Civilinė byla Nr. e2A-980-775/2026
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03877-2025-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1;
2.6.1.3.6; 2.6.1.4; 2.6.1.5; 3.3.1.19.1
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Edita Šliumpienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ralenga“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ralenga“ ieškinius atsakovei M. K., atstovaujamai įstatyminės atstovės V. S., dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. O., atstovaujama įstatyminio atstovo, M. O., B. Z., V. S..
Teismas
n u s t a t ė :
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ralenga“ (toliau – ieškovė) Vilniaus regiono apylinkės teismui pareiškė ieškinį (civilinės bylos Nr. e2-788-1246/2026), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės M. K. 175 Eur už vandentiekio tinklo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – vandentiekio tinklas), atidalinimo schemos ir kadastrinių bylų parengimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Šiaulių apylinkės teisme ieškovė pareiškė patikslintą ieškinį (civilinės bylos Nr. e2-475-1138/2026) atsakovei, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 225 Eur už vandentiekio tinklo apsaugos zonų servitutų plano parengimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 19 d. nutartimi minėtos civilinės bylos sujungtos ir perduotos nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui.
5. Ieškovė nurodė, kad nuosavybės teise vandentiekio tinklą valdo UAB „Vetumas“, E. O. ir A. K.. Vandentiekio tinklui beveik 20 metų, todėl gedimo ar avarijos tikimybė yra nemaža. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2022 m. kovo 7 d. rašte Nr. A33(1)-1994 „Dėl vandentiekio tinklo perdavimo“ nurodė, kad UAB „Vilniaus vandenys“ pagal 2019 m. rugsėjo 4 d. raštą Nr. SD-2956 galėtų perimti tik bendro naudojimo tinklą d110 mm. Taigi vandentiekio tinklo dalis d110 mm turi būti iki 2027 m. gruodžio 31 d. perduota UAB „Vilniaus vandenys“. Nei ieškovės, nei atsakovės sutikimas tam ne tik nėra reikalingas, bet ir neturi teisinės reikšmės, kadangi šis reikalavimas kyla iš Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – įstatymas) 16 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo. Didžiąją dalį vandentiekio tinklo nuosavybės teise valdanti UAB „Vetumas“ ėmėsi iniciatyvos, siekdama perduoti minėtą vandentiekio tinklą viešajam vandens tiekėjui ir raštu dėl to kreipėsi UAB „Vilniaus vandenys“, prašydama pateikti informaciją dėl išlaidų už servitutų plano parengimą ir įvadų atskyrimą. UAB „Vilniaus vandenys“ 2025 m. rugpjūčio 19 d pateikė atsakymą, kuriame nurodė kokius privalomus dokumentus turi pateikti infrastruktūros objekto savininkas. Pažymėjo, kad tam, jog perėmusi infrastruktūrą bendrovė turėtų galimybę ją prižiūrėti ir eksploatuoti, reikalinga nustatyti žemės sklype servitutą, o perduodamos infrastruktūros bei jos eksploatavimui būtinus dokumentus turi parengti ir pateikti bendrovei infrastruktūros objekto savininkas. UAB „Vetumas“ yra sustabdžiusi savo veiklą įmonė, todėl pagal 2025 m. kovo 28 d. įgaliojimą įmonės vardu veikia ieškovė. Paaiškėjo, kad vandentiekio tinklo bendrasavininkas A. K. yra miręs ir jo valdomą vandentiekio tinklo dalį paveldėjo dvi paveldėtojos, t. y. M. K. ir B. Z.. UAB „Vetumas“ elektroniniais laiškais kreipėsi į bendrasavininkes, bet viena iš bendrasavininkių M. K. jokios pozicijos dėl planuojamų darbų neišreiškė. Tuo tarpu su B. Z. buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo ji įsipareigojo padovanoti ieškovei jai priklausančią vandentiekio tinklo dalį. Ieškovei atlikus vieną iš darbų – vandentiekio tinklo servitutų plano parengimą, UAB „Vetumas“ kreipėsi į bendrasavininkę M. K., kad ji apmokėtų jai priklausančią 225 Eur dalį pagal sąskaitą–faktūrą Nr. RAL25. M. K. atstovė pagal įstatymą pateikė atsakymą, kad vandentiekio tinklo bendrasavininkė atsisakė apmokėti jai priklausančią dalį išlaidų. E. O. pervedė 450 Eur ieškovei jai priklausančią apmokėjimo už servitutų plano parengimą dalį, o UAB „Vetumas“, kuri šiuo metu veiklos nevykdo, pasirašė įsipareigojimą apmokėti ieškovei už atliktus darbus. Servitutų planai kiekvienam sklypui buvo parengti. UAB „Vetumas“ registruotu laišku kreipėsi į bendrasavininkes M. K. ir B. Z. informuodamas jas, be kitų aspektų, apie tai, kad pradėti atlikinėti reikiami darbai, užsakyta atidalinimo schema ir parengtos kadastrinės bylos. Atidalinimo schema ir kadastrinės bylos buvo parengti. Ieškovė prašė apmokėti sąskaitą Nr. RAL25/6 175 Eur sumai, tačiau sąskaita apmokėta nebuvo. Tuo tarpu E. O. pervedė ieškovei jai priklausančią apmokėjimo už atidalinimo schemos ir kadastrinių bylų parengimą dalį – 350 Eur, o UAB „Vetumas“ pasirašė įsipareigojimą apmokėti ieškovei už atliktus darbus. Ieškovė pažymėjo, kad pagal įstatymo 16 straipsnio 10 dalį ir Lietuvos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų perėmimo arba išpirkimo tvarkos aprašo (toliau – aprašas) III skyrių, vandentiekio tinklo perdavimas viešajam vandens tiekėjui gali būti inicijuotas ir pačių vandentiekio tinklo savininkų. Būtent tokiu būdu yra siekiama perduoti UAB „Vilniaus vandenys“ vandentiekio tinklą. Tai patvirtina vandentiekio tinklo savininkų 2019 m. rugpjūčio 28 d. raštas, kuriuo buvo prašoma atlygintinai perimti vandens tiekimo vamzdyną (ilgis 385,20 m), esantį (duomenys neskelbtini). Minėtą raštą pasirašė ir atsakovės tėvas. Darytina išvada, kad vandentiekio tinklo bendrasavininkai jau nuo 2019 metų buvo pradėję domėtis, kaip perduoti tinklą UAB „Vilniaus vandenys“. Atsakovė, kaip vandentiekio tinklo bendrasavininkė, negali paneigti savo pareigos proporcingai apmokėti išlaidas minėto nekilnojamojo daikto mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu atsakovė nesutinka įstatyminiu pagrindu perduoti vandentiekio tinklą UAB „Vilniaus vandenys“, tai tokią savo poziciją atsakovė turi įrodinėti pareikšdama ieškinį teisme, o ne vengdama proporcingai savo daliai atsakyti pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu. Atsakovė neįrodė, kad jai negalioja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnyje įtvirtinta pareiga proporcingai savo daliai atsakyti pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat apmokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
6. Atsakovė M. K. prašė ieškinius atmesti, priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Savo nesutikimą grindė tuo, kad prievolė mokėti už plano servituto nustatymui žemės sklype, kuriame yra vandentiekis ir nuotekų šalinimo tinklas, taip pat už atidalinimo schemos ir kadastrinių bylų parengimą neatsirado nei įstatymo, nei sutarties pagrindu. Įstatymas neįpareigoja atsakovės neatlygintinai perduoti savo nuosavybę, parengti servituto planą būsimam galimam vandentiekio perdavimui. Įstatymo (žr. 2024 m. spalio 1 d. redakciją) 1 straipsnio 4, 11–12 dalyse numatyta, kad išpirkimas yra galimas, jei geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklai atitinka viešojo tiekėjo nustatytus reikalingumo ir tinkamumo kriterijus. Šio įstatymo straipsnio įgyvendinimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. patvirtintame „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų perėmimo arba išpirkimo tvarkos“ apraše. Viešasis tiekėjas, šiuo atveju UAB „Vilniaus vandenys“ turi preliminariai nustatyti, ar tinklai reikalingi viešajam tiekėjui, ar jie tinkami eksploatuoti, tuo klausimu kreiptis į valstybės įmonę (toliau – VĮ) „Registrų centras“ dėl savininko nustatymo, raštu kreiptis į savininką prašymu pateikti dokumentus, kurių reikia sprendimui dėl tinklų tinkamumo ir reikalingumo priimti (žr. 4, 5 punktus). Apraše nėra numatyta, kad savininkas turi pateikti servitutinį planą (žr. 9 punktą). Parengęs atitinkamą išvadą, viešasis tiekėjas ją siunčia savininkui, prašydamas jo sutikimo, ir tik jam sutikus, inicijuoja infrastruktūros objekto išpirkimą arba perėmimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog UAB „Vilniaus vandenys“ laikėsi numatytų procedūrų, įgyvendino savo teises ir pareigas vandentiekio atžvilgiu. Priešingai, iš UAB „Vilniaus vandenys“ atsakymo matyti, kad pasiūlymas perduoti minėtą infrastruktūrą nei A. K., nei atsakovei M. K. nebuvo teiktas. Į bendrovę dėl įvertinimo ar infrastruktūra reikalinga ir tinkama viešajam vandens tiekimui, nebuvo kreiptasi. Atsakovė nėra ieškovės 2025 m. balandžio 25 d. susitarimo su UAB „Vetumas“ šalis, todėl ir šio susitarimo pagrindu jai prievolė neatsirado. Atsakovė iš ieškovės jokių darbų ar paslaugų neužsakinėjo, dėl to jai išrašytos sąskaitos susimokėti už atliktus darbus neturi teisinio pagrindo. CK 4.76 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, nes ieškovė nėra vandentiekio bendraturtė, o atsakovei nėra atsiradusi su daiktu susijusi prievolė trečiajam asmeniui. Vandentiekio tinklui servitutas yra nustatytas. Iš pridedamų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų matyti, kad A. K., atsakovės ir trečiojo asmens B. Z. tėvui, priklausančiuose žemės sklypuose unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo nustatytos specialios žemės naudojimo sąlygos – vandentiekio ir nuotekų šalinimo apsaugos zonos, kurios galiojo iki 2023 m. sausio 1 dienos. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo pagrindu suformuotas atskiras sklypas vandentiekio apsaugai bei priežiūrai Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam nustatytas servitutas. Tokiu būdu ieškovės parengti planai, reikalingi servituto nustatymui atsakovės ir galimai trečiojo asmens žemės sklype, yra pertekliniai ir nereikalingi. Reikalavimo dėl netinkamo vandentiekio eksploatavimo ar priežiūros ieškovė nereiškia. Dėl to argumentai, kad tinklas yra senas ir tinklo avarijos ar gedimo tikimybė nemaža ir t.t., šiai bylai jokios reikšmės neturi. Ieškovės pateikti raštai yra konsultacinio informacinio pobūdžio, neturintys jokios įrodomosios reikšmės, nes nesukuria atsakovei jokių prievolių ieškovės atžvilgiu. Perdavimo iniciatyva priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, kuri šiuo atveju jokios iniciatyvos neparodė. Ieškovė reikalauja pinigų už paslaugos suteikimą, dėl kurios atsakovė ar jos įstatyminiai atstovai nesitarė. Pagal CK 4.76 straipsnį kiti bendraturčiai turi teisę reikalauti nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą tik tuo atveju, jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą). Tokiu duomenų ieškovė nepateikė. Ieškovė neginčija, kad dėl servitutų plano parengimo tarėsi su UAB „Vetumas“, o ne su atsakove ar jos įstatyminiais atstovais. Ieškovė teigia, kad atsakovė, kaip vandentiekio tinklo bendrasavininkė, privalo proporcingai savo daliai apmokėti vandentiekio tinklo perdavimo UAB „Vilniaus vandenys“ išlaidas. Tačiau bendrovė nurodė, jog galėtų perimti dalį vandentiekio eksploatacijai. Be to, tinklas galėtų būti perduotas Vilniaus rajono savivaldybei jos iniciatyva. Todėl tinklo perdavimo išlaidų atsakovė neprivalo atlyginti. Atsakovės nuosavybės teises į minimo vandentiekio tinklo dalį saugo Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnis. Ginčo su Vilniaus rajono savivaldybe dėl servituto nustatymo ir priverstinio vandentiekio tinklo perdavimo nėra, todėl atsakovė jokių su tuo susijusių išlaidų dengti neprivalo.
7. Trečiasis asmuo B. Z. pateikė atsiliepimą į ieškinius, kuriame nurodė, kad sutinka, jog jos dalis būtų perduota UAB „Vilniaus vandenys“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį ir patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 1 105 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas iš nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad A. K. įregistruota nuosavybės teisė į ¼ dalį vandentiekio tinklų, ½ dalis tinklų priklauso UAB „Vetumas“ ir likusi ¼ dalis priklauso E. O.. Nagrinėjamos bylos duomenimis, A. K. mirė, jo palikimas 2023 m. rugpjūčio 18 d. priimtas atsakovės M. K.. Testamentų registro išrašo duomenimis, 2024 m. kovo 19 d. užregistruota, kad palikimą priėmė ir B. Z..
10. Byloje nėra ginčo, jog buvo parengtas žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), servituto planas, tačiau atsakovė nesutinka sumokėti 225 Eur pagal jai išrašytą sąskaitą–faktūrą Nr. RAL25. Byloje taip pat nėra ginčo, kad buvo parengti ieškovės nurodomi atidalijimo schema ir kadastrinių matavimų byla, tačiau atsakovė nesutinka sumokėti 175 Eur (iš kurių 100 Eur už kadastrinių bylų parengimą ir 75 Eur už tinklo atidalinimo schemą) pagal jai išrašytą sąskaitą–faktūrą Nr. RAL25/6.
11. Teismas vadovavosi įstatymo 16 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, 15 dalimi bei aprašo 4–13 punktais. Vertindamas nurodytą teisinį reguliavimą ir šalių argumentus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose, teismas pažymėjo, kad nors įstatymas ir numato, kad tam tikra infrastruktūra gali būti perimta ar išperkama viešojo vandens tiekėjo, tačiau ginčai dėl tokios infrastruktūros perdavimo bet kuriuo atveju yra sprendžiami teismo, tuo tarpu jokio teismo sprendimo dėl įpareigojimo atsakovei perduoti tam tikrą infrastruktūrą pateikta nebuvo. Nagrinėjamu atveju be kita ko svarbu ir tai, kad UAB „Vilniaus vandenys“ atsakovei teiktame rašte patvirtino, jog pasiūlymo perduoti minėtą infrastruktūrą nei A. K., nei atsakovei M. K. neteikė.
12. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog nuosavybės teise valdant vandentiekio tinklus, yra jų gedimo ar avarijos rizika, tačiau tai nesuteikia teisės vienam bendraturčiui už kitą bendraturtį nuspręsti dėl pastarajam priklausančios nuosavybės teisės dalies perdavimo UAB „Vilniaus vandenys“. Ieškovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog buvo priimtas sprendimas dėl atsakovės turto paėmimo visuomenės poreikiams, jog turtas atidalintas išmokant atsakovei kompensaciją ir bendroji dalinė nuosavybė yra pasibaigusi, ar buvo priimtas kitas teismo sprendimas, ribojantis atsakovės nuosavybės teisę ar įpareigojantis atsakovę perduoti savo nuosavybės teisę kitiems asmenims.
13. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė (jos įstatyminė atstovė) buvo išreiškusi valią savo nuosavybės teisę į dalį vandentiekio tinklų perduoti UAB „Vilniaus vandenys“, taip pat – jog jų prašymu ar sutikimu buvo rengtas žemės sklypo servituto planas, atidalijimo schema ir kadastrinių matavimų bylos. Vien pateiktuose raštuose nurodomas UAB „Vilniaus vandenys“ suinteresuotumas perimti vandentiekio tinklą savaime negali lemti atsakovės nuosavybės teisės pasibaigimo ar jos pasibaigimo būtent ieškovės nurodytomis sąlygomis ir terminu, o ne, pavyzdžiui, 2027 metų pabaigoje. Be to, tai nepaneigia atsakovės teisės ginčyti tokį galimą nuosavybės teisės pasibaigimą.
14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė (jos įstatyminė atstovė) savo valia jokių paslaugų dėl servituto plano, atidalijimo schemos ir kadastrinių matavimų bylų parengimo neužsakinėjo. Nurodytos paslaugos užsakytos vieno iš bendraturčių iniciatyva. Be to, nurodytos išlaidos nėra susijusios su bendrosios nuosavybės teise valdomo turto išlaikymu ar priežiūra ir yra nulemtos tik ieškovės siekio perleisti nuosavybės teisę, todėl sutiko su atsakovės argumentais, kad prievolė apmokėti už plano servituto nustatymui, atidalijimo schemos ir kadastrinių matavimų bylų parengimą atsakovei neatsirado nei įstatymo, nei sutarties pagrindu.
15. Buvę vamzdynų savininkai, įskaitant ir A. K., iš tiesų prašė UAB „Vilniaus vandenys“ atlygintinai perimti vamzdyną dar 2019 metais, tačiau po A. K. mirties (duomenys neskelbtini) M. K. (jos įstatyminė atstovė) sutikimo dėl vamzdynų perdavimo (ypač dėl neatlygintinio), plano servitutui nustatyti, atidalijimo schemos ar kadastrinių matavimų bylų rengimo nebuvo išreiškusios. Bylos duomenimis, ieškovė siekė gauti tokius sutikimus, tačiau nesėkmingai.
16. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika pagal kurią, asmeniui privačios nuosavybės teise priklausanti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūra viešojo vandens tiekėjo, regioninio viešojo vandens tiekėjo ar paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybėn perduodama tik esant įstatymo nustatytoms būtinoms sąlygoms, užtikrinant teisingą atlyginimą už nuosavybės perleidimą, išskyrus atvejį, kai savininkas sutinka perleisti nuosavybę neatlygintinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-403/2024, 31 punktas).
17. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad jeigu atsakovė nesutinka įstatyminiu pagrindu perduoti vandentiekio tinklą UAB „Vilniaus vandenys“, tai tokią savo poziciją atsakovė turi įrodinėti pareikšdama ieškinį teisme. Nagrinėjamu atveju ne viešasis vandens tiekėjas siekė perimti vandentiekio tinklą ir dėl to kreipėsi į teismą atsakovei nesutinkant to padaryti, o vienas iš infrastruktūros savininkų, negavęs visų bendraturčių sutikimo, siekia būtent šiuo metu perduoti vandentiekio tinklą ir pareikštais ieškiniais siekia prisiteisti dalį išlaidų už veiksmus, kurių atsakovė atlikti neprašė, pritarimo tokių veiksmų atlikimui neišreiškė.
18. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareikštų ieškinių ir priteisti ieškovei iš atsakovės dalį išlaidų už servituto plano, atidalijimo schemos ir kadastrinių bylų parengimą, todėl šių reikalavimų netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Ralenga“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinius tenkinti visiškai, priteisti apeliantei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir sumokėtą žyminį mokestį, t. y. 546 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliantė nurodė, kad ginčo dėl vandentiekio tinklo ir atliekamų darbų tarp šalių nebuvo iki kol minėti darbai nebuvo atlikti. Todėl visiškai nepagrįsta ir neproporcinga teismo išvada, kad jokio teismo sprendimo dėl įpareigojimo atsakovei perduoti tam tikrą infrastruktūrą pateikta nebuvo. Minėtos išvados nepagrįstumą patvirtina jau vien tai, kad nebuvo prielaidų kreiptis į teismą, nes nesant suformuluoto atsakovės prieštaravimo dėl planuojamų darbų, apeliantė neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą. Priešingu atveju reali būtų situacija, kai, pvz., UAB „Vetumas“, nežinodamas atsakovės pozicijos dėl darbų apmokėjimo, kreiptųsi į teismą su ieškiniu, patirtų bylinėjimosi išlaidas, kurias tikėtųsi prisiteisti iš atsakovės, tačiau atsakovė atsiliepime nurodytų, kad darbams neprieštarauja ir kad ginčo tarp šalių ne tik nėra, bet ir nebuvo, ir taip ieškovė taptų nepagrįstai į teismą besikreipusia šalimi bei prarastų galimybę prisiteisti bylinėjimosi išlaidas.
19.2. Atsakovė, būdama informuota apie planuojamus darbus bei jų apmokėjimą, ir nesuformuluodama savo prieštaravimo planuojamiems darbams bei jų proporcingam apmokėjimui, turėjo juos ginčyti, pareikšdama ieškinį teisme, kaip pagrįstai ir buvo nurodžiusi apeliantė. Toks atsakovės elgesys būtų atitikęs CK 1.5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau atsakovė pasirinko ignoruoti apeliantės el. laišką.
19.3. Iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių yra aišku, kad apeliantė laikėsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Informavo atsakovę apie planuojamus darbus ir būsimas išlaidas, atsakovė žinojo, kad į ją bus kreipiamasi dėl proporcingo išlaidų kompensavimo, tačiau nieko nedarė. Būtent atsakovė savo neveikimu piktnaudžiavo savo teise. Jos pasirinkta strategija „tylėti ir ignoruoti“, o darbams pasibaigus remtis „sutikimo nebuvimu“, vertintina kaip nesąžiningas elgesys. Minėtas aplinkybes apeliantė nurodė ir įrodė pridedamais dokumentais. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kad ji būtų kokia nors forma pranešusi ieškovei apie savo prieštaravimą dėl planuojamų darbų, taip pat nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Todėl galima daryti išvadą, kad vandentiekio tinklo apsaugos zonų servitutų plano parengimo bei atidalinimo schemos ir kadastrinių bylų parengimo darbai buvo atlikti tarp šalių nesant ginčo dėl minėtų darbų apmokėjimo.
19.4. Pagal civilinėje teisėje galiojančius teisingumo ir protingumo principus, bendraturtis, gavęs informaciją apie būtinus darbus ir jiems neprieštaravęs per protingą terminą, neturėtų vėliau piktnaudžiauti formaliomis procedūromis, siekiant išvengti proporcingo išlaidų apmokėjimo. Buvęs vandentiekio tinklo bendraturtis A. K. dar 2019 m. buvo išreiškęs valią perduoti tinklus ir prašė juos perimti. Paveldėtoja, perimdama turtą, perima ne tik teises, bet ir bendraturčio pareigas bei turi gerbti pradėtus būtinus procesus.
19.5. Abi sujungtos bylos buvo pradėtos dėl bendraturčių prievolių, susijusių su bendru daiktu, o ne dėl bendro daikto perdavimo. Teismo motyvas, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė neįrodė, jog atsakovė (jos įstatyminė atstovė) buvo išreiškusi valią savo nuosavybės teisę į dalį vandentiekio tinklų perduoti UAB „Vilniaus vandenys“, yra bylos nagrinėjimo ribų peržengimas. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes ginčas kilo dėl bendraturčių prievolių apmokėti išlaidas (prievolinė teisė), o teismas sprendimą grindė nuosavybės teisės perdavimo valios trūkumu. Be to, prieštaravimo planuojamiems darbams atsakovė apeliantei nepateikė. Taigi ginčytinas teismo motyvas, kad atsakovės sutikimas nebuvo gautas. Tai, kad atsakovė pasirinko įgyvendinti savo teises neveikimo būdu, negali sukelti neigiamų pasekmių apeliantei, kadangi būtent atsakovės elgesys pažeidžia CK 1.137 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
19.6. Vandentiekis yra savarankiškas, pagrindiniam daiktui tarnauti skirtas antraeilis daiktas, jis pagal savo savybes nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu – namu, todėl jis yra CK 4.18 straipsnio 1 dalies prasme namo priklausinys, ir jį CK 4.14 straipsnio pagrindu, net jeigu ir nebuvo aptarta sutartyje, turėjo ištikti pagrindinio daikto likimas, iš to seka, kad jis buvo parduotas su namu. Dėl to tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Be to, pagal šios teisės normos prasmę priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas taip pat tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas. Tokia pagrindinio daikto ir jo priklausinio teisinį statusą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2005; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006, 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008, ir kt.). Būtent taip situaciją dėl vandentiekio yra išaiškinęs ir išsprendęs Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. civilinėje byloje Nr. 2-100-577/2010.
19.7. Apeliantė pažymėjo, kad yra pagrindas ir galimybė, jog šalia minėto vandentiekio tinklo esančių namų savininkai kreipsis į teismą dėl įvadų d32 pripažinimo nuosavybės teise jiems priklausančių namų priklausiniais CK 4.19 straipsnio pagrindu. Atidalinimo schema ir kadastrinės bylos kaip tik padeda teisiškai atriboti bendro naudojimo tinklą nuo individualių įvadų (priklausinių), o tai yra būtina, norint aiškiai apibrėžti bendraturčių atsakomybės ribas. Dėl to galima teigti, kad vandentiekio tinklo dalies d110 mm atidalinimas nuo d32 įvadų ir kadastrinių bylų parengimas yra svarbūs faktoriai tinkamam vandentiekio tinklo valdymui ir naudojimui, kurie nėra sietini vien su vandentiekio tinklo dalies d110 mm galimu perdavimu ateityje UAB „Vilniaus vandenys“. UAB „Vilniaus vandenys“ oficialiai patvirtino, kad infrastruktūros eksploatavimui ir perėmimui būtina nustatyti servitutus bei atskirti įvadus. Todėl šie darbai negali būti laikomi pertekliniais, nes jų reikalauja faktinis viešasis paslaugos teikėjas.
19.8. Priešingai nei nurodė atsakovė, vandentiekio tinklui jokios apsaugos zonos ir jokie servitutai nebuvo nustatyti. Todėl formaliai, jeigu įvyktų vandentiekio tinklo, kuriuo geriamąjį vandenį gyventojams tiekia viešasis vandens tiekėjas UAB „Vilniaus vandenys“, avarija, be nustatytų apsaugos zonų ir servitutų, viešasis vandens tiekėjas (UAB „Vilniaus vandenys“) ir/ar patys vandentiekio tinklo bendraturčiai neturėtų formalaus teisinio pagrindo su technika patekti į privačius žemės sklypus prie vandentiekio remonto darbams atlikti. Akivaizdu, kad vandentiekio tinklo apsaugos zonų ir servitutų nustatymas yra svarbūs ir būtini faktoriai tinkamam vandentiekio tinklo valdymui ir naudojimui, kurie nėra sietini vien su vandentiekio tinklo dalies d110 mm galimu perdavimu ateityje UAB „Vilniaus vandenys“. Atlikdama visus minėtus darbus apeliantė iš esmės šalino vandentiekio tinklo esamus trūkumus, kad vandentiekį būtų galima visapusiškai tinkamai valdyti ir naudoti, taip pat ir pasiruošti vandentiekio tinklo dalies d110 mm galimam perdavimu ateityje UAB „Vilniaus vandenys“. Servitutų nustatymas ir kadastrinis įregistravimas yra ne „paslaugų pirkimas“ ieškovės naudai, o būtina priemonė pašalinti esamus turto valdymo trūkumus, be kurios turtas negali būti legaliai ir saugiai eksploatuojamas. Tai tiesioginė prievolė, susijusi su bendru daiktu, siekiant išvengti didesnės žalos (pvz., baudų ar ieškinių dėl vandens netiekimo avarijos metu). Teismas į minėtas aplinkybes visiškai neatsižvelgė ir nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės inicijuoti darbai yra nulemti tik siekio perleisti nuosavybę.
19.9. Kol vandentiekio tinklo infrastruktūra nėra perimta viešojo vandens tiekėjo, jos priežiūros, remonto ir saugaus eksploatavimo pareiga pagal įstatymą tenka patiems savininkams, šiuo atveju – bendraturčiams. Neatlikdami šių veiksmų, bendraturčiai pažeidžia pareigą užtikrinti saugų infrastruktūros veikimą ir sukuria riziką trečiųjų asmenų aprūpinimui vandeniu. Teismas nurodė, kad vandentiekio tinklo infrastruktūra gali būti perimta, bet nebūtinai dabar, o, pavyzdžiui, 2027 metų pabaigoje. Tačiau toks įstatymo teisės normų vertinimas ignoruoja jo tikslus. Įstatymas numato galutinį infrastruktūros perėmimo terminą – iki 2027 m. gruodžio 31 d. Kadangi dokumentų rengimo, servitutų nustatymo, registravimo ir perdavimo procesai yra sudėtingi ir imlūs laikui, apeliantės veiksmai 2025–2026 m. yra savalaikiai, racionalūs ir atitinka atsakingo turto valdymo principus. Delsimas iki pat minėto termino pabaigos būtų neatsakingas ir galėtų sukelti neigiamas teisines pasekmes visiems vandentiekio tinklo bendraturčiams.
20. Atsiliepimu atsakovė M. K. apeliacinį skundą prašė atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliantas iš esmės nesutinka su teismo atliktų įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, tačiau skunde nenurodoma, kokias teisės normas teismas, spręsdamas šį ginčą, pažeidė ar netinkamai taikė.
20.2. Priešingai nei teigia apeliantė, atsakovė dėl savo amžiaus nežinojo, negalėjo žinoti ir suprasti jos atliekamų veiksmų esmės bei už ką iš jos reikalaujama pinigų, atitinkamai negalėjo sudaryti su apeliante jokių sandorių.
20.3. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovei prievolė mokėti apeliantei už servituto plano, atidalinimo schemos ir kadastrinių bylų parengimą neatsirado nei sutarties, nei įstatymo pagrindu. Apeliantė neįrodė, kad atsakovė ar jos įstatyminė atstovė buvo išreiškusi valią savo nuosavybės teisę į dalį vandentiekio tinklu perduoti UAB „Vilniaus vandenys“, taip pat jų prašymu ar sutikimu buvo rengtas žemės sklypo servituto planas, atidalinimo schema ir kadastrinių matavimų bylos. Apeliantės pateiktuose raštuose nurodomas UAB „Vilniaus vandenys“ suinteresuotumas vandentiekio tinklų perėmimu savaime negali nulemti atsakovės nuosavybės teisės pasibaigimo arba pasibaigimo būtent apeliantės nurodomomis sąlygomis ir laiku, o ne pavyzdžiui 2027 metų pabaigoje, be kita ko nepaneigia atsakovės teisės ginčyti tokį galimą nuosavybės teisės pasibaigimą. Šių teismo išvadų skundo argumentai nepaneigia.
20.4. Nepagrįstai skunde teigiama apie teismo nustatytas faktines aplinkybes, jog ginčo tarp UAB „Vetumas“ ir atsakovės dėl atliktų darbų apmokėjimo iki ieškinių pareiškimo nebuvo ir atsakovė rašytinių prieštaravimų nepareiškė. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir to sprendime nėra. Sprendime teismas nurodė, jog nėra ginčo, kad dokumentai buvo parengti be atsakovės valios ir ji nesutinka apmokėti apeliantės prašomas sumas. Tai – kitos faktinės aplinkybės, kurios be kita ko buvo pagrindas ieškinius atmesti.
20.5. Apeliantė teigia, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, nes ignoravo jos atliekamus darbus, tylėjo, į laiškus neatsakinėjo, todėl daro išvadą, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl darbų apmokėjimo, o teismas šios aplinkybės neįvertino ir nepagrįstai atmetė ieškinius. Tai neatitinka tikrovės ir faktinių bylos aplinkybių. Visų pirma, šalys nesusirašinėjo ir nebendravo. Ginčas buvo su atsakovės įstatymine atstove, kuri nematydama jokio pagrindo, atsisakė mokėti už pačios apeliantės ir UAB „Vetumas“ savo rizika susigalvotus darbus. Apeliantė teisme pareiškė ieškinius dėl dalies lėšų už kadastrinių bylų, servituto plano ir atidalinimo schemos parengimą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė savo valia jokių paslaugų dėl servituto plano, atidalinimo schemos, kadastrinių matavimų bylų parengimo neužsakinėjo. Nurodytos paslaugos užsakytos vieno iš bendraturčių iniciatyva. Nurodytos išlaidos nėra susijusios su bendrosios nuosavybės teise valdomo turto išlaikymu ar priežiūra ir yra nulemtos tik apeliantės siekio perleisti nuosavybės teisę, todėl prievolė atsakovei apmokėti apeliantei už minėtų dokumentų parengimą neatsirado nei įstatymo, nei sutarties pagrindu.
20.6. Apeliantė teigia, kad prievolė atsirado dėl būtinumo perduoti vandentiekio tinklus UAB „Vilniaus vandenys“, atsakovės nesąžiningo elgesio ir dėl to, kad po atsakovės tėvo A. K. mirties atsakovė perėmė jo pareigą perduoti savo tinklų dalį. Šis skundo pagrindas negali būti nagrinėjamas ir vertinamas, nes ieškiniai buvo pareikšti kitu pagrindu, t. y. atsakovės, kaip tinklų bendraturtės, pareiga išlaikyti bendrą daiktą, mokėti su tuo susijusius mokesčius, atlyginti kitų bendraturčių nuostolius susijusius su daiktu (CK 4.76 straipsnis). Apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme. Apeliantė nenurodė, kad atsakovės tėvas buvo sutikęs su tinklų perdavimu ir darbų apmokėjimu, jog ši prievolė perėjo atsakovei, taip pat nepaneigė, kad atsakovė su tuo sutiko. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme. Šia prasme apeliacinis skundas neatitinka įstatymo reikalavimų ir minėti argumentai atmestini.
20.7. Apeliantė, nebūdama vandentiekio tinklų bendrasavininke, sau naudinga linkme aiškina susiklosčiusią situaciją akivaizdžiai siekdama pasipelnyti atsakovės įstatyminių atstovų sąskaita, neatsižvelgdama į tai, jog pati atsakovė yra nepilnametė, neturinti netgi dalinio veiksnumo, o nuasmenintas prašymas įpareigoti atsakovės įstatyminius atstovus sumokėti pinigus, yra neįvykdomas.
20.8. Vandentiekio bendraturčiai jokių pretenzijų atsakovei dėl netinkamos vandentiekio priežiūros, tvarkymo ar išlaikymo nereiškė, nuostolių dėl to neturėjo. Apeliantė neginčija, kad dėl servitutų plano parengimo tarėsi su UAB „Vetumas“, o ne su atsakove ar jos įstatyminiais atstovais, t. y. M. O., būdamas abiejų bendrovių direktoriumi, susitarė pats su savimi. Ši aplinkybė patvirtina, kad apeliantė atsakovės atžvilgiu neturi reikalavimo teisės. Iš ieškinių ir jų priedų matyti, kad už galimai UAB „Ralengos“ atliktus darbus UAB „Vetumas“ nesumokėjo, todėl apeliantė turi reikalavimo teisę UAB „Vetumas“ atžvilgiu ir šią teisę gali realizuoti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. M. O. gali pareikšti ieškinį pats sau, o ne atsakovei, nes abi bendrovės priklauso jam. Atsakovė neginčija, kad apeliantės minimas įgaliojimas suteikia teisę UAB „Ralenga“ veikti UAB „Vetumas“ vardu, tačiau ieškiniai pareikšti UAB „Ralenga“ vardu, o, kaip minėta, tokios reikalavimo teisės atsakovės atžvilgiu apeliantė neturi.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
23. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl išlaidų, susijusių su bendro turto valdymu, priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
24. CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutarimu. Pagal CK 4.76 straipsnį, kiekvienas bendraturtis privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendram daiktui (turtui) išlaikyti ir išsaugoti. Jei vienas iš bendraturčių atlieka darbus, kurie yra būtini bendram turtui išsaugoti ar eksploatuoti, kiti bendraturčiai privalo prisidėti prie šių išlaidų, net jei jie nedavė išankstinio sutikimo konkrečiam darbų atlikėjui, tačiau darbai buvo būtini.
25. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės jos patirtų išlaidų dalį, susijusią su bendro turto valdymu, t. y. ketinimu perduoti bendro naudojimo inžinerinius tinklus viešajam vandens tiekėjui. Byloje nustatyta, kad UAB „Vetumas“, kurios įgaliota atstovė yra ieškovė, būdama 1/2 dalies vandentiekio tinklų savininkė, inicijavo šių tinklų perdavimą viešajam vandens tiekėjui. Šiuo tikslu, atsižvelgdama į UAB „Vilniaus vandenys“ pateiktą atsakymą, ieškovė parengė vandentiekio tinklų servitutų planą, atidalijimo schemą ir kadastrines bylas bei prašo priteisti iš atsakovės 400,00 Eur išlaidų dalį, tenkančią atsakovei už šiuos darbus.
26. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodo, kad ji ėmėsi visų priemonių pranešti atsakovei apie planuojamus užsakyti darbus, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų perėmimo ir išpirkimo tvarkos aprašą, vandentiekio tinklai gali būti perduoti viešajam tiekėjui dviem būdais – UAB „Vilniaus vandenys“ iniciatyva arba pačių savininkų iniciatyva. Nagrinėjamu atveju procedūrą inicijavo vienas iš bendraturčių, tačiau atsakovė nėra davusi savo sutikimo nei dėl tinklų perdavimo, nei dėl su tuo susijusių veiksmų. Bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama tik bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str.). Sprendimas perduoti (perleisti) bendrą turtą viešajam tiekėjui yra disponavimo bendru daiktu aktas, o ne paprastas jo administravimas ar išlaikymas. Todėl, atsakovei nesutinkant perleisti savo nuosavybės dalies, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo veikti jos vardu ar priimti sprendimus, sukeliančius jai turtines pasekmes. Tokie veiksmai laikytini atsakovės, kaip bendraturtės, valios ignoravimu. Esant tokiai situacijai, pirmiausia turėjo būti išspręstas klausimas dėl atsakovės turto dalies perdavimo – jos sutikimu arba teismine tvarka, ir tik po to galėtų būti keliami klausimai dėl galimų išlaidų paskirstymo. Ieškovės patirtos išlaidos nėra susijusios su bendro daikto išlaikymu ar jo išsaugojimu, todėl negali būti kvalifikuojamos kaip būtinosios išlaidos, kurios proporcingai tenka visiems bendraturčiams pagal CK 4.76 straipsnį. Priešingai, šios išlaidos buvo patirtos siekiant įgyvendinti dispozityvų sprendimą – galimą tinklų perdavimą tretiesiems asmenims, kuris pats savaime šiuo metu nėra privalomas ir priklauso nuo visų bendraturčių valios. Dėl to šios išlaidos laikytinos pačios ieškovės prisiimta rizika. Atsakovė nėra saistoma ieškovės nurodomų susitarimų su trečiaisiais asmenimis, nes ji nėra jų šalis. Nei sutartiniai santykiai su UAB „Vetumas“, nei vienašaliai ieškovės veiksmai negali sukurti atsakovei prievolių be jos aiškiai išreikštos valios. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė, užsakydama paslaugas, veikė savo iniciatyva, nesuderinusi veiksmų su bendraturte, nesilaikydama privalomos procedūros ir neįrodžiusi išlaidų būtinumo. Todėl reikalavimą priteisti iš atsakovės dalį šių išlaidų pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.
27. Apeliantės teiginys, kad atsakovės tylėjimas laikytinas pritarimu ar eliminuoja jos teisę nesutikti su išlaidomis, prieštarauja fundamentaliems civilinės teisės principams, nes nei CK 1.5, nei 1.137 straipsniai nenustato pareigos asmeniui aktyviai reikšti prieštaravimą tam, kad būtų išvengta prievolės atsiradimo, o prievolės negali kilti iš vienašalių kito asmens veiksmų. Tai ypač aktualu bendrosios dalinės nuosavybės kontekste, kur sprendimai dėl turto disponavimo ar esminių pertvarkymų gali būti priimami tik bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis), todėl vien aplinkybė, kad atsakovė nepareiškė išankstinio prieštaravimo ieškovės planuojamiems veiksmams, nesukuria jai pareigos nei su jais sutikti, nei juos finansuoti. Civilinėje teisėje galioja ne „tylėjimo – pritarimo“ taisyklė, o priešingas principas, kad asmens valia turi būti aiškiai išreikšta, ypač sprendžiant dėl disponavimo nuosavybe ar finansinių prievolių prisiėmimo, be to, teisės aktai nenustato bendraturčiui pareigos ginčyti kito bendraturčio vienašališkai planuojamus veiksmus, kad būtų išvengta prievolės atsiradimo, kaip ir nėra pagrindo teigti, jog atsakovė turėjo pati inicijuoti teisminį procesą, nes teisė kreiptis į teismą realizuojama tik esant pažeistai ar ginčijamai teisei (CPK 5 straipsnis), o iki ieškovės vienašališkai atliktų veiksmų ir pareikšto reikalavimo, jokio realaus ginčo nebuvo kilę. Ieškovės nuorodos į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus nepakeičia prievolių atsiradimo pagrindų, nes šie principai negali būti taikomi taip, kad sukurtų prievoles, neatsirandančias nei iš įstatymo, nei iš sutarties, ir turi būti taikomi paisant visų bendraturčių teisių, įskaitant teisę nesutikti su disponavimu bendru turtu ir su tuo susijusių išlaidų prisiėmimu. Dėl to nepagrįstas ir apelianto argumentas dėl atsakovės piktnaudžiavimo teise, nes tam konstatuoti būtinas aktyvus, nesąžiningas elgesys, darantis žalą kitam asmeniui be teisinio pagrindo, o nagrinėjamu atveju atsakovė tik neperėmė ieškovės iniciatyvos ir neišreiškė sutikimo, kas savaime negali būti laikoma nesąžiningu elgesiu. Priešingai, būtent ieškovė, veikdama be bendraturtės sutikimo ir nesilaikydama įstatyme nustatytos tvarkos, prisiėmė galimų išlaidų riziką, o aplinkybė, kad darbai buvo atlikti nesant ginčo, nereiškia sutikimo su jais ar pareigos juos apmokėti, nes bendrosios dalinės nuosavybės atveju lemiamą reikšmę turi bendraturčių susitarimas, kurio šiuo atveju nebuvo.
28. Apelianto bandymas remtis ankstesnio bendraturčio valia taip pat teisiškai nereikšmingas. Paveldėtojas perima teises ir pareigas, tačiau nėra saistomas vien tik ankstesnio savininko ketinimų ar pradėtų, bet nebaigtų procesų, ypač kai jie susiję su nuosavybės perleidimu. Sprendimas perduoti turtą turi būti priimamas esamo savininko valia. Galiausiai, net ir vertinant ieškovės nurodomą informavimą apie planuojamus darbus, toks informavimas negali būti prilygintas sutikimui ar susitarimui dėl išlaidų atlyginimo. Vienašalis pranešimas nesukuria kitai šaliai finansinių įsipareigojimų. Todėl apelianto argumentai, grindžiami tariamu atsakovės neveikimu, sąžiningumo principų pažeidimu ar piktnaudžiavimu teise, nepaneigia esminės aplinkybės – kad ieškovė veikė be atsakovės sutikimo, nesant teisinio pagrindo ir savo rizika. Dėl to nėra pagrindo perkelti šių veiksmų pasekmių atsakovei, o pirmosios instancijos teismo išvados laikytinos teisėtomis ir pagrįstomis.
29. Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Nors formaliai ieškinys buvo grindžiamas prievolių tarp bendraturčių vykdymu, pats reikalavimas dėl išlaidų atlyginimo yra neatsiejamas nuo tų išlaidų atsiradimo pagrindo teisėtumo ir jų būtinumo. Kitaip tariant, sprendžiant, ar atsakovei kyla pareiga kompensuoti išlaidas, teismas privalėjo vertinti, ar ieškovės atlikti veiksmai buvo teisėti, suderinti su bendraturčių valia ir ar neperžengė bendrosios dalinės nuosavybės valdymo ribų. Dėl to aplinkybė, kad nebuvo atsakovės valios dėl turto perleidimo (ar su tuo susijusių veiksmų), nėra naujas ginčo dalykas, bet esminė faktinė aplinkybė, lemianti prievolės atsiradimą. Tokia analizė atitinka CPK 265 straipsnio reikalavimus ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią teismas turi pareigą kvalifikuoti teisinius santykius ir taikyti tinkamas teisės normas, nepriklausomai nuo šalių pateikto teisinio vertinimo.
30. Nepagrįstas ir ieškovės bandymas patirtas išlaidas priskirti prie būtinųjų išlaidų kategorijos. Tam, kad būtų taikomas CK 4.76 straipsnis, būtina nustatyti, jog išlaidos buvo objektyviai būtinos bendro daikto išsaugojimui ar tinkamam naudojimui. Nagrinėjamu atveju ieškovės inicijuoti darbai (servitutų planai, atidalinimo schemos, kadastriniai matavimai) buvo susiję su kompleksiniu turto teisinio statuso pertvarkymu ir galimu jo perdavimu ateityje viešajam vandens tiekėjui, o ne su neatidėliotinu gedimų šalinimu ar eksploatavimo užtikrinimu. Šią aplinkybę patvirtina ir pačios ieškovės bendraturčiams bei atsakovei adresuoti raštai, kuriuose buvo akcentuojamas siekis perduoti tinklus UAB „Vilniaus vandenys“, tačiau nebuvo nurodoma, kad egzistuoja avarinė situacija, realūs eksploatavimo trikdžiai, būtinybė skubiai šalinti tinklo naudojimo trūkumus ar apie tariamą poreikį atriboti įvadus, nustatyti servitutus ar užtikrinti galimybę patekti į sklypus avarijų atveju. Tokie teiginiai grindžiami vien hipotetinėmis prielaidomis ir nepatvirtina objektyvaus būtinybės kriterijaus. Vien aplinkybė, kad ateityje gali kilti poreikis tiksliau atriboti tinklo dalis ar nustatyti servitutus, savaime nereiškia, kad šie darbai buvo būtini bendro daikto išsaugojimui CK 4.76 straipsnio prasme. Net ir paties apelianto argumentuose akcentuojama „pasirengimo“ funkcija patvirtina, kad tai buvo iš anksto planuojami veiksmai, orientuoti į būsimą tinklo teisinį sutvarkymą ir galimą perdavimą viešajam tiekėjui, o ne būtinosios išlaidos siaurąja prasme.
31. Apelianto argumentai dėl vandentiekio kaip priklausinio teisiškai taip pat nelemia kitokios bylos baigties. Net pripažinus tam tikrus tinklo elementus priklausiniais, tai nepaneigia bendrosios dalinės nuosavybės režimo pagrindiniam tinklui ir nepanaikina bendraturčių sutarimo reikalavimo sprendžiant dėl jo teisinio pertvarkymo ar papildomų suvaržymų (pvz., servitutų nustatymo). Be to, šie argumentai yra hipotetiniai ir nesusiję su konkrečia pareiga kompensuoti jau patirtas išlaidas.
32. Nuorodos į viešojo tiekėjo poziciją taip pat nepakeičia teisinio vertinimo. Net jei UAB „Vilniaus vandenys“ nurodė tam tikrus infrastruktūros reikalavimus, tai savaime nesukuria bendraturčiams pareigos nedelsiant ir be tarpusavio susitarimo juos įgyvendinti savo lėšomis. Juolab kad byloje neįrodyta, jog buvo pradėta oficiali infrastruktūros perėmimo ar išpirkimo procedūra teisės aktų nustatyta tvarka. Argumentas dėl termino iki 2027 m. pabaigos taip pat nėra reikšmingas sprendžiant ginčą. Įstatyme nustatytas galutinis terminas nesuponuoja pareigos konkrečiu momentu atlikti konkrečius veiksmus, o juo labiau – nesuteikia vienam bendraturčiui teisės vienašališkai veikti visų vardu ir perkelti išlaidas kitiems.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemtų kitokios teismo išvados, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
34. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė ignoruoja esminę aplinkybę – prievolės atsakovei gali atsirasti tik tada, kai egzistuoja aiškus teisinis pagrindas. Šiuo atveju tokio pagrindo nėra: nėra nei susitarimo, nei įstatyminės pareigos, nei įrodytų būtinųjų išlaidų. Ieškovė veikė savo iniciatyva ir rizika, todėl jos patirtos išlaidos negali būti perkeltos atsakovei. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus bei taikė materialiosios ir procesinės teisės normas. Kadangi apeliantė nepaneigė teismo išvadų ir neįrodė CPK 326 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų sprendimui pakeisti ar panaikinti, skundžiamą sprendimą naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
35. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi išlaidų atlyginimo pareiga siejama su bylos baigtimi ir proceso rezultatu.
36. Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas atmestas, todėl atsakovė įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius 500 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi šios išlaidos yra pagrįstos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytų maksimalių dydžių, jos priteistinos atsakovei iš ieškovės.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ralenga“, juridinio asmens kodas 306715338, atsakovei M. K., gimusiai (duomenys neskelbtini), atstovaujamai įstatyminės atstovės V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Edita Šliumpienė