Administracinė byla Nr. eA-95-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02992-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 29 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Herkus Agro“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Herkus Agro“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-140(7-84/2016) (toliau – MGK sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 69-28 (toliau – VMI sprendimas); 3) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr.(36.9)FR0682-778 (toliau – Panevėžio AVMI sprendimas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Mokesčių administratorius, atlikęs Bendrovės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., papildomai apskaičiavo 80 335,67 Eur PVM, 19 281,81 Eur PVM delspinigių ir skyrė 16 067 Eur PVM baudą. VMI ir MGK skundžiamais sprendimais patvirtino, kad minėtos PVM sumos apskaičiuotos pagrįstai.

2.2.                      Bendrovė, būdama PVM mokėtoja ir vykdydama grūdų, neperdirbto tabako, sėklų ir pašarų gyvuliams didmeninės prekybos veiklą, apie parduodamą žemės ūkio produkciją paskelbė pirkimų pardavimų portaluose. SIA „LKF Grupa“, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik (toliau – ir Užsienio bendrovės), kaip ir kiti UAB „Herkus Agro“ klientai (pirkėjai), pasiūlė Bendrovei sudaryti žemės ūkio produkcijos tiekimo vienkartinius sandorius atitinkamam produkcijos kiekiui tiekti. Bendrovė tiekiamai žemės ūkio produkcijai taikė 0 proc. PVM tarifą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas, prieš sudarydamas sutartis su Užsienio bendrovėmis, apsilankė Europos Komisijos interneto svetainėje ir įsitikino, kad minėtos bendrovės yra įsiregistravusios PVM mokėtojomis ir turi PVM mokėtojo kodą. Pareiškėjas pirkėjų PVM mokėtojų kodų galiojimą minėtoje Europos komisijos interneto svetainėje stebėjo per visą žemės ūkio produkcijos tiekimo laikotarpį. Taip pat ėmėsi papildomų priemonių įsitikinti, kad pirkėjai yra realūs ir tikrai vykdo veiklą, t. y. domėjosi bankų bendrųjų sąlygų reikalavimais, kurie reglamentuoja klientų identifikavimą.

2.3.                      Bendrovė prekių tiekimą įformino PVM sąskaitomis-faktūromis, kurios atitinka PVMĮ reikalavimus. PVM sąskaitose-faktūrose įrašyti pirkėjai yra registruoti PVM mokėtojais ir turi galiojančius PVM mokėtojų kodus. Bendrovė patikrinimo metu pateikė visus duomenis, patvirtinančius, kad žemės ūkio produkcija buvo tiekiama pirkėjams vykdant sutarčių sąlygas, t. y. tik atlikus mokėjimo pavedimus, o prekes išsigabeno patys pirkėjai. Užsienio bendrovės žemės ūkio produkciją išsigabendavo iš Lietuvos pačių samdytomis transporto priemonėmis pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau – Konvencija). Krovinio vežimo sutartys yra patvirtinamos žemės ūkio produkcijos gabenimo važtaraščiais (CMR). Vadovaudamasi Konvencijos nuostatomis, Bendrovės perdavė krovinį vežėjo dispozicijon, prieš tai įforminusi reikiamus dokumentus. Transporto kompanijų atstovai – vairuotojai – apie gautą krovinį pasirašė PVM sąskaitose-faktūrose ir važtaraščiuose. Pretenzijų dėl krovinių praradimų ar kitokio krovinio gedimo Bendrovė negavo. Pirkėjai apmokėjo už patiektas prekes. Lietuvos Respublikos įstatymai neįpareigoja mokesčio mokėtojo kontroliuoti partnerių veiklą. Bendrovė įvykdė visus Lietuvos Respublikos įstatymais reglamentuotus reikalavimus, t. y. užtikrino, kad PVM sąskaitomis-faktūromis būtų įformintas prekių tiekimas, į PVM sąskaitas-faktūras įtraukė krovinius priėmusios transporto kompanijos darbuotojus – vairuotojus, kurie savo parašais patvirtino krovinio priėmimą. Sandorių vykdymo metu Užsienio bendrovių PVM mokėtojų kodai nacionalinėse duomenų bazėse buvo pripažinti galiojančiais. Bendrovė veikė sąžiningai ir pakankamai rūpestingai, vadovavosi PVMĮ reikalavimais.

2.4.                      Bendrovė patikrinimo metu pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius jos teisę į kitą Bendrijos valstybę narę tiekiamas prekes apmokestinti taikant 0 proc. PVM tarifą. Pateikti duomenys patvirtina, kad Bendrovė nedalyvavo prekių pirkėjų galimame sukčiavime mokesčių srityje, aktyviai bendradarbiavo tiek su Estijos, tiek su Lietuvos mokesčių administratoriais ir jiems pateikė visą turimą informaciją apie pirkėjus. Bendrovė įrodė, kad žemės ūkio produkciją tiekė į kitas Bendrijos valstybes nares ir ji buvo išgabenta iš Lietuvos kitose valstybėse narėse įregistruotiems PVM mokėtojams, turintiems galiojančius PVM mokėtojų kodus. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius Bendrovei nepagrįstai taikė standartinį PVM tarifą, apskaičiavo PVM delspinigius ir paskyrė baudą.

3.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:

3.1.                      Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo vykdomi tiekimai Užsienio bendrovėms tenkino ne visas 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinas sąlygas. Užsienio bendrovės nepripažintos apmokestinamaisiais asmenimis, taip pat nepripažinta, kad minėtos bendrovės įgijo prekių disponavimo teisę, t. y. įgijo teisę prekėmis disponuoti kaip savo. Mokesčių administratoriui paprašius Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių papildomos informacijos apie Užsienio bendroves, jie nurodė, jog SIA „LKF Grupa”, OÜ Hilman Grupp, OÜ Balt Sentrik neteikė PVM deklaracijų, nebuvo deklaruoti sandoriai ar įsigijimai su pareiškėju, Užsienio bendrovės nevykdė ekonominės veiklos, o OÜ Hilman Grupp yra „buferinė“ bendrovė. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo tenkinama viena iš 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES, 138 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomųjų sąlygų, kad toks tiekimas būtų neapmokestinamas PVM, t. y. ginčo prekės nebuvo tiekiamos apmokestinamajam asmeniui. 

3.2.                      Nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurie įrodytų prekių perdavimą PVM sąskaitose-faktūrose nurodytoms Užsienio bendrovėms. Šiuo atveju prekės buvo pristatytos ne PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais (pirkėjų) adresais, o kitiems, su prekių tiekimu tiesiogiai nesusijusiems subjektams. Važtaraščiuose nurodyti adresai yra nekonkretūs, nurodyta tik šalis ir miestas. Mokesčių administratoriui atlikus pateiktų dokumentų analizę ir atlikus ginčo prekių vežėjų patikrinimus, nustatyti prekių pristatymo adresai, kurie nesutampa su pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais adresais. Pareiškėjo pateiktuose važtaraščiuose nustatyti akivaizdūs trūkumai, t. y. nenurodyta tiksli prekių iškrovimo vieta (nurodyta tik šalis ir miestas), važtaraščių 24 grafoje visais atvejais nenurodyta krovinio iškrovimo (gavimo) data, nenurodytos prekes gavusios įmonės atstovų duomenys (vardas, pavardė). Užsienio bendrovių spaudai ar nenustatytų asmenų parašai 24 važtaraščio langelyje, neidentifikuojant pasirašiusiojo asmens, savaime neįrodo, kad prekės yra perduotos krovinio gavėjo įgaliotam asmeniui. Bendrovė, būdama prekių siuntėja, žinodama, jog jai teks pareiga įrodyti 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumą, kaip rūpestingas mokesčių mokėtojas, turėjo pasirūpinti ir šių rekvizitų nurodymu, nes jie padeda užtikrinti visapusiškos informacijos apie krovinio išgabenimą ir jo perdavimą pirkėjui ar jo įgaliotam asmeniui pagrįstumą.

3.3.                      Bendrovės nesąžiningumą ir nesidomėjimą savo kontrahentų veikla patvirtina mokestinio patikrinimo metu nustatyti faktai ir byloje esantys įrodymai. Patikrinimo metu įvertinus pateiktus dokumentus, paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad pareiškėjas su pirkėjais raštiškų sutarčių nesudarinėjo. Bendrovės direktorius paaiškinimuose mokesčių administratoriui yra nurodęs, jog pirkėjų atstovai prekių pakrovimo metu nedalyvavo, tik vairuotojai užpildydavo važtaraščius ir pasirašydavo PVM sąskaitose-faktūrose, kad sąskaitą gavo. Pareiškėjas sandorių sudarymo metu apsiribojo tik formalių veiksmų atlikimu (be viešoje sistemoje tikrinto PVM mokėtojų kodo ir parodyto OÜ Hilman Grupp atstovo P. K. darbuotojo pažymėjimo) nesiėmė kitų veiksmų identifikuoti ūkinių operacijų partnerius ir juos atstovaujančius asmenis, nesiėmė priemonių išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su realiu prekių pristatymu, ir neįsitikino, ar atliekamas prekių tiekimas Bendrijos viduje nelemia Bendrovės dalyvavimo sukčiavime PVM. Vien tas faktas, kad už prekes Bendrovei buvo apmokama išankstiniais bankiniais pavedimais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog prekės tikrai perėjo apskaitos dokumentuose nurodytiems subjektams, o ne kitiems asmenims, kurie sukčiauja PVM. Pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kurių pagrindu neabejotinai būtų galima pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent tarp Bendrovės ir Užsienio bendrovių ir būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos PVM sąskaitose-faktūrose.

3.4.                      Ginčo prekės buvo patiektos ne PVM sąskaitose-faktūrose nurodytiems mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o patikrinimo metu nenustatytiems asmenims, ir surinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių pareiškėjo sąžiningumą, o pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, jog įsitikintų dėl nedalyvavimo sukčiavime PVM. Todėl Bendrovė negali pasinaudoti teise taikyti 0 proc. PVM tarifą.

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino MGK ir VMI sprendimus, o mokestinį ginčą perdavė VMI nagrinėti iš naujo.

5.       Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės taikyti 0 proc. PVM prekėms, tiektoms Užsienio bendrovėms, vadovaujantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi. Teismas, vadovaudamasis PVMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, išaiškino, kad mokesčio mokėtojas, tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę. Pareiga įrodyti šias aplinkybes yra priskirta pareiškėjui, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti šių įrodymų patikimumą bei paneigti juos surinkdamas papildomus įrodymus.

6.       Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius neginčija prekių fizinio išgabenimo iš tiekėjo valstybės narės teritorijos sąlygos ir aplinkybių, kad sandorių sudarymo metu Bendrovės kontrahentai buvo registruoti PVM mokėtojais. Mokesčių administratorius laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas neturėjo teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą jo įformintiems prekių tiekimams dėl teisės disponuoti daiktu kaip savininkui neperėjimo. Mokesčių administratorius vertinimu, pareiškėjas yra nesąžiningas, nes nesiėmė pakankamų priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerių, jiems atstovaujančių asmenų, išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su realiu prekių pristatymu kontrahentams, ir neįsitikino, ar Bendrovės atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia dalyvavimo sukčiavime PVM.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas patikrinimo metu mokesčių administratoriui pateikė Užsienio bendrovėms išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir važtaraščius. Ginčijamuose sprendimuose taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pateikė ir Užsienio bendrovių išankstinius mokėjimų pavedimus už įsigyjamas prekes (rapsus, kviečius). Nors mokesčių administratorius vertino, kad mokėjimo pavedimai už prekes nepatvirtina, jog ginčo prekės buvo perduotos PVM sąskaitose-faktūrose nurodytiems asmenims, tačiau argumentų dėl tokio vertinimo iš esmės nepateikė. Mokesčių administratorius posėdžio metu pripažino, kad nesiaiškino, kokius duomenis reikia pateikti Latvijos ir Estijos bankams, norint bendrovės vardu atidaryti atsiskaitomąsias sąskaitas ir disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu sudarė sandorius ir su kitomis užsienio bendrovėmis, tačiau šių sandorių ir jų sudarymo aplinkybių mokesčių administratorius nelygino, nevertino, kaip įprastai buvo pildomi važtaraščiai, kaip pareiškėjui jie buvo grąžinami, kas pasirašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kokių dokumentų pareiškėjas reikalaudavo prieš sudarydamas sandorius.

8.       Teismas pabrėžė, kad Estijos mokesčių administratoriaus iš esmės nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas, sudarydamas sandorius su OÜ Hilman Grupp, žinojo ar galėjo žinoti, jog vykdant šiuos sandorius gali dalyvauti sukčiavime PVM. Tokių duomenų nėra ir Estijos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje apie OÜ Balt Sentrik bei Latvijos mokesčių administratorius pateiktoje informacijoje apie SIA „LKF Grupa“. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sandorių sudarymo metu viešojoje erdvėje buvo paskelbta informacija apie pareiškėjo kontrahentų sukčiavimą PVM. Mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamus sprendimus, nenurodė, kokiu būdu sukčiavimą PVM, įsigydami prekes iš Bendrovės, vykdė jos kontrahentai, ar dėl sukčiavimo PVM kontrahentų kilmės valstybėse pradėti tyrimai ir (ar) patikrinimai, ar yra priimti kompetentingų institucijų sprendimai, kurie patvirtintų kontrahentų sukčiavimo PVM faktą, kokius vaidmenis vykdė kiekvienas iš kontrahentų, kokį vaidmenį sukčiavime atliko pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal užsienio valstybių mokesčių administratorių pateiktą informaciją apie Bendrovės kontrahentų veiklą, įsigyjant prekes iš pareiškėjo, yra pagrindas galimai išvadai, jog šie kontrahentai ar dalis jų galėjo sukčiauti PVM, todėl svarbu nustatyti, kurie iš Bendrovės kontrahentų sukčiavo, koks buvo šio sukčiavimo būdas ir mechanizmas, ar į šį sukčiavimą (ar sukčiavimus) buvo įtrauktas pareiškėjas, kuo pasireiškė Bendrovės veikla vykdant sukčiavimą.

9.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog Bendrovės kontrahentai neįgijo prekių disponuoti kaip savo, o pareiškėjas, tiekdamas prekes Užsienio bendrovėms, dalyvavo sukčiavime PVM, arba žinojo ir galėjo apie tai žinoti, negali būti pripažinta pagrįsta, nes ši išvada nėra grindžiama visapusišku ir objektyviu visų bylai svarbių aplinkybių ištyrimu ir nustatymu bei jų teisiniu įvertinimu.

10.       Teismo vertinimu, nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti naujus įrodymus ir juos įvertinti, todėl teismas ginčijamus MGK ir VMI sprendimus panaikino ir mokestinį ginčą perdavė mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepateikus duomenų, patvirtinančių minėtų išlaidų apmokėjimą.

III.

11.       Atsakovas VMI padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – palikti galioti MGK sprendimą. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. VMI papildomai pažymi, kad:

11.1.                      Užsienio bendrovių mokėjimo pavedimai už prekes nepatvirtina, jog ginčo prekės buvo perduotos PVM sąskaitose-faktūrose nurodytiems asmenims, kadangi įvertinus visus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes (užsienio mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, PVM sąskaitas-faktūras pasirašė su pareiškėju nesusiję asmenys, prekės pristatytos ne Bendrovės kontrahentams, važtaraščiai užpildyti netinkamai), nėra pagrindo išvadai, jog būtent Bendrovės kontrahentai įgijo teisę prekėmis disponuoti kaip savo. Mokesčių administratorius neprivalo tikrinti ir rinkti informacijos, kokius duomenis fiziniai asmenys privalo pateikti siekdami atidaryti sąskaitą užsienio banke. Duomenų, kad Bendrovės kontrahentų vardu sąskaitas atidarė būtent pareiškėjo nurodyti fiziniai asmenys (Užsienio bendrovių atstovai), nėra pateikta. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo, kokie duomenys privalo pateikti užsienio bankui atidaryti sąskaitoms bendrovių vardu.

11.2.                      Pareiškėjas neįrodė, jog prekės nagrinėjamu atveju tikrai perėjo apskaitos dokumentuose nurodytiems subjektams (Užsienio bendrovėms), o ne kitiems asmenims, kurie sukčiauja PVM. Bendrovė patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kurių pagrindu neabejotinai galima būtų pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent tarp pareiškėjo ir Užsienio bendrovių, ir būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos PVM sąskaitose-faktūrose. Ginčo prekės buvo patiektos ne PVM sąskaitose-faktūrose nurodytoms Užsienio bendrovėms, kurios turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o patikrinimo metu nenustatytiems asmenims. Mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, paneigiančių Bendrovės sąžiningumą, o pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų dėl nedalyvavimo sukčiavime PVM, todėl pareiškėjas negali pasinaudoti teise taikyti 0 proc. PVM tarifą. Dėl to ginčijami Panevėžio AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais buvo pripažinta, kad pareiškėjas neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą pagal PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

13.       Pirmosios instancijos teismas panaikino Panevėžio AVMI, VMI ir MGK sprendimus ir ginčą perdavė VMI nagrinėti iš naujo, iš esmės konstatavęs, kad mokesčių administratorius nepagrindė išvados, jog pareiškėjas, tiekdamas ginčo prekes Užsienio bendrovėms, dalyvavo sukčiavime PVM arba žinojo ir galėjo apie tai žinoti. Atsakovas su šiuo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde teigia, kad Bendrovė ginčo prekes tiekė ne PVM sąskaitose-faktūrose nurodytoms Užsienio bendrovėms, kaip PVM mokesčių mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, o patikrinimo metu nenustatytiems asmenims, nesiėmė pakankamų priemonių įsitikinti, ar nedalyvauja sukčiavime PVM, dėl to elgėsi nesąžiningai.

14.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

16.       Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

17.       Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nenustatė, jog pareiškėjas pats sukčiavo, todėl jo (pareiškėjo) teisę į tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimą (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą) galima paneigti, jei šis apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja į sukčiavimą PVM įtrauktuose sandoriuose (žr., pvz., ESTT 2017 m. vasario 9 d. sprendimą byloje Euro Tyre, C-21/16). VMI teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog prekės nagrinėjamu atveju tikrai perėjo apskaitos dokumentuose nurodytiems subjektams (Užsienio bendrovėms), o ne kitiems asmenims, kurie sukčiauja PVM.

18.       Pagal nuosekliai formuojamą ESTT praktiką Europos Sąjungos teisei iš esmės neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas imtųsi visų priemonių, kurių gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje (žr., pvz., ESTT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Teleos ir kt., C-409/04, 2008 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Netto Supermarkt, C-271/06, 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Vlaamse Oliemaatschappij, C-499/10). Tačiau iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama bendrai, pavyzdžiui, pirma, tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, taip pat ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjai nedaro pažeidimų ar nesukčiauja, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus (žr., pvz., ESTT 2015 m. spalio 22 d. sprendimą byloje PPUH Stehcemp, C-277/14). Būtent mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus. Šios institucijos minėtos savo pareigos negali perkelti apmokestinamiesiems asmenims (žr., pvz., ESTT 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11). Nustačiusi, kad tiekėjo kontrahentas dalyvavo sukčiaujant arba padarė pažeidimų, kompetentinga mokesčių institucija, atsižvelgdama į objektyvius įrodymus ir nereikalaudama iš tiekėjo atlikti patikrinimų, kurie jam nepriklauso (žr., pvz., ESTT 2013 m. sausio 31 d. sprendimą byloje LVK–56, C-643/11), turi nustatyti, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti teisę į neapmokestinimą PVM, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje. Nesant objektyvių ir akivaizdžių įrodymų, kad apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą, mokesčių administratorius pirmiausia turi įrodyti, kad: 1) šis asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant; ir 2) matydamas tokius požymius nesiėmė veiksmų, kurių gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų kontrahentų sąžiningumu (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017).

19.       Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, įvertinęs Bendrovės pateiktus dokumentus, direktoriaus paaiškinimus, iš Estijos mokesčių administratoriaus gautą informaciją dėl Estijos įmonės OÜ Hilman Grupp, nustatė šias aplinkybes: 1) OÜ Hilman Grupp turi „buferinės“ įmonės statusą, jos akcininkai buvęs valdybos narys H. V. ir dabartinis valdybos narys R. P. vertinami kaip nepatikimos reputacijos asmenys; 2) OÜ Hilman Grupp nedeklaravo įsigijimų iš Bendrovės; 3) OÜ Hilman Grupp akcininkas, valdybos narys H. V., apklaustas Estijos mokesčių administratoriaus, negalėjo konkrečiai apibūdinti sandorių su Bendrove bei neprisiminė verslo partnerių; 4) OÜ Hilman Grupp registruota veikla – žemės ūkio mašinų, įrangos ir reikmenų didmeninė prekyba, prekyba žemės ūkio produkcija nėra registruota; 5) OÜ Hilman Grupp buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl ekonominės veiklos nevykdymo Estijoje 2013 m. birželio 29 d. (po Bendrovės atliktų prekių tiekimų); 6) ginčo prekių PVM sąskaitas-faktūras pasirašė transporto paslaugas teikę vairuotojai, kurie neturėjo tokių įgaliojimų, jie nepatvirtino, kad prekes patiekė būtent OÜ Hilman Grupp; 7) Bendrovė nesudarė su OÜ Hilman Grupp sutarčių dėl prekių tiekimo, nesidomėjo pirkėjos ir vežėjų sutartiniais santykiais; 8) Bendrovė nepateikė su jos atstovais kontaktavusių asmenų įgaliojimų veikti OÜ Hilman Grupp vardu ir atstovauti šiai bendrovei, nenurodė kitų asmenų (išskyrus P. K., kurio atstovavimas patikrinimo metu liko neįrodytas), dalyvavusių prekybiniuose sandoriuose, dėl to nebuvo galimybės identifikuoti konkrečius fizinius asmenis, veikusius OÜ Hilman Grupp vardu; 9) važtaraščiai (CMR) užpildyti neišsamiai ir nerūpestingai, juose nėra išsamios informacijos apie prekių gavimą: krovinio gavimo laukelyje yra tik spaudas su parašu, nenurodytos asmenų, gavusių prekes, pavardės, daugelyje važtaraščių nėra įrašų apie prekių gavimo datą ir pan; 10) Bendrovė nepateikė įrodymų, kad prekės buvo pristatytos OÜ Hilman Grupp, kuri turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 11) Bendrovė sandorių sudarymo metu apsiribojo tik formalių veiksmų atlikimu (be viešoje VIES sistemoje tikrinto PVM mokėtojo kodo ir parodyto OÜ Hilman Grupp atstovo P. K. darbuotojo pažymėjimo) nesiėmė kitų veiksmų identifikuoti ūkinių operacijų partnerį, nors su OÜ Hilman Grupp sandoriai nebuvo vienkartiniai, tęsėsi 5 mėnesius, dėl to Bendrovė turėjo galimybę surinkti informaciją apie verslo partnerį; 12) kadangi OÜ Hilman Grupp turi „buferinės“ įmonės statusą ir nerandama, dėl to Estijos mokesčių administratorius negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti sandorių tarp Bendrovės ir OÜ Hilman Grupp.

20.       Dėl SIA „LKF Grupa” ir OÜ Balt Sentrik mokesčių administratorius nustatė šiuos faktus ir aplinkybes: 1) SIA „LKF Grupa” ir OÜ Balt Sentrik tariamai atstovavęs T. S. yra teistas, minėtose įmonėse darbuotojų nėra, po sandorių su Bendrove jos buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro; 2) SIA „LKF Grupa” registruota veikla – individualios krovinių gabenimo paslaugos, o OÜ Balt Sentrik ekonominė veikla yra nežinoma; 3) sutartys dėl produkcijos pardavimo su įmonėmis nebuvo sudarytos, Bendrovė nesilankė šių Užsienio bendrovių buveinėse, ir nors prieš pirmą sandorį Bendrovės direktorius su tariamai atstovaujančiu SIA „LKF Grupa” asmeniu buvo susitikę Rygoje, tačiau susitikimo ir vėliau sandorių vykdymo metu, neįsitikino asmenų teisę atstovauti pirkėją, t. y. Bendrovė, sudarydama sandorius ir tiekdama prekes, nesiėmė jokių veiksmų identifikuoti ūkinių operacijų partnerius ir juos atstovaujančius asmenis (patikrinimui nepateikė jokių asmens dokumentų ar įgaliojimų) bei pakankamai nesidomėjo, ar asmuo T. S. turėjo įgaliojimus veikti SIA „LKF Grupa” ir OÜ Balt Sentrik vardu; 4) Bendrovė, formindama sandorius, nereikalavo įrodymų (išskyrus rekvizitus), kad prekės bus pristatytos PVM sąskaitose-faktūrose nurodytiems Latvijos ir Estijos PVM mokėtojams; 5) važtaraščiai (CMR) buvo pildomi neišsamiai ir nepakankamai rūpestingai, juose pateikta informacija apie prekių gavimą yra neišsami, nenurodytos prekes gavusių asmenų pavardės, prekių gavimo datos, nėra parašų, krovinio iškrovimo vieta nurodyta nekonkreti, nenurodytos prekių pristatymo sąlygos, važtaraščiai nepatvirtina, kad pagal juos gabentos prekės buvo perduotos PVM sąskaitose-faktūrose nurodytoms SIA „LKF Grupa” ir OÜ Balt Sentrik; 6) Bendrovės pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose pasirašė vairuotojai, gabenę prekes, neturintys teisės atstovauti pirkėjus; 7) SIA „LKF Grupa” nedeklaravo prekių įsigijimo iš Bendrovės, o OÜ Balt Sentrik deklaravo prekių įsigijimus Bendrijos teritorijoje tik 2013 m. kovo mėn.; 8) Bendrovė neturi įrodymų, kad Latvijos ir Estijos PVM mokėtojais atitinkamai registruotos bendrovės SIA „LKF Grupa” ir OÜ Balt Sentrik įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 9) Latvijos mokesčių administratorius tarp Bendrovės ir SIA „LKF Grupa” vykdytų sandorių nepatvirtino.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti apie galimą kontrahentų (Užsienio bendrovių) sukčiavimą, kadangi:

(1)       pareiškėjas tikrino Užsienio bendrovių PVM mokėtojų kodus PVM informacijos mainų sistemoje (VIES), tai patvirtina aplinkybė, kad prekių tiekimų metu Užsienio bendrovės buvo įregistruotos PVM mokėtojomis. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal bendrą taisyklę PVM mokėtojo kodas įrodo apmokestinamojo asmens statusą mokesčių atžvilgiu (žr., pvz., ESTT 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje VSTR, C-587/10). Prekių tiekėjo (pareiškėjo) atliktas PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų asmenų patikrinimas PVM informacijos mainų sistemoje (VIES) ir aplinkybė, kad įgijėjas buvo įregistruotas šioje sistemoje tiekimo metu, yra pakankama pripažinti, jog tiekėjas įvykdė minėtą įrodinėjimo pareigą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017);

(2)       mokesčių administratorius neginčija aplinkybės, kad Bendrovė perduodavo prekes Užsienio bendrovių vardu atvažiavusiems jas atsiimti kitų įmonių, teikiančių prekių gabenimo paslaugas, vairuotojams, kurie pasirašydavo PVM sąskaitose-faktūrose. Bendrovės teigimu, būtent norėdama apsisaugoti nuo galimų apgaulės atvejų, į PVM sąskaitas-faktūras įtraukė krovinius priėmusios transporto kompanijos darbuotojus-vairuotojus, kurie savo parašais patvirtino krovinio priėmimą pervežti ir perduoti pirkėjo dispozicijon. Pagal PVMĮ 80 straipsnio 1 dalį pirkėjo (jo atstovo) parašas nėra būtinas PVM sąskaitos-faktūros rekvizitas;

(3)       tai, kad prekių tiekimo sutartys nebuvo sudarytos rašytine forma, nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės. Prekių tiekimams Bendrijos viduje patvirtinti ir tuo pagrindu teisei į 0 proc. PVM tarifą taikyti tiek Europos Sąjungos teisės aktai, tiek nacionalinės teisės aktai nereikalauja, kad sandoriai būtų sudaryti rašytine forma. Rašytinių sutarčių nesudarymas kaip viena iš aplinkybių pareiškėjo sąžiningumui kvestionuoti galbūt būtų reikšminga tik tuo atveju, jei rašytinių sutarčių sudarymas būtų įprasta tiekėjo praktika ir (ar) tokios formos sutartis tiekėjas ankščiau būtų sudaręs su tuo pačiu prekių gavėju, tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta;

(4)       mokesčių administratorius neginčija aplinkybės, kad Bendrovei už tiektas prekes Užsienio bendrovėms buvo apmokėta bankiniais pavedimais, o konkrečių duomenų, kad už prekes apmokėjo ne Užsienio bendrovės (jų atstovai), byloje nėra pateikta;

(5)       tiekimo, gabenimo, apskaitos dokumentų formalūs turinio trūkumai savaime negali paneigti teisės į 0 proc. PVM tarifo taikymą, nebent tokie trūkumai neleistų nustatyti, ar yra tenkinamos esminės 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygos. Šiuo aspektu mokesčių administratorius iš esmės apsiribojo tik aptariamų trūkumu įvardijimu, bet nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl dėl nustatytų važtaraščių (CMR) trūkumų yra netenkinamos 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygos. Be to, pabrėžtina, kad važtaraštis, t. y. prekių gabenimo dokumentas, nėra skirtas patvirtinti ar paneigti įgijėjo, kaip apmokestinamojo asmens, statusą. Važtaraščio trūkumai gali iš esmės implikuoti prekių įgijėjo sukčiavimą, kiek tai susiję su prekių išvežimu iš valstybės narės, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo, kad prekės buvo išvežtos iš Lietuvos, nėra (pvz., tai, kad važtaraštis gali būti vertintinas kaip prekių išvežimą patvirtinantis dokumentas tiekimo Bendrijos viduje kontekste, akcentuota ESTT 2018 m. birželio 20 d. sprendime byloje Enteco Baltic, C-108/17);

(6)       nors mokesčių administratorius nustatė, kad registruota Užsienio bendrovių veikla nėra tiesiogiai susijusi su žemės ūkio produkcija (OÜ Balt Sentrik atveju – nežinoma), tačiau nepateikė detalesnių argumentų, kaip tai gali paneigti Bendrovės sąžiningumą tiekiant ginčo prekes Užsienio bendrovėms. Šiame kontekste konstatuotina, kad, nesant kitų konkrečių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti suabejota pirkėjų patikimumu, vien tai, kad pirkėjų veikla nėra tiesiogiai susijusi su įsigyjamomis prekėmis, negali paneigti tiekėjo teisės tiekti prekes pirkėjams (įgijėjams) ir esant pagrindui taikyti 0 proc. PVM tarifą;

(7)       kitos mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės (pvz., tai, kad Užsienio bendrovių atstovai yra nepatikimos reputacijos asmenys, kad Užsienio bendrovės nedeklaravo įsigijimų iš Bendrovės, kad po prekių tiekimo sandorių su pareiškėju Užsienio bendrovės buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro) yra nustatytos mokesčių administratoriaus atliekant Bendrovės mokestinį patikrinimą. Kaip minėta, iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, taip pat ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjai nedaro pažeidimų ar nesukčiauja, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas detaliau netikrino Užsienio bendrovių vykdomos veiklos (išsamiau nesidomėjo Užsienio bendrovėms atstovaujančiais asmenimis, neprašė jų įgaliojimų (pažymėjimų), nenuvyko į Užsienio bendrovių buveines, nesidomėjo pirkėjo ir vežėjų sutartiniais santykiais ir kt.), savaime negali paneigti Bendrovės sąžiningumo šiuo atveju;

(8)       Latvijos ir Estijos mokesčių administratorių pateikta informacija yra abstrakti ir nepakankama patvirtinti, kad Bendrovė žinojo apie galimą Užsienio bendrovių sukčiavimą PVM, pvz., kad Užsienio bendrovės tiekimų nedeklaruos ar kad Užsienio bendrovės net nėra tikrieji prekių įgijėjai. Be to, pažymėtina, kad OÜ Balt Sentrik 2013 m. kovo mėn. deklaravo dalį prekių įsigijimų iš Bendrijos teritorijos už 14 300 Eur (MGK byla, b. l. 115–119), o, kaip nustatė pats mokesčių administratorius, Bendrovė atliko dalį tiekimų OÜ Balt Sentrik ir 2013 m. kovo mėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei iš mokesčių administratoriaus spendimuose nurodytų aplinkybių, nei iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, ar minėti OÜ Balt Sentrik 2013 m. kovo mėn. deklaruoti prekių įsigijimai iš Bendrovės buvo dalis Bendrovės atliktų ginčo prekių tiekimų, tačiau atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad dalis OÜ Balt Sentrik deklaruotų prekių įsigijimų iš Bendrijos 2013 m. kovo mėn. buvo būtent ginčo prekių tiekimo sandoriai vykdyti su Bendrove. Jei būtų neginčijamai nustatyta, kad OÜ Balt Sentrik dalį ginčo prekių tiekimų deklaravo, tai būtų galimas pagrindas pripažinti Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą dėl minėtos dalies priekių tiekimų. Todėl mokesčių administratorius privalėjo tiksliai nustatyti, ar OÜ Balt Sentrik deklaravo dalį Bendrovės vykdytų ginčo prekių tiekimų ar ne.

22.       Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados nėra pakankamai pagrįstos, kad būtų galima konstatuoti, jog Bendrovė žinojo ar turėjo žinoti apie galimą kontrahentų (Užsienio bendrovių) sukčiavimą. Mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą Užsienio bendrovių sukčiavimą, visų pirma turėtų būti grindžiama atitinkamais neginčijamais įrodymais bei jų analize. Po to šios analizės pagrindu turėtų būti padaromos atitinkamos išvados dėl byloje turinčių juridinę reikšmę aplinkybių nustatymo bei jų teisinio įvertinimo pareiškėjo sąžiningumo aspektu. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus minėtų veiksmų tinkamai neatliko.

23.       Kita vertus, Latvijos ir Estijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija apie pareiškėjo kontrahentų veiklą sudaro pagrįstą pagrindą manyti, jog šie kontrahentai ar dalis jų galėjo sukčiauti PVM srityje. Todėl byloje yra svarbu nustatyti, kurie iš pareiškėjo kontrahentų galbūt sukčiavo, koks buvo šio sukčiavimo būdas (mechanizmas), ar apie šį sukčiavimą (ar sukčiavimus) žinojo ar turėjo žinoti Bendrovė (pvz., surinkti duomenis, kurie neabejotinai patvirtintų, jog Bendrovei buvo akivaizdu (žinojo ar turėjo žinoti), kad Užsienio bendrovės sukčiauja PVM, ar įrodyti, kad pati Bendrovė dalyvavo suplanuotoje sukčiavimo grandinėje). Todėl yra pagrindas perduoti mokestinį ginčą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo, be kita ko, kad būtų įvertinta pakartotinio mokestinio patikrinimo būtinybė (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 4 d. 5 p.).

24.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog MGK ir VMI sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, ir perdavęs mokestinį ginčą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Stasys Gagys

                        Rytis Krasauskas

                        Ramutė Ruškytė