Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-437/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.3.2; 1.2.8.1.2; 2.1.7.1; 2.1.7.4; 3.1.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vytauto Masioko, Valerijaus Čiučiulkos, Egidijaus Bieliūno, Tomo Šeškausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui,
išteisintajai R. G.,
išteisintojo V. Z. gynėjai advokatei Jurgitai Lučinskaitei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo S. S. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – V. Z. ir R. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, išteisinti nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo S. S. pareikštas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.
Nukentėjusysis S. S. taip pat skundžia Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio Kauno apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo S. S. kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo S. S., prašiusio jo ir prokuratūros kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios R. G. ir išteisintojo V. Z. gynėjos, prašiusių prokuratūros ir nukentėjusiojo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. Z. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą buvo nuteistas už tai, kad apšmeižė S. S., t. y. per visuomenės informavimo priemones – laikraštį (duomenys neskelbtini) ir televizijos kanalu TV 4 transliuotą laidą (duomenys neskelbtini) – paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie (duomenys neskelbtini) prokurorą S. S., tikėtina, jį paniekinančią ir pažeminančią bei pakertančią pasitikėjimą juo, be to, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, neva jis padarė sunkų nusikaltimą:
2003 m. rugsėjo 20 d. laikraštyje (duomenys neskelbtini) buvo atspausdintas V. Z. straipsnis (duomenys neskelbtini), kuriame jis paskelbė: „(duomenys neskelbtini) prokuroras S. S. ypač išgarsėjo po to, kai jo šeima iš buvusio (duomenys neskelbtini) A. Ž. senelio už penkiolika tūkstančių litų įsigijo tris hektarus žemių. Šalia prokuroro žemių esantys sklypai kainuoja 3000-4000 litų už vieną arą. Įtartinai gautų S. S. šeimos žemių kaina gali viršyti vieną milijoną litų.“
2003 m. rugsėjo 23 d. laikraštyje (duomenys neskelbtini) buvo atspausdintas V. Z. straipsnis (duomenys neskelbtini), šiame straipsnyje paskelbta: „Specialiosios tarnybos aiškinasi, ar pagarsėjusio prokuroro S. S. žemių pirkimas (duomenys neskelbtini) nesusijęs su viena nutraukta baudžiamąja byla. Dienraštis iš patikimų šaltinių sužinojo, kad specialiosios tarnybos savo kanalais gavo pranešimą apie tai, jog korupcijos galėjo būti ne tik skirstant (duomenys neskelbtini) žemes. Anot šaltinių, korupcija gali būti persismelkęs ir vėliau vykęs šių žemių pardavimas. Pretekstu šiam tyrimui tapo vieno slapto bendradarbio pranešimas, neva vienas (duomenys neskelbtini) prokuroras išgertuvių metu pasigyrė už baudžiamosios bylos nutraukimą gavęs vertingą sklypą. Šia byla specialiosios tarnybos susidomėjo po to, kai paaiškėjo, kad valdininko J. R. žentas A. Ž., dirbęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prokuroro S. S. šeimai pusvelčiui pardavė didžiulį sklypą netoli jūros prie (duomenys neskelbtini) kaimo. S. S. tvirtino, kad už tris hektarus jų šeima Ž. praėjusių metų gegužę sumokėjo penkiolika tūkstančių litų. Šalia esančių sklypų savininkai po keturis tūkstančius litų mokėjo už vieną arą. Todėl prokuroro mokėta kaina iškart pakišo mintį apie kyšį. Įtarimų sukėlė ir tai, kad žemės įsigytos ne S. S., o jo žmonos J. vardu“.
2003 m. rugsėjo 15 d. per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Baltijos televizija“ televizijos kanalą TV 4 – tiesiogiai į eterį nuo 20.00 iki 21.45 val. transliuojamoje laidoje (duomenys neskelbtini) V. Z. paskelbė: „Esmė tokia, kad prokuroras S., jis dirba prokuroru (duomenys neskelbtini), jis taip pat gauna pensiją iš „Sodros“, tačiau ne senatvės pensiją, pensiją invalidumo. Žinia, prokurorais gali būti tvirtos sveikatos žmonės, o mano žiniomis <...> taip, iki tol buvo statutas, dabar įstatymas prokuratūros, jie turi pereiti medicinines komisijas, patikrinimus, sveikatą, ar gali prokuroras eiti pareigas, nes visgi prokuroras yra žmogus, turintis didžiulius įgaliojimus ir didžiules teises, ir turėtų būti tvirtos sveikatos, ir žodžiu, kaip paaiškėja, mūsų prokuroras serga tokia liga, na, čia aišku geriausiai pats pasakytų viešai, jis serga tokia liga, dėl kurios vienas Lietuvoje nuskambėjęs teisininkas buvo pripažintas nepakaltinamu“.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. G. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo ji pagal šį baudžiamąjį įstatymą buvo nuteista už tai, kad per visuomenės informavimo priemones – laikraštį (duomenys neskelbtini) ir televizijos kanalu TV 4 transliuotas laidas (duomenys neskelbtini) – apie (duomenys neskelbtini) prokurorą S. S. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, tikėtina, jį paniekinančią ir pažeminančią bei pakertančią pasitikėjimą juo, be to, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, neva jis padarė sunkų nusikaltimą:
2003 m. rugpjūčio 22 d. laikraštyje (duomenys neskelbtini) buvo atspausdintas R. G. straipsnis (duomenys neskelbtini), kuriame ji paskelbė: „Lietuvoje vyksta partizaninis valdininkijos karas. Visi, kuriuos pagavo vagiant, imant kyšius, piktnaudžiaujant tarnyba ar aplaidžiai ją einant – visi kaip vienas, oriai priima iššūkius ir stoja į kovą su teisingumu. Tačiau toliausiai šioje kovoje su teisingumu šį kartą pažengė ne sostinės, bet (duomenys neskelbtini) valdininkija. Turiu galvoje (duomenys neskelbtini) sklypininką S., laisvu nuo statybų metu dar sėdintį prokuroro kabinete. Nors teisybės dėlei tas pareigas, iškaltas ant S. durų, reiktų rašyti kabutėse.“
2003 m. rugsėjo 3 d. laikraštyje (duomenys neskelbtini) buvo atspausdintas R. G. straipsnis (duomenys neskelbtini), kuriame ji paskelbė: „Bet skaitykime toliau: „Prokuroras sklypą pirko. Pirko.“ Žodis „gavo“ – daug tikslesnis. <...> A. Ž. įgaliotasis kareivėliu pabuvo. Paties apskrities valdytojo dvare. Iš tokių rankų net ir prokurorui sklypą imt negėda.“
2003 m. spalio 1 d. laikraštyje (duomenys neskelbtini) buvo atspausdintas R. G. straipsnis (duomenys neskelbtini), kuriame ji paskelbė: „Nesugaišę (duomenys neskelbtini) nei dviejų parų Generalinės prokuratūros tikrintojai reabilitavo apjuodintą (duomenys neskelbtini) prokurorą S. S. Ir ačiū Dievui, nes iki tol (duomenys neskelbtini) prokurorai skendėjo tamsybėse. Jie nežinojo: galima „už pigiai“ imti brangias gėrybes ar ne. Generalinė prokuratūra išsklaidė jų abejones. „Imti galima“ – pasakė Vilniaus prokurorai. <...> Savo ordos narį ji gynė nepaisydama žemės grobstymo skandalų ir politikų ūkimo visuose pakampiuose, kad su „žeme vyksta kažkas labai bloga“. „Generalai“ apgynė savo, kaip nepaisančios viešumo ir padorumo normų „chebros“, įvaizdį. <...> Ant jų pastato gali kabėti užrašas: „O mums po…(t. y. nusispjaut)“. Jie saviškių STT nepriduoda. Šito tikriausiai išmoko iš savo „pacientų“, kurie irgi laikosi „omertos“ įstatymo ir traukia savus iš paties giliausio mėšlo. O kai tvarka tokia, tai S. S., visiškai neraudonuodamas gali keliasdešimt kartų pigiau pirkti sklypą iš žento žmogaus, kuris pats buvo po prokurorų padidinamuoju stiklu. <...> Trumpai tariant, generalai paragino kolegas: „Imkite, vyrai, imkite. Neimsite, tai atpras duoti… O kai atpras duoti, tai kaip mes atrodysite prieš banditų „chebras” Jie gi atrodys „krūtesni”. Prokuroro namas turi būti bent vienu aukštu aukštesnis už kokio S. G. ar jo įpėdinio. Tiktai taip mes jiems įrodysime, kad valstybė yra aukščiau“.
2003 m. gruodžio 4 d. laikraštyje (duomenys neskelbtini) buvo atspausdintas R. G. straipsnis (duomenys neskelbtini), kuriame ji paskelbė: „Ką gi, sudėkime ginklus ir imkimės faktų. Kokie gi jie? Generalinė prokuratūra S. apsipirkimo (žeme) istoriją bei nutrauktą sandorio tarpininko giminaičio persekiojimą paskelbė nesusijusiais per pusantros dienos tyrimą. Išvada tokia: na ir kas čia tokio, kad S. S. 3 ha labai brangios žemės už labai menką kainą aprūpina žmogus, kurio uošvio bylą atsisako tirti to paties prokuroro pavaldiniai? Jokio ryšio nėra – tvirtina „generalas” V. P. ir nė nemirksi. Tai ir klausiu: jei Generalinė prokuratūra nemato tokių storumo kaip lynas ryšių, tai kaip jie ištirs Prezidento ryšius su J. B.?“.
2003 m. rugsėjo 15 d. per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Baltijos televizija“ televizijos kanalą TV 4 – R. G., būdama (duomenys neskelbtini), tiesiogiai į eterį transliuojamoje laidoje (duomenys neskelbtini) paskelbė tekstą: „Atkėlęs senelių žemę, Ž. ėmė ją skubiai pardavinėti. Štai čia ir kyla keblumų, nes kaina, už kurią J. Ž. žemės buvo perleidinėjamos, buvo labai tolima rinkos kainai. 5000 Lt už hektarą, tuo metu, kai greta parduodamų sklypų kainos artėjo prie astronominių – 100 000 Lt už 20 arų. Vienas iš pirmųjų, pasinaudojusių anūko ir senelio Ž. labdara – (duomenys neskelbtini) prokuroras S. S. Neigdamas tai, kas akivaizdu, prokuroras verčia abejoti jo profesine uosle, todėl mes dar kartą klausiame, ar Jums, prokurore, nekilo įtarimas, kad esate papirkinėjamas, kad pigiai gavęs brangios žemės iš žmonių, kurie šiandien yra Specialiųjų tarnybų akiratyje, negalėsite atlikti savo tarnybinių pareigų? Netrukus čia, tiesioginiame eteryje, mes pradėsime diskusiją apie tai, kodėl (duomenys neskelbtini) valdininkai, juos galime rašyti per brūkšnelį – žemvaldžiai, jaučiasi tokie nepažeidžiami, (nesuprantamas žodis) žurnalistus ir net neketina, pabrukę uodegas, sprukti iš savo tarnybos“.
Be to, šioje laidoje R. G., remdamasi minėta viešai pateikta tikrovės neatitinkančia informacija, laidos dalyviams uždavė retorinius klausimus, kuriais netiesiogiai teigė apie S. S. neva padarytą nusikaltimą – kyšio priėmimą, jo neatitikimą užimamų pareigų, nusižengimus prokuroro etikai: „Pone J., kodėl tie žmonės (duomenys neskelbtini), bent jau toks įspūdis mums susidarė, kad jie nesijaučia nei kalti, nei nemano, kad jie nukentės, nors įtarimai pareikšti, nors jų dokumentai yra su didinamuoju stiklu tyrinėjami, bet jie nesijaučia, jau ir spaudoj yra, mes juokiamės, mums juokinga <...> pone J., bet ar nekeista ta situacija, kada Jūsų tarnybos darbą kontroliuoja ta pati prokuratūra, kurios vienas iš aukštų pareigūnų yra pačiame epicentre tos istorijos? <...> o čia yra ne kyšis, ar ne? jeigu aš jau sumokėjau nors litą už, jei Jūs man atnešite televizorių, kad aš Jums nepaklausčiau kokio klausimo, ir aš Jums sumokėsiu nors vieną litą, tai jau nebebus kyšis, taip? Jeigu aš paimsiu, taip? <...> bet jeigu jisai yra prokuroras, jeigu jisai žmogus yra prokuroras ir jisai ima vat taip, kaip iš dangaus? <...> „pone R., tai ponas S. ir sako, kad jis nesavanaudiškai, dorovingai ir visaip gražiai va paėmė ir įsigijo tą sklypą. Ponas T. irgi labai nesavanaudiškai, tarnaudamas tėvynei apsisklypino visas pats ir visą šeimą apsklypino. Bet viskas tai buvo labai gražu – ir sąžininga, ir dora, ir teisinga <...> tai kas juos suprotins? Vat. Kas juos suprotins? Kas Jiems paaiškins, kad vat jie šiek tiek nuklydo nuo tiesos?“.
Toje pačioje laidoje rodytame reportaže–interviu su S. S. R. G. pateikdama klausimus darė niekuo nepagrįstas užuominas apie galimą kyšio paėmimą:
Žurnalistės klausimas: „Jūs gi esat patyręs prokuroras?“
S. S. atsakymas: „Nu, ko gero, skaitau taip“.
Žurnalistės klausimas: „Profesionalas. Ar Jums nekilo įtarimas, kad Jūs kyšį gavot?“
S. S. atsakymas: „Kyšį? Už ką?“
Žurnalistės klausimas: „Už ką nors. Na, pavyzdžiui, galėjo žemėtvarkininkai, turėjo problemų … (nesuprantamas žodis)… ir taip pigiai pardavė, ar nekilo įtarimų kad … (žodis nesuprantamas)?“
S. S. atsakymas: „Man absoliučiai jokių įtarimų nekilo, nes visų pirma nebuvo už ką kyšį duot, ir svarbiausia: kokią kainą pasakė, už tiek ir pirkom“.
Žurnalistės klausimas: „O jūs tikrai mokėjot tuos pinigus?“
S. S. atsakymas: „Taip, žinoma“.
Žurnalistės klausimas: „Ž.?“
S S. atsakymas: „Taip, 15 000“
Žurnalistės klausimas: „Ne, aš kalbu, kaip jūs nepagalvojot, kad imate kyšį, o dabar Ž. pateikti kaltinimai dėl to, kad...“
S. S. atsakymas: „Tai aš dabar turiu klausti Ž., kodėl jis pardavė už 5000 litų, kada man pereitais metais atrodė ir 5000 litų yra dideli pinigai“.
Žurnalistės klausimas: „Ir jūs juos sumokėjot?“
S. S. atsakymas: „Žinoma“.
Žurnalistės klausimas: „Tikrai?“
S. S. atsakymas: „O Jėzus Marija“.
2003 m. rugsėjo 22 d. per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Baltijos televizija“ televizijos kanalą TV 4 – R. G., būdama (duomenys neskelbtini), tiesiogiai į eterį transliuojamoje laidoje (duomenys neskelbtini) paskelbė tekstą: „Labas vakaras. (duomenys neskelbtini) tęsia darbą. Praėjusį kartą mes klausėme, kodėl į žemės grobstymo aferą įsivėlę valdininkai jaučiasi tokie teisūs ir nepažeidžiami? Mes pasakojome istoriją apie (duomenys neskelbtini) prokurorą S. S., kuris pigiai įsigijo brangų žemės sklypą. Mes klausėme, ar prokuroras nesijaučia paėmęs kyšį. Tačiau S. S klausia – už ką? Ir klausė, sakė, kad ta istorija grynas atsitiktinumas. (duomenys neskelbtini) išsiaiškino dar vieną atsitiktinumą. A. Ž., tarpininkavęs tam apsipirkimui, turi uošvį J. R., kuriam buvo pateikti įtarimai paėmus kyšį. Praėjusį pavasarį (duomenys neskelbtini) prokurorai dėl tik jiems žinomų priežasčių nutraukė R. baudžiamąjį persekiojimą, o Ž. „užfundijo“ (duomenys neskelbtini) prokurorui tris hektarus. Tikėkimės, kad iš Vilniaus siųsti prokurorai vis dėl to išsiaiškins, atsitiktinumas tai ar ne. Šiandien jie pradeda darbą (duomenys neskelbtini) prokuratūroje. Po mūsų laidos Generalinė prokuratūra vis dėl to nusprendė pradėti tarnybinį patikrinimą. Na, o (duomenys neskelbtini) tęsia darbą ir verčia naują žemės grobstymo bylos puslapį. Ir mes sakome, kad S. S. ir vietiniai žemėtvarkininkai tėra tik kitų sugalvoto svetimo plano vykdytojai. Plano tų, kurie sugalvojo, kaip nuvyti teisėtus žemės savininkus nuo jų žemės, kaip išlaikyti dešimt metų oficialias žemės kainas tokias, kad iš jų galėtų pasipelnyti žemės perpardavinėtojai, priklausantys valstybės tarnautojų klanui“.
2003 m. gruodžio 1 d. per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Baltijos televizija“ televizijos kanalą TV 4 – R. G., būdama (duomenys neskelbtini), tiesiogiai į eterį transliuojamoje laidoje (duomenys neskelbtini) paskelbė tekstą: „Dar vienas „šventasis“, kurio abejotiną garbę gina pati Generalinė prokuratūra – tai (duomenys neskelbtini) prokuroras S. S. Prokuroras pagarsėjo visoje Lietuvoje, kai pusvelčiui įsigijo labai vertingą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) regioninio parko pašonėje. Žemę prokurorui pakišo vietinės reikšmės veikėjas A. Ž. Taip jau sutapo, kad to sandorio išvakarėse prokuratūra nutraukė vieną bylą dėl kyšio ėmimo. Įtariamasis – Ž. uošvis ponas R. Specialiųjų tyrimų tarnybai pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad Ž. tą prokurorui S. pakištą ir dar kelis sklypus gavo abejotinomis aplinkybėmis. Prokuratūra areštavo visus, išskyrus S. perleistą, sklypus. Taigi tiek mes norėjome, tokius žmones mes norėjome matyti šiandien čia, karštoje kėdėje, deja, nei vienas iš jų į laidas nevaikšto, jaučiasi nepažeidžiami“.
Apeliacinės instancijos teismas V. Z. ir R. G. išteisino padaręs išvadą, kad jų veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo V. Z. ir R. G. veikai.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį, savo sprendimą parėmė įrodymu – specialisto išvada Nr. E-08-10, kuri gauta esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, neatitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatų, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo patenkinti nuteistųjų prašymai ir, vadovaujantis BPK 286 straipsniu, priimta nutartis paskirti tiriamų straipsnių bei laidų turinio kontekstų ekspertizę, kurią atlikti pavesta Lietuvių kalbos institutui. Tačiau iš šio instituto teismui buvo pateiktas ne ekspertizės aktas, o lietuvių kalbos specialisto 2007 m. gruodžio 13 d. išvada Nr. E-07-04, t. y. teismo nutartis neįvykdyta, nes ekspertizė nebuvo atlikta. Be to, apeliacinės instancijos teismas minėtą specialisto išvadą grąžino Lietuvių kalbos institutui, nurodydamas padarytus trūkumus – BPK 87 ir 88 straipsnių, reglamentuojančių eksperto pareigas ir atsakomybę bei ekspertizės akto turinio reikalavimus, pažeidimus, bei nurodė trūkumų pašalinimo terminą, kartu buvo išsiųstas pasižadėjimo teikti teisingą išvadą lapas. 2008 m. balandžio 14 d. apygardos teismui pateikta nauja – patikslinta specialisto išvada (ne ekspertizės aktas), kartu pridėtas ir specialistės L. K. pasirašytas (neaišku, kur ir kada) priesaikos lapas; nurodytas naujos išvados numeris (Nr. E-08-10) bei nauja tyrimo atlikimo data (2008 m. balandžio 7 d.). Kasatoriaus įsitikinimu, teismas ir šia specialisto išvada negalėjo vadovautis, nes teismo nutartimi buvo paskirta atlikti kontekstų ekspertizę, o ne objektų tyrimą, kurio pagrindu surašoma specialisto išvada. Be to, specialistė nebuvo tinkamai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės, neprisiekė teismo akivaizdoje, taip pažeistas BPK 33 straipsnio, nustatančio priesaikos paskirtį bei tikslą, reikalavimas ir nesilaikyta BPK 269 straipsnyje nustatytos priesaikos davimo tvarkos.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas Lietuvių kalbos specialisto 2008 m. balandžio 7 d. išvadą Nr. E-08-10 pagrindiniu, išteisinamąjį nuosprendį nulėmusiu, įrodymu, suteikė jai viršenybę prieš kitus bylos įrodymus, nepagrįstai atmetė to paties Lietuvių kalbos instituto, pagal tyrėjo užduotį atlikto tyrimo pagrindu pateiktas specialistės J. U. išvadas, motyvuodamas neaiškiais jos gebėjimais atlikti tyrimus.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, todėl ir dėl šios priežasties teismo nuosprendis nėra pagrįstas bei teisėtas. Panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepagrįstai nurodyta, esą šis teismas buvo šališkas, nes atmetė kaltinamųjų prašymą iškviesti ir apklausti ikiteisminio tyrimo metu išvadą davusią specialistę J. U. (kasatoriaus nuomone, tai daryti nebuvo būtina, nes specialistė buvo tinkamai įspėta). Tuo tarpu pats apygardos teismas, nors buvo įsipareigojęs kviesti išvadą davusią specialistę L. K., bylą išnagrinėjo jos nekvietęs.
Kasatoriaus manymu, apygardos teismo kolegijos šališkumą bei išankstinį nusistatymą rodo ir išteisinamojo nuosprendžio teiginys, kad „politinių debatų laidose apkaltinamasis nuosprendis gali atbaidyti žurnalistus nuo viešo, su visuomenės gyvenimu susijusių klausimų aptarimo“. Tuo tarsi suteikiamas šios specialybės, socialinės padėties asmenims tam tikras imunitetas, neliečiamybė ar kitokia privilegija. Taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, kuriame įtvirtinta visų asmenų lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams; šio straipsnio nuostatos draudžia žmogaus teises varžyti ir teikti privilegijas dėl jo socialinės padėties.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, paminėdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jų nesiejo su konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis (nusikalstama veika), nesivadovavo tos pačios Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias naudojimasis laisvėmis yra susijęs su pareigomis ir atsakomybe ir gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas, siekiant apsaugoti taip pat ir žmonių moralę, kitų asmenų garbę ar teises. Konvencijos nuostatos gina asmens teisę skleisti informaciją, bet ši teisė nėra absoliuti. Teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 ir 28 straipsnių nuostatas, pagal kurias laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tarp jų su šmeižtu bei dezinformacija. Tačiau žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Kasaciniame skunde tvirtinama, kad V. Z. ir R. G. paskleista informacija pažemino S. S., pažeidė jo garbę bei teises. Šių asmenų įvykdyta nusikalstama veika (šmeižimas) yra tyčinė.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadų dėl V. Z. ir R. G. išteisinimo nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Išteisinamajame nuosprendyje neturi būti tarpusavyje prieštaraujančių teiginių. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš esmės motyvuotas tuo, kad išteisintieji apie nukentėjusįjį paskleidė nuomonę, o ne teiginius, nors nė vienoje iš byloje pateiktų specialisto išvadų taip nepasakyta, taip pat ir ginčijamoje specialisto išvadoje Nr. E-08-10, kuria kaip pagrindiniu įrodymu rėmėsi apygardos teismas.
Tiriant V. Z. straipsnių, paskelbtų laikraštyje (duomenys neskelbtini), turinį, minėtoje specialisto išvadoje (Nr. E-08-10) nurodyta, kad juose autorius paskleidė teiginius apie tai, kaip S. S. įsigijo 3 ha žemės ir pateikė neigiamą savo nuomonę apie šiuos faktus. V. Z. sakinys „mūsų prokuroras serga tokia liga, dėl kurios vienas Lietuvoje nuskambėjęs teisininkas buvo pripažintas nepakaltinamu“ – tai žurnalisto teiginys, nes jame nėra jokių kalbos priemonėmis išreikštų nuomonės formulavimo požymių. Iš išteisinamojo nuosprendžio neaišku, kodėl šiuos teiginius teismas laiko nuomone. Be to, vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadas kaip prieštaringas, pats apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringas, spėjamo pobūdžio išvadas, iš kurių neaišku, ar išteisintojo publikacija įvertinta kaip nuomonė ar informacija.
Kasatorius nurodo, kad kalbant apie R. G. paskleistus pasisakymus specialistė kai kuriuos jų leidžia traktuoti ir kaip teiginius, ir kaip nuomonę. Tekste (duomenys neskelbtini) nurodytas aplinkybes, susijusias su S. S. žemių įgijimu, R. G. interpretuoja kaip kyšio davimą (gavimą). Specialistės manymu, dalį R. G. teiginių būtų galima laikyti jos nuomone, bet žurnalistės nuomonę atskleidžiančių vertinimų nėra daug, jie fragmentiški. Kasatoriaus manymu, šiuos R. G. teiginius apygardos teismas nepagrįstai pripažino nuomone (t. y. teiginius: „S. S. ir vietiniai žemėtvarkininkai tėra tik kitų sugalvoto svetimo plano vykdytojai; teigiama, kad kažkurie valstybės tarnautojai manipuliuoja S. savanaudiškais tikslais; prokuroras pagarsėjo, kai pusvelčiui įsigijo labai vertingą žemės sklypą; prokuroras žemę įsigijo per A. Ž.; sandorio išvakarėse prokuratūra nutraukė bylą R., iš kurio žento Ž. S. pirko žemę“).
Specialistė išvadoje paaiškino skirtumus tarp teiginio ir klausimo, nurodė jų formas. V. Z. ir R. G. paskleistoje informacijoje ne tik atribojama nuomonė nuo teiginių, bet ir kategoriškai nurodyta, kuri informacija yra teiginiai. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad išteisintieji reiškė tik savo nuomonę ir nesiekė nukentėjusiojo tyčia apšmeižti – nepagrįsta, ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą, juo labiau kad itin neigiamą prokuroro S. S. įvaizdį visuomenėje išteisintieji suformavo išreikšdami ne abejones ar nuomonę, bet paskleisdami informaciją. Tai, kad šią informaciją visuomenė priėmė kaip skandalingus faktus, t. y. kaip neabejotinus teiginius, liudija akivaizdžiai neigiami atsiliepimai apie S. S. (T. 1, b. l. 49-55).
Kasatorius įsitikinęs, kad ir R. G. supranta, jog dėl jos klaidų S. S. nukentėjo, nes, siekdama išvengti atsakomybės, pati tai pripažino atsiprašydama jo (T. 4, b. l. 86).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis (BPK 331 straipsnis) negali būti pripažintas teisėtu ir dėl to, kad jis surašytas nesilaikant BPK XXIII skyriaus nuostatų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą. Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktą išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi įrodymų įvertinimo motyvai, tačiau apygardos teismas nepateikė motyvų, kodėl dalį V. Z. ir R. G. pasisakymų, specialisto išvadoje įvertintų kaip teiginių, laikė nuomone. Be to, neaiški ir nuosprendžio dalis, kurioje kalbama apie V. Z. ir R. G. kaltę, nes čia apsiribota specialistės išvadų fragmentų perrašymu, o ne analize bei savo išvadų motyvacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ keliami reikalavimai, kad nuosprendis būtų įtikinamas, visos jo dalys suderintos, išvados išdėstytos nuosekliai ir pagrįstai.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas V. Z. ir R. G. veikai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo bendrosios dalies normas (BK 15 straipsnį ir 154 straipsnio 2 dalį). Apeliacinės instancijos teismo kolegija teisingai konstatavo, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, bet V. Z. ir R. G. tyčios darant nusikalstamas veikas nepagrįstai neįžvelgė, nors jų ne kartą paskleista informacija neatitiko tikrovės, o tai rodo, kad buvo siekiama tyčia apšmeižti S. S. kaip asmenį ir kaip pareigūną.
Byloje nustatyta, kad S. S., būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru, neturėjo jokio ryšio su Ž. žento J. R. byloje atliekamu tyrimu, nes tyrimą kontroliavo (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūra. Žemės sklypą jo žmona pirko už tokią pat, kaip ir kiti šeši to paties sklypo kaimynai, kainą (po 5000 Lt už ha), tačiau išteisintieji pigų sklypo įsigijimą vertino kaip kyšio gavimą ir tai susiejo su vienu asmeniu – S. S. Apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi UAB (duomenys neskelbtini) išduotu dokumentu, pagal kurį šalia esantys sklypai kainavo po 3000-4000 Lt už arą, nes lyginti tuometinę žemės sklypo kainą galima tik su ekvivalentiškai, tame pačiame žemės plote esančiais sklypais, bet ne su kitokią infrastruktūrą ar žemės paskirtį turinčiais. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad S. S. jokia liga (dėl kurios vienas Lietuvoje nuskambėjęs teisininkas buvo pripažintas nepakaltinamu) nesirgo.
Kasatorius mano, kad atsakomybei pagal BK 154 straipsnį atsirasti pakanka vien paskleidimo apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o pagal šio straipsnio 2 dalį – pakanka šmeižti asmenį, neva jis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, kai šmeižtą gali sužinoti didelis, neapibrėžtas ratas žmonių ir nukentėjusiojo garbei bei orumui gali būti padaryta didelė žala. Nusikaltimas yra baigtas paskleidus atitinkamą informaciją. Kasatoriaus nuomone, V. Z. ir R. G. veika turi visas būtinas sąlygas atsakomybei pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsirasti.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis S. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį, pakeičiant jo dalį dėl civilinio ieškinio ir priteisiant jam iš V. Z. ir R. G. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvių kalbos instituto specialisto išvada Nr. E-08-10, kuri gauta pažeidžiant BPK 33 straipsnio 2 dalies, 269 straipsnio reikalavimus. Nukentėjusysis nurodo aplinkybes, susijusias su ekspertizių skyrimu bei specialistų išvadų pateikimu bylos ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, kurios taip pat išdėstytos ir prokuroro kasaciniame skunde. Be kita ko, kasatorius nurodo, kad, remiantis BPK 286 straipsnio 7 dalies nuostatomis, teismas, įvertinęs ekspertizės aktą kaip nepakankamai išsamų ar nepakankamai pagrįstą, turi teisę priimti nutartį paskirti naują ekspertizę, juo labiau kai specialistas nebuvo tinkamai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės ir neprisiekęs – tai padaryti galima tik teisme, o neprisaikdinamų asmenų ratas yra numatytas BPK 278 straipsnyje, į kurį specialistas (ekspertas) neįtrauktas. Nepaisydamas šių reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus įsitikinimu, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir tai sukliudė jam išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
Apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad netenkinęs kaltinamųjų prašymo iškviesti ir apklausti ikiteisminio tyrimo metu išvadą davusią specialistę J. U., pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tačiau, kasatoriaus manymu, tai procesiškai nebuvo būtina, tuo tarpu pati apygardos teismo kolegija, nors buvo įsipareigojusi, neapklausė išvadą davusios specialistės L. K.
Kasatoriaus S. S. nuomone, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, nes priimdamas nuosprendį visiškai nesivadovavo Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro 2004 m. gegužės 14 d. pateiktomis išvadomis dėl žodžių reikšmių aiškinimo (tyrimas atliktas pagal tyrėjo užduotį).
Teismo šališkumą, nukentėjusiojo S. S. nuomone, rodo ir nuosprendyje išdėstytos byloje esantiems duomenims (tarp jų ir specialisto išvadai Nr. E-08-10) prieštaraujančios išvados, nurodant, kad R. G. ir V. Z. pasisakymai, kurie specialistų pripažinti teiginiais, yra tik jų išsakyta nuomonė. Tačiau net ir šioje išvadoje Nr E-08-10 konstatuota, kad V. Z. bei R. G. paskleistoje informacijoje buvo teiginių. Pateikdamas tai pagrindžiančius argumentus, kasatorius analizuoja R. G. ir V. Z. straipsnių ir laidų tekstus, pateikia jų vertinimus (kas yra teiginys, kas yra nuomonė) analogiškai, kaip ir prokuroras savo skunde.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas išteisinamąjį nuosprendį tuo, jog „politinių debatų laidose apkaltinamasis nuosprendis gali atbaidyti žurnalistus nuo viešo, su visuomenės gyvenimu susijusių klausimų aptarimo“, demonstravo visišką savo šališkumą, įstatymų negerbimą, išankstinį nusistatymą.
Nukentėjusysis S. S. savo skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nuosprendžio surašymo pagrindinių reikalavimų, numatytų BPK XXXIII skyriuje, pažeidė 331 straipsnio 1 dalies nuostatas, be to, – 307 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai.
Kasatorius mano, kad V. Z. ir R. G. veikai apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą. Išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad išteisintųjų veiksmuose nėra tyčios (BK 15 straipsnis). Ši išvada padaryta neatsižvelgus į tai, kad iš to paties asmens (J. Ž.) už tą pačią kainą (po 5000 Lt už vieną ha) pirko žemę septyni piliečiai, tačiau pigiai pirkus buvo apkaltintas tik jis (nukentėjusysis) ir tik jo pirkimas buvo siejamas su kyšio gavimu. UAB (duomenys neskelbtini) išduotas dokumentas, kad šalia esantys sklypai kainavo po 3000-4000 Lt už arą, neatspindi tikrosios padėties. Be to, nukentėjusysis S. S. atkreipia dėmesį į tai, kad žemę pirko jo žmona, o jis pats šio sandorio nesudarė. Byloje nustatyta, kad būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru jis (S. S.) neturėjo jokio ryšio su J. Ž. žento J. R. byloje atliekamu tyrimu ar jo kontroliavimu. Be to, jis nesirgo jokia liga, „dėl kurios vienas Lietuvoje nuskambėjęs teisininkas buvo pripažintas nepakaltinamu“; pagal savo sveikatos būklę jis galėjo eiti prokuroro pareigas, o gydėsi nepažeisdamas galiojančių įstatymų. R. G. ir V. Z. ištisus metus per įvairias visuomenės informavimo priemones visai šaliai šmeižė jį (S. S.) padarius sunkų nusikaltimą, tai sukėlė sunkias pasekmes, suformavo apie jį itin neigiamą nuomonę visuomenėje (tikėtina – ir Generalinėje prokuratūroje), dėl to pablogėjo jo sveikata, šiuo metu jis niekur nedirba. Kasatorius įsitikinęs, kad išteisintųjų paskleista tikrovės neatitinkanti informacija buvo skleidžiama tyčia, norint apšmeižti jį kaip asmenį ir kaip pareigūną (BK 15 straipsnis). Taigi išteisintųjų V. Z. ir R. G. veika turi visas būtinas sąlygas atsakomybei pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsirasti ir atitinka šio BK straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius.
Kasaciniai skundai atmestini.
Kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 15 straipsnis, 154 straipsnio 2 dalis)
Kasatorių teigimu, išteisintieji R. G. ir V. Z. per visuomenės informavimo priemones – laikraštį (duomenys neskelbtini) ir televizijos kanalą TV 4 – paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie S. S., kurį ši informacija paniekino ir pažemino, pakirto pasitikėjimą juo, be to, nukentėjusysis buvo apkaltintas neva padaręs sunkų nusikaltimą, todėl jų veika atitinka visus BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo – šmeižimo – požymius.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. BK 154 straipsnyje nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.
Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. G. ir V. Z. nesant nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kad išteisintieji apie S. S. paskleidė ne informaciją, o remdamiesi tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jiems žinomų faktų vertinimus ir komentarus. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu.
Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.
Vertinant išteisintųjų R. G. ir V. Z. paskelbtų publikacijų ir televizijos laidų tekstų turinį tuo aspektu, ar juose buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nurodė, kad jame plečiamai išaiškintos R. G. ir V. Z. tekstų, pavartotų žodžių reikšmės, neatsižvelgta į kontekstą, o tai lėmė klaidingas išvadas, tarp jų – ir dėl to, esą S. S. apkaltintas padaręs sunkų nusikaltimą – paėmęs kyšį. Pažymėtina, kad daugumoje tekstų šis terminas apskritai nevartotas, o tuose, kur paminėtas žodis „kyšis“ – jis pateiktas hipotetiškai arba klausimo forma (R. G. interviu su S. S., transliuotame 2003 m. sausio 15 d. televizijos laidoje).
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad skundžiamo teismo nuosprendžio išvados yra abejotinos, neatitinka specialisto išvadų, kuriomis grindžiamas šis nuosprendis. Kasatorių teiginiai nepagrįsti, prieštarauja sprendimo turiniui – iš tiesų apeliacinės instancijos teismas, detaliai išanalizavęs apie S. S. paskelbtų publikacijų ir televizijos laidų turinį, motyvuotai konstatavo, kad išteisintieji, pasisakydami apie S. S., pateikė savo nuomonę, tarp jų – ir R. G. publikacijose (duomenys neskelbtini) (išspausdintose 2003 m. rugpjūčio 22 d. ir spalio 1 d. laikraštyje (duomenys neskelbtini) bei V. Z. pasisakyme apie S. S. sveikatą (2003 m. gegužės 15 d. televizijos laidoje). Teismas išsamiai išanalizavo kalbos specialistės išvadų argumentus (kad, atsižvelgiant į teksto specifiką, kiekvienas jį skaitantis gali individualiai suvokti tekstą – kaip teiginį arba žurnalistės nuomonę), tinkamai jas įvertino. Pažymėtina ir tai, kad R. G. straipsnio teiginiai (apie „kovą su teisingumu“) – apibendrinantys, būdingi skelbiamam požiūriui į faktus ar reiškinius, arba ironiški, sąlygiški (apie prokuroro pareigas, kurias „reikėtų rašyti kabutėse“).
Be to, minėtoje R. G. publikacijoje (duomenys neskelbtini), kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, be autorės pareikštos nuomonės apie S. S. dėl žemės sklypo įsigijimo už pernelyg žemą kainą, kitais šio straipsnio teiginiais ji apibūdino ne S. S. asmenį, o Generalinės prokuratūros darbuotojus bei jų veiklą, todėl su jais susiję teiginiai šioje byloje nėra nagrinėjimo dalykas.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisingumą lėmė ir tai, jog šis teismas besąlygiškai rėmėsi 2004 m. gegužės 14 d. Lietuvių kalbos specialisto – jaunesniosios mokslo darbuotojos J. U. išvadomis (T. 2, b. l. 126, 133-134), kuriose nemotyvuotai ir plečiamai išaiškintos galimos žodžių reikšmės. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gauta 2008 m. balandžio 7 d. Lietuvių kalbos specialisto (L. K.) išvada, kuria išteisinamajame nuosprendyje remiamasi kaip išsamia, moksliškai ir metodologiškai argumentuota. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas objektyviai nustatė, jog R. G. ir V. Z. paskleidė ne konstatuojamojo pobūdžio faktus ir duomenis.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad išteisintųjų pasisakymai straipsniuose ir televizijos laidose apie S. S. yra vertinamojo pobūdžio, t. y. nuomonė apie faktus.
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad išteisintųjų paskleisti teiginiai apie S. S. neatitinka tikrovės, kad paviešinta informacija žemina jo garbę ir orumą.
Minėta, kad skleidžiamai informacijai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, todėl vertinamieji teiginiai yra subjektyvūs, tačiau ir jie turi būti pagrįsti faktais.
Apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatyta, kokiais objektyviai egzistuojančiais faktais remdamiesi R. G. ir V. Z. pateikė apie S. S. savo požiūrį, komentarus. Nustatyta, kad S. S. šeima, t. y. jo žmona J. S. 2002 m. įgijo tris žemės sklypus – kiek daugiau nei 3 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), sumokant už juos iš viso 15 000 Lt. Pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktus duomenis (pažymą) netoliese esančių, (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje parduodamų 12–16 arų žemės sklypų kaina buvo nuo 80 000 iki 120 000 Lt. Be to, (duomenys neskelbtini) vietovėse 2003 m. žemės sklypus parduodantys asmenys nurodydavo jų kainas nuo 60 000 Lt už 18 arų bei už žemės ūkio paskirties žemės sklypus iki 220 000 Lt už 2 ha (duomenys neskelbtini) ir 390 000 Lt už 2,6 ha (duomenys neskelbtini), t. y. žymiai aukštesnes kainas, negu už panašius žemės sklypus mokėjo S. Žemę S. pardavęs J. Ž., susijęs su asmeniu – J. R. (yra jo žentas), kuris buvo įtariamas nusikaltimo padarymu. Pastarajam – buvusiam (duomenys neskelbtini) 2001 m. lapkričio 19 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus tardymo poskyrio nutarimu iškelta baudžiamoji byla, kurios tyrimą kontroliavo (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūra. 2003 m. ši baudžiamoji byla nutraukta. Be to, dirbdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru S. S. buvo pripažintas trečios grupės invalidu dėl bendrųjų ligų, tačiau galinčiu dirbti teisininko darbą dienomis; jis gaudavo invalidumo pensiją, gydydavosi reabilitacinėje ligoninėje.
Duomenys iš UAB (duomenys neskelbtini) apie žemės kainas (duomenys neskelbtini) rajone, vietovėse, kur netoliese yra ir S. pirkti sklypai, leido R. G. ir V. Z. manyti, jog S. S. šeima žemę įsigijo už nerealiai žemą kainą. Žemės pardavėjo šeiminiai ryšiai su asmeniu, įtariamu įvykdžius nusikaltimą, jo bylos tyrimo eiga ir rezultatai, sąsajos tarp tyrimą atlikusios institucijos – Specialiųjų tyrimų tarnybos ir jį kontroliavusios – (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros bei toje pačioje sistemoje – (duomenys neskelbtini) prokuratūroje dirbusio ir (duomenys neskelbtini) S. S. taip pat yra reikšmingos ir keliančios pagrįstų įtarimų dėl žemės pirkimo sandorio kainos neadekvatumo, S. S., kaip prokuroro, veiklos skaidrumo, galimo piktnaudžiavimo pareigomis.
Būtent šių faktų, o ne prasimanymų pagrindu R. G. ir V. Z. pasisakė apie S. S., kritikavo jo veiksmus. Informacija, kuria disponavo išteisintieji, buvo pakankamas pagrindas pateikti savo požiūrį į faktus bei duomenis.
Nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leido konstatuoti ir tai, kad, priešingai negu teigia kasatoriai, R. G. ir V. Z. nešmeižė S. S. ir to nesiekė. Byloje nėra nustatyta kokių nors faktinių aplinkybių apie priežastis, dėl kurių išteisintieji būtų turėję interesą ar asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą informaciją apie S. S.
Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro. Nenustatyta, kad straipsniai ir televizijos laidos buvo motyvuotos sąmoningo ketinimo pakenkti S. S. Taigi išteisintųjų veikoje nėra ir subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti S. S. požymių.
Kasaciniuose skunduose teigiama, kad S. S. garbę ir orumą žeminančios informacijos paskleidimas pažeidė jo teises. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas kaltintus dėl to asmenis – R. G. ir V. Z., kasatorių manymu, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 28 straipsnius, Konvencijos 10 straipsnio nuostatas, pagal kurias laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su kito asmens šmeižimu, kad šios laisvės yra susijusios ir su pareigomis, gali būti ribojamos, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises. Be to, kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismas netinkamai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nes jos nesiejo su konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.
R. G. ir V. Z., būdami žurnalistai, viešuose pasisakymuose apie S. S. išdėstė negatyvų požiūrį į jį, neigiamai vertino nukentėjusįjį – tuometinį (duomenys neskelbtini) prokurorą. Atsakant į klausimą, ar išteisintųjų išsakyta kritika neprieštarauja teisei, svarbu nustatyti, ar nebuvo peržengtos leistinos ribos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 154 straipsnio 2 dalį prasme, privalu teisingai įvertinti tiek kritikos autoriams taikytinus įstatymus, norminius aktus, tiek kritikuojamo asmens – prokuroro – elgesiui keliamus teisėtus reikalavimus.
Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą (9 straipsnis) kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Vieni iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, suteikti visuomenės nariams galimybę sužinoti bendrojo intereso klausimais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją. Taip pat nurodyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės.
Taigi būtina nustatyti pusiausvyrą tarp teisės (laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises.
Iš bylos duomenų, teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. G. ir V. Z. – žurnalistai, kurie, atlikę žurnalistinį tyrimą, savo publikacijose laikraštyje ir televizijos laidose analizavo negatyvius reiškinius šalyje, susijusius su įstatymų pažeidimais ir jiems kelią privalančiomis užkirsti įvairiomis Lietuvos valstybės institucijomis bei asmenimis, tarp jų – ir su S. S., tuometiniu (duomenys neskelbtini) prokuroru.
Atsižvelgtina į tai, kad R. G. ir V. Z. publikacijų bei laidų tema, keliamos problemos savo esme yra viešojo intereso, teisėtų visuomenės lūkesčių gynimas. Kita vertus, jų kritikuojamas asmuo – pareigūnas – prokuroras, (duomenys neskelbtini), kuris pagal savo pareigas ir įgalinimus privalo atskleisti įstatymų pažeidimus, imtis priemonių juos išaiškinti, juo labiau – pats nepriekaištingai laikytis įstatymų, todėl tokio asmens poelgių vertinimo kriterijai – pagrįstai aukštesni, veiklos skaidrumo reikalavimai – visiškai suprantami. Taigi ir kritikos toleravimo laipsnis – aukštesnis nei privataus asmens. Šios nuostatos atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 10 straipsnio taikymo bylose.
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendime byloje Lyashko prieš Ukrainą pabrėžta, kad spauda vaidina esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje, ir ne tik spauda turi priedermę pateikti informaciją, bet ir visuomenė turi teisę ją gauti; valstybės tarnautojo kritikos ribos yra platesnės, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimas taikytinas ne tik informacijai ar idėjoms, kurios priimamos palankiai, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo, nes be to nebūtų demokratinės visuomenės. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat atkreiptas dėmesys į kituose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose išdėstytas esmines nuostatas, kurių paisymas reikšmingas išnagrinėtoje byloje, t. y. į tai, kad šio Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. ir 1986 m. liepos 8 d. sprendimuose (bylose Handyside prieš Jungtinę Karalystę ir Lingens prieš Austriją) pasisakyta, jog asmuo, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, gali pavartoti tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą; Konvencija gina ir asmenį, paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise ją skleisti.
Pažymėtina, kad ginčijamame apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje BK 154 straipsnio taikymo aiškinimas atitinka ir Lietuvos teismų praktikai šmeižimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2005, 2K-7-545/2005, 2K-592/2006).
Taigi R. G. ir V. Z. išsakyta kritika apie S. S. nėra neproporcinga viešajam interesui bei ginamoms teisinėms vertybėms. Taip pat ši kritika adekvati egzistuojančių faktų, kurių pagrindu ji pateikta, esmei.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimas išteisinti R. G. ir V. Z., nesant jų veikoje BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl kasacinių skundų argumentų apie teismo šališkumą, įrodymų leistinumą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus
Kasaciniuose skunduose teigiama, esą ginčijamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad teismas neiškvietė į teismo posėdį ir neapklausė specialistės L. K., tačiau rėmėsi jos išvada ir nesivadovavo specialistės J. U. išvadomis, be to, esą teismas tendencingai pasisakė apie politinius debatus, suteikdamas išteisintiems žurnalistams privilegiją, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis. Kasatorių teiginiai apie teismo šališkumą – nepagrįsti.
Teismo veiksmai, sprendžiant proceso dalyvių prašymus, išreikalaujant papildomus įrodymus, taip pat – nutariant apklausti liudytojus ar specialistus, yra teisminio proceso dalis, reglamentuojama Baudžiamojo proceso kodekso normų, pagal kurias sprendimo priėmimo prerogatyva šiais klausimais suteikta teismui (BPK 241, 253, 287 straipsniai). Kasatoriai nepateikė jokių kitų konkrečiais duomenimis pagrįstų argumentų dėl teismo šališkumo. Tai, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmusio teismo pateiktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados netenkina kasatorių, nereiškia teismo šališkumo.
Kaip nurodyta kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgė „į platesnį juridinį kontekstą, nes politinių debatų laidose toks nuosprendis gali atbaidyti žurnalistus nuo viešo su visuomenės gyvenimu susijusių klausimų aptarimo“. Tai nėra argumentas, sprendžiant R. G. ir V. Z. kaltės bei atsakomybės klausimus, tačiau, kaip matyti iš viso išteisinamojo nuosprendžio turinio, jis pagrįstas ne minėtu teiginiu, o kitais argumentais, todėl nesukliudė priimti teisingą sprendimą. Taigi nebuvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios visų asmenų lygybę įstatymui, teismui, taip pat nesuvaržytos proceso dalyvių teisės teikiant kam nors privilegiją socialinės padėties ar kitu pagrindu.
Kasatoriai, ginčydami apygardos teismo nuosprendį, nurodo, kad šis teismas rėmėsi „niekiniu“, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus gautu įrodymu – 2008 m. balandžio 7 d. lietuvių kalbos specialisto (L. K.) išvada, tačiau nepagrįstai atmetė ikiteisminio tyrimo metu gautą kitą lietuvių kalbos specialisto (J. U.) išvadą. Kasatorių manymu, išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas taip, kaip įpareigoja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Visų pirma tai, kad 2008 m. balandžio 7 d. specialisto išvada Nr. E-08-10 yra BPK reikalavimus atitinkantis įrodymas, rodo bylos duomenys. Šią išvadą pateikė ir tyrimą pagal apygardos teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartimi pateiktą užduotį atliko L. K., kuri yra Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos dialektologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė, daktarė, dirbanti šiame institute nuo 1974 m. ir atliekanti kalbines ekspertizes nuo 1999 m. L. K. pasirašė esanti įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados ir paaiškinimų pateikimą; pasižadėjimo teikti teisingas išvadas ir įspėjimo dėl baudžiamosios atsakomybės lapas pridėtas prie teismui pateiktos specialisto išvados, todėl kasatorių keliamos abejonės dėl šių aplinkybių – nepagrįstos, o BPK 33, 269 straipsnių nuostatos dėl priesaikos davimo teismo akivaizdoje taikomos anksčiau neprisiekusiam ir išvadas teismo posėdžio metu teikiančiam ekspertui, tačiau šia prasme ekspertas teismo posėdyje nedalyvavo (BPK 87 straipsnis), o specialistų išvados surašytos ir pateiktos kaip atskiri dokumentai (BPK 90 straipsnis). Pagal BPK 89 straipsnio reikalavimus specialistas privalo turėti reikiamų specialių žinių bei įgūdžių ir pateikti išvadas jo kompetencijos klausimais, todėl akivaizdu, kad, kaip pagrįstai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, specialisto (L. K.) išvados yra padarytos kompetentingo asmens, žinančio savo teises bei pareigas ir įspėto dėl atsakomybės, o išvadų turinys atitinka jai keliamus reikalavimus, jose tiksliai nurodyti specialisto asmens duomenys (BPK 90 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas minėtą specialisto išvadą įrodymu, nepažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, ši išvada gauta įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu; ar gauti duomenys laikytini įrodymu, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Trūkumai, kuriuos nurodo kasatoriai, susiję su ankstesne – 2007 m. gruodžio 13 d. specialisto išvada Nr. E-07-04 – jie buvo pašalinti ir netaikytini vėliau pateiktai 2008 m. balandžio 7 d. specialisto išvadai Nr. E-08-10. Teismo nutartimi Lietuvių kalbos institutui buvo pateikta užduotis ištirti R. G. ir V. Z. publikacijų tekstų bei televizijos laidose paskleistų teiginių prasmę, reikšmes, taip pat atsižvelgiant į jų kontekstą; tai ir buvo padaryta. Vadinasi, gautos specialisto išvados yra atsakymai į teismo pateiktus klausimus, neišeinant už užduoties ribų, todėl formalus nurodymas atlikti ekspertizę šiuo atveju neturi reikšmės specialisto išvados (o ne ekspertizės akto) – kaip įrodymo – priimtinumui bei leistinumui.
Antra, tiek specialisto išvada, pasirašyta J. U. (ja rėmėsi pirmosios instancijos teismas), tiek specialisto išvada, pasirašyta L. K. (ja rėmėsi apeliacinės instancijos teismas), yra vienas iš įrodymų šaltinių, kuriais gauti duomenys turi būti teismo įvertinti pagrindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime pasisakė dėl abiejų specialisto išvadų ir motyvuotai nurodė, kodėl vadovaujasi kalbos specialistės L. K. išvadomis.
Vertinant įrodymus nepadaryta esminių BPK pažeidimų – nagrinėdamas bylą ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį (panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį) apeliacinės instancijos teismas jį pagrindė įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Dėl BPK 331, 305 straipsnių, 307 straipsnio 7 dalies reikalavimų laikymosi
Kasaciniuose skunduose nėra nurodyti konkretūs BPK 305 ir 331 straipsnių pažeidimai, kuriuos deklaruoja skundą padavusieji prokuroras ir nukentėjusysis; iš esmės jie yra siejami su tuo, kad kasatoriai nesutinka su motyvais, kuriais grindžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas išteisinti R. G. ir V. Z.
Dėl šio sprendimo pagrįstumo teisėjų kolegija pasisakė nagrinėdama baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Išteisinamajame nuosprendyje padarytos išvados – motyvuotos ir aiškios. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nustatė ir nurodė bylos aplinkybes bei įrodymus, kurių pagrindu R. G. ir V. Z. išteisino, taip pat motyvavo, kuo vadovaudamasis atmeta ar kitaip vertina įrodymus, todėl surašytas nuosprendis atitinka BPK 301, 305 straipsnių reikalavimus. Tai, kad jame nenurodyta nuosprendžio apskundimo tvarka (BPK 307 straipsnio 7 dalis) – nėra BPK pažeidimas, kadangi šis nuosprendis priimtas apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje ir įsiteisėja nuo jo paskelbimo momento. BPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai, ką būtina nurodyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje; skundžiamo nuosprendžio turinys šiuos reikalavimus atitinka. Tai, kad jame nenurodyta kasacinio apskundimo tvarka, nesukliudė nukentėjusiajam įgyvendinti šios teisės ir apskųsti nuosprendį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK normų pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo S. S. kasacinius skundus.
Teisėjai Vytautas Greičius
Vytautas Masiokas
Valerijus Čiučiulka
Egidijus Bieliūnas
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis
Dalia Bajerčiūtė