Civilinė byla Nr. 3K-3-313-690/2017

                                          Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01458-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11.

                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. B2-2308-480/2016, kuria atmestas pareiškėjo J. L. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės duona“ 2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimo ir bankroto administratorės patikslintos veiklos ataskaitos panaikinimo, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės duona“, atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto proceso administravimo išlaidų apmokėjimą iš lėšų, gautų pardavus hipoteka įkeistą turtą, aiškinimo ir taikymo.
2. Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartimi UAB ,,Marijampolės duona“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB ,,Valnetas“. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
3. Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų pirmosios eilės kreditoriaus J. L. 4011,67 Eur finansinis reikalavimas; 2013 m. vasario 12 d. nutartimi patvirtinti patikslinti pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų kreditoriaus J. L. 2564,43 Eur finansinis reikalavimas; 2013 m. sausio 14 d. nutartimi patvirtintas hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo, kuriam įkeistas BUAB „Marijampolės duona“ turtas) J. L. 53 224,99 Eur finansinis reikalavimas.
4. Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi iš įmonės kreditorių sąrašo išbrauktas hipotekos kreditorius (įkaito turėtojas) J. L. , kadangi jo finansinis reikalavimas buvo patenkintas.
5. 2014 m. gruodžio 22 d. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komitetas priėmė nutarimą dėl 2014 m. birželio 25 d. – 2014 m. gruodžio 16 d. bankroto veiklos ataskaitos patvirtinimo, nusprendė, kad 75 proc. administravimo išlaidų dengiama iš gautų lėšų pardavus bendrovės įkeistą turtą, o 25 proc. administravimo išlaidų dengiama iš kitų gautų lėšų, dėl ko, pardavus įkeistą turtą, liko 199 376,51 Lt (57 743,43 Eur) ir iš jų buvo visiškai patenkintas pareiškėjo finansinis reikalavimas.
6. VĮ Turto bankas, nesutikdamas su pirmiau paminėtu BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių nutarimu, kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl jo panaikinimo. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi VĮ Turto banko skundą tenkino – pripažino neteisėtu 2014 m. gruodžio 22 d. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto nutarimą, jį panaikino ir perdavė šį klausimą svarstyti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 birželio 11 d. nutartimi šią Kauno apygardos teismo nutartį iš esmės paliko nepakeistą, tačiau papildė argumentaciją, kad kreditorius turi pareigą visais atvejais (ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduodamas bei perduodamas įkaito turėtojui) atlyginti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas; taip pat konstatavo, kad kai pardavus hipoteka įkeistą turtą gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, tai administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.
7. 2015 m. spalio 5 d. įvyko BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto posėdis, jame patvirtinta 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. bankroto administratorės veiklos ataskaita ir pritarta administratorės išlaidų paskirstymui, nustatant, kad pareiškėjas (hipotekos kreditorius) 27 989,18 Eur suma turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo.
8. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmiau paminėto kreditorių komiteto nutarimo dalimi dėl administravimo išlaidų paskirstymo, Kauno apygardos teismui pateikė skundą, kuriuo prašė šią nutarimo dalį panaikinti ir įpareigoti administratorę vadovautis ankstesniuoju kreditorių susirinkimo nutarimu.
9. Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1104-480/2016 atmetė pareiškėjo J. L. skundą dėl BUAB „Marijampolės duona“ 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimo dalies dėl administravimo išlaidų paskirstymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-731-823/2016) minėtą teismo nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bankroto administratorė iš esmės teisingai skaičiavo pareiškėjui tenkančią administravimo išlaidų dalį (kaip administravimo išlaidų procentą, atitinkantį pareiškėjo kreditoriaus reikalavimo procentinę išraišką, atsižvelgiant į visas bendrovės gautas pajamas), tačiau suklydo nurodydama konkretų pareiškėjo dengtinos administravimo išlaidų sumos dydį (pareiškėjo kreditoriaus reikalavimas sudaro 33,031387 proc. visų gautų pajamų sumos, atitinkamai pareiškėjas turi dengti 33,031387 proc. administravimo išlaidų, t. y. 27 654,36 Eur, o ne 27 989,18 Eur, kaip nurodyta administratorės rašte ir patvirtintos ataskaitos 6 lentelėje). Pasilikę aritmetiniai netikslumai turi būti pašalinti bankroto administratorės, pateikiant pareiškėjui naują reikalavimą dėl administravimo išlaidų dengimo.
10. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto nariai, vykdydami apeliacinės instancijos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį (civilinė byla Nr. 2-731-823/2016) dėl administratorės pateiktame pareiškėjui tenkančių administravimo išlaidų apskaičiavimo netikslumų, kurie nesudarė pagrindo panaikinti ginčijamą nutarimą, 2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto posėdyje priėmė nutarimą patikslinti bankroto administratorės 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. veiklos ataskaitos dalį „Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų“ (2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto posėdžio protokolas Nr. 12). Minėtoje ataskaitoje, be kita ko, nustatyta, kad hipotekos kreditorius J. L. turi sumokėti 29 187,58 Eur iš 91 840 Eur administravimo išlaidų.
11. Pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl BUAB „Marijampolės duona“ 2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto posėdyje antruoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo ir tos pačios dienos bankroto administratorės UAB „Valnetas“ patikslintos 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. ataskaitos dalies „Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų“ panaikinimo; taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
12. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi patvirtintas jo, kaip hipotekos kreditoriaus, 53 224,99 Eur finansinis reikalavimas. Įkeistas turtas parduotas iš varžytynių už 120 192,30 Eur, 2014 m. rugsėjo 3 d. administratorė pervedė pareiškėjui 53 224,99 Eur. Patikslintoje veiklos ataskaitoje nustatyta, kad pareiškėjas privalo sumokėti 32 proc. visų administravimo išlaidų, tuo tarpu bendra kreditorių reikalavimų suma yra 727 600,67 Eur, taigi pareiškėjui sumokėta 53 224,99 Eur suma sudaro 7,3 proc. visų reikalavimų, todėl jam tenkantis administravimo išlaidų dydis galėtų būti tik 6704 Eur, o ne 29 187,58 Eur (32 proc. nuo 91 840 Eur administravimo išlaidų), kaip apskaičiuota patikslintoje ataskaitoje. Patikslintoje ataskaitoje nustatyta administravimo išlaidų dengimo tvarka prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnyje įtvirtintai administravimo išlaidų dengimo tvarkai, o joje nurodyta administravimo išlaidų dengimo suma, kuria jis turėtų prisidėti, yra neteisinga. Ginčijamoje ataskaitoje ir nutarime taip pat neteisingai apskaičiuotas ir nurodytas administravimo išlaidų dydis, pareiškėjas ginčija tiek administratorės nurodytas pajamas, tiek išlaidas.
13. Suinteresuoto asmens BUAB „Marijampolės duona“ atstovai prašė pareiškėjo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad administravimo išlaidų mokėjimas siejamas ne su hipotekos kreditoriaus patvirtinta finansinio reikalavimo suma. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-731-823/2016) jau  yra pasisakęs dėl J. L. pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo bei privalomos dengti išlaidų dalies, todėl gautų pajamų dydis negali būti kvestionuojamas atskiroje civilinėje byloje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

14. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi skundą atmetė.
15. Teismas nustatė, kad ginčas dėl pareiškėjo pareigos padengti administravimo išlaidų dalį ir šios dalies dydžio jau buvo nagrinėjamas teisme (žr. šios nutarties 9 punktą).
16. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai jam tenkančią dengti administravimo išlaidų dalį sieja su visų įmonės kreditorių patvirtinta finansinių reikalavimų suma, nes įkaito turėtojas dengia administravimo išlaidas proporcingai nuo gautų lėšų pardavus įkeistą ir neįkeistą turtą.
17. BUAB „Marijampolės duona“ bankroto administratorės 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. veiklos ataskaita yra patvirtinta įmonės 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto nutarimu, o šis, nors ir buvo apskųstas, tačiau nenuginčytas ir yra galiojantis, todėl pareiškėjas skundu galėjo ginčyti nurodytą ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų patikslintą dydžio dalį, o ne visas šias išlaidas. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto nariai, vykdydami apeliacinės instancijos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį (civilinė byla Nr. 2-731-823/2016) dėl administratorės pateiktame pareiškėjui tenkančių administravimo išlaidų apskaičiavimo netikslumų, kurie nesudarė pagrindo panaikinti ginčijamą nutarimą, 2016 m. birželio 23 d. posėdyje priėmė nutarimą patikslinti patvirtintos bankroto administratorės 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. veiklos ataskaitos dalį „Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų“, todėl teismas sprendė, kad panaikinti patikslintą nurodyto laikotarpio bankroto administratorės veiklos ataskaitos dalį nėra teisinio pagrindo.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas įmonės kreditorius, neginčijo BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių susirinkimų nutarimų (2012 m. rugpjūčio 17 d., 2013 m. sausio 4 d., 2014 m. birželio 25 d.), kuriuose patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, atlyginimo bankroto administratorei dydis, taip pat patvirtintos 2012 m. rugpjūčio 17 d. – 2012 m. lapkričio 30 d., 2012 m. lapkričio 30 d. – 2014 m. birželio 6 d. administratorės veiklos ataskaitos. Teismas iš bankroto administratorės BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto posėdžiui pateiktos patikslintos ataskaitos nustatė, kad kreditoriams buvo pateikta detali informacija apie bankroto procese gautas įplaukas ir patirtas išlaidas: įplaukos nurodytos 1 lentelėje, o išlaidos – 2 lentelėje, šios dar detalizuotos papildomai sudarytose lentelėse (Nr. 3–6), taip pat kaip priedas prie šių lentelių pateiktos suvestinės ataskaitos, kuriose aiškiai nurodoma lentelėse pateiktų sumų detalizacija pagal pirminius apskaitos dokumentus. Kiekvienos lentelės eilutės numeris yra nuoroda į pateiktus priedus. 1 lentelės 1.9 eilutėje nurodytos visos bankroto metu gautos pajamos (167 474,76 Eur). Iki įkeisto turto pardavimo patirta 91 840,00 Eur administravimo išlaidų. Pareiškėjo patvirtintas finansinis reikalavimas – 53 224,99 Eur, kas sudaro 31,7809 proc. gautų įplaukų. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui tenkanti administravimo išlaidų dengimo dalis yra 29 187,58 Eur.
19. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2017 m. sausio 12 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį paliko nepakeistą.
20. Teismo vertinimu, pagal pareiškėjo ankstesnius skundus dėl administravimo išlaidų paskirstymo priimti teismų procesiniai sprendimai ir juose nustatytos aplinkybės šioje byloje turi prejudicinę galią. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-731-823/2016 išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarties, kuria buvo atmestas jo skundas dėl BUAB „Marijampolės duona“ 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto posėdyje priimto nutarimo dalies dėl administravimo išlaidų paskirstymo panaikinimo (žr. šios nutarties 9 punktą). Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartyje nustatė, kad bankroto administratorė 2014 m. rugsėjo 3 d. pavedimu pervedė pareiškėjui visą jo kreditoriaus reikalavimo sumą, neišskaičiusi pareiškėjui tenkančios administravimo išlaidų dalies, t. y. įvykdė permoką, nes pinigų suma pareiškėjui turėjo būti pervesta tik išskaičius jam tenkančią administravimo išlaidų dalį (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis); atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu pateiktus išaiškinimus, teismas sprendė, kad administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš įkaito turėtojui tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.
21. Pirmiau minėtoje byloje teismas išnagrinėjo ginčą ir dėl administravimo išlaidų dydžio skaičiavimo ir konstatavo, kad bankroto administratorė iš esmės teisingai skaičiavo pareiškėjui tenkančią administravimo išlaidų dalį (kaip administravimo išlaidų procentą, atitinkantį jo kreditoriaus reikalavimo procentinę išraišką, atsižvelgiant į visas bendrovės gautas pajamas).
22. Teismo vertinimu, pareiškėjas, teigdamas, kad toks skaičiavimas nelogiškas ir neteisingas, grįsdamas šiuos teiginius pateiktais skaičiavimais, daro esminę klaidą – skaičiuodamas jam tenkančią administravimo išlaidų dalį procentine išraiška, ją sieja su visų kreditorių reikalavimų suma, o ne su gautomis pajamomis. Bankroto administravimo išlaidos atsiranda dėl veiksmų, kuriuos bankroto procese turi atlikti administratorius, įskaitant ir susijusius su įkeisto turto saugojimu, vertės nustatymu, ir t. t. Bendrovei gavus tam tikras pajamas, kreditoriaus, įkaito turėtojo, reikalavimas tenkinamas be eilės, t. y. dažniausiai jam atitenka didžiausia dalis gautų pajamų. Dėl to kreditorius turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo tokia dalimi, kokia iš gautų pajamų buvo patenkintas jo reikalavimas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, priešingu atveju, vadovaujantis pareiškėjo skaičiavimu, kreditoriai, kurių reikalavimai iš viso nebuvo patenkinti, nelikus lėšų, vis vien turėtų tam tikra dalimi padengti administravimo išlaidas savo sąskaita, kas neužtikrintų kreditorių interesų lygiateisiškumo padengti tokią administravimo išlaidų dalį, kiek jie proporcingai gavo „naudos“ iš šio administravimo.
23. Teismas sprendė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu (žr. šios nutarties 9 punktą) konstatuota, jog principas, kuriuo remiantis buvo skaičiuojama pareiškėjui tenkanti administravimo išlaidų dalis, yra teisingas.
24. Spręsdamas klausimą dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų dydžio teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas gali ginčyti tik bankroto administratorės ataskaitoje nurodytą ataskaitiniu laikotarpiu 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. gautų pajamų ir patirtų išlaidų patikslintos dalies dydį, o ne visas patirtas išlaidas, nes ginčas dėl pareiškėjo pareigos padengti administravimo išlaidų dalį ir šios dalies dydžio jau buvo nagrinėjamas teisme (žr. šios nutarties 9 punktą).
25. Teismas konstatavo, kad, pareiškėjui nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog kai kurios išlaidos apskritai nebuvo patirtos ar patirtos išlaidos nebuvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti, daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

26. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės – skundą tenkinti arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 36 straipsnio nuostatas. Šios nutarties 18 punkte nurodytas teismo skaičiavimas paneigia patį įkeitimo institutą ir juo garantuotą prioritetinį lėšų gavimą iš įkeisto turto. Proporcijos principas dengiant administravimo išlaidas turėtų būti apskaičiuojamas nuo: 1) gautų pajamų sumos bankroto metu; 2) administravimo išlaidų; 3) bendros visų kreditorių reikalavimų sumos, apskaičiuojant kiekvienam kreditoriui tenkančią administravimo išlaidų dydžio dalį. Skaičiuojant dengtiną administravimo išlaidų dydžio dalį įkaito turėtojui, būtina vertinti bendrą visų kreditorių reikalavimų sumą (727 600,67 Eur), nes kiekvienas kreditorius turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo; visas bendras administravimo išlaidas (91 840 Eur); mokėtiną įkaito turėtojui, pardavus įkeistą turtą, sumą (53 224,99 Eur). Įkaito turėtojo reikalavimas sudaro 7,32 proc. (53 224,99 / 727 600,67 x 100 = 7,32 proc.) visų reikalavimų sumos, bet ne 32 proc., o kitų kreditorių – 92,68 proc. (674 375,68/ 727 600,67 x 100 = 92,68 proc. visų reikalavimų sumos. Sudėjus šiuos procentus išeina 100 proc. (7,32 proc. + 92,68 proc. = 100 proc.), kas įrodo apskaičiavimo teisingumą. Net ir laikant, kad šioje byloje 91 840 Eur administravimo išlaidos yra pagrįstos, nors pareiškėjas jas taip pat ginčija, maksimalus administravimo išlaidų dydis pareiškėjui galėtų būti 6704 Eur (91 840 Eur x 7,3 proc. = 6704 Eur), bet ne 29 187,58 Eur, kaip nurodė teismas. Būtent toks skaičiavimas visiškai atitiktų proporcingumo principą skaičiuojant administravimo išlaidas. Tuo tarpu administratorės ir kreditorių komiteto administravimo išlaidų apskaičiavimas, kuris teismo patvirtintas, atliktas tokiu būdu: įkaito turėtojo kreditoriaus reikalavimo dydis padalintas iš gautų pajamų ir padaugintas iš 100 proc., ir gauta suma sudaro 32 proc. (53 224,99 / 167 474 = 0,317 x l00 proc. = 32 proc.). Tačiau pagal tokį skaičiavimą kiti kreditoriai niekaip neprisideda prie administravimo išlaidų, t. y. toks skaičiavimas pažeidžia principinę nuostatą, kad kiekvienas kreditorius turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo. Teismo bandymas aiškinti tokios proporcijos taikymą, kad kiti kreditoriai, negaunantys reikalavimo patenkinimo, neturėtų prisidėti prie išlaidų dengimo, yra neteisingas ir prieštaraujantis ĮBĮ 36 straipsnio nuostatoms. Svarbu tai, kad, skaičiuojant kitų kreditorių administravimo išlaidų dengimo procentą, atitinkantį kreditoriaus reikalavimo procentinę išraišką, gaunamas visiškas matematinis nesutapimas, pagal kurį reikia dengti 419 proc., o ne 100 proc. administravimo išlaidų, taigi šie skaičiavimai atliekami neteisingai. Tačiau teismai šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 34 straipsnio nuostatas. Niekaip logiškai ir teisingai negali būti paaiškinamas 29 187,58 Eur administravimo išlaidų išskaičiavimas iš pareiškėjo, kai visa įkeitimu užtikrinta suma siekia tik 53 224 Eur. Tokiu administravimo išlaidų skaičiavimo procentu paneigiama įkeitimo esmė, pirmenybės teisė gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimo, kreditorių lygiateisiškumo ir proporcingumo principas. Įkaito turėtojas neturi dengti didžiosios dalies visų administravimo išlaidų. Šiuo atveju pareiškėjui įkeistas turtas parduotas už 120 192 Eur, administravimo išlaidoms atskaičiuota 66 967,31 Eur ir dar reikalaujama, kad pareiškėjas sumokėtų 29 187,58 Eur. Šiuo atveju reikia vertinti parduoto įkeisto turto vertę ir įkaito turėtojo kreditoriaus reikalavimo sumą, pagal kurią ir turi būti skaičiuojama proporcija.
3. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas:

21.3.1. 2016 m. kovo 17 d. nutartis (žr. šios nutarties 9 punktą) vertinta ne visiškai teisingai ir per daug suabsoliutinta. Minėta nutartis nepatvirtina teisingo reikalaujamų išlaidų apskaičiavimo. Tai, kad teismas pasisakė dėl nagrinėjamu atveju administravimo išlaidų apskaičiavimo principo proporcingai nuo visų įmonės gautų lėšų, nereiškia, kad nustatė konkretų administravimo išlaidų dydį, kurį turi sumokėti įkaito turėtojas. Konkrečią šių išlaidų sumą po įkeisto turto pardavimo turi apskaičiuoti ir pagrįsti dokumentais bankroto administratorė;

21.3.2. nepagrįstai atmestas prašymas skirti byloje administravimo išlaidų ir pajamų buhalterinę ekspertizę, dėl ko nebuvo suteikta galimybė teikti įrodymus;

21.3.3. spręsdami administravimo išlaidų pagrįstumo klausimą, teismai netaikė ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies nuostatų. Nagrinėjamu atveju į administravimo išlaidų sąrašą įtrauktos išlaidos yra susijusios su ūkine komercine veikla, nors ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad prie bankroto administravimo išlaidų minėtos išlaidos negali būti priskiriamos. 

27. BUAB „Marijampolės duona“ bankroto administratorė UAB „Valnetas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Hipotekos kreditorius prisideda prie administravimo išlaidų dengimo ir administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios patenkintos kreditoriaus reikalavimo dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad  teismai netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 36 straipsnio nuostatas.
2. ĮBĮ 34 straipsnyje aptariama hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Šiuo atveju pareiškėjas (įkaito turėtojas) turi dengti administravimo išlaidas proporcingai nuo gautų lėšų pardavus įkeistą ir neįkeistą turtą.
3. Nagrinėjamu atveju teismų (žr. šios nutarties 9 punktą) jau iki šio ginčo konstatuota, kad bankroto administratorė savo ataskaitoje pagrįstai nurodė pareiškėjui iš įstatymo kylančią pareigą dengti administravimo išlaidų dalį ir iš esmės tinkamai nurodė dengtinų išlaidų proporciją. Todėl pareiškėjas nepagrįstai bando iš naujo revizuoti minėtų teismų nutartis, o teismai privalėjo remtis jau nustatytomis aplinkybėmis. Teismai tinkamai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, įvertino juos vadovaudamiesi įrodymų vertinimo taisyklėmis ir pagrįstai sprendė dėl pareiškėjo pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl administravimo išlaidų paskirstymo

28. Įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, bankroto procedūrų vykdymas susijęs su tam tikromis vykdymo metu atsirandančiomis išlaidomis, kurios yra būtinos bankroto procedūroms sėkmingai užbaigti.
29. Bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis).
30. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto proceso metu pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Jos dengiamos iš bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų.
31. ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta įkeitimo (hipotekos) kreditoriaus pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimus iš lėšų, gautų pardavus įkeistą bankrutuojančio skolininko turtą, o ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prioritetinio įmonės bankroto administravimo išlaidų mokėjimo iš visų rūšių bankrutavusio įmonės lėšų, taip pat gautų pardavus įkeistą turtą, taisyklė.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prieštaravimo tarp ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių nėra, nes šios teisės normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. ĮBĮ 34 straipsnyje aptariama hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Šios teisės normos paskirtis – nurodyti, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą tol, kol iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų nebus patenkintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Tuo tarpu ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
33. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita – neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012 ir joje nurodytą praktiką).
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl bankroto administravimo išlaidų taip pat konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas. Ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013 ir joje nurodytą praktiką).
35. Įkaito turėtojo pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo reglamentuota ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje.
36. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai įkeistą turtą realizuoja bankroto administratorius, padengiant hipotekos turėtojo reikalavimą, kreditoriui sumokama ne visa turto pirkėjo sumokėta pinigų suma, o tik tai, kas lieka išskaičiavus atitinkamas administravimo išlaidas. Administravimo išlaidos reiškia lėšų sumą, susijusią su bankroto procedūrų vykdymu, dėl kurios gali mažėti kreditoriaus pradinio reikalavimo patenkinimas. Jei išskaičiavus administravimo išlaidas iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likusių lėšų nepakanka visiškai padengti įkeitimu (hipoteka) užtikrintą kreditoriaus reikalavimą, dėl likusios nepatenkinto reikalavimo dalies hipotekos kreditorius išsaugo savo reikalavimą į bankrutuojantį skolininką. Taigi likusi nepatenkinta kreditoriaus dalis tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas, plėtodamas teismų praktiką vėliau priimtomis nutartimis, yra išaiškinęs, kad hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016 35 punktą).
38. Bylos duomenimis nustatyta, kad bankroto administratorius 2014 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo pavedimu pervedė pareiškėjui visą jo kreditinio reikalavimo sumą, neišskaitęs pareiškėjui tenkančios administravimo išlaidų dalies; 2014 m. gruodžio 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi pareiškėjas išbrauktas iš BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių sąrašo, taigi, šiai nutarčiai įsiteisėjus, pareiškėjas neteko bendrovės kreditoriaus statuso.
39. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančios BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komitetui 2015 m. spalio 5 d. ir 2016 m. birželio 23 d. pateiktos informacijos apie ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. gautas pajamas ir patirtas išlaidas nustatė, kad buvo atlikti šie pakeitimai: 2016 m. birželio 23 d. nurodyta, kad gauta daugiau pajamų – buvo apmokėta didesnė debitorinių įsiskolinimų suma ir kitų gautinų sumų, daugiau nei 400 Lt (115,85 Eur) sumažėjo gamybos ir parduotuvės ūkinės veiklos rezultatas iki 2012 m. gruodžio 31 d., padidėjo suma, gauta už parduotą turtą ir nekilnojamojo turto nuomą Kalvarijos m.; išlaidos taip pat padidėjo: nors tarp išlaidų neliko apmokėjimo už perparduotą produkciją, sumažėjo mokesčiai už komunalines paslaugas, tačiau padidėjo su darbo santykiais susijusios išlaidos, taip pat išlaidos už ryšio, kanceliarines priemones, turto vertinimo išlaidos ir išlaidos Registrų centrui bei notarui.
40. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ir po 2014 m. gruodžio 18 d., kai pareiškėjas neteko bendrovės kreditoriaus statuso, bankroto administravimo procedūros vyko ir toliau, todėl atsirado papildomų išlaidų, susijusių su bankroto administravimu.
41. Atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant teisingai išspręsti ginčą svarbu nustatyti, už kurį laikotarpį pareiškėjui (įkaito turėtojui) apskaičiuota jam mokėti tenkanti administravimo išlaidų dalis, ar į pareiškėjui apskaičiuotą mokėtiną administravimo išlaidų dydį įtrauktas ir laikotarpis, kai pareiškėjas jau nebuvo bendrovės kreditorius. Tačiau, kaip matyti iš faktinių bylos duomenų ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinio, šioje byloje teismai netyrė ir nenustatė minėto laikotarpio, ar pareiškėjui (įkaito turėtojui) apskaičiuota jam mokėti tenkanti administravimo išlaidų dalis yra iki jo netekimo bendrovės kreditoriaus statuso (žr. šios nutarties 38 punktą) ar už visą vykusį bankroto procesą. Taip pat teismai nesiaiškino svarbių aplinkybių, kodėl bankroto administratorius, pažeisdamas ĮBĮ nuostatas, pervedė pareiškėjui visą jo kreditinio reikalavimo sumą, neišskaitęs pareiškėjui tenkančios administravimo išlaidų dalies.
42. Byloje nepateikta konkrečių įrodymų, kurie leistų teismui atskirti pareiškėjui apskaičiuotos jam mokėti tenkančios administravimo išlaidų dalies laikotarpį. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Ši nuostata reglamentuoja bendrosios taisyklės, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, išimtį ir taikytina nedispozityviosiose bylose (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto, restruktūrizavimo bei kitose), kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio (pagal pareigas). Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti. Tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus.
43. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.).
44. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutarties 41 punkte nurodytų aplinkybių ištyrimas yra fakto klausimas, kuris negali būti nagrinėjamas kasacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo ir pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai naikintini, nes teismai neatskleidė bylos esmės, ir šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o byla grąžintina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
45. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Kasacinis teismas patyrė 4,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Donatas Šernas