Administracinė byla Nr. A-3825-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02343-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.5; 9.8.2; 9.9; 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. S-87(7-29/2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-167; 3) panaikinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Utenos AVMI) 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-11; 4) grąžinti bylą į Utenos AVMI Visagino skyrių dėl mokesčių apskaičiavimo.

Komisijos sprendimu buvo pakeistas Inspekcijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 68-167, nurodant pareiškėjui sumokėti 20 538 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį (toliau – ir FAPM), 19 399 Lt šio mokesčio delspinigių ir 6 161 Lt šio mokesčio baudą, taip pat buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo FAPM delspinigių ir šio mokesčio baudos mokėjimo. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Komisija nesivadovavo įstatymais, pareiškėjo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, o rėmėsi išskirtinai Inspekcijos prielaidomis ir išvadomis, kurios nepagrįstos rašytiniais įrodymais. Pažymėjo, kad Komisija sprendimu neišnagrinėjo nei vieno iš 17 skunde nurodytų reikalavimų ir nevertinti pateikti rašytiniai įrodymai. Pažymėjo, kad pareiškėjo į bylą pateikti fizinių asmenų pakvitavimai, rašteliai, paaiškinimai apie iš tų asmenų gautas lėšas įrodo, kad 2001 ir 2002 m. pareiškėjo patirtos išlaidos neviršijo turėtų pajamų. Nurodė, kad yra pateikęs raštinius įrodymus, kuriais grindžia, jog turėjo piniginių lėšų, už kurias FAPM mokėti nereikia. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl nebuvo įskaitytos iš skolininkų ir kreditorių 2001–2002 m. gautos piniginės lėšos, dėl kurių pareiškėjas yra pateikęs rašytinius įrodymus, kuriais šalys pripažįsta ir patvirtina realų pinigų gavimą ir kurias kreditoriai buvo deklaravę. Taip pat nebuvo įvertintos aplinkybės dėl turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinių už laikotarpį nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. Apie šiuo laikotarpiu turėtas lėšas pareiškėjas duomenis pateikė vėliau, nes mokesčių administratorius nebuvo išaiškinęs jų svarbumo. Prieštaravo mokesčių administratorių išvadoms, kad S. G. pareiškėjui negalėjo suteikti 45 000 Lt paskolos, nes ji gyvena užsienyje. Tokios išvados buvo padarytos net neatlikus tyrimo. Taip pat be pagrindo buvo neįskaitytos pareiškėjo turėtos 90 000 Lt santaupos grynais pinigais tikrinamojo laikotarpio pradžioje 2010 m. sausio 1 d. Mokesčių administratorius taip pat nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nebuvo gavęs paskolų, nors ir buvo pateikęs paskolos sutartis, paskolos buvo patvirtintos parašais bei deklaracijomis. Taip pat nepagrįstai buvo neįvertintos aplinkybės su A. J. 2 pakvitavimais apie 42 000 Lt paskolą. Pastaroji paskolą buvo deklaravusi, taip pat yra duomenys apie paskolos grąžinimą. Mokestinio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad A. J. negalėjo turėti piniginių lėšų. Nebuvo vertintos aplinkybės apie L. D. pareiškėjui 2002 m. vasario 5 d. grąžintas 24 000 Lt pinigines lėšas (pareiškėjas šią sumą paskolino 1999 m. lapkričio 27 d.). Ši suma nepagrįstai buvo nepriskirta pareiškėjo gautoms pajamoms 2002 metais. Nepagrįstai pareiškėjo pajamoms nebuvo priskirta 16 100 Lt suma. gauta pardavus gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Nevertintos aplinkybės, kad J. R. 2002–2003 3 400 Lt į pareiškėjo sąskaitą mokėjo už savo močiutę E. Č.. Tinkamai neįvertintos aplinkybės dėl J. R. 25 000 Lt paskolos suteikimo pareiškėjui. Taip pat neteisingai nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas iš buvusios sutuoktinės 2001 m. sausio 23 d. negavo 30 600 Lt, kuriuos jai buvo paskolinęs 1997 m. gruodžio 6 d. Sutuoktinė šį faktą patvirtino 2013 m. gegužės 10 d. pažymoje ir 2011 m. gegužės 17 d. patikrinimo akto Nr. 7.28-9 priede Nr. 11. Pareiškėjas sutuoktinei antrąją paskolą – 43 800 Lt buvo suteikęs 1997 m. gruodžio 27 d. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius taip pat nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas iš S. J., A. J., T. P., D. G., K. S., N. Z., J. R., R. Š., R. T., Č. V., V. I., S. G., E. V. ir kt. nebuvo gavęs piniginių lėšų, nors asmenys ir buvo deklaravę apie suteiktas paskolas. Neteisingai buvo nustatyta ir tai, kad nei vienas skunde minimas skolininkas 2001–2002 m. lėšų negrąžino. Skundžiamais sprendimais nepagrįstai neįskaitytos 2001 m. gautos 2 600 Lt pajamos iš A. Š.. Nurodė, kad pareiškėjui paskolas yra grąžinę P. S. M. T., V. G., N. Ir S. P., P. P., G. ir J. O., D. K., V. N.. Paskolų grąžinimas yra patvirtintas rašytiniais įrodymais. Taip pat nepagrįstai nebuvo įskaitytos 2002 metais gautos pajamos iš V. G., N. ir U. K., E. Č., T. K.. Pareiškėjui taip pat nesuprantama, kodėl Komisija pareiškėjo už terminuotus indelius, o ne už vykdomuosius raštus ar pan. gautas grynaisiais palūkanas už 2001 m. 898,54 Lt, už 2002 m. 733,49 Lt nepriskyrė prie pareiškėjo turėtų pajamų, o jas neteisingai priskyrė išlaidoms už pinigų išgryninimą ar kitas banko operacijas. Tokių banko išlaidų pareiškėjas nėra turėjęs. Taip pat neteisingai nurodyta, kad pareiškėjas mokėjo alimentus ir šios aplinkybės Komisijoje nebuvo paneigtos. Pareiškėjas taip pat prieštaravo, kodėl Komisija sprendimu FAPM perskaičiavo tik pagal 2 parduotus butus adresu: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o dėl kitų butų, tame tarpe (duomenys neskelbtini), kaip ir namo, esančio (duomenys neskelbtini) FAPM nepriskaičiavo. Nurodė, jog nėra aišku, kodėl praėjus daugiau kaip 12 metų, priskaičiuoti mokesčiai už 2001 m., kaip už trečiąjį 2001 m. parduotą butą, nors jis parduotas 1997 m., o ne kaip už pirmąjį parduotą 2001 m. Nurodė, kad dėl neištirtų aplinkybių yra pagrindas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad tikrinamojo laikotarpio pradžiai jis turėjo 90 000 Lt. Dėl 27 000 Lt sumos nurodė, kad nors pareiškėjas šias gautas lėšas deklaravo 1997 m. sausio 8 d., tačiau ši suma buvo pripažinta pareiškėjo pajamų šaltiniu 1996 metais, kuris panaudotas pareiškėjo 1996 m. išlaidoms dengti, todėl ši suma negalėjo būti pripažinta pareiškėjo 2001 m. pajamų šaltiniu. Pareiškėjas nurodė, kad vėliau mamai paskolintus pinigus grąžino ir ta pati suma buvo vėl paskolinta, tačiau, kaip nustatyta pinigus perskolino pareiškėjo tėvas. Byloje nėra įrodymų, kad 27 000 Lt suma mamai buvo grąžinta ir vėliau paskolinta iš naujo. Mokestinio tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad 1996 m. pabaigai pareiškėjo išlaidos sudarė 5 269 Lt, o 1997 m. 269 512 Lt viršijo pajamas, kas rodo, kad pagal nustatytas pajamas ir išlaidas, pareiškėjas realiai neturėjo lėšų grąžinti 27 000 Lt, todėl ši suma negalėtų būti pripažinta, kaip pareiškėjo 2001 m. pajamų šaltiniu, nors ši suma ir buvo deklaruota Vienkartinėje turto deklaracijoje. Nurodė, kad tyrimo metu už laikotarpį 2001–2003 metus buvo nustatyta, kad 2001 m. pareiškėjo išlaidos 55 714 Lt viršijo gautas pajamas. 2002 m. išlaidos 29 361 Lt viršijo gautas pajamas. Paaiškino, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2001–2002 m. išlaidoms naudojo ir fizinių asmenų jam paskolintas lėšas. Vienkartinėje turto deklaracijoje (pateikta 2005 m.) pareiškėjas deklaravo gavęs ir iki 2003 m. gruodžio 31 d. negrąžinęs 642 300 Lt paskolų iš 17 fizinių asmenų. Vėliau pareiškėjas 2006 m. sausio 12 d. paaiškinime papildomai nurodė gavęs 139 700 Lt paskolas dar iš 6 asmenų. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokesčių administratorius netinkamai vertino suteiktų paslaugų realumą ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo pateiktus pakvitavimus, fizinių asmenų paaiškinimus, raštelius. Nurodė, kad vien tai, kad paskolinių santykių kontrahentai yra deklaravę paskolų pareiškėjui suteikimą, ar tai patvirtinę paaiškinimuose, rašteliuose ir pan., nesant kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų realų lėšų perdavimą, negali būti pagrindu patvirtinti realų paskolos sutarčių sudarymą. Be to, pareiškėjas ir pats užsiėmė paskolų suteikimu, tačiau į bylą yra pateikęs tik dalį paskolas įrodančių sutarčių, tačiau nėra pateikęs nei vienos paskolos sutarties (ar kito dokumento) kuris patvirtintų pareiškėjui suteiktų paskolų faktą. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas, jam suteiktų paskolų užtikrinimui, būtų įkeitęs turtą, ar už jį kas nors laiduotų. Taip pat buvo nustatyta, kad daugelis pareiškėjui paskolas suteikusių asmenų nurodė, kad paskolų pareiškėjui nėra suteikę, o deklaracijas užpildė pareiškėjui prašant. Dalis šių asmenų tyrimo metu patikslino vienkartines deklaracijas. Vertinant kitus paaiškinimus buvo nustatyta, kad jie yra prieštaringi, todėl už 2001 metus mokesčių administratoriaus buvo pripažinta J. V. (pareiškėjo tėvo) suteiktą 32 300 Lt paskolą, kiti pripažinti pajamų šaltiniai susiję su 2003 metais (L. D. 23 000 Lt, V. N. 49 000 Lt. V. M. 50 000 Lt, G. E. 10 000 Lt. N. D. 15 800 Lt, A. B. 10 300 Lt). Dėl pareiškėjo akcentuojamų pakvitavimų, paaiškinimų nurodė, kad šiuos pareiškėjo rašytinius įrodymus įvertinus visų surinktų įrodymų apimtyje, mokesčių administratorius pagrįstai jų nevertino, kaip neginčijamų įrodymų. Nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog asmenims, kurie paneigė paskolų davimą buvo daromas spaudimas, laikytini nepagrįstais, tuo tarpu po pokalbio su tais asmenimis pareiškėjo naujai sudaryti ir mokesčių administratoriui pateikti papildomi įrodymai (pakvitavimai) nebuvo vertinami kaip objektyvūs ir surašyti laisva valia. Dėl pareiškėjui jo sutuoktinės suteiktos paskolos nurodė, kad pačios sutuoktinės yra nurodyta, kad ji 1997–2003 metais iš pareiškėjo yra gavusi tik vieną 43 800 Lt paskolą, kuri baigta grąžinti 2006 m. Tuo tarpu byloje nesant įrodymų apie kitos paskolos sutarties sudarymą ir lėšų paskolos davėjui perdavimą, pareiškėjo šiuo aspektu dėstomus argumentus vertino nepagrįstais. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių realų pinigų, kaip paskolos sutarčių dalyko perdavimą pareiškėjui, paskolas išdavusių asmenų paaiškinimai kintantys, paskolos davėjai neigia paskolų suteikimą, paaiškinimai dėl paskolų ėmimo nelogiški. Atitinkamai dėl to mokesčių administratorius pagrįstai S. J., S. G., A. J., D. G., T. P., Č. V., D. Š., E. V., K. S., J. R., R. T., N. Z., R. Š., V. I., nepripažino tariamai suteiktų paskolų pareiškėjo pajamų šaltiniais. Dėl pareiškėjui 2001–2002 metais galimai grąžintų lėšų nurodė, kad pareiškėjas, atliekant pakartotinį patikrinimą (2011 m. kovo 28 d.) pateikė papildomus dokumentus, kuriais grindė 2001–2002 metais jam grąžintas jo 1999 ir 2000 metais fiziniams asmenims suteiktas paskolas. Aplinkybes, kodėl šie dokumentai nebuvo pateikti anksčiau pareiškėjas grindė tuo, kad skolininkai nebuvo leidę skelbti informacijos tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Mokesčių administratorius pateiktus papildomus įrodymus vertino nepagrįstais, nes tyrimo metu nebuvo pateikta jokių pirminių dokumentų, kurie pagrįstų 1999-2000 m. paskolos sutarčių sudarymą, tiek realų piniginių lėšų pareiškėjo nurodytiems skolininkams suteikimą. Be to, pareiškėjo naujai minimi asmenys nebuvo nurodyti 2006 m. sausio 12 d. paaiškinime apie turtą ir pajamų šaltinius, taip pat asmenys nenurodyti nei pareiškėjo 2001–2003 m. iš fizinių asmenų grynaisiais pinigais gautų sumų suvestinėje, nei 1996–2003 m. suteiktų paskolų suvestinėje. Pareiškėjo nurodytus argumentus dėl draudimo skelbti informaciją tretiesiems suinteresuotiems asmenims vertino kaip nepagrįstus bei sprendė, kad pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai laikytini nepagrįstais. Dėl skolininkų pareiškėjui papildomai 2001–2002 m. sumokėtų sumų nurodė, kad įvertinus skolos grąžinimą pagrindžiančius dokumentus priėmė išvadą, kad pateikti dokumentai, kaip sutartys, ar 1997, 1999 m. teismų įsakymai dėl išieškojimo nepatvirtina, kad lėšos yra gautos būtent pareiškėjo nurodomais 2001 ar 2002 metais, todėl pagrįstai į juos nebuvo atsižvelgta. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad už 2001–2002 metais parduotą nekilnojamąjį turtą pardavimo pajamos neturėtų būti apmokestinamos. Nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs apmokestinimo išimčių mokesčių mokėtojui gavus pajamų už parduotą turtą, kuris asmens nuosavybėn buvo perduotas padengiant skolinius įsipareigojimus. Dėl pajamų už parduotus butus adresu: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nurodė, jog sutinka su Komisijos nuomone dėl FAPM sumos nuo parduotų butų pajamų perskaičiavimo. Pabrėžė, kad nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių ar baudos mokėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Utenos AVMI patikrinusi pareiškėjo FAPM ir gyventojų pajamų mokestį už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., 2009 m. birželio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 7.28-30, kuriuo apskaičiavo 63 207 Lt FAPM, 2 513 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 47 817,78 Lt pajamų mokesčio delspinigių. Utenos AVMI 2009 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (10.15)-10.1-30 pakeitė 2009 m. birželio 30 d. Patikrinimo aktą nurodydama į Inspekcijos surenkamąją sąskaitą sumokėti 62 949 Lt FAPM, 45 920,11 FAPM delspinigių, 18 885 Lt PAPM baudą. Pareiškėjui Utenos AVMI 2009 m. spalio 21 d. sprendimą apskundus ir pateikus papildomus įrodymus, Centrinis mokesčių administratorius 2010 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 68-13. vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnio 4 dalimi, pavedė Utenos AVMI atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir spręsti klausimą dėl pareiškėjui sumokėti į biudžetą 62 949 Lt FAPM, 45 920,11 Lt šio mokesčio delspinigių ir 18 885 Lt šio mokesčio baudos, įvertinant pareiškėjo pateiktus papildomus duomenis. Utenos AVMI, atlikusi pakartotinį mokestinį patikrinimą, 2011 m. gegužės 17 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. 7.28-9. Patikrinimo metu atitinkamai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinas sumas: 20 973 Lt FAPM ir 19 801 Lt pajamų mokesčio delspinigių. Pareiškėjas 2011 m. liepos 26 d. pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akte apskaičiuotų mokesčių. Utenos AVMI, atsižvelgusi į pareiškėjo rašytines pastabas, 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (10.15)-10.1-11 pakeitė 2011 m. gegužės 17 d. patikrinimo akto dalį, nurodydama pareiškėjui sumokėti 20 918 Lt FAPM, iš jų 17 015 Lt papildomai apskaičiuota pagal MAĮ 70 straipsnį; 19 769 Lt FAPM delspinigių ir skyrė 6 276 Lt FAPM baudą. Pareiškėjas Utenos AVMI 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-11 apskundė. Inspekcija 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 68-167 patvirtino Utenos AVMI 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-11, taip pat pareiškėjo neatleido nuo delspinigių bei baudos. Pareiškėjas su 2012 m. vasario 6 d. skundu kreipėsi į Komisiją. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. S-87(7-29/2012) pakeitė Inspekcijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-167, nurodydama vietoje 20 918 Lt FAPM, 19 769 Lt delspinigių ir 6 276 Lt baudos sumokėti 20 538 Lt FAPM, 19 399 Lt FAPM delspinigių ir 6 161 Lt FAPM baudą bei neatleido nuo baudos ir delspinigių. Nesutikdamas su priimtais sprendimais pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje iš esmės nebuvo ginčo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2001-2003 metai) teikė paskolas fiziniams asmenims bei pats skolinosi (šios aplinkybės patvirtintos Komisijos posėdžio metu), pareiškėjas byloje taip pat nekėlė ginčo dėl mokesčių administratoriaus taikytų mokesčius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Šiuo atveju pareiškėjas ginčą kelė dėl mokestinės prievolės, kuri buvo apskaičiuota dėl to, kad mokesčių administratorius nepripažino dalies pareiškėjo sandorių (paskolų, suteiktų kitiems asmenims ir paties skolintų pinigų) realumo, taip pat dėl papildomai priskaičiuoto FAPM, už tai, kad pareiškėjas 2001–2002 metais pardavęs nekilnojamąjį turtą (butus) nedeklaravo jų pardavimo pajamų ir nesumokėjo pajamų mokesčio.

Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostata. Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas rėmėsi Taisyklių 6.1, 4.1, 4.2, 4.3 punktais. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui.

Pareiškėjui mokestinė prievolė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo apskaičiuota nustačius, kad pareiškėjo išlaidos 2001–2002 m. buvo didesnės už pajamas ir pareiškėjas nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Nors pareiškėjas pajamas ir išlaidas grindė iš kitų fizinių asmenų gautomis ir jam kitų fizinių asmenų suteiktomis paskolomis, tačiau mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu MAĮ 70 straipsnio nuostatas taikė nustatęs, kad egzistuoja Taisyklių 4.1 punkte nurodytos aplinkybės (t. y. pareiškėjas nepateikė dalies įrodymų, pagrindžiančių jo suteiktas paskolas ir jam grąžintų paskolų realumo). Todėl, nagrinėjamo ginčo atveju, įrodinėjimo dalyku tampa aplinkybių nustatymas, ar mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui sandorių pagrindu (išduodant ir gaunant paskolas) realiai negalėjo būti gautos ir perduotos atitinkamos pinigų sumos.

Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratorių išvadomis dėl 90 000 Lt turėtų santaupų neįskaitymo tikrinamojo laikotarpio pradžiai 2010 m. sausio 1 d. Išvadą dėl šios sumos neįskaitymo tikrinamojo laikotarpio pradžiai, mokesčių administratorius padarė atsižvelgiant į pareiškėjo 1996–2000 metų pajamų bei išlaidų suvestinės duomenis, iš kurių matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjo pajamos sudarė 297 161 Lt, o išlaidas sudarė 737 029 Lt, kas atitinkamai reikštų, kad 2001 m. laikotarpiui pareiškėjo išlaidos buvo 439 868 Lt didesnes už pajamas, todėl atitinkamai sprendė, kad pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžiai 90 000 Lt piniginių lėšų neturėjo. Nors pareiškėjas teigė, kad 90 000 Lt suma yra jo nuo tarybinių laikų sutaupyta suma, tačiau, išvadą dėl 90 000 Lt neturėjimo atsakovas taip pat darė įvertinęs ir pareiškėjo 2007 m. sausio 8 d. pateiktos Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijos turinį, iš kurio matyti, kad pareiškėjas buvo deklaravęs tik 1996 m. rugsėjo 3 d. gautas pinigines lėšas – 25 320 Lt ir 27 000 Lt. Pareiškėjas daugiau jokių duomenų apie oficialiai turimas ir namie, ar banke laikomas pinigines lėšas duomenų nebuvo pateikęs. Kaip nustatė mokesčių administratorius, pareiškėjas dar nuo 1997 metų parduodamas nekilnojamąjį turtą teisės aktų nustatyta tvarka pardavimo pajamų nedeklaravo ir fizinių asmenų pajamų mokesčio nemokėjo, todėl daugiau nesant jokių oficialių duomenų apie pareiškėjo turimas santaupas 2001 m. laikotarpiui (išskyrus tai, kas deklaruota 25 320 Lt, 27 000 Lt), mokesčių administratoriui nebuvo pagrindo, kuriuo vadovaujantis 90 000 Lt suma būtų įvertinta kaip mokestinio patikrinimo pradžiai turėtas santaupas. Daryta išvada, kad pareiškėjas vien tik teigdamas, kad tai turėtos santaupos, įrodymų vertinimo prasme šių teiginių neįrodė (turimų santaupų nedeklaravo, ar pan.), o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus šiuo aspektu padarytų išvadų, kurios buvo priimtos atsižvelgiant į tai, kad mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžiai pareiškėjo išlaidos buvo didesnės už pajamas (pagrindas – Pareiškėjo 1996–2000 metų pajamų bei išlaidų suvestinė).

Pakartotinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2001 m. gavo 163 587,02 Lt pajamų bei patyrė 219 300,60 Lt išlaidų, t. y. išlaidos 55 714 Lt viršijo gautas pajamas, tuo tarpu 2002 m. pareiškėjas gavo 315 413,08 Lt pajamų bei patyrė 344 774,10 Lt išlaidų, t. y. 29 361 Lt viršijo gautas pajamas, 2003 m. nepagrįstas skirtumas tarp pajamų ir išlaidų nenustatytas.

Pareiškėjas prieštaravo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas dalies paskolų nėra gavęs. Iš Komisijos byloje pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos matyti, kad pareiškėjas yra pateikęs sąrašą 17 asmenų, iš kurių yra gavęs ir negrąžinęs paskolas. Vėliau pareiškėjas 2006 m. sausio 12 d. paaiškinimuose sąrašą papildė dar 6 asmenimis. Mokesčių administratorius dalies asmenų pareiškėjui suteiktų paskolų nepripažino, kaip realiai suteiktomis.

Kaip nustatyta Komisijos bylos medžiaga, Č. V., D. G., K. S., T. P. (deklaravę pareiškėjui suteiktas paskolas) mokestinio tyrimo metu nurodė, kad pareiškėjui jokių paskolų nesuteikė, kartu pateikė patikslintas deklaracijas. D. Š., E. V. (pareiškėjui suteiktą paskolą deklaravusi, vėliau pateikusi patikslintą deklaraciją), R. T. mokestinio tyrimo metu taip pat nurodė, kad pareiškėjui paskolų nebuvo suteikę. Atsižvelgiant į tai, kad minėti asmenys paneigė paskolų suteikimą pareiškėjui, mokesčių administratorius pagrįstai šių asmenų tariamai pareiškėjui suteiktų paskolų nevertino kaip realiai suteiktų. Nors V. I., R. Š. mokestinio tyrimo metu taip pat nurodė, kad pareiškėjui paskolų nebuvo suteikę, tačiau pareiškėjas 2011 m. vasario 17 d. pateikė raštelius apie tai, kad V. I. ir R. Š. patvirtina, jog yra gavę pareiškėjui paskolintas sumas, įrodymų apie tai, kad paskolos realiai buvo suteiktos ir vėliau, kaip nurodyta, grąžintos byloje nėra pateikta. Pakartotino patikrinimo metu pareiškėjas taip pat pateikė Č. V. ir D. G. paaiškinimus, kuriais minėti asmenys paneigė, kad apklausos metu nurodė, jog pinigų neskolino bei nurodė, jog patikslintų deklaracijų neteikė. Šiuo aspektu pažymėta, kad mokesčių administratorius pagrįstai, asmenų vėliau pateikusių priešingus paaiškinimus, šių paaiškinimų nevertino kaip objektyviai reikšmingų. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad pirminiai paaiškinimai laikytini objektyvesniais ir patikimesniais, nes jiems įtakos nedarė nei laikas, nei kitos aplinkybės (2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007). Be to, kaip teisingai pastebėjo mokesčių administratorius, pirminiai paaiškinimai buvo pateikti pačių asmenų, kartu buvo pateiktos ir patikslintos deklaracijos, tuo tarpu vėlesni, priešingo turinio paaiškinimai, pakvitavimai buvo pateikti pareiškėjo ir po gana ilgo laiko nuo pirminių paaiškinimų pateikimo, nors pakvitavimų (apie suteiktas paskolas) data ir yra ankstesnė už pirminius paaiškinimus. Dėl šių aptartų aplinkybių daryta išvada, kad tariamų paskolų suteikimo sandoriuose dalyvavusiems asmenims nepateikus jokių realių įrodymų apie paskolos suteikimą ir jos realų grąžinimą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad jokiais realiais įrodymais nebuvo pagrįsti pateikti priešingi paaiškinimai (nepateikti realūs įrodymai apie paskolos grąžinimą), daryta išvada, kad mokesčių administratorius į V. I., R. Š. prieštaravimus ir į Č. V. bei D. G. pakvitavimus apie gautas anksčiau paskolintas sumas, pagrįstai neatsižvelgė. Šiuo aspektu papildomai pažymėta, kad mokesčių mokėtojo pareiga pagrįsti savo teiginius (kaip šiuo atveju deklaruojant faktą apie gautas paskolas) reiškia, kad nurodomos faktinės aplinkybės turi būti realios, ir, kaip šiuo atveju, pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš kitų asmenų, turi atspindėti realiai susiklosčiusius faktinius paskolinius santykius. Todėl, kaip ir šiuo atveju, turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio paskolos iš deklaracijoje nurodytų asmenų realiai buvo gautos konkrečiu nurodytu būdu, t. y. turi būti objektyviais duomenimis patvirtintos aplinkybės, kad piniginės lėšos realiai perduotos paskolos gavėjui. Šių aplinkybių pareiškėjui neįrodžius, vien tik prieštaringų paaiškinimų, ar pakvitavimų pateikimas paskolų suteikimo realumo neįrodo. Kaip skunde pastebėjo ir pareiškėjas, mokesčių administratoriui, tokiu atveju, nepakanka vien tik paskolos davėjo ir gavėjo parašais patvirtintų pakvitavimų ir deklaracijų apie suteiktas paskolas pateikimo.

Pareiškėjas skundo argumentais prieštaravo, kad mokesčių administratorius negalėjo priimti išvados dėl S. G. deklaravusios pareiškėjui suteikusios paskolą, prieš tai neapklausus S. G.. Pastebėta, kad pareiškėjas vien tik šiais argumentais nesutinka dėl S. G. jam suteiktos paskolos nepripažinimo. Sutikta su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad S. G. realiai pajamų paskolos suteikimui neturėjo. Tokia išvada buvo padaryta pagrįstai įvertinus aplinkybes, susijusias su šeimos socialine ir finansine padėtimi (6 vaikai, S. G. nuo 1997 m. bedarbė, 2000–2003 m. šeimai mokama socialinė pašalpa, pašalpa už vaiko invalido slaugą, S. G. sutuoktinis skolingas pareiškėjui 10 500 Lt). Mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė dėl suteiktos paskolos nepripažinimo. Tuo tarpu nepateikus realių įrodymų apie paskolos suteikimą, vien tik suteiktos paskolos deklaravimas paskolos suteikimo nepatvirtina.

Komisijos bylos medžiaga nustatyta, kad N. Z. nors ir nurodė, kad pareiškėjui suteikė 6 100 Lt paskolą, tačiau daugiau jokių aplinkybių paaiškinti negalėjo (kada suteikė, kada grąžino, paskolos raštelio neturi). Pareiškėjas 2011 m. vasario 17 d. pateikė N. Z. 2004 m. spalio 20 d. Pakvitavimą apie tai, kad N. Z. gavo iš pareiškėjo jam paskolintą 6 100 Lt. Pastebėta, kad Pakvitavimas pateiktas tik pakartotinio patikrinimo metu, be to, pareiškėjas šio asmens paskolos net nebuvo įtraukęs į 2005 m. gegužės 2 d. deklaraciją, nors, pareiškėjo teigimu, jis vesdavo sąrašą dėl jam suteiktų ir jo suteiktų paskolų. Dėl šių aplinkybių daugiau jokių įrodymų nepateikus, mokesčių administratorius pagrįstai nusprendė, kad vien tik 2011 m. vasario 17 d. pateiktas Pakvitavimas (apie 2001 m. įvykius) N. Z. pareiškėjui suteiktos paskolos realumo nepatvirtina.

Pareiškėjas abejojo, kodėl mokesčių administratoriaus nebuvo kaip teisėti įvertinti 2 pakvitavimai, pateikti A. J., apie 42 000 Lt paskolos suteikimą pareiškėjui. Sutikta su tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kad A. J. (deklaravusi pareiškėjui suteiktą 42 000 Lt paskolą), 2003 m. negalėjo pareiškėjui suteikti paskolos, nes, kaip nustatyta (šios aplinkybes byloje nėra paneigtos), Visagino miesto apylinkės teismas 2003 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo naudai iš A. J. solidariai su kitu asmeniu priteisė 8 946 Lt pagal skolos sutartį ir netesybas. Matyti, kad A. J. 2003 m. skolos pareiškėjui nebuvo grąžinusi, tačiau, kaip ji pati nurodė, tais pačiais metais pati pareiškėjui suteikė paskolą. A. J. 2006 m. spalio 6 d. buvo apklausta kaip liudytoja baudžiamojoje byloje, kurios metu jau nurodė, kad pareiškėjas prašė paskolinti pinigų 2004 m. vasarą, ir kuriuos dalimis grąžino po metų. Kaip nustatyta tyrimo metu iš esmės nėra aiškus A. J. poelgis Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje deklaruoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. negrąžintą paskolą pareiškėjui, jei paskola suteikta 2004 m. A. J. jokių realių įrodymų apie paskolos suteikimą (paskolos raštelis ar pan.) nepateikė, parodymai taip pat prieštaraujantys. Tuo tarpu pareiškėjas Pakvitavimus apie tai, kad A. J. grąžino 42 000 Lt (dalimis) suteiktą paskolą pateikė tik 2011 m. vasario 17 d. ir 2011 m. kovo 28 d. Daryta išvada, kad nesant jokių kitų įrodymų apie realų paskolos suteikimą, vien tik paaiškinimai ir Pakvitavimai suteiktos paskolos realumo taip pat neįrodo. Pareiškėjas, skunde išskirdamas šį epizodą, tik nurodo, kad jam nėra aišku ir daugiau jokių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas nepateikė.

Sutikta su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl J. R. pareiškėjui suteiktos 25 000 Lt paskolos nepripažinimo. Įvertinus J. R. šeimos aplinkybes (J. R. sesuo 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo skolinga 17 196 Lt, J. R. vyras 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo skolingas 4 280 Lt, J. R. pareiškėjui paskolino iš mamos gautus 25 000 Lt), taip pat nustačius, kad jokių realių dokumentų apie paskolos suteikimą paskolos šalys nepateikė, mokesčių administratorius pagrįstai vien tik paaiškinimo forma pateiktas aplinkybes dėl paskolos suteikimo neįrodytomis.

Iš esmės jau minėtais argumentais pasisakyta ir dėl aplinkybių, susijusių su S. J. pareiškėjui suteikta paskola. S. J. paaiškinimai prieštaringi. Teigiama, kad paskolą pareiškėjui suteikė apie 2003 m., nors tuo laiku pats buvo skolingas pareiškėjui, vėliau nurodė, kad paskolino 2005 m., paskolą pareiškėjas grąžino 2006 m. Toks priešingų aplinkybių pateikimas pagrįstai vertintas abejotinu, tuo labiau, kad suma nėra maža, kurios nebūtų galima atsiminti, be to, abejones kelia ir tai, kad S. J. pateikė Vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaraciją, kurioje nurodė suteiktą ir negrąžintą pareiškėjo paskolą, kai tuo tarpu, nors, kaip teigia S. J., paskola buvo suteikta 2005 m. Nepateikus realių paskolos suteikimą pagrindžiančių įrodymų, tokie prieštaraujantys paaiškinimai nelaikyti patvirtinantys suteiktos paskolos realumą.

Apibendrinant šiuo aspektu pažymėta, kad iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad aptarti asmenys pareiškėjui jo nurodytų paskolų negalėjo suteikti. Nei vienas iš neva paskolas suteikusių asmenų negalėjo pateikti įrodymų patvirtinančių paskolos sutarties sudarymą (nepateikti paskolos rašteliai) nurodydami, kad neišsaugojo, daugelio asmenų paaiškinimai prieštaraujantys, paskolų grąžinimą atspindintys dokumentai (pakvitavimai) pateikti tik 2011 m. (pakartotinio patikrinimo metu), kai tuo tarpu jų parengimo datos apimančios pirminio patikrinimo laikotarpį. Todėl vien tik formalus paaiškinimo ir Pakvitavimo pateikimas, nepateikus realių įrodymų apie paskolos suteikimą, neįrodo suteiktų paskolų realumo. Pažymėta, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą turėti įrodymus, patvirtinančius, kad jis gavo atitinkamas pajamas (paskolas), įrodymus, patvirtinančius gautų paskolų realumą. Tokiu atveju turimi įrodymai turėtų esminę reikšmę, jeigu mokesčių administratoriui kiltų abejonė dėl mokesčio mokėtojo deklaruojamo ir mokamo mokesčio. Šiuo aspektu pareiškėjas mokesčio administratoriaus abejonių dėl jam suteiktų paskolų realumo nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais vertinti pareiškėjo skundo argumentai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino, jog S. J., S. G., A. J., D. G., T. P., Č. V., D. Š., E. V., K. S., J. R., R. T., N. Z., R. Š., V. I. paskolų pareiškėjui nesuteikė.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius neteisingai nustatė, kad pauškėjas iš buvusios sutuoktinės J. V. nėra gavęs 30 600 Lt paskolą, kurią jai buvo suteikęs 1997 m. gruodžio 6 d. ir atgavęs 2001 m. lapkričio 23 d. Iš Komisijos byloje pateiktų J. V. paaiškinimų matyti, kad ji apklausos metu (vėliausias paaiškinimas) aiškiai patvirtino, kad 2001-2003 metais iš pareiškėjo yra gavusi tik vieną 43 800 Lt paskolą ir kuri yra baigta grąžinti 2006 m. Pakartotinio tyrimo metu pareiškėjas pateikė Pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas iš sutuoktinės 2001 m. lapkričio 23 d. yra gavęs 30 600 Lt paskolą. Mokesčių administratorius nepripažindamas pareiškėjo neva 2001 m. gautas lėšas iš sutuoktinės, pagrįstai vadovavosi pačios J. V. paaiškinimais, o ne pareiškėjo beveik po dešimties metų pateiktu Pakvitavimu apie gautas lėšas, todėl byloje nesant pateiktai 1997 m. gruodžio 6 d. paskolos sutarčiai, taip pat nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių paskolos suteikimo ir grąžinimo realumą, atsižvelgiant į J. V. paaiškinimus, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo pateikto Pakvitavimo nepripažino, kaip pagrindžiančio pareiškėjo 2001 m. pajamų gavimo šaltinį. Pareiškėjo argumentas, kad tuo metu vyko skyrybų procesas, todėl sutuoktinės paaiškinimai prieštaraujantys, vertintas kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepaneigiantis mokesčių administratoriaus išvadų.

Pareiškėjas taip pat prieštaravo, kad prie 2001 m. pajamų nebuvo priskirtos jo gautos pajamos pagal išrašytas paskolos sutartis: 2 600 Lt iš Š., 11 500 Lt iš P. S., 1 605 Lt iš M. T., 10 500 Lt iš V. G., 4 355 Lt iš N. ir S. P., 713 Lt vietoje 800 Lt iš P. P., 272,14 L iš R. K., 7 544 Lt iš G. ir J. O., 1 833 Lt iš D. K., 10 442 Lt iš V. N.. Pareiškėjas pagrįsdamas paskolų šiems asmenims išdavimą pakartotinio patikrinimo metu (2011 m.) pateikė sutartis, Pakvitavimus, teismo sprendimus. Pareiškėjas 2011 m. (t. y. pakartotinio patikrinimo metu, iš esmės kaip jau buvo aišku, kad pareiškėjo patirtos išlaidos 2001–2002 metais viršijo pajamas) pateiktais dokumentais (parengti iki 2001 m.) grindžia jų pagrindu gautas pinigines lėšas 2001 m. Pareiškėjo teigimu, anksčiau šių duomenų pateikti negalėjo, nes skolininkai neleido skelbti informacijos tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Iš Komisijos bylos taip pat nustatyta, kad minėti asmenys nebuvo įtraukti pareiškėjo 1996–2003 m. gyventojams suteiktų paskolų suvestinę, bei į 2001-2003 m. iš fizinių asmenų grynais pinigais gautų sumų suvestinę. Byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų apie minėtiems asmenims prieš tai realiai suteiktas paskolas ir įrodymų apie jų grąžinimą 2001 m. Atsižvelgiant į šiuos argumentus pritarta mokesčių administratoriaus išvadoms, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė lėšų iš paminėtų asmenų gavimo 2001 metais, kurias būtų pagrindas laikyti 2001 m. gautomis pajamomis.

Prie 2002 m. pareiškėjo gautų pajamų nebuvo priskirtos jo gautos pajamos pagal išrašytas paskolos sutartis: 10 500 Lt iš V. G., 400 Lt iš N. Ir O. K., 16 100 Lt iš E. Č., 11 800 Lt iš T. K..

Byloje duomenų apie tai, kad V. G. būtų suteikta ir vėliau (2002 m.) grąžinta nėra. Duomenų apie šį asmenį taip pat nėra nei 1996–2003 m. gyventojams suteiktų paskolų suvestinėje, nei 2001–2003 m. iš fizinių asmenų grynais pinigais gautų sumų suvestinėje. Tuo tarpu skunde pareiškėjas šiuo aspektu taip pat nieko konkretaus nenurodė. Aplinkybės dėl V. G. pareiškėjui grąžintos paskolos 2002 m. pagrįstai įvertintos kaip neįrodytos.

Pareiškėjas skunde teismui prieštaravo, dėl 400 Lt neįskaitymo į 2002 m. gautas pajamas iš N. Ir O. K.. Teigė, kad Visagino miesto apylinkės teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad K. per 2002 metus pareiškėjui sumokėjo 1 000 Lt. Komisijos byloje pateikta sutartis iš kurios turinio matyti, kad ja K. patvirtina apie paimtą 5 200 Lt skolą, tačiau iš sutarties nėra aišku iš ko K. minėtą sumą skolinosi, taip pat sutartyje esantys parašai tvirtina, kad 2 po 200 Lt K. yra iki 2002 m. gegužės 16 d. grąžinę, tačiau iš sutarties nėra aišku, kam minėti 400 Lt buvo grąžinti. Atsižvelgiant į tai, mokesčių administratorius pagrįstai 400 Lt nepriskyrė būtent pareiškėjo gautoms pajamoms 2002 m., nes nėra įrodymų, kad tuos pinigus gavo pareiškėjas.

Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad 2002 m. pajamomis nebuvo priskirtos 16 100 Lt pajamos gautos E. Č. pardavus gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nenustatė, kad J. R. už savo močiutę E. Č. pagal Susitarimą 2002–2003 metais sumokėjo į pareiškėjo sąskaitą 3 400 Lt. Iš 2002 m. birželio 13 d. Susitarimo pagal Pirkimo – pardavimo sutartį turinio matyti, kad sandorio šalys sutarė, kad likusią 19 500 Lt sumą pirkėja (E. Č.) įsipareigoja sumokėti iki 2005 m. rugsėjo 17 d., mokant po 500 Lt kas mėnesį. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad 2002–2003 metais pareiškėjui pagal sutartį buvo sumokėti 3 400 Lt, tačiau byloje nėra taip patvirtinančių realių įrodymų. Pastebėta, kad Komisijos byloje taip pat yra pateiktas ir pareiškėjo banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 1998 m. kovo 20 d. iki 2005 m. rugsėjo 18 d., tačiau išraše nėra duomenų apie mokėtus 500 Lt kas mėnesį. Šios aplinkybės taip pat vertintos kaip neįrodytos. Byloje nebuvo jokių duomenų apie 19 500 Lt sumokėjimą pareiškėjui 2002 m., todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai (dėl 3 400 Lt ir 16 100 Lt), vertinti nepagrįstais.

Piniginių lėšų gavimą iš T. K. pareiškėjas grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. pranešimu ir T. K. surašytu 2002 m. gruodžio 29 d. Pakvitavimu apie tai, kad T. K. pareiškėjui 2002 m. gruodžio 29 d. pareiškėjui sumokėjo 10 250 Lt pagal teismo įsakymą. Pažymėta, jog vien tik pateikti minėti dokumentai savaime nepatvirtina, kad T. K. pareiškėjui yra sumokėjusi nurodytą sumą. Priešingai nei skunde nurodo pareiškėjai, nepateikus jokių realių įrodymų, vien tik T. K. parašas nėra vienareikšmis įrodymas apie pinigų perdavimą. Be to, kaip matyti iš 2001-2003 m. iš fizinių asmenų grynais pinigais gautų sumų suvestinės, duomenų apie tai, kad T. K. pareiškėjui 2002 m. būtų grąžinusi 10 250 Lt taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai, vertindamas dokumentus, kuriais remiasi pareiškėjas jų nepripažino vienareikšmiškai patvirtinančiais T. K. pareiškėjui grąžintą skolą.

Pareiškėjo argumentai dėl informacijos neteikimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims vertinti kritiškai ir jokios reikšmės bylos nagrinėjimui neturėjo. Pareiškėjas nepateikdamas dalies įrodymų (ar dėl to, kad įrodymai sunaikinti), patvirtinančių faktus apie suteiktas ir grąžintas paskolas vien dėl to, kad duomenų nenorėjo skelbti tretiesiems suinteresuotiems asmenims iš esmės veikė savo riziką, kuri vėliau pasireiškė neigiamomis pasekmėmis pačiam pareiškėjui.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo už 2001 m. gautas 898,54 Lt palūkanas ir už 2002 m. gautas 733,49 Lt palūkanas nepriskyrė prie pajamų, o priskyrė išlaidoms už pinigų išgryninimą ar kitas banko operacijas pažymėta, kad, kaip nurodė mokesčių administratorius pareiškėjo nurodytos palūkanos yra įvertintos pajamomis, galinčiomis pagrįsti išlaidas.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2001–2002 m. gavo pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą: 1) 8 000 Lt už 2001 m. rugpjūčio 24 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini), 2) 2 000 Lt už 2001 m. rugsėjo 26 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini), 3) 21 785 Lt už 2001 m. gruodžio 20 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 4) 6 000 Lt už 2001 m. rugsėjo 26 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini), pinigus gavo 2002 m. kovo 1 d.; 5) 6 000 Lt 2001 m. rugsėjo 26 d. už parduotą butą (duomenys neskelbtini), pinigus gavo 2002 m. rugsėjo 26 d.; 6) 100 Lt už 2002 m. balandžio 5 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 7) 4 000 Lt už 2002 m. gegužės 7 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 8) 1 175 Lt už 2002 m. rugsėjo 18 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 9) 100 Lt už 2002 m. balandžio 5 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas 2001 m. gavo pajamas už 1997 m. parduotą butą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad 2001 m. pareiškėjas jau buvo pardavęs du butus (2001 m. rugpjūčio 24 d. ir 2001 m. rugsėjo 26 d.), todėl pareiškėjui 2001 m. gruodžio 20 d. gavus pajamas už butą (duomenys neskelbtini) (už trečią butą), mokesčių administratorius, vadovaujantis FAPMĮ 33 straipsnio nuostatomis, turėjo pagrindą gautas pajamas priskirti apmokestinamoms pajamoms už 2001 m. (gautos pajamos). (duomenys neskelbtini) taip pat pagrįstai apmokestintos, kaip gautos už antro objekto pardavimą. Dėl FAPM pajamų perskaičiavimo už butą (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad pagal 2002 m. gegužės 7 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį 50 Lt sumokėta prieš pasirašant sutartį, o likę 3 950 Lt turėjo būti sumokėti iki 2004 m. gegužės 7 d. Remiantis banko duomenimis, nustatyta, kad buto pirkėja L. R. 2002 m. pareiškėjui sumokėjo 700 Lt (o ne 4 000 Lt), todėl būtent ši suma priskirtina apmokestinamoms pajamoms, gautoms 2002 m., kaip už parduotą antrą objektą. Dėl buto (duomenys neskelbtini) apmokestinimo pažymėtina, kad pagal 2002 m. balandžio 5 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį 100 Lt sumokėta prieš pasirašant sutartį, o likę 12 000 Lt turėjo būti sumokėti iki 2004 m. balandžio 5 d. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina esant įsiskolinimą už šį turtą, todėl, nesant kitų rašytinių duomenų dėl pinigų gavimo. Komisija atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimą, jog 2002 m. jam buvo atlikti 8 mokėjimai po 500 Lt, iš viso – 4 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad tai yra pirmas 2002 m. parduotas butas, gautos pajamos neapmokestinamos.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius yra paskaičiavęs sumokėti delspinigius, tačiau pareiškėjo manymu, jis nėra kaltas dėl laiku nesumokėtų mokesčių. Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (MAĮ 96 str.). Atleidimą nuo delspinigių reglamentuoja MAĮ 100 straipsnis.

Mokesčių administratorius adekvačiai pareiškėjo situaciją įvertinęs paminėtų teisės nuostatų kontekste pagrįstai nusprendė dėl neatleidimo nuo delspinigių ir baudos. Papildomai pažymėta, kad pareiškėjo argumentai dėl pakartotinio patikrinimo atlikimo, kurio metu buvo apskaičiuoti mažesni mokesčiai, pareiškėjo teigimu būtent ši aplinkybė reikštų ir jo nekaltumą vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju delspinigių ir baudos apskaičiavimas iš esmės priklausė nuo paties mokesčių mokėtojo (pareiškėjo). Mokesčių mokėtojas šiuo atveju turėjo pareigą savo veiklą vykdyti tinkamai (tinkamai deklaruoti įvykusius sandorius, turėti sandorius pagrindžiančius įrodymus, nesukelti mokesčių administratoriui abejonių turimais sandorius pagrindžiančiais įrodymais ir pan.) dar iki mokestinio patikrinimo. Pareiškėjui savo veiklą vykdžius tinkamai nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai bei bauda.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1379/2014).

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo teiginiai, kuriais grindžiamas priimtų sprendimų neteisėtumas kaip tai, kad mokesčių administratorius neištyrė visų aplinkybių, kad yra aplinkybių, kurių pareiškėjas atitinkamu laiku negalėjo viešinti vertinti kritiškai ir tik kaip pareiškėjo gynybinė pozicija. Pažymėta, kad ginčo situacija, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme, lemia, kad šiuo atveju pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, t. y. pateikti papildomus tiesioginius ir/ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas pagal aptartas paskolų sutartis realiai gavo tiek lėšų ir realiai suteikė paskolų. Tuo tarpu tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų.

Apibendrinant daryta išvada, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinka pakankamai duomenų, pagrindžiančių papildomų mokesčių apskaičiavimą pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. S-87(7-29/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-167, Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-11 skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pagrindinių reikalavimų netenkintas ir išvestinis reikalavimas grąžinti bylą į Utenos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Visagino skyrių dėl mokesčių apskaičiavimo.

III.

Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo Inspekcijos 72,41 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde prašė panaikinti ne tik tris sprendimus bei grąžinti bylą į Utenos AVMI Visagino skyrių dėl mokesčių apskaičiavimo, o reiškė ir kitus reikalavimus. Teismo sprendimą laiko neteisėtu ir nepagrįstu, nes skundas nebuvo teisingai išnagrinėtas, t. y. nebuvo išnagrinėtas kiekvienas skundo rezoliucinėje dalyje ir papildomai bylos medžiagoje raštuose nurodytas atvejis individualiai. Taip pat teismas netyrė teismo posėdyje įrodymų, nekonstatavo, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismo sprendime nustatyta tik visa Komisijos bylos medžiagos apžvalga. Taip pat nebuvo išreikalauta iš Utenos AVMI Visagino skyriaus ir A. J. mokestinio patikrinimo medžiaga. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo pateiktų paskolos sutarčių, taip pat iš esmės neanalizavo skunde išdėstytų bei 2014 m. rugsėjo 5 d. pateiktų paaiškinimų raštu aplinkybių. Mano, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teigia, jog teismas neatliko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-859-556/2015 2015 m. kovo 9 d. nutartyje nurodytos atskiros analizės kiekvienos ginčo sumos sudarančios bendrą ginčo sumą.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos aplinkybes. Pakartoja savo skunde išdėstytas aplinkybes.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas iš esmės pakartoja aplinkybes, išdėstytas atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad pareiškėjas nuolat teikia duomenis apie jo turėtas pajamas už 2001-2003 m. laikotarpį, t. y. mokesčių administratoriui paneigus vieną pajamų šaltinį, atsiranda naujas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl Utenos AVMI 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (10.15)-10.1-11 bei mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių Inspekcijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 68-167, Komisijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. S-87(7-29/2012) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo teisėtumo. Apeliantas prašo panaikinti šį vietos mokesčių administratoriaus, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus bei klausimą dėl pareiškėjo mokestinių prievolių už ginčo laikotarpį grąžinti Utenos AVMI nagrinėti iš naujo.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams teiktus procesinius dokumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad apeliantas klaidingai nurodo, jog jo reikalavimai, susiję su atitinkamų sumų (lėšų) įskaitymu, duomenų išreikalavimu, įrodymų vertinimu (pripažinimu, išaiškinimu) yra laikytini savarankiškais reikalavimais, dėl kurių teismas turi pasisakyti (klausimą išspręsti) baigiamojo teismo akto rezoliucinėje dalyje. Iš tiesų nagrinėjamoje byloje yra kilęs mokestinis ginčas, t. y. ginčas, kilęs tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 18 d.). Tuo tarpu aptariami pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktame skunde nurodyti reikalavimai savo turiniu ir esme yra tiesiogiai susiję su ginčijamo sprendimo dėl (pakartotinio) patikrinimo akto tvirtinimo ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų pagrįstumu, todėl jie laikytini ir vertintini kaip skundo argumentai, pagrindžiantys reikalavimą dėl minėtų aktų panaikinimo bei įpareigojimo Utenos AVMI iš naujo įvertinti pareiškėjo mokestinių prievolių apimtį.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad klausimas dėl pakartotinio mokestinio patikrinimo pagrįstumo ir tikrinimo ribų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs šioje byloje priimtoje 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartyje (adm. b. Nr. A-3051-438/2015), byloje nėra nustatyta (jų nenurodo ir pareiškėjas) jokių naujų aplinkybių, kurios leistu abejoti šioje nutartyje pateiktu vertinimu. Byloje nėra pagrindų konstatuoti ir ginčo mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties termino pažeidimo.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su vietos mokesčių administratoriaus jam apskaičiuoto už 2001–2002 metų laikotarpį mokėtino fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM) bei su juo susijusių sumų pagrįstumu (dydžiu), taip pat prašo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių bei skirtos ginčo mokesčio baudos.

Aptariamas mokestis ir su juo susijusios sumos apeliantui buvo apskaičiuotos (1) konstatavus, kad pareiškėjo išlaidos 2001–2002 metais viršijo jo pajamas (turėtas santaupas, lėšas), taip pat (2) nustačius, kad pareiškėjas gavo pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – ir FAPM įstatymas) 33 straipsnio 3 dalį apmokestinamų pajamų pardavęs nekilnojamojo turto objektus.

V.

Pasisakydama pirmuoju šio mokestinio ginčo aspektu (dėl išlaidų ir pajamų skirtumo apmokestinimo) teisėjų kolegija pastebi, kad mokesčių administratorius ginčo pajamas, nuo kurių apskaičiavo mokėtiną FAPM bei su juo susijusias sumas, nustatė remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 70 straipsnio bei jį lydinčių teisės aktų nuostatomis, įskaitant Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintas Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės).

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (pvz., žr. 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012 ir kt.).

Byloje skundžiamais vietos ir centrinio mokesčių administratorių sprendimais nustatyta, jog 2001 metais pareiškėjo išlaidos 55 714 Lt viršijo gautas pajamas, o 2002 metais – 29 361 Lt. Savo ruožtu pareiškėjas, nekvestionuodamas vietos mokesčių administratoriaus nustatytų išlaidų dydžio, iš esmės neigia aplinkybę, jog jis ginčo laikotarpiu gavo apmokestinamųjų pajamų, nuo kurių privalėjo apskaičiuoti mokėtiną FAPM. Vietos mokesčių administratorius bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, iš esmės kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimus, teiktus dokumentus (įrodymus) laikė nepagrindžiančiais ginčo pajamų šaltinio bei, atitinkamai, nepaneigiančiais mokesčių administratoriaus atlikto įvertinimo. Iš apeliacinio skundo argumentų yra matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka būtent su Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Šiuo aspektu pirmiausia atmestini apelianto argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįvertinus jo paaiškinimų (įrodymų) dėl ginčo pajamų. Priešingai, skirtingai nei šioje byloje priimtuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. (adm. b. Nr. I-308-281/2014), 2014 m. rugsėjo 25 d. (adm. b. Nr. I-9234-208/2014) bei 2015 m. birželio 8 d. (adm. b. Nr. I-7832-463/2015) sprendimuose, kurie buvo panaikinti atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. (adm. b. Nr. A442-1585/2014), 2015 m. kovo 9 d. (adm. b. Nr. A-859-556/2015) bei 2015 m. rugsėjo 29 d. (adm. b. Nr. A-3051-438/2015) nutartimis, tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose iš esmės yra pateiktas aiškus ir išsamus ginčo teisiniams santykiams reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimas.

Dėl teismo atliekamo įrodymų vertinimo taip pat paminėtina, kad šiuo aspektu aktuali Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Mokestiniuose teisiniuose santykiuose svarbus ir turinio viršenybės prieš formą principas (Mokesčių administravimo įstatymo 10 str.), kuris, be kita ko, leidžia neatsižvelgti į formalią mokesčio mokėtojo veiklą (jo pateiktus dokumentus). Taigi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Aptariant įrodinėjimo naštos paskirstymą tarp mokesčio mokėtojo (pareiškėjo) ir mokesčių administratoriaus pastebėtina, kad pagal bendrą taisyklę pareiga pagrįsti apskaičiuotas sumas pirmiausia tenka mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.). Tačiau mokesčių administratoriui objektyviais įrodymais nustačius, kad mokesčio mokėtojo atitinkamu mokestiniu laikotarpiu viršijo jo turėtas lėšas ir (ar) gautas pajamas, šį skirtumą sudarančių pajamų (lėšų) šaltinį nurodyti ir pagrįsti visgi tenka mokesčio mokėtojui, kadangi: būtent mokesčių mokėtojas pirmiausia disponuoja informacija ir dokumentais apie gautas lėšas (jų šaltinius), taip pat apie prieš mokestinį laikotarpį turėtas santaupas; tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas teigia, jog jo atitinkamu laikotarpiu gautos pajamos yra neapmokestinamos FAPM (kaip iš esmės yra nagrinėjamu atveju), jam ir tenka pareiga šią aplinkybę pagrįsti. Iš tiesų, remiantis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis FAPM įstatymo 1 straipsnio (2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-1813 ir 2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-438 redakcijos) nuostatomis, FAPM objektu pagal bendrą taisyklę buvo visos fizinio asmens gautos pajamos, o pareiškėjas savo argumentais siekia apmokestinimo išimties, t. y. iš esmės bando įrodyti, kad vietos mokesčių administratoriaus identifikuotą skirtumą tarp gautų pajamų ir patirtų išlaidų, be kita ko, sudaro pajamos, kurios nėra apmokestinamos aptariamu mokesčiu. Atitinkamai, argumentą, kad yra pagrindas taikyti apmokestinimo išimtį, turi pagrįsti būtent tokia išimtimi (lengvata) siekiantis pasinaudoti mokesčio mokėtojas (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas).

Dėl mokesčio mokėtojo teikiamų įrodymų pažymėtina, kad pagrįsti gautų pajamų ir (ar) turėtų lėšų šaltinius mokesčių mokėtojas gali tiek teikdamas tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus. Iš mokesčių mokėtojo paprastai negali būti reikalaujama tokių pajamų (lėšų) šaltinius pagrindžiančių dokumentų, kurių įstatymai ir juos lydintys teisės aktai neįpareigoja saugoti (jais disponuoti). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia konstatuoti tam tikrus versliškumo (komercinės veiklos) požymius pareiškėjo veikloje (ginčo, ankstesniais bei vėlesniais laikotarpiais pareiškėjas sudarė eilę turto pirkimo–pardavimo, paskolų ir kitokių sandorių). Tai, taip pat minėta pareiga pagrįsti apmokestinimo išimties (lengvatos) taikymo prielaidas, savaime sąlygoja papildomus rūpestingumo reikalavimus, inter alia tikslu užtikrinti, kad, esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, pareiškėjas galės pateikti pajamų (lėšų) šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Be to, pareiškėjas, pasirinkdamas pajamas (lėšas) gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), turėjo įvertinti riziką, atsirandančią dėl jam tenkančios tokių faktų įrodinėjimo naštos. Atskirai paminėtina, kad nagrinėjamu atveju su aptariama pareiga nesuderinama pareiškėjo pozicija, kad jis dėl susitarimų su kontrahentais negalėjo atitinkamais laikotarpiais teikti informacijos tretiesiems asmenims, įskaitant ir mokesčių administratorių, apie suteiktas ir susigrąžintas paskolas; šie argumentai bei atitinkamas sumas neva pagrindžiantys dokumentai (įrodymai) tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinti kritiškai.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog tiek mokesčių administratoriui atliekant atitinkamas procedūras, tiek mokestinio ginčo metu pareiškėjui būtų paneigta (apsunkinta) teisė ir galimybė teikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus; šiuos (pateiktus) įrodymus vertino tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą. Svarbu pastebėti, jog vien tai, kad, kaip teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas eksplicitiškai nepasisakė dėl visų (kiekvieno) pareiškėjo paaiškinimų ir argumentų, savaime negali nereiškia, jog įrodymai nebuvo vertinti ir kad sprendimas yra nemotyvuotas: teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, Serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).

Įrodymų vertinimo kontekste taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Vertinant poreikį atlikti papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad, susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, galima teigti, kad teismas iš esmės išsamiai pasisakė dėl reikšmingų bylos faktinių aplinkybių, pareiškėjo pateiktų įrodymų, pateikė jų (įrodymų) vertinimą, dėl kurio, atsižvelgiant į ginčo esmę ir byloje surinktus duomenis bei remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo abejoti ar kitaip juos vertinti. Tokios išvados nagrinėjamu atveju negali paneigti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti abstraktūs argumentai dėl galimai netinkamo įrodymų tyrimo, įskaitant argumentus dėl iš Utenos AVMI neišreikalautos A. J. mokestinio patikrinimo medžiagos. Pastaruoju aspektu pakanka pažymėti, kad byloje surinktų objektyvių įrodymų visuma (išsamiai aptarta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime) sudarė pakankamą pagrindą paneigti pareiškėjo teiginius apie ginčo laikotarpiu iš šio asmens neva gautą 42 000 Lt paskolą; pareiškėjas iš esmės nenurodo, kokie konkrečiai duomenys apie kitą mokesčių mokėtoją yra reikšmingi nagrinėjamu atveju, apsiriboja tik pakankamai abstrakčiais svarstymais. Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, juos vertinant pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo aptariamu aspektu nepaneigia ir apeliacinio skundo atskiri argumentai dėl ginčo laikotarpiu gautų (turėtų) sumų, įskaitant gautų iš P. P., T. A., J. V., T. K., J. R.: apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje surinktais įrodymais dėl iš šių asmenų pareiškėjo gautų lėšų, sprendžia, kad jie tiek atskirai, tiek juos vertinant bendrai visų įrodymų ir bylos medžiagos kontekste, nepatvirtina ginčo pajamų šaltinio.

Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip apeliaciniame skunde pažymi pareiškėjas, įsiteisėjusiu Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-56-844/2011 yra konstatuota, kad N. ir O. K. 2001 metais apeliantui grąžino 1000 Lt iš jiems 2000 metais suteiktos 5200 Lt paskolos, t. y. šių pajamų gavimo faktas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi vietos mokesčių administratorius yra pripažinęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo grąžinta 600 Lt paskolos (šios sumos neįtraukė į apmokestinamąsias pajamas), nagrinėjamu atveju bendra pareiškėjo pajamų suma, nuo kurios apskaičiuotas ginčo FAPM ir su juo susijusios sumos, mažintina dar 400 Lt.

Pasisakydama dėl pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų papildomų įrodymų dėl iš G. K. gautų lėšų, teisėjų kolegija primena, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą, pareiškėjo nurodomas aplinkybes, taip pat į mokestinių patikrinimų, sprendimų dėl patikrinimo aktų tvirtinimo, mokestinio ginčo nagrinėjimo eigą ir priimtus sprendimus, minėtus 2001 metų dokumentus, kurie buvo pateikti tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atsisakytina atskirai tirti.

Atitinkamai, atsižvelgdama į minėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų vertinimo bei apeliacinio proceso taisykles, susipažinusi su tikrinamais vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų turiniu, byloje surinktais įrodymais, proceso šalių paaiškinimais, nekartodama tų pačių argumentų, kurie buvo išdėstyti mokestinio patikrinimo akte, sprendime dėl šio akto tvirtinimo, mokestinį ginčą dėl pastarojo sprendimo nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, priimtuose sprendimuose ir kurie nurodyti šio baigiamojo teismo akto aprašomoje dalyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dalies ginčo laikotarpiu patirtų išlaidų apmokėjimo šaltinio, t. y. pajamų, nuo kurių apskaičiuotos mokėtinas mokestis, pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti objektyviais duomenimis ir įrodymais.

Šios aplinkybės konstatavimas, atsižvelgiant į tai, jog (gautų) apmokestinamųjų pajamų dydis yra tiesiogiai susijęs su mokestinės prievolės (FAPM) dydžiu, patvirtina, kad buvo (yra) tenkinama viena iš Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų – netinkamas pareigos apskaičiuoti mokesčius vykdymas.

Kaip minėta, kurio nors Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčio mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai). Ši sąlyga turi būti konstatuota atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012).

Šiuo aspektu nagrinėjamu atveju pakanka pastebėti, kad, kaip matyti iš pakartotinio patikrinimo akto bei vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dėl šio akto tvirtinimo, pareiškėjas ginčo pajamų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nedeklaravo, nepateikė jo teiginius dėl minėtą 2001–2002 metų pajamų ir išlaidų skirtumą (sumažintą minėta 400 Lt suma) sudarančių lėšų (ginčo pajamų) šaltinio pagrindžiančių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Tai lėmė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinės prievolės, kiek jos yra susijusios su ginčo pajamomis, negalėjo būti apskaičiuotos įprastine ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusiame FAPM įstatyme bei jį lydinčiuose teisės aktuose numatyta tvarka.

Vietos mokesčių administratorius ginčo apmokestinamų pajamų dydį nustatė taikydamas Taisyklių 6.3.3 numatytą išlaidų metodą, kuris, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, aptariamu atveju neabejotinai tenkino protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas (atskirai paminėtina, kad, apskaičiuodamas apmokestinamąsias pajamas, mokesčių administratorius į ginčo laikotarpio išlaidas neįtraukė įprastinių (kasdieninių) pareiškėjo išlaidų skirtų maistui, būstui ir kt.). Šiuo aspektu atskirai primintina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-603/2007). Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė, minėtos sąlygos taikant aptariamą Mokesčių administravimo įstatymo nuostatą, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo tenkintos.

Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl nustatytų ginčo pajamų (išskyrus minėtus 400 Lt) ir nuo šių pajamų apskaičiuotos bendros mokestinės prievolės dydžio. Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte paminėtas, taip pat į pakartotinio patikrinimo akte, ginčijamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime dėl pakartotinio patikrinimo akto tvirtinimo nurodytas aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu surinktus ir byloje esančius įrodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius, kiek tai susiję su ginčo pajamų dydžio nustatymu ir bendrai nuo šių pajamų mokėtino FAPM apskaičiavimu, nagrinėjamu atveju įvykdė jam Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tačiau nagrinėjamu atveju, susipažinus su jau aptartais ir kitais pareiškėjo mokestinį ginčą ne teismo tvarka nagrinėjusioms institucijoms, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams teiktuose skunduose išdėstytais bei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pateiktais argumentais, nėra pagrindo kitokiai, nei vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, išvadai dėl ginčo pajamų dydžio (išskyrus minėtais 400 Lt.) ir nuo šių pajamų apskaičiuotino FAPM daryti.

Dėl minėtų 400 Lt, mažinančių pareiškėjo ginčo laikotarpiu gautas apmokestinamąsias pajamas, iš pareiškėjo priteistina FAPM suma mažintina 80 Lt (400 Lt x 20 proc.). Atitinkamai koreguotina ir pareiškėjui priskaičiuota delspinigių suma bei skirta FAPM bauda.

VI.

Nagrinėjamas mokestinis ginčas, kaip minėta, taip pat yra kilęs dėl pareiškėjo 2001–2002 metais gautų pajamų apmokestinimo už 1997, 2001 ir 2002 metais parduotą nekilnojamąjį turtą (butus). Apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtina FAPM vietos mokesčių administratorius vadovavosi FAPM įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX-83 redakcija), kuri įtvirtino, kad pajamos už gyventojų parduotą turtą, viršijančios šio įstatymo 35 straipsnio 10 punkte nustatytą dydį, apmokestinamos taikant 10 procentų pajamų mokesčio tarifą. Minimas 35 straipsnio 10 punktas (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX-83 redakcija) įtvirtino, kad neapmokestinamos pajamos už parduotą gyventojui priklausiusį turtą, jei už jį gauta suma neviršija 1 PNM per mėnesį arba kai per metus parduotas vienas bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktas.

Proceso šalių argumentų kontekste analizuojant minėtas mokesčio įstatymo nuostatas pirmiausia pažymėtina, kad jų sisteminė analizė inter alia FAPM įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1998 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. VIII-865 ir 2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-438 redakcijos) kontekste leidžia konstatuoti, kad apmokestinimo FAPM momentas – faktinis pajamų gavimo momentas, t. y. ne turto pardavimo, bet lėšų už parduotą turtą gavimo momentas. Tai, taip pat loginė ir lingvistinė FAPM 35 straipsnio 10 punkto (2000 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. IX-83 redakcija) konstrukcija leidžia konstatuoti, kad sprendžiant ar buvo parduotas šioje nuostatoje minimas vienas daiktas, atsižvelgiama tik į tuos metus (yra reikšmingi tik tie metai), kada turtas gyventojui (mokesčio mokėtojui) priklausantis turtas buvo parduotas, o ne kada faktiškai buvo gautos pajamos už šį turtą. Atitinkamai sprendžiant klausimą, kuris iš pardavimų laikytinas neapmokestinamu, atsižvelgiama ne į pajamų už šį turtą gavimo faktą, o į atitinkamo turto pardavimo datą. Be to, taikant aptariamas FAPM įstatymo nuostatas nėra svarbus parduoto (parduodamo) gyventojo turto įgijimo šaltinis (turto (pajamų) šaltinio klausimas yra svarbus tik sprendžiant dėl tokio turto įgijimo, o ne jo pardavimo apmokestinimo FAPM).

Skundžiamu sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo konstatuota, kad pareiškėjas 2001–2002 m. gavo šias pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą Visagine: 1) 8 000 Lt už 2001 m. rugpjūčio 24 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 2) 2 000 Lt už 2001 m. rugsėjo 26 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 3) 21 785 Lt už 2001 m. gruodžio 20 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 4) 6 000 Lt už 2001 m. rugsėjo 26 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini), apmokėjimą gavo 2002 m. kovo 1 d.; 5) 6 000 Lt 2001 m. rugsėjo 26 d. už parduotą butą (duomenys neskelbtini), apmokėjimą gavo 2002 m. rugsėjo 26 d.; 6) 100 Lt už 2002 m. balandžio 5 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); (skundžiamu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu ši suma buvo koreguota, pripažįstant, kad 2002 metais už šį butą pareiškėjas faktiškai gavo 4100 Lt); 7) 4 000 Lt už 2002 m. gegužės 7 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini) (skundžiamu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu ši suma buvo koreguota, pripažįstant, kad 2002 metais už šį butą pareiškėjas faktiškai gavo 700 Lt); 8) 1 175 Lt už 2002 m. rugsėjo 18 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini); 9) 100 Lt už 2002 m. balandžio 5 d. parduotą butą (duomenys neskelbtini).

Remdamasi išdėstytomis ginčo teisiniams santykiams aktualių FAPM įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, įvertinusi reikšmingas bylos paktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 2001–2002 metais pardavus minėtą nekilnojamąjį turtą gautų pajamų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl nuo pardavus šį turtą mokėtino FAPM apskaičiavimo bei PNM (pagrindinio neapmokestinamojo minimumo) taikymo. Šio vertinimo nagrinėjamu atveju, remiantis aptartomis įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, negali paneigti ir pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti iš esmės abstraktūs ir objektyviais įrodymais neparemti teiginiai dėl buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo aplinkybių, lėšų už šį pardavimą gavimo momento.

VII.

Nekartodama tų pačių argumentų, kuriuos skundžiamame sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant Vilniaus apygardos administracinį teismą, vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 100 ir 141 straipsniuose numatytų pagrindų atleisti pareiškėją nuo visų ar dalies jam apskaičiuotų delspinigių bei skirtos mokesčio baudos.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo patirtas 72,41 eurų bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra tenkintas iš dalies (kaip yra nagrinėjamu atveju), proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012, 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-512-575/2016).

Nevertinant pareiškėjo prašomų priteisti sumų (bylinėjimosi išlaidų) pagrįstumo, pažymėtina, jog šių proceso taisyklių taikymas iš esmės reiškia, kad, atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų apimtį (apie 0,3 proc.), teismo sprendimu pareiškėjui galėtų būti priteista tik 0,22 euro (72,41 x 0,3 proc.). Tokios sumos (bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme) priteisimas, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, teismo sprendimu neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų, sukeltų neproporcingas išlaidas (didesnes nei priteistina suma) kitai ginčo šaliai (atsakovui), norint jam įgyvendinti šį teismo sprendimą, todėl pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktą prašymą dėl minėtų 72.41 eurų bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsisakytina tenkinti.

Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Remdamasi išdėstytu bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. S-87(7-29/2012) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-167.

Sumažinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. (10.15)-10.1-11, pakeistame Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. S-87(7-29/2012), nurodytus sumokėti fizinių asmenų pajamų mokesti, delspinigius ir baudą suma, kuri apskaičiuota nuo 400 litų (keturių šimtų litų) pareiškėjo J. V. 2001–2002 metais gautų bendrų pajamų, nesusijusių su nekilnojamojo turto pardavimu.

Likusias Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. S-87(7-29/2012) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 68-167 dalis palikti nepakeistas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                          Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

                                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė