Administracinė byla Nr. A-1137-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02594-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. L. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 23 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. SPRE-459 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-3237 (toliau – ir Valdybos Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad ginčijami sprendimai netesėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą kaip UAB „Almand“ darbuotojas. Kadangi pareiškėjas pagal darbo sutartis dirbo Lietuvoje, už jį, kaip UAB „Almand“ darbuotoją buvo mokami mokesčiai, todėl, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nuostatomis, jam turi būti garantuojama teisė į socialinę apsaugą. Ginčijami sprendimai grindžiami objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI, Darbo inspekcija) 2015 m. atlikti patikrinimai neturi jokios įrodomosios galios pareiškėjo darbinės veiklos nustatymui, kadangi minėta institucija patikrinimus atliko įmonės (UAB „Almand“), o ne šios įmonės darbuotojų atžvilgiu. Skundžiamuose sprendimuose nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis. Kadangi pareiškėjo su UAB „Almand“ sudarytos darbo sutartys nėra panaikintos ir yra galiojančios, pareiškėjui taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.
3. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami sprendimai taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų bei prieštarauja bendrai taikytinos teisės taisyklei – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Lenkijos kompetentingai įstaigai nustačius, kad pareiškėjui taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, Tarnyba per Reglamento Nr. 987/2009 nustatytą terminą dėl tokio sprendimo jokių prieštaravimų nepateikė, todėl jis tapo galutiniu. Tarnyba ginčijamu sprendimu pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje jie dirbo pagal darbo sutartį (Reglamento Nr. 883/2004 13 str. 3 d.) ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes nesant pateiktam prieštaravimui Lenkijos kompetentingai įstaigai, pareiškėjui nustatytos Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis. Šią aplinkybę patvirtina faktas, jog Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.
4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas skundo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
5. Atsakovas nurodė, kad Darbo inspekcija atliko UAB „Almand“ veiklos patikrinimus, kurių metu nustatyta, kad faktiškai UAB „Almand“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai, taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje.
6. Atsakovas teigė, kad nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties, todėl ginčijamu Tarnybos sprendimu pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad jo darbo sutarties su UAB „Almand“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo T. L. J. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Almand“ darbuotojas, minėtais laikotarpiais pareiškėjas dirbo reklamos agento darbą pagal su UAB „Almand“ 2014 m. spalio 28 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 10/10/2014. Be to, pareiškėjas Lenkijoje vertėsi individualia veikla. Tarnyboje 2015 m. balandžio 23 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 180000/511/59/2015, kuriuo informuojama, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatomis, laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2015 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (7.16) S2-18281 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. (7.16) S2-20938 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama pateikti papildomus dokumentus, būtinus sprendimo dėl taikytinos teisės nustatymo priėmimui, tačiau tokie dokumentai Tarnybai pateikti nebuvo. Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2)S2-39116 kreipėsi į VDI dėl UAB „Almand“ veiklos patikrinimo. VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 pranešė Tarnybai, kad patikrinus UAB „Almand“ veiklą nustatyta, jog faktiškai šios įmonės darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, šios įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, o jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus.
9. Teismas taip pat nustatė, jog Tarnyboje 2016 m. vasario 26 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Tarnyba 2016 m. kovo 31 d. sprendimu „Dėl taikytinų teisės aktų T. L. J. nustatymo“ Nr. SPRE-459 atsisakė išduoti pareiškėjui Al pažymėjimą ir nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Almand“ laikotarpiu pareiškėjui taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Toks sprendimas grindžiamas VDI Tarnybai pateiktais duomenimis apie UAB „Almand“ veiklą, pagal kuriuos nustatyta, kad faktiškai šios įmonės darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. SPRE-459, 2016 m. gegužės 2 d. pateikė skundą Valdybai prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą. Valdyba 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. SPRE-459“ Nr. (1.45)I-3237 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas, įvertinęs aktualų teisinė reguliavimą, konstatavo, jog atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti ir į asmens vykdomos veiklos apimtis. Atitinkamai teismas sprendė, kad Darbo inspekcijos nustatyti duomenys sudarė pagrindą teigti, jog pareiškėjas faktiškai Lietuvoje nedirbo, todėl vien tos aplinkybės, kad pareiškėjas buvo pasirašęs darbo sutartį su UAB „Almand“ ar buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės.
11. Teismas nurodė, jog Tarnyba sprendimą, kuriuo nepritariama 2015 m. balandžio 23 d. gautam Lenkijos kompetentingos įstaigos rašte Nr. 180000/511/59/2015 pateiktam pareiškėjui taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymui, priėmė tik 2016 m. kovo 31 d., t. y. praėjus Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nustatytam 2 mėnesių terminui, tačiau, teismas vertino, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktas teisės aktų nustatymas tokiu atveju netampa galutiniu, kadangi šiuo atveju Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnis pareiškėjo atžvilgiu apskritai netaikytinas, nes pareiškėjas realiai dirbo tik vienoje valstybėje narėje, t. y. Lenkijoje.

III.

12. Pareiškėjas T. L. J. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
13. Apeliantas nurodo, kad teismas apskritai nevertino ir nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui bei neatsižvelgė, jog Tarnybos sprendimas priimtas padarant esminį procedūrinį, Reglamentuose nustatytą, pažeidimą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesniajai šaliai, todėl yra neatitinkantis suformuluotos administracinių teismų praktikos.
14. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui, bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo sprendimuose bei procesiniuose dokumentuose teigia neva pareiškėjo darbo santykiai Lietuvos Respublikoje buvo fiktyvūs, tačiau atsakovo teismui pateikti dokumentai – informaciniai raštai apie UAB ,,Almand“ nurodyta, kad remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių minėtos įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą. Šių įrodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Kadangi teismas dėl neįvykusių inicijuotų patikrinimų nepasisakė, dokumentų neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis, todėl sprendimas yra šališkas, nepagrįstas, ir neteisėtas.
15. Nurodo, kad ginčijamas Tarnybos Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, t. y. jis yra neargumentuotas, prieštaringas ir neatitinka tikrovės. Teismas neveertino ginčo sprendimų, nesiaiškino, ar jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis, motyvuoti, ar sprendimo turinys aiškus ir pakankamas, ar nėra dviprasmiškas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad priešingai nei nurodoma sprendime, 2015 m. ir 2016 m. atlikti patikrinimai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis Lietuvoje dirbo. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismas turėjo spręsti, jog Tarnyba priimdama sprendimą taikyti Lenkijos teisės aktus pareiškėjui ir taip pakeitusi (apribojusi) jo teises, turėjo papildomai argumentuoti tokio sprendimo priėmimo priežastis, t. y. Pagrįsti, kokios pasikeitusios aplinkybės darė įtaką priešingo, nei Lenkijos kompetetingos įstaigos sprendimo priėmimą. Iš ginčijamo sprendimo šių aplinkybių nėra galimybės suprasti, kadangi sprendime nurodomi tik du faktai, kad pareiškkėjas dirbo Lietuvoje ir buvo draudžiamas kaip UAB ,,Almand“ darbuotojas, bei nepagrįstomis objektyviais duomenimis prielaidomis apie UAB ,,Almand“ ir jos darbuotojų fuktyvią veiklą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus, neatliko išsamaus ir visapusiško įrodymų tyrimo.
16. Nurodo, jog atsakovas pats įvardijo socialinio draudimo laikotarpius, todėl anot pareiškėjo, jei asmuo tuo laikotarpiu buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje, joje ir dirbo. Tačiau Tarnybos sprendimas grindžiamas įmonės atliktais patikrinimai, dėl kurių nebuvo priimti jokie instituciniai sprendimai ir nebuvo surašyti jokie UAB ,,Almand“ patikrinimo aktai. Pareiškėjo darbo sutartis nėra nutraukta ar nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
17. Atkreipia dėmesį, kad į Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio, kuriame nustatyta Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio įgyvendinimo tvarka, 1, 2 ir 3 dalių ir į 6 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pažymi, kad taikytinos valstybės narės teisės aktų nustatymas yra reglamentuotas, nustatytos procedūros bei terminai. Nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti taikomas dviejų mėnesių terminas. Nurodo, jog Tarnybos sprendimas grindžiamas tuo, kad 2015 m. balandžio 23 d. Lenkijos kompetetingos įstaigos sprendimas dėl pareiškėjui taikytinos teisės netapo galutiniu. Pažymi, jog Lenkijos kompetetingos įstaigos raštas sudarytas 2015 m. balandžio 23 d., o ginčijamas Tarnybos sprendimas priimtas 2016 m. kovo 31 d., t. y. praėjus beveik vienerių metų laikotarpiui. Todėl pareiškėjo nuomone, laikinas Lietuvos teisės aktų nustatymas jam tapo galutiniu 2015 m. birželio mėnesį, dėl to atsakovas neturėjo teisinio pagrindo galutinį teisės aktų taikymą pakeisti.
18. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengdamas savo kompetencijos bei skundo nagrinėjimo ribas nepagrįstai sprendė, jog Lenkijos kompetetingos įstaigos sprendimas taikyti pareiškėjui Lietuvos socialinio draudimo teisę, netapo galutiniu suėjus dviejų mėnesių terminui, nes atsakovas tokio reikalavimo nereiškė. Todėl buvo pažeistas Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 2 dalis.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Tarnyba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. SPRE-459, kuriuo Tarnyba nusprendė atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą ir nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su UAB „Almand“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-3237, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.
24. Šiuo klausimu byloje nustatyta, kad Tarnyba 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. SPRE-459 nusprendė atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą ir nustatyti, kad pareiškėjo darbo sutarties su UAB „Almand“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinusi VDI atliktų UAB „Almand“ patikrinimų rezultatus, nustatė, kad faktiškai UAB ,,Almand“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo – įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka. Pareiškėjas Tarnybos sprendimą apskundė Valdybai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (1.45)I-3237, jį atmetė, papildomai konstatavo, kad UAB „Almand“ su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis sudarytos darbo sutartys laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais, siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Almand“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė, kad jis šioje įmonėje buvo įdarbintas ir valstybinio socialinio draudimo bei kitos įmokos (mokesčiai) buvo mokami apsimestinai, darbo sutartus buvo sudarytą siekiant visai kitų, nei su darbo santykiais susijusių, tikslų. Ši aplinkybė savaime patvirtina, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl  Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams.
26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.
27. Tokio vertinimo negali paneigti pareiškėjo argumentai, susiję su Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje numatytomis procedūromis. Kaip matyti iš šio straipsnio 3 dalies,  „laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos <...>, išskyrus atvejus, kai <...> bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu“.
28. Byloje nustatyta, kad, gavusi kompetentingos Lenkijos institucijos 2015 m. balandžio 9 d. raštą dėl pareiškėjui taikomų teisės aktų nustatymo, Tarnyba 2015 m. gegužės 27 d., t. y. nepraėjus minėtiems dviem mėnesiais, raštu Nr. (7.16) S2-18281 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. (7.16) S2-20938 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į šią kompetentingą Lenkijos instituciją. Kaip matyti iš šių raštų turinio yra aiškiai matyti, kad Tarnyba iš esmės informavo Lenkijos kompetentingą instituciją apie tai, kad ji dar negali sutikti taikytinos teisės nustatymu Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, kol nebus gauti atitinkami dokumentai (informacija). Todėl, skirtingai nei teigia apeliantas, jo nurodomas Lenkijos kompetentingos institucijos sprendimas netapo galutiniu.
29. Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos (išsiaiškintos). Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Be to, susipažinusi su pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktais procesiniais dokumentais ir priimtu (skundžiamu) Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad  pareiškėjo argumentai, jog šis teismas peržengė skundo ribas pripažintini nepagrįstais.
30. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinusi skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų turinį, nenustatė esminių turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Todėl vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė aptariamu aspektu, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
31. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                    Artūras Drigotas

                                                                                    Veslava Ruskan