Civilinė byla Nr. e2A-366-1120/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00766-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.6.10.2.4.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei atsakovės Europos bendrovės ,,City Service SE“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei Europos akcinei bendrovei „City Service SE“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, ginanti viešą interesą (toliau – ir Generalinė prokuratūra), ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir VMSA) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos priteisti iš atsakovės Europos bendrovės (toliau – EB) „City Service SE“ (toliau – ir atsakovė) ieškovei VMSA 20 591 637 Eur žalos atlyginimą.
2. Ieškovės paaiškino, kad VMSA ir atsakovė (tuo metu – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rubikon apskaitos sistemos“) 2002 m. birželio 13 d. sudarė viešojo pirkimo sutartį Nr. 02-06-01-781 dėl šilumos ūkio priežiūros, eksploatacijos pasiruošimo žiemai, avarijų likvidavimo ir remonto, taip pat šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo paslaugų Vilniaus miesto švietimo objektams teikimo (toliau – 2002 m. Sutartis). Be to, VMSA ir atsakovė (tuo metu Akcinė bendrovė „City Service“) 2010 m. lapkričio 26 d. sudarė viešojo pirkimo sutartį Nr. A72-1008(3.1.36-ŠV) dėl VMSA valdomų statinių bei jų inžinerinių sistemų techninės priežiūros (eksploatavimo) paslaugų, taip pat veiksmų ir darbų, skirtų užtikrinti metines išlaidas pastatų šiluminei energijai prie tam tikrų, sutartyje bei konkurso sąlygose apibrėžtų klimatinių ir centralizuotos šilumos kainos kriterijų, atlikimo (toliau – 2010 m. Sutartis). Pagal šias sutartis ieškovė VMSA iš atsakovės pirko paslaugas, apskaičiuojamas pagal formules, į kurių dedamąsias buvo įtraukiami šilumos energijos tiekimo ir karšto vandens paruošimo normatyviniai dydžiai, tačiau atsakovė šilumos energiją įsigijo iš UAB „Vilniaus energija“, ir, priešingai nei VMSA, su UAB „Vilniaus energija“ atsiskaitė ne pagal normatyvinius dydžius, o pagal atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Tokiu būdu susidarė 20 591 637 Eur skirtumas ir ieškovei VMSA buvo padaryta nurodyto dydžio žala.
3. Ieškovės nurodė, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyse civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 pateiktais išaiškinimais, pati 2010 m. Sutartis nėra neteisėta, tačiau galimai neteisėtas yra jos vykdymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje byloje priėmė atskirąją nutartį ir informavo Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, tikslinga nustatyti, ar 2010 m. Ssutarties šalys, vykdydamos sutartį, faktiškai atsiskaito už suvartotą šilumos energiją perskaičiavus faktinio suvartojimo apimtis, nes priešingu atveju tiekėjui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai gauti pelno.
4. Taigi ieškovės nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad atsakovė su faktiniu šilumos tiekėju UAB „Vilniaus energija“ atsiskaitydama pagal apskaitos prietaisų rodmenis, tačiau iš administracijos gaudama didesnes atsiskaitymų pagal sutartyse numatytas formules sumas, susidariusį skirtumą pasilikdama sau, elgėsi nesąžiningai ir neteisingai ir taip padarė žalą ieškovei VMSA.
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1755-855/2019 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės EB „City service SE“ ieškovės VMSA naudai 10 293 032,14 Eur žalos atlyginimą.
6. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-424-585/2020 Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3k-3-223-969/2021 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
8. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 (toliau – ir 2013 m. Nutartis) ir tos pačios dienos atskirosios nutarties (toliau – ir 2013 m. Atskiroji nutartis) reikšmės nagrinėjamai bylai, nurodė, kad 2013 m. Nutartyje kasacinis teismas nurodė nemažai aplinkybių, kurios laikytinos prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje: 1) pagal 2010 m. Sutarties nuostatas perkančioji organizacija pirko du sudėtinius objektus – prekę (šilumos energiją) ir paslaugas (pastatų, šildymo sistemų priežiūrą ir kt.), šie abu objektai nebuvo išskaidyti ir bendrai pavadinti paslaugomis; 2) pagal 2010 m. Sutartį pagrįstas tiekėjo pelnas – atlygintinų priežiūros paslaugų dalis; tiekėjas, tinkamai (kai pasiekiami šilumos energijos sutaupymai) vykdydamas šilumos prietaisų ir sistemos priežiūrą, už šias paslaugas gauna Konkurso procedūrose pasiūlytą ir šalių sulygtą kainą, todėl už tai neturėtų papildomai tikėtis kito atlygio; 3) perkančioji organizacija su tiekėju dėl šilumos energijos pirkimo iš trečiojo asmens (UAB „Vilniaus energija“) susitarė, jog tai bus atliekama ne tiesiogiai, o tarpininkaujant tiekėjui (atsakovei); pagal 2010 m. Sutartį perkančioji organizacija su UAB „Vilniaus energija“ iš esmės atsiskaito per tarpininką – AB „City Service“; 4) šilumos energijos perskaičiavimo rezultatas pagal Konkurso 15.2 punktą iš esmės reiškia realias išlaidas atitinkamu laikotarpiu suvartotai energijai; 5) pagal 2010 m. Sutartį perkančioji organizacija su tiekėju už šilumos energiją atsiskaito pagal faktinius duomenis, nes pagal 2010 m. Sutartyje įtvirtintą tvarką tiekėjo pasiūlyme nurodyta fiksuota normatyvinė šios prekės kaina turi būti perskaičiuojama. Be to, 2013 m. Atskirojoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad tikslinga įvertinti, ar 2010 m. Sutarties šalys, vykdydamos šią sutartį, faktiškai atsiskaito už suvartotą šilumos energiją perskaičiuodamos faktinio suvartojimo apimtis, nes priešingu atveju (t. y. atsiskaičius su perkančiąja organizacija pagal normatyvinius dydžius) tiekėjui būtų sudaryta galimybė nepagrįstai gauti pelno.
9. Kasacinis teismas konstatavo, kad ta apimtimi, kuria apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas 2010 m. Sutarties turinį, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. Nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais, buvo pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės. Šis pažeidimas nulėmė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog VMSA pagal 2010 m. Sutartį pirko tik paslaugas, bet ne šilumos energiją kaip prekę. Šis pažeidimas taip pat nulėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškinio pagrindo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. Atskirojoje nutartyje nurodyto galimo teisės pažeidimo sutarčių vykdymo procese, o tai savo ruožtu lėmė teismo išvados dėl vienos iš atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų – nepagrįstumą. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro teisinio pagrindo spręsti, jog 2002 m. Sutarties turinys galėtų būti aiškinamas analogiškai kasacinio teismo 2013 m. Nutartyje išaiškintam 2010 m. Sutarties turiniui, ir nepagrindžia sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo apeliacinės instancijos teismui aiškinant 2002 m. Sutarties turinį (išskyrus išaiškinimus dėl šios sutarties objekto).
10. Pasisakydamas dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo kasacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovės veiksmai vykdant 2002 m. Sutartį (teikimas kitai sutarties šaliai – faktiniam šilumos energijos bei karšto vandens vartotojui – apmokėti už de facto (liet. faktiškai) UAB „Vilniaus energija“ suteiktą šilumos energiją bei karštą vandenį sąskaitų, kuriose tokios prekės kaina apskaičiuota neatsižvelgiant į faktinį šilumos energijos bei karšto vandens suvartojimą atitinkamuose savivaldybės objektuose pagal apskaitos prietaisų rodmenis; duomenų apie faktiškai suvartotos šilumos energijos kiekius (apimtis) sąskaitose neatskleidimas; tokio apmokėjimo akceptavimas ir dėl to, realiai nepatiriant su šilumos energijos ir karšto vandens tiekimu susijusių išlaidų (arba bent jau nepateiktus teismui priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų), atitinkamų pajamų ir pelno dėl šios dalies gavimas) nesudaro pagrindo jų pripažinti neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.4, 6.38, 6.200 ir (ar) 6.263 straipsnių prasme. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad analogiški atsakovės veiksmai, laikytini prieštaraujančiais 2010 m. Sutarties sąlygoms, todėl yra neteisėti CK 6.38 ir 6.200 straipsniuose įtvirtintų prievolių ir sutarčių vykdymo principų prasme (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Be to, kasacinis teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą ir dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų 2010 m. Sutarties vykdymo prasme egzistavimo.
11. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad konstatavus atsakovės veiksmų neteisėtumą jai vykdant 2010 m. Sutartį, siekiant apskaičiuoti dėl to atsiradusią žalą, būtina nustatyti faktinę aplinkybę – 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpiu susidariusį skirtumą tarp ieškovės VMSA pagal 2010 m. Sutartį už šilumos energiją mokėtinos sumos ir realiai sumokėtos sumos. Tam savo ruožtu būtina nustatyti kitą faktinę aplinkybę – nuo kada iki kada buvo vykdoma 2010 m. Sutartis.
12. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad byloje esantys duomenys apie 2010 m. Sutarties įsigaliojimo ir vykdymo laikotarpį yra prieštaringi: remiantis 2010 m. Sutarties 30 punktu, sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo (t. y. nuo 2010 m. liepos 22 d.); remiantis Sutarties 10.1 punktu, paslaugas konkrečiuose pastatuose (objektuose) paslaugų teikėjas pradeda teikti nuo kiekvieno atskiro objekto priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos; pratęsiant 2002 m. Sutartį nurodyta, kad ji galioja „iki 2010/11 m. šildymo sezono pabaigos“.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turi būti įvertinti apeliacinių skundų argumentai dėl mišrios kaltės (2010 m. Sutarties pažeidimo prasme) (CK 6.259 straipsnio 1 dalis), nes šių argumentų apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas visus pareikštus reikalavimus, nenagrinėjo.
14. Atsižvelgiant į tai, kad šalių apeliaciniai skundai dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimo Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjami antrą kartą, į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas 2010 m. Sutarties vykdymo atžvilgiu, o 2002 m. Sutarties atžvilgiu šių sąlygų nenustatė ir byla apeliacinės instancijos teismui grąžinta nagrinėti tik konkrečioje dalyje (dėl atsiradusios žalos dydžio bei mišrios kaltės), skundžiamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, šalių apeliaciniai skundai bei atsiliepimai į juos aptariami tiek, kiek jie yra susiję su šioje byloje sprendžiamais klausimais. Be kita ko, papildomai aptariami šalių pateikti paaiškinimai bylą nagrinėjant iš naujo apeliacinės instancijos teisme.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei VMSA 10 293 032,14 Eur žalos atlyginimą.
16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 priimtas nutartis 2010 m. Sutarties (tas pats taikytina ir 2002 m. Sutarčiai) vykdymas gali būti laikomas teisėtu, jeigu: 1) VMSA už šilumos energiją ir karštą vandenį atsiskaito su tiekėja (atsakove) pagal faktinius atsiskaitomųjų šilumos energijos prietaisų duomenis (rodmenis), faktinio suvartojimo apimtį (lygį), t. y. taip, tarsi ji atsiskaitytų už šilumos energiją ir karštą vandenį su centralizuota šilumos energijos tiekėja UAB „Vilniaus energija“ tiesiogiai, nedalyvaujant tarpininkui; 2) atsakovė, kaip tiekėja, papildomai negauna pelno, susidarančio iš skirtumo tarp už realiai suvartotą energiją patiriamų išlaidų ir sutartyje pagal normatyvinius dydžius nustatytos kainos; 3) priešingai aiškinant tiekėjo ir perkančiosios organizacijos šioje srityje susiklosčiusios santykius būtų pažeistas racionalaus lėšų panaudojimo principas, visuomenės interesas viešąsias finansines lėšas valdyti efektyviai.
17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, prijungtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-415/2013 medžiagą, ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10003-12 medžiagos dalį (29–62 tomai), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. rugsėjo 14 d. Ekspertizės aktą Nr. 11-320 (18) bei jį parengusios teismo ekspertės Liucijos Bortkevič apklausos teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad už šilumos energiją (šildymą bei karšto vandens ruošimą) VMSA, mokėdama ne tiesiogiai centralizuotai šilumos energijos gamintojai ir tiekėjai UAB „Vilniaus energija“, o atsakovei, sumokėjo 71 079 562,72 Lt (20 586 064,27 Eur) daugiau, negu būtų turėjusi sumokėti tuo atveju, jeigu šilumos energiją būtų pirkusi tiesiogiai iš šilumos energijos gamintojo, t. y. be atstovės (tarpininkės) dalyvavimo. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs ir tą faktą, kad, pasibaigus kalendoriniams metams, metinė kaina buvo perskaičiuojama, sutarčių šalims pasirašant atitinkamus aktus, nes Lietuvos teismo ekspertizės centrui (taip pat ir Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialistui) atliekant skaičiavimus ir atsakant į teismo nutartyje suformuluotus klausimus buvo vertinami būtent minėtų perskaičiavimo aktų duomenys.
18. Teismas pažymėjo, kad nors tiek pačioje teismo ekspertizės išvadoje, tiek teismo ekspertės pateiktuose paaiškinimuose pažymima, jog lyginimai atliekami ir išvados daromos su sąlyga, kad pagal formulę apskaičiuota šildymo ir karšto vandens paruošimo išlaidų suma (Y + Z) neapima kokių nors papildomų AB „City Service“ teikiamų paslaugų, tačiau byloje nėra duomenų ir atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad su savivaldybės administracija sudarytomis sutartimis ji būtų prisiėmusi ir realiai vykdžiusi kokius nors papildomus įsipareigojimus, kiek tai susiję su formulių Y ir Z dalyse nurodytų prekių ir paslaugų, už kuriuos buvo sumokama, tiekimu ir pardavimu, t. y. kad šiose sutarčių dalyse buvo kalbama ne tik apie konkrečių objektų šildymą bei karšto vandens paruošimą ir šios de jure prekės pardavimą, kurios kaina priklauso nuo pakankamai objektyvių rodiklių (vidaus patalpų temperatūros, šildymo sezono išorės oro temperatūros, šildymo sezono dienų skaičiaus, centralizuotos šilumos 1 kwh kainos, aptarnaujamų objektų ploto, šalto vandens kiekio per metus, sunaudoto karštam vandeniui ruošti šalto vandens pašildymo šilumos energijos normos ir kt.), bet ir apie kokias nors papildomas paslaugas ar išlaidas, susijusias su šilumos energijos ir karšto vandens tiekimu. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad teismo ekspertizės akte lygintos prekės – paslaugos buvo nelygiavertės, nevienodos, ne tos pačios ir kad AB „City Service“ teiktų savivaldybei paslaugų, už kurias buvo mokama pagal formulės Y ir Z dedamąsias, apimtis buvo platesnė nei UAB „Vilniaus energija“ teiktų AB „City Service“ paslaugų, tiksliau – prekės, apimtis. Bet kokios AB „City Service“ patiriamos savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų bei mokyklų eksploatavimo, remonto, renovavimo, avarijų likvidavimo, sistemų pagerinimo ir panašios išlaidos, susijusios ne su šilumos tiekimu, bet su šilumos ūkio priežiūra, tinkamos jo būklės palaikymu, atnaujinimu, paruošimu šildymo sezonui, turėjo būti ir, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, faktiškai buvo įtraukiamos į Sutartyse esančių formulių X dedamąją. Dėl šių išlaidų pagrįstumo, dydžio, apmokėjimo byloje ginčo nėra ir dėl jų joks klausimas nekeliamas, ieškovės neprašo priteisti kokią nors šių išlaidų dalį, jos nekvestionuoja ir nelygina.
19. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo prejudicinę reikšmę ir res judicata (liet. galutinis teismo sprendimas) teisinę galią nagrinėjamai bylai turinčiose 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyse civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013 padarė išvadą, jog atsakovės iš ginčo sutarčių gaunamas pelnas ir yra būtent ši atlygintinų priežiūros paslaugų dalis: tiekėjas, tinkamai vykdydamas šilumos prietaisų ir sistemos priežiūrą, už šias paslaugas gauna konkurso procedūrose pasiūlytą ir šalių sulygtą atlyginimą, todėl už tai neturėtų papildomai tikėtis jokio kito atlygio.
20. Teismas nustatė, kad VMSA sumokėjo 71 079 562,72 Lt (20 586 064,27 Eur) su pridėtinės vertės mokesčiu PVM atsakovei daugiau, nei turėjo. Nors šis skirtumas yra 19 241,52 Lt (5 572,73 Eur) mažesnis, negu konstatuota FNTT specialisto išvadoje, tačiau teismo ekspertizės akte paaiškinta, kad šis skirtumas galimai susidarė dėl aritmetinio specialistų padaryto netikslumo, nes pagal tų pačių specialistų pateiktus priedus prie išvados matematiškai gaunama ta pati, kaip nustatė ir teismo ekspertizės įstaiga, suma. Teismas konstatavo, jog netikėti teismo ekspertizės išvadoje nustatyta skirtumo suma neturi pagrindo, nė viena iš šalių neteikė savo skaičiavimų ar kitų įrodymų, kurie paneigtų ekspertizės akte nurodytą sumą ar leistų teismui pagrįstai ja suabejoti. Todėl teismas nusprendė, jog būtent 71 079 562,72 Lt (20 586 064,27 Eur) su PVM suma, kuri turėjo būti sumokėta atsakovei pagal minėtas sutartis, laikytina VMSA patirta turtine žala – tiesioginiais nuostoliais, kaip būtinąja civilinės atsakomybės sąlyga.
21. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl kaltės, reikšmingos šios aplinkybės: 1) VMSA, rengdama 2002 m. ir 2010 m. viešųjų pirkimų sąlygas, sutarčių projektus bei įtvirtindama juose būtent tokį atsiskaitymo už šilumos energiją ir karštą vandenį modelį, galėjo ir privalėjo numatyti grėsmę, jog atsiskaitant pagal šias sutartis gali būti neįvertinami faktiniai suvartojami šilumos energijos kiekiai bei apimtys, atsispindintys apskaitos prietaisuose; 2) gaudama iš atsakovės apmokėti sąskaitas, kuriose buvo nurodomos tik galutinės sumos, apskaičiuotos pagal sutartyse nurodytą formulę, ieškovė VMSA jas besąlygiškai priimdavo ir apmokėdavo, taip pat net ir kalendorinių metų pabaigoje, atliekant perskaičiavimus, VMSA besąlygiškai priimdavo ir pasirašydavo atsakovės parengtus perskaičiavimo aktus; 3) Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba, rengdama 2005 m. gruodžio 20 d. ataskaitą, konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu savivaldybė atsiskaitydavo su atsakove, mokėdama metines kainas, apskaičiuotas pagal konkurso nuostatuose ir sutartyje patvirtintą formulę, ir pabrėžė, kad patikrinimo metu nebuvo atliktas palyginimas su švietimo įstaigų suvartotos šilumos energijos kiekiu pagal skaitiklių rodmenis; 4) iš UAB „Vilniaus energija“ 2009 m. kovo 30 d. raštu buvo gauta informacija apie Vilniaus miesto švietimo įstaigų 2008 m. suvartotos šilumos energijos kiekį ir nustatyta, jog pagal sutartį su atsakove, pavyzdžiui, už 2008 m. šildymo sezoną buvo sumokėta 1 238 343 Lt (358 648,92 Eur) daugiau, negu galimai būtų buvę sumokėta perkant šilumos energiją tiesiogiai iš UAB „Vilniaus energija“, tačiau net ir turėdama tokius duomenis VMSA nesiėmė veiksmų peržiūrėti ir galimai koreguoti 2002 m. Sutarties vykdymą; 5) net ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. atskirosios nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, kurioje buvo iškeltas 2010 m. Sutarties vykdymo teisėtumo klausimas, VMSA iš esmės nesiėmė jokių veiksmų tokios sutarties vykdymo teisėtumui patikrinti ir tik gavusi FNTT specialisto išvadą apsisprendė dėl civilinio ieškinio pareiškimo; 6) atsakovei dalyvaujant viešajame pirkime dėl 2010 m. Sutarties sudarymo ieškovei buvo žinoma, kad jos nurodyta pasiūlyme išlaidų šilumos energijai kaina bei pateiktas šilumos energijos kiekis buvo didesnis, nei faktiškai buvo suvartota ankstesniais metais (2008–2009 m.), ir kaina buvo didesnė už faktiškai suvartotos šilumos energijos kainą pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis; 7) pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą (toliau – VSTVNDĮ) pirmiausia VMSA tenka pareiga racionaliai ir efektyviai, ekonomiškai naudingai, tenkinant visuomenės interesus bei poreikius, atsižvelgiant į viešąjį interesą, valdyti savivaldybės turtą, juo naudotis ir disponuoti; 8) VMSA, kaip lygiavertei civilinio teisinio sandorių dalyvei, taip pat teko CK įtvirtintos pareigos vykdant sutartis elgtis sąžiningai, tinkamai, protingai, atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi, taip pat ir kontroliuoti itin svarbių didelei visuomenės daliai sutarčių vykdymą.
22. Teismas nusprendė nagrinėjamu atveju esant pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą daryti išvadą, kad VMSA savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie jai atsiradusios žalos, dėl to šiuo atveju konstatuotina mišri, iš esmės vienoda savo laipsniu (dydžiu) tiek atsakovės, tiek pačios ieškovės VMSA kaltė dėl pastarajai atsiradusios žalos (nuostolių), sudaranti pagrindą iš dalies – 50 procentų – atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės jai taikymo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
23. Atsakovė EB „City Service SE“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą dalyje, kurioje iš EB „City Service SE“ priteista 10 293 032,14 Eur žala ir bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
23.1. 20 586 064 Eur skirtumas tarp UAB „Vilniaus energija“ kainų ir atsakovės išrašytų sąskaitų VMSA nėra apeliantės pelnas ir VMSA žala. Atsakovė, vykdydama sutartis, patyrė net 84 662 815 Eur išlaidų ir gavo 86 306 008 Eur pajamų, todėl ikimokestinis pelnas už 2002-2012 m. laikotarpį sudarė 1 643 193 Eur.
23.2. Teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino, kokią naudą VMSA gavo iš sutarčių ir kokioje padėtyje VMSA būtų, jei sutarčių nebūtų buvę. Nesudarius sutarčių, VMSA per 11 m. būtų sumokėjusi už šiluminę energiją net 13 200 000 Eur daugiau.
23.3. Ekspertizės išvada nepatvirtina VMSA žalos. Ekspertė nurodė, kad ji nesprendžia, ar sutarčių vykdymas VMSA atsiskaitant su atsakove pagal sutartyse numatytas formules, o atsakovei – su šilumos gamintoju ir tiekėju pagal faktinius apskaitos duomenis, buvo racionalus, be to, šilumos energijos atsiskaitymo formulės pagrįstumo ekspertas nenustato, nes tai yra technikų–šilumininkų kompetencija.
23.4. Teismas nepagrindė, kodėl ieškovų prašomas sumas priteisė su PVM.
24. Ieškovė VMSA pateikė atsiliepimą į atsakovės EB „City Service SE“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Tai, kad atsakovė galimai diegė energiją taupančias priemones nereiškia, jog šios išlaidos galėjo būti dengiamos sumomis, kurias VMSA išmokėdavo atsiskaityti su šilumos tiekėju. Kasacinis teismas nurodė, kad tokio pelno gavimas (už šilumos energijos ir karšto vandens tiekimą) prieštarautų viešajam interesui.
24.2. Nors teigiama, kad atsakovė per sutarčių galiojimo laikotarpį patyrė 84 662 815 Eur išlaidas, iš kurių 25 280 261 Eur nukreipta į energijos taupymo priemonių diegimą, tačiau tai neįrodyta.
24.3. VMSA atsakovei mokėjo kartu su PVM, atsakovė yra PVM mokėtoja ir turi teisę į PVM atskaitą, todėl pasvarstymai, kad VMSA galimai gavo papildomą naudą, nepagrįsti.
25. Ieškovė Generalinė Prokuratūra pateikė atsiliepimą į atsakovės EB „City Service SE“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Teismas tinkamai nustatė civilinės atsakomybės pagrindus ir atsakovės neteisėtus veiksmus, pažeistą viešąjį interesą.
26. Ieškovė VMSA pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
26.1. Teismas mišrią VMSA ir atsakovės kaltę dėl kilusios žalos nustatė savo iniciatyva, nepagrįstai peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas. Teismas nemotyvavo bylos ribų peržengimo būtinybės.
26.2. Kreditoriaus kaltė nepreziumuojama. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe. Atsakovė nesirėmė nei skundžiamo sprendimo 28 punkte nurodytomis aplinkybėmis, neva patvirtinančiomis VMSA kaltę, nei mišrios kaltės institutu.
26.3. Byloje nebuvo nustatytas nei VMSA sutikimas, kad jai būtų padaryta žala, nei rizikos prisiėmimas, nei VMSA nerūpestingumas ar neapdairumas – teismas ne tik neturėjo pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo ribas, bet ir taikyti mišrios kaltės institutą.
26.4. Net ir sprendus, kad teismas, taikydamas mišrios kaltės institutą, įstatymo ir kasacinio teismo praktikos nepažeidė, VMSA nesutinka su 50 proc. kaltės jai priskyrimu, teismas tokios proporcijos nemotyvavo. Aplinkybės, neva patvirtinančios VMSA 50 proc. kaltę, yra fragmentiškos, priežastiniu ryšiu nesusijusios su VMSA padaryta žala – teismas nepagrįstai vertino, kad galimai nepakankama sutarties vykdymo priežiūra lygiavertė nepagrįstam atsakovės pelno gavimui.
26.5. Ginčas turi viešo intereso elementą, kuris, nustačius mišrią kaltę, buvo apgintas tik iš dalies.
27. Atsakovė EB „City Service SE“ pateikė atsiliepimą į ieškovės VMSA apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Jei būtų taikoma atsakovės civilinė atsakomybė, VMSA kaltės ir atsakomybės dydis sudaro ne 50 proc., bet 100 proc.. VMSA parengė viešųjų konkursų sąlygas bei sutarčių nuostatas, kuriose numatė jose įtvirtintą kainodarą bei išlaidų pastatų šiluminei energijai kainos skaičiavimą, turėjo užtikrinti jų atitikimą imperatyvioms įstatymų nuostatoms.
27.2. Teismas, nustatydamas VMSA kaltę, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų VMSA nurodytoje apimtyje, nes rėmėsi atsakovės argumentais bei įrodymais, patvirtinančiais VMSA kaltę. Be to, atsakovė neprivalo pateikti savarankiško reikalavimo dėl jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės ir CK 6.253, CK 6.259 straipsnių ar kitų su tuo susijusių nuostatų taikymo.
28. Ieškovė Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į ieškovės VMSA apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą patenkinti. Nurodė, kad bendraieškės reikalavimus palaiko.
29. Ieškovė Generalinė prokuratūra pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
29.1. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad dėl žalos yra ir 50 proc. VMSA kaltės bei iš dalies atleido atsakovę nuo atsakomybės.
29.2. Teismas, iš dalies atleisdamas atsakovę nuo atsakomybės, neatsižvelgė į tai, kad žalos padarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jos dydžio mažinimas negalimas.
29.3. Teismas, nustatydamas 50 procentų VMSA kaltės, netinkamai vertino įrodymus, nemotyvavo žalos dydžio. Teismas nepagrįstai kaip neteisėtus veiksmus nurodė, kad VMSA nereikalavo sąskaitų detalizavimo ir duomenų apie tai, kaip vykdomos sutartys.
29.4. Teismui sumažinus žalos dydį 50 procentų, atsakovė nepagrįstai gavo pelną viešųjų finansų sąskaita.
29.5. VMSA kontrolieriaus ataskaita negali būti prilyginta VMSA veiksmams, todėl prie atsakovės kaltę mažinančių VMSA veiksmų teismas nepagrįstai paminėjo šią ataskaitą.
29.6. VMSA elgesys, pasibaigus sutartims, nesusijęs priežastiniu ryšiu su nuostoliais ir jų dydžiu, todėl teismo argumentai, kad VMSA po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties nesiėmė veiksmų 2010 m. Sutarties vykdymo teisėtumui patikrinti, nepagrindžia VMSA kaltų veiksmų.
30. Ieškovė VMSA pateikė atsiliepimą į ieškovės Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą patenkinti. Nurodė, kad bendraieškės poziciją palaiko.
31. Atsakovė EB „City Service SE“ pateikė atsiliepimą į ieškovės Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
31.1. Jei būtų taikoma civilinė atsakomybė, už klaidas rengiant sutarčių sąlygas, tai atsako tik VMSA, kurios atsakomybės dydis 100 proc.
IV. Šalių rašytiniai paaiškinimai dėl iš naujo tirtinų aplinkybių
32. Atsakovė į bylą teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priimti naujai teikiamus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės pozicija grindžiama šiais argumentais:
32.1. 2010 m. Sutartis buvo vykdoma nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o šiuo laikotarpiu susidaręs skirtumas tarp VMSA atsakovei sumokėtų sumų ir atsakovės sumokėtų sumų UAB „Vilniaus energija“ sudaro 20 045 669,16 Lt (5 805 627,07 Eur). Vėliau atsakovė šį skaičių patikslino ir nurodė, kad skirtumas yra 20 055 669,16 Lt (5 808 523,27 Eur), tačiau jis negali būti laikomas ieškovės VMSA patirta žala.
32.2. Atsakovė, vykdydama 2010 m. Sutartį, teikė papildomas paslaugas ir patyrė papildomus kaštus. Šie kaštai buvo patirti pagal 2010 m. Sutarties 9.5 punktą ir įeina į 2010 m. Sutarties kainos dalį už metines išlaidas pastatų šiluminei energijai (2010 m. Sutarties 15.1 punkto 2 kainos eilutė). Šios paslaugos nebuvo įskaičiuotos į paslaugas už pastatų priežiūrą (2010 m. Sutarties 15.1 punkto 1 kainos eilutė). Vien aplinkybė, kad tokios paslaugos buhalteriškai neatsispindi atsakovės ieškovei VMSA išrašytose sąskaitose nereiškia, kad atsakovė nepatyrė papildomų sąnaudų, užtikrindama metinį šilumos kiekį.
32.3. Teismo ekspertė pripažino, kad galimai žalai ar nuostoliams apskaičiuoti byloje trūksta duomenų, todėl vien matematiniu veiksmu (aritmetiniu skirtumu) niekaip neįrodoma ieškovės VMSA patirta žala. Dėl poreikio skirti naują ekspertizę ir siekiant išvengti siurprizinio teismo sprendimo bei užtikrinti proceso šalių teisę į apeliaciją, byla turėtų būti gražinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
32.4. Reikalaujami priteisti nuostoliai viršija atsakovės pelną iš visų jos veiklų sutarčių vykdymo metu.
32.5. Atsakovė yra sumokėjusi PVM mokestį, kurio nebegalės susigrąžinti, todėl jis turi būti išskaičiuotas iš žalos dydžio.
32.6. Atsakovė atleistina nuo atsakomybės dėl pačios ieškovės VMSA veiksmų ir kaltės, t. y. būtent ieškovė VMSA rengė 2010 m. Sutarties sąlygas ir atsakovė negalėjo dėl jų derėtis ir (ar) daryti įtakos sutarties tekstui.
32.7. Ieškovės VMSA gauta nauda, kurią pati ieškovė VMSA yra pripažinusi, įskaitytina į patirtus nuostolius.
33. Ieškovės į bylą teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose galutine pozicija prašo priteisti ieškovei VMSA 5 808 441,28 Eur žalos atlyginimą, atsakovės prašymą dėl įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme atmesti. Ieškovių pozicija grindžiama šiais argumentais:
33.1. 2010 m. Sutartis buvo vykdoma nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., šiuo laikotarpiu susidaręs skirtumas tarp ieškovės VMSA atsakovei sumokėtų sumų ir atsakovės sumokėtų sumų UAB „Vilniaus Energija“ sudaro 20 055 386,05 Lt (5 808 441,28 Eur).
33.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartyje nėra jokių išaiškinimų, kad byloje reikia nustatyti atsakovės patirtų papildomų išlaidų dydį ir faktą, todėl šie atsakovės argumentai byloje apskritai nenagrinėtini.
33.3. Atsakovės įrodinėjamos investicijos (papildomos paslaugos) apėmė kainos dalį už pastatų priežiūrą ir negalėjo apimti kainos dalies už šilumos energiją kaip prekę.
33.4. Byloje esantis ekspertizės aktas ir FNTT specialistų išvados yra pakankamos ieškovei VMSA padarytos žalos dydžiui nustatyti ir byloje nėra poreikio skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę ir (ar) apklausti ekspertą.
33.5. Atsakovės veiklos bendras pelningumas 2011-2012 m. laikotarpiu neturi jokio ryšio su nagrinėjamos bylos dalyku ir ieškovei VMSA padarytos žalos apskaičiavimu.
33.6. Dėl perkančiosios organizacijos klaidos padarinių šalinimo jau pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodęs, kad tiekėjai nėra atleidžiami nuo sąžiningo sutarčių vykdymo, o perkančiųjų organizacijų klaidos nesukuria teisės tiekėjams dėl to gauti naudos.
33.7. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė VMSA, permokėdama už šilumos energiją kaip prekę, gavo naudos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
34. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
35. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausias bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018).
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartyje nurodė, kad atsakovės veiksmai – teikimas kitai sutarties šaliai – faktiniam šilumos energijos bei karšto vandens vartotojui – apmokėti už de facto UAB „Vilniaus energija“ suteiktą šilumos energiją bei karštą vandenį sąskaitų, kuriose tokios prekės kaina apskaičiuota neatsižvelgiant į faktinį šilumos energijos bei karšto vandens suvartojimą atitinkamuose savivaldybės objektuose pagal apskaitos prietaisų rodmenis; duomenų apie faktiškai suvartotos šilumos energijos kiekius (apimtis) sąskaitose neatskleidimas; tokio apmokėjimo akceptavimas ir dėl to, realiai nepatiriant su šilumos energijos ir karšto vandens tiekimu susijusių išlaidų (arba bent jau nepateiktus teismui priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų), atitinkamų pajamų ir pelno dėl šios dalies gavimas, laikytini prieštaraujančiais 2010 m. Sutarties sąlygomis ir yra neteisėti.
37. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3k-3-223-969/2021 panaikinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir grąžinęs bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, apibrėžė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, t. y. nurodė, kad siekiant nustatyti konkretų ieškovei VMSA padarytą žalos dydį reikia nustatyti šias faktines aplinkybes: 1) 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpį; 2) nustačius laikotarpį nuo kada iki kada buvo vykdoma 2010 m. Sutartis – 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpiu susidariusį skirtumą tarp ieškovės VMSA pagal 2010 m. Sutartį už šilumos energiją mokėtinos sumos ir realiai atsakovės sumokėtos sumos UAB „Vilniaus energija“. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad byloje liko neįvertinti šalių argumentai dėl mišrios kaltės instituto taikymo, todėl jie apeliacinės instancijos teismo turi būti įvertinti bylą nagrinėjant iš naujo.
Dėl naujų įrodymų ir poreikio bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
38. Atsakovė bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka paaiškino, kad teikdama ieškovei VMSA šilumos energiją kaip prekę patyrė papildomų išlaidų, siekdama sumažinti metines sąnaudas pastatų šiluminei energijai, pavyzdžiui, samdė kvalifikuotus darbuotojus, užtikrino avarinės tarnybos veikimą, nuolat kalibravo temperatūros daviklius ir kt. Atsakovės vertinimu, šios faktiškai patirtos išlaidos, susijusios su šilumos energijos kaip prekės pardavimu turi būti jai atlygintos, todėl vien aritmetinis skirtumas tarp sumų, sumokėtų ieškovės VMSA atsakovei ir atsakovės UAB „Vilniaus energija“, negali būti vertinamas kaip ieškovės patirta žala. Siekdama pagrįsti nurodytas patirtas išlaidas atsakovė į bylą pateikė naujus įrodymus – 2010 m. Sutarties ekonominį pagrindimą. Pažymėjo, kad byloje yra poreikis skirti naują teismo ekspertizę, kurioje būtų įvertintos atsakovės įrodinėjamos aplinkybės, t. y. jos patirti kaštai susiję su šilumos energijos kaip prekės tiekimu ieškovei VMSA. Atsakovės vertinimu, siekiant užtikrinti šalių teisę į apeliaciją byla turėtų būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija aptartus atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
39. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
40. Sutarties 15.1 punkte nurodyta sutarties kaina, kurią sudaro: 1) pastatų priežiūros metinė kaina; 2) metinės išlaidos pastatų šiluminei energijai. Sutarties 15.2 punktas nustato, kad vadovaujantis faktiniais duomenimis yra perskaičiuojama bendra metinė išlaidų pastatų šiluminei energijai kaina, o susidaręs skirtumas yra pridedamas (atimamas) iš sekančio ieškovės VMSA mokėjimo.
41. Pagal 2010 m. Sutarties 9 punktą atsakovė ieškovei VMSA teikė šias paslaugas: šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūra, avarijų likvidavimas ir lokalizavimas (9.1 punktas); šalto vandentiekio ir nuotėkų šalinimo sistemos priežiūros, avarijų likvidavimas ir lokalizavimas (9.2 punktas); elektros ūkio, elektros prietaisų ir įrenginių priežiūra, avarijų likvidavimas ir lokalizavimas (9.3 punktas); statinių techninė priežiūra (9.4 punktas); veiksmai ir darbai, skirti užtikrinti atsakovės pasiūlyme nurodytas ieškovės VMSA metines išlaidas pastatų šiluminei energijai prie tam tikrų, sutartyje bei konkurso sąlygose apibrėžtų klimatinių ir centralizuotos šilumos kainos kriterijų (9.5 punktas).
42. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-415/2013 pagal 2010 m. Sutarties nuostatas perkančioji organizacija (ieškovė VMSA) pirko du sudėtinius objektus – prekę (šilumos energiją) ir paslaugas (pastatų, šildymo sistemų priežiūrą ir kt.); pagal 2010 m. Sutartį pagrįstas tiekėjo (atsakovės) pelnas – atlygintinų priežiūros paslaugų dalis; tiekėjas, tinkamai vykdydamas šilumos prietaisų ir sistemos priežiūrą, už šias paslaugas gauna Konkurso procedūrose pasiūlytą ir šalių sulygtą kainą, todėl už tai neturėtų papildomai tikėtis kito atlygio; pagal 2010 m. Sutartį perkančioji organizacija su UAB „Vilniaus energija“ iš esmės atsiskaito per tarpininką (atsakovę); šilumos energijos perskaičiavimo rezultatas pagal Konkurso 15.2 punktą iš esmės reiškia realias išlaidas atitinkamu laikotarpiu suvartotai energijai; pagal 2010 m. Sutartį perkančioji organizacija su tiekėju už šilumos energiją atsiskaito pagal faktinius duomenis, nes pagal 2010 m. Sutartyje įtvirtintą tvarką tiekėjo pasiūlyme nurodyta fiksuota normatyvinė šios prekės kaina turi būti perskaičiuojama.
43. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi yra išaiškinta, kad esant sudėtiniam 2010 m. Sutarties objektui – paslaugoms (pastatų, šildymo sistemų priežiūra ir kt.) ir prekei (šilumos energijai), atsakovės atlygį ir pelną sudaro tik kainos dalis už paslaugas (pastatų, šildymo sistemų priežiūrą ir kt.). Kita vertus, kainos dalis už prekę (šilumos energiją) pagal 2010 m. Sutarties 15.2 punktą yra perskaičiuojama pagal faktinius apskaitos rodiklių duomenis, t. y. ieškovė VMSA su UAB „Vilniaus energija“ atsiskaito per tarpininkę EB „City Service SE“ ir tik už tą sumą, kuri iš esmės reiškia realias ieškovės VMSA išlaidas atitinkamu laikotarpiu suvartotai šilumos energijai.
44. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentas, kad į sutarties kainos dalį už metines išlaidas pastatų šiluminei energijai įeina ir teisė gauti atlyginimą už paslaugų, nurodytų sutarties 9.5 punkte suteikimą (kuriomis buvo siekiama užtikrinti metines išlaidas pastatų šiluminei energijai), yra nepagrįstas, nes juo iš esmės bandoma paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl 2010 m. Sutarties turinio ir vykdymo. Tokio atsakovės aiškinimo dėl apmokėjimų pagal 2010 m. Sutartį nepagrindžia ir pačios atsakovės ieškovei VMSA išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose į kainos dalį už metines išlaidas pastatų šiluminei energijai neįtrauktos papildomos išlaidos (apmokėjimas už 2010 m. Sutarties 9.5 punkte nurodytas paslaugas).
45. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės pateiktu 2021 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties aiškinimu, t. y. kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė apeliacinės instancijos teismui tirti realius atsakovės kaštus vykdant 2010 m. Sutarties dalį dėl šiluminės energijos kaip prekės pardavimo, o atsakovės apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai yra itin svarbūs. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus perparduodama šilumos energiją kaip prekę atsakovė galėjo gauti apmokėjimą tik už faktiškai ieškovės VMSA suvartotą šilumos kiekį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų atsakovės išlaidas, susijusias būtent su šilumos energijos kaip prekės pardavimu (nutarties 85 punktas), todėl skirtumo tarp ieškovės VMSA atsakovei ir atsakovės UAB „Vilniaus energija“ sumokėtų sumų nustatymas nagrinėjamoje byloje yra pakankamas žalos dydžiui nustatyti. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta kokių nors procesinės teisės normų pažeidimų, kurie lemtų poreikį jau nustatytą ir kasacinio teismo įvertintą faktą dėl atsakovės išlaidų (susijusių būtent su šilumos energijos kaip prekės pardavimu) nepatyrimo, nustatinėti iš naujo.
46. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad faktinė aplinkybė dėl atsakovės išlaidų (ne)patyrimo parduodant ieškovei VMSA šilumos energiją kaip prekę jau buvo nustatinėjama bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (atsakovė išlaidų patyrimo aplinkybės neįrodė), ir įvertinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, be to, kasaciniam teismui nenurodžius šią faktinę aplinkybę nustatyti iš naujo, apeliacinės instancijos teisme aptariama atsakovės įrodinėjama faktinė aplinkybė pakartotinai nenustatinėjama kaip išeinanti už bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų.
47. Dėl minėtos priežasties spręstina nepridėti prie bylos medžiagos atsakovės apeliacinės instancijos teismui teikiamų įrodymų ir atmesti atsakovės prašymą bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl kitų atsakovės argumentų
48. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui taip pat nurodė, kad ieškovės VMSA reikalaujami priteisti nuostoliai (5 808 441,28 Eur) viršija atsakovės pelną iš visų jos veiklų 2010 m. Sutarties vykdymo metu (3 755 000 Eur). Pažymi, kad atsakovės pajamos iš 2010 m. Sutarties vykdymo sudarė tik 23-28 proc. visų atsakovės pajamų iš visų veiklų ir visų sutarčių vykdymo.
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis atsakovės argumentas yra nesusijęs su ginčo esme (dalyku), t. y. atsakovės iš šio sandorio, o juolab iš visų jos veiklų gautas pelnas ir (ar) patirtas nuostolis nėra susijęs su ieškovės patirta žala vykdant 2010 m. Sutartį. Sutiktina su ieškove, kad atsakovės veiklos pelno ir (ar) nuostolių rizika tenka atsakovei ir negali būti perkeliama kitai sutarties šaliai, t. y. negalima ieškovei VMSA padarytos žalos iš 2010 m. Sutarties vykdymo neatlyginti vien dėl to, kad tai reikštų bendrą nuostolį atsakovės veiklai.
50. Be to, pažymėtina, kad atsakovės nurodytas bendras pelnas iš visų jos veiklų (3 755 000 Eur) yra įrodinėjamas finansinės atskaitomybės dokumentais ir iš esmės sudaro grynąjį atsakovės pelną, o šioje byloje nustatinėjama neteisėtai atsakovės gauta suma (pelnas) už šilumos perpardavimą pagal 2010 m. Sutartį, t. y. atsakovė nepagrįstai susieja jos grynojo pelno ir konkrečiai 2010 m. Sutarties pelno rodiklius. Kaip minėta, atsakovės nurodytas grynojo pelno rodiklis neturi įtakos vertinant atsakovės pagal 2010 m. Sutartį neteisėtai gautas sumas (pelną), todėl, remiantis atsakovės nurodytu grynojo pelno rodikliu negali būti nustatomas ieškovei VMSA padarytos žalos dydis.
51. Atsakovė taip pat nurodo, kad yra sumokėjusi PVM mokestį, kurio nebegalės susigrąžinti, todėl jis turi būti išskaičiuotas iš žalos dydžio. Atsakovė nurodo, kad tokį precedentą yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gegužės 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3k-3-137-403/2021.
52. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07).
53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra sutampančios esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius sutampančių arba iš esmės panašių esminių bylos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-701/2021).
54. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos ir šios bylos esminės faktinės aplinkybės, turinčios lemti tos pačios teisės taikymą, nesutampa ir nėra iš esmės panašios. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl kompensacijos (netesybų) vienašališkai nutraukus sutartį priteisimo kartu su PVM. Minėtoje byloje būtent ieškovė, prašiusi priteisti kompensaciją iš atsakovės už sutarties nutraukimą kartu su PVM, buvo PVM mokėtoja ir turėjo teisę į PVM atskaitą, todėl kasacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės susigrąžintas PVM neturėtų būti laikomas jos turtiniu praradimu ir priteisiamas iš sutartį nutraukusios šalies (atsakovės). Nagrinėjamoje byloje nekeliamas ieškovės teisės į PVM atskaitą klausimas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis atsakovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3k-3-137-403/2021 nesivadovauti.
55. Be kita ko, atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ji nebegalėtų išrašyti ieškovei VMSA kreditinių PVM sąskaitų faktūrų dėl suteiktų prekių bei paslaugų vertės sumažėjimo, ir, atitinkamai, patikslinti PVM deklaracijų bei susigrąžinti per daug sumokėto PVM, laikytina teisiškai nereikšminga sprendžiant dėl ieškovei VMSA padaryto žalos dydžio, nes rizika dėl šio iš ginčo sutarties galimai kilsiančio nuostolio nėra susijusi su ieškovės veiksmais ir tenka išimtinai sutartį pažeidusiai šaliai. Sutiktina su ieškove VMSA, kad už šilumos energiją kaip prekę ji atsakovei atliko mokėjimus su PVM, todėl patirtą žalą sudaro ir ta kainos dalis pagal kurią buvo mokamas PVM. Nesutiktina su atsakove, kad toks aiškinimas reiškia ieškovės VMSA nepagrįstą praturtėjimą, nes ieškovės VMSA ir valstybės biudžetai yra atskiri, todėl net ir galimai susidariusi atsakovės PVM permoka buvo įmokėta į valstybės biudžetą, o ne į ieškovės VMSA biudžetą. Kita vertus, šios bylos nagrinėjimo dalyko nesudaro atsakovės į valstybės biudžetą sumokėto PVM dydžio nustatymas ir įvertinimas, ar, atsakovei neatlikus neteisėtų veiksmų, atsakovė į valstybės biudžetą būtų sumokėjusi mažesnį PVM, todėl teisėjų kolegija dėl šios aplinkybės išsamiau nepasisako.
56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus dėl atsakovės grynojo pelno ir PVM išskaitymo iš žalos atlyginimo kaip nepagrįstus.
Dėl ieškovės reikalaujamo priteisti žalos dydžio
57. Atmetus aptartus atsakovės argumentus kaip nepagrįstus, siekiant nustatyti tikslų ieškovei VMSA padarytą žalos dydį, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, byloje nustatomos šios faktinės aplinkės: 1) 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpis; 2) nustačius laikotarpį nuo kada iki kada buvo vykdoma 2010 m. Sutartis – 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpiu susidaręs skirtumas tarp ieškovės VMSA pagal 2010 m. Sutartį už šilumos energiją sumokėtos sumos ir realiai atsakovės sumokėtos sumos UAB „Vilniaus energija“.
58. Ginčo dėl 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpio byloje nėra – tiek ieškovės, tiek atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2010 m. Sutartis buvo vykdoma nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
59. Šalių pateikti skaičiavimai dėl susidariusio skirtumo tarp ieškovės VMSA atsakovei pagal 2010 m. Sutartį už šilumos energiją sumokėtos sumos ir atsakovės sumokėtos sumos UAB „Vilniaus energija“ neženkliai skiriasi – 2021 m. lapkričio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė, remdamasi FNTT išvada, nurodė apskaičiavusi 20 045 669,16 Lt (5 805 627,07 Eur) skirtumą; 2022 m. sausio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad skirtumas yra 20 055 669,16 Lt (5 808 523,27 Eur). Ieškovės 2022 m. sausio 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad, vadovaujantis byloje esančiu ekspertizės aktu ir FNTT išvada, nustatytas 20 055 386,05 Lt (5 808 441,28 Eur) skirtumas.
60. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020; 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-823/2022).
61. Nagrinėjamoje byloje dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovei VMSA padarytą žalos dydį turėjo įrodyti būtent ieškovės. Ieškovė VMSA nurodė, kad jai padarytos žalos dydis yra 20 055 386,05 Lt (5 808 441,28 Eur), t. y. ieškovė apskaičiavo neženkliai mažesnį skirtumą tarp ieškovės VMSA atsakovei ir atsakovės UAB „Vilniaus energija“ sumokėtų sumų nei apskaičiavo atsakovė (5 808 523,27 Eur). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, ieškinio dalyko (reikalavimo) suformavimas yra ieškovės teisė ir pareiga, taip pat į tai, kad byloje nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo ribų, vadovaujasi ieškovių apskaičiuotu aritmetiniu skirtumu – 20 055 386,05 Lt (5 808 441,28 Eur). Teisėjų kolegija neturi įrodymais pagrįstų duomenų, kad ieškovių skaičiavimai yra netikslūs ir (ar) nepagrįsti.
Dėl gautos naudos įskaitymo į nuostolius
62. CK 6.249 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius.
63. Atsakovė paaiškino, kad 2010 m. Sutartis atnešė naudą ir leido sutaupyti ieškovei VMSA – vien tik per 2011 m. gegužės – gruodžio mėn. ieškovė VMSA sutaupė 9 500 000 Lt (2 750 000 Eur). Žymius sutaupymus pagal ginčo sutartis ieškovė VMSA ne kartą yra deklaravusi ir viešai, nurodydama, kad dėl abiejų ginčo sutarčių VMSA sutaupė apie 125 000 000 Lt (36 200 000 Eur).
64. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės vieši komentarai dėl galimo ginčo sutarčių naudingumo, taip pat ieškovės pozicija 2013 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013, kurioje ieškovė VMSA įrodinėjo 2010 m. Sutarties sąlygų teisėtumą, nepaneigia fakto, kad 2010 m. Sutarties neteisėtas vykdymas padarė žalą.
65. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės nurodyta ieškovės VMSA iš ginčo sutarčių gauta nauda yra hipotetinė ir nekonkreti, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais, neaišku, kokiu būdu apskaičiuota, todėl vertinama kaip neįrodyta.
66. Atsakovei neįrodžius konkrečios ieškovės VMSA iš 2010 m. Sutarties vykdymo (neteisėtų atsakovės veiksmų) gautos naudos, teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentą dėl gautos naudos įskaitymo į nuostolius kaip neįrodytą.
Dėl mišrios kaltės
67. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad dėl byloje įrodinėjamo nuostolio iš dalies yra atsakinga ir pati ieškovė VMSA, todėl sprendė atleisti atsakovę nuo 50 proc. civilinės atsakomybės jai taikymo. Ieškovė VMSA apeliaciniame skunde nurodo, kad atleisdamas atsakovę nuo civilinės atsakomybės pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, be to, netinkamai nustatė ieškovės VMSA kaltės laipsnį, nenustatė priežastinio ryšio tarp ieškovės VMSA veiksmų ir atsiradusios žalos. Generalinė prokuratūra papildomai pažymėjo, kad pritaikius mišrios kaltės institutą, viešasis interesas buvo apgintas tik iš dalies, o atsakovė praturtėjo viešųjų finansų sąskaita. Atsakovės vertinimu, ieškovės kaltė dėl kilusio nuostolio turėtų būti vertinama ne 50 proc., o 100 proc.
68. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.
69. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.259 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina mišrios kaltės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020). Sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę galbūt pažeidusio asmens, bet ir kitos santykių šalies, turinčios pareigą elgtis rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai, veiksmus. Sprendžiant, kokią nuostolių dalį turi atlyginti skolininkas, o kuri tenka pačiam kreditoriui, reikia įvertinti kiekvieno jų veiksmų įtaką žalos atsiradimui ir proporcingai paskirstyti jos atlyginimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2012). Be kita ko, kai sprendžiama dėl mišrios kaltės teisinių padarinių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno asmens neteisėtų veiksmų ir tų veiksmų padarinių (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011).
70. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2010 m. Sutarties sąlygas, pagal kurias už šilumos energiją iš pradžių atsiskaitoma pagal normatyvinę formulę, o vėliau šios išlaidos perskaičiuojamos pagal suvartotą faktinį šilumos energijos kiekį, parengė ieškovė VMSA. Byloje taip pat nustatyta, kad sudarydama 2010 m. Sutartį ieškovė VMSA žinojo, kad atsakovės pateiktas šiluminės energijos kiekis yra faktiškai didesnis nei suvartotas ankstesniais metais, todėl kaina yra didesnė nei būtų pagal faktinius šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Gaudama apmokėjimui sąskaitas iš atsakovės, kuriose nurodomos tik galutinės mokėtinos sumos, ieškovė VMSA tokias sąskaitas besąlygiškai priimdavo ir jas apmokėdavo, nesidomėjo ir nereikalavo sąskaitų detalizavimo, be to, net ir kalendorinių metų pabaigoje besąlygiškai priimdavo atsakovės parengtus perskaičiavimo aktus, o po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. Atskirosios nutarties ieškovė VMSA nesiėmė jokių veiksmų 2010 m. Sutarties vykdymo teisėtumui patikrinti (patikrinimą atliko FNTT). Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bylos šalys neginčijo, tačiau nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu jų įvertinimu.
71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aukščiau paminėtos faktinės aplinkybės, nors struktūriškai ir nebuvo išskirtos bei apibendrintos, tačiau buvo dėstomos atsakovės procesiniuose dokumentuose, t. y. atsakovė akcentavo aplinkybę, kad ginčo sutartis rengė pati ieškovė VMSA, paaiškino, kad ji priimdavo atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir perskaičiavimo aktus jų nekvestionuodama, nurodė, kad ilgą laiką pati ieškovė VMSA laikėsi pozicijos, jog ginčo sutartys yra teisėtos ir naudingos. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos medžiagoje yra visi dokumentai, kuriais, nustatydamas mišrią kaltę, rėmėsi pirmosios instancijos teismas (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnybos 2005 m. gruodžio 20 d. ataskaita, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 25 d. raštas Nr. A51-4505, 2013 m. Atskiroji nutartis).
72. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teismai turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas, o šalių nurodytas ieškinio teisinis pagrindas teismui nėra privalomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-438/2014; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011; 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011). Kita vertus, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijos dėl teisės į teisingą teismą matyti, kad Konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (EŽTT 2001 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95,; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06; kt.).
73. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, lėmusios mišrios kaltės instituto taikymą, įėjo į bylos nagrinėjimo ribas, tačiau šių faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija šalims galėjo būti siurprizinė, t. y. teismas neinformavo šalių dėl to, kad pagal bylos faktines aplinkybes galimai bus kvalifikuota mišri kaltė ir neišaiškino šalių teisės žodžiu ar raštu pasisakyti minėtu aspektu. Kita vertus, šalys išsamius argumentus dėl mišrios kaltės instituto taikymo pateikė apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas gali būti ištaisomas apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
74. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
75. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017; 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-219/2018; 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020).
76. Pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje pažymėjo, jog šalių ginčas yra susijęs ne su perkančiosios organizacijos klaidos taisymu ar jos padarinių tinkamu paskirstymu, o su 2010 m. Sutarties vykdymo teisėtumu, kaip jo turinį išaiškino kasacinis teismas 2013 m. Nutartyje ir 2013 m. Atskirojoje nutartyje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad perkančiųjų organizacijų klaidos tiekėjams nesukuria teisės dėl to gauti naudos.
77. Taigi, atsakovės argumentas dėl to, kad 2010 m. Sutarties sąlygas parengė ieškovė VMSA, neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta, įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatyta, kad 2010 m. Sutarties sąlygos yra teisėtos, o taikant mišrios kaltės institutą gali būti vertinami tik šalių veiksmai vykdant 2010 m. Sutartį. Kasacinio teismo konstatuota, kad vykdydama 2010 m. Sutartį būtent atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.
78. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant ieškovės kaltę 2010 m. Sutarties vykdymo kontekste yra reikšmingos šios faktinės aplinkybės: ieškovė VMSA, žinodama, kad atsakovės pasiūlyme pateiktas šiluminės energijos kiekis yra faktiškai didesnis nei suvartotas ankstesniais metais, gaudama apmokėjimui sąskaitas iš atsakovės, kuriose nurodomos tik galutinės mokėtinos sumos, tokias sąskaitas besąlygiškai priimdavo ir jas apmokėdavo, nesidomėjo ir nereikalavo sąskaitų detalizavimo; be to, net ir kalendorinių metų pabaigoje netikrindama priimdavo atsakovės parengtus perskaičiavimo aktus; po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. Atskirosios nutarties nesiėmė jokių veiksmų 2010 m. Sutarties vykdymo teisėtumui patikrinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina paprastą ieškovės VMSA neatsargumą – ieškovė VMSA visą 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpį iš esmės nesirūpino ir nesidomėjo tinkamu 2010 m. Sutarties vykdymu, nesielgė pakankamai apdairiai – nesinaudojo savo teise perskaičiuoti faktiškai sunaudotą energijos kiekį, nepagrįstai besąlygiškai pasitikėjo atsakovės atliktais skaičiavimais. Toks ieškovės VMSA nerūpestingumas nėra išskirtinai didelis ar neprotingas, tačiau, galėjo sudaryti prielaidas atsakovės neteisėtiems veiksmams tęstis visą 2010 m. Sutarties vykdymo laikotarpį. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei ieškovė būtų atidesnė, vykdydama 2010 m. Sutartį, galėjo būti pastebėta, kad atsakovė šilumos energiją kaip prekę ieškovei VMSA parduoda ne pagal faktinius apskaitos rodiklių duomenis, kaip įtvirtinta 2010 m. Sutartyje, o tai būtų galėję užkirsti kelią žalos atsiradimui ir (arba) ją sumažinti (CK 6.247 straipsnis). Todėl spręstina, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas teisinis priežastinis ryšys tarp ieškovės VMSA kaltės ir žalos jai atsiradimo.
79. Ieškovės pažymi, kad pirmosios instancijos teismui taikius mišrios kaltės institutą, viešasis interesas byloje buvo apgintas tik iš dalies, o privatus atsakovės interesas – nepagrįstai suabsoliutintas. Teismo vertinimu, tai, kad byloje yra ginamas viešasis interesas, neužkerta kelio mišrios kaltės instituto taikymui. Pažymėtina, kad nors atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, tačiau už tinkamą viešojo intereso įgyvendinimą, racionalų ir efektyvų viešųjų lėšų panaudojimą nagrinėjamu atveju buvo atsakinga ir ieškovė VMSA. Kadangi paprasto neatsargumo forma prie viešojo intereso pažeidimo prisidėjo ir ieškovė VMSA, todėl ieškovei tenkančios kaltės dalies perkėlimas atsakovei būtų nepagrįstas.
80. Atsakovė bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pakartotinai remiasi EŽTT praktika, pagal kurią valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Atkreiptinas dėmesys, kad šį atsakovės argumentą jau įvertino kasacinės instancijos teismas, kaip minėta, pažymėjęs, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra perkančiosios organizacijos klaidos padarinių skirstymas. Konstatuota, kad neteisėtus veiksmus, vykdydama 2010 m. Sutartį, atliko būtent atsakovė ir nėra nustatyta, kad jie buvo sąlygoti valstybės institucijos padarytos klaidos.
81. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus teisinius išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai taikė mišrios kaltės institutą. Kita vertus, nustačius paprastą ieškovės VMSA neatsargumą dėl 2010 m. Sutarties neteisėto vykdymo, pasireiškusį atsainiu ir pasyviu požiūriu į sutarties vykdymą, spręstina, kad ieškovės VMSA neatsargumas vis dėlto nebuvo nei pagrindinė, nei lemiama žalos atsiradimo priežastis, pasireiškė neveikimu, taigi ieškovės VMSA neatsargumas kaltės aspektu nebuvo lygiavertis atsakovės aktyviems neteisėtiems veiksmams, todėl ieškovės kaltės laipsnis mažinamas iki 20 proc.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
82. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus teisinius išaiškinimus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti ieškovei priteistą žalos atlyginimo sumą sumažinant iki 16 044 308,84 Lt (4 646 753 Eur).
83. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
84. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
85. Nustatyta, kad byloje buvo patenkinta 23 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų (4 646 753 Eur x 100 / 20 591 637 Eur), atmesta – 77 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų. Pagal nustatytą proporciją perskirstomos šalių nagrinėjamoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos.
86. Už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis sudarė 11 250 Eur, todėl tenkinus ieškinį iš dalies (23 proc.) į valstybės biudžetą iš atsakovės yra priteisiamas 2 588 Eur žyminis mokestis (11 250 Eur x 0,23).
87. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi byloje buvo paskirta ekspertizė, ieškovė VMSA ir atsakovė EB „City Service SE“ įpareigotos įmokėti po 1 000 Eur avansą į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą ir pateikti teismui sumokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijas. Nustatyta, kad teismo nutartį įvykdė tik ieškovė VMSA, o duomenų apie tai, kad atsakovė būtų įvykdžiusi teismo įpareigojimą, nėra, todėl šios išlaidos atsakovės turi būti atlyginamos į valstybės biudžetą (CPK 91 straipsnio 5 dalis).
88. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 21 417 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė šių bylinėjimosi išlaidų patyrimą pagrindžiančius dokumentus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrįsta gali būti laikoma atsakovės 4 450 Eur teisinės pagalbos išlaidų suma, todėl pagal nustatytą proporciją atsakovei iš ieškovių priteistinos 3 427 Eur bylinėjimosi išlaidos (4 450 Eur x 0,77), dalinant šią sumą ieškovėms per pusę (po 1 714 Eur).
89. Nepriklausomai nuo to, kad ieškovės teikė du atskirus apeliacinius skundus, tačiau jų pozicijai byloje esant identiškai, manytina, kad pagrįstas už apeliacinius skundus ieškovių mokėtinas žyminis mokestis sudarė 11 250 Eur (t. y. analogiškas, jei ieškovės būtų teikusios vieną bendrą apeliacinį skundą), todėl pagal nustatytą proporciją iš atsakovės į valstybės biudžetą yra priteisiamas 2 588 Eur žyminis mokestis už apeliacinius skundus. Kita vertus, atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 11 250 Eur žyminį mokestį, todėl pagal nustatytą proporciją jai iš ieškovių yra priteisiamas 8 663 Eur žyminis mokestis dalinant jį kiekvienai iš ieškovių lygiomis dalimis (po 4 332 Eur).
90. Bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme atsakovė nurodė patyrusi 51 792,94 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė šių išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) pagrįstomis laikytinos šios atsakovės nurodytos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos: 3 496,25 Eur apeliacinio skundo parengimui, po 1 818,05 Eur atsiliepimų į ieškovų apeliacinius skundus parengimui, po 2 762 Eur 5 (penkių) prašymų parengimui, iš viso 8 076 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidos. Kadangi atsakovės pateiktuose dokumentuose neatsispindi teisinių konsultacijų laikas valandomis, šios nėra priteisiamos, nes nėra galimybės įvertinti jų pagrįstumo pagal Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną dydį. Pagal nustatytą proporciją atsakovei yra priteisiamas 6 219 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (8 076 Eur x 0,77), šią sumą dalinant kiekvienai iš ieškovių lygiomis dalimis (po 3 110 Eur).
91. Už kasacinį skundą ieškovių mokėtinas žyminis mokestis, analogiškai kaip ir apeliacinį skundą, sudarė 11 250 Eur, todėl pagal nustatytą proporciją iš atsakovės į valstybės biudžetą yra priteisiamas 2 588 Eur žyminis mokestis už kasacinius skundus (11 250 Eur x 0,23).
92. Atsakovė nurodė, kad kasacinės instancijos teisme patyrė 42 088,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, pateikė šių išlaidų patyrimą pagrindžiančius dokumentus. Remiantis Rekomendacijomis pagrįstomis laikytinos šios atsakovės kasacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos: 4 946,32 Eur už atsiliepimą į kasacinius skundus (2 473,16 Eur x 2). Kadangi atsakovės prašyme nenurodomas teisinių konsultacijų teikimo laikas valandomis, nesant galimybės įvertinti jų pagrįstumo pagal Rekomendacijose nustatytas taisykles, šios atsakovei nėra priteisiamos. Pagal nustatytą proporciją atsakovei yra priteisiamas 3 809 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimas (4 946,32 Eur x 0,77), šią sumą dalinant ieškovėms lygiomis dalimis (po 1 904,5 Eur)
93. Duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant antrą kartą apeliacinės instancijos teisme nėra pateikta, todėl šios nėra skirstomos.
94. Taigi iš atsakovės į valstybės biudžetą yra priteisiama 8 764 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 588 Eur x 3 žyminis mokestis nuo kurio sumokėjimo ieškovės buvo atleistos + 1 000 Eur už ekspertizę), o iš ieškovių atsakovei – 22 118 Eur bylinėjimosi išlaidos (3 427 Eur + 8 663 Eur + 6 219 Eur + 3 809 Eur).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės Europos bendrovės „City service SE“ (juridinio asmens kodas – 12827710) ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas – 188710061) naudai 4 646 753 Eur (keturių milijonų šešių šimtų keturiasdešimt šešių tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų) žalos atlyginimą.
Priteisti iš ieškovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (juridinio asmens kodas 288603320) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) lygiomis dalimis atsakovės EB ,,City Service SE“ (juridinio asmens kodas 12827710) naudai 22 118 Eur (dvidešimt dviejų tūkstančių šimto aštuoniolikos eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, po 11 059 Eur (vienuolika tūkstančių penkiasdešimt devynis eurus) iš kiekvienos ieškovės.
Priteisti iš atsakovės Europos bendrovės „City service SE“ (juridinio asmens kodas – 12827710) į valstybės biudžetą 8 764 Eur (aštuonių tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas.“
Teisėjos Danguolė Martinavičienė
Agnė Tikniūtė
Aldona Tilindienė