Baudžiamoji byla Nr. 1A-388-594/2018

                                                                                       Proceso Nr. 1-01-1-27463-2017-5

                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1.;

(S)

                                                                                           1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2018 m. birželio 27 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Rimantei Litvinavičiūtei, Viktorijai Akelienei,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,

nuteistajam D. Č.,

nuteistojo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. (toliau – D. Č.) gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme, atliekant ją pataisos namuose.

Į D. Č. paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2018 m. vasario 20 d.

D. Č. taikoma kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš D. Č. priteisiant 1607,37 (vieno tūkstančio šešių šimtų septynių eurų, trisdešimt septynių centų) žalos atlyginimą už nukentėjusiojo gydymą.

Valstybės naudai iš D. Č. buvo priteistos 29,56 (dvidešimt devynių eurų, penkiasdešimt šešių centų) proceso išlaidos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. Č. Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2017 m. birželio 3 d., apie 23.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), asmeninių nesutarimų su M. K. metu, tyčia ne mažiau kaip tris kartus dūrė peiliu M. K. į pilvą, dešinės pusės kirkšnį bei dešinę ranką, tuo padarė jam durtinį pjautinį kiauryminį dešinės apatinės pilvo dalies sužalojimą su plonosios žarnos pažeidimu ir aklus dešinės kirkšnies ir dešinio dilbio durtinius pjautinius sužalojimus, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. 
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. Č. gynėjas advokatas Antanas Jarašius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. nuosprendį ir D. Č. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. 
1. Nuteistojo gynėjo teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. D. Č. nuteistas remiantis prielaidomis, nesurinkus jokių tiesioginių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, dėl ko, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 2 punkto reikalavimus. Darydamas šią išvadą advokatas pažymi, kad apylinkės teismas iš kaltinamojo akto perkėlė visus ikiteisminiame tyrime rinktus ir byloje esančius duomenis, kurių dauguma jokio ryšio su D. Č. kaltės įrodinėjimu neturi. Šie duomenys skundžiamu nuosprendžiu nebuvo aptarti bei motyvuoti, nenurodyta, koks jų ryšys su D. Č. veika, tyčia, motyvais ar pateikto kaltinimo esme.
2. Apeliaciniu skundu pažymima, kad byloje nustatyta, jog tarp neblaivių D. Č. ir nukentėjusiojo M. K. įvyko konfliktas, po kurio jie nuėjo nuošaliau aiškintis santykių. Vienas liudytojas matė, kad abu asmenys įkrito į krūmus, o maždaug po 5 minučių M. K. grįžo sužalotas, todėl, tiek liudytojų, tiek ir apylinkės teismo vertinimu, faktas, jog D. Č. galėjo sužaloti nukentėjusįjį, iš esmės yra pagrįstas. Darant šią išvadą remiamasi ir liudytojo M. G. parodymais, kurių duomenimis, H. J. pas D. Č. matė kažką blizgančio, kaip ir peilį. Tačiau, tokio vertinimo (galėjo sužaloti) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nepakanka, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tuo tarpu pats D. Č. buvo suimtas jau kitą dieną po įvykio, suimtas jis laikomas iki šiol. Ikiteisminio tyrimo metu parodymų jis nedavė, visą laiką tvirtindamas, kad yra nekaltas, o parodymus duos teisme. Tokią jo teisę numato BPK, todėl skundžiamo nuosprendžio išvada, jog tokiu būdu buvo siekiama išvengti bausmės, niekuo nepagrįsta.
3. Advokatas pažymi, kad analizuojamu atveju tiek nusikaltimo padarymo vieta, tiek ir laikas paaiškėjo tuoj pat, todėl ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai turėjo visas galimybes surinkti įkalčius, tačiau to nepadarė. Nusikaltimo padarymo galimas įrankis – peilis nebuvo rastas, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu buvo sužalotas ir pats D. Č., o specialisto išvadoje Nr. G2815/2017(02) konstatuota, jog tokios lokalizacijos sužalojimas galėjo atsirasti ir D. Č. ginantis, negalėjo būti atmesta versija, kad ir nukentėjusysis turėjo peilį. Be to, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pirmasis atitinkamus veiksmus turėjo atlikti M. K., kadangi abejotina, jog po to, kai (galimai) D. Č. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, šis būtų sugebėjęs iš užpuoliko atimti peilį ir pats juo pulti, taip sužalodamas besiginantį D. Č.. Juo labiau, jog sužalojimo aplinkybių niekas nematė, o versija, jog M. K. galėjo sužaloti ir kiti asmenys, tirta nebuvo. Esant tokiems faktiniams duomenims, gynybos versija, jog D. Č. gynėsi nuo užpuolimo peiliu, kad jis atėmė iš M. K. peilį ir tik po to vykusių grumtynių metu, jį sužalojo, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepaneigta.
4. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad sprendžiant iš skundžiamame nuosprendyje konstatuotų aplinkybių, o būtent: „Kad nukentėjusįjį kaltinamasis sužalojo peiliu, tokią tikimybę patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada kurioje konstatuota kad pjautinė (D. Č.) dešinės plaštakos žaizda padaryta pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti ir peilis, kad tokios lokalizacijos sužalojimas galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam ginantis, bei kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas 2017-06-03“, negalima suprasti, kuris iš asmenų yra nukentėjusysis, tačiau akivaizdu, kad, prieštaraudamas kitoms savo abstrakčioms išvadoms, apylinkės teismas pripažino, jog D. Č. gynėsi, o peilį įvykio metu turėjo M. K.. Tokia išvada, pasak nuteistojo gynėjo, akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, tačiau paaiškina, kodėl jis nėra tikras, kas jį sužalojo ir kodėl jis neturi nei turtinių, nei neturtinių pretenzijų nuteistajam.
5. Nepaneigti, advokato teigimu, ir nuteistojo parodymai, jog įvykio vietoje pamatęs du asmenis jis nuėjo namo, o ranką susižalojo nugriuvęs ant butelio šukės. Darydamas šią išvadą advokatas pažymi, kad įvykio vietoje vyko šventė, kurioje dalyvių buvo daug, todėl logiška, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kas nors iš nenustatytų asmenų. Juo labiau, kad ir pats M. K. nepatvirtino, jog jį sužalojo būtent D. Č.. Šių duomenų visumoje pažymima, kad skundžiamu nuosprendžiu nebuvo įvertintas faktas, jog ant M. K. marškinėlių buvo rastas žmogaus kraujas ir nustatytas dalinis mišrus, ne mažiau nei trijų asmenų, DNR profilis, kas, advokato įsitikinimu, netiesiogiai patvirtina nuteistojo parodymus, jog priėję krūmus jie sutiko kitus du asmenis, kurių DNR galimai ir buvo rasti ant M. K. marškinėlių.
6. Apeliaciniu skundu abejojant nukentėjusiojo M. K. parodymų patikimumu pažymima ir tai, kad įvykio metu jis buvo girtas. Be to, atėjęs prie šventės dalyvių ir GMP automobilyje buvo sąmoningas, tačiau jį sužalojusio asmens neįvardijo, nors apie tai buvo klausiamas, teismo posėdyje parodymų nedavė, tvirtindamas, kad buvo girtas ir nieko neprisimena (teismas jo parodymus pagarsino ir jais vadovavosi), pareiškė, kad jokių pretenzijų nuteistajam neturi, civilinio ieškinio nereiškia, nuo tolesnio dalyvavimo byloje prašė atleisti. Nukentėjusysis patvirtino, kad vertinamo įvykio metu jis pajuto smūgį į pilvo sritį, tačiau nenurodė, kad peiliu jam dūrė D. Č., nenurodydamas ir aplinkybės, jog prieš (ar po) sužalojimo kartu su D. Č. jis nugriuvo į pakelės krūmus. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad jam iš paskos per vieną žingsnį iš dešinės pusės ėjo D. Č., tuomet pajuto smūgį kažkuo į pilvą, tačiau, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tirta, kaip paskui nukentėjusįjį eidamas D. Č., atsilikęs per žingsnį, galėjo smogti peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį. Pasak nuteistojo gynėjo, iš nukentėjusiojo parodymų, sektų, jog (galimai) D. Č. jį sužalojo dar šventėje buvusiems asmenims matant per labai trumpą laiką, tačiau, remiantis bylos duomenimis, M. K. iki medikų ne atbėgo, o atėjo maždaug po 5 minučių (liudytojo H. J. pagarsinti parodymai). Advokato teigimu, kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Tuo tarpu ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nesurinko pakankamai D. Č. kaltę patvirtinančių objektyvių įrodymų. Įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, pasak nuteistojo gynėjo, buvo akivaizdžiai pažeista.
7. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su D. Č. paskirtu laisvės atėmimo bausmės dydžiu, nurodant, kad nukentėjusysis jau yra visiškai pasveikęs, jokių pretenzijų nuteistajam neturėjo, civilinio ieškinio nereiškė.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis D. Č. ir nuteistojo D. Č. gynėja advokatė R. B. pritarė nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.
4. Nuteistojo D. Č. gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
1. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl D. Č. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant D. Č. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas iš esmės perkėlė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nuosprendžiu jų neanalizuodamas ir neaptardamas, atmestini kaip deklaratyvūs.
6. Konstatuojant šią išvadą, jos kontekste sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą matyti, kad D. Č. savo kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme nepripažino. Jo teigimu, M. K. jis nesužalojo, priešingai, po to, kai su šiuo apsistumdė ir prie M. K. priėjo du nepažįstami vyrai, jis nuėjo namo. Tačiau, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistojo parodymus vertino kritiškai, konstatuodamas, kad D. Č. versiją iš esmės paneigė nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, su kuo, įvertinusi tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir D. Č. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija. Vadovautis vien tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais nuteistojo parodymais (apeliaciniame skunde pateikta jų analize), iš esmės prieštaraujančiais ne tik faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, bet ir kitų asmenų išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje, konstatuojant, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (kaltinamųjų) paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgyja nukentėjusiojo bei kitų byloje apklaustų asmenų, galinčių patvirtinti/paneigti esmines nustatinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes, parodymai, kurių visuma D. Č. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniu skundu pateiktą įvykių versiją paneigia iš esmės.
7. Kaip nustatyta nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažinto M. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, įvykio dieną D. Č. kabinėjosi tiek prie jo, tiek ir prie kitų jaunuolių. Pamena, jog ėjo kalbėtis su D. Č., tačiau konkrečios jų pokalbio priežasties, nepamena. Einant kalbėtis su D. Č., jis (nukentėjusysis) ėjo pirmas, o už vieno žingsnio, jam iš dešinės pusės, ėjo D. Č., kai pajuto smūgį kažkuo į pilvą ir į ranką. Pajutęs smūgį, ėmė bėgti link greitosios medicinos pagalbos automobilio, kuris stovėjo netoliese. Kiek pamena, greitoji buvo atvykusi dėl kažkokio kito žmogaus. Atbėgęs iki medikų pasakė, kad jį padūrė, medikai iš pradžių nepatikėjo, nes buvo girtas, tačiau jam pakėlus viršutinius drabužius, pamatę kraują pilvo srityje, jį iš karto įsodino į greitąją ir išvežė į ligoninę. Iki šio įvykio jokio konflikto tarp jo ir D. Č. nebuvo, ar šis turėjo kokį peilį, ar turėjo kokį kitą įrankį, taip pat nežino. Kai policijos tyrėja jį apklausinėjo pirmą kartą, klausė apie sužalojimą jo kirkšnyje, tačiau tuo metu apie tokį sužalojimą nieko nežinojo. Tik vėliau, kai ligoninėje buvo pertvarstomos žaizdos, sužinojo, kad jo dešinėje kirkšnyje taip pat yra galimai durtinis – pjautinis sužalojimas, kurio nejuto (t. 1, b. l. 34-36, 39-41).
1. Netikėti šia nukentėjusiojo versija, teisinio pagrindo nėra. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu M. K., priešingai nei nuteistasis, buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iki komentuojamo įvykio tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jokių nesutarimų nebuvo, todėl pagrindo nepagrįstai apkalbėti D. Č., nukentėjusysis neturėjo. Juo labiau, kad jokių pretenzijų D. Č. M. K. nereiškė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Be to, nukentėjusiojo parodymai esminėse aplinkybėse – dėl jam padarytų sužalojimų ir neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu atlikusio asmens (D. Č.), buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitiko tiek faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, tiek ir liudytojų parodymus, todėl atmesti juos kaip nepagrįstus ar nepatikimus ir nesivadovauti jais sprendžiant D. Č. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tuo tarpu tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusio parodymuose (ar M. K. ėjo iki greitosios medicinos pagalbos automobilio, ar bėgo, kurioje tiksliai vietoje jis buvo sužalotas, ar buvo kartu su D. Č. įkritęs į krūmus ir pan.), įvertinus ne tik analizuojamos baudžiamosios bylos specifiką (konfliktas tarp dviejų asmenų, jokių pretenzijų nuteistajam neturėjimas), bet ir tai, kad vertinamo įvykio metu M. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko, jo paties teigimu, tam tikrų įvykio detalių jis neprisimena, esminės reikšmės, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą, kai D. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes iš esmės patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, neturi.
2. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog jis nėra įsitikinęs, kad jį sužalojo būtent D. Č.. Šiame kontekste vis tik pažymėtina, jog to paties teisiamojo posėdžio metu M. K. betarpiškai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais jis konkrečiai įvardino D. Č., kaip jį sužalojusį asmenį. Šių parodymų patikimumu, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neabejoja. Be to, aptariamą M. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytą aplinkybę apie tai, kad jis nepamena, ar jį sužalojo būtent D. Č., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai galėjo sąlygoti ir nukentėjusiojo noras kuo greičiau išvykti į užsienį, ką patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu jo pateiktas prašymas atleisti jį nuo tolesnio baudžiamosios bylos nagrinėjimo, o jam priklausančius, tačiau ikiteisminio tyrimo metu iš jo paimtus daiktus, grąžinti jo mamai V. K., todėl vadovautis vien tik šia M. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodyta aplinkybe, ignoruojant jo nuoseklius ir neprieštaringus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teisinio pagrindo nėra.
8. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aukščiau aptartus nukentėjusiojo M. K. parodymus apie jį sužalojusį asmenį patvirtino ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai. L. P., buvęs įvykio vietoje, patvirtino, jog M. K. prie jo priėjo iš karto po įvykio, griebė jam už peties ir pasakė, kad jį sužalojo peiliu. Pamatęs kruviną M. K. pilvą, L. P. paklausė nukentėjusiojo, kas jį sužalojo, į ką M. K. atsakė, kad „Č.“ (D. Č.). Remiantis liudytojo M. O., kitą dieną po įvykio lankiusio M. K. ligoninėje, parodymais, M. K. teigimu, D. Č. einant iš paskos, iš D. Č. pusės jis pajuto smūgį į pilvą, po ko, ėmė bėgti link savo draugų, kur pilvo vietoje, į kurią pajuto smūgį, pamatė bėgantį kraują. Analogiškos pozicijos, sprendžiant iš byloje liudytojais apklaustų asmenų duotų parodymų visumos, nukentėjusysis laikėsi ir išleistas iš ligoninės – tuo metu jis buvo sutikęs liudytoją R. M., kuriam vėlgi patvirtino, jog jį sužalojo būtent D. Č. („Č.“), kas visumoje patvirtina nukentėjusiojo teiginius tiek apie jam padarytus sužalojimus bei jų padarymo aplinkybes, tiek ir apie juos padariusį asmenį.
1. Be to, kaip nustatyta liudytojo S. R. parodymais, įvykio dieną jis matė, kaip D. Č. su vaikinu iš (duomenys neskelbtini) (bylos duomenimis, tai buvo nukentėjusysis M. K.), nuėjo į šoną ar tai aiškintis santykių, ar tai muštis, po ko, išgirdo, kad vienas iš tų asmenų pabėgo, o kitas buvo sužalotas. Bylos duomenimis, šias aplinkybes S. R. po įvykio papasakojo D. K., kuris S. R. duotus parodymus patvirtino pirmosios instancijos teisme. Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytojo M. G. parodymai, kad D. Č. ir M. K. išvijus iš šventės, jie abu nuėjo link pagrindinio kelio ir po maždaug minutės laiko iš tos vietos atbėgo M. K., kuris susirietęs ir užsiėmęs už šono ėjo į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Liudytojas girdėjo, kaip iš karto po įvykio žmonės rėkė, kad padūrė „s.“ (būtent tokia, bylos duomenimis, buvo M. K. pavardė). Iš esmės analogiškas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojas H. J. (jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka). Jo teigimu, jis matė šventėje konfliktuojančius D. Č. ir M. K., po ko, jie kartu nuėjo toliau, abu įkrito į krūmus, o netrukus iš tos vietos kažkas pabėgo, M. K. parodė žaizdą. Šias H. J. išdėstytas aplinkybes patvirtino ir liudytoju apklaustas D. D., nurodydamas, kad įvykio dieną jis matė tiek nukentėjusįjį, tiek ir D. Č., o H. J. jam sakė, jog šventės metu „s.“ (M. K.) padūrė „Č.“ (D. Č.). 
2. Abejoti šių asmenų parodymų, iš esmės paneigiančių D. Č. parodymų visumą ir betarpiškai patvirtinančių jo kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, patikimumu bei objektyvumu, teisinio pagrindo nėra. Jų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, esminėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinėse aplinkybėse atitiko ir nukentėjusiojo parodymus, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas – aukščiau paminėti liudytojai, jų pačių teigimu, neturėjo jokių konfliktų su D. Č., todėl pagrindo jį melagingai apkalbėti teisėjų kolegija neįžvelgia. Be to, visi liudytojai tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors liudytojas H. J. tiesiogiai apklaustas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu ir nebuvo, tačiau jo parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio reikalavimų. Šiuos parodymus H. J. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 96-103).
3. Tuo tarpu vertinant šių asmenų parodymų įrodomąją reikšmę nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tiesiogiai analizuojamo įvykio šie asmenys vis tik nematė – bylos duomenimis, konflikte dalyvavo tik D. Č. ir M. K., toje vietoje, kur buvo sužalotas nukentėjusysis, buvo tamsu, todėl įžiūrėti abiejų asmenų veiksmus iš toliau, galimybės nebuvo. Jų parodymai yra iš esmės susiję su paties M. K. jiems nurodytomis aplinkybėmis, kas aptartų asmenų parodymus teisėjų kolegijai leidžia vertinti kaip netiesioginius įrodymus. Ir vis tik, nesiremti jais, sprendžiant D. Č. kaltės klausimą vien tik dėl šios aplinkybės, teisinio pagrindo nėra. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, kas neabejotinai patvirtina, jog tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tik tai, kad jais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine, kartu pažymint, kad kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015).
9. Aptartų duomenų plotmėje pastebėtina ir tai, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir aukščiau aprašytus liudytojų parodymus dėl M. K. padarytų sužalojimų, betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. liepos 19 d. specialisto išvadoje Nr. G1904/2017 (02) nustatytos aplinkybės, kurios patikimumu teisėjų kolegija neabejoja, joje nustatytų aplinkybių iš esmės neginčija ir nuteistojo gynėjas. M. K. buvo konstatuotas durtinis pjautinis kiauryminis dešinės apatinės pilvo dalies sužalojimas su plonosios žarnos pažeidimu ir akli dešinės kirkšnies ir dešinio dilbio durtiniai pjautiniai sužalojimai. Viso pateiktuose medicininiuose dokumentuose aprašyti trys durtiniai pjautiniai sužalojimai. Sužalojimai padaryti aštriu duriančiu – pjaunančiu daiktu ar įrankiu, galimai peiliu, trijų trauminių poveikių poveikyje. Sprendžiant pagal kiauryminio sužalojimo pobūdį, jis padarytas keleto valandų iki patekimo į stacionarą bėgyje. Kiti du sužalojimai, tikėtina, padaryti artimu laiku. Tikėtina, kad sužalojimas dilbyje galėjo susidaryti N. K. ginantis nuo žalojimo peiliu. Kitokie nei durtiniai – pjautiniai pobūdžio sužalojimai pateiktuose medicininiuose dokumentuose neaprašyti. Sužalojimų visuma vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 57-58).
1. Vertinant šių sužalojimų pobūdį, akivaizdu, kad jie buvo padaryti durtiniu-pjautiniu daiktu, kuris įvykio vietoje, kaip apeliaciniu skundu tai teisingai pažymi ir advokatas, rastas nebuvo. Tačiau vien tik tai, kad analizuojamu atveju nebuvo rastas nusikaltimo padarymo įrankis, abejoti D. Č. pareikštuose kaltinimuose išdėstytomis aplinkybėmis, o būtent, kad vertinamu atveju nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, kai šią aplinkybę betarpiškai patvirtina aukščiau aptartoje specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog liudytojas G. K. patvirtino pas D. Č. matęs „peteliškės“ tipo peilį, o M. G. parodė, jog įvykio metu H. J. pas D. Č. matė kažką blizgančio, galimai peilį. Tuo tarpu įvertinus tai, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta 2017 m. birželio 5 d. (t. y. praėjus 2 dienoms po komentuojamo įvykio), o D. Č. buvo sulaikytas 2017 m. birželio 4 d., 00.10 val. (t. y. praėjus beveik valandai po aptariamo įvykio), neabejotina, kad vertinamu atveju D. Č. turėjo pakankamai laiko imtis veiksmų, kad peilis, kuriuo buvo sužalotas M. K., nebūtų surastas.
2. Nors apeliaciniu skundu teigiama, jog tokio pobūdžio sužalojimai nukentėjusiojo M. K. nurodytu būdu, t. y. D. Č. einant nukentėjusiajam iš dešinės, negalėjo būti padaryti, tačiau sutikti su tokiais advokato teiginiais ir jų pagrindu abejoti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Atmetant šiuos advokato argumentus, visų pirma pažymėtina, kad vertinamu atveju visi M. K. nustatyti sužalojimai buvo dešinėje jo kūno pusėje – apatinė pilvo dalis, kirkšnis ir dilbis, todėl D. Č. einant ar tai šalia, ar šiek tiek atsilikus nuo M. K., rankoje laikant peilį, M. K. nustatyti sužalojimai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, galėjo būti padaryti be didesnių sunkumų. Šiuo aspektu, įvertinus dar ir tai, kad po D. Č. smūgio į pilvą, M. K. iš esmės nepajuto kitų jam padarytų sužalojimų – dešinės kirkšnies ir dešinio dilbio, neabejotina, kad komentuojamas įvykis truko pakankamai trumpą laiko tarpą, trys smūgiai peiliu – į kirkšnį, dilbį ir pilvą, buvo suduoti staigiai, todėl tai, kad M. K. tam tikras analizuojamo įvykio aplinkybes aiškino kiek kitaip nei byloje apklausti liudytojai, netiksliai įvardindamas laiką, per kurį jis atėjo iki greitosios medicinos pagalbos automobilio, pasak nuteistojo gynėjo, nurodydamas ir netikslią įvykio vietą, įvertinus aukščiau aptartų, neabejotinai D. Č. kaltę patvirtinančių duomenų visumą, abejonių D. Č. kalte teisėjų kolegijai nekelia.
10. Sprendžiant D. Č. kaltės klausimą jo gynėjo apeliacinio skundo argumentų kontekste pastebėtina ir tai, kad, priešingai nei savo skundu tai traktuoja advokatas, D. Č. parodymai nebuvo nuoseklūs, jie neatitiko faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, prieštaravo aukščiau aptartiems tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymams, todėl skundžiamu nuosprendžiu jie visiškai pagrįstai buvo vertinami kaip D. Č. pasirinkta gynybos versija. Nors D. Č. teigė, jog jam sukonfliktavus su M. K., prie šio priėjo du nepažįstami asmenys ir klausė, kas jam yra, o tuo metu D. Č. išėjo namo, tačiau nei vienas iš aukščiau aptartų asmenų apie kitų asmenų buvimą šalia M. K. ir D. Č. šiems aiškinantis savo konfliktą, nepatvirtino. Net ir betarpiškai analizuojamą įvykį stebėjęs liudytojas H. J. nurodė, kad po to, kai D. Č. ir M. K. nukrito į krūmus, iš jų išėjęs vienas asmuo pabėgo (sprendžiant iš aukščiau aptartų įrodymų visumos, tai buvo D. Č.), o kitas (M. K.) priėjo prie jo ir pasakė, kad yra sužeistas, kas neabejotinai patvirtina, jog aptariamo įvykio metu toje vietoje jokių kitų asmenų nebuvo.
1. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir tai, kad po komentuojamo įvykio ant M. K. marškinėlių buvo rastas žmogaus kraujas ir ne mažiau nei trijų asmenų DNR profilis (t. 2, b. l. 76-92). Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad vertinamo įvykio metu vyko bendruomenės šventė, kurioje buvo daug žmonių, su kuriais M. K. neabejotinai galėjo turėti tiesioginį kontaktą tiek prasilenkdamas, tiek prisiliesdamas, tiek atsitrenkdamas. Be to, M. K. iki atvykimo į šventę, namuose su draugais kepė šašlykus ir vartojo alkoholinius gėrimus, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog ne mažiau nei 3 asmenų DNR profiliai ant M. K. marškinėlių galėjo atsirasti ir aptariamo pasisėdėjimo M. K. namuose metu. Ši aplinkybė, priešingai nei teigia nuteistojo gynėjas, D. Č. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nepaneigia, nepatvirtindama ir nuteistojo teiginių apie tai, kad M. K. įvykio metu galėjo sužaloti du jam nepažįstami asmenys, kurie prie M. K. buvo priėję šventės metu.
2. Abejonių D. Č. parodymais kelia ir jo elgesys įvykio metu. Kaip nustatyta liudytojo G. K. parodymais, įvykio dieną D. Č. elgėsi neadekvačiai, buvo stipriai neblaivus (kas iš esmės paneigia D. Č. teiginius, jog įvykio metu apsvaigęs nesijautė), plūdo jį įvairiais žodžiais, po ko, jie sukonfliktavo, D. Č. trenkė šiam kumščiu į veidą ir jie susimušė, bet buvo išskirti. Apie šį konfliktą D. Č., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, taip pat nutylėjo, nors jį betarpiškai patvirtino ir liudytojai L. P. bei H. J.. Be to, G. K., be kita ko, buvęs D. Č. klasiokas, pažymėjo ir tai, kad D. Č., išgėręs alkoholio, be jokios priežasties, ieškodamas nuotykių, pradeda kabinėtis prie žmonių. L. P. teigimu, šventės metu D. Č. buvo smarkiai neblaivus, svirduliavo. Aplinkybę, jog po komentuojamo įvykio D. Č. buvo smarkiai neblaivus, patvirtina ir VšĮ Kauno miesto Greitosios medicinos pagalbos stoties pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas policijos pareigūno, galimai sulaikiusio D. Č., pokalbis su medikais, kurio metu pareigūnas teigia, jog D. Č. yra smarkiai neblaivus (t. 2, b. l. 39-41). Esant šių duomenų visumai, neabejotina, kad analizuojamu atveju D. Č. buvo neblaivus ir nusiteikęs agresyviai, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti tiek jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumu, tiek ir jo nekaltumu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
11. Nors apeliaciniu skundu keliama versija, jog D. Č. galimai gynėsi nuo M. K., turėjusio peilį, neteisėtų veiksmų nuteistojo atžvilgiu, dėl ko buvo sužalota D. Č. ranka, tačiau ši advokato versija, aukščiau aptartų duomenų plotmėje, vertintina kaip nepagrįsta. Ji nėra patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis, buvo iškelta tik apeliaciniame nuteistojo gynėjo skunde, iš esmės neatitinka ir nuteistojo D. Č. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių dėl susižalojimo – ranką jis susižalojo jau po konflikto su M. K., eidamas namo ir nukritęs ant stiklo šukių, todėl vertinamu atveju ji atmestina. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvadoje Nr. G2815/2017(02), nustatytos aplinkybės, remiantis kuriomis, D. Č. dešinės plaštakos žaizda padaryta pjaunančiu įrankiu, kuo galėjo būti ir peilis, šis sužalojimas galėjo atsirasti ir nukentėjusiajam ginantis (t. 2, b. l. 64). Darant šią išvadą svarbu paminėti, kad D. Č. gynėjo versijos apie tai, kad M. K. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus fizinio pobūdžio veiksmus D. Č. atžvilgiu, nei vienas iš aukščiau aptartų liudytojų nepatvirtino, ją pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iš esmės paneigė ir pats D. Č. – sprendžiant iš jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, jokie smūgiai nei jam, nei nukentėjusiajam tarp jų vykusio konflikto metu suduoti nebuvo. Tokiu būdu, nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu keliama versija apie tai, kad D. Č. analizuojamu atveju pats buvo užpultas M. K. ir yra nukentėjusysis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, atmestina kaip nepagrįsta.
12. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. Č. veiksmuose yra visi būtini BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltos versijos, yra argumentuotai paneigtos tiek minėtais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, tiek ir kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais. Pripažindamas D. Č. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. Č. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
13. Be nuteistojo D. Č. veiksmų kvalifikavimo apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl jam paskirtos bausmės, teigiant, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).
14. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu D. Č. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą pažymėtina, jog analizuojamu atveju jis padarė vieną sunkų ir baigtą nusikaltimą, kurio įvykdymas, laiku nesuteikus pagalbos nukentėjusiajam, galėjo baigtis ir mirtimi. Nusikaltimas iš esmės įvykdytas be jokios priežasties, nuteistajam apsvaigus nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, dėl ko, ši aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Vertinant nuteistojo asmenybę, atkreiptinas dėmesys, kad šis teistumas D. Č. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis jau buvo ne kartą teistas (t. 2, b. l. 122-125) dėl ko, skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnis). Sprendžiant iš jo praeityje vykdytų nusikaltimų, akivaizdu, kad nuteistojo vykdomi neteisėti veiksmai savo pobūdžiu sunkėja, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog D. Č. nėra linkęs prisitaikyti prie visuomenėje egzistuojančių taisyklių ir jų laikytis, savo elgesio išimtinai teigiama linkme nekoreguoja, ką neabejotinai patvirtina ir nuteistojo praeityje buvę baustumai administracine tvarka (t. 2, b. l. 119-120). Be to, praeityje D. Č. buvo taikytas ne tik terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, bet ir lygtinis paleidimas, tačiau įvertinus tai, kad skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikaltimą D. Č. įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, neabejotina, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, todėl manyti, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus nuteistojo laisvės atėmimo ar skyrus jam švelnesnio pobūdžio bausmę, kai už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą asmeniui gresia vien tik laisvės atėmimo iki 10 (dešimties) metų bausmė, nėra jokio pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, D. Č. paskirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.   
1. Atmetant nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą pastebėtina ir tai, kad nuteistasis, nors ir yra pakankamai jauno amžiaus, tačiau niekur nedirba ir nesimoko, darbo biržoje neregistruotas, turi vos 8 klasių išsilavinimą, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog D. Č. gyvenimas yra labiau orientuotas į laiko praleidimą savo malonumui. Be to, jokių pastangų siekiant savo tikslų tik teisėtais būdais ir priemonėmis, nuteistasis nededa, net ir išėjęs iš pataisos namų, kurių viena iš esminių užduočių – paruošti nuteistąjį tinkamai nuteistųjų resocializacijai visuomenėje, D. Č. elgesys teigiama linkme nesikeičia, kas visumoje neabejotinai atskleidžia antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad ir vertinamu atveju D. Č. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos.
15. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo D. Č. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, jo buvusius teistumus ir baustumus administracine tvarka, jo elgesį taikant jam švelnesnio pobūdžio teisines priemones – bausmės vykdymo atidėjimą, lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės tinkamam D. Č. paskirtos bausmės individualizavimui buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad nukentėjusysis D. Č. jokių pretenzijų neturėjo ir civilinio ieškinio nereiškė. Šios aplinkybės, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, buvo įvertintos, todėl dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį, remiantis tais pačiais argumentais, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
16. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atmetant nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, jo prašymas panaikinti D. Č. taikomą kardomąją priemonę, taip pat atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo D. Č. gynėjo advokato Antano Jarašiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai                                                                                                                 Albinas Antanaitis

                                                                                                                              Evaldas Gražys

                                                                                                                              Daiva Jankauskienė