Administracinė byla Nr. eI2-10144-428/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01212-2025-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 8.7; 55.1.1
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 22 d.
Kaunas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 9 d. (skunde nurodoma 10 d.) sprendimą Nr. 25S65618, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta jokių konkrečių faktų, patvirtinančių realią ir akivaizdžią jo keliamą grėsmę. Pareiškėjas pabrėžia, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių jis buvo nuteistas, įvyko praeityje, o šiuo metu nėra jokios informacijos ar faktinių duomenų, rodančių, kad jis keltų grėsmę visuomenei. Taip pat pažymi, kad šiuo metu yra laisvėje, jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – tebėra taikoma, nuosprendis dar neįsiteisėjęs, kadangi vis dar vyksta apeliacinis procesas. Pareiškėjas akcentuoja, kad turi ilgalaikius ir stiprius socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius su Lietuva – čia gyvena nuo 1985 m., nuo 1995 m. turi leidimą nuolat gyventi, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę, turi du vaikus ir šešis anūkus, visi jie yra Lietuvos piliečiai. Pareiškėjas dirba įmonės direktoriumi ir akcininku nuo 2006 m., turi nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajone, o jokių ryšių su kitomis valstybėmis, įskaitant Rusiją, kurios pilietybę turi tik dėl tarnybos sovietinėje kariuomenėje, neturi. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai išplėtė grėsmės sąvoką, nes rėmėsi tik praeityje padarytais nusikaltimais, neatsižvelgdamas į dabartinę situaciją ir asmens integraciją į Lietuvos visuomenę. Anot pareiškėjo, vien faktas, kad asmuo praeityje padarė nusikaltimą, nesuponuoja būsimų grėsmių visuomenei, ypač kai nėra konkrečių įrodymų, jog tokia grėsmė egzistuoja šiuo metu. Pareiškėjo teigimu, atsakovo priimtas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi buvo priimtas mechaniškai, neatsižvelgiant į jo unikalią padėtį, ilgametę integraciją į šalies gyvenimą ir tai, kad jis šiuo metu jokios realios grėsmės nekelia.
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, tuo pagrindu, jog baigiasi leidimo nuolat gyventi galiojimas. Atsakovas, remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei dėl jo padarytų sunkių ir apysunkių nusikaltimų, t. y. neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, kontrabandos, neteisėto alkoholio ir akcizinių prekių laikymo – bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme bei 7 500 Eur bauda, priėmė skundžiamą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi. Nors nuosprendis dar neįsiteisėjęs, tačiau sprendimas grindžiamas faktu, kad padaryta nusikalstama veika yra sunki, padaryta tyčia, o tokie veiksmai pagal teismų praktiką pagrįstai leidžia daryti išvadą apie realią ir akivaizdžią grėsmę visuomenei. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva – sutuoktinė ir pilnamečiai vaikai, darbo patirtis – buvo įvertinti, tačiau jie nelaikytini pakankamais, nes padaryti nusikaltimai rodo, kad pareiškėjas nėra integravęsis į visuomenę ir nesilaiko teisės normų. Atsakovas pažymi, kad leidimas nuolat gyventi suteikia beveik tokį patį teisinį statusą kaip pilietybė, todėl reikalavimai tokio leidimo turėtojui yra aukštesni, ypač susiję su viešosios tvarkos užtikrinimu. Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundas su priedais bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo į skundą pateikimo buvo išsiųsti per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą ir laikomi tinkamai įteiktais. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 25S65618, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2024 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą Nr. 2412-LNGK-0142 pakeisti leidimą nuolat gyventi, tuo pagrindu, jog baigiasi leidimo nuolat gyventi galiojimas.
Migracijos departamentas gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 9 d. išvadą Nr. 5-S-939, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, dėl to, kad pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos – neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, kontrabanda, neteisėtas naminių stiprių alkoholinių gėrimų laikymas, neteisėtas akcizais apmokestinamų prekių laikymas – už kurias atsakomybė nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalyje ir BK 199 straipsnio 4 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai, o nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 1992 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalį, kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas.
Migracijos departamentas, įvertinęs Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvadą bei kitus duomenis, 2025 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą Nr. 25S59867, kuriuo nepakeitė leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, Migracijos departamentas 2025 m. kovo 9 d. priėmė sprendimą Nr. 25S65618, kuriuo panaikino leidimą nuolat gyventi.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 25S59867, pateikė skundą teismui dėl jo panaikinimo, tačiau Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10014-631/2025, pareiškėjo skundas buvo atmestas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 25S65618, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis).
Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos (UTPĮ 4 straipsnio 5 dalis).
UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos ar 7 kalendorines dienas nuo UTPĮ 4 straipsnio 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad nagrinėjant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).
UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Užsieniečio siekis gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nors ir suprantamas asmeniniu požiūriu, tačiau savaime nesuteikia pirmenybės prieš visuomenės saugumo, viešosios tvarkos bei kitus svarbius valstybės interesus. Teisinis reguliavimas aiškiai parodo, kad viešasis interesas šioje srityje yra viršesnis. Įstatymų leidėjas įtvirtina mechanizmą, leidžiantį atsakingoms institucijoms, t. y. šios bylos kontekste – pirmiausia Policijos departamentui – įvertinti galimą užsieniečio keliamą grėsmę, ir esant pagrįstai rizikai, priimti sprendimą ne tik atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą nuolat gyventi, bet ir panaikinti jau turimą leidimą ar teisę gyventi Lietuvoje. Tai rodo, kad migracijos politika grindžiama atsargumo principu – valstybė turi teisę ir pareigą užtikrinti, jog jos teritorijoje teisėtai gyventų tik tie asmenys, kurių buvimas nekelia pavojaus viešajai tvarkai ar visuomenei. Toks požiūris atitinka bendruosius nacionalinio saugumo interesus bei Europos Sąjungos teisėje pripažįstamus proporcingumo ir būtinybės principus.
UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. To paties UTPĮ 54 straipsnio 21 punkte nurodoma, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, o tuo atveju, kai leidimas nuolat gyventi užsieniečiui išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu, – jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 3 d. gavo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą įvertinti, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 9 d. pateikė išvadą Nr. 5-S-939, kurioje nurodė, jog 2021 m. gegužės 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo galimai padarytų nusikalstamų veikų pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 4 dalį, 201 straipsnio 3 dalį ir 1992 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu ir paskyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę bei 7 500 Eur dydžio baudą (nuosprendis dar neįsiteisėjęs). Teismas nustatė, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo aštuoniolika šaunamųjų ginklų, dideliu kiekiu šaudmenų, sprogstamaisiais paketais, kontrabandos būdu gabeno ginklus iš Latvijos, laikė akcizines prekes bei 25,38 l naminio alkoholio. Dėl dviejų inkriminuotų veikų jis yra įtariamas padaręs sunkius nusikaltimus, vieną apysunkį nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą. Tokie nusikaltimai, ypač susiję su neteisėtu disponavimu ginklais ir jų kontrabanda, kelia tiesioginę grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ir valstybės saugumui, didina nusikalstamumo, radikalizacijos, terorizmo ir nesaugumo riziką. Remiantis surinktais duomenimis, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Teismo vertinimu, surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo veiksmai kelia realią ir pagrįstą grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenės saugumui. Nustatyta, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos sąmoningai – pareiškėjas aktyviais veiksmais realizavo neteisėtus ketinimus, suvokdamas jų pavojingumą ir galimas pasekmes žmonių gyvybei bei sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos pobūdis – neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogmenimis – objektyviai suponuoja didelę grėsmę ne tik atskiriems asmenims, bet ir visai visuomenei, tokie veiksmai vertintini kaip nesuderinami su užsieniečio, siekiančio nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, statusu. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad šios kategorijos nusikalstamos veikos siejamos su padidinta rizika smurtinių nusikaltimų, plėšimų, teroristinių aktų bei organizuoto nusikalstamumo kontekste. Be to, tokių ginklų paplitimas kelia grėsmę regioniniam ir tarptautiniam saugumui, sudaro sąlygas radikalizacijos bei ekstremizmo plitimui. Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjo elgesys rodo nepakankamą integraciją į Lietuvos visuomenę, nesilaikymą visuotinai priimtų elgesio normų bei pagarbos teisės viršenybei stoką, šioje byloje yra pagrįsta ir neprieštarauja objektyviai faktinei situacijai. Tokia asmens laikysena nesuderinama su teisėtu lūkesčiu, kad asmenys, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savo teisėmis naudosis laikydamiesi įstatymų ir prisidės prie visuomenės saugumo užtikrinimo, o ne piktnaudžiaus suteiktu statusu nusikalstamų veikų vykdymui. Atsižvelgiant į tai, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia asmeniui ne tik teisę naudotis plačiomis socialinėmis garantijomis, bet ir reikalauja atitinkamos atsakomybės laikytis šalies įstatymų, Migracijos departamento sprendimas panaikinti šį leidimą vertintinas kaip proporcinga ir būtina priemonė siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir apsaugoti visuomenės saugumą. Vertinant susiklosčiusią situaciją iš viešojo intereso pozicijų, darytina išvada, jog egzistuoja pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas sprendimui dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, o pati priemonė atitinka konstitucinius proporcingumo ir būtinybės principus.
Atkreiptinas dėmesys, kad situacija, kuomet asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006). Atitinkamai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat praktika patvirtina, kad sprendimas panaikinti leidimą gyventi gali būti priimtas nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio užsieniečių atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014, 2023 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2003-815/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1978-821/2023).
Taigi, pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, UTPĮ vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ turi būti aiškinama plačiau nei vien tik per baudžiamosios teisės prizmę. Ši sąvoka apima ne tik įrodytus, bet ir tikėtinus, pagrįstomis aplinkybėmis pagrindžiamus pavojus. Tai reiškia, kad viešajai tvarkai ar valstybės saugumui keliamą grėsmę gali sudaryti ir situacijos, kai užsieniečio veiksmai nėra (dar) įvertinti baudžiamosios teisės požiūriu, pavyzdžiui, nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio. Tokiu atveju vertinama ne tai, ar asmuo padarė konkretų nusikaltimą, o ar jo elgesys kelia realų pavojų valstybės ar visuomenės interesams. Šiuo požiūriu lemiamą reikšmę turi ne faktinis nusikaltimo konstatavimas teismo sprendimu, o valstybės institucijų turima ir objektyviai įvertinta informacija apie asmens elgesį, leidžianti daryti išvadą apie grėsmės buvimą ar jos tikimybę. Kitaip tariant, UTPĮ įtvirtinta sąvoka apima ir galimą pavojų, kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje atsiranda rizika viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar valstybės stabilumui, nepriklausomai nuo to, ar dėl tokio elgesio jau pradėtas baudžiamasis procesas ar priimtas apkaltinamasis sprendimas. Tokia aiškinimo kryptis atitinka prevencinį migracijos teisinio reguliavimo tikslą – užtikrinti, kad užsieniečių buvimas šalyje neprieštarautų viešajam interesui, o grėsmė saugumui būtų eliminuota dar jai realiai materializuojantis.
Teismo vertinimu, pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir pagrįsta objektyviomis, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas padarė nusikalstamas veikas aktyviais veiksmais, veikdamas tiesiogine tyčia – t. y. suprasdamas savo elgesio neteisėtumą, suvokdamas savo veiksmų pasekmes ir sąmoningai jų siekdamas. Toks elgesys, kuriuo tiesiogiai keliama grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai ar kitoms esminėms vertybėms, suponuoja ne tik formaliai nusikalstamų veikų buvimą, bet ir rodo giluminę asmens socialinių normų nepaisymo tendenciją. Šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo elgesys nėra atsitiktinis ar vienkartinis, bet atspindi bendrą jo nusistatymą Lietuvos Respublikos teisės normų atžvilgiu. Teismas sutinka su Migracijos departamento pozicija, kad tokie veiksmai atskleidžia pareiškėjo nepakankamą integraciją į Lietuvos visuomenę. Jis ne tik nesilaiko visuotinai priimtų elgesio taisyklių, bet ir nėra išsiugdęs pagarbos kitų visuomenės narių teisėms bei interesams, ignoruoja pareigas, kurias įstatymai numato kiekvienam asmeniui, gyvenančiam Lietuvos Respublikoje. Šios vertinamosios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjo elgesys nesudaro prielaidų laikyti jį asmeniu, galinčiu toliau naudotis teisėmis, susijusiomis su nuolatiniu gyvenimu šalyje, nes egzistuoja pagrįsta rizika, jog jis ir ateityje gali daryti teisės pažeidimus ar kitaip pažeidinėti viešąją tvarką.
Pažymėtina, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikoje turint leidimą nuolat gyventi nėra absoliuti – tai yra su viešuoju interesu susijusi privilegija, kurios įgyvendinimas turi būti vertinamas ne tik užsieniečio naudai, bet ir atsižvelgiant į visuomenės, kaip visumos, saugumo, stabilumo bei viešosios tvarkos užtikrinimo poreikį. Atsižvelgiant į tai, kad nuolatinio gyventojo statusas suteikia užsieniečiui platesnes socialines ir teises bei prieigą prie valstybės išteklių (pvz., socialinių garantijų, sveikatos apsaugos sistemos, darbo rinkos ir kt.), objektyviai svarbu, kad tokį statusą turėtų tik asmenys, kurių reputacija, elgesys ir laikysena sudaro pagrindą teigti, jog jų buvimas valstybėje neprieštarauja viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju, byloje nustatyti pareiškėjo veiksmai, jų pobūdis ir aplinkybės, kuriomis jie buvo atlikti, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikoje, turint leidimą nuolat gyventi, kelia realų pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Kaip jau minėta, net jei dėl pareiškėjo veikų dar nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio arba tam tikros veikos dar nėra galutinai kvalifikuotos baudžiamosios teisės prasme, visuma objektyvių duomenų leidžia konstatuoti grėsmės egzistavimą. Kaip yra išaiškinta teismų praktikoje, siekiant įvertinti užsieniečio keliamos grėsmės lygį, nėra būtina nustatyti, kad asmuo būtų padaręs konkretų nusikaltimą ar dėl jo būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis – pakanka pagrįstai įvertinti elgesį, kuris suponuoja riziką arba jos tikimybę.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visuomenės teisėtas interesas – kad nuolatiniais gyventojais taptų tik nepriekaištingos reputacijos užsieniečiai, kurių buvimas šalyje nesukeltų rizikos visuomenės narių gyvybei, sveikatai ar turtui – šiuo atveju negali būti įgyvendintas kita priemone nei leidimo nuolat gyventi panaikinimas. Toks sprendimas laikytinas ne tik teisėtu, bet ir proporcingu, atitinkančiu konstitucinį viešojo saugumo principą ir leidžiančiu valstybės institucijoms efektyviai vykdyti užsieniečių buvimo kontrolę, užkertant kelią galimiems pažeidimams ateityje.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).
2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų. Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).
Sutiktina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Tai yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-342/2010, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020).
Teismas pažymi, kad nors iš Migracijos departamento sprendimo matyti, jog esminis jo pagrindas yra Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo atliktų nusikalstamų veikų, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėjo šeimos nariai – sutuoktinė bei du pilnamečiai vaikai – yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos teritorijoje. Pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai yra integruoti į Lietuvos visuomenę ir gyvena šalyje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1995 m. dirbo Lietuvoje, t. y. nuo 1995 m. sausio 2 d. iki 1995 m. spalio 30 d. ir nuo 2003 m. gegužės 7 d. iki 2006 m. vasario 1 d. dirbo O. K. personalinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), o nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2009 m. balandžio 8 d. ir nuo 2010 m. balandžio 19 d. iki šiol – (duomenys neskelbtini) direktoriumi, taip pat yra šios įmonės akcininkas. Šie duomenys, be kita ko, patvirtina, kad pareiškėjui buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Ukrainoje, pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas dar 1995 m., vėliau šis leidimas buvo nuolat pratęsiamas. Jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 1995 m., o nuo 2000 m. ji pastoviai deklaruota adresu – (duomenys neskelbtini).
Teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo neigti pareiškėjo glaudžių šeiminių, ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika – nustatyta, kad pareiškėjas daugelį metų gyvena Lietuvoje, turi čia šeimą – sutuoktinę ir du pilnamečius vaikus, kurie yra Lietuvos piliečiai, taip pat nepertraukiamai dirba ir gauna draudžiamąsias pajamas, turi ilgametę gyvenamąją vietą Lietuvos teritorijoje bei vykdo verslą. Visa tai neabejotinai liudija apie jo socialinę integraciją ir formalius ryšius su šalimi. Vis dėlto teismas pabrėžia, kad vien socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių egzistavimas savaime nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Šiuo atveju būtina įvertinti ne tik asmens ryšius, bet ir jo elgesį, vertybes, teisės normų laikymąsi bei bendrą teisinę laikyseną. Pareiškėjas minėtas nusikalstamas veikas atliko sąmoningai, suprasdamas jų pavojingumą ir pasekmes, t. y. veikė tyčia, siekdamas asmeninės naudos, ignoruodamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei demonstruodamas nepagarbą visuomenėje priimtoms normoms. Šios veikos – tai ne atsitiktiniai ar pavieniai pažeidimai, o rimti, sistemiški ir pavojingi teisės aktų pažeidimai, susiję su viešajai tvarkai itin reikšmingais objektais – šaunamaisiais ginklais, akcizinėmis prekėmis ir kontrabanda. Tokios veikos kelia tiesioginę grėsmę ne tik valstybės ekonominiams interesams, bet ir visuomenės saugumui, o jų pobūdis leidžia pagrįstai spręsti apie pareiškėjo teisinės elgsenos tendencijas ir vertybines nuostatas. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad net ir esant stipriems asmens ryšiams su šalimi, tai nepaneigia galimybės manyti, jog toks asmuo kelia realų pavojų valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, kai jo elgesys rodo nuolatinį teisės normų ignoravimą ir aukštą recidyvo tikimybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4823-525/2019; 2025 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1334-502/2025). Todėl, įvertinus aplinkybių visumą – tiek pareiškėjo integracijos lygį, tiek pavojingų veikų pobūdį bei jų padarymo aplinkybes – darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai negali būti vertinami kaip paneigiantys jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstai gali būti ribojama, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, visuomenės saugumą ir teisinę tvarką.
Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada ir nevertino jo situacijos individualiai, yra atmetami kaip nepagrįsti. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas ne tik vadovavosi trečiojo suinteresuoto asmens pateikta išvada, bet ir išsamiai vertino pareiškėjos situaciją, įskaitant jo ryšius su kilmės valstybe bei šeimos aplinkybes. Toks vertinimas atitinka individualaus bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo principus.
Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė – tai nėra teisė, kuri savaime kyla kiekvienam asmeniui vien dėl jo valios gyventi konkrečioje valstybėje. Ši teisė trečiųjų šalių piliečiams yra suteikiama tik tada, kai jie atitinka įstatymų nustatytas sąlygas ir reikalavimus. Tokia pozicija yra nuosekliai formuojama ir administracinių teismų praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014 yra išaiškinęs, kad užsieniečių teisė gyventi Lietuvoje nėra absoliuti ir gali būti ribojama vadovaujantis teisės aktais bei atsižvelgiant į viešojo intereso apsaugą. Kaip jau minėta, šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas įvykdė du sunkius nusikaltimus, vieną apysunkį nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą. Tai rodo sisteminį teisės nepaisymą ir kelia pagrįstą abejonių dėl pareiškėjo gebėjimo laikytis viešosios tvarkos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjas nebėra tas subjektas, kuris atitiktų leidimo nuolat gyventi sąlygų tikslus – tai yra, kad tokį leidimą turi turėti tik asmenys, kurie nėra laikytini grėsme visuomenės saugumui ir kurie gerbia valstybės teisinę sistemą. Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi diskrecijos spręsti dėl pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ar išdavimo, kai nustatoma, kad asmuo neatitinka imperatyvių UTPĮ reikalavimų. Tokiu atveju Migracijos departamentas privalo laikytis galiojančių teisės normų ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų nuostatas. Kadangi šiuo atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo veiksmais kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, o šis sprendimas atitinka tiek įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, tiek valstybės teisėtą interesą užtikrinti visuomenės apsaugą nuo potencialios grėsmės.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos leidimų panaikinimo tvarkos, o ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, remiantis teisiniais pagrindais. Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus individualią pareiškėjo situaciją ir atlikus galiojančių teisės aktų analizę, todėl jis yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas atitinka minėtus VAĮ nustatytus reikalavimus – jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, sprendime yra aiškiai nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimui, jo motyvai, taip pat administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią instituciją, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo procedūrą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. kovo 9 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S65618, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.
Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjos Daina Kukalienė
Jolanta Medvedevienė
Asta Urbonienė