Administracinė byla Nr. A-3771-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02112-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovei Turto vertinimo priežiūros tarnybai, kurios teises ir pareigas perėmė Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. GT-15(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai Sprendimu dėl tariamai padarytų teisės aktų pažeidimų rengiant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Sinvita“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2044 (Kau):11 (toliau – ir Ataskaita Nr. 1) ir UAB „Bioportus“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2045 (Kau):11 (toliau – ir Ataskaita Nr. 2) (toliau Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 kartu vadinamos Ataskaitomis) buvo paskirta drausminė nuobauda – panaikintas 2006 m. birželio 2 d. išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000367 (verslo vertinimo sritis) (toliau – ir Pažymėjimas) galiojimas.

3. Pareiškėja nurodė, kad atsakovė Turto vertinimo priežiūros tarnyba, kurios teises ir pareigas perėmė Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (toliau – ir Tarnyba, atsakovė) nesilaikė Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ, Įstatymas, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto 10 dienų termino, nustatyto pateikti Garbės teismui teikimą iškelti vertintojui drausmės bylą, kuris skaičiuotinas nuo informacijos apie Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nurodytus pažeidimus gavimo (paaiškėjimo) dienos. Tarnybos delsimas pateikti Garbės teismui teikimus iškelti jai drausmės bylą (teikimai buvo pateikti po 264 ir 339 dienų nuo informacijos gavimo) pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą procesą ir paneigė teisėtų lūkesčių principą.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Garbės teismas, neatidėjęs 2014 m. vasario 13 d. posėdžio, kuriame jai ir jos atstovui nedalyvaujant buvo išnagrinėta pareiškėjai iškelta drausmės byla, pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192 patvirtintų Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų (toliau – ir Garbės teismo nuostatai) 24 punktą, gero administravimo principą ir pareiškėjos teisę būti išklausytai.

5. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Garbės teismo argumentas, jog Ataskaitose pareiškėjos pasirinktas „įmonės turto sudėtinių dalių“ ar „turto požiūrio metodo derinio“ metodas nebuvo įtvirtintas nei Įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintoje Turto vertinimo metodikoje (toliau – ir Metodika), yra nepagrįstas, nes niekas nedraudžia pareiškėjai atliekant vertinimą naudoti aprobuotus tarptautinėje praktikoje metodus ar jų derinius.

6. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Garbės teismas, pripažindamas, jog pareiškėja tik perrašė vertinamų UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ valdomų įmonių balansus, koreguojant jų dalis, susijusias su investicijomis į kitas įmones, tačiau rinkos vertės skaičiavimų neatliko, netinkamai aiškino Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą nuostatą ir išanalizavo Ataskaitų turinį bei neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus paaiškinimus. Garbės teismas neįvertino to, kad vertinamoms įmonėms priklausančių įmonių finansinėse ataskaitose nurodytos vertės atitinka rinkos vertę, o Garbės teismo reikalavimas Ataskaitose detaliai nurodyti vertintų įmonių turimų įmonių turimą turtą yra perteklinis ir neprotingas. Net jeigu Ataskaitose nustatyta UAB „Sinvita“ bei UAB „Bioportus“ vertė buvo pagrįsta nepakankamai, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos neatitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto įtvirtinto reikalavimo, nes procesiniai dokumentai yra naikinami tik tada, kai motyvai iš viso nepateikiami, bet ne vien dėl nepakankamo motyvavimo.

7. Pareiškėja paaiškino, kad ji, vertindama UAB „Bioportus“ priklausančio UAB „Domus altera“ akcijų paketo vertę, vadovavosi UAB „Domus altera“ finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie buvo patikslinti pagal naujausius duomenis, ir rėmėsi kitu vertinimu, kurį 2011 m. liepos 28 d. atliko UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ ir kurio teisingumas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Aplinkybė, kad pareiškėja Ataskaitoje Nr. 2 neaptarė galimo rinkos vertės pakitimo per 6 mėnesių laikotarpį, negali būti laikoma šiurkščiu Įstatyme įtvirtintų reikalavimų pažeidimu, nes 6 mėnesių laikotarpis nėra ir negali būti laikomas esmine aplinkybe, kuri būtinai turėtų turėti įtakos UAB „Domus altera“ turto rinkos vertės pakitimui, juo labiau kad tai buvo ilgalaikis materialusis turtas.

8. Pareiškėjos teigimu, nustatant UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ priklausančių įmonių valdomų akcijų paketams taikomų pataisų reikšmes buvo remtasi mokomojoje literatūroje pateikiama metodika ir akcijų paketų pataisų dėl kontrolės ir dėl mažumos taikymo formule. Kadangi Lietuvoje nėra priimtos metodikos dėl akcijų paketų pataisų, vertintojai parenka tinkamiausius metodus.

9. Pareiškėja nurodė, kad pateikė Garbės teismui išsamius paaiškinimus, kuriuose pateikė detalius nustatytus pataisų koeficientus, todėl Garbės teismo išvada, jog iš Ataskaitų neįmanoma nustatyti, kaip buvo nustatytas pataisos koeficientas, yra nepagrįsta. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ nustatytų premijos ir nuolaidos koeficientų apskaičiavimo nepateikimas Ataskaitose laikytinas formaliu Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimu.

10. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Tarnyba neginčijo Ataskaitų teisingumo, o tik konstatavo formalias Ataskaitų neatitiktis teisės aktams. Net hipotetiškai preziumuojant, kad šie formalūs pažeidimai ir buvo padaryti, tai, pareiškėjos manymu, nėra pagrindas jai skirti drausminę nuobaudą, nes pažeidimai neturi įtakos turto vertinimo rezultatui, kadangi nustatyti pažeidimai yra tik formalaus pobūdžio, todėl paskirta nuobauda turi būti švelninama.

11. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

12. Atsakovė pareiškėjos argumentą dėl tariamo 10 darbo dienų termino pažeidimo laikė teisiškai nepagrįstu, nes šis terminas skaičiuojamas nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos, o ne nuo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos paklausimo ar pareiškėjos paaiškinimų gavimo dienos. Atsakovė pažymėjo, kad pažeidimų paaiškėjimo diena turėtų būti laikoma Tarnybos išvadų, kuriose nurodyti pareiškėjos padaryti pažeidimai, surašymo diena. Šiuo atveju terminas kreiptis į Garbės teismą nebuvo praleistas, nes teikimai iškelti pareiškėjai drausmės bylą Garbės teisme gauti išvadų surašymo dieną.

13. Pareiškėjos argumentą dėl tariamo jos teisės būti išklausytai pažeidimo atsakovė taip pat laikė nepagrįstu, nes ji buvo nuolat informuojama apie drausmės bylos nagrinėjimo eigą, gavo drausmės bylos dokumentų kopijas ir Garbės teismo posėdžių garso įrašus, turėjo teisę (ir ja aktyviai naudojosi) teikti rašytinius paaiškinimus, pareiškėjos prašymu drausmės bylos nagrinėjimas atidėtas net 2 kartus.

14. Atsakovė pažymėjo, kad drausminė nuobauda pareiškėjai paskirta dėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytos fundamentalios pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę pažeidimo. Nei vertinimo metu galioję, nei šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato galimybės neatliekant jokių vertinimo veiksmų tikrąją ar balansinę vertę prilyginti rinkos vertei.

15. Atsakovė nurodė, kad iš Ataskaitoje Nr. 2 pateiktos informacijos ir pareiškėjos atliktų veiksmų nėra pagrindo teigti, jog nustatant UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertę buvo taikytas išlaidų (kaštų) metodas, be to, Ataskaitos Nr. 2 rengimo metu galioję teisės aktai nenustatė galimybės atkuriamąją vertę prilyginti rinkos vertei. Pareiškėjos argumentas, kad atliekant vertinimą naudoti naujausi finansinės atskaitomybės duomenys nepaneigia fakto, jog pareiškėja nepagrįstai minėtų dokumentų duomenis prilygino vertinamo akcijų paketo rinkos vertei. Aplinkybė, kad ataskaita, kuria remtasi atliekant vertinimą, nėra nuginčyta, nepaneigia fakto, jog pareiškėja, rengdama Ataskaitą Nr. 2, neatliko vertinimo veiksmų, o tik perrašė kito vertintojo parengtos vertinimo ataskaitos rezultatus. Kadangi rinkos vertė yra kintantis dydis, galimas rinkos vertės pakitimas per laikotarpį nuo ataskaitoje, kuria remiasi vertintoja, nustatytos rinkos vertės iki vertinimo dienos negali būti laikomas nereikšminga aplinkybe, neturinčia įtakos rinkos vertei.

16. Pareiškėjos argumentas, kad Lietuvos teisės aktai nenustato nei kaip detaliai pataisų apskaičiavimas turėtų būti pateikiamas vertinimo ataskaitose, nei kaip konkrečiai jos turėtų būti apskaičiuotos, atsakovės manymu, nepanaikina Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytos pareigos vertinimo atskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Nors vertintojams suteikta laisvė savo nuožiūra pasirinkti vertės skaičiavimo būdus, tačiau nustatyta fundamentali pareiga vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę. Šios pareigos turi būti laikomasi neatsižvelgiant į faktą, kad įvairūs vertės skaičiavimuose naudojami koeficientai nustatyti ekspertiniu būdu.

17. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą turto vertės nustatymo pagrindimas turi būti būtent turto vertinimo ataskaitoje, todėl tai, jog dalį nustatytų reikšmių pareiškėja pagrindė pateikdama paaiškinimus, nepaneigia to, kad ji nesilaikė Įstatyme nustatyto reikalavimo. Tarptautiniai vertinimo standartai atliekant turto ir verslo vertinimą nėra teisiškai privalomi taikyti teisės aktai. Nors Ataskaitose nenurodyta, jog jos parengtos glausta forma, tačiau net ir glaustos apimties vertinimo atskaitoje turi būti pateikiamas nustatytos vertės pagrindimas.

18. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos argumentas, jog Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto fundamentalaus reikalavimo pažeidimai neturi įtakos vertinimo rezultatui, yra nepagrįstas, nes vertinimo ataskaitose nesant nustatytos vertės pagrindimo, neįmanoma jos objektyviai patikrinti ir įsitikinti vertės teisingumu ar neteisingumu. Drausminė atsakomybė gali būti taikoma ne tik už Etikos kodekso pažeidimus, bet ir už Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus (Įstatymo 29 str. 1 d.). Garbės teismas konstatavo, jog pareiškėja pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nes Ataskaitose nepagrindė vertės nustatymo, o ne šią vertę pagrindė nepakankamai, kaip pareiškėja teigia skunde.

II.

19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos A. K. skundą atmetė.

20. Teismo vertinimu, Tarnyba ir Garbės teismas, vertindami pareiškėjos veiksmus rengiant Ataskaitas bei taikydami drausminę atsakomybę, privalėjo taikyti procedūrines normas, įtvirtintas TVVPĮ (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.). Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Įstatymo 25 straipsniu, 26 straipsnio 2 dalies 2–4 punktais, 28 straipsnio 5 dalies 1–3 punktais, 29 straipsnio 1–4, 7, 9 dalimis.

21. Teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėja, rengdama Ataskaitas, pažeidė jų rengimo metu galiojusio Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą ataskaitose pagrįsti nustatytą vertę, paaiškėjo ne nuo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto gavimo dienos, o Tarnybai atlikus tyrimą ir surašius išvadas dėl pareiškėjos veiksmų rengiant Ataskaitas. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Tarnyba nepažeidė Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto 10 darbo dienų termino, o pareiškėja nepagrįstai teigė, jog toks terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašto gavimo dienos. Nepagrįstais teismas laikė pareiškėjos teiginius, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą procesą ir paneigtas teisėtų lūkesčių principas.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti tiek Tarnybai atliekant Ataskaitų atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimą, tiek drausmės bylą nagrinėjant Garbės teisme. Teismas pažymėjo, kad Garbės teismas Sprendimą priėmė praėjus 58 dienoms nuo drausmės bylos pareiškėjai iškėlimo dienos, todėl nusprendus Garbės teismo posėdį atidėti trečią kartą, būtų iškilusi reali grėsmė pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytą drausmės bylai išnagrinėti skirtą 60 dienų terminą. Įvertinęs tai ir atsižvelgęs į pagal teisinių paslaugų sutartį pareiškėjai atstovauti galėjusių teisininkų skaičių, teismas konstatavo, kad Garbės teismas pagrįstai nusprendė drausmės bylą nagrinėti pareiškėjai nedalyvaujant.

23. Teismas pažymėjo, kad Ataskaitos turėjo būti parengtos vadovaujantis jų parengimo metu (2011 m. gruodžio 30 d.) galiojusiu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu inter alia (be kita ko) TVVPĮ (1999 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. VIII-1202 redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Metodikoje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.). Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 8, 11, 13 dalimis, 7, 12 straipsniais, 21 straipsnio 3, 5 dalimis, 22 straipsnio 1, 2 dalimis, 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu, Metodikos 1, 2.7, 2.9, 2.11, 9, 20.4, 20.5, 21.1–21.4, 22 punktais ir darė išvadą, kad pareiškėja, atlikdama UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ turto vertės nustatymą ir rengdama Ataskaitas, atsižvelgdama į vertinimo atvejį, vertinamo turto specifiką bei naudojimo paskirtį, galėjo parinkti lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų), atkuriamosios vertės (kaštų), naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto), ypatingosios vertės, taip pat kitus turto vertinimo metodus ar jų derinius; pareiškėja galėjo taikyti ir tarptautinėje praktikoje pripažintus turto vertinimo metodus ar jų derinius, tačiau tik tuos, kurie tuo metu buvo aprobuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

24. Įvertinęs Ataskaitos Nr. 1 turinį, teismas konstatavo, kad iš Ataskaitoje Nr. 1 pateikiamos informacijos nėra galimybės nustatyti, kaip buvo apskaičiuotos konkrečios taikytų pataisų reikšmės, kurių pagrindu nustatyta galutinė vertinamos įmonės UAB „Sinvita“ akcijų paketo rinkos vertė, kaip apskaičiuoti įmonių akcijų paketų rinkos vertei taikomos konkrečios pataisos ir koeficientai, +25 proc. premija, taikyta vertinamos įmonės akcijų paketo rinkos vertei apskaičiuoti, ir –30 proc. nuolaida, taikyta likvidacinei vertei apskaičiuoti, kokiu būdu įmonių balansuose įrašyti skaičiai transformuojami į rinkos vertę. Įvertinęs Ataskaitos Nr. 2 turinį, teismas sprendė, kad iš Ataskaitoje Nr. 2 pateikiamos informacijos nėra galimybės nustatyti, kaip buvo apskaičiuotos konkrečios taikytų pataisų reikšmės, kurių pagrindu nustatyta galutinė vertinamos įmonės UAB „Bioportus“ akcijų paketo rinkos vertė, kaip apskaičiuotas –30 proc. koeficientas, kurio pagrindu nustatyta likvidacinė vertė, kokiu būdu įmonių balansuose įrašyti skaičiai transformuojami į rinkos vertę. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėja Ataskaitas parengė pažeisdama Įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktuose, 21 straipsnio 5 dalyje, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir Metodikos 20.5, 22 punktuose nustatytus imperatyvus, pagal kuriuos Ataskaitos turėjo būti motyvuotos.

25. Teismo vertinimu, nustatydama vertinamos įmonės UAB „Bioportus“ valdomos įmonės UAB „Domus altera“ rinkos vertę, pareiškėja iš esmės neatliko jokių vertinimo veiksmų, o perrašė duomenis iš 2011 m. liepos 11 d. paruoštos UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitos, t. y. pažeidė Įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir Metodikos 2.11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertė turėjo atspindėti pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną (2011 m. rugsėjo 30 d.), o ne 2011 m. liepos 11 d.

26. Teismas nurodė, kad nustatyti pareiškėjos padaryti pažeidimai rengiant Ataskaitas yra esminiai ir negali būti vertinami kaip formalūs, nes iš Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad tik tokia turto vertinimo ataskaita, kurioje yra pagrįstas turto vertės nustatymas, laikoma atitinkančia TVVPĮ nuostatas, bei kritiškai vertino pareiškėjos teiginius, jog nustatyti trūkumai neturi įtakos turto vertinimo rezultatui ar nesuponuoja nustatytos vertės neteisingumo.

27. Pareiškėjos argumentus, kad Ataskaitose pateikta informacija savo detalumu atitinka Metodikos 81 punkte apibrėžtą glaustos vertinimo ataskaitos sąvoką, todėl Garbės teismas nepagrįstai konstatavo Ataskaitų neatitiktį Įstatyme įtvirtintiems reikalavimams, teismas taip pat vertino kritiškai, kadangi konstatavo, jog jos nėra glaustos formos. Be to, teismas pabrėžė, kad visos turto vertės nustatymo ataskaitos (glaustos, normalios apimties ir išplėstinės formos) turi būti motyvuotos, t. y. jose vertinamo turto rinkos vertė negali būti nustatinėjama perrašant anksčiau (ne vertinimo dieną) atliktose turto vertinimo ataskaitose nustatytas vertes ir pan.

28. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjos teiginį, kad Garbės teismas viršijo savo kompetenciją. Teismas nurodė, kad Garbės teismas, vertindamas vertintojų drausmę, turi įvertinti turto arba verslo vertinimo kokybę, be kita ko, ir ataskaitų pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad Garbės teismas, vertindamas vertintojų drausmę, privalo patikrinti, ar ataskaitos atitinka ir Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą, t. y. patikrinti ne ataskaitoje nurodytos turto vertės dydį, bet šio dydžio pagrindimą.

29. Teismas darė išvadą, kad Garbės teismo pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, kadangi pareiškėja, Ataskaitose nepagrindusi vertinamo turto vertės, iš esmės neatliko UAB „Sinvita“ ir UAB „Bioportus“ priklausančio turto vertinimo, o nepagrįstai nustatytos įmonių rinkos vertės yra itin didelės. Teismas konstatavo, kad tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė viešąjį interesą, o tai, kad faktiškai žala nepadaryta, teismo vertinimu, nereiškia, jog pareiškėja nepadarė šiurkštaus Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimo.

III.

30. Pareiškėja A. K. apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. GT-15(14)-S arba pareiškėjai paskirtą drausminę nuobaudą sušvelninti.

31. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista jos teisė būti išklausytai, nes pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo pareiškėjos pateiktus argumentus bei nukrypo nuo teismų praktikos. Šiuo atveju buvo galimybė atidėti drausmės bylos nagrinėjimą tokiai datai, jog pareiškėja ir jos atstovas galėtų dalyvauti Garbės teismo posėdyje bei nebūtų pažeisti Įstatymo reikalavimai, tačiau tai nebuvo padaryta.

32. Pareiškėja nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad iš Ataskaitų nėra galimybės nustatyti, kaip buvo apskaičiuotos taikytų pataisų reikšmės, kaip apskaičiuoti įmonių akcijų paketų rinkos vertei taikomos konkrečios pataisos ir koeficientai, +25 proc. premija, –30 proc. nuolaida, kokiu būdu įmonių balansuose įrašyti skaičiai transformuojami į rinkos vertę. Pareiškėja pateikė Tarnybai išsamius paaiškinimus apie taikytus metodus ir kt., tačiau pirmosios instancijos teismas į tai nesigilino, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos pasirinktą metodą vertinant abiejų įmonių vertę bei ignoravo jos 2014 m. sausio 17 d. rašte Nr. 012 nurodytus argumentus, jog vertinamoms įmonėms priklausančių įmonių finansinėse ataskaitose nurodytos vertės atitinka rinkos vertę.

33. Pareiškėja pažymėjo, kad ji rėmėsi kitu atliktu vertinimu, tačiau nėra pagrindo teigti, jog buvo perrašyti kitų ataskaitų duomenys, nes ji patikslino anksčiau atliktą vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja neatliko jokių rinkos vertės skaičiavimų.

34. Dėl pataisų reikšmių pareiškėja paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus paaiškinimus bei nurodytas pataisų reikšmių apskaičiavimo formules. Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nėra aišku, kokio detalumo turėtų būti vertinimo ataskaitose pateiktinas nustatytos rinkos vertės pagrindimas. Pareiškėja pateikė išsamius paaiškinimus, kuriuose nurodė detalius nustatytus pataisų koeficientus, tačiau pirmosios instancijos teismas juos visiškai ignoravo. Nei Lietuvos teisės aktai, nei Lietuvos teismų ir Garbės teismo formuojama praktika nedetalizuoja, kokiu tikslumu ataskaitoje turi būti aprašyti apskaičiuoti premijos ir nuolaidos koeficientai.

35. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Ataskaitų rengimo metu galioję teisės aktai detaliai nereglamentavo ataskaitos formos ir turinio, todėl vertintojai, užpildydami teisines spragas, vadovavosi savo patirtimi, o situacija, kai nustatyti pažeidimai atlikti dėl nepakankamai išsamaus teisinio reglamentavimo, turėtų būti vertinama pareiškėjos naudai, nes pažeidimai atlikti nesant jos kaltės. Ataskaitose pateikta informacija savo detalumu atitinka Metodikos 81 punkte apibrėžtą glaustos vertinimo ataskaitos sąvoką.

36. Pareiškėja akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos pateiktus paaiškinimus, nes iš Garbės teismo praktikos matyti, jog vertintojui raštu ir žodžiu paaiškinus, kaip buvo nustatyta vertinto turto vertė, Garbės teismas atsižvelgdavo į minėtus paaiškinimus ir skirdavo švelnesnę nuobaudą ar apskritai nutraukdavo drausminės bylos nagrinėjimą, t. y. vertintojų teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, kaip vertintojas apskaičiavo nustatytą turto vertę, yra vienas iš svarbiausių kriterijų, į kuriuos Garbės teismas atsižvelgia motyvuodamas sprendimus.

37. Pareiškėja nurodė, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog Garbės teismo paskirta drausminė nuobauda yra adekvati, kadangi pareiškėja savo veiksmais pažeidė viešąjį interesą, nes vertinimas atliktas siekiant įkeisti turtą bankui. Vertintojas kaip specialistas pateikia nuomonę dėl akcijų vertės, kuria bankas, atlikęs savo analizes ir skaičiavimus, gali vadovautis arba ne. Garbės teismas negalėjo pakartotinai pripažinti, jog pareiškėjos atsakomybė yra didesnė dėl to, kad ji užsiima turto ir verslo vertinimo profesine veikla. Garbės teismas neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, jog ji aktyviai dalyvavo tiriant pažeidimus, teikė paaiškinimus bei dokumentus, nevilkino bylos nagrinėjimo.

38. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

39. Atsakovės manymu, profesionalia vertintojo veikla besiverčiantis asmuo negali teisintis padaręs pažeidimus dėl teisės aktų reikalavimų nežinojimo ar neapdairumo. Atsakovė atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, kurioje pasisakyta dėl analogiško pareiškėjos atlikto akcijų rinkos vertės vertinimo. Sprendime nurodyti pažeidimai konstatuoti pagrįstai ir pareiškėja ne kartą procesiniuose dokumentuose pripažino padariusi pažeidimus.

40. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėja buvo informuota, jog Garbės teismo posėdžio metu bus nagrinėjami jos veiksmai rengiant 4 vertinimo ataskaitas, todėl pareiškėja turėjo ir galėjo suprasti, jog dėl didelės apimties ir sudėtingumo drausmės bylos nagrinėjimas truks ilgiau nei 45 minutes. Pareiškėja reikalavo posėdį atidėti 2014 m. vasario 20 dienai, t. y. pažeisti 60 dienų terminą, per kurį drausmės byla turi būti išnagrinėta, o pareiškėjos atstovo negalėjimas dalyvauti Garbės teismo posėdyje dėl užimtumo kitose bylose nelaikytinas svarbia priežastimi, objektyviai užkirtusia kelią pareiškėjai pasinaudoti jai suteikta teise būti išklausytai, nes Garbės teismo posėdyje nagrinėjant drausmės bylą yra svarbus ataskaitas parengusio vertintojo dalyvavimas. Atsakovė laikė nepagrįstu pareiškėjos teiginį, kad jai griežtesnė drausminė nuobauda paskirta dėl nedalyvavimo Garbės teismo posėdyje. Pareiškėja buvo nuolat informuojama apie jos drausmės bylos nagrinėjimo eigą, gavo drausmės bylos dokumentų kopijas ir Garbės teismo posėdžių garso įrašus, turėjo teisę teikti rašytinius paaiškinimus, jos prašymu drausmės bylos nagrinėjimas atidėtas 2 kartus.

41. Atsakovė vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjos paaiškinimuose pateikto pobūdžio informacija turėjo būti pateikta būtent Ataskaitose. Pareiškėjos argumentą, jog nei Tarptautiniai vertinimo standartai, nei Europos vertinimo standartai nenumato reikalavimo vertinimo ataskaitoje pateikti pataisų skaičiavimus, atsakovė laikė teisiškai nereikšmingu, nes aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas atliekant vertinimą yra Įstatymas, o Tarptautiniai vertinimo standartai ir Europos vertinimo standartai taikomi ribotai. Atsakovės vertinimu, pareiškėjos argumentas, kad vertinamų įmonių balansuose nurodyta tikroji vertė buvo prilyginta rinkos vertei, yra teisiškai nepagrįstas, nes teisės aktai nenumato teisinės galimybės neatliekant jokių vertinimo veiksmų tikrąją vertę prilyginti rinkos vertei, be to, analogišką pareiškėjos vertinimą, kai neatliekant jokių vertinimo veiksmų vertinamos įmonės balanse nurodyta vertė buvo prilyginta rinkos vertei, administraciniai teismai pripažino netinkamu.

42. Atsakovė pabrėžė, kad, skirtingai nei nurodo pareiškėja, iš Ataskaitoje Nr. 2 pateiktos informacijos ir vertintojos atliktų veiksmų nėra pagrindo teigti, jog nustatant UAB „Domus altera“ akcijų paketo rinkos vertę buvo taikytas išlaidų (kaštų) metodas. Be to, šios ataskaitos rengimo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkuriamąją vertę prilyginti rinkos vertei. Pareiškėjos argumentas, kad atliekant vertinimą naudoti naujausi finansinės atskaitomybės duomenys, atsakovės manymu, nepaneigia fakto, jog vertintoja nepagrįstai finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytus skaičius prilygino vertinamo akcijų paketo rinkos vertei. Pareiškėjos argumentas, kad vertinimo ataskaita, kuria remtasi atliekant vertinimą, nėra nuginčyta, nepaneigia fakto, kad vertintoja, rengdama Ataskaitą Nr. 2, neatliko vertinimo veiksmų, o tik perrašė kito vertintojo parengtos vertinimo ataskaitos rezultatus. Galimas rinkos vertės pakitimas per laikotarpį nuo ataskaitoje, kuria remiasi vertintoja, nustatytos rinkos vertės iki vertinimo dienos yra reikšminga aplinkybė, turinti įtakos rinkos vertei.

43. Atsakovė nurodė, kad ir glaustos apimties vertinimo ataskaitose turi būti pateikiamas nustatytos vertės pagrindimas, o turto vertintojui dėl jo turimos kvalifikacijos turi būti aišku, kokius skaičiavimus reikia pateikti vertinimo ataskaitoje, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, susipažins su ataskaita, galėtų suprasti, kaip gautas vertės rezultatas.

44. Atsakovė paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas vertinimą turint tikslą įkeisti turtą bankui pagrįstai sieja su viešuoju interesu, nes negalima ignoruoti aplinkybės, jog toks vertinimas ir bus panaudotas tuo tikslu, t. y. vertinimo pagrindu bus išduodamos paskolos, o įvertintas turtas bus panaudotas banko indėlininkų interesų apsaugai.

45. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad Sprendime nėra konstatuota, jog griežtesnė drausminė atsakomybė skirta dėl to, jog pareiškėja pažeidimus padarė vykdydama profesinę veiklą. Motyvai, kuriais remiantis pareiškėjai paskirta griežčiausia drausminė atsakomybė, yra itin detaliai aprašyti Sprendime ir motyvų sąrašas yra baigtinis, tarp jų nėra motyvo, kad griežtesnė drausminė atsakomybė taikoma už tai, jog pažeidimai padaryti vykdant profesinę veiklą.

46. Atsakovės manymu, švelnesnės drausminės nuobaudos skyrimas nepasiektų nubaudimo tikslų, nes nebūtų adekvatus pareiškėjos padarytiems pažeidimams.

47. Atsakovė pabrėžė, kad pareiškėja nebuvo nubausta už tą patį veiksmą du kartus, nes Sprendime ir 2012 m. gruodžio 20 d. Garbės teismo sprendime nagrinėjami ne tie patys pareiškėjos veiksmai, nagrinėjamos ne tos pačios vertinimo ataskaitos, kuriose įvertintas ne tas pats turtas.

IV.

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi iš dalies patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstydamas taip: „Pareiškėjos A. K. skundą patenkinti iš dalies. Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. GT-15(14)-S A. K. paskirtą drausminę nuobaudą – 2006 m. birželio 2 d. išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000367 (verslo vertinimo sritis) galiojimo panaikinimą – pakeisti 2006 m. birželio 2 d. išduoto turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000367 (verslo vertinimo sritis) galiojimo sustabdymu ir kvalifikacijos patikrinimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Likusią A. K. skundo reikalavimų dalį atmesti.“.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Garbės teismas išnagrinėjo pareiškėjos drausmės bylas nepažeisdamas teisės aktuose (Įstatymo 29 str. 2, 7 d. ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 1 d.) nustatytų terminų.

50. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja Sprendimu yra nubausta už pažeidimus, padarytus rengiant kitas ataskaitas nei aptartos Garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. GT-14(12)-S, 2013 m. birželio 18 d. sprendime Nr. GT-44(13)-S ar 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. GT-56(13)-S, todėl jos tvirtinimas, kad yra nubausta du kartus už tą patį pažeidimą, nėra pagrįstas. Pažeidimų panašumas ar tapatumas, jų daugetas ir padarymo laikotarpis gali turėti įtakos skiriamos nuobaudos griežtumui, tačiau atskirų nuobaudų už atskirus pažeidimus taikymas nelaikytinas principo non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) pažeidimu.

51. Dėl pareiškėjos teisės į teisingą procesą, teisės būti išklausytai ir teisėtų lūkesčių pažeidimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo teisę (ir ja naudojosi) pateikti rašytinius paaiškinimus, susijusius su Ataskaitų rengimu, be to, pareiškėja buvo išklausyta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, todėl, teismo nuomone, jai viso proceso metu buvo suteikta pakankamai galimybių išdėstyti savo poziciją ir teikti reikalingus įrodymus. Garbės teismo posėdžiai buvo atidėti tiek dėl pareiškėjos ligos, tiek dėl jos atstovo užimtumo, o drausmės bylos nagrinėjimo atidėjimas trečią kartą būtų sudaręs formalų pagrindą nutraukti drausmės bylą ir pažeistų atsakomybės už padarytus pažeidimus neišvengiamumo principą. Teismas sprendė, kad pareiškėjos drausmės bylų nagrinėjimo Garbės teisme procedūros metu nebuvo padaryta tokių esminių pažeidimų, kurie leistų pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažinti skundžiamą Garbės teismo sprendimą neteisėtu.

52. Pasisakydamas dėl Sprendime išdėstytų ir pirmosios instancijos teismo patvirtintų Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimų, kuriais kaltinama pareiškėja, teismas atkreipė dėmesį, kad teisinis reguliavimas, susijęs su turto vertintojo pagrindinėmis pareigomis bei reikalavimais turto vertinimo ataskaitos turiniui, ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės nesikeitė. Teismo vertinimu, tiek Ataskaitų parengimo metu, tiek pareiškėjos drausmės bylos nagrinėjimo metu galiojęs teisinis reguliavimas iš esmės imperatyviai reikalavo, kad turto vertintojas, laisva valia pasirinkęs konkrečiam atvejui reikalingą vertinimo metodą ar jų kombinaciją, šį pasirinkimą argumentuotų, be to, pagrįstų nustatytą turto ar verslo vertę, t. y. ataskaitos tekste turi būti nurodomi ir paaiškinami taikomi pataisų koeficientai, korekcijos ar kitokie skaičiavimai taip, kad iš ataskaitos galima būtų aiškiai suprasti, kuo grindžiamos turto vertintojo išvados. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai išnagrinėjo Sprendime nurodytus Ataskaitų trūkumus ir padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas sutiko, todėl jų nekartojo. Teismas nurodė, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su Ataskaitose naudotų turto vertinimo metodų pasirinkimu ir nustatytos vertintų bendrovių turto vertės teisingumu, nėra teisiškai reikšmingi, nes Sprendime pareiškėja nėra kaltinama tuo, kad pasirinko netinkamą vertinimo metodą ar nustatė neteisingą turto vertę.

53. Dėl lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimo teismas pažymėjo, jog vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-565/2014; 2014 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014; 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015) laikomasi pozicijos, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija turto vertintoją, be kita ko, įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą (Įstatymo 12 str. 1 ir 2 p.). Pagal tuo metu galiojusį Įstatymo 27 straipsnį, turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliko Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, kuris pagal Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėjo teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą. Įstatymo 1 straipsnis, apibrėžiantis įstatymo paskirtį, nurodė, jog įstatymas skirtas, be kita ko, nustatyti turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę. Teismas darė išvadą, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymas tiesiogiai nustatė turto vertintojo atsakomybę, taip pat ir drausminę atsakomybę, už tam tikrus Įstatymo reikalavimų pažeidimus. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog iki 2012 m. gegužės 1 d. turto vertintojų drausminės atsakomybės detali taikymo tvarka buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114 patvirtintose Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), nėra pakankama teigti, jog turto vertintojo drausminė atsakomybė iki 2012 m. gegužės 1 d. nebuvo galima. Dėl to teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 išdėstytu teisės aiškinimu.

54. Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis Įstatymas turto arba verslo vertintojams yra palankesnis pagal galimas taikyti drausminės atsakomybės rūšis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014 suformuota praktika ir nurodė, kad pažeidimai, kuriuos pareiškėja kaltinama padariusi, ir pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį drausminės atsakomybės teisinį reglamentavimą galėjo būti laikomi pakankamu pagrindu sustabdyti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą ar jį panaikinti. Atsižvelgęs į tai, kad dabar galiojantis teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjai ir tai, jog jos teisinės padėties palyginti su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją nepablogino, teismas pareiškėjos argumentą, kad jai negalėjo būti taikyta drausminė atsakomybė už Ataskaitas, kurios buvo parengtos iki 2012 m. gegužės 1 d., laikė nepagrįstu ir atmestinu.

55. Teismas, vertindamas, ar pagrįstai Garbės teismas nagrinėjamu atveju pareiškėjai už padarytus pažeidimus skyrė pačią griežčiausią drausminę nuobaudą, pažymėjo, jog pareiškėjos padarytų pažeidimų gausa ir sistemiškumas (pasikartojimas) neleidžia šių pažeidimų laikyti neatsargiais arba vien formaliais, o Sprendime aptartos aplinkybės buvo pakankamos taikyti turto vertintojai griežtą drausminę atsakomybę. Teismas nustatė, kad Garbės teismui priimant Sprendimą pareiškėja nominaliai turėjo dvi paskirtas drausmines nuobaudas, tačiau vėliau viena iš nuobaudų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo panaikinta kaip neproporcinga, t. y. pareiškėja dėl savo profesinės veiklos turi vieną galiojančią drausminę nuobaudą – pastabą. Teismo vertinimu, pareiškėjos drausminės atsakomybės mastui turi turėti įtakos ir tai, kad jos parengtos Ataskaitos tiesioginių realių neigiamų pasekmių rinkai nesukėlė, jos nustatytos vertintų įmonių turto rinkos vertės buvo didelės ir nepakankamai pagrįstos, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog šios vertės yra akivaizdžiai neatitinkančios tikrovės ar jų nustatymui įtakos turėjo pareiškėjos siekis suklaidinti vertinimo užsakovus ar trečiuosius asmenis. Teismas pažymėjo, kad Garbės teismas, motyvuodamas parenkamos nuobaudos griežtumą, Sprendime nurodė per didelį nepagrįstai nustatytą įmonių rinkos vertę, nes į ją įtraukė 4 ataskaitose vertintas įmones, nors dėl 2 ataskaitų drausminė atsakomybė nėra galima dėl naikinamojo atsakomybės termino pasibaigimo. Be to, Garbės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. GT-14(12)-S ir 2013 m. birželio 18 d. sprendime Nr. GT-44(13)-S įvertinti pareiškėjos neteisėti veiksmai buvo labai panašūs, tačiau buvo pasirinktos žymiai švelnesnės poveikio priemonės. Nuo padarytų pažeidimų yra praėjęs gana nemažas laikotarpis, duomenų, kad pareiškėja nuo naujos redakcijos Metodikos patvirtinimo bei jos svarstymo Garbės teismo posėdžiuose toliau daro panašius pažeidimus, nėra, t. y. tokių teisės pažeidimų prevencija jau yra užtikrinta.

56. Nors teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nurodė ir kvalifikavo pareiškėjos profesinėje veikloje padarytus pažeidimus, užtraukiančius drausminės atsakomybės taikymą, tačiau, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias drausminės nuobaudos turto vertintojui parinkimą, ir netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei pareiškėjos asmenybę. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimu pareiškėjai skirta drausminė nuobauda laikytina neproporcinga padarytam pažeidimui, t. y. aiškiai per griežta, todėl keistina į vienu laipsniu švelnesnę poveikio priemonę – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą (Įstatymo 29 str. 4 d. 3 p.).

V.

57. Pareiškėja A. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1075-552/2015 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

58. Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 išnagrinėjo savo faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais klausimais tapačią (analogišką) administracinę bylą, t. y. griežčiausios nuobaudos (kvalifikacijos pažymėjimų panaikinimai) skirtos už iki 2012 m. gegužės 1 d., kai pasikeitė ginčo teisinių santykių teisinis reguliavimas, parengtas ataskaitas, todėl pateikti išaiškinimai yra ypač reikšmingi. Turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindai iki 2012 m. gegužės 1 d. buvo nustatyti ne Įstatyme, o Taisyklėse, tačiau toks reguliavimas yra negalimas, nes draudžiama žemesnės galios teisės aktais riboti žmogaus teises ir laisves bei inter alia (be kita ko) nustatyti teisinę atsakomybę už teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-12/2012). Pareiškėjos teigimu, teismas šiuo atveju nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 suformuotos praktikos, kurioje konstatuota, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. nenustačius turto vertintojo atsakomybės, atsakomybė pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) negali būti taikoma už pažeidimus, padarytus iki šio laikotarpio.

59. Pareiškėja taip pat nurodė, jog yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nes Garbės teismas šiurkščiai pažeidė Garbės teismo nuostatų 22, 26.1, 29 punktus (teisė nagrinėjant bylą turėti atstovą ir teisė būti išklausytam), tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė šių pažeidimų, nes neteisingai / netinkamai taikė Garbės teismo nuostatų normas, o materialiosios teisės normų pažeidimas lėmė visiškai nepagrįsto ir neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą.

VI.

60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A-1075-552/2015 bei perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat sustabdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

61. Teisėjų kolegija sprendė, kad prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas, nes pareiškėja nepateikė įrodymų dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, o pareiškėjos nurodyti procedūrinio pobūdžio pažeidimai nepagrindžia aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija nurodė, kad teismas nesivadovavo pareiškėjos nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 išdėstytu teisės aiškinimu ir iš esmės kitaip taikė Įstatymo nuostatas, susijusias su turto vertintojų drausmine atsakomybe bei sprendė, kad turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymas už teisės pažeidimus, padarytus iki įsigaliojant naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui, buvo galimas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 pateiktas teisės taikymas ir aiškinimas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje skirtingas ginčijamo klausimo aiškinimas pateiktas iš esmės nukrypstant nuo administracinių teismų praktikos, t. y. šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

VII.

62. Atsakovė Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. birželio 15 d. raštu informavo, kad ji, kaip atsakovės Turto vertinimo priežiūros tarnybos teisių perėmėja, palaiko Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 17 d. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus. 2016 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti atsakovės Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovė tvirtina, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo atnaujinti procesą, nes tikrinama administracinė byla buvo išnagrinėta anksčiau, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija priėmė 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016, kuriuo iš esmės pakeitė anksčiau suformuotą praktiką, o naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma jau išnagrinėtoje byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VIII.

63. Šioje byloje, kuri apeliacine tvarka buvo perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, ginčas kilo dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. GT-15(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“, kuriuo pareiškėjai A. K. paskirta drausminė nuobauda – Pažymėjimo galiojimo panaikinimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

64. Garbės teismas Sprendimu pareiškėjai skyrė Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintą (griežčiausią) drausminę nuobaudą už tai, kad ji 2011 m. gruodžio 30 d. UAB „Sinvita“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2044 (Kau):11 ir UAB „Bioportus“ turto vertinimo ataskaitą Nr. 37/2045 (Kau):11 parengė nesilaikydama Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto reikalavimo pagrįsti nustatytą vertę.

65. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą, pareiškėjos reikalavimą panaikinti Sprendimą atmetė. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą, kurį apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjos argumentą, kad jai negalėjo būti taikyta drausminė atsakomybė už Ataskaitas, kurios buvo parengtos iki 2012 m. gegužės 1 d., laikė nepagrįstu ir atmetė, tačiau pripažino, kad Sprendimu pareiškėjai skirta neproporcinga padarytam pažeidimui drausminė nuobauda, t. y. aiškiai per griežta, todėl sušvelnino Garbės teismo pareiškėjai Sprendimu paskirtą drausminę nuobaudą – Pažymėjimo galiojimo panaikinimą pakeitė Pažymėjimo galiojimo sustabdymu ir kvalifikacijos patikrinimu.

66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 procesą tikrinamoje byloje atnaujino pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), nes buvo identifikuota, kad tikrinamoje byloje priimtoje 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos pateiktas ginčo teisinių santykių vertinimas bei teisės nuostatų aiškinimas ir taikymas skiriasi nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 suformuotos administracinių teismų praktikos, kuri buvo patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016.

67. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1611-662/2015). Atnaujinus procesą byloje, teismas bylą iš naujo nagrinėja neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra įvardyti teismo nutartyje dėl proceso atnaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

68. Atsižvelgusi į atsakovės 2016 m. birželio 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose išsakytas abejones dėl procesinio sprendimo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje pagrįstumo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad procesas nagrinėjamoje byloje buvo atnaujintas ne dėl po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties priėmimo atsiradusių praktikos pasikeitimų, o dėl to, jog buvo nukrypta nuo iki bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015) suformuotos administracinių teismų praktikos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 buvo pateiktas pats naujausias tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. nutartyje rėmėsi anksčiau (iki 2015 m. spalio 13 d.) suformuota teismų praktika.

69. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika formuojama teismams sprendžiant bylas, t. y. teismų praktiką formuoja teismai, taikydami teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimus). Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tačiau nagrinėjamoje byloje ir minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose buvo skirtingai išspręstas klausimas, ar pagal aktualų teisinį reglamentavimą yra galimas turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymas už teisės pažeidimus, padarytus iki 2012 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, t. y. skiriasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų, susijusių su turto vertintojų drausmine atsakomybe, aiškinimas ir taikymas. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš naujo nagrinėjamoje byloje pirmiausia būtina aptarti ginčo teisinių santykių reglamentavimą (jo pasikeitimus) ir nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuotą teismų praktiką, nes šioje byloje keliami teisės taikymo ir aiškinimo klausimai ir bylos problematika iš dalies yra susijusi su šių klausimų teisinio reguliavimo kaita. Šis aspektas svarbus sprendžiant, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas bei ar pagal taikytinus teisės aktus ir susiklosčiusią faktinę situaciją priimant Garbės teismo Sprendimą egzistavo teisinis pagrindas taikyti drausminę atsakomybę pareiškėjai.

70. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad nagrinėjamam ginčui aktualius turto vertinimus pareiškėja atliko ir Ataskaitas parengė galiojant ankstesnei – iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusiai – Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcijai (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija), tačiau drausmės bylos iškėlimo pareiškėjai (turto vertintojai) procedūra inicijuota ir Garbės teismo Sprendimas priimtas galiojant naujos redakcijos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija).

71. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, galiojusio pareiškėjai inkriminuotų pažeidimų padarymo, t. y. Ataskaitų rengimo, metu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.), 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad Įstatymas nustato turto ir verslo, nepaisant jų nuosavybės formos, vertinimo principus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdus, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę. Vienas iš dokumentų, patvirtinančių teisę verstis turto vertinimo veikla, yra turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas, kuris išduodamas, jo galiojimas sustabdomas arba panaikinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 17 str. 1 p.). Tos pačios redakcijos Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija turi teisę, be kita ko, išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1157, kuris 2012 m. gegužės 1 d. neteko galios, 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos finansų ministerijai nustatyti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarką. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, kuris 2013 m. vasario 15 d. neteko galios, buvo patvirtintos Taisyklės (toliau nurodoma finansų ministro 2009 m. rusėjo 15 d. įsakymo Nr. 1K-306 redakcija), kurių 20 punktas reglamentavo turto vertintojo pažymėjimo galiojimo panaikinimo atvejus. Vienas iš tokių atvejų buvo įtvirtintas Taisyklių 20.3 punkte, pagal kurį turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, kai vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir (arba) verslo vertinimą arba turto vertintojų veiklą, ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai, Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo redakcija) 27 straipsnį, turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atlikti buvo pavesta Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutui.

72. Naujos redakcijos Įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2012 m. gegužės 1 d., yra aiškiai nustatyti turto vertintojų drausminės atsakomybės pagrindai ir taikymo mechanizmas: numatyti veiksmai, už kuriuos taikoma drausminė atsakomybė (29 str. 1 d.), drausminių nuobaudų rūšys (29 str. 4 d.), subjektas, turintis teisę nagrinėti turto vertintojo drausmės bylą ir skirti drausmines nuobaudas (Garbės teismas), Garbės teismo teisės ir pareigos (28 str. 5–6 d.), kiti su drausminės atsakomybės taikymu susiję klausimai (drausmės bylos iškėlimo pagrindai, sprendimų priėmimo, sprendimų apskundimo terminai ir kt.).

73. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą, 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 konstatavo, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, galiojusiu asmeniui inkriminuotų pažeidimų padarymo (ataskaitų rengimo) metu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.), nebuvo nustatyti turto vertintojų atsakomybės pagrindai, t. y. nebuvo numatytos pažeidimų normų dispozicijos bei sankcijos taikytinos už konkrečių normų pažeidimą; turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindai buvo nustatyti ne Įstatymu, o Taisyklėmis, tačiau toks reguliavimas negalimas, nes draudžiama žemesnės galios teisės aktais riboti žmogaus teises ir laisves bei inter alia (be kita ko) nustatyti teisinę atsakomybę už atitinkamus teisės pažeidimus. Pripažinęs, kad turto vertintojų atsakomybė, pažeidžiant teisės aktų hierarchiją, buvo nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1K-114, teismas darė išvadą, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. Įstatymu nenustačius turto vertintojo atsakomybės, atsakomybė pagal TVVPĮ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) negali būti taikoma už pažeidimus, padarytus iki šio laikotarpio. Atsižvelgęs į tai, teismas skundžiamą Garbės teismo sprendimą pripažino neteisėtu iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, todėl jį panaikino (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

74. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 pakartojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 pateiktus išaiškinimus dėl Įstatyme nustatytos turto vertintojų drausminės atsakomybės taikymo už pažeidimus, padarytus iki 2012 m. gegužės 1 d., negalimumo. Išplėstinė teisėjų kolegija šiame sprendime pažymėjo, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 29 straipsnio 4 dalies taikymas iki šio įstatymo įsigaliojimo (2012 m. gegužės 1 d.) susiklosčiusiai teisiškai reikšmingai situacijai (t. y. už turto vertinimo veiksmus, atliktus iki 2012 m. gegužės 1 d.) vertintinas kaip konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) pažeidimas, todėl panaikino ginčytą Garbės teismo sprendimą.

75. Apibendrindama nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 bei išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, jog drausminės atsakomybės taikymas turto vertintojams pagal Įstatymą (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) už veiksmus, atkliktus iki 2012 m. gegužės 1 d., pažeidžia konstitucinį principą lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), todėl nėra galima, aktuali ir šiuo atveju, nes pareiškėjai drausminė atsakomybė taikyta (drausminė nuobauda skirta) už Garbės teismo nustatytus pažeidimus, padarytus iki naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė analogiška situacija, kaip ir minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1063-261/2015 bei išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016 suformuota praktika.

76. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Garbės teismas, priimdamas Sprendimą ir vertindamas teisinės atsakomybės taikymo sąlygas, nagrinėjamoje situacijoje negalėjo vadovautis Sprendimo priėmimo metu galiojusia Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcija ir taikyti pareiškėjai drausminę atsakomybę. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. GT-15(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“ yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, todėl vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra naikintinas.

77. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, daro išvadą, kad tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, ir apeliacinės instancijos teismas, tik iš dalies tenkindamas pareiškėjos skundą (sušvelnindamas paskirtą nuobaudą), nepagrįstai nesilaikė administracinių teismų praktikos, kurioje buvo išaiškintas ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymas, todėl priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus, kurie naikintini ir priimtinas naujas sprendimas, t. y. pareiškėjos skundas ir apeliacinis skundas tenkintini bei Garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. GT-15(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“ naikintinas.

78. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pati pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog dokumentai, patvirtinantys bylinėjimosi išlaidų dydį, bus pateikti vėliau, tačiau iki teismo posėdžio apeliacinės instancijos teismui nėra pateiktas nei prašymas, kuriame būtų nurodyti konkretūs duomenys apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurios vadovaujantis ABTĮ 44 straipsniu turėtų būti priteistos pareiškėjai, nei išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas nesprendžia ir išaiškina pareiškėjai, jog ji turi teisę dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos A. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. GT-15(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. K. skyrimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                      Arūnas Dirvonas

                                                                      Artūras Drigotas

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                                                      Dalia Višinskienė