Bylos Nr. 2-13323-905/2020
Proceso Nr. 2-68-3-08210-2020-4
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.9.2; 2.6.10.5.2.17
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius,
teismo posėdžio sekretorė Arūnė Bernatonytė,
dalyvaujant ieškovo atstovei Giedrei Globytei,
atsakovo Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro atstovėms Jolantai Motuzaitei ir Jurgitai Petlickaitei,
trečiojo asmens atstovei advokato padėjėjai Neringai Petrauskaitei,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo biudžetinės įstaigos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams biudžetinei įstaigai Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui ir uždarajai akcinei bendrovei „Ainet“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo užsienio draudimo įmonė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, kuri veikia per filialą Lietuvoje.
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 20 200 Eur. Anot ieškovo, jis ir atsakovas Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras sudarė 2018 m. birželio 14 d. buhalterinės apskaitos organizavimo sutartį. Vykdydamas šią sutartį, atsakovas 2019 m. spalio 21 d. atlikdamas mokėjimą atsakovui UAB „Ainet“ pervedė 28 000 Eur sumą, nors nurodyta pervedimui suma buvo 2800 Eur. Į ieškovo sąskaitą 2019 m. lapkričio 21 d. UAB „Ainet“ grąžino tik 5000 Eur sumą. Ieškovo teigimu, Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras, atlikdamas mokėjimą, pažeidė šalių sudarytą sutartį ir padarė ieškovui žalos už 20 200 Eur, be to, dėl šių atsakovo veiksmų UAB „Ainet“ nepagrįstai praturtėjo. Ieškovas pažymėjo, kad apie įvykį jis sužinojo 2019 m. gruodį, o į teisėsaugą nesikreipė, nes ne jis atliko pavedimą. Be to, ieškovas pažymėjo, kad UAB „Ainet“ jau nebevykdo įmonės veiklos.
Atsakovas BĮ Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovo, pagal pareikštus ieškinio reikalavimus atsakingas tik UAB „Ainet“, kuris negrąžina per klaidą pervestos pinigų sumos. Atsakovas pažymėjo, kad jis tik neatlygintinai vykdė teisės aktuose įtvirtintą funkciją, o ne teikė paslaugas ieškovui. Dėl to šalių sudaryta buhalterinės apskaitos organizavimo sutartis negali būti vertinama kaip paslaugų sutartis. Atsakovo nuomone, šiuo atveju turėtų būti taikomos nepagrįsto praturtėjimo teisės normos, nes teisiniai santykiai buvo tik tarp ieškovo ir UAB „Ainet“. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad jo darbuotoja 2019 m. lapkričio 6 d. žodžiu informavo ieškovą (įstaigos vadovo pavaduotoją) apie įvykį, tačiau ieškovas ne iš karto ėmėsi teisinių gynybos priemonių (taip padidindamas sunkumus išieškoti per klaidą pervestas lėšas iš UAB „Ainet“).
Atsakovas UAB „Ainet“ neišreiškė savo procesinės pozicijos dėl ginčo esmės.
Trečiasis asmuo prašė atmesti atsakovui Nacionaliniam bendrųjų funkcijų centrui pareikštą ieškinį ir tenkinti atsakovui UAB „Ainet“ pareikštą ieškinį. Anot trečiojo asmens, ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis nėra paslaugų sutartis, nes atsakovas funkcijas vykdė neatlygintinai, o už jas sumokėjo valstybė. Be to, sutartis sudaryta ir vykdyta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą aprašą, kuriame įtvirtinta atsakovo įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens asmeninė atsakomybė. Trečiojo asmens nuomone, ieškovo teises pažeidžia tai, kad per klaidą pervestos didesnės sumos negrąžina UAB „Ainet“, tačiau ieškovas neįrodinėja, kad neįmanoma šios sumos atgauti iš UAB „Ainet“. Kadangi šiuo atveju Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras pažeidė ne sutartį, o norminį teisės aktą, į kurį deleguoja sutartis, tai taikytina ne sutartinė, o deliktinė atsakomybė. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovas ilgą laiką elgėsi nerūpestingai, nes dar 2019 m. lapkritį sužinojo apie įvykį ir apie tai, kad UAB „Ainet“ neturi lėšų, nors dar šios bylos iškėlimo metu UAB „Ainet“ turėjo darbuotojų. Anot trečiojo asmens, atsakovui UAB „Ainet“ priimtas teismo įsakymas būtų laikomas įteiktu jį išsiuntus buveinės adresu, be to, galiotų ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Nustatytos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas
Buhalterinės apskaitos įstatymo 103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai viešojo sektoriaus subjektų apskaita tvarkoma centralizuotai, viešojo sektoriaus subjekto vadovo ir centralizuotai apskaitą tvarkančios biudžetinės įstaigos vadovo funkcijos, pareigos ir atsakomybė nustatomos rašytinėje sutartyje, atsižvelgiant į centralizuotai atliekamų funkcijų apimtį. Šios sutarties tipinę formą tvirtina Vyriausybė.
Įgyvendindami nurodytas įstatymo nuostatas, ieškovas ir atsakovas BĮ Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras (toliau – Centras) pasirašė 2018 m. birželio 14 d. buhalterinės apskaitos organizavimo sutartį, kuria ieškovas pavedė, o Centras įsipareigojo neatlygintinai organizuoti ieškovo buhalterinę apskaitą (b. l. 20-21). Vykdydamas šią sutartį, Centras 2019 m. spalio 21 d. pavedimu vietoje 2019 m. gegužės 28 d. sąskaitoje faktūroje nurodytos 2800 Eur sumos (b. l. 23) pervedė atsakovui UAB „Ainet“ 28 000 Eur sumą (b. l. 117). Byloje nėra ginčo, kad ši suma pervesta (šis mokėjimo nurodymas atliktas) per klaidą (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas UAB „Ainet“ 2019 m. lapkričio 21 d. grąžino dalį nepagrįstai gautos sumos, t. y. 5000 Eur (b. l. 118).
Nagrinėdamas dalyvaujančių byloje asmenų argumentus dėl šalis siejančių teisinių santykių pobūdžio, teismas, viena vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad vien tik sutarties neatlygintinis pobūdis ir jos sudarymas vykdant norminių teisės aktų (Buhalterinės apskaitos įstatymo ir (arba) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto Centralizuoto viešojo sektoriaus subjektų buhalterinės apskaitos organizavimo tvarkos aprašo) nuostatas, savaime nepaneigia tarp ieškovo ir Centro susiklosčiusių teisinių santykių sutartinio pobūdžio. Nors šiuo atveju sutarties šalys ir neturėjo galimybės susitarti dėl kitokių sutarties sąlygų, negu tos, kurios jau įtvirtintos Centralizuoto viešojo sektoriaus subjektų buhalterinės apskaitos organizavimo tvarkos apraše (toliau – aprašas), tačiau nuo šalių valios sudarant-pasirašant šią sutartį priklausė, bent jau šių santykių atsiradimo pradžia, t. y. laikas, nuo kada abi šalys įgijo tiek apraše, tiek ir konkrečioje sutartyje įtvirtintas tarpusavio teises ir pareigas. Be to, Civilinio kodekso nuostatos įtvirtina galimybę sudaryti ir tokias sutartis, kurių sąlygos nustatomos norminiais teisės aktais, t. y. tokias sutartis, dėl kurių nuostatų šalys neturi galimybės susitarti kitaip, negu jau nustatyta, be kita ko, norminiuose teisės aktuose (pvz., CK 6.161, 6.185 straipsniai). Remdamasis šiais motyvais, teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad šiuo atveju gali būti sprendžiama dėl Centro sutartinės atsakomybės, nepaisant to, kad abi šios sutarties šalys yra viešieji juridiniai asmenys, t. y. valstybės biudžetinės įstaigos, ir kad ši sutartis sudaryta pagal norminiame teisės akte įtvirtintą tipinę sutarties formą.
Kita vertus, netgi sutikus su Centro ir trečiojo asmens atsikirtimais, kad šiuo atveju Centrui negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė, pabrėžtina, kad tai nepaneigia pagrindo spręsti dėl deliktinės atsakomybės, Centrui pažeidus Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir (arba) 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šiuo atveju Centro darbuotojos per didelės pinigų sumos nepagrįstas pervedimas, kaip toks, akivaizdžiai neatitinka Centrui, kaip centralizuotai apskaitos įstaigai, keliamų atidumo ir rūpestingumo reikalavimų-kriterijų (CK 6.264 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, aptariamas Centro veiksmas vertintinas kaip neteisėti veiksmai, t. y. kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis).
Spręsdamas dėl Centro kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutartinės atsakomybės atveju Centrui tenka procesinė pareiga įrodyti, jog prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis). Šių aplinkybių bylos teisminio nagrinėjimo metu Centras neįrodė ir neįrodinėjo. Sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės, teismo posėdžių metu pats Centras nurodė, kad aptariamas mokėjimas atliktas per aplaidumą. Taigi net ir šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti Centro neatsargumą, kaip kaltės formą.
Spręsdamas dėl priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas 20 200 Eur sumos neteko ir iki šiol neatgauna tiek dėl Centro nepagrįstai atlikto mokėjimo pavedimo (kurio metu ieškovas neteko aptariamos pinigų sumos), tiek ir dėl atsakovo UAB „Ainet“ neveikimo (šios pinigų sumos negrąžinant ieškovui). Nepaisant to, konstatuotas priežastinis ryšys tarp atsakovo UAB „Ainet“ neveikimo ir ieškovo patirtų nuostolių, teismo vertinimu, nepaneigia jau konstatuoto priežastinio ryšio tarp ieškovo nuostolių ir Centro neteisėto veiksmo. Be to, kadangi Centras yra atsakingas už ieškovo žalos-nuostolių atsiradimą, tai šios Centro atsakomybės nepašalina ir ta aplinkybė, kad nepagrįstai pervesta pinigų suma šiuo metu vis dar yra pas UAB „Ainet“, t. y. tokiu atveju nėra pagrindo Centrui netaikyti atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 4 dalį. Taigi, nustačius visas Centro civilinės (tiek sutartinės, tiek deliktinės) atsakomybės sąlygas, darytina išvada, kad šiam atsakovui ieškinys pareikštas pagrįstai.
Teismo posėdžio metu ieškovas iš dalies pakeitė ieškinyje nurodytą savo procesinę poziciją ir ėmė teigti, kad atsakovas UAB „Ainet“ privalo ieškovui grąžinti be pagrindo įgytą pinigų sumą (o ne atlyginti žalą). Šiuo aspektu teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovas UAB „Ainet“ be teisinio pagrindo (dėl Centro aplaidžių veiksmų) įgijo pinigų sumą, viršijančią 2019 m. gegužės 28 d. sąskaitoje faktūroje nurodytą 2800 Eur sumą, kurios (viršijančios dalies) atsakovas negalėjo ir neturėjo gauti. Taigi tokios faktinės aplinkybės akivaizdžiai patenka į Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Taigi darytina išvada, kad ir šiam atsakovui ieškinys pareikštas pagrįstai.
Sprendime jau nurodyta, kad ieškovas aptariamą pinigų sumą prarado dėl Centro neteisėtų veiksmų ir jos neatgauna dėl UAB „Ainet“ neveikimo. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės išskirti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės individualaus-atskiro masto pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, nes tiek Centro atliktas nepagrįstas mokėjimo pavedimas, tiek UAB „Ainet“ vengimas grąžinti be teisinio pagrindo gautas lėšas, teismo vertinimu, vienodu mastu lemia ieškovui atsiradusią ir vis dar egzistuojančią žalą-nuostolius. Remdamasis šiais motyvais, teismas abu atsakovus vertina kaip solidariai atsakingus (nors ir skirtingais teisiniais pagrindais) pagal pareikštus ieškinio reikalavimus (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 1-3 dalys).
Nagrinėdamas dalyvaujančių byloje asmenų argumentus dėl ieškovo delsimo imtis teisinių priemonių susigrąžinant permokėtas lėšas, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą nepateikta (pateikta nepakankamai) įrodymų, patvirtinančių, kad aptariami ieškovo veiksmai (kreipimasis į teismą dėl įsakymo priėmimo, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant UAB „Ainet“ lėšas ar kitą turtą) būtų buvę iš tikrųjų veiksmingi. Šiuo aspektu, atsižvelgiant į atitinkamų įrodymų nebuvimą, galėtų būti daroma tik prielaida-spėjimas (bet ne įrodymais pagrįsta išvada), kad vos tik pastebėjus pervestą per didelę pinigų sumą (anot liudytojos L. G., ji šią aplinkybę pastebėjo 2019 m. lapkričio 2 d., šeštadienį) pas atsakovą UAB „Ainet“ esą dar buvo turto, kuriam buvo galima pritaikyti areštą. Nors atsakovas UAB „Ainet“ 2019 m. lapkričio 21 d. grąžino 5000 Eur sumą, tačiau, teismo vertinimu, ir ši aplinkybė, kaip tokia, nei patvirtina, nei paneigia, kad 2019 m. lapkričio 4 d. (t. y. pirmą darbo dieną po nepagrįsto mokėjimo pavedimo paaiškėjimo) UAB „Ainet“ turėjo daugiau lėšų, negu 2019 m. lapkričio 21 d. grąžinta 5000 Eur suma. Kadangi atsakovo UAB „Ainet“ tuometinė turtinė-finansinė būklė išlieka neatskleista-nežinoma, tai teismas atmeta kaip nepagrįstus-neįrodytus Centro ir trečiojo asmens argumentus, kuriais apeliuojama į ieškovo neveikimą ar delsimą imtis savo teisių gynimo priemonių (CPK 12, 178 straipsniai). Teismo vertinimu, nėra faktinio pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp aptariamo ieškovo neveikimo ir negalėjimo iš UAB „Ainet“ susigrąžinti nepagrįstai įgytą pinigų sumą – 5000 Eur sumą UAB „Ainet“ grąžino ieškovui dar nesiimant teisminės gynybos priemonių.
Viena vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aprašo 12, 18 punktuose įtvirtinta užsakovo ir (arba) centralizuotos apskaitos įstaigos vadovų atsakomybė už tam tikras sritis. Kita vertus, pabrėžtina, kad nurodyta įstaigų vadovų atsakomybė įtvirtinta tik tiek, kiek tai susiję būtent su apskaitos organizavimu. Tokias aprašo normas teismas aiškina ir taiko kaip neturinčias teisinės reikšmės nagrinėjant pareikštus ieškinio reikalavimus, juolab kad šioje byloje ir nebuvo keliama klausimų dėl buhalterinės apskaitos organizavimo, kaip tokio, pagal 2018 m. birželio 14 d. buhalterinės apskaitos organizavimo sutartį. Remdamasis šiais motyvais, teismas šioje byloje nesiima spręsti dėl ieškovo ir Centro įstaigų vadovų atsakomybės pagal atitinkamas aprašo nuostatas. Kitus dalyvaujančių byloje asmenų argumentus ir nurodomas aplinkybes teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius teisinės reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja (CPK 265 straipsnis).
Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5, 10 punktai), tai valstybei iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 606 Eur žyminio mokesčio, t. y. po 303 Eur iš kiekvieno atsakovo. Be to, valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 13,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 6,94 Eur iš kiekvieno atsakovo. Šios sumos įmokėtinos į atitinkamą Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiskaitomąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Teismo išvada
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui biudžetinei įstaigai Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, j. a. k. 188752740, solidariai iš atsakovų biudžetinės įstaigos Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro, j. a. k. 304768872, ir uždarosios akcinės bendrovės „Ainet“, j. a. k. 302713578, 20 200 (dvidešimt tūkstančių du šimtus) Eur.
Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų biudžetinės įstaigos Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro, j. a. k. 304768872, ir uždarosios akcinės bendrovės „Ainet“, j. a. k. 302713578, 619,87 Eur (šešis šimtus devyniolika eurų 87 ct) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 309,87 Eur (tris šimtus devynis eurus 87 ct) iš kiekvieno atsakovo.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Vitalijus Abramovičius