buvo priimtas bendrovės valdybos nutarimas pastatus parduoti, ieškojo pirkėjų, dalį pastatų ieškovas buvo nupirkęs anksčiau, kitą jų dalį nuomavo ir norėjo nupirkti. Todėl pirmiausia sudarė Preliminariosios sutarties variantą, kurį į bylą pateikė trečiasis asmuo UAB „Žvalguva“. Pastebėję, kad sutartis neaiški, ją perrašė. Tuo metu palaikė ryšius su žemės, ant kurios stovi pastatai, savininke M., kuri norėjo žemės sklypą ieškovui nuomoti, tačiau ji mirė, o dukra nuomoti nesutiko, norėjo parduoti, o tai ieškovui kainavo papildomai, tai žemės sklypą nusipirko kitas pirkėjas. Per tą laiką Ginčo turtui buvo pritaikyti areštai ir hipoteka pagal bendrovės kreditorių reikalavimus, todėl nebegalėjo sutarties notariškai patvirtinti. Šiuo metu žino, kad yra susitarta su dabartiniais žemės sklypo savininkais, jog dalį žemės sklypo, reikalingo Ginčo pastatams eksploatuoti, nupirks ieškovas. Nurodė, kad elgėsi sąžiningai, nuo Preliminariosios sutarties pasirašymo savo nuosavybės teisių į Ginčo turtą nebeįgyvendino ir jas įgyvendino išimtinai tik ieškovas.

Nurodė, kad ieškovas žinojo, jog bendrovė turi kreditorių, nes bendrovės nurodymu dalį kainos už Ginčo turtą ieškovas sumokėjo tiesiogiai bendrovės kreditorei UAB „Litagra“ su tikslu, kad būtų panaikintas areštas turtui. Tai būdavo įprastas būdas ir praktika atsiskaityti su kreditoriais tarp verslo subjektų. UAB „Žvalguva“ yra bendrovės kreditorė ir partnerė ta prasme, kad ji teikia trąšas, bendrovė augina grūdus, kuriuos UAB „Žvalguva“ nuperka, pasidengia savo skolą, gauna likusį apmokėjimą. UAB „Žvalguva“ buvo informuota apie aptariamą sandorį ir kad minėti pastatai bendrovei nebepriklauso, tik jai per klaidą buvo pateiktas pirmasis sutarties variantas, tačiau ir jame įtvirtintas susitarimas, kad Ginčo turtą atsakovė parduoda, o ieškovas – nuperka. Preliminariąja sutartis pavadinta tik dėl neišspręstų žemės naudojimo klausimų, nes, nesant žemės sklypo prie pastatų, nebuvo galima notariškai patvirtinti sutarties.

Mano, kad turto perleidimas ieškovui pagal Preliminariąją sutartį nepažeis atsakovės kreditorių interesų, nes, nors teisme nagrinėjama byla dėl bankroto bylos iškėlimo ŽŪB „Karužiškiai“, tačiau mano, kad ji nebus iškelta. Į bendrovės balansą įrašytas turtas yra įvertintas rinkos verte ir jo vertė, neįskaitant Ginčo turto vertės, pradelstus įsiskolinimus kreditoriams viršija dvigubai. Kreditorė VMI prie LR FM ėmėsi veiksmų ir įregistravo hipoteką, nes buvo skola. Ji nežinojo apie šią sutartį ir kad turto nebėra atsakovės balanse. Hipoteka nėra kliūtis perleisti statinį. Šalys buvo sąžiningos, jokie dokumentai atgaline data nesudaryti.

Trečiojo asmens VSDFV Panevėžio skyriaus atstovas į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime į ieškinį siūlė ieškinio netenkinti, nes nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir gali jiems sukelti teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 1.75 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 3 dalis). Ginčo turtui yra pritaikyti apribojimai siekiant užtikrinti kreditorių interesus, todėl ieškinio patenkinimas prieštaraus imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir pažeis bendrovės kreditorių interesus. Perdavus nuosavybės teises į ginčo pastatus ieškovui, būtų nesilaikoma Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – ir  CPK) 754 straipsnio reikalavimų tenkinimo eilės, ir tai prilygtų visiškam atsiskaitymui tik su vienu iš kreditorių. Kadangi sutartis notariškai nepatvirtinta, neįregistruota viešame registre, ieškovas yra lygiavertis kreditorius, neturintis pirmenybės teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą prieš kitus kreditorius. Nurodė, kad Skyrius yra pateikęs teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kreditoriai negali išieškoti įsiskolinimo iš bendrovės turto iki teismas priims galutinę nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo arba atsisakymo ją kelti.  Pagal bylos duomenis, bendrovės turto nepakanka visų kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl turi būti vadovaujamasi CK 6.9301 straipsnyje numatytu atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumu. 

Trečiojo asmens UAB „Kėdainių aruodai“ (buvusi Kooperatinė bendrovė „Kėdainių aruodai“) atstovas į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime nurodė, kad su atsakove yra sudariusi taikos sutartį, iš dalies skolą atsakovė yra sumokėjusi, išieškojimas iš atsakovės buvo nutrauktas, todėl jai neaktualus laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui taikymas ir bylos baigtis.

Trečiojo asmens UAB „Panevėžio Lytagra“ atstovas į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime nurodė, kad 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo iš ŽŪB „Karužiškiai“ ji buvo pakeista į naują išieškotoją UAB „Žvalguva“, kuri sumokėjo skolą už bendrovę pagal 2014 m. lapkričio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Trečiojo asmens UAB „Žvalguva“ atstovas į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime prašė ieškinį atmesti, nes jis nepagrįstas (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 1.74 straipsnio 1 dalis, 1,75 straipsnio 2 dalis, 1,80 straipsnis, 6.165, 6.392, 6.393 straipsniai, 6.394 straipsnio 3 dalis, 6.398 straipsnis). Nurodė, kad Preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl negali būti panaudota prieš  trečiuosius asmenis, o  šalys turi prisiimti neigiamas pasekmes dėl šio veiksmo neatlikimo. Mano, kad ieškovas ieškiniu siekia ištaisyti jam nepalankią situaciją, kai dėl atsakovės turtui pritaikytų areštų nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2017 m.  rugsėjo 4 d.  ir 2015 m. gegužės 18 d. įregistruotos hipotekos yra negalimas  sutarties sudarymas notarine tvarka. Todėl ieškovas Preliminariąją sutartį interpretuoja sau naudinga linkme, taip siekdamas  pagerinti  savo kaip kreditoriaus padėtį ir atgauti skolą nekilnojamuoju turtu. Pats ieškovas ieškinyje pripažįsta, kad sudarė preliminariąją sutartį, o ateityje su atsakovu tarėsi sudaryti notariškai patvirtintą sutartį. 2008 m. balandžio 3 d. sutartis ir yra preliminarioji, nes ji sudaryta rašytine, o ne notarine forma. Tą dieną nebuvo jokių trukdžių šalims sudaryti notariškai patvirtintą Ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nurodant įsiskolinimą už turtą. Preliminariojoje sutartyje neaptartas naudojimosi žemės sklypu, ant kurio stovi statiniai, klausimas, o  pagrindinėje pirkimo – pardavimo sutartyje tai aptarti privaloma.  Todėl mano, kad šalys siekė susitarti dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje. Sutarties pripažinimas pagrindine prieštarautų šalių valiai, pažeistų CK normas, leistų, esant finansiniams sunkumams, išvengti notarinės nekilnojamojo turto  sandorių perleidimo formos,  sukurtų prielaidas sandorius sudaryti atgaline data, pažeistų bendrovės kreditorių, tarp jų ir UAB „Žvalguvos“, turinčios didesnį nei 369 000 Eur kreditorinį reikalavimą, interesus,  kreditorių teisę  išieškoti skolas iš ginčo turto, tai prieštarautų imperatyvioms teisės normos, draudžiančioms perleisti nuosavybės  teisę į areštuotą ir įkeistą turtą. Pinigų pagal sutartį sumokėjimas nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties. Jeigu pagrindinė sutartis nesudaroma, tai ŽŪB „Karužiškiai“ turi grąžinti ieškovui iš jo gautą pinigų sumą. Preliminarioje sutartyje buvo numatytas 2 darbo dienų terminas nuo galutinio atsiskaitymo pagal sutartį sudaryti nekilnojamųjų daiktų perdavimo aktą, kuris paprastai kartu būna ir pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovui 2012 m. vasario 9 d. galutinai atsiskaičius pagal Preliminariąją sutartį, sutartis notarine tvarka nebegalėjo būti sudaryta dėl taikomų areštų. Todėl šalys sudarė paprastos rašytinės formos patalpų perdavimo – priėmimo aktą, kuris yra niekinis ir negalioja nuo sudarymo momento. Neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovas Ginčo turtą įtraukė į savo ūkio eksploataciją. Byloje nepateiktas visuotinio bendrovės narių susirinkimo sprendimas dėl ginčo turto pardavimo, kuris buvo būtinas pagal  atsakovės įstatus. Ieškovo pateiktos medžiagų įsigijimo sąskaitos – faktūros neįrodo, kad tos medžiagos buvo panaudotos būtent Preliminarioje sutartyje nurodytų pastatų pagerinimui. Paaiškino, kad abejoja, ar byloje pateikta Preliminarioji sutartis tikrai buvo surašyta 2008 m. balandžio 3 d., nes, vykdant skolos išieškojimą iš atsakovės, pastaroji UAB „Žvalguvai“ buvo pateikusi visai kitokio turinio sutartį dėl Ginčo pastatų pardavimo, kuri buvo be ieškovo ūkio atspaudo. Todėl mano, kad preliminari sutartis buvo sudaryta tada, kai atsirado aplinkybės, kliudančios sandorį  sudaryti notarine tvarka, taip siekiant sukurti  pageidaujamo sandorio tikimybę.

Trečiojo asmens VMI prie LR FM atstovas į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko, prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime prašė sprendimą dėl ieškovo reikalavimo  priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.393 straipsnio 4 dalimi, 1.75, 6.398 straipsniais, šalių sudaryta sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, kadangi nėra įregistruota viešajame registre. Šalys nenurodo, ar dėl Preliminariojoje sutartyje nurodyto turto buvo taikyti disponavimo apribojimai siekiant užtikrinti ŽŪB „Karužiškiai“ kreditorių interesus. Nustačius, kad ŽŪB „Karužiškiai“ kreditoriai sutartyje nurodytam turtui taikė tokius apribojimus, patenkinus ieškinį būtų pažeisti  atsakovės kreditorių teisės ir (ar) saugomi interesai, nes nepagrįstai pagerėtų tik vieno kreditoriaus – ieškovo padėtis, kadangi jis išsaugotų teisę teisinėmis priemonėmis atgauti skolas iš atsakovės, nors nekilnojamo turto pirkimo - pardavimo sutartis notariškai nėra patvirtinta ir nėra įregistruota viešajame registre. Informavo, kad 2017 m. gruodžio 12 dienai  atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetams sudaro 69666,19 Eur.

Ieškinys atmetamas.

Iš  byloje esančių įrodymų visumos nustatyta, kad atsakovei ŽŪB „Karužiškiai“ nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. ir nuo 2008 m. kovo 12 d. nuosavybės teise pagal (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės liudijimą ir (duomenys neskelbtini) priėmimo – perdavimo aktą priklauso Pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatas – svarstyklės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kiti statiniai (inžinieriniai) – siloso tranšėja, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini).  Nurodytu adresu esantis  3,9332 ha  žemės ūkio paskirties žemės sklypas, ant kurio stovi minėti statiniai, nuo 2011 m. birželio 3 d. nuosavybės teise priklauso UAB „Eco unicum“ ir šiam žemės sklypui nuo 2015 m. sausio 20 d. yra įregistruota hipoteka (Nekilnojamojo turto registro išrašai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)).

2008 m. balandžio 3 d. ieškovas ūkininkas V. S. (pirkėjas) ir atsakovė ŽŪB „Karužiškiai“ (pardavėja) sudarė Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo preliminariąją sutartį dėl Ginčo turto  pirkimo už  63716,40 Eur (220000 Lt), kuriuos ieškovas turėjo sumokėti iki 2012 m. vasario 9 d. Pagal šios sutarties 3 punktą  šalys susitarė minėtą turtą perduoti pirkėjui nuosavybėn pasirašius ir patvirtinus perdavimo – priėmimo aktą per 2 darbo dienas nuo galutinio atsiskaitymo pagal sutartį dienos.

Nustatyta, kad ieškovas atsakovei arba jos nurodymu pastarosios kreditorei UAB „Litagra“ už Ginčo turtą pagal Preliminariąją sutartį per 20 mokėjimų  sumokėjo 63716,40 Eur (220 000 Lt) laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. vasario 9 d. 2010 m. spalio 21 d. atsakovė (pardavėja) ieškovui (pirkėjui) už minėtus pastatus išrašė tris PVM sąskaitas – faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 63716,40 Eur sumai ir tuo metu apmokėjimas jau buvo iš dalies įvykdytas. Preliminariosios sutarties  4.2 punkte  pardavėja (atsakovė) garantavo ir užtikrino, kad yra priimti visi būtini sprendimai, reikalingi sutarties pasirašymui ir kad pasirašydama sutartį turi tam visus įgaliojimus, nepažeidžia įstatymų, bendrovės įstatų ir kitų norminių aktų reikalavimų, o 6.1 punkte šalys nurodė, kad sutartis prieš trečiuosius asmenis galės būti panaudota ir sukels jiems teisines pasekmes tik tuo atveju, jei bus įregistruota viešame registre (CK 6.393 straipsnis).  2012 m. vasario 9 d. sutarties šalys pasirašė Patalpų perdavimo – priėmimo aktą prie Preliminariosios sutarties, pagal kurį atsakovė tą pačią dieną perdavė ieškovui nuosavybės teise naudotis Ginčo turtą, pardavėjai priklausantį nuosavybės teise.

Byloje nustatyta, kad 2008 – 2010 metais ieškovas iš UAB „Plieniniai stogai“ pirko įvairias statybines medžiagas ir kitas prekes bendrai 12248,32 Eur sumai. Ieškovas   paaiškino,  bet rašytiniais įrodymais nepagrindė, kad minėtas medžiagas jis panaudojo būtent Ginčo turto remontui, o rangos darbus atliko ūkio būdu ieškovo ūkininko ūkio darbuotojai. 2010 m. spalio 21 d. minėti statiniai buvo apskaityti kaip ieškovo ūkininko ūkio ilgalaikis turtas ir pagal aktus įvesti į eksploataciją (inventoriniai Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal bylos duomenis, ieškovas iki šiol aptariamą nekilnojamąjį turtą eksploatuoja, prižiūri ir naudoja pagal paskirtį ūkininko ūkyje, kuris įregistruotas 2001 m. birželio 11 d.

2017 m. spalio 19 d. byloje buvo gauta šalių sudaryta taikos sutartis, kurioje atsakovė pripažino, kad 2008 m. balandžio 3 d. Preliminarioji sutartis  dėl Ginčo turto pirkimo – pardavimo yra įvykdyta ir turi būti laikoma pagrindine pirkimo - pardavimo sutartimi bei sutiko, kad ginčo turtas taptų ieškovo nuosavybe. Įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 22 d. nutartimi šalių prašymas patvirtinti taikos sutartį atmestas, nes ją patvirtinus būtų pažeistos imperatyvios įstatymo normos, paneigtas įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria Ginčo turtas areštuotas ir uždraustas juo disponavimas, privalomumo visiems asmenims principas,  Ginčo turtui buvo ir tebėra pritaikyti areštai bei priverstinė hipoteka, kas reiškia, jog turtą uždrausta parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, keisti jo teisinę būklę (Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3, 7 dalys, CPK 18 straipsnis, 42 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnis).

Šioje byloje ieškovas savo reikalavimą grindė pinigų sumokėjimo ir Ginčo turto perėmimo savo žinion, jo valdymo ir naudojimo faktais, o juridiniu ieškinio pagrindu nurodė  nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą reglamentuojančias teisės normas (CK 8 skirsnis) bei CK 1.93 straipsnio 4 dalį, 6.309 straipsnio 3 dalį. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Teismo nuomone, ieškovas  savo ieškinio  teisėtumo ir pagrįstumo neįrodė, todėl ieškinys atmetamas dėl šių argumentų ir motyvų.

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi esminės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, yra sutarties dalykas (CK 6.396 straipsnis) ir nekilnojamojo daikto kaina (CK 6.397 straipsnis).

Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Šios formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia, o prieš trečiuosius asmenis sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.393 straipsnio 1 – 3 dalys). Kaip jau minėta, šioje byloje pateikta ir ieškovo prašoma teismo pripažinti pagrindine Ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis yra paprastos rašytinės formos, kuri būdinga preliminariajai, o ne pagrindinei nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai,  ji nebuvo įregistruota viešame registre.

Kasacinio teismo praktika, aiškinanti preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumus, yra suformuota, pažymint, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012).

Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Ši teisės norma taikoma kartu su  CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir tokiu atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011). Ši teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatyta, jog šalys yra sudariusios pagrindinę sutartį dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo. Teismo nuomone, byloje nagrinėjamu atveju šalys pagrindinės sutarties nebuvo sudariusios, todėl ši teisės norma negali būti taikoma.

Taip pat sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, be jau nurodytų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovei Preliminarioje sutartyje nustatyta tvarka ir  terminais per 20 mokėjimų  sumokėjo 63716,40 Eur (220 000 Lt) laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. vasario 9 d.. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-599-378/2015). Tačiau daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties, nes atsiskaitymas yra tik vienas iš elementų, pagal kuriuos nustatoma sutarties prigimtis. Kadangi iš šioje byloje surinktų įrodymų visumos nustatyta, kad  Ginčo turto pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti egzistavo objektyvios kliūtys, todėl, nors ir buvo atlikti veiksmai, turintys šios sutarties požymių, tačiau šiuo konkrečiu atveju tai nesudaro pagrindo šalių susitarimą kvalifikuoti ne kaip preliminariąją, o kaip pagrindinę sutartį.

Tam, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, byloje dar reikėjo įrodyti, kad buvo susitarta dėl konkrečių daiktų pirkimo ir pardavimo ir kad daiktai buvo perduoti pirkėjui valdyti. Šalys Preliminarios sutarties  3 punkte susitarė Ginčo turtą perduoti pirkėjui nuosavybėn pasirašius ir patvirtinus perdavimo – priėmimo aktą per 2 darbo dienas nuo galutinio atsiskaitymo pagal sutartį dienos, t. y. nuo  po 2012 m. vasario 9 d.. Pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daiktų kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise.

CK 4.37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Šiuo atveju nekilo ginčas, kad atsakovė UAB „Karužiškiai“ yra teisėta Ginčo turto savininkė, nuosavybę įgijusi vienu iš CK 4.47 straipsnyje nustatytų pagrindų, t. y. pagal (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės liudijimą ir 1992 m. spalio 12 d. priėmimo – perdavimo aktą.

Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą, o turto disponavimo teisės apribojimas – tai teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 straipsnio 3, 7 dalys, CPK 675 straipsnio 1,3 dalys). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-703-706/2015). Taigi, areštavus turtą, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo.

Pagal virš nustatytas faktines aplinkybes teismas vertina, kad 2012 m. vasario 9 dieną, kada pagal Preliminarios sutarties  3 punktą šalys per 2 darbo dienas nuo galutinio atsiskaitymo pagal sutartį dienos buvo sutarę Ginčo turtą perduoti pirkėjui nuosavybėn pasirašant ir patvirtinant perdavimo – priėmimo aktą ir kada buvo surašytas Patalpų perdavimo – priėmimo aktas prie Preliminarios sutarties, pagal kurį atsakovė tą pačią dieną turtą perdavė ieškovui naudotis, Ginčo turtui buvo ir tebėra pritaikyti areštai, apribojantys teisę disponuoti turtu bei hipoteka.

Iš VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro ir Turto arešto aktų registro duomenų nustatyta, kad Ginčo turtui nuo 2012 m. vasario 2 d. taikomas areštas, apribojant disponavimo teisę, pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo  2012 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. L2-893-812/2012 (turto arešto akto identifikavimo kodas 1012000462) 23 677,64 Lt kreditorės Kooperatinės bendrovės „Kėdainių aruodai“ 23 677,64 Lt reikalavimui užtikrinti. Kadangi byloje nustatyta, kad, atsakovei 2012 m. gruodžio 3 d. sumokėjus 19 040,82 Eur, tarp šalių buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią išieškojimas buvo nutrauktas, kreditorė nurodė, kad areštas jai nebeaktualus, o Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-9774-812/2012 yra įrašas, kad teismo įsakymas įvykdytas, skola išieškota. 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi šioje teismas atsisakė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje ir patvirtinti taikos sutartį, nes pareiškėja prašymą turi pateikti per vykdantį bylą antstolį.  Pagal bylos duomenis, areštas sprendimo priėmimo dienai nepanaikintas.

Minėtam Ginčo turtui areštai, apribojant disponavimo teisę, pagal antstolių M. A. ir V. Ž. pranešimus galiojo nuo 2009 m. vasario  6 d. iki 2010 m. spalio 13 d. (turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini))  ir nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. vasario 23 d.  (turto arešto akto Nr. (duomenys neskelbtini)).

Be to, nuo 2012 m. lapkričio 23 d. tebetaikomas areštas, apribojant disponavimą, Ginčo turtui pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo  2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. L2-9083-488/2012 (turto arešto akto identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) 16570,55 Eur kreditorės UAB „Panevėžio Lytagra“ reikalavimui užtikrinti. Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 9 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas priėmė teismo įsakymą Nr. L2-9083-488/2012 dėl 16570,55 Eur skolos išieškojimo. Nors UAB „Panevėžio  Lytagra“ nurodė, kad 2014 m. lapkričio 19 d. teismo nutartimi vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ji buvo pakeista nauja išieškotoja UAB „Žvalguva“, kuri 2014 m. lapkričio 11 d. už atsakovę skolą sumokėjo 2014 m. lapkričio 11 d., vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl šios skolos išieškojimo UAB „Žvalguva“ naudai pagal Antstolių registrų duomenis tebevykdoma antstolio kontoroje. Trečiasis asmuo UAB „Žvalguva“ atsiliepime nurodė ir šios aplinkybės niekas neginčijo, kad ji yra atsakovės ŽŪB „Karužiškiai“ kreditorė daugiau nei 369 000 Eur sumai ir šios skolos  priverstinis išieškojimas vykdomas antstolių kontorose.

Nustatyta, kad nuo 2015 m. lapkričio 24 d. tebetaikomas areštas, apribojant disponavimą, pagal antstolio M. A. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (turto arešto akto identifikavimo kodas  (duomenys neskelbtini)) išieškotojos VMI prie LR FM 81 624,68 Eur reikalavimui užtikrinti ir nuo 2015 m. gegužės 18 d. taikoma priverstinė hipoteka pagal VMI prie LR FM sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) 122242,01 Eur reikalavimui užtikrinti. Minėta vykdomoji byla antstolio kontoroje tebevykdoma, bylos kategorija – išieškojimas pagal hipoteką (įkeitimą). Kreditorė VMI prie LR FM nurodė, kad 2017 m. gruodžio 12 dienai atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetams sudarė 69666,19 Eur.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad,  galiojant areštui, Ginčo turto pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis po paskutiniojo ieškovo apmokėjimo už turtą negalėjo būti sudaryta, nes atsakovei dėl įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, antstolio patvarkymas bei sprendimu dėl 2015 m. gegužės 18 d. įregistruotos priverstinės hipotekos taikymo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nuo 2012 m. vasario 2 dienos, įskaitant ir 2012 m. vasario 9 dieną, kada Ginčo turtas turėjo būti perleistas ieškovo nuosavybėn, ir iki šiol galiojo ir galioja draudimas disponuoti Ginčo turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Turto areštų ir/ar priverstinės hipotekos Ginčo turtui taikymo  pagrįstumas ir teisėtumas, kas sudaro teisines kliūtis patenkinti ieškinį, turi būti nuginčyti ar panaikinti  įstatymų nustatyta tvarka, ir tai nėra  šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl atsakovė negalėjo ir negali nei civiliniu sandoriu, tvirtinamu notaro, nei taikos sutartimi, kurią turi patvirtinti teismas, nei kitu teismo procesiniu sprendimu perleisti Ginčo turto ieškovo nuosavybėn (TAARĮ 2 straipsnio 3, 7 dalys, CPK 18 straipsnis, Preliminarios sutarties 4.2 punktas). Priešingu atveju, būtų pagrindas išvadai, kad atsakovė, neturėdama asmens, kurio naudai taikytas turto areštas, leidimo, perleisdama ginčo nekilnojamąjį turtą kito asmens nuosavybėn, pažeidė imperatyvų įstatyminį draudimą disponuoti jai priklausančiu turtu galiojant jo areštui bei procesiniame sprendime nustatė priverstinės hipotekos kreditoriaus VMI prie LR FM teises bei laisves ir sukūrė jam naujų  teisių ir pareigų. Trečiasis asmuo VMI prie LR FM, nors nurodė, kad teismas sprendimą priimtų savo nuožiūra, tačiau atsiliepime nurodė, kad, jei būtų nustatyta, jog ŽŪB „Karužiškiai“ kreditoriai sutartyje nurodytam turtui taikė apribojimus, patenkinus ieškinį būtų pažeidžiami kreditorių teisės ir (ar) saugomi interesai, nes nepagrįstai pagerėtų tik vieno kreditoriaus – ieškovo padėtis, kadangi jis išsaugotų teisę teisinėmis priemonėmis atgauti skolas iš atsakovės. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo nedavė leidimo perleisti Ginčo turtą ieškovo nuosavybėn galiojant jos ir kitų kreditorių taikytiems areštams su disponavimo teisės apribojimu ir hipoteka. Šalys, sudarydamos sutartį, negali numatyti tokių nuostatų, kurios ribotų trečiųjų asmenų teises ir laisves bei sukurtų teises ir pareigas kreditoriams. Patenkinus ieškovo ieškinį, būtų pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CPK 42 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnis), paneigtas įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria Ginčo turtas areštuotas ir uždraustas disponavimas juo, privalomumo visiems asmenims principas (CPK 18 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti ir į tai, kad  šios bylos nagrinėjimo metu Panevėžio apygardos teisme buvo išnagrinėta ir civilinė byla Nr.B2-326-755/2018 pagal ieškovo VSDFV Panevėžio skyriaus pareiškimą atsakovei ŽŪB „Karužiškiai“, esant trečiajam asmeniui VMI prie LR FM, dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei.  Nors Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.B2-326-755/2018 bankroto bylą atsakovei kelti atsisakyta ir nutartis dar neįsiteisėjusi, tačiau pirmosios instancijos teismas nutartyje, be kitų aplinkybių, konstatavo, kad pradelstos ŽŪB „Karužiškiai“ skolos teismo nutarties priėmimo laikui sudarė apie 478926,99 Eur ir tai sudaro apie 1/3 dalį bendrovės balanse apskaityto 1725310 Eur vertės turto, todėl riba, kurią pasiekus galima spręsti apie įmonės nemokumą, neviršyta. Minėta nutartimi taip pat buvo patvirtinta ieškovo VSDFV Panevėžio skyriaus ir atsakovės ŽŪB „Karužiškiai“ taikos sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 11453,34 Eur skolą dalimis jų aptartais terminais laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2020 m. birželio 19 d. įmokas pervedant į VSDFV atsiskaitomąją sąskaitą.  Todėl patenkinus ieškinį, ieškovui būtų suteiktas pirmumas  gauti savo reikalavimo patenkinimą pirmiau už kitus kreditorių, kurių reikalavimai  pradelsti. Taigi šalių argumentai, kad ieškinio patenkinimas ir Preliminarios sutarties pripažinimas pagrindine bei ieškovo pripažinimas Ginčo turto savininku neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir nepažeidžia atsakovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų, nėra pagrįsti.

Teismo nuomone, be to, dėl jau nurodyta sprendime, faktą, kad šiuo atveju buvo sudaryta  preliminarioji sutartis,  patvirtina ir tai, kad buvo kitos priežastys, dėl kurių šalys buvo nusprendę pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ir turtą pagal perdavimo-priėmimo aktą ieškovui perduos per 2 darbo dienas po  visiško atsiskaitymo už Ginčo turtą.

Pirmiausia,  2008 m. balandžio 3 dieną, kada nurodoma, jog buvo sudaryta Preliminarioji sutartis,  ir iki  2009 m. vasario 6 d. bei nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d.  Ginčo turtui nebuvo registruotas areštas ir apribota  disponavimo teisė (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Todėl, jei šalių valia buvo sudaryti  pagrindinę notarine tvarka patvirtintą Ginčo turto  pirkimo – pardavimo sutartį, tai tam nebuvo kliūčių, jei tik nebūtų buvę  kitų priežasčių, kliudančių tai padaryti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, yra labiau tikėtina, kad nagrinėjamu  atveju buvo ir kitų  priežasčių, dėl kurių šalys sudarė preliminariąją, o ne pagrindinę Ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį.

Preliminarios sutarties 4.2 punkte atsakovė ŽŪB „Karužiškiai“ garantavo ir užtikrino, kad yra priimti visi būtini sprendimai, reikalingi sutarties pasirašymui ir kad pasirašydama sutartį turi tam visus įgaliojimus, nepažeidžia įstatymų, bendrovės įstatų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Tačiau atsakovė  neįrodė, kad ji turėjo kompetentingo bendrovės narių valdymo organo  sprendimą dėl Ginčo turto pardavimo arba kad jo nereikėjo (CPK 178 straipsnis, Įstatų, patvirtintų 2002 m. balandžio 30 d. visuotinio narių susirinkimo nutarimu Nr.(duomenys neskelbtini) 60 punktas), o įsipareigojimas nepažeisti įstatymų reiškė ir tai, kad atsakovė neperleis turto, jei jam bus taikytas areštas su disponavimo teisės apribojimu.

Preliminariojoje sutartyje, kurią prašoma pripažinti pagrindine, neaptartos ieškovo (pirkėjo) teisės į žemės  sklypą, o šalys nurodo, kad sandoris dėl Ginčo turto perleidimo nebuvo sudarytas ir todėl, kad tarp ieškovo ir žemės sklypo savininkų bei jų teisių perėmėjų iškilo ginčai, todėl notaras sutarties netvirtino. CK 6.394 straipsnyje numatyta, kad pagal nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį <...> Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti. Todėl teismas sutinka, kad tai galėjo būti priežastis, dėl kurios šalys negalėjo sudaryti, o notaras – patvirtinti, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties. Tačiau tai kartu patvirtina ir faktą, kad šalys tuo metu tegalėjo sudaryti susitarimą tik dėl būsimo nekilnojamojo daikto pirkimo ir pardavimo. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl aptartos sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti turto nuosavybės teises perduoti ieškovui.

Preliminariosios sutarties sąlygose numatytas patalpų atlaisvinimas, mokesčių mokėjimo tvarka, dokumentų perdavimas, nuosavybės teisių perėjimo pirkėjui momentas, neprieštaravimas, kad nuo 2012 m. vasario 9 d. ginčo pastatus remontuotų, prižiūrėtų, išlaikytų ir naudotų savo ieškovas ūkininko ūkyje bei tų pastatų galimas remontas nėra pakankamas ir įstatymuose numatytas pagrindas pripažinti, kad buvo sudaryta pagrindinė Ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis.

Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, spręstina, kad tuo metu, kai šalys buvo sutarę  Ginčo turtą perduoti ieškovo nuosavybėn, tam turtui buvo taikomi apribojimai bei buvo kitos virš aptartos priežastys, kliudančios sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad 2008 m. balandžio 3 d. sutartis nėra pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme ir yra kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje ir ji atitinka visus preliminariosios sutarties požymius.

Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju jokia teisminė prievarta nėra reikalinga, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė siekia pagrindinės sutarties sudarymo, atsakovė ieškovo ieškinį pripažįsta visiškai. Taigi, atsakovė nevengia notarine forma su ieškovu sudaryti pagrindinę Ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ji jos negali sudaryti dėl Ginčo turtui taikomų apribojimų.

Vadovaujantis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268 straipsniais

n u s p r e n d ž i a:

             ieškinį atmesti.

             Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartimi  civilinėje byloje Nr. e2-653-544/2017 (šiuo metu Nr.e2-252-544/2018) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovei Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Karužiškiai“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini),  (duomenys neskelbtini)) priklausančiam turtui: Pastatui – sandėliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatui – svarstyklėms, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Kitiems statiniams (inžineriniams) – siloso tranšėjai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

             Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Panevėžio apygardos teismą.

Teisėja                                                                      Ramunė Čeknienė