Administracinė
byla Nr.A-438-201/2011
Procesinio sprendimo
kategorija 9.1; 9.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano
Klišausko (pranešėjas),
sekretoriaujant
Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant
pareiškėjo atstovui Albertui Kručkauskui,
atsakovo
atstovei Raimondai Juodkaitei,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. U. (K.
U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2010 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal K. U. (K.
U.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis
suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas
panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos 2009 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-299, kuriuo patvirtintas 2009
m. liepos 7 d. sprendimas Nr.(21.26)-256-298, ir Vilniaus apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr.
(21.26)-256-298, kuriuo pakeistas 2009 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktas
Nr.(21.26)-04-77-54 ir jame papildomai apskaičiuoti mokesčiai, vietoje 242528
Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau –ir GPM), 136404 Lt GPM delspinigių,
166012 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 90942 Lt PVM delspinigių,
2008,32 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai,
1724,52 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 1004,16 Lt VSD įmokų bazinei
pensijai baudos, 862,26 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos,
papildomai apskaičiuota 242528 Lt GPM, 136404 Lt GPM delspinigių, 166012 Lt
PVM, 90942 Lt PVM delspinigių, 1943,81 Lt VSD įmokų bazinei pensijai ir skirta
971,91 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda ir 1671,29 Lt VSD įmokų papildomai
pensijos daliai ir skirta 835,65 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda,
skirta 24253 Lt GPM bauda ir 16601 Lt PVM bauda.
Pareiškėjas paaiškino, kad sprendimai nepagrįsti, nes
centrinis mokesčių administratorius neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, t.y. į 2001
m. spalio 29 d. sutartį su J. L. (J. L.) dėl senovinių daiktų
pirkimo – pardavimo, J. L. notaro
patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, kuriame šis asmuo nurodo, kad
pirko iš jo senovinius daiktus ir sumokėjo 99000 Lt. Neatsižvelgė į I. U. ir Č. D. (Č.
D.) 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimus, kuriuose nurodoma, kad jis iš
tiesų turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L. už 99000 Lt. Šie įrodymai patvirtina, kad
jis gavo 99000 Lt už senovinių daiktų pardavimą J. L. pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį.
Centrinis mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą privalėjo atsižvelgti
į įrodymų visumą, įskaitant ir šiuos palankius tiesioginius įrodymus, o ne į
vienintelį prieštaringai vertintiną J.
L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolą Nr.1. J. L. apklausos protokole
parodė, kad antikvarinių daiktų nepirko, nes antikvariniams, skirtingai nei
senoviniams daiktams, yra taikomi kiti reikalavimai dėl jų įvertinimo, išvežimo
iš Lietuvos Respublikos į kitą šalį, todėl J. L. siekdamas išvengti liudijimo prieš save
patį davė sau palankius parodymus, tačiau 2009 m. rugpjūčio 7 d. notaro
patvirtintame pareiškime išdėstė tikrąsias aplinkybes dėl senovinių daiktų
įsigijimo. J. L. sutarties
sudarymo metu turėjo Lietuvos Respublikos vizą, buvo Lietuvos Respublikoje, o
netrukus po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo kirto Lietuvos Respublikos
ir Baltarusijos Respublikos valstybinę sieną. Be to, centrinis mokesčių
administratorius nepagrįstai nurodė, kad 99000 Lt pajamų suma nevertinama kaip
mokesčių mokėtojo gautos ir pagrįstos pajamos, todėl patikrinimo akte
neteisingai nurodytas 2003 m. piniginių lėšų likutis (sumažintas 99000 Lt) ir
nepagrįstai konstatuojama, kad jis panaudojo 25974 Lt kitų nedeklaruotų ir
nepamokestintų pajamų, tačiau dėl mokesčio perskaičiavimo senaties šioms
pajamoms negalėjo būti perskaičiuotas GPM, taikant 33 proc. pajamų mokesčio
tarifą. Kadangi mokestinio patikrinimo pradžia yra 2008 m. gruodžio 15 d.,
todėl mokesčių administratorius negalėjo tikrinti 2001 m. mokestinio laikotarpio mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą. Mokesčių administratorius
pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies reikalavimą
taikyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, todėl nepagrįstai
tikrino jo 2001 m. mokestinio laikotarpio mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą
bei priskaičiavo papildomą mokesčio sumą. Sprendime nurodyta, kad mokestinio
patikrinimo metu buvo vertinamos 2003 m. gautų pajamų sumos, tačiau jo pajamos
iš senovinių daiktų pardavimo buvo gautos 2001 m., todėl mokesčių administratorius nepagrįstai jo 2001 m. pajamas susiejo su 2003 m. mokestiniu laikotarpiu, taip pažeisdamas imperatyvų įstatymo reikalavimą taikyti
mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį ir neteisėtai paskaičiavo
papildomą GPM sumą nuo 25974 Lt pajamų sumos. Taip pat centrinis mokesčių
administratorius nepagrįstai nusprendė, kad jis ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su jų motina
I. U. turėdami tikslą
gauti mokestinės naudos, t.y. išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo.
Dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant mokestinės naudos, o siekiant
įvykdyti jų motinos I. U. valią
dėl jai priklausančio turto disponavimo, t.y. padėti jai sutvarkyti
nekilnojamojo turto ir finansinius reikalus, kurių ji dėl savo amžiaus ir
sveikatos savarankiškai sutvarkyti negalėjo. Tuo tikslu I. U. padovanojo butą, esantį Paupio g .3-14,
Vilniuje savo dukteriai D. S..
2003 m. butas buvo parduotas, pinigus už parduotą butą gavo D. S.. Pinigai už parduotą butą priklausė motinai
I. U. ir jam. Kadangi
tikroji naudos gavėja iš buto pardavimo sandorio buvo I. U., o pinigus gavo jos dukra D. S., jos įformino pinigų, gautų už buto
pardavimą, dovanojimo sutartį. Šiuo dovanojimo sandoriu duktė D. S. grąžino motinai I. U. tai, ką ji buvo gavusi iš motinos
ankstesniu dovanojimo sandoriu tam, kad motina savo nuožiūra galėtų disponuoti
jai priklausančiu turtu, t.y. pinigais gautais už jos butą. I. U. šiuos pinigus dovanojo jam. Atsižvelgiant į
tai, jog po buto pardavimo pinigai buvo D. S. banko sąskaitoje, todėl I. U. jam padovanojus pinigus, pinigai iš D. S. sąskaitos buvo pervesti
tiesiai į jo sąskaitą. D. S. negalėjo
jam dovanoti pinigų, nes jie jai nepriklausė, pinigai priklausė motinai, kuri
galėjo spręsti ką su jais daryti.
Anot pareiškėjo, mokesčių administratorius taip pat padarė
nepagrįstą išvadą, jog jis sudarinėjo pirkimo – pardavimo sandorius Rusijos
piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos ir su tuo susijusių
mokestinių pasekmių. Tačiau jis butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai
negavo, todėl nevykdė ir negalėjo vykdyti individualios veiklos. Rusijos Federacijos
piliečiai J. G. (J. G.), A. V. (A.
V.) ir A. V. (A. V.) išdavė jam įgaliojimus
siekdami įsigyti butus Lietuvoje. Šie piliečiai jį įgaliojo jų vardu nupirkti
ir parduoti konkrečius butus Ukmergės gatvėje Vilniuje, sutvarkyti su butų
pirkimu – pardavimu susijusius formalumus, pasirašyti sutartis ir kitus
dokumentus, atsiimti ir pervesti pinigus. Išdavus įgaliojimus sandorių
sudarymui Rusijos Federacijos piliečiams nebuvo būtina atvykti į Lietuvą.
Patogumo dėlei ir siekiant išvengti bet kokios rizikos dėl Rusijos piliečiams
priklausančių pinigų atsitiktinio praradimo, atsiskaitymai už butus iš dalies
vykdavo ir naudojantis jo banko sąskaita. Gautais pinigais jis nedisponavo ir
jokių teisių į juos neturėjo. Jis už butus gautus pinigus grąžino Rusijos
piliečiams, pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo
fakto. Be to, net ir praėjus keliems metams jokių pretenzijų dėl pinigų
perdavimo iš šių Rusijos piliečių nesulaukė ir tai patvirtina, kad pinigai už
parduotus butus jiems iš tikrųjų buvo perduoti. Mokesčių administratoriui buvo
pateikti raštiški notaro patvirtinti J.
G., A. V., A. V. pareiškimai apie tai,
kad pinigus už parduotus butus jie gavo. Rusijos Federacijos piliečių parodymai
dėl butų pirkimo pardavimo jų apklausos protokoluose turėtų būti vertinami
kritiškai, nes jie nesuinteresuoti sakyti tiesą ir tuo pačiu liudyti prieš
save, kadangi jiems kiltų neigiamos pasekmės dėl nedeklaruotų pajamų. Siekdami
išvengti liudijimo prieš save patį, šie asmenys pateikė sau palankius parodymus,
tačiau savo notariškai patvirtintuose pareiškimuose išdėstė tikrąsias
aplinkybes dėl butų pirkimo – pardavimo ir pinigų už juos gavimo. Rusijos
piliečių pajamos gautos už parduotus butus negali būti priskirtos šių pajamų
negavusiam mokesčių mokėtojui, todėl jam negali būti pritaikytos ir mokestinės
pasekmės. Mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė jam prievolę mokėti
PVM, nes jis individualios veiklos nevykdė ir individualios veiklos pajamų
negavo mokesčių administratoriaus nurodytu 2003 - 2005 m. laikotarpiu, todėl mokesčių administratorius neteisėtai ir nepagrįstai paskaičiavo PVM nuo
11300 Lt pajamų gautų pagal verslo liudijimą iš jo paties tapytų paveikslų
pardavimo.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė
atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog
pareiškėjo patirtos išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas
pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo –
pardavimo sutartimi su J. L. dėl
senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio
laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt. Patikrinimo metu
buvo gauta iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus informacija ir J. L. 2007 m. kovo 15 d.
liudytojo apklausos protokolas, kuriame šis asmuo parodė, kad nepirko iš
pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu
neturėjo. Tuo tarpu skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė priešingą J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d.
pareiškimo nepatvirtintą kopiją, kurioje šis asmuo nurodo, kad pirko iš
pareiškėjo senus daiktus ir sumokėjo 99000 Lt. Kadangi yra priešingi
informacijos šaltiniai – J. L. 2007
m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas Nr.1 ir šio asmens 2009 m.
rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtinta kopija, tačiau apklausiant J. L. liudytoju 2007 m. kovo
15 d. jis buvo įspėtas apie atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimą,
buvo apklausiamas kompetentingų valstybės institucijų pareigūnų, todėl šio
ginčo metu buvo remiamasi pirminiais šio asmens parodymais. J. L. liudytojo apklausos protokole paneigė
pirkęs iš pareiškėjo senovinius daiktus ir mokėjęs jam 99000 Lt, pareiškėjas
nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad gavo iš šio asmens 99000 Lt, o pateikti
įrodymai (J. L. 2009 m.
rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtinta kopija) prieštarauja kitiems mokesčių
administratoriaus surinktiems įrodymams, mokesčių administratorius pareiškėjo
mokesčių bazės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, t. y. mokesčio įstatymo
nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat netinkamai vykdė savo pareigas
apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie
savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės
prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine atitinkamų mokesčių įstatymų
nustatyta tvarka, todėl mokesčiai apskaičiuoti taikant išlaidų metodą.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo Mokesčių administravimo įstatymo
(toliau ir – MAĮ) 68 straipsnio taikymo nepagrįsti, nes pareiškėjo patikrinimas
pradėtas 2008 m. gruodžio 15 d. ir pareiškėjo tikrintas GPM ir PVM laikotarpis
yra 2003 – 2005 m.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikta 2001 m. spalio
29 d. pirkimo pardavimo sutartis buvo vertinama tik tuo aspektu, kad
pareiškėjas pagal šią sutartį gautomis pajamomis grindė savo 2003 m. patirtas išlaidas, t.y. tikrinto laikotarpio išlaidas, kurios yra reikšmingos mokesčio
apskaičiavimui, tuo tarpu mokesčiai už 2001 m. neapskaičiuoti. Taip pat mokesčių administratorius konstatavo, kad D.
S. (pareiškėjo sesuo) ir pareiškėjas įformino pinigų dovanojimo
sutartis su motina I. U. turėdami
tikslą – gauti mokestinės naudos, t.y. išvengti pajamų mokesčio mokėjimo,
kadangi dovanos tarp brolio ir sesers tuo metu nebuvo priskiriamos
neapmokestinamoms pajamoms. Nuo D. S.
pinigų dovanojimo motinai I.
U. bei motinos pinigų dovanojimo pareiškėjui praėjo trumpas laikas –
tik 6 dienos, todėl ir padaryta išvada, kad prieš dovanojant motinai pinigus
210000 Lt, šalys žinojo apie jų perdovanojimą. Be to, D. S. 2008 m. spalio 15 d. pateiktame paaiškinime
nurodė, kad žinojo, jog ši pinigų sumą bus padovanota pareiškėjui, todėl D. S. apie 180000 Lt pervedė
į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, likusią sumą – 30000 Lt perdavė grynais.
Taip pat nurodė, kad pinigų dovanojimo sutartį sudariusi notarė, pasiūlė išvengti
didelių mokesčių mokėjimo dovanojimo sutartį pasirašyti su motina, o ne
tiesiogiai su pareiškėju. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės – trumpas (6
dienos) laiko tarpas tarp dovanojimo sutarčių sudarymo, faktas, kad pareiškėjo
sesuo, dovanodama pinigus savo motinai juos pervedė tiesiogiai pareiškėjui,
pareiškėjo sesers paaiškintos aplinkybės apie dovanojimo sandorių sudarymus,
kad taip patarė notarė, siekiant išvengti didelių mokesčių mokėjimo, jokiais
kitais motyvais nepaaiškinama tokių dovanojimo sandorių seka įrodo, jog šiuo
dovanojimo sandoriu buvo siekta mokestinės naudos, t.y. tikrasis ketinimas buvo
sesers pinigų dovanojimas pareiškėjui, o tarpinis sandoris sudarytas turint
vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo. Mokestinė nauda pareiškėjui
pasireiškė tuo, kad priėmęs dovaną tiesiogiai iš sesers, būtų privalėjęs
sumokėti nuo gautų pajamų GPM, o atlikus vietoj vieno sandorio du – tarpinio
sandorio pagalba išvengiama GPM mokėjimo. Šio tarpinio sandorio sudarymas
nepaaiškinamas jokia ekonomine ar kitokia logika, tuo labiau, kad D. S. pinigus tiesiogiai
pervedė broliui, nors pagal notaro patvirtintą dovanojimo sutartį juos dovanojo
savo motinai. Tai, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas buvo pakeistas 2008
m. gruodžio 23 d. (Žin., 2008, Nr. 149-6033) ir nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iš
brolių (seserų) gautos dovanos yra priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms,
esminės reikšmės ginčui neturi, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnyje,
įtvirtintos teisės normos, apibrėžiančios neapmokestinamąsias pajamas, yra
materialaus pobūdžio, todėl taikomos tos normos, kurios galiojo pajamų (dovanų)
gavimo metu.
Be to, anot atsakovo, pareiškėjas pagal Rusijos
piliečių E. G., A. V. V. bei A. V. įgaliojimus vykdė jų vardu nekilnojamojo
turto pirkimo – pardavimo sandorius Lietuvoje. Pareiškėjas sandorius su UAB „Mabilta“
dėl butų pirkimo – pardavimo, esančių Ukmergės g., Vilniuje, sudarinėjo Rusijos
piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos, prekiaujant
nekilnojamuoju turtu, atsiradimo, GPM ir PVM mokėjimo. Pareiškėjas pateikė J. G., A. V. ir A.
V. pareiškimų nepatvirtintas kopijas, kad pinigus iš pareiškėjo už
parduotus butus gavo. Tačiau J. G. 2007
m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje,
pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš
pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus pareiškėjui nekilnojamojo
turto pirkimui – pardavimui. 2007 m. kovo 19 d. liudytojo apklausos protokole A. V. parodė, kad nepirko
buto Vilniuje, pinigų jo įsigijimui pareiškėjui neperdavė, iš pareiškėjo pinigų
už parduodamą butą taip pat negavo, o tik už 5000 rublių atlygį pasirašė
įgaliojimą nepažįstamam asmeniui. Esant prieštaringiems įrodymams, prioritetas
teiktinas liudytojų parodymų užfiksuotiems duomenims. Be to, pagal AB banko
„NORD/LB Lietuva“ sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas gautas pinigines
lėšas už parduotus butus panaudojo kitų butų anksčiau minėtų asmenų vardu
įsigijimui. Kita gauta piniginių lėšų dalis buvo pervedama į pareiškėjo „Visa
Elektron“ mokėjimo kortelės sąskaitą tame pačiame banke, iš kurios jis tas
sumas nuimdavo grynais pinigais, o vėliau papildydavo savo tą pačią
atsiskaitomąją sąskaitą grynų pinigų įnašais ir mokėjo UAB „Mabilta“ už
įsigyjamus butus. Taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos
konsulinis departamentas informavo, kad nėra duomenų, jog E. G., A.
V., A. V. būtų
kada nors išduota viza atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų,
kad butų įsigijimui naudojo ne savo, o minėtų Rusijos piliečių jam perduotas
lėšas. Tai reiškia, kad sandoriais – Rusijos piliečių išduotais įgaliojimais
pareiškėjui, butų pirkimu iš UAB „Mabilta“ ir vėliau įsigytų butų pardavimu
Rusijos piliečių, o ne paties pareiškėjo vardu buvo siekiama vienintelio tikslo
– išvengti mokesčių mokėjimo, todėl už parduotus butus gautos pajamos – 1277000
Lt pagrįstai priskirtos pareiškėjo pajamoms. Pareiškėjo pajamos buvo
apmokestintos taikant pareiškėjui palankesnį 15 procentų pajamų mokesčio
tarifą. Pareiškėjo 2003 - 2005 metais parduotas turtas yra nauji statiniai ir
pastatai, todėl šio turto pardavimo pajamos yra PVM objektas. Šiuo atveju
atlygis gautas – 1288300 Lt, prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas vyko šalies
teritorijoje. Taip pat pareiškėjas nuo 2005 m. gruodžio 8 d. vykdė individualią
veiklą pagal įsigytą verslo liudijimą (taikomosios dailės ir vaizduojamojo meno
dirbinių gamyba) ir už 2005 m. gruodžio mėn. gavo 11300 Lt pajamų iš
individualios veiklos, kuria jis vertėsi įsigijęs verslo liudijimą. Pareiškėjo
2004 ir 2005 m. metinė pajamų suma, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio
sumą, viršijo 12 minimalių mėnesinių algų, todėl jis privalėjo sumokėti VSD
įmokas bazinei ir papildomai pensijos daliai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė atmesti skundą kaip
nepagrįstą.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo
skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl trūkstamų pajamų pagrindimo (senovinių baldų
pirkimo – pardavimo) epizodo teismas nurodė, jog patikrinimo metu nustatyta,
kad pareiškėjo patirtos išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais
pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d.
pirkimo -pardavimo sutartimi su J.
L. ((duomenys neskelbtini), Berezovsko m., Rusija), gim. 1972
m. vasario 12 d. dėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo,
servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt.
Papildomai skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo
nepatvirtintą kopiją, kur minėtas asmuo paaiškina, kad buvo Lietuvoje nuo 2001
m. spalio 23 d. iki 2001 m. lapkričio 2 d. ir pirko iš pareiškėjo senus daiktus
(komodą paveikslą, kėdes, stalą, indaują seną laikrodį, seną indų komplektą) ir
sumokėjo pareiškėjui 99000 Lt. Šiame epizode ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjas
iš tikrųjų pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį pardavė J. L. senovinius daiktus ir gavo už juos 99000 Lt
ir gali jais grįsti 2003 m. patirtas išlaidas, ar minėtos išlaidos buvo iš
kitų, neapmokestintų šaltinių. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nesutinka su epizodo
vertinimu ir nesutikimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007
m. kovo 15 d. nutartyje išdėstytomis nuostatomis (adm. b. Nr. A17
-301/2007, t.y. dėl įrodinėjimo naštos). Kad 99000 Lt buvo gauti, pareiškėjo
nuomone, patvirtina 2001 m. spalio 29 d. sutartis su J. L. dėl senovinių daiktų pirkimo-pardavimo, J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d.
notariškai patvirtintas pareiškimas, I.
U. ir Č. D. 2009
m. gegužės 7 d. pareiškimai. Pareiškėjo manymu, šitoje situacijoje mokesčių
administratorius, priimdamas sprendimą privalėjo atsižvelgti į įrodymų visumą,
įskaitant ir į pareiškėjui palankius minėtus tiesioginius įrodymus, o ne į
vienintelį prieštaringai vertintą J.
L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolą Nr. 1
(pareiškėjas nurodo, jog nekorektiškai buvo suformuluotas klausimas; asmuo
pirko senovinius daiktus, o ne antikvarinius).
Dėl šių aplinkybių teismas nurodė, jog patikrinimo
metu buvo gauta iš Rusijos mokesčių administratoriaus informacija ir J. L. 2007 m. kovo 15 d.
liudytojo apklausos protokolas (liudytojas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai
melagingų parodymų davimą), kuriame minėtas asmuo parodė, kad nepirko iš pareiškėjo
antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu neturėjo.
Skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė priešingą J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo
nepatvirtintą kopiją kurioje minėtas asmuo jau nurodo, kad pirko iš pareiškėjo
senus daiktus ir sumokėjo jam 99000 Lt (vėlesnis, praėjus dviem metams asmens
notarinis pareiškimas neatitinka įrodymo sampratos). Šioje situacijoje
svarbesni yra pirminiai parodymai, o ne vėliau susiformavę. Pirmosios
instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai,, jog Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas (toliau ir – LVAT) 2008 m. gruodžio 19 d. adm. b. Nr.
A-556-2049/2008 yra pažymėjęs: „...Apeliacinės instancijos teismo teisėjų
kolegijos nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai paisė liudytojų
parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo metu, o ne paaiškinimų. Liudytojų parodymų
metu užfiksuotiems duomenims teiktinas prioritetas, nes tie duomenys gauti
suprantant jų davėjams apie galimą gresiančią atsakomybę, jei jie būtų
melagingi ar iškraipyti kitiems asmenims nenaudinga linkme...“.
Teismo nuomone, liudytojo J. L. 2007 m. kovo 15 d. apklausos protokolas yra
objektyvus įrodymas paneigiantis, jog iš pareiškėjo buvo pirkti senoviniai
daiktai už 99000 Lt, J. L. 2009
m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo turinys prieštarauja kitų įrodymų visumai. Esant
tokiai situacijai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin.,
2004, Nr.63-2243) 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių
mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir
dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės
prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta,
tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių
administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į
visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus
parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei,
kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo
kriterijus. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio
apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių
patvirtinimo“ patvirtintų „Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių
administratoriaus įvertinimą taisyklių“ (Žin., 2004, Nr.86-3156) 4 d. taip pat
numato, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių mokėtojas į mokesčio
deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas
netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas
įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius
mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine,
atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Tai yra pagrindas, kuriam esant
Inspekcija mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą
taikydama išlaidų metodą. Pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo MAĮ 68
straipsnio taikymo teismas įvertino kaip nepagrįstus, nes patikrinimas pradėtas
2008 m. gruodžio 15 d., todėl, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi,
mokesčių administratorius mokesčius gali apskaičiuoti už einamuosius (2008 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (2007 m., 2006 m. , 2005 m., 2004 m. ir 2003 m.). Pareiškėjo tikrintas GPM ir PVM laikotarpis yra 2003 m. - 2005 m., todėl MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra pažeistos. Inspekcija pareiškėjo
pateiktą 2001 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo sutartį vertino tik tuo
aspektu, kad pareiškėjas pagal šią sutartį gautomis pajamomis grindė savo 2003 m. patirtas išlaidas, tai yra tikrinto laikotarpio išlaidas, kurios yra reikšmingos mokesčio
apskaičiavimui (mokesčiai už 2001 m. neskaičiuoti).
Dėl bylos epizodo, susijusio su pinigų dovanojimo sandorių
vertinimu, teismas nurodė, kad D. S. (pareiškėjo
sesuo) 2003 m. spalio 20 d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos
Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją kurioje deklaravo 210000 Lt turto
pardavimo pajamas už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini),
Vilniuje bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti motinai I. U.. Pagal 2003 m. spalio
28 d. pinigų dovanojimo sutartį D. S.
210000 Lt padovanojo motinai I. U.. I.
U. 2003 m. spalio 28 d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba
įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją kurioje deklaravo
dovanotas dukters D. S. 210000
Lt pinigines lėšas bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti
sūnui K. U.. Pagal 2003
m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutartį I. U. (pareiškėjo motina) pareiškėjui padovanojo
210000 Lt. Pareiškėjas nesutiko su šios situacijos įvertinimu ir nurodė, jog mokesčių
administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo
nuomone, šios situacijos įvertinimui yra svarbi LVAT 2007 m. liepos 17 d.
administracinė byla Nr. A11-719/2007 (paminėta teisės norma
taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio)
sandorio tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą).
Teismas
atkreipė dėmesį į tai, jog situacijos faktinės aplinkybės neginčijamos, iš
esmės tiek skunde, sprendimuose, atsiliepime į skundą aptariama sandorio
veiksmų seka yra ta pati, tačiau situacijos įvertinimas netapatus. Vertindamas
su šia situacija susijusius veiksmus, rašytinius įrodymus ir su šiuo ginču
susijusius teisės aktus, teismas padarė išvadą, jog Inspekcija pagrįstai konstatavo
kad D. S. ir pareiškėjas
įformino pinigų dovanojimo sutartis su motina I. U. turėdami tikslą - gauti mokestinės naudos,
t. y. išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, kadangi pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies
19 punkte nustatyta, kad dovanos tarp vaikų ir tėvų neapmokestinamos, o dovanos
tarp brolio ir sesers tuo metu nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms.
Nuo D. S. pinigų
dovanojimo motinai I. U. bei
motinos pinigų dovanojimo pareiškėjui praėjo trumpas laikas - tik 6 dienos,
todėl sprendime padaryta išvada, kad prieš dovanojant motinai pinigus 210000
Lt, šalys žinojo apie jų perdovanojimą, tą patvirtina šalių paaiškinimai bei
pateiktos brangaus turto įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos
gyventojo pajamų deklaracijos. D. S. 2008
m. spalio 15 d. pateiktame paaiškinime nurodė, jog žinojo, kad minėta pinigų
suma bus padovanota pareiškėjui, todėl D. S. apie 180000 Lt pervedė į pareiškėjo atsiskaitomąją
sąskaitą, likusią sumą - 30000 Lt perdavė grynais. Taip pat nurodė, kad pinigų
dovanojimo sutartį sudariusi notarė, pasiūlė išvengiant didelių mokesčių
mokėjimo dovanojimo sutartį pasirašyti su motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju.
Pateiktame 2008 m. lapkričio 5 d. paaiškinime I. U. teigė, kad 210000 Lt D. S. pervedė tiesiogiai į pareiškėjo atsiskaitomąją
sąskaitą, nes taip buvo patogiau. Teismo nuomone, pagrįstai konstatuota, kad
pagal tuo metu galiojusią GPMĮ redakciją sesers dovanos broliui nebuvo
priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, todėl pareiškėjui tiesiogiai sudarius
pinigų dovanojimo sutartį su seserim D.
S., nuo gautų pajamų būtų atsiradusi prievolė apskaičiuoti 33 proc.
pajamų mokesčio (pagrįstai vadovautasi MAĮ 10 straipsniu ir taikyta 69 straipsnio
1 dalis (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą
principą), pagrįstai patvirtinta, jog pareiškėjas iš D. S. gavo dovanų 210000 Lt pajamų, nuo kurių
atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. pajamų mokesčio.
Dėl
bylos epizodo, susijusio su butų pirkimu - pardavimu (UAB „Mabilta“) teismas
nurodė, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas pagal Rusijos
piliečių J. G., A. V. bei A. V. įgaliojimus, vykdė jų vardu nekilnojamojo
turto pirkimo - pardavimo sandorius Lietuvoje ir tokia veikla atitiko Gyventojų
pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies sampratą bei pareiškėjas turėjo
pajamas už parduotus butus. Teismo vertinimu, remiantis patikrinimo metu
surinkta medžiaga buvo konstatuota, jog J. G. 2007 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos
protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui
neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik
pasirašė įgaliojimus pareiškėjui nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimui.
Analogiškai 2007 m. kovo 19 d. liudytojo apklausos protokole A. V. parodė, kad nepirko buto Vilniuje, pinigų
jo įsigijimui pareiškėjui neperdavė, iš pareiškėjo pinigų už parduotą butą taip
pat negavo, o tik už 5000 rublių atlygį pasirašė įgaliojimą nepažįstamam
asmeniui. Teismas akcentavo, jog esant prieštaringiems parodymams, prioritetas
teiktinas liudytojų parodymų metu užfiksuotiems duomenims. Be to, pagal AB
banko „NORD/LB Lietuva“ sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas gautas
pinigines lėšas už parduotus butus panaudojo kitų butų anksčiau minėtų asmenų
vardu įsigijimui. Kita gauta piniginių lėšų dalis buvo pervedama į pareiškėjo
„Visa Elektron“ mokėjimo kortelės sąskaitą tame pačiame banke, iš kurios jis
tas sumas nuimdavo grynais pinigais, o vėliau papildydavo savo tą pačią
atsiskaitomąją sąskaitą grynų pinigų įnašais ir mokėjo UAB „Mabilta“ už įsigyjamus
butus. Taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis
departamentas informavo, kad nėra duomenų, jog J. G., A.
V., A. V. būtų
kada nors išduota viza atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų,
kad butų įsigijimui naudojo ne savo, o minėtų Rusijos piliečių jam perduotas
lėšas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog sandoriais -
Rusijos piliečių išduotais įgaliojimais pareiškėjui, butų pirkimu iš UAB
„Mabilta“ ir vėliau įsigytų butų pardavimu Rusijos piliečių, o ne paties pareiškėjo
vardu, buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, teismo
nuomone, už parduotus butus gautos pajamos - 1277000 Lt – pagrįstai priskirtos pareiškėjo
pajamoms (pagrįstai taikytas MAĮ 69 straipsnis).
Dėl
pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo teismas išaiškino, jog Lietuvos
Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271) 3
straipsnyje (originali redakcija) buvo nustatyta, kad PVM objektas yra prekių
tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės
tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba)
paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; prekes
tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo
ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi
sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis
asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.
PVM įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (originali redakcija) buvo nustatyta, kad
ekonominė veikla - veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės
ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir
(arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų
(neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Ekonominė veikla
yra vienas iš pagrindinių požymių nustatant, ar konkreti veikla yra PVM
objektas. Veikla laikoma ekonomine veikla, jei ji yra atlygintina (tai yra,
veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų). Šis ekonominės veiklos
požymis patikrinimo metu nustatytas - pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš
viso gavo 1288300 Lt pajamų (1277000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą ir
11300 Lt iš veiklos pagal verslo liudijimą).
Teismas akcentavo, kad pareiškėjo 2003 m. - 2005 m. parduotas turtas yra nauji statiniai ir pastatai, todėl vadovaujantis aukščiau
paminėto įstatymo nuostatomis šio turto pardavimo pajamos yra PVM objektas. Gautas
atlygis - 1288300 Lt (1277000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą ir 11300 Lt iš
veiklos pagal verslo liudijimą), prekių tiekimas ir paslaugų teikimas vyko
šalies teritorijoje. PVM įstatymo 71 straipsnyje numatyta, kad prievolė
registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti bei mokėti į biudžetą PVM tenka
Lietuvos apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes
arba teikia paslaugas ir kurių bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą
patiektas prekes ir suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių)
viršija 100000 Lt. pareiškėjo PVM apmokestinamosios pajamos 100000 Lt per metus
(per paskutinius 12 mėnesių) viršijo 2003 m. liepos mėn., tačiau pareiškėjas, pažeisdamas PVM įstatymo 71 straipsnio ir 92 straipsnio (originalios redakcijos)
nuostatas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą PVM. Atsižvelgęs
į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra
teisėti ir pagrįsti, jų naikinti ir tenkinti skundą pagrindo nėra.
III.
Apeliaciniu
skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir
priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia
pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai
akcentuoja, jog, apelianto nuomone, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių
inspekcija neteisingai vertino mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus,
netinkamai taikė teisės normas, todėl ginčijamo centrinio mokesčių
administratoriaus sprendimo, taip pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo
išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos. Tiek centrinio mokesčių
administratoriaus sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime yra
teigiama, kad yra nustatyti visi trys privalomieji pareiškėjo individualios
veiklos požymiai, tačiau šie teiginiai nepagrįsti visapusišku teisiškai
reikšmingų aplinkybių ištyrimu ir surinktais įrodymais. Centrinis mokesčių
administratorius, nesigilindamas į bylos aplinkybes, tiesiogiai lemiančias apelianto
apmokestinimą, perrašė daugelyje kitų mokestinių ginčų bylų naudojamus
šabloninius sakinius, trafaretines išvadas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad
joms daryti (perrašyti) nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo (ypač dėl
Mokesčių administravimo įstatymo 69 ir 70 straipsnių taikymo). Apeliantas pabrėžia,
kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jam pateiktame skunde išdėstytus
argumentus, teisiškai reikšmingas aplinkybes, o jų nevertinimo nemotyvavo.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą
atsakovas be tretysis suinteresuotasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti
kaip nepagrįstą, atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui
išdėstytais motyvais bei argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Iš
bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas kilo ir
mokesčiai bei kitos su jais susijusios papildomos sumos pareiškėjui buvo
apskaičiuoti dėl šių pagrindinių epizodų:
1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo patirtos
išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas.
Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo
sutartimi sudaryta su J. L. (gyv.
(duomenys neskelbtini), Berezovsko m., Rusija), gim. 1972 m. vasario 12 d.,
dėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio
laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt. Ikiteisminėje skundo
nagrinėjimo stadijoje pareiškėjas pateikė J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo
nepatvirtintą kopiją, kur minėtas asmuo paaiškina, kad buvo Lietuvoje nuo 2001
m. spalio 23 d. iki 2001 m. lapkričio 2 d. ir pirko iš pareiškėjo senus daiktus
(komodą, paveikslą, kėdes, stalą, indaują, seną laikrodį, seną indų komplektą) bei
sumokėjo pareiškėjui 99000 Lt. Šiame epizode ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjas
iš tikrųjų pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį pardavė J. L. senovinius daiktus ir gavo už juos 99000 Lt
ir ar gali jais grįsti 2003 m. patirtas išlaidas, ar, priešingai, minėtos
išlaidos buvo iš kitų, neapmokestintų šaltinių;
2) mokestinio patikrinimo metu taip pat buvo
nustatyta, jog D. S. (pareiškėjo
sesuo) 2003 m. spalio 20 d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio
Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją, kurioje deklaravo 210000 Lt
turto pardavimo pajamas už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini),
Vilniuje bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti motinai I. U.. Pagal 2003 m. spalio 28
d. pinigų dovanojimo sutartį D. S. 210000
Lt padovanojo motinai I. U..
I. U. 2003 m. spalio 28
d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos
gyventojo pajamų deklaraciją, kurioje deklaravo dovanotas dukters D. S. 210000 Lt pinigines
lėšas bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti sūnui K. U.. Pagal 2003 m.
lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutartį I. U. (pareiškėjo motina) pareiškėjui padovanojo
210000 Lt. Mokesčių administratorius, įvertinęs šiuos sandorius, sprendime
konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusią Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo
redakciją sesers dovanos broliui nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms
pajamoms, todėl pareiškėjui tiesiogiai sudarius pinigų dovanojimo sutartį su
seserim D. S., nuo gautų
pajamų būtų atsiradusi prievolė apskaičiuoti 33 proc. pajamų mokesčio. Todėl
vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies
nuostatomis (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą
principą), buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas iš D. S. gavo dovanų 210000 Lt pajamų, nuo kurių
atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. gyventojų pajamų mokesčio.
3) mokesčių administratorius nustatė, jog tikrintu
laikotarpiu (2003 – 2005 m.) pareiškėjas pagal Rusijos piliečių E. G., A. V. V. bei A. N. V. įgaliojimus, vykdė jų vardu nekilnojamojo
turto pirkimo – pardavimo sandorius Lietuvoje. Išanalizavęs šiuos sandorius,
mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas sandorius su UAB
"Mabilta" dėl butų, esančių Ukmergės g., Vilniuje, pirkimo - pardavimo,
sudarinėjo Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų prievolės registruoti individualią
veiklą, susijusią su prekyba nekilnojamuoju turtu, taip pat su šia veikla
susijusių mokestinių teisinių pasekmių (prievolės mokėti gyventojų pajamų
mokestį ir pridėtinės vertės mokestį). Todėl, taikydamas Mokesčių
administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių
administratorius pajamas už parduotus butus priskyrė pareiškėjo apmokestinamosioms
pajamoms.
Dėl 2001 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo
sutarties, sudarytos su J. L.,
vertinimo
Teisėjų kolegija pažymi, jog šiame epizode ginčas dėl
mokesčių administratoriaus padarytų išvadų yra siejamas su dviem pagrindiniais
aspektais: materialiuoju (keliant klausimą dėl įrodymų, pagrindžiančių, jog
pareiškėjas gavo 99000 Lt pajamų būtent pagal 2001 m. spalio 29 d. senovinių
daiktų pirkimo - pardavimo sutartį sudarytą su J. L., pakankamumo bei patikimumo) bei
formaliuoju (procedūriniu), t. y. keliant klausimą dėl Mokesčių administravimo
įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto mokesčių apskaičiavimo ir
perskaičiavimo senaties termino taikymo.
Akcentuotina, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos
kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas
(grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas (žr. 2007 m. kovo 15 d.
nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) yra išaiškinęs, jog
„įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių
mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos.
Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių
galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias
aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš
kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar
neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą,
parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y.
įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis
aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti
asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų
panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių
mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų
pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų
pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo
įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo
kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi
patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas“.
Taigi, kaip pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktikoje, išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių
pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus
visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar
paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų
(pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas
pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų
gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia
išvada darytina ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo
įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 10 straipsnio nuostatas,
įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių
teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos
turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 99000 Lt pajamų, jo
teigimu gautų pagal 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo - pardavimo
sutartį, sudarytą su J. L.,
gavimo realumą įrodinėja remdamasis pačiu paprastą rašytinę formą atitinkančios
sutarties (t. 2, b. l. 16) buvimo faktu, taip pat J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. notariškai
patvirtintu pareiškimu, kuriame šis asmuo nurodė, jog pirko iš pareiškėjo
senovinius daiktus ir sumokėjo 99000 Lt (t. 1, b. l. 103), ir I. U. bei Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimais, kuriuose
nurodoma, kad pareiškėjas iš tiesų turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L. (t. 1, b. l. 120 –
121, 129; t. 2, b. l. 47 -48). Kaip jau buvo konstatuota, vien tik senovinių
daiktų pirkimo - pardavimo sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas per
se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto
pagrindimu, neįvertinus visų kitų su galimu pajamų gavimu susijusių faktinių
aplinkybių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokestinio patikrinimo
metu mokesčių administratorius, siekdamas surinkti duomenis apie 99000 Lt
pajamų gavimo realumą kreipėsi į Rusijos Federacijos mokesčių administratorių,
kuris suteikė oficialią informaciją (J.
L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas, t. 1, b. l. 199
– 203), jog apklausos metu Rusijos Federacijos gyventojas J. L. nurodė, kad nepirko iš pareiškėjo
antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu neturėjo.
Be to, Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus 2007 m. kovo 21 d. rašte
Nr. 05-57/02795 Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui buvo nurodyta,
jog J. L. parašas
apklausos protokole vizualiai neatitinka parašo 2001 m. spalio 29 d. senovinių
daiktų pirkimo - pardavimo sutartyje (t. 1, b. l. 199). Atsižvelgiant į tai,
darytina išvada, kad J. L. 2007
m. kovo 15 d. apklausos protokolas ir kita Rusijos Federacijos mokesčių
administratoriaus suteikta informacija yra objektyvūs įrodymai, paneigiantys, kad
J. L. sumokėjo pareiškėjui
99000 Lt už pirktus senovinius daiktus. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti įrodymai
(J. L. 2009 m. rugpjūčio
7 d. pareiškimas, I. U. bei
Č. D. 2009 m. gegužės 7 d.
pareiškimai) negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs. Jie nepaneigia
mokesčių administratoriaus padarytų išvadų pagrįstumo ir iš esmės yra sietini tik
su mokestinio ginčo metu pareiškėjo pasirinkta gynybine pozicija (versija) dėl
kelių esminių priežasčių. Visų pirma, J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas neatitinka įstatyme
(Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje) apibrėžtos įrodymo
sampratos, nes mokesčių administratoriui bei teismui buvo pateikta tik įstatymų
nustatyta tvarka nepatvirtinta užsienio valstybės oficialaus dokumento
šviesokopija. Antra, pats J. L. 2009
m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas buvo surašytas jau vykstant (prasidėjus)
mokestiniam ginčui (t. 1, b. l. 95), t. y. pareiškėjui pateikus skundą dėl
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 7 d.
sprendimo Nr. (21.26)-256-298, kuriuo buvo patvirtintas pareiškėjo atžvilgiu
surašytas patikrinimo aktas. Trečia, minėtas pareiškimas tiesiogiai
prieštarauja pirminiam J. L. paaiškinimui,
užfiksuotam 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokole (šios apklausos
metu, priešingai nei surašant 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, J. L. buvo oficialiai
įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų įrodymų davimą). Ketvirta, pats
pareiškėjas 2006 m. lapkričio 15 d. teikdamas savo pirminį paaiškinimą mokesčių
administratoriui dėl 2001 m. spalio 29 d. pirkimo – pardavimo sutarties su J. L. nepateikė jokių
duomenų apie tai, kad sudarant ir/ar vykdant šį sandorį būtų dalyvavusi I. U. bei Č. D. (t. 2, b. l. 17 – 19), todėl akivaizdu,
jog, nagrinėjant šį mokestinio ginčo epizodą, nėra jokio objektyvaus pagrindo
remtis bei vadovautis daug vėlesniais šių asmenų pareiškimais ar jų nurodytomis
faktinėmis aplinkybėmis.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog
mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai
vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė
neteisingus duomenis apie savo pajamas (negalėjo pagrįsti 2003 m. patirtų
išlaidų, kurios 25974 Lt buvo didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas). Todėl
mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio
negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, ir
gyventojų pajamų mokestį už 2003 m. teisėtai apskaičiavo pagal mokesčių
administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą (Mokesčių
administravimo įstatymo 70 straipsnis). Įvertinus 2003 m. gautų pajamų sumas ir
piniginių lėšų likučius, pagrįstai nustatyta, kad patirtoms išlaidoms padengti
pareiškėjas naudojo kitas 25974 Lt dydžio neapmokestintas pajamas, kurios
privalėjo būti apmokestintos 33 proc. dydžio gyventojų pajamų mokesčio tarifu
(Gyventojų pajamų mokesčio 6 straipsnio 3 dalis (2002 m. liepos 2 įstatymo Nr.
IX-1007 redakcija)).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentą,
jog mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, padarė esminių
procedūrinių pažeidimų, t. y. pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m.
balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 68 straipsnio 1 dalies
nuostatas, įpareigojančias šiuo atveju taikyti mokesčių apskaičiavimo ir
perskaičiavimo senaties terminą. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio
1 dalis numato, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme,
mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba
perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius
kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį
apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiuo atveju, mokesčių
administratorius, atlikdamas pareiškėjo patikrinimą, gyventojų pajamų mokestį
apskaičiavo būtent už 2003 m. laikotarpį, kuris patenka į penkerius praėjusius
kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį
apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (mokestinis patikrinimas buvo
pradėtas 2008 m. gruodžio 15 d.; t. 1, b. l. 130). Kaip matyti iš mokesčių
administratoriaus surašyto pareiškėjo mokestinio patikrinimo akto turinio,
atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinami gyventojų pajamų mokesčio
apskaičiavimui svarbūs duomenys būtent apie pareiškėjo 2003 m. gautas pajamas,
taip pat apie 2003 m. patirtas išlaidas (t. 1, b. l. 131). Akivaizdu, jog šiuo
atveju mokestinio patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo
apmokestinimo už 2001 m. mokestinį laikotarpį, kadangi mokesčių
administratorius netyrė, nenagrinėjo bei nenustatinėjo su šiuo laikotarpiu
sietinų pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų. Atliekant mokestinį patikrinimą 2001
m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo - pardavimo sutartis buvo vertinamas
vien tik kaip paties pareiškėjo pateiktas įrodymas, pagrindžiantis jo turto
įsigijimo šaltinius (gautas pajamas bei turėtas išlaidas) būtent 2003 m.
mokestiniu laikotarpiu, kuriam nagrinėjamu atveju netaikytinas Mokesčių administravimo
įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas mokesčio apskaičiavimo
(perskaičiavimo) senaties terminas (į šią sutartį buvo atsižvelgta tik kaip į
bylai įrodomąją reikšmę turintį faktą, vertinant 2003 m. mokestinį laikotarpį).
Akcentuotina, jog nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai
nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių
administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą
mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje
užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės,
svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais,
vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne Mokesčių
administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į
bendrąsias įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis)
įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama ar ši medžiaga atitinka įrodymų
sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Pažymėtina,
jog iš esmės tokios nuostatos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. administracines bylas Nr. A8 – 693/2007, A442 - 206/2009,
A556-1073/2010).
Dėl pareiškėjo, jo sesers bei motinos sudarytų pinigų
dovanojimo sandorių vertinimo
Pareiškėjas, ginčydamas mokesčių administratoriaus
išvadas dėl dovanojimo sandorių (2003 m. spalio 28 d. pinigų dovanojimo sutartį
pagal kurią pareiškėjo sesuo D. S. 210000
Lt padovanojo motinai I. U. ir
2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutarties pagal kurią I. U. (pareiškėjo motina) pareiškėjui padovanojo
210000 Lt) nurodo, jog šie dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant
mokestinės naudos, o siekiant įvykdyti jų motinos I. U. valią dėl jai priklausančio turto
disponavimo, t. y. padėti jai sutvarkyti nekilnojamojo turto ir finansinius
reikalus, kurių ji dėl savo amžiaus ir sveikatos savarankiškai sutvarkyti
negalėjo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Civilinio
kodekso 6.465 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal dovanojimo sutartį viena
šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę
(reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia
apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Taigi dovanojimu laikytinas toks neatlygintinas
turto perdavimas kitam asmeniui, kuriam paprastai būdingas vienintelis tikslas
- apdovanoti apdovanotąjį, suteikti jam tam tikrą materialią ar nematerialią
naudą (perduoti turtą ar turtinę teisę (reikalavimą)). Akivaizdu, jog
dovanojimo sandoris, esant įprastinėmis jo sudarymo sąlygoms bei tikslui,
vertintinas kaip teisėtos, įstatymų leidžiamos civilinės apyvartos dalis ir
savaime negali būti susietas su atitinkamos mokestinės naudos siekimu ar
aplinkybių, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, iškreipimu
(slėpimu). Taip pat akivaizdu, jog artimųjų giminaičių (tėvų ir vaikų, brolių ir seserų) asmeninių santykių
specifika iš esmės leidžia protingai suvokti, jog esant tam tikromis
aplinkybėms gali būti siekiama apdovanoti vienas kitą, neatlygintinai suteikti
giminaičiams tam tikrą piniginę naudą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, jog
įstatymai nedraudžia ir neriboja tokių dovanojimo sandorių sudarymo tarp
artimųjų giminaičių, jei tik šiais sandoriais realizuojant savo civilines
teises siekiama teisėtų, įstatymų nuostatas atitinkančių tikslų.
Analizuojant
pareiškėjo, jo sesers bei motinos sudarytus pinigų dovanojimo sandorius
mokestiniu teisiniu aspektu konstatuotina, jog šių sandorių sudarymo metu
galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcija (2002 m. liepos 2 d.
įstatymas Nr. IX-1007) numatė, jog neapmokestinamosios pajamos yra dovanojimo
būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių) (17
straipsnio 1 dalies 19 punktas). Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjo,
jo sesers bei motinos sudarytais dovanojimo sandoriais buvo siekiama mokestinės
naudos, t. y. tikrasis jų ketinimas buvo sesers pinigų dovanojimas pareiškėjui,
o tarpinis sandoris (2003 m. spalio 28 d. pinigų dovanojimo sutartis tarp
pareiškėjo sesers D. S. ir
pareiškėjo motinos I. U.)
sudarytas turint vienintelį tikslą išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo,
kadangi pagal nurodytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas dovanojimo
būdu gautos pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos.
Dėl šios aplinkybės pažymėtina, kad joks teisės aktas
neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto
elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam atsirastų didžiausia
mokestinė prievolė. Įstatymai taip pat neįpareigoja (nenustato prievolės) rinktis
tokį turto perleidimo (sandorių sudarymo) būdą, kuris būtų naudingiausias
valstybės biudžetui. Akivaizdu, jog sąžiningai veikiantis asmuo (teisės
subjektas, mokesčių mokėtojas) turi teisę bei galimybę numatyti savo veiksmų
mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris leistų
vykdyti savo veiklą mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas draudimo
piktnaudžiauti teise principas. Akcentuotina, jog tokios nuostatos, aiškinant
vieno iš bendrųjų teisės principų - draudimo piktnaudžiauti teise principo -
turinį laikomasi ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje (žr. 2010 m. gruodžio
22 d. sprendimą Weald Leasing Ltd
(Nr. C‑103/09, par. 27). Todėl vien tik aplinkybė, kad
sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas
įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą pati savaime nėra pagrindas konstatuoti,
jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis
teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą
mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių
požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas
yra įgyti mokestinį pranašumą (žr. pvz. Europos Teisingumo Teismo 2010 m.
gruodžio 22 d. sprendimą Weald Leasing Ltd byloje,
par. 28 – 30)
Atskleidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principo
turinį, teisės doktrinoje ir teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog
asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo
laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių
teisių ir laisvių. Taigi teisė neturėtų ginti asmens, kuris piktnaudžiauja
mokesčių teisės aktais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m.
lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad mokesčiai turi būti apskaičiuojami
sąžiningai, kad draudžiama mokesčio įstatymo nustatytą prievolę pažeisti
piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui mokesčio administratorius,
nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, kad
mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius.
Teisines pasekmes, kylančias nustačius atvejus, kai mokestinės prievolės
pažeidžiamos piktnaudžiavimu, apibrėžia Mokesčių administravimo įstatymo 69
straipsnio 1 dalis. Joje nurodyta, tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo
sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti
mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo
terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio
mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą),
arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių
administratorius turi teisę, apskaičiuodamas mokestį, taikyti turinio
viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius
neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas
ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir
mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Aiškinant minėtą teisės normą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktikoje laikomasi nuostatos, jog ji taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma,
kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra
vienintelis – gauti mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris
(ūkinė operacija) turi kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus,
nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas
turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr.
administracines bylas Nr. A556-250/2008,
A11–719/2007).
Pabrėžtina, kad šioje byloje mokesčių administratorius
laikosi pozicijos, kad vienintelis tarp pareiškėjo sesers ir jo motinos 2003 m.
spalio 28 d. sudaryto piniginių lėšų dovanojimo sandorio tikslas buvo mokestinės
naudos (mokestinio pranašumo) įgijimas ir, atitinkamai, tikrasis šio tarpinio
sandorio tikslas nebuvo pareiškėjo motinos apdovanojimas. Teisėjų kolegijos
nuomone, tokia mokesčių administratoriaus išvada iš esmės yra pagrįsta byloje
surinktais įrodymais. Nors pareiškėjas skunduose teismui nurodo, kad dovanojimo
sandoris sudarytas siekiant įvykdyti jo motinos I. U. valią dėl jai priklausančio turto
disponavimo, tačiau tokius pareiškėjo argumentus paneigia jo sesers D. S. 2008 m. spalio 15 d.
pateiktas pirminis paaiškinimas mokesčių administratoriui, kuriame buvo nurodyta,
jog pati D. S. iš anksto
žinojo, kad su jos motina sudarytoje dovanojimo sutartyje nurodyta pinigų suma
bus padovanota pareiškėjui, o pačią pinigų dovanojimo sutartį pasirašyti su
motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju pasiūlė sudaryti notarė, nes tokiu būdu
būtų išvengta didelių mokesčių mokėjimo (t. 1, b. l. 134). Be to, kaip
nustatyta mokestinio patikrinimo metu, pačios 2003 m. spalio 28 d. sutartimi
padovanotos piniginės lėšos (210000 Lt) realiai pareiškėjo motinai net nebuvo perleistos,
kadangi pareiškėjo sesuo D. S. jas
tiesiogiai pervedė į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą (šio fakto neginčija ir
pats pareiškėjas). Nagrinėjamu aspektu itin atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal
dovanojimo sandorių sudarymą laike (nuo 2003 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties
pagal kurią pareiškėjo sesuo D. S. 210000
Lt padovanojo motinai I. U. iki
2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutarties, pagal kurią I. U. (pareiškėjo motina)
pareiškėjui padovanojo tą pačią pinigų sumą, praėjo 6 dienos), tos pačios piniginių
lėšų sumos dovanojimas iš vieno asmens kitam, o po to ir trečiam asmeniui vyko
sparčiu tempu. Ši faktinė aplinkybė taip pat leidžia teigti, jog galutinis
piniginių lėšų gavėjas jau buvo aiškus prieš sudarant dovanojimo sandorius. Tuo
tarpu, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama
teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, vienas iš esminių objektyvių pagrindų,
įrodančių mokestinės naudos siekimą ir leidžiančių taikyti turinio prieš formą
principą yra pripažįstama aplinkybė, jog nebūtini tarpiniai sandoriai, leidę
sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, buvo
atlikti per trumpą laiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m.
vasario 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-250/2008
yra konstatavęs, kad vien trumpo laiko tarpe įvykusių sandorių daugėtas, nesant
kitų aplinkybių, patvirtinančių tokių sandorių būtinumą, yra pakankamas
pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog
nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neįrodė esant aplinkybių,
patvirtinančių, kad sudaryti dovanojimo sandoriai turėjo teisėtus tikslus,
nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu, be to, šie sandoriai įvyko
per trumpą laiko tarpą (6 kalendorines dienas). Teisėjų kolegija pripažįsta,
jog šie sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise
principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas (mokestinio
pranašumo įgijimas). Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius
kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusias
išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos
siekimu. Todėl ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pagrįstai ir
teisėtai buvo pripažinta, jog pareiškėjas būtent iš savo sesers D. S., o ne iš motinos I. U., gavo dovanų 210000 Lt pajamų sumą, nuo
kurios atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. gyventojų pajamų mokesčio
(Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 3 dalis bei 6 straipsnio 3
dalis).
Dėl pareiškėjo vykdytų nekilnojamojo turto pirkimo –
pardavimo sandorių
Išanalizavęs
2003 m. sausio 1 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjo K. U. pagal duotus Rusijos
piliečių įgaliojimus vykdytus pirkimo – pardavimo sandorius mokesčių
administratorius konstatavo, jog pareiškėjas sandorius su UAB
"Mabilta" dėl butų, esančių Ukmergės g., Vilniuje, pirkimo - pardavimo,
sudarinėjo Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų prievolės registruoti individualią
veiklą, susijusią su prekyba nekilnojamuoju turtu, taip pat su šia veikla
susijusių mokestinių teisinių pasekmių (prievolės mokėti gyventojų pajamų
mokestį ir pridėtinės vertės mokestį). Pareiškėjo teigimu, jis butų nepirko ir
nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl nevykdė ir negalėjo vykdyti
individualios veiklos. Anot pareiškėjo, Rusijos Federacijos piliečiai J. G., A. V. ir A. V. išdavė jam įgaliojimus siekdami įsigyti butus Lietuvoje.
Šie piliečiai jį įgaliojo jų vardu nupirkti ir parduoti konkrečius butus
Ukmergės gatvėje Vilniuje, sutvarkyti su butų pirkimu – pardavimu susijusius
formalumus, pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus, atsiimti ir pervesti
pinigus. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog, patogumo dėlei, atsiskaitymai už
butus iš dalies vykdavo ir naudojantis jo banko sąskaita, tačiau gautais
pinigais jis nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo, už butus gautus
pinigus grąžino Rusijos piliečiams, nors pinigų perdavimo metu neprašė raštu
patvirtinti pinigų perdavimo fakto.
Teisėjų kolegijos nuomone, šiame mokestinio ginčo
epizode iš esmės keliamas klausimas yra susijęs su vertinimu mokesčių
administratoriaus surinktų įrodymų apie pareiškėjo iš prekybos nekilnojamuoju
turtu gautų piniginių lėšų priskyrimą jo vykdytos individualios veiklos pajamoms
ir pajamoms iš ekonominės veiklos pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo
prasme. Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad pats jis butų nepirko ir nepardavė,
pajamų už tai negavo, o nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius
sudarinėjo Rusijos Federacijos piliečių vardu. Nagrinėjant šį mokestinio ginčo
epizodą būtina atsižvelgti į tai, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti
jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio
straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių
administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis
sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių
administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus
probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių
mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti
mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių
mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su
juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl
mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius,
kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir
su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių
mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka
pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio
ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos,
tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui
apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda
mokestinė prievolė.
Remiantis
mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu surinktais
įrodymais buvo nustatyta, jog Rusijos Federacijos piliečiai J. G. bei A. V. šios valstybės kompetentingų institucijų
apklausiami kaip liudytojai 2007 m. kovo 29 d. bei 2007 m. kovo 19 d. liudytojų
apklausos protokoluose parodė, jog nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų
įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį
tik pasirašė įgaliojimus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimui. Remiantis Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento pateikta
informacija minėtiems Rusijos Federacijos piliečiams nebuvo suteiktos vizos
atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, jog
pareiškėjas butų įsigijimui naudojo pinigines lėšas būtent iš savo asmeninės
banko sąskaitos (t. 1, b. l. 135 – 140). Būtent atsižvelgus į šiuos duomenis
buvo konstatuota, jog pareiškėjas K.
U. sandorius su UAB „Mabilta“ dėl butų pirkimo – pardavimo
sudarinėjo pats ir būtent jis yra tikrasis naudos (pajamų už parduotus butus)
gavėjas, kuriam kyla prievolė apskaičiuoti bei sumokėti su šių pajamų gavimu
susijusius mokesčius. Nors pareiškėjas ginčydamas šias mokesčių
administratoriaus išvadas pateikė raštiškus notaro patvirtintus J. G., A. V., A.
V. pareiškimus apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo,
tačiau šių pareiškimų turinys prieštarauja pirminiams minėtų asmenų parodymams,
užfiksuotiems liudytojų apklausos protokoluose. Be to, byloje nėra pateikta
jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad butų įsigijimui realiai buvo naudojamos
Rusijos Federacijos piliečių perduotos piniginės lėšos. Esant šioms aplinkybėms
darytina išvada, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies
nuostatų taikymo prasme pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, jog mokesčių
administratorius neteisingai apmokestino iš butų pirkimo – pardavimo veiklos
pareiškėjo gautas pajamas. Todėl šioje mokestinio ginčo dalyje pareiškėjo
skundas taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Įvertinus
aukščiau nurodytus faktus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismui nagrinėjant
šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos
aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti mokesčių
administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį
skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip
nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti
nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1
punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K.
U. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis
Alechnavičius
Irmantas Jarukaitis
Romanas
Klišauskas