Civilinė byla Nr. e2A-293-781/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01433-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.1.6.1.; 3.3.1.15.; 3.2.6.5.;

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams N. M. ir N. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas (toliau - ieškovė) prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų N. M. (toliau - atsakovas) ir N. P. (toliau - atsakovė) sudarytą 2015 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9775 (toliau – pirkimo-pardavimo sutartis), taikyti restituciją natūra, grąžinant šalims tai, ką jos perleido pagal ginčo sutartį, ieškovės reikalavimų į atsakovą patenkinimą nukreipti į turtą, grąžintą jam po restitucijos taikymo.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas 2007 m. rugsėjo 6 d. sudarė kredito sutartį Nr. LOAN_45297 (toliau – Kredito sutartis) dėl 637 000 Eur kredito, skirto turizmo komplekso (duomenys neskelbtini) (toliau - Kompleksas) statybai ir įrengimui, suteikimo. Už gautą kreditą atsakovas Kredito sutartimi įsipareigojo mokėti ieškovei kintamas palūkanas, o visą kreditą grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. 2009 m. sausio 12 d. Papildomu susitarimu Nr. 4 šalys susitarė, kad ieškovė suteiks atsakovui papildomus 272 555, Eur baigiamiesiems statybos darbams, įrengimui pirkti, kartu pratęsiant kredito grąžinimo terminą iki 2016 m. lapkričio 16 d., o papildomai suteikiamos kredito dalies – iki 2019 m. spalio 16 d. Kredito sutarties su jos pakeitimais įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo ir jo sutuoktinės N. M., IĮ „Auksinis drakonas“, UAB „Kim service laidavimu“, Komplekso hipoteka.

3.       Ieškovė, atsakovui nevykdant įsipareigojimų, nuo 2016 m. vasario 23 d. nutraukė Kredito sutartį bei pareikalavo viso kredito grąžinimo prieš terminą. Ieškovė 2016 m. vasario 25 d. taip pat kreipėsi į atsakovo laiduotojus, prašydama per laidavimo sutartyse nustatytą terminą įvykdyti savo solidarius įsipareigojimus. Atsakovas ir jo laiduotojai neįvykdė ieškovės reikalavimo, nurodytu papildomu terminu negrąžino kredito, nesumokėjo palūkanų ir netesybų. Todėl ieškovė inicijavo skolos išieškojimą iš įkeisto turto. 2016 m. balandžio 22 d. ieškovei iš atsakovo priteista bendra 1 110 158,80 Eur skola bei 0,994 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito likučio (897 303,20 Eur) nuo 2016 m kovo 1 d. iki visiško prievolės įvykdymo. Visi atsakovo laiduotojai atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus, o įkeisto turto vertės nepakanka skolai padengti. Ieškovei tapo žinoma, kad atsakovas iki Kredito sutarties nutraukimo atsakovei perleido butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą – dviračių saugyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį(duomenys neskelbtini); 2/47 dalis negyvenamosios patalpos – parkingo (automobilių aikštelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau - Turtas). Ieškovė mano, kad Turto perleidimu buvo pažeistos jos teisės. Faktinės Turto perleidimo aplinkybės leidžia pagrįstai laikyti, kad sudarydami ginčo sutartį atsakovai elgėsi nesąžiningai, siekiant formaliai (tariamai) išimti turtą iš atsakovo turto masės. Todėl pirkimo-pardavimo sutartis actio Pauliana pagrindu turėtų būti pripažinta negaliojančia, o nuosavybės teisė į Turtą grąžinta atsakovui. 

4.       Atsakovų atstovo teismui pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutinkama, prašoma jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyta, kad Turtui įsigyti atsakovas nuosavų lėšų neturėjo, todėl 2014 m. gruodžio 22 d. su atsakove buvo sudaryta paskolos sutartis (toliau – paskolos sutartis) dėl 200 000 Lt paskolos atsakovui suteikimo. 2015 m. gegužės 20 d. sutartine hipoteka Turtas buvo įkeistas atsakovei, taip užtikrinant atsakovo įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Turtas atsakovei buvo perleistas ginčo sutartimi dengiant įsiskolinimą pagal paskolos sutartį.

5.       Nesutikdami su ieškovės argumentais dėl actio Pauliana instituto taikymo atsakovai nurodė, kad jų sudarytas sandoris nepažeidžia ieškovės teisių. Įvykus Turto perleidimui, jokie reikalavimai į šį Turtą nebuvo pareikšti. Atsakovui negalint atsiskaityti su atsakove pagal paskolos sutartį, būtų nepagrįstai pažeistos jos teisės. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas privalėjo sudaryti ginčo sandorį. Be to, ieškovė teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą. Todėl, nesant pagrindų nustatyti visas būtinas actio Pauliana sąlygas, ieškinys turi būti atmestas.

6.       Ieškovė dublike papildomai paaiškino, kad Turto perleidimu atsiskaitydamas su atsakove prieš terminą pagal paskolos sutartį, tokiu būdu suteikdamas atsakovei pirmenybę lyginant su kitais kreditoriais, atsakovas pažeidė ieškovės teises. Pažymėjo, kad tuo atveju, kai skolininkas sutinka perleisti įkeistą turtą hipotekos kreditoriui nesuėjus terminui įvykdyti prievolę, nelaikytinas hipotekos kreditoriaus teisių įgyvendinimu ar skolininko pareigos vykdymu. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Kredito sutartimi taip pat įsipareigojo be rašytinio ieškovės sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti savo ilgalaikio turto, tačiau ginčo sutartimi šį įsipareigojimą pažeidė. Ieškovės manymu, beprocentė paskola 5 metų laikotarpiui, Turto pardavimas atsakovei už mažesnę nei rinkos kainą patvirtina artimų ryšių tarp atsakovų egzistavimą ir atsakovės nesąžiningumą.

7.       Atsakovų atstovo pateiktame triplike palaikoma atsiliepime nurodyta pozicija.

8.       Atsakovė triplike patikslino anksčiau nurodytas aplinkybes pažymėjusi, jog už Turtą atsakovas visiškai atsiskaitė su atsakove, ir ginčo sandorio sudarymu atsakovei nebuvo grąžinta paskolos sutartimi suteikta paskola.

II.                      Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

10.       Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas actio Pauliana taikymo galimybę, konstatavo neabejotiną ieškovės galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą.

11.       Analizuodamas ieškovės argumentą dėl jos teisių pažeidimo ginčo sutartimi teismas nustatė, kad atsakovas įrodė Turto įsigijimą už skolintas lėšas (57 924 Eur). Pažymėjo, kad nei įstatymu, nei paskolos sutartimi nedraudžiama paskolos gavėjui prievolę įvykdyti prieš terminą, todėl šalių susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo kreditoriui, skolininkui nebeturint galimybės grąžinti skolą pinigais, o pirkėjui (kreditoriui) sumokant skirtumą tarp paskolos sumos ir turto vertės, nelaikytinas ieškovės teisių pažeidimu nagrinėjamoje byloje. Pirmiau nustatytų aplinkybių kontekste teismas vertino, kad turto, įkeisto prievolės įvykdymui užtikrinti, perleidimas kreditoriui už skolą šalių susitarimu, o ne priverstine sprendimų vykdymo tvarka, nelaikytinas pirkėjo nesąžiningumu, nes ginčo sutarties sudarymo padariniai yra tokie patys, kokie būtų, jeigu jis nebūtų sudarytas.

12.       Pasisakydamas dėl privalomumo atsakovui sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį teismas pripažino esant atsakovo prievolei atsiskaityti su atsakove, todėl ginčo sutarties sudarymas negali būti vertinamas kaip neprivalomas ir pažeidžiantis ieškovės teises.

13.       Sprendime taip pat nurodyta, jog dėl sudaryto ginčijamo sandorio atsakovas netapo nemokus ieškovės atžvilgiu, nors jis ir investavo į įsigyjamą turtą savas lėšas. Sudarius ginčo sutartį su atpirkimo teise, ši aplinkybė grąžino atsakovą į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį, t.y. jis gavo iš turto pirkėjo ne mažesnę sumą (negrąžinta 57 924 Eur paskola + 91 400 Eur sumokėta kaina), negu buvo investavęs į perkamą turtą.

14.       Teismas nenustatė pagrindų atsakovės nesąžiningumui nustatyti. Pažymėjo, kad į bylą pateikta sutartis, sutartinė hipoteka, jų pagrindu padaryti atitinkami įrašai Nekilnojamojo turto registre, įrodymai apie atsakovės atliktus mokėjimus už turto draudimą, turtui teikiamas komunalines paslaugas, suponuoja išvadą, jog šalių pasirašyta sutartis atitiko jų valią ir tikslus, sukėlė teisinių padarinių, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia. 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

        15.1. Atsakovas, pardavęs atsakovei Turtą už mažesnę nei jo įsigijimo ir rinkos kainą, ir atsiskaitymas su atsakove anksčiau termino, pažeidė ieškovės teises.

        15.2. Aplinkybę, kad atsakovei perkamas Turtas kainavo ne daugiau nei 91 400 Eur taip pat patvirtina faktas, kad Turtas parduotas su atsakovo atpirkimo teise, pagal kurią jam suteikta galimybė iki 2020 m. lapkričio 5 d. už 91 400 Eur atgauti nuosavybės teisę į Turtą.

15.3. Atsakovas neturėjo pareigos pirmiausia atsiskaityti su atsakove kaip hipotekos kreditore. Ieškovė pažymėjo, kad nepradėjus priverstinio išieškojimo procedūros nėra galimas hipotekos objekto perleidimas hipotekos kreditoriui.

15.5. Skundžiamo sprendimo išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą, yra nepagrįsta. Šią aplinkybę įrodo paskolos sutarties ir Turto perleidimo sąlygos.

15.6. Aplinkybę, kad Turto pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, patvirtina ieškovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas į juos neatsižvelgė. Tikrasis atsakovų susitarimas buvo ne Turto perleidimas, o formalus laikinas nuosavybės teisės perregistravimas, tam, kad kreditoriai negalėtų patenkinti savo reikalavimų.   

16.       Nesutikdamas su apeliaciniu skundu, atsakovas atsiliepimu prašo taikyti senaties terminą, atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti iš jos atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad:

16.1. Ieškovė trečiuoju asmeniu dalyvavo atsakovo santuokos nutraukimo byloje, kur buvo išviešinta nekilnojamojo turto duomenų bazės informacija. 2016 m. birželio 22 d. ieškovė teikė atsiliepimą į ieškinį šioje byloje. Nors ieškovė jau nuo 2016 m. birželio 22 d. turėjo žinoti apie ginčo sutartį, ieškinį ji pareiškė tik 2016 m. liepos 20 d., praleisdama vienerių metų ieškinio senaties terminą.

16.2. Atsakovas privalėjo sudaryti ginčo sandorį, nes negalėjo grąžinti atsakovei paskolos, suteiktos jam gyvenamajam būstui pirkti.

16.3. Ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu jokių reikalavimų atsakovui nebuvo pareiškusi, Kredito sutartis nebuvo nutraukta, todėl ginčo sandoris niekaip nesusijęs su ieškovės interesų pažeidimu.

16.4. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia jos teises, ir kad nepradėjus priverstinio išieškojimo procedūros, neturint atlikto vykdomojo įrašo, apskritai nėra galimas hipotekos objekto perleidimas hipotekos kreditoriui, kadangi tokios galimybės nenumato įstatymai.

16.5. Įkeisto prievolės įvykdymo užtikrinimui turto perleidimas kreditoriui už skolą šalių susitarimu, o ne priverstine sprendimų vykdymo tvarka, nelaikytinas pirkėjo nesąžiningumu, nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, sandorio sudarymo pasekmės yra praktiškai tokios pačios, kokios būtų, jeigu sandoris nebūtų sudarytas.

17.       Atsakovė atsiliepime taip pat prašo taikyti senaties terminą ieškovės teisėms apginti, atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti iš jos atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė rėmėsi analogiškais argumentais, išdėstytais atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą. Papildomai paaiškino, kad:

17.1. Kadangi ginčijamu sandoriu perleistasis turtas buvo įkeistas atsakovei už suteiktą paskolą pagal paskolos sutartį, tai skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas būtų tenkinamas iš įkeistojo turto vertės, ieškovei neturint galimybės pasinaudoti pirmumo teise nukreipti išieškojimą į šį turtą.

17.2. Atsakovė nebuvo Kredito sutarties šalis ir ieškovė jai jokių reikalavimų ir pretenzijų ne tik nereiškė, bet ir neturi jokio pagrindo reikšti. Todėl ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ginčijamas sandoris tariamai pažeis ieškovės teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

19.       CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau teismų praktika pripažįsta, jog šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Ieškovė Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą pridėti prie bylos 2018 m. rugpjūčio 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, kuriame užfiksuota perduodama išieškotojui (ieškovei) turto vertė. Atsižvelgdama į tai, kad turto perdavimo išieškotojui aktas buvo sudarytas po ginčo sprendimo priėmimo ir jis patvirtina atsakovo turimo įsiskolinimo ieškovei kompensavimo apimtį, teisėjų kolegija mano esant tikslinga šį įrodymą pridėti prie bylos.

20.       Sprendžiant dėl teismui pateiktos atsakovo skolos apskaičiavimo 2018 m. spalio 12 d. pažymos pridėjimo prie bylos klausimą vertintina, kad naujai pateiktas dokumentas realiai galėjo būti pateiktas ir pirmosios instancijos teisme, ieškovė nepagrindė būtinybės jį pateikti vėliau, todėl teisėjų kolegija šios pažymos nepriima ir prie bylos neprideda. 

Dėl ieškinio senaties taikymo

21.       Susipažinusi su atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą pateiktu prašymu taikyti ieškinio senatį ieškovės teisėms apginti, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme klausimas dėl ieškinio senaties taikymo nebuvo keliamas. Pažymėtina, kad 2017 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktame prašyme atsakovų atstovas advokatas Giedrius Baziulis nebepalaikė prašymo dėl senaties termino taikymo (9 t., b.l. 9). Argumentus dėl ieškinio senaties taikymo atsakovai nurodė tik atsiliepimuose į apeliacinį skundą, t. y. priėmus jiems nepalankų sprendimą. CPK 306 straipsnyje numatyta, kad „<...> apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.“ Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai dėl ieškinio senaties taikymo nesvarstytini, kaip neturintys reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

22.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

23.       Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).

24.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė visų actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, būtina patikrinti, ar šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisėtos. 

1)       Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės

25.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino esant ieškovės galiojančiai teisei į atsakovą, tačiau nenustatė kitų būtinų sąlygų actio Pauliano ieškiniui tenkinti.

26.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad teismas suklydo spręsdamas dėl šio kreditorių interesų apsaugai skirto instituto taikymo sąlygų, kas lėmė ir neteisingos teismo išvados dėl ginčo dalyko susiformavimą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teisme iš naujo vertinamos būtent tos sąlygos, kurių netinkamu nustatymu ir yra grindžiamas apeliacinis skundas (CPK 320 straipsnis), t. y. nepasisakant dėl galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą egzistavimo. 

2)       Dėl kreditorių teisių pažeidimo 

27.       Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti ir tokius kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie tiesiogiai neišvardinti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, o taip pat tai, kad šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; šiuo aspektu pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

28.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartimi atsakovė iki 2019 m. gruodžio 22 d. paskolino atsakovui 200 000 Lt (57 924 Eur). Paskolos sutarties 3.4. papunkčiu paskolos gavėjas įsipareigojo prievolės įvykdymą užtikrinti būsimo įgyjamojo nekilnojamojo turto įkeitimu (3 t., b.l. 43). 2015 m. balandžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas iš UAB „VILBRA“ asmeninės nuosavybės teise už 110 056 Eur (su PVM) nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2/47 dalis parkingo (automobilių aikštelės), esančio (duomenys neskelbtini) (3 t., 55-68). 2015 m. gegužės 20 d. sutartine hipoteka atsakovas įkeitė jam priklausantį minėtą turtą atsakovei, užtikrinant paskolos sutarties įvykdymą (3 t., b.l. 45-54). 2015 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi su atpirkimo teise atsakovas pardavė atsakovei Turtą už 91 400 Eur, numačius Turto atpirkimo galimybę už tą pačią kainą iki 2020 m. lapkričio 5 d. (3 t., b.l. 8-25).

29.       Vienas iš argumentų, kuriuo rėmėsi ieškovė įrodinėdama jos teisių pažeidimą, buvo Turto atsakovei pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą, kas neigiamai įtakojo atsakovo mokumą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamu sandoriu perleisto turto vertės atitikimo jo rinkos kainai, nurodė, kad atsakovei perkamas turtas kainavo 149 324 Eur (negrąžinta paskola 57 924 Eur + sumokėta Turto kaina 91 400 Eur), o tai yra daugiau už ieškovės nurodomą vidutinę rinkos vertę. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiu teismo teiginiu, kadangi byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių šalių ketinimus pirkimo-pardavimo sandoriu grąžinti atsakovui paskolos sutartimi suteiktas lėšas. Susipažinus su paskolos sutarties, 2015 m. gegužės 20 d. sutartinės hipotekos sutarčių turiniu matyti, kad paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo prievolės įvykdymą užtikrinti būsimo įgyjamojo nekilnojamojo turto įkeitimu (3 t., b.l. 43), kad Turto hipoteka yra užtikrinama paskolos sutartis (3 t., b.l. 45-49). Darytina išvada, kad atsakovo įsigyto Turto įkeitimas buvo skirtas paskolos grąžinimui atsakovei užtikrinti, todėl jo perleidimu atsakovai siekė užbaigti paskolinius teisinius santykius. Priešingu atveju, pardavus atsakovei Turtą, neliktų paskolos jai grąžinimo garantijos, o tokia išvada prieštarautų anksčiau minėtoms aplinkybėms. Be to, atsakovai, įrodinėdami pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo privalomumą, tvirtino, kad atsakovas turėjo jį sudaryti, kadangi negalėjo grąžinti paskolos atsakovei.          

30.       Pažymėtina ir tai, kad patys atsakovai bylos nagrinėjimo metu keitė paaiškinimus dėl atsakovui suteiktos paskolos įskaitymo į Turto pardavimo kainą. Atsikirsdami į ieškovės reikalavimus atsakovai teigė, kad Turtas buvo perleistas atsiskaitant pagal paskolos sutartį, kadangi lėšų grąžinti atsakovei paskolą atsakovas neturėjo (3 t., b.l. 26). Tačiau atsakovės pateiktame triplike nurodyta kita pozicija teigiant, kad Turto perleidimo sandoriu nebuvo grąžinta paskolos sutartimi suteikta paskola (5 t., b.l. 177). Būtent šiuo, palankesniu atsakovams paaiškinimu, ir neįvertinęs byloje esančių įrodymų, rėmėsi pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad Turtas atsakovei buvo perleistas už didesnę nei ieškovės nurodytą vidutinę rinkos kainą.

31.       Ieškovės manymu, ginčo sutartis pablogino atsakovo turtinę padėtį ir pasunkino galimybę padengti skolą pagal Kreditavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad dėl sudaryto ginčijamo sandorio atsakovas netapo nemokus ieškovės atžvilgiu, kadangi iš turto pirkėjo jis gavo ne mažesnę sumą, negu buvo investavęs į perkamą turtą.

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančias aplinkybes, mano, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pirkimo-pardavimo sutarties įtaką atsakovo mokumui (mokumo pokyčiams) ieškovės teisių pažeidimo aspektu. Kaip buvo minėta anksčiau, atsakovas Turtą buvo įgijęs už 110 056 Eur, t. y. investavus į jį 52 132 Eur nuosavų lėšų. Neginčytina, kad Turtas atsakovei perleistas už 91 400 Eur. Byloje nustačius, kad Turto pardavimo kaina apima paskolos sumą, atsakovo turimos nuosavos lėšos po pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo sumažėjo iki 33 476 Eur, kas rodo akivaizdų jo turtinės padėties pablogėjimą.

33.       Apibendrinus nurodytus argumentus konstatuojama, kad atsakovo Turto įsigijimas už 110 056 Eur, šio Turto perleidimas atsakovei už žemesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą, t. y. 91 400 Eur, neabejotinai suponuoja ieškovės kaip kreditorės teisių pažeidimą. Nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad iš esmės vienintelio vertingo atsakovo turėto turto pardavimas, nulėmė ieškovės galimybės realiai išieškoti skolą iš atsakovo sumažėjimą arba galimybė išsiieškoti iš jo skolą apskritai išnyko. Todėl egzistuoja ir antroji actio Pauliana taikymo sąlyga.

3)       Dėl sandorio sudarymo privalomumo arba neprivalomumo

34.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta praktika).

35.       Teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas privalėjo sudaryti ginčo sandorį, kadangi jis kitu būdu negalėjo užtikrinti paskolos grąžinimo atsakovei.

36.       Pagal paskolos sutarties 1.1. papunktį atsakovas jam suteiktą paskolą įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. gruodžio 22 d. (3 t., b.l. 41). Taigi ginčo sutarties sudarymo momentu 2015 m. lapkričio 5 d. dar nebuvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas, t. y. iki 2019 m. gruodžio 22 d. atsakovui paskolos sutarties pagrindu negali kilti jokių neigiamų pasekmių. Ypač, kai šia sutartimi atsakovui buvo suteikta beprocentė paskola. Paskolos grąžinimas iki 2019 m. gruodžio 22 d. remiasi tik atsakovo laisva valia bei geranoriškumo pagrindais, o ne privalomumu grąžinti paskolą anksčiau termino. Aplinkybė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas turėjo įsipareigojimų atsakovės atžvilgiu, nėra tas imperatyvas, sukeliantis atsakovams neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti ginčo sutartį. Nagrinėjamu atveju tokios pareigos nenustatė nei teisės aktai, nei šalių susitarimas, todėl sutiktina su ieškove, kad pirkimo-pardavimo sandorio atsakovas sudaryti neprivalėjo, o jo sudarymas akivaizdžiai pažeidė ieškovės interesus.

4)       Dėl atsakovų nesąžiningumo

37.       CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga – trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

38.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

39.       Pirmosios instancijos teismas esamų faktinių aplinkybių kontekste atsakovo elgesį įvertino kaip labiau nesąžiningą, tačiau pagrindų, - konstatuoti atsakovės nesąžiningumo, - nenustatė.

40.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog atsakovo nesąžiningumą įrodo Kredito sutartimi prisiimtas įsipareigojimas be ieškovės rašytinio sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti kito asmens nuosavybėn turimo ilgalaikio turto (1 t., b.l. 16). Atsakovas ne tik neturėjo ieškovės rašytinio sutikimo, bet apie su atsakove sudaromą ginčo sutartį ieškovės net neinformavo, kas vertintina kaip akivaizdus ieškovės teisių pažeidimas. Be to, atsakovas, nevykdydamas Kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ieškovei, žinodamas apie negalėjimą be ieškovės rašytinio sutikimo perleisti ilgalaikį turtą, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, tuo blogindamas savo finansinę padėtį ir mažindamas turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, masę. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas, pardavęs Turtą, stengtųsi nors iš dalies padengti įsiskolinimą ieškovei. Nurodytų aplinkybių pakanka patvirtinti, kad atsakovas perleidęs atsakovei Turtą buvo nesąžiningas.

41.       Analizuojant atsakovės elgesį nesąžiningumo aspektu, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jos sąžiningumo. Byloje gausu įrodymų, patvirtinančių ypač glaudžius pasitikėjimo tarp atsakovų santykius, kas įgalina manyti, jog atsakovė galėjo žinoti apie atsakovo realią turtinę padėtį ir jo esamą įsiskolinimą ieškovei sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Visų pirma, tai 2014 m. gruodžio 22 d. paskolos sutarties sąlyga, pagal kurią atsakovui buvo suteikta beprocentė paskola (3 t., b.l. 41-43). Antra, ginčo sutarties 5.1. papunktyje nurodyta aplinkybė, kad daikto kainą pardavėjas iš pirkėjo gavo prieš pasirašant sutartį, ne notaro akivaizdoje (3 t., b.l. 17). Trečia, Turto pardavimas atsakovei už mažesnę kainą nei jo įsigijimo bei vidutinė rinkos vertė. Ketvirta, atsakovui suteikta Turto atpirkimo teisė. Penkta, nors atsakovai teismui pateikė pakankamai daug kvitų, patvirtinančių atsakovės atliktus mokėjimus už komunalines paslaugas, suteiktas ginčo sutartimi perleistam butui, tačiau byloje esanti 2015 m. spalio 6 d. atsakovo ir UAB „Grifs AG“ sudaryta stebėjimo ir reagavimo paslaugų sutartis, 2016 m. liepos 15 d. siųstuvų ir/ar SIM kortelių panaudos sutartis, UAB „Vilniaus vandenys“ raštas, TEO LT 2016 m. lapkričio 20 d. raštas (10 t., b.l. 124-131, 133, 8 t., b.l. 4) patvirtina, - net ir po Turto perleidimo atsakovei, - išlikusį aktyvų atsakovo dalyvavimą valdant minėtą nekilnojamąjį turtą. Šešta, iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties matyti, kad atsakovai abu buvo kaltinami siekę apgaulės būdu neteisėtai įgyti svetimą turtą, klastoję su paramos gavimu susijusius dokumentus (1 t., b.l. 78-98).  

42.       Nagrinėjamu klausimu aktuali kasacinio teismo praktika, kad teismas, spręsdamas dėl tokių asmenų nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, jog kreditoriui gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu, o pateikti įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013).

43.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

44.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, anksčiau minėti argumentai papildo vidinį teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl itin didelio atsakovų tarpusavio pasitikėjimo bei judviejų santykių artumo (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į byloje nustatytą atsakovų glaudų bendravimą pripažintina, jog atsakovė žinojo apie atsakovo turtinę padėtį ir apie tai, jog jis turi kreditorių, su kuriais nepajėgus atsiskaityti.

45.       Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu, o pirmosios instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.  

Dėl restitucijos taikymo

46.       Pripažinus 2015 m. lapkričio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, išspręstinas ir restitucijos taikymo klausimas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Remiantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra.

47.       Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011). Restitucija taikoma atsižvelgiant į įstatyme numatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, tai, taikant šį institutą kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, būtina užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

48.       CK 6.66 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisų pažeidimui pašalinti, reiškia tai, kad pripažinus negaliojančiu ginčijamą sandorį ir restitucijos pagrindu turtą grąžinus skolininko nuosavybėn, kreditorius turi teisę reikalauti, kad iš turto, atitekusio skolininkui pagal nuginčytus sandorius, būtų visiškai patenkintas jo reikalavimas, buvęs pagrindu ginčyti sandorį, t. y. jis neturi teisės reikalauti viso sandorio pagrindu perleisto turto ar visos jo vertės. Šios normos taikymas turi būti efektyvus ir užtikrinti kreditoriaus reikalavimų patenkinimą. 

49.       Vadovaujantis minėta teisės norma, bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovų sudaryta Turto pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, atsakovo skolos ieškovei išieškojimas nukreipiamas į ginčijamu sandoriu perleistą turtą, ir tik tiek, kiek reikalinga šio kreditoriaus reikalavimams tenkinti. Taip, kolegijos vertinimu, bus užtikrinta išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyra.

50.       Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). 

Dėl procesinės bylos baigties

51.       Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi išlaidų

52.        Dėl pasikeitusio procesinio rezultato byloje yra pagrindas atsakovės atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).

53.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovės apeliacinis skundas patenkintas ir jos ieškinys nauju sprendimu taip pat tenkinamas, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme atsakovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

54.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų 4 631,07 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (1 767 Eur žyminio mokesčio ir 2 864,07 Eur atstovavimo išlaidų) ir 3 582 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (1 767 Eur žyminio mokesčio ir 1 815 Eur atstovavimo išlaidų) bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovei kompensuojamos bylinėjimosi išlaidų dalies už advokato teisinę pagalbą, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, taip pat vadovaujasi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytais kriterijais bei dydžiais.

55.       Tenkinus ieškovės ieškinį ir apeliacinį skundą, jos nurodytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos išlaidos, kurios neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko, juridinio asmens kodas 112027077, ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. lapkričio 5 d. atsakovo N. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės N. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį su atpirkimo teise, notarinio registro Nr. 9775.

Taikyti restituciją: butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą – dviračių saugyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); negyvenamąją patalpą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2/47 dalis negyvenamosios patalpos – parkingo (automobilių aikštelės), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), grąžinti atsakovui N. M., o atsakovei N. P. priteisti iš atsakovo N. M. 91 400 Eur (devyniasdešimt vieną tūkstantį keturis šimtus eurų).

Atsakovo N. M. skolos ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui išieškojimą nukreipti į grąžintiną turtą.

Priteisti lygiomis dalimis ieškovei uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui iš atsakovo N. M. ir atsakovės N. P. po 4 106,54 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą šešis eurus 54 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimo nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.