Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-438-201-11].doc
Bylos nr.: A-438-201-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM 188659752 atsakovas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 188728821 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Mokesčių bylos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Mokestiniai ginčai
Gyventojų pajamų mokestis
Kiti mokesčiai
Bylos susijusios su Europos Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės aktų taikymu
Bylos, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu

Administracinė byla Nr

          Administracinė byla Nr.A-438-201/2011

                                             Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.5 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 4 d.

Vilnius

 

            Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Albertui Kručkauskui,

atsakovo atstovei Raimondai Juodkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. U. (K. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal K. U. (K. U.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-299, kuriuo patvirtintas 2009 m. liepos 7 d. sprendimas Nr.(21.26)-256-298, ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-298, kuriuo pakeistas 2009 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktas Nr.(21.26)-04-77-54 ir jame papildomai apskaičiuoti mokesčiai, vietoje 242528 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau –ir GPM), 136404 Lt GPM delspinigių, 166012 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 90942 Lt PVM delspinigių, 2008,32 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai, 1724,52 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 1004,16 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 862,26 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos, papildomai apskaičiuota 242528 Lt GPM, 136404 Lt GPM delspinigių, 166012 Lt PVM, 90942 Lt PVM delspinigių, 1943,81 Lt VSD įmokų bazinei pensijai ir skirta 971,91 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda ir 1671,29 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai ir skirta 835,65 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda, skirta 24253 Lt GPM bauda ir 16601 Lt PVM bauda.

Pareiškėjas paaiškino, kad sprendimai nepagrįsti, nes centrinis mokesčių administratorius neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, t.y. į 2001 m. spalio 29 d. sutartį su J. L. (J. L.) dėl senovinių daiktų pirkimo – pardavimo, J. L. notaro patvirtintą 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, kuriame šis asmuo nurodo, kad pirko iš jo senovinius daiktus ir sumokėjo 99000 Lt. Neatsižvelgė į I. U. ir Č. D. (Č. D.) 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimus, kuriuose nurodoma, kad jis iš tiesų turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L. už 99000 Lt. Šie įrodymai patvirtina, kad jis gavo 99000 Lt už senovinių daiktų pardavimą J. L. pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį. Centrinis mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą privalėjo atsižvelgti į įrodymų visumą, įskaitant ir šiuos palankius tiesioginius įrodymus, o ne į vienintelį prieštaringai vertintiną J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolą Nr.1. J. L. apklausos protokole parodė, kad antikvarinių daiktų nepirko, nes antikvariniams, skirtingai nei senoviniams daiktams, yra taikomi kiti reikalavimai dėl jų įvertinimo, išvežimo iš Lietuvos Respublikos į kitą šalį, todėl J. L. siekdamas išvengti liudijimo prieš save patį davė sau palankius parodymus, tačiau 2009 m. rugpjūčio 7 d. notaro patvirtintame pareiškime išdėstė tikrąsias aplinkybes dėl senovinių daiktų įsigijimo. J. L. sutarties sudarymo metu turėjo Lietuvos Respublikos vizą, buvo Lietuvos Respublikoje, o netrukus po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo kirto Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybinę sieną. Be to, centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, kad 99000 Lt pajamų suma nevertinama kaip mokesčių mokėtojo gautos ir pagrįstos pajamos, todėl patikrinimo akte neteisingai nurodytas 2003 m. piniginių lėšų likutis (sumažintas 99000 Lt) ir nepagrįstai konstatuojama, kad jis panaudojo 25974 Lt kitų nedeklaruotų ir nepamokestintų pajamų, tačiau dėl mokesčio perskaičiavimo senaties šioms pajamoms negalėjo būti perskaičiuotas GPM, taikant 33 proc. pajamų mokesčio tarifą. Kadangi mokestinio patikrinimo pradžia yra 2008 m. gruodžio 15 d., todėl mokesčių administratorius negalėjo tikrinti 2001 m. mokestinio laikotarpio mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą. Mokesčių administratorius pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies reikalavimą taikyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį, todėl nepagrįstai tikrino jo 2001 m. mokestinio laikotarpio mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą bei priskaičiavo papildomą mokesčio sumą. Sprendime nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos 2003 m. gautų pajamų sumos, tačiau jo pajamos iš senovinių daiktų pardavimo buvo gautos 2001 m., todėl mokesčių administratorius nepagrįstai jo 2001 m. pajamas susiejo su 2003 m. mokestiniu laikotarpiu, taip pažeisdamas imperatyvų įstatymo reikalavimą taikyti mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį ir neteisėtai paskaičiavo papildomą GPM sumą nuo 25974 Lt pajamų sumos. Taip pat centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai nusprendė, kad jis ir jo sesuo D. S. įformino pinigų dovanojimo sutartis su jų motina I. U. turėdami tikslą gauti mokestinės naudos, t.y. išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo. Dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant mokestinės naudos, o siekiant įvykdyti jų motinos I. U. valią dėl jai priklausančio turto disponavimo, t.y. padėti jai sutvarkyti nekilnojamojo turto ir finansinius reikalus, kurių ji dėl savo amžiaus ir sveikatos savarankiškai sutvarkyti negalėjo. Tuo tikslu I. U. padovanojo butą, esantį Paupio g .3-14, Vilniuje savo dukteriai D. S.. 2003 m. butas buvo parduotas, pinigus už parduotą butą gavo D. S.. Pinigai už parduotą butą priklausė motinai I. U. ir jam. Kadangi tikroji naudos gavėja iš buto pardavimo sandorio buvo I. U., o pinigus gavo jos dukra D. S., jos įformino pinigų, gautų už buto pardavimą, dovanojimo sutartį. Šiuo dovanojimo sandoriu duktė D. S. grąžino motinai I. U. tai, ką ji buvo gavusi iš motinos ankstesniu dovanojimo sandoriu tam, kad motina savo nuožiūra galėtų disponuoti jai priklausančiu turtu, t.y. pinigais gautais už jos butą.  I. U. šiuos pinigus dovanojo jam. Atsižvelgiant į tai, jog po buto pardavimo pinigai buvo D. S. banko sąskaitoje, todėl I. U. jam padovanojus pinigus, pinigai iš D. S. sąskaitos buvo pervesti tiesiai į jo sąskaitą. D. S. negalėjo jam dovanoti pinigų, nes jie jai nepriklausė, pinigai priklausė motinai, kuri galėjo spręsti ką su jais daryti.

Anot pareiškėjo, mokesčių administratorius taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog jis sudarinėjo pirkimo – pardavimo sandorius Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos ir su tuo susijusių mokestinių pasekmių. Tačiau jis butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl nevykdė ir negalėjo vykdyti individualios veiklos. Rusijos Federacijos piliečiai J. G. (J. G.), A. V. (A. V.) ir A. V. (A. V.) išdavė jam įgaliojimus siekdami įsigyti butus Lietuvoje. Šie piliečiai jį įgaliojo jų vardu nupirkti ir parduoti konkrečius butus Ukmergės gatvėje Vilniuje, sutvarkyti su butų pirkimu – pardavimu susijusius formalumus, pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus, atsiimti ir pervesti pinigus. Išdavus įgaliojimus sandorių sudarymui Rusijos Federacijos piliečiams nebuvo būtina atvykti į Lietuvą. Patogumo dėlei ir siekiant išvengti bet kokios rizikos dėl Rusijos piliečiams priklausančių pinigų atsitiktinio praradimo, atsiskaitymai už butus iš dalies vykdavo ir naudojantis jo banko sąskaita. Gautais pinigais jis nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo. Jis už butus gautus pinigus grąžino Rusijos piliečiams, pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo fakto. Be to, net ir praėjus keliems metams jokių pretenzijų dėl pinigų perdavimo iš šių Rusijos piliečių nesulaukė ir tai patvirtina, kad pinigai už parduotus butus jiems iš tikrųjų buvo perduoti. Mokesčių administratoriui buvo pateikti raštiški notaro patvirtinti J. G., A. V., A. V. pareiškimai apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo. Rusijos Federacijos piliečių parodymai dėl butų pirkimo pardavimo jų apklausos protokoluose turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie nesuinteresuoti sakyti tiesą ir tuo pačiu liudyti prieš save, kadangi jiems kiltų neigiamos pasekmės dėl nedeklaruotų pajamų. Siekdami išvengti liudijimo prieš save patį, šie asmenys pateikė sau palankius parodymus, tačiau savo notariškai patvirtintuose pareiškimuose išdėstė tikrąsias aplinkybes dėl butų pirkimo – pardavimo ir pinigų už juos gavimo. Rusijos piliečių pajamos gautos už parduotus butus negali būti priskirtos šių pajamų negavusiam mokesčių mokėtojui, todėl jam negali būti pritaikytos ir mokestinės pasekmės. Mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė jam prievolę mokėti PVM, nes jis individualios veiklos nevykdė ir individualios veiklos pajamų negavo mokesčių administratoriaus nurodytu 2003 - 2005 m. laikotarpiu, todėl mokesčių administratorius neteisėtai ir nepagrįstai paskaičiavo PVM nuo 11300 Lt pajamų gautų pagal verslo liudijimą iš jo paties tapytų paveikslų pardavimo.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo patirtos išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi su J. L. dėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt. Patikrinimo metu buvo gauta iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus informacija ir J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas, kuriame šis asmuo parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu neturėjo. Tuo tarpu skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė priešingą J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtintą kopiją, kurioje šis asmuo nurodo, kad pirko iš pareiškėjo senus daiktus ir sumokėjo 99000 Lt. Kadangi yra priešingi informacijos šaltiniai – J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas Nr.1 ir šio asmens 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtinta kopija, tačiau apklausiant J. L. liudytoju 2007 m. kovo 15 d. jis buvo įspėtas apie atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimą, buvo apklausiamas kompetentingų valstybės institucijų pareigūnų, todėl šio ginčo metu buvo remiamasi pirminiais šio asmens parodymais. J. L. liudytojo apklausos protokole paneigė pirkęs iš pareiškėjo senovinius daiktus ir mokėjęs jam 99000 Lt, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad gavo iš šio asmens 99000 Lt, o pateikti įrodymai (J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtinta kopija) prieštarauja kitiems mokesčių administratoriaus surinktiems įrodymams, mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčių bazės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, t. y. mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl mokesčiai apskaičiuoti taikant išlaidų metodą. Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau ir – MAĮ) 68 straipsnio taikymo nepagrįsti, nes pareiškėjo patikrinimas pradėtas 2008 m. gruodžio 15 d. ir pareiškėjo tikrintas GPM ir PVM laikotarpis yra 2003 – 2005 m.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikta 2001 m. spalio 29 d. pirkimo pardavimo sutartis buvo vertinama tik tuo aspektu, kad pareiškėjas pagal šią sutartį gautomis pajamomis grindė savo 2003 m. patirtas išlaidas, t.y. tikrinto laikotarpio išlaidas, kurios yra reikšmingos mokesčio apskaičiavimui, tuo tarpu mokesčiai už 2001 m. neapskaičiuoti. Taip pat mokesčių administratorius konstatavo, kad D. S. (pareiškėjo sesuo) ir pareiškėjas įformino pinigų dovanojimo sutartis su motina I. U. turėdami tikslą – gauti mokestinės naudos, t.y. išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, kadangi dovanos tarp brolio ir sesers tuo metu nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. Nuo D. S. pinigų dovanojimo motinai I. U. bei motinos pinigų dovanojimo pareiškėjui praėjo trumpas laikas – tik 6 dienos, todėl ir padaryta išvada, kad prieš dovanojant motinai pinigus 210000 Lt, šalys žinojo apie jų perdovanojimą. Be to, D. S. 2008 m. spalio 15 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad žinojo, jog ši pinigų sumą bus padovanota pareiškėjui, todėl D. S. apie 180000 Lt pervedė į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, likusią sumą – 30000 Lt perdavė grynais. Taip pat nurodė, kad pinigų dovanojimo sutartį sudariusi notarė, pasiūlė išvengti didelių mokesčių mokėjimo dovanojimo sutartį pasirašyti su motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės – trumpas (6 dienos) laiko tarpas tarp dovanojimo sutarčių sudarymo, faktas, kad pareiškėjo sesuo, dovanodama pinigus savo motinai juos pervedė tiesiogiai pareiškėjui, pareiškėjo sesers paaiškintos aplinkybės apie dovanojimo sandorių sudarymus, kad taip patarė notarė, siekiant išvengti didelių mokesčių mokėjimo, jokiais kitais motyvais nepaaiškinama tokių dovanojimo sandorių seka įrodo, jog šiuo dovanojimo sandoriu buvo siekta mokestinės naudos, t.y. tikrasis ketinimas buvo sesers pinigų dovanojimas pareiškėjui, o tarpinis sandoris sudarytas turint vienintelį tikslą – išvengti GPM mokėjimo. Mokestinė nauda pareiškėjui pasireiškė tuo, kad priėmęs dovaną tiesiogiai iš sesers, būtų privalėjęs sumokėti nuo gautų pajamų GPM, o atlikus vietoj vieno sandorio du – tarpinio sandorio pagalba išvengiama GPM mokėjimo. Šio tarpinio sandorio sudarymas nepaaiškinamas jokia ekonomine ar kitokia logika, tuo labiau, kad D. S. pinigus tiesiogiai pervedė broliui, nors pagal notaro patvirtintą dovanojimo sutartį juos dovanojo savo motinai. Tai, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 23 d. (Žin., 2008, Nr. 149-6033) ir nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iš brolių (seserų) gautos dovanos yra priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, esminės reikšmės ginčui neturi, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnyje, įtvirtintos teisės normos, apibrėžiančios neapmokestinamąsias pajamas, yra materialaus pobūdžio, todėl taikomos tos normos, kurios galiojo pajamų (dovanų) gavimo metu.

Be to, anot atsakovo, pareiškėjas pagal Rusijos piliečių E. G., A. V. V. bei A. V. įgaliojimus vykdė jų vardu nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius Lietuvoje. Pareiškėjas sandorius su UAB „Mabilta“ dėl butų pirkimo – pardavimo, esančių Ukmergės g., Vilniuje, sudarinėjo Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų individualios veiklos, prekiaujant nekilnojamuoju turtu, atsiradimo, GPM ir PVM mokėjimo. Pareiškėjas pateikė J. G., A. V. ir A. V. pareiškimų nepatvirtintas kopijas, kad pinigus iš pareiškėjo už parduotus butus gavo. Tačiau J. G. 2007 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus pareiškėjui nekilnojamojo turto pirkimui – pardavimui. 2007 m. kovo 19 d. liudytojo apklausos protokole A. V. parodė, kad nepirko buto Vilniuje, pinigų jo įsigijimui pareiškėjui neperdavė, iš pareiškėjo pinigų už parduodamą butą taip pat negavo, o tik už 5000 rublių atlygį pasirašė įgaliojimą nepažįstamam asmeniui. Esant prieštaringiems įrodymams, prioritetas teiktinas liudytojų parodymų užfiksuotiems duomenims. Be to, pagal AB banko „NORD/LB Lietuva“ sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas gautas pinigines lėšas už parduotus butus panaudojo kitų butų anksčiau minėtų asmenų vardu įsigijimui. Kita gauta piniginių lėšų dalis buvo pervedama į pareiškėjo „Visa Elektron“ mokėjimo kortelės sąskaitą tame pačiame banke, iš kurios jis tas sumas nuimdavo grynais pinigais, o vėliau papildydavo savo tą pačią atsiskaitomąją sąskaitą grynų pinigų įnašais ir mokėjo UAB „Mabilta“ už įsigyjamus butus. Taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos konsulinis departamentas informavo, kad nėra duomenų, jog E. G., A. V., A. V. būtų kada nors išduota viza atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad butų įsigijimui naudojo ne savo, o minėtų Rusijos piliečių jam perduotas lėšas. Tai reiškia, kad sandoriais – Rusijos piliečių išduotais įgaliojimais pareiškėjui, butų pirkimu iš UAB „Mabilta“ ir vėliau įsigytų butų pardavimu Rusijos piliečių, o ne paties pareiškėjo vardu buvo siekiama vienintelio tikslo – išvengti mokesčių mokėjimo, todėl už parduotus butus gautos pajamos – 1277000 Lt pagrįstai priskirtos pareiškėjo pajamoms. Pareiškėjo pajamos buvo apmokestintos taikant pareiškėjui palankesnį 15 procentų pajamų mokesčio tarifą. Pareiškėjo 2003 - 2005 metais parduotas turtas yra nauji statiniai ir pastatai, todėl šio turto pardavimo pajamos yra PVM objektas. Šiuo atveju atlygis gautas – 1288300 Lt, prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas vyko šalies teritorijoje. Taip pat pareiškėjas nuo 2005 m. gruodžio 8 d. vykdė individualią veiklą pagal įsigytą verslo liudijimą (taikomosios dailės ir vaizduojamojo meno dirbinių gamyba) ir už 2005 m. gruodžio mėn. gavo 11300 Lt pajamų iš individualios veiklos, kuria jis vertėsi įsigijęs verslo liudijimą. Pareiškėjo 2004 ir 2005 m. metinė pajamų suma, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą, viršijo 12 minimalių mėnesinių algų, todėl jis privalėjo sumokėti VSD įmokas bazinei ir papildomai pensijos daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

 

II.

          

           Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl trūkstamų pajamų pagrindimo (senovinių baldų pirkimo – pardavimo) epizodo teismas nurodė, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo patirtos išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo -pardavimo sutartimi su J. L. ((duomenys neskelbtini), Berezovsko m., Rusija), gim. 1972 m. vasario 12 d. dėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt. Papildomai skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtintą kopiją, kur minėtas asmuo paaiškina, kad buvo Lietuvoje nuo 2001 m. spalio 23 d. iki 2001 m. lapkričio 2 d. ir pirko iš pareiškėjo senus daiktus (komodą paveikslą, kėdes, stalą, indaują seną laikrodį, seną indų komplektą) ir sumokėjo pareiškėjui 99000 Lt. Šiame epizode ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjas iš tikrųjų pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį pardavė J. L. senovinius daiktus ir gavo už juos 99000 Lt ir gali jais grįsti 2003 m. patirtas išlaidas, ar minėtos išlaidos buvo iš kitų, neapmokestintų šaltinių. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nesutinka su epizodo vertinimu ir nesutikimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartyje išdėstytomis nuostatomis (adm. b. Nr. A17 -301/2007, t.y. dėl įrodinėjimo naštos). Kad 99000 Lt buvo gauti, pareiškėjo nuomone, patvirtina 2001 m. spalio 29 d. sutartis su J. L. dėl senovinių daiktų pirkimo-pardavimo, J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. notariškai patvirtintas pareiškimas, I. U. ir Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimai. Pareiškėjo manymu, šitoje situacijoje mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą privalėjo atsižvelgti į įrodymų visumą, įskaitant ir į pareiškėjui palankius minėtus tiesioginius įrodymus, o ne į vienintelį prieštaringai vertintą J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolą Nr. 1 (pareiškėjas nurodo, jog nekorektiškai buvo suformuluotas klausimas; asmuo pirko senovinius daiktus, o ne antikvarinius).

Dėl šių aplinkybių teismas nurodė, jog patikrinimo metu buvo gauta iš Rusijos mokesčių administratoriaus informacija ir J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas (liudytojas įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą), kuriame minėtas asmuo parodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu neturėjo. Skundo nagrinėjimo metu pareiškėjas pateikė priešingą J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtintą kopiją kurioje minėtas asmuo jau nurodo, kad pirko iš pareiškėjo senus daiktus ir sumokėjo jam 99000 Lt (vėlesnis, praėjus dviem metams asmens notarinis pareiškimas neatitinka įrodymo sampratos). Šioje situacijoje svarbesni yra pirminiai parodymai, o ne vėliau susiformavę. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai,, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir – LVAT) 2008 m. gruodžio 19 d. adm. b. Nr. A-556-2049/2008 yra pažymėjęs: „...Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai paisė liudytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo metu, o ne paaiškinimų. Liudytojų parodymų metu užfiksuotiems duomenims teiktinas prioritetas, nes tie duomenys gauti suprantant jų davėjams apie galimą gresiančią atsakomybę, jei jie būtų melagingi ar iškraipyti kitiems asmenims nenaudinga linkme...“.

Teismo nuomone, liudytojo J. L. 2007 m. kovo 15 d. apklausos protokolas yra objektyvus įrodymas paneigiantis, jog iš pareiškėjo buvo pirkti senoviniai daiktai už 99000 Lt, J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo turinys prieštarauja kitų įrodymų visumai. Esant tokiai situacijai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.63-2243) 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių“ (Žin., 2004, Nr.86-3156) 4 d. taip pat numato, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių mokėtojas į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Tai yra pagrindas, kuriam esant Inspekcija mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikydama išlaidų metodą. Pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo MAĮ 68 straipsnio taikymo teismas įvertino kaip nepagrįstus, nes patikrinimas pradėtas 2008 m. gruodžio 15 d., todėl, vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius mokesčius gali apskaičiuoti už einamuosius (2008 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (2007 m., 2006 m. , 2005 m., 2004 m. ir 2003 m.). Pareiškėjo tikrintas GPM ir PVM laikotarpis yra 2003 m. - 2005 m., todėl MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra pažeistos. Inspekcija pareiškėjo pateiktą 2001 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo sutartį vertino tik tuo aspektu, kad pareiškėjas pagal šią sutartį gautomis pajamomis grindė savo 2003 m. patirtas išlaidas, tai yra tikrinto laikotarpio išlaidas, kurios yra reikšmingos mokesčio apskaičiavimui (mokesčiai už 2001 m. neskaičiuoti).

Dėl bylos epizodo, susijusio su pinigų dovanojimo sandorių vertinimu, teismas nurodė, kad D. S. (pareiškėjo sesuo) 2003 m. spalio 20 d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją kurioje deklaravo 210000 Lt turto pardavimo pajamas už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti motinai I. U.. Pagal 2003 m. spalio 28 d. pinigų dovanojimo sutartį D. S. 210000 Lt padovanojo motinai I. U.. I. U. 2003 m. spalio 28 d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją kurioje deklaravo dovanotas dukters D. S. 210000 Lt pinigines lėšas bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti sūnui K. U.. Pagal 2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutartį I. U. (pareiškėjo motina) pareiškėjui padovanojo 210000 Lt. Pareiškėjas nesutiko su šios situacijos įvertinimu ir nurodė, jog mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo nuomone, šios situacijos įvertinimui yra svarbi LVAT 2007 m. liepos 17 d. administracinė byla Nr. A11-719/2007 (paminėta teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą).

           Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog situacijos faktinės aplinkybės neginčijamos, iš esmės tiek skunde, sprendimuose, atsiliepime į skundą aptariama sandorio veiksmų seka yra ta pati, tačiau situacijos įvertinimas netapatus. Vertindamas su šia situacija susijusius veiksmus, rašytinius įrodymus ir su šiuo ginču susijusius teisės aktus, teismas padarė išvadą, jog Inspekcija pagrįstai konstatavo kad D. S. ir pareiškėjas įformino pinigų dovanojimo sutartis su motina I. U. turėdami tikslą - gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti pajamų mokesčio mokėjimo, kadangi pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, kad dovanos tarp vaikų ir tėvų neapmokestinamos, o dovanos tarp brolio ir sesers tuo metu nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. Nuo D. S. pinigų dovanojimo motinai I. U. bei motinos pinigų dovanojimo pareiškėjui praėjo trumpas laikas - tik 6 dienos, todėl sprendime padaryta išvada, kad prieš dovanojant motinai pinigus 210000 Lt, šalys žinojo apie jų perdovanojimą, tą patvirtina šalių paaiškinimai bei pateiktos brangaus turto įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijos. D. S. 2008 m. spalio 15 d. pateiktame paaiškinime nurodė, jog žinojo, kad minėta pinigų suma bus padovanota pareiškėjui, todėl D. S. apie 180000 Lt pervedė į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, likusią sumą - 30000 Lt perdavė grynais. Taip pat nurodė, kad pinigų dovanojimo sutartį sudariusi notarė, pasiūlė išvengiant didelių mokesčių mokėjimo dovanojimo sutartį pasirašyti su motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju. Pateiktame 2008 m. lapkričio 5 d. paaiškinime I. U. teigė, kad 210000 Lt D. S. pervedė tiesiogiai į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą, nes taip buvo patogiau. Teismo nuomone, pagrįstai konstatuota, kad pagal tuo metu galiojusią GPMĮ redakciją sesers dovanos broliui nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, todėl pareiškėjui tiesiogiai sudarius pinigų dovanojimo sutartį su seserim D. S., nuo gautų pajamų būtų atsiradusi prievolė apskaičiuoti 33 proc. pajamų mokesčio (pagrįstai vadovautasi MAĮ 10 straipsniu ir taikyta 69 straipsnio 1 dalis (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą), pagrįstai patvirtinta, jog pareiškėjas iš D. S. gavo dovanų 210000 Lt pajamų, nuo kurių atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. pajamų mokesčio.

           Dėl bylos epizodo, susijusio su butų pirkimu - pardavimu (UAB „Mabilta“) teismas nurodė, kad mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas pagal Rusijos piliečių J. G., A. V. bei A. V. įgaliojimus, vykdė jų vardu nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorius Lietuvoje ir tokia veikla atitiko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies sampratą bei pareiškėjas turėjo pajamas už parduotus butus. Teismo vertinimu, remiantis patikrinimo metu surinkta medžiaga buvo konstatuota, jog J. G. 2007 m. kovo 29 d. liudytojo apklausos protokole parodė, kad nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus pareiškėjui nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimui. Analogiškai 2007 m. kovo 19 d. liudytojo apklausos protokole A. V. parodė, kad nepirko buto Vilniuje, pinigų jo įsigijimui pareiškėjui neperdavė, iš pareiškėjo pinigų už parduotą butą taip pat negavo, o tik už 5000 rublių atlygį pasirašė įgaliojimą nepažįstamam asmeniui. Teismas akcentavo, jog esant prieštaringiems parodymams, prioritetas teiktinas liudytojų parodymų metu užfiksuotiems duomenims. Be to, pagal AB banko „NORD/LB Lietuva“ sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas gautas pinigines lėšas už parduotus butus panaudojo kitų butų anksčiau minėtų asmenų vardu įsigijimui. Kita gauta piniginių lėšų dalis buvo pervedama į pareiškėjo „Visa Elektron“ mokėjimo kortelės sąskaitą tame pačiame banke, iš kurios jis tas sumas nuimdavo grynais pinigais, o vėliau papildydavo savo tą pačią atsiskaitomąją sąskaitą grynų pinigų įnašais ir mokėjo UAB „Mabilta“ už įsigyjamus butus. Taip pat Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas informavo, kad nėra duomenų, jog J. G., A. V., A. V. būtų kada nors išduota viza atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad butų įsigijimui naudojo ne savo, o minėtų Rusijos piliečių jam perduotas lėšas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog sandoriais - Rusijos piliečių išduotais įgaliojimais pareiškėjui, butų pirkimu iš UAB „Mabilta“ ir vėliau įsigytų butų pardavimu Rusijos piliečių, o ne paties pareiškėjo vardu, buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, už parduotus butus gautos pajamos - 1277000 Lt – pagrįstai priskirtos pareiškėjo pajamoms (pagrįstai taikytas MAĮ 69 straipsnis).

           Dėl pridėtinės vertės mokesčio įstatymo taikymo teismas išaiškino, jog Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr.35-1271) 3 straipsnyje (originali redakcija) buvo nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. PVM įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (originali redakcija) buvo nustatyta, kad ekonominė veikla - veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Ekonominė veikla yra vienas iš pagrindinių požymių nustatant, ar konkreti veikla yra PVM objektas. Veikla laikoma ekonomine veikla, jei ji yra atlygintina (tai yra, veikla, kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų). Šis ekonominės veiklos požymis patikrinimo metu nustatytas - pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš viso gavo 1288300 Lt pajamų (1277000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą ir 11300 Lt iš veiklos pagal verslo liudijimą).

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo 2003 m. - 2005 m. parduotas turtas yra nauji statiniai ir pastatai, todėl vadovaujantis aukščiau paminėto įstatymo nuostatomis šio turto pardavimo pajamos yra PVM objektas. Gautas atlygis - 1288300 Lt (1277000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą ir 11300 Lt iš veiklos pagal verslo liudijimą), prekių tiekimas ir paslaugų teikimas vyko šalies teritorijoje. PVM įstatymo 71 straipsnyje numatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti bei mokėti į biudžetą PVM tenka Lietuvos apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas ir kurių bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 100000 Lt. pareiškėjo PVM apmokestinamosios pajamos 100000 Lt per metus (per paskutinius 12 mėnesių) viršijo 2003 m. liepos mėn., tačiau pareiškėjas, pažeisdamas PVM įstatymo 71 straipsnio ir 92 straipsnio (originalios redakcijos) nuostatas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą PVM. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti ir tenkinti skundą pagrindo nėra.

 

III.

 

           Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai akcentuoja, jog, apelianto nuomone, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija neteisingai vertino mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, todėl ginčijamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo, taip pat skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos. Tiek centrinio mokesčių administratoriaus sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime yra teigiama, kad yra nustatyti visi trys privalomieji pareiškėjo individualios veiklos požymiai, tačiau šie teiginiai nepagrįsti visapusišku teisiškai reikšmingų aplinkybių ištyrimu ir surinktais įrodymais. Centrinis mokesčių administratorius, nesigilindamas į bylos aplinkybes, tiesiogiai lemiančias apelianto apmokestinimą, perrašė daugelyje kitų mokestinių ginčų bylų naudojamus šabloninius sakinius, trafaretines išvadas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad joms daryti (perrašyti) nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo (ypač dėl Mokesčių administravimo įstatymo  69 ir 70 straipsnių taikymo). Apeliantas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jam pateiktame skunde išdėstytus argumentus, teisiškai reikšmingas aplinkybes, o jų nevertinimo nemotyvavo.

            Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas be tretysis suinteresuotasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

           Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas kilo ir mokesčiai bei kitos su jais susijusios papildomos sumos  pareiškėjui buvo apskaičiuoti dėl šių pagrindinių epizodų:

1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo patirtos išlaidos 2003 m. 25974 Lt didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas. Pareiškėjas trūkstamas pajamas grindė 2001 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo sutartimi sudaryta su J. L. (gyv. (duomenys neskelbtini), Berezovsko m., Rusija), gim. 1972 m. vasario 12 d., dėl senovinio paveikslo, senovinės komodos, kėdės, stalo, servanto, senovinio laikrodžio, senovinio indų komplekto pardavimo už 99000 Lt. Ikiteisminėje skundo nagrinėjimo stadijoje pareiškėjas pateikė J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimo nepatvirtintą kopiją, kur minėtas asmuo paaiškina, kad buvo Lietuvoje nuo 2001 m. spalio 23 d. iki 2001 m. lapkričio 2 d. ir pirko iš pareiškėjo senus daiktus (komodą, paveikslą, kėdes, stalą, indaują, seną laikrodį, seną indų komplektą) bei sumokėjo pareiškėjui 99000 Lt. Šiame epizode ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjas iš tikrųjų pagal 2001 m. spalio 29 d. sutartį pardavė J. L. senovinius daiktus ir gavo už juos 99000 Lt ir ar gali jais grįsti 2003 m. patirtas išlaidas, ar, priešingai, minėtos išlaidos buvo iš kitų, neapmokestintų šaltinių;

2) mokestinio patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog D. S. (pareiškėjo sesuo) 2003 m. spalio 20 d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją, kurioje deklaravo 210000 Lt turto pardavimo pajamas už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti motinai I. U.. Pagal 2003 m. spalio 28 d. pinigų dovanojimo sutartį D. S. 210000 Lt padovanojo motinai I. U.. I. U. 2003 m. spalio 28 d. pateikė brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją, kurioje deklaravo dovanotas dukters D. S. 210000 Lt pinigines lėšas bei nurodė, kad 210000 Lt piniginės lėšos numatomos dovanoti sūnui K. U.. Pagal 2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutartį I. U. (pareiškėjo motina) pareiškėjui padovanojo 210000 Lt. Mokesčių administratorius, įvertinęs šiuos sandorius, sprendime konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusią Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakciją sesers dovanos broliui nebuvo priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, todėl pareiškėjui tiesiogiai sudarius pinigų dovanojimo sutartį su seserim D. S., nuo gautų pajamų būtų atsiradusi prievolė apskaičiuoti 33 proc. pajamų mokesčio. Todėl vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis (mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą), buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas iš D. S. gavo dovanų 210000 Lt pajamų, nuo kurių atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

3) mokesčių administratorius nustatė, jog tikrintu laikotarpiu (2003 – 2005 m.) pareiškėjas pagal Rusijos piliečių E. G., A. V. V. bei A. N. V. įgaliojimus, vykdė jų vardu nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius Lietuvoje. Išanalizavęs šiuos sandorius, mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas sandorius su UAB "Mabilta" dėl butų, esančių Ukmergės g., Vilniuje, pirkimo - pardavimo, sudarinėjo Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų prievolės registruoti individualią veiklą, susijusią su prekyba nekilnojamuoju turtu, taip pat su šia veikla susijusių mokestinių teisinių pasekmių (prievolės mokėti gyventojų pajamų mokestį ir pridėtinės vertės mokestį). Todėl, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių administratorius pajamas už parduotus butus priskyrė pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms.

 

Dėl 2001 m. spalio 29 d. pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos su J. L., vertinimo

 

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiame epizode ginčas dėl mokesčių administratoriaus padarytų  išvadų yra siejamas su dviem pagrindiniais aspektais: materialiuoju (keliant klausimą dėl įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas gavo 99000 Lt pajamų būtent pagal 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo - pardavimo sutartį sudarytą su J. L., pakankamumo bei patikimumo) bei formaliuoju (procedūriniu), t. y. keliant klausimą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino taikymo.

Akcentuotina, jog  dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) yra išaiškinęs, jog „įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas“. Taigi, kaip pripažįstama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, išvados apie mokesčio mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška  pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112) 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 99000 Lt pajamų, jo teigimu gautų pagal 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą su J. L., gavimo realumą įrodinėja remdamasis pačiu paprastą rašytinę formą atitinkančios sutarties (t. 2, b. l. 16) buvimo faktu, taip pat J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. notariškai patvirtintu pareiškimu, kuriame šis asmuo nurodė, jog pirko iš pareiškėjo senovinius daiktus ir sumokėjo 99000 Lt (t. 1, b. l. 103), ir I. U. bei Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimais, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas iš tiesų turėjo senovinius daiktus ir pardavė juos J. L. (t. 1, b. l. 120 – 121, 129; t. 2, b. l. 47 -48). Kaip jau buvo konstatuota, vien tik senovinių daiktų pirkimo - pardavimo sutarties, kaip formalaus įrodymo, pateikimas per se negali būti pripažįstamas tinkamu realaus pajamų gavimo fakto pagrindimu, neįvertinus visų kitų su galimu pajamų gavimu susijusių faktinių aplinkybių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, siekdamas surinkti duomenis apie 99000 Lt pajamų gavimo realumą kreipėsi į Rusijos Federacijos mokesčių administratorių, kuris suteikė oficialią informaciją (J. L. 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokolas, t. 1, b. l. 199 – 203), jog apklausos metu Rusijos Federacijos gyventojas J. L. nurodė, kad nepirko iš pareiškėjo antikvarinių daiktų, už juos nemokėjo, tokios pinigų sumos tuo metu neturėjo. Be to, Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus 2007 m. kovo 21 d. rašte Nr. 05-57/02795 Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui buvo nurodyta, jog J. L. parašas apklausos protokole vizualiai neatitinka parašo 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo - pardavimo sutartyje (t. 1, b. l. 199). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad J. L. 2007 m. kovo 15 d. apklausos protokolas ir kita Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus suteikta informacija yra objektyvūs įrodymai, paneigiantys, kad J. L. sumokėjo pareiškėjui 99000 Lt už pirktus senovinius daiktus. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti įrodymai (J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas, I. U. bei Č. D. 2009 m. gegužės 7 d. pareiškimai) negali būti vertinami kaip patikimi ir objektyvūs. Jie nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų pagrįstumo ir iš esmės yra sietini tik su mokestinio ginčo metu pareiškėjo pasirinkta gynybine pozicija (versija) dėl kelių esminių priežasčių. Visų pirma, J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas neatitinka įstatyme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje) apibrėžtos įrodymo sampratos, nes mokesčių administratoriui bei teismui buvo pateikta tik įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtinta užsienio valstybės oficialaus dokumento šviesokopija. Antra, pats J. L. 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimas buvo surašytas jau vykstant (prasidėjus) mokestiniam ginčui (t. 1, b. l. 95), t. y. pareiškėjui pateikus skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-298, kuriuo buvo patvirtintas pareiškėjo atžvilgiu surašytas patikrinimo aktas. Trečia, minėtas pareiškimas tiesiogiai prieštarauja pirminiam J. L. paaiškinimui, užfiksuotam 2007 m. kovo 15 d. liudytojo apklausos protokole (šios apklausos metu, priešingai nei surašant 2009 m. rugpjūčio 7 d. pareiškimą, J. L. buvo oficialiai įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų įrodymų davimą). Ketvirta, pats pareiškėjas 2006 m. lapkričio 15 d. teikdamas savo pirminį paaiškinimą mokesčių administratoriui dėl 2001 m. spalio 29 d. pirkimo – pardavimo sutarties su J. L. nepateikė jokių duomenų apie tai, kad sudarant ir/ar vykdant šį sandorį būtų dalyvavusi I. U. bei Č. D. (t. 2, b. l. 17 – 19), todėl akivaizdu, jog, nagrinėjant šį mokestinio ginčo epizodą, nėra jokio objektyvaus pagrindo remtis bei vadovautis daug vėlesniais šių asmenų pareiškimais ar jų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas (negalėjo pagrįsti 2003 m. patirtų išlaidų, kurios 25974 Lt buvo didesnės už dokumentais pagrįstas pajamas). Todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, ir gyventojų pajamų mokestį už 2003 m. teisėtai apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis). Įvertinus 2003 m. gautų pajamų sumas ir piniginių lėšų likučius, pagrįstai nustatyta, kad patirtoms išlaidoms padengti pareiškėjas naudojo kitas 25974 Lt dydžio neapmokestintas pajamas, kurios privalėjo būti apmokestintos 33 proc. dydžio gyventojų pajamų mokesčio tarifu (Gyventojų pajamų mokesčio 6 straipsnio 3 dalis (2002 m. liepos 2 įstatymo Nr. IX-1007 redakcija)).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo argumentą, jog mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, padarė esminių procedūrinių pažeidimų, t. y. pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, įpareigojančias šiuo atveju taikyti mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiuo atveju, mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo patikrinimą, gyventojų pajamų mokestį apskaičiavo būtent už 2003 m. laikotarpį, kuris patenka į penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2008 m. gruodžio 15 d.; t. 1, b. l. 130). Kaip matyti iš mokesčių administratoriaus surašyto pareiškėjo mokestinio patikrinimo akto turinio, atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinami gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimui svarbūs duomenys būtent apie pareiškėjo 2003 m. gautas pajamas, taip pat apie 2003 m. patirtas išlaidas (t. 1, b. l. 131). Akivaizdu, jog šiuo atveju mokestinio patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo už 2001 m. mokestinį laikotarpį, kadangi mokesčių administratorius netyrė, nenagrinėjo bei nenustatinėjo su šiuo laikotarpiu sietinų pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų. Atliekant mokestinį patikrinimą 2001 m. spalio 29 d. senovinių daiktų pirkimo - pardavimo sutartis buvo vertinamas vien tik kaip paties pareiškėjo pateiktas įrodymas, pagrindžiantis jo turto įsigijimo šaltinius (gautas pajamas bei turėtas išlaidas) būtent 2003 m. mokestiniu laikotarpiu, kuriam nagrinėjamu atveju netaikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) senaties terminas (į šią sutartį buvo atsižvelgta tik kaip į bylai įrodomąją reikšmę turintį faktą, vertinant  2003 m. mokestinį laikotarpį). Akcentuotina, jog nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis) įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės). Pažymėtina, jog iš esmės tokios nuostatos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. administracines bylas Nr. A8 – 693/2007, A442 - 206/2009, A556-1073/2010).

 

 

Dėl pareiškėjo, jo sesers bei motinos sudarytų pinigų dovanojimo sandorių vertinimo

 

Pareiškėjas, ginčydamas mokesčių administratoriaus išvadas dėl dovanojimo sandorių (2003 m. spalio 28 d. pinigų dovanojimo sutartį pagal kurią pareiškėjo sesuo D. S. 210000 Lt padovanojo motinai I. U. ir 2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutarties pagal kurią I. U. (pareiškėjo motina) pareiškėjui padovanojo 210000 Lt) nurodo, jog šie dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne siekiant mokestinės naudos, o siekiant įvykdyti jų motinos I. U. valią dėl jai priklausančio turto disponavimo, t. y. padėti jai sutvarkyti nekilnojamojo turto ir finansinius reikalus, kurių ji dėl savo amžiaus ir sveikatos savarankiškai sutvarkyti negalėjo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.465 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Taigi dovanojimu laikytinas toks neatlygintinas turto perdavimas kitam asmeniui, kuriam paprastai būdingas vienintelis tikslas - apdovanoti apdovanotąjį, suteikti jam tam tikrą materialią ar nematerialią naudą (perduoti turtą ar turtinę teisę (reikalavimą)). Akivaizdu, jog dovanojimo sandoris, esant įprastinėmis jo sudarymo sąlygoms bei tikslui, vertintinas kaip teisėtos, įstatymų leidžiamos civilinės apyvartos dalis ir savaime negali būti susietas su atitinkamos mokestinės naudos siekimu ar aplinkybių,  su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, iškreipimu (slėpimu). Taip pat akivaizdu, jog artimųjų giminaičių (tėvų ir vaikų, brolių ir seserų) asmeninių santykių specifika iš esmės leidžia protingai suvokti, jog esant tam tikromis aplinkybėms gali būti siekiama apdovanoti vienas kitą, neatlygintinai suteikti giminaičiams tam tikrą piniginę naudą. Šiuo aspektu svarbu pažymėti ir tai, jog įstatymai nedraudžia ir neriboja tokių dovanojimo sandorių sudarymo tarp artimųjų giminaičių, jei tik šiais sandoriais realizuojant savo civilines teises siekiama teisėtų, įstatymų nuostatas atitinkančių tikslų.

           Analizuojant pareiškėjo, jo sesers bei motinos sudarytus pinigų dovanojimo sandorius mokestiniu teisiniu aspektu konstatuotina, jog šių sandorių sudarymo metu galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcija (2002 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. IX-1007) numatė, jog neapmokestinamosios pajamos yra dovanojimo būdu gautos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių) (17 straipsnio 1 dalies 19 punktas). Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjo, jo sesers bei motinos sudarytais dovanojimo sandoriais buvo siekiama mokestinės naudos, t. y. tikrasis jų ketinimas buvo sesers pinigų dovanojimas pareiškėjui, o tarpinis sandoris (2003 m. spalio 28 d. pinigų dovanojimo sutartis tarp pareiškėjo sesers D. S. ir pareiškėjo motinos I. U.) sudarytas turint vienintelį tikslą išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, kadangi pagal nurodytas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas dovanojimo būdu gautos pajamos iš vaikų ir tėvų yra neapmokestinamos.

Dėl šios aplinkybės pažymėtina, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei pasirinkti vieną iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, rinktis tokį, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Įstatymai taip pat neįpareigoja (nenustato prievolės) rinktis tokį turto perleidimo (sandorių sudarymo) būdą, kuris būtų naudingiausias valstybės biudžetui. Akivaizdu, jog sąžiningai veikiantis asmuo (teisės subjektas, mokesčių mokėtojas) turi teisę bei galimybę numatyti savo veiksmų mokestines pasekmes ir pasirinkti tokį teisėtą veiklos modelį, kuris leistų vykdyti savo veiklą mažiausiomis išlaidomis, jei tik nėra pažeidžiamas draudimo piktnaudžiauti teise principas. Akcentuotina, jog tokios nuostatos, aiškinant vieno iš bendrųjų teisės principų - draudimo piktnaudžiauti teise principo - turinį laikomasi ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje (žr. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Weald Leasing Ltd (Nr. C‑103/09, par. 27). Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą pati savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (žr. pvz. Europos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Weald Leasing Ltd byloje, par. 28 – 30)

Atskleidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principo turinį, teisės doktrinoje ir teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė neturėtų ginti asmens, kuris piktnaudžiauja mokesčių teisės aktais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad mokesčiai turi būti apskaičiuojami sąžiningai, kad draudžiama mokesčio įstatymo nustatytą prievolę pažeisti piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Teisines pasekmes, kylančias nustačius atvejus, kai mokestinės prievolės pažeidžiamos piktnaudžiavimu, apibrėžia  Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis. Joje nurodyta, tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius turi teisę, apskaičiuodamas mokestį, taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Aiškinant minėtą teisės normą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ji taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turi kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. administracines bylas Nr. A556-250/2008, A11–719/2007).

Pabrėžtina, kad šioje byloje mokesčių administratorius laikosi pozicijos, kad vienintelis tarp pareiškėjo sesers ir jo motinos 2003 m. spalio 28 d. sudaryto piniginių lėšų dovanojimo sandorio tikslas buvo mokestinės naudos (mokestinio pranašumo) įgijimas ir, atitinkamai, tikrasis šio tarpinio sandorio tikslas nebuvo pareiškėjo motinos apdovanojimas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia mokesčių administratoriaus išvada iš esmės yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Nors pareiškėjas skunduose teismui nurodo, kad dovanojimo sandoris sudarytas siekiant įvykdyti jo motinos I. U. valią dėl jai priklausančio turto disponavimo, tačiau tokius pareiškėjo argumentus paneigia jo sesers D. S. 2008 m. spalio 15 d. pateiktas pirminis paaiškinimas mokesčių administratoriui, kuriame buvo nurodyta, jog pati D. S. iš anksto žinojo, kad su jos motina sudarytoje dovanojimo sutartyje nurodyta pinigų suma bus padovanota pareiškėjui, o pačią pinigų dovanojimo sutartį pasirašyti su motina, o ne tiesiogiai su pareiškėju pasiūlė sudaryti notarė, nes tokiu būdu būtų išvengta didelių mokesčių mokėjimo (t. 1, b. l. 134). Be to, kaip nustatyta mokestinio patikrinimo metu, pačios 2003 m. spalio 28 d. sutartimi padovanotos piniginės lėšos (210000 Lt) realiai pareiškėjo motinai net nebuvo perleistos, kadangi pareiškėjo sesuo D. S. jas tiesiogiai pervedė į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą (šio fakto neginčija ir pats pareiškėjas). Nagrinėjamu aspektu itin atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal dovanojimo sandorių sudarymą laike (nuo 2003 m. spalio 28 d. dovanojimo sutarties pagal kurią pareiškėjo sesuo D. S. 210000 Lt padovanojo motinai I. U. iki 2003 m. lapkričio 3 d. pinigų dovanojimo sutarties, pagal kurią I. U. (pareiškėjo motina) pareiškėjui padovanojo tą pačią pinigų sumą, praėjo 6 dienos), tos pačios piniginių lėšų sumos dovanojimas iš vieno asmens kitam, o po to ir trečiam asmeniui vyko sparčiu tempu. Ši faktinė aplinkybė taip pat leidžia teigti, jog galutinis piniginių lėšų gavėjas jau buvo aiškus prieš sudarant dovanojimo sandorius. Tuo tarpu, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, vienas iš esminių objektyvių pagrindų, įrodančių mokestinės naudos siekimą ir leidžiančių taikyti turinio prieš formą principą yra pripažįstama aplinkybė, jog nebūtini tarpiniai sandoriai, leidę sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, buvo atlikti per trumpą laiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 yra konstatavęs, kad vien trumpo laiko tarpe įvykusių sandorių daugėtas, nesant kitų aplinkybių, patvirtinančių tokių sandorių būtinumą, yra pakankamas pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudaryti dovanojimo sandoriai turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu, be to, šie sandoriai įvyko per trumpą laiko tarpą (6 kalendorines dienas). Teisėjų kolegija pripažįsta, jog šie sandoriai buvo sudaromi pažeidžiant draudimo piktnaudžiauti teise principą, o vienintelis jų tikslas buvo mokestinės naudos siekimas (mokestinio pranašumo įgijimas). Byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusias išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu. Todėl ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pagrįstai ir teisėtai buvo pripažinta, jog pareiškėjas būtent iš savo sesers D. S., o ne iš motinos I. U., gavo dovanų 210000 Lt pajamų sumą, nuo kurios atsirado prievolė apskaičiuoti 33 proc. gyventojų pajamų mokesčio (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 3 dalis bei 6 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl pareiškėjo vykdytų nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorių

 

            Išanalizavęs 2003 m. sausio 1 d. – 2005 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjo K. U. pagal duotus Rusijos piliečių įgaliojimus vykdytus pirkimo – pardavimo sandorius mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas sandorius su UAB "Mabilta" dėl butų, esančių Ukmergės g., Vilniuje, pirkimo - pardavimo, sudarinėjo Rusijos piliečių vardu tik tam, kad išvengtų prievolės registruoti individualią veiklą, susijusią su prekyba nekilnojamuoju turtu, taip pat su šia veikla susijusių mokestinių teisinių pasekmių (prievolės mokėti gyventojų pajamų mokestį ir pridėtinės vertės mokestį). Pareiškėjo teigimu, jis butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, todėl nevykdė ir negalėjo vykdyti individualios veiklos. Anot pareiškėjo, Rusijos Federacijos piliečiai J. G., A. V. ir A. V. išdavė jam įgaliojimus siekdami įsigyti butus Lietuvoje. Šie piliečiai jį įgaliojo jų vardu nupirkti ir parduoti konkrečius butus Ukmergės gatvėje Vilniuje, sutvarkyti su butų pirkimu – pardavimu susijusius formalumus, pasirašyti sutartis ir kitus dokumentus, atsiimti ir pervesti pinigus. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog, patogumo dėlei, atsiskaitymai už butus iš dalies vykdavo ir naudojantis jo banko sąskaita, tačiau gautais pinigais jis nedisponavo ir jokių teisių į juos neturėjo, už butus gautus pinigus grąžino Rusijos piliečiams, nors  pinigų perdavimo metu neprašė raštu patvirtinti pinigų perdavimo fakto.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiame mokestinio ginčo epizode iš esmės keliamas klausimas yra susijęs su vertinimu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų apie pareiškėjo iš prekybos nekilnojamuoju turtu  gautų piniginių lėšų priskyrimą jo vykdytos individualios veiklos pajamoms ir pajamoms iš ekonominės veiklos pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo prasme. Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad pats jis butų nepirko ir nepardavė, pajamų už tai negavo, o nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius sudarinėjo Rusijos Federacijos piliečių vardu. Nagrinėjant šį mokestinio ginčo epizodą būtina atsižvelgti į tai, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

            Remiantis mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais buvo nustatyta, jog Rusijos Federacijos piliečiai J. G. bei A. V. šios valstybės kompetentingų institucijų apklausiami kaip liudytojai 2007 m. kovo 29 d. bei 2007 m. kovo 19 d. liudytojų apklausos protokoluose parodė, jog nepirko butų Vilniuje, pinigų pareiškėjui jų įsigijimui neperdavė, už parduotus butus pinigų iš pareiškėjo negavo, už atlygį tik pasirašė įgaliojimus nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimui. Remiantis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento pateikta informacija minėtiems Rusijos Federacijos piliečiams nebuvo suteiktos vizos atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas butų įsigijimui naudojo pinigines lėšas būtent iš savo asmeninės banko sąskaitos (t. 1, b. l. 135 – 140). Būtent atsižvelgus į šiuos duomenis buvo konstatuota, jog pareiškėjas K. U. sandorius su UAB „Mabilta“ dėl butų pirkimo – pardavimo sudarinėjo pats ir būtent jis yra tikrasis naudos (pajamų už parduotus butus) gavėjas, kuriam kyla prievolė  apskaičiuoti bei sumokėti su šių pajamų gavimu susijusius mokesčius. Nors pareiškėjas ginčydamas šias mokesčių administratoriaus išvadas pateikė raštiškus notaro patvirtintus J. G., A. V., A. V. pareiškimus apie tai, kad pinigus už parduotus butus jie gavo, tačiau šių pareiškimų turinys prieštarauja pirminiams minėtų asmenų parodymams, užfiksuotiems liudytojų apklausos protokoluose. Be to, byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad butų įsigijimui realiai buvo naudojamos Rusijos Federacijos piliečių perduotos piniginės lėšos. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apmokestino iš butų pirkimo – pardavimo veiklos pareiškėjo gautas pajamas. Todėl šioje mokestinio ginčo dalyje pareiškėjo skundas taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas.

 

            Įvertinus aukščiau nurodytus faktus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                           Laimutis Alechnavičius

 

     Irmantas Jarukaitis

 

                                                                                                                 Romanas Klišauskas