Civilinė byla Nr. e3K-3-173-701/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40685-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 23 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. T. ir R. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. (teisių perėmėja – D. K.) ieškinį atsakovams V. P. (teisių perėmėja – Lietuvos Respublika), E. D., D. V., J. T., R. T. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. D., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. A.-B., Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė Snieguolė Kaplerienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę (teisinį suinteresuotumą) ginčyti žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė: pripažinti atsakovų V. P., E. D. ir D. V. 2012 m. birželio 19 d. sudarytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-5082, negaliojančia ab initio (nuo pradžių); pripažinti atsakovų E. D., D. V. ir J.  T. 2015 m. vasario 19 d. sudarytą žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. SK-1451, dalį dėl 169/953 Žemės sklypo dalių perleidimo negaliojančia ab initio; taikyti restituciją, įpareigoti: atsakovą V. P. grąžinti atsakovams E. D. ir D. V. 2896,20 Eur; atsakovus E. D. ir D. V. grąžinti atsakovui J. T. 22 332,67 Eur; atsakovus J. T. ir R. T. grąžinti atsakovui V. P. 169/953 dalis Žemės sklypo.

3.       Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 129/953 Žemės sklypo dalys, atsakovams J. T. ir R. T. – 263/953 dalys, trečiajam asmeniui G. A.-B. – 430/953 dalių, Lietuvos Respublikai – 131/953 dalis. Atsakovai J. T., E. D. ir D. V. 2015 m. vasario 19 d. sudarė žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-1451, pagal kurią atsakovai J. T. ir R. T. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypo 263/953 dalis ir jame esantį gyvenamąjį namą. 2012 m. birželio 19 d. atsakovai E. D., D. V. ir V. P. sudarė žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-5082, pagal kurią atsakovai E. D. ir D. V. įgijo nuosavybės teises į 169/953 žemės sklypo dalis. Atsakovas V. P. žemės sklypo 169/953 dalis paveldėjo po savo tėvo V. P. mirties 2012 m. birželio 7 d. Kaip nurodyta paveldėjimo teisės liudijime, atsakovas iš savo tėvo paveldėjo ne tik Žemės sklypo dalį, bet ir šiame žemės sklype pastatytame daugiabučiame gyvenamajame name esantį butą (duomenys neskelbtini).

4.       Atsakovui V. P. nuosavybės teise iki 2012 m. birželio 19 d. priklausiusios žemės sklypo 169/953 dalys yra reikalingos, kad užtikrintų tinkamą buto naudojimą pagal paskirtį. Sudaręs žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies perleidimo sandorį, atsakovas V. P. prarado visas teises į žemės sklypą, todėl šiuo metu juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo ir taip pažeidžia žemės sklypo bendraturtės ieškovės teises ir teisėtus interesus. Atsakovas V.  P. negalėjo perleisti ginčo žemės sklypo dalies E. D. ir D. V., kartu neperleisdamas ir jam nuosavybės teise priklausančio buto. Atitinkamai neteisėtai nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį įgiję atsakovai E. D. ir D. V. negalėjo jos perleisti atsakovui J. T.. Visa tai sudaro pagrindą pripažinti, kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl privalo būti pripažinti negaliojančiais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – pripažino atsakovų V. P., E. D. ir D. V. 2012 m. birželio 19 d. sudarytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalies pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. SK-5082, negaliojančia ab initio; pripažino atsakovų E. D., D. V. ir J. T. 2015 m. vasario 19 d. sudarytą žemės sklypo dalies bei gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. SK-1451, dalį dėl 169/953 žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalių perleidimo negaliojančia ab initio; taikė restituciją ir E. D. bei D. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš V. P. priteisė 2896,20 Eur; atsakovams J. T. ir R. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priteisė 22 332,67 Eur iš bendrosios jungtinės sutuoktinių E. D. ir D. V. nuosavybės; atsakovui V. P. priteisė iš bendrosios jungtinės atsakovų J. T. bei R. T. nuosavybės 169/953 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

6.       Teismas nustatė, kad atsakovas V. P. neturėjo teisės jam priklausančios Žemės sklypo dalies parduoti atskirai nuo jam nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini). 2012 m. birželio 19 d. sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviajai teisės normai, įtvirtintai Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje, todėl teismas minėtą sutartį pripažino negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalį.

7.       Teismas nurodė, kad tokiomis pačiomis savybėmis pasižymi ir atsakovų E. D., D. V. ir J. T. 2015 m. vasario 19 d. sudarytos žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl 169/953 žemės sklypo dalių perleidimo. Šiuo sandoriu kartu su pardavėjams anksčiau priklausiusia sklypo dalimi buvo perleistos anksčiau V. P. priklausiusios 169/953 žemės sklypo dalys, reikalingos daugiabučiam namui naudoti. Šios sutarties 2.3 punkte, apibūdinant sutarties dalyką, įrašyta, kad ant parduodamos sklypo dalies yra statinys, registro Nr. 10/226669. Šis statinys – tai anksčiau minėtas daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame butą turi atsakovas V. P.

8.       Abiem atvejais žemės pirkimo–pardavimo sandoriuose aiškiai įrašyta, kad ant parduodamų žemės sklypo dalių yra pastatytas daugiabutis namas, pirkėjai buto ar kitų patalpų šiame daugiabučiame name nepirko, o žemės sklypo, reikalingo daugiabučio namo reikmėms, dalį įsigijo. Tokie veiksmai (ir atitinkami sandoriai) akivaizdžiai prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalies nuostatoms.

9.       Teismas nurodė, kad, pripažinus žemės perleidimo sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija (CK 6.145 straipsnis). Atsakovai J. T. ir R. T. neatitinka sąžiningų įgijėjų sąvokos, kadangi buvo akivaizdu, jog šie pirkėjai perka dalį žemės, ant kurios pastatytas daugiabutis namas, neįsigydami patalpų daugiabučiame name. Sąžiningas, rūpestingas ir atidus asmuo tokio sandorio nebūtų sudaręs.

10.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. T. ir R. T. bei trečiojo asmens notarės S. K. apeliacinius skundus ir atsakovų E. D. ir D. V. prisidėjimą prie trečiojo asmens notarės S. Kaplerienės apeliacinio skundo, 2018 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11.       Kolegija nesutiko su notarės S. Kaplerienės pozicija, kad nagrinėjamu atveju atsakovų teisinius santykius reglamentuoja CK 6.395 straipsnis, o ne Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalis. Kolegija pritarė trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime išdėstytiems argumentams, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatomis įstatymų leidėjas siekė nustatyti specialų reglamentavimą tais atvejais, kai yra disponuojama butu (patalpomis), esančiu daugiabučiame name, ir jam naudoti skirta žemės sklypo dalimi, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino taisyklę, kad tiek daugiabučiame name esantis butas, tiek ir jam tarnauti skirta žemės sklypo dalis turi būti perleidžiami kartu, t. y. žemės sklypo dalis, reikalinga butui ar patalpai (esančiai daugiabučio gyvenamojo namo dalimi) eksploatuoti, gali būti parduodama išimtinai tik kartu su butu (patalpa), kuriam eksploatuoti reikalingas žemės sklypas, ir priešingai, butas (patalpa) taip pat gali būti perleidžiamas tik kartu su žemės sklypo dalimi. Kolegija nurodė, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 ir 7 dalys yra specialioji norma CK 6.395 straipsnyje įtvirtintų normų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoriais buvo perleista nuosavybės teisė tik į žemės sklypą, bet ne į butą, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie sandoriai akivaizdžiai prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalies nuostatoms.

12.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo sandorius negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), pagrįstai taikė restituciją.

13.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovai J. T. ir R. T. neatitinka sąžiningų įgijėjų sąvokos, kadangi buvo akivaizdu, kad šie pirkėjai perka dalį žemės, ant kurios pastatytas daugiabutis namas, neįsigydami nuosavybėn patalpų šiame daugiabučiame name.

14.       Kolegija nesutiko su apeliacinių skundų argumentais, kad ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, neturintis jokio materialinio suinteresuotumo, t. y. jog ieškovė neturi reikalavimo teisės. Nurodžiusi, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė yra dalies ginčo žemės sklypo bendraturtė, kolegija konstatavo, kad ginčijami sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas perleido jam nuosavybės teise priklausiusią žemės sklypo dalį, reikalingą daugiabučiame name esančiam butui eksploatuoti, ir visų daugiabučiame name esančių butų bendraturčių žemės dalių proporcijos pasikeitė, todėl ginčijami sandoriai gali turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

15.       Kasaciniu skundu atsakovai J. T. ir R. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalį ir CK 6.394 straipsnį bei CK 6.395 straipsnio 2 dalį. Tais atvejais, kai perleidžiama žemės sklypo bendrosios nuosavybės dalis, tačiau joje yra žemės sklypo pardavėjui nuosavybės teise priklausantis visas statinys ar įrenginys, kuris nėra bendroji jungtinė ar dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais, tokių objektų nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas pagal CK 6.395 straipsnį. Atsakovai J. T. ir R. T. pagal ginčo sutartį įsigijo vienbutį gyvenamąjį namą ir 263/953 dalis žemės sklypo, kurio plotas yra 953 kv. m. Jame yra keturi pastatai – daugiabutis gyvenamasis namas, vienbutis gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai. Teismai privalėjo nustatyti šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: žemės sklypo dalį, reikalingą daugiabučiam gyvenamajam namui, vienbučiam gyvenamajam namui ir dviem ūkiniams pastatams naudoti; žemės sklypo dalį, kuri turi būti skirta naudoti bendrai; atsakovui V. P. iki ginčo sutarties sudarymo priklausiusios žemės sklypo dalies, reikalingos (būtinos) daugiabučiam gyvenamajam namui eksploatuoti, apimtį (visa ar tik tam tikra dalis); atsakovui V. P. iki ginčo sutarties sudarymo priklausiusios žemės sklypo dalies, reikalingos (būtinos) bendram žemės sklypo naudojimui, apimtį (visa ar tik tam tikra dalis). Tik ištyrus ir nustačius visas nurodytas aplinkybes būtų pagrindas byloje taikyti Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalį ir pripažinti ginčo sutartį negaliojančia ab initio. Akivaizdu, kad 300 kv. m žemės sklypo visiškai pakanka daugiabučiam gyvenamajam namui naudoti, taigi, išvedus aritmetinį vidurkį, kiekvienam daugiabučiame gyvenamajame name esančių butų (patalpų) savininkui turėtų būti skirta po 60 kv. m ploto iš jam priklausančios Žemės sklypo dalies.

15.2.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnio 4 dalį, 4.96 straipsnio 1–3 dalis, reglamentuojančias restitucijos taikymą, nepagrįstai atsisakė taikyti CK 4.95 straipsnį bei neatsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nepagrįstai sutapatino vindikacijos bei restitucijos institutus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto savininkas (ar kitas reikalavimo teisę turintis asmuo), prašydamas pripažinti sutartį negaliojančia, negali pažeistos teisės ginti reikalaudamas grąžinti daiktą taikant restituciją, nes restitucija yra prievolių teisės institutas ir taikytina tik tuo atveju, kai ginčo šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Restitucija yra asmeninis, o ne daiktinis teisinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t. y. šį gynimo būdą savininkas gali naudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Bylą išnagrinėję teismai nepagrįstai nevertino, kad šalių nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Šiuo atveju pagal abi pirkimo–pardavimo sutartis buvo atlygintinai perleisti nekilnojamieji daiktai, juos perleido ne ieškovė. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokios aplinkybės netyrė ir nenustatė.

15.3.                      Atsakovai J. T. ir R. T. buvo sąžiningi, t. y. sutarties sudarymo metu jie nežinojo ir neturėjo žinoti, kad atsakovai E. D. ir D. V. neturi teisės disponuoti jiems priklausančiomis 263/953 dalimis (arba iš jų 169/953 dalis) žemės sklypo. Civilinėje teisėje galiojant bendrajam sąžiningumo principui, turto valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovai J. T. ir R. T., sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį dėl 169/953 dalių žemės sklypo įsigijimo, žinojo apie tokio sandorio negalimumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, jog sudarydamas sandorį turto įgijėjas nesidomėjo asmenimis, turėjusiais įgyjamą turtą anksčiau, negu jį įsigijo perleidėjas, ir jų padėtimi, nereiškia turto įgijėjo nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Joks teisės aktas neįpareigoja būsimo pirkėjo peržiūrėti ankstesnius sandorius dėl tam tikro įsigyjamo daikto. 2015 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovai J. T. ir R. T. buvo ir yra sąžiningi.

15.4.                      2015 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu J. T. ir R. T. neturėjo jokio pagrindo abejoti dėl 263/953 dalių žemės sklypo ir jose esančio vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo teisėtumo. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Pagal CK 4.262 straipsnį, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, 2015 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nei 263/953 dalys žemės sklypo, nei vienbutis gyvenamasis namas nebuvo suvaržyti.

15.5.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.78 straipsnio 5 dalį, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi reikalavimo teisę šioje byloje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė, kaip nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis buvo pažeistos jos teisės ir kokią įtaką jos teisėms bei pareigoms turės byloje priimamas teismo sprendimas, t. y. nenurodė ir nepagrindė savo suinteresuotumo bylos baigtimi. Ieškovė nėra ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių šalis. Restitucija netaikoma, kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Tokiu atveju daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Tai reiškia, kad, siekiant pripažinti pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis ir taikyti vindikaciją, tokius reikalavimus galėjo pareikšti tik buvęs 169/953 dalių žemės sklypo savininkas (savininkai). Kadangi ieškovė nebuvo ginčo sutarčių dalyko – 169/953 dalių žemės sklypo – savininkė, todėl ji, nebūdama atsakovo V. P. įgaliota atstovė ir neturėdama įgaliojimų ginti viešąjį interesą, šioje byloje neturi reikalavimo teisės.

15.6.                      Bylą išnagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles.

16.       Ieškovės V. S. teisių perėmėja D. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas skirtas užtikrinti, kad žemės sklypu būtų naudojamasi pagal paskirtį, tačiau atsakovai J. T. ir R. T. siekia atsakovui V. P. anksčiau priklausiusios žemės sklypo dalies, naudojamos ne pagal paskirtį, kuriai nurodytas žemės sklypas buvo suformuotas. Teismų procesinių sprendimų teisėtumą patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015). Namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės atskirai nuo buto parduoti savo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę nuosavybę, įtvirtintą CK 4.82 straipsnio 1 dalyje, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą (CK 4.82 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad atsakovai E. D. ir D. V. neteisėtai įgijo nuosavybės teises į Žemės sklypo 169/953 dalis, kartu pripažintina, jog jie negalėjo perleisti nuosavybės teisių į šią žemės sklypo dalį atsakovams J. T. ir R. T., kadangi iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex injura non oritur jus). Kita vertus, J. T. ir R. T. taip pat negalėjo įgyti nuosavybės teisių į 169/953 dalis žemės sklypo, nebūdami šiame žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkai, nes šis žemės sklypas suformuotas, siekiant užtikrinti daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų galimybę naudoti jiems nuosavybės teise priklausančius butus.

16.2.                      Atsakovai J. T. ir R. T. pripažįsta, kad kiekvienas daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkas turi pareigą jam priklausančią žemės sklypo dalį skirti tam, kad būtų tinkamai naudojamas butas, tačiau nutyli, jog būtent dėl sudarytų ginčo sandorių vienas iš savininkų objektyviai negali jos įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoriais buvo perleista nuosavybės teisė tik į žemės sklypą, bet ne į butą, darytina išvada, jog teismai pagrįstai sprendė, kad šie sandoriai prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 daliai. Teismų padarytų išvadų pagrįstumą patvirtina ir bylos nagrinėjimo metu susiklosčiusi situacija, kai, mirus atsakovui V. P., jo turtą paveldėjo valstybė. Perėmusi nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esantį butą, valstybė neįgijo (o dėl sudarytų ginčo sandorių ir negalėjo įgyti) jokių teisių į žemės sklypą, kuriame pastatytas daugiabutis namas, nepriklausomai nuo to, jog anksčiau pati sudarė sąlygas jį lengvatine tvarka įgyti buvusiam buto savininkui, taip užtikrindama tinkamą buto naudojimą. 

16.3.                      Valstybei šiuo metu priklausantis butas (duomenys neskelbtini) artimiausiu metu turėtų būti parduodamas viešo aukciono būdu, todėl šioje byloje, be kita ko, aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešame aukcione tvarkos aprašo nuostatų analizė. Kaip įtvirtinta šio teisės akto 2.1 punkte, valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas viešo aukciono būdu parduodamas kartu su jam priskirtu valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ar jo dalimi, kurio reikia nekilnojamajam turtui naudoti, jeigu pagal valstybinės žemės sandorių sudarymą reglamentuojančius įstatymus žemės sklypas gali būti perduodamas privačion nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju dėl atsakovų sudarytų ginčo sandorių susiklostė situacija, kai valstybei priklausančiam butui tinkamai naudoti reikalinga žemės sklypo dalis be jokio teisinio pagrindo yra perėjusi kitų asmenų (atsakovų J. T. ir R. T.) nuosavybėn.

16.4.                      Atsakovai J. T. ir R. T. klaidina teismą tvirtindami, neva teismai šioje byloje nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Naudojami žemės sklypai parduodami lengvatine (ne aukciono) tvarka. Visas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas siekiant užtikrinti tinkamą daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų galimybę naudoti jiems priklausančius butus. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kad pirmasis 169/953 ginčo žemės sklypo dalių įgijėjas V. P. šią žemės sklypo dalį įsigijo 1999 m. rugsėjo 14 d. pagal valstybinę žemės sutartį, o ši žemės sklypo dalis nustatyta žemės sklypo naudotojų sutarimu, tai nepaneigia, kad V. P. priklausiusiam butui naudoti ši žemė yra reikalinga.

16.5.                      Kasaciniame skunde keliama prielaida, neva ginčo žemės sklype esančiam daugiabučiam gyvenamajam namui naudoti pakanka tik 300 kv. m žemės sklypo, yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Ginčo žemės sklypas suformuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos nuostatomis, pagal kurios 7.1.1.2 punktą ne aukciono tvarka, taikant nominalią žemės kainą, piliečiams – privačių butų, taip pat privačių garažų savininkams – bendrosios dalinės nuosavybės teise parduodami žemės sklypai, suformuoti prie privatizuotų daugiabučių gyvenamųjų namų. Taigi tuo atveju, jei daugiabučio gyvenamojo namo butams naudoti būtų pakakę tik 300 kv. m, šių butų savininkams nebūtų sudaryta galimybė įsigyti daugiau nei tris kartus didesnį žemės sklypą.

16.6.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje turėjo būti pareikštas vindikacinis ieškinys. Ieškovė nesiekia išreikalauti savo daikto iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau siekia pripažinti imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius negaliojančiais. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Todėl teismai teisingai nustatė, kad atsakovai J. T. ir R. T. negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, ir taikė restituciją natūra.

16.7.                      Atsakovams J. T. ir R. T. iš sutarties turinio turėjo būti žinoma, kad jie įsigijo žemės sklypo, kuriame pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, dalį, todėl jie privalėjo suprasti, kad ši žemės sklypo dalis reikalinga daugiabučiame name esantiems butams eksploatuoti. Be to, atsakovai J. T. ir R. T. nenurodė, kad restitucijos natūra taikymas nagrinėjamu atveju sukeltų kokių nors neigiamų pasekmių, todėl jų sąžiningumas apskritai negali būti pagrindas dėl šios dalies panaikinti skundžiamą nutartį.

16.8.                      Sudaręs ginčijamą žemės sklypo dalies perleidimo sandorį, atsakovas V. P. prarado visas teises į (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą, todėl darytina išvada, kad vėliau juo naudojosi be jokio teisinio pagrindo ir taip pažeidė žemės sklypo bendraturtės ieškovės teises ir teisėtus interesus. Ieškovei kartu su atsakovais bendrąja daline nuosavybės teise priklausantis ginčo žemės sklypas privalo būti naudojamas visų žemės sklypo bendraturčių sutarimu. Ieškovė niekada nebuvo davusi sutikimo atsakovui V. P. naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, todėl darytina išvada, jog šiuo metu jis nėra naudojamas bendraturčių sutikimu. Be to, sudaręs ginčo žemės sklypo dalies perleidimo sandorį, atsakovas V. P. gavo turtinės naudos ieškovės sąskaita – iš pirkėjų gavo žemės sklypo dalies kainą, tačiau ir toliau juo naudojosi neatlygintinai, nors ieškovė tokio sutikimo nėra davusi. Taigi ginčo sandoriais ieškovės teisės ir interesai pažeidžiami keturiais aspektais: pirma, pažeistas jos kaip ginčo žemės sklypo bendraturtės interesas, kad kiti žemės sklypo bendraturčiai sklypu disponuotų, nepažeisdami įstatymų reikalavimų; antra, ginčo sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas neatlygintinai naudojasi ieškovei bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, neturėdamas jos sutikimo; trečia, neteisėtų ginčo sandorių pagrindu ginčo žemės sklypo dalimi, reikalinga daugiabučio gyvenamojo namo butui naudoti, šiuo metu be ieškovės sutikimo naudojasi atsakovai J. T. ir R. T., nebūdami žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkai; ketvirta, apie ketinimą perleisti nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį atsakovas V. P. ieškovės iš viso neinformavo.

17.       Valstybės įmonė Turto bankas ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (atstovaujančios atsakovei Lietuvos Respublikai, perėmusiai atsakovo V. P. teises ir pareigas), trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė, trečiasis asmuo G. A.-B. ir atsakovai D. V. ir E. D. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

18.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negauta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 24 d. nutartimi netenkintas trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymas dėl termino atnaujinimo atsiliepimui į kasacinį skundą paduoti ir šio trečiojo asmens pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovės teisės ginčyti žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorius

19.       Kasaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino bei taikė CK 1.78 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turi reikalavimo teisę šioje byloje. Skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė, kaip ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis buvo pažeistos jos teisės ir kokią įtaką jos teisėms bei pareigoms turės byloje priimamas teismo sprendimas, t. y. nenurodė ir nepagrindė savo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl ieškovė, kuri nebuvo ginčijamų sutarčių dalyko – 169/953 dalių žemės sklypo – savininkė, nebūdama atsakovo V. P. įgaliota atstovė ir neturėdama įgaliojimų ginti viešąjį interesą, šioje byloje neturi reikalavimo teisės.

20.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra konstitucinė teisė, expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) išplaukianti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiamas šios konstitucinės teisės absoliutumas ir universalumas (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimą).

21.       Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). 

22.       Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti (CPK 5 straipsnio 3 dalis). CK 1.78 straipsnio 5 dalis nustato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo.

23.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 2 straipsnį ir 5 straipsnio 1 dalį, yra pažymėta, kad CPK 5 straipsnyje teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įtvirtinta kaip vienas iš civilinio proceso principų. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Joje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24.       Kasacinio teismo konstatuota, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad jis pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-421/2019 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25.       Byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 19 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai E. D. ir D. V. iš atsakovo V. P. nusipirko 169/953 Žemės sklypo dalis, o 2015 m. vasario 19 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovai E. D. ir D. V. pardavė atsakovui J. T. 263/953 Žemės sklypo dalis ir gyvenamąjį namą; J. T. šį nekilnojamąjį turtą įsigijo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise su atsakove R. T.

26.       Ieškovė ieškiniu ginčija žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartis nurodydama, kad jos, be kita ko, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, įtvirtintoms CK 4.82, 6.394 straipsniuose ir Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad sudaręs ginčijamą žemės sklypo dalies perleidimo sandorį atsakovas V. P. prarado visas teises į Žemės sklypą, todėl juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo ir tokiu būdu pažeidžia žemės sklypo bendraturtės ieškovės teises ir teisėtus interesus.

27.       Atsakovai ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė atsiliepimuose į ieškinį nurodė, be kita ko, argumentus, kad ieškinys turėtų būti atmestas taikant CPK 5 straipsnį, kaip pareikštas netinkamo ieškovo, neįrodžiusio, jog jis turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko. 

28.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu patenkino ieškovės ieškinį remdamasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalimi ir CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad ginčijami sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl to pripažinti negaliojančiais, tačiau sprendime nenurodė jokių motyvų dėl atsakovų ir trečiojo asmens Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. Kaplerienės argumentų, susijusių su CPK 5 straipsnio taikymu.

29.       Apeliaciniuose skunduose atsakovai J. T., R. T. ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė, be kita ko, vėl nurodė, kad ieškinys yra reiškiamas netinkamo ieškovo, kuris neturi jokio materialinio suinteresuotumo.

30.       Ieškovė atsiliepimuose į apeliacinius skundus detalizavo savo poziciją dėl savo teisių ir interesų pažeidimo ginčijamais sandoriais, nurodė, kad jos teisės ir interesai pažeidžiami keturiais aspektais: pirma, pažeistas jos kaip ginčo žemės sklypo bendraturtės interesas, jog kiti žemės sklypo bendraturčiai sklypu disponuotų nepažeisdami įstatymų reikalavimų; antra, ginčo sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas neatlygintinai naudojasi ieškovei bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, neturėdamas jos sutikimo; trečia, neteisėtų ginčo sandorių pagrindu ginčo žemės sklypo dalimi, reikalinga daugiabučio gyvenamojo namo butui eksploatuoti, šiuo metu be ieškovės sutikimo naudojasi atsakovai J. T. ir R. T., nebūdami žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkai; ketvirta, apie ketinimą perleisti nuosavybės teise valdomą žemės sklypo dalį atsakovas V. P. ieškovės iš viso neinformavo.

31.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo nesant pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad ieškinys yra reiškiamas netinkamo ieškovo, kuris neturi jokio materialinio suinteresuotumo. Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad ieškovė yra dalies ginčo žemės sklypo bendraturtė, ginčijami sandoriai sukūrė situaciją, kai vieno iš ginčo žemės sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkas perleido jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, reikalingą daugiabučiame name esančiam butui eksploatuoti, ir visų daugiabučiame name esančių butų bendraturčių žemės dalių proporcijos pasikeitė, todėl ginčijami sandoriai gali turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių. 

32.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi nepripažino pagrįstais ieškovės ieškinyje ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų (žr. šios nutarties 26, 30 punktus) dėl jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kuriais ieškovė grindė savo teisės į teisminę gynybą turėjimą, o išvadą, kad ieškinys pareikštas tinkamo ieškovo, apeliacinės instancijos teismas pagrindė ginčijamų sandorių, dėl kurių, kaip pažymėjo teismas, pasikeitė visų daugiabučiame name esančių butų bendraturčių žemės dalių proporcijos, galėjimu turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių. Darydamas pastarąją išvadą (dėl galėjimo turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių) apeliacinės instancijos teismas nutartyje nekonkretizavo jos turinio, nenurodė kitų ją pagrindžiančių argumentų, išskyrus tai, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo pasikeitė butų bendraturčių žemės dalių proporcijos.

33.       Pažymėtina, kad tai, jog atsakovas V. P. perleido jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, o vėliau tą pačią žemės sklypo dalį perleido ir atsakovai E. D. bei D. V., ieškovės turimos bendrosios nuosavybės teise žemės sklypo dalies ir dydžio nepakeitė, t. y. ieškovė, kaip nustatyta teismų, tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek ir po jų sudarymo turėjo ir turi tiek pat – 129/953 Žemės sklypo dalis. Ieškovės nuosavybės teisių į Žemės sklypą – bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą – apimčiai (daliai) išlikus nepakitusiai, negalima pripažinti pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvados, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo pasikeitė ieškovei nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies proporcija bendrosios nuosavybės teisės objekte – Žemės sklype. Taigi, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada pripažintina nepagrįsta. Ją pripažinus nepagrįsta taip pat nepagrįsta pripažintina ir jos pagrindu apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčijami sandoriai gali turėti įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms, kylančioms iš sklypo bendraturčių prievolinių teisinių santykių. 

34.       Pažymėtina ir tai, kad atsiliepime į kasacinį skundą pradinės ieškovės teisių perėmėja, teigdama, jog ieškinys šioje byloje pareikštas tinkamo ieškovo, ir nurodydama nesutikimo su aptariamais kasacinio skundo argumentais motyvus, tik atkartoja bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose pradinės ieškovės nurodytus argumentus (žr. šios nutarties 26, 30 punktus), tačiau neargumentuoja esant pagrįstoms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kurių nepagrįstumas konstatuotas šios nutarties 33 punkte, taip pat nenurodo jokių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria šis teismas nepripažino pagrįstais pradinės ieškovės ieškinyje ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų argumentų dėl jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, kuriais ieškovė grindė savo teisės į teisminę gynybą turėjimą.

35.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas bylos aplinkybes, įvertinusi dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovė (jos teisių perėmėja) nepagrindė (neįrodė), jog ginčijamų sandorių sudarymas pažeidė ieškovės materialiąsias teises ir(ar) teisėtus interesus, kokius materialiuosius teisinius padarinius ieškovei sukeltų ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas. Dėl to pripažintina, kad ieškovė nepagrindė sąlygų, kurios būtinos teisminei gynybai jos reikalaujamu būdu taikyti.

36.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad ieškovė neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti dovanojimo sandorį. Kaip pirmiau nurodyta (žr. šios nutarties 24 punktą), tokio suinteresuotumo neturėjimas per se (pats savaime) sudaro pagrindą atmesti ieškinį (CPK 5 straipsnis).

37.       Kasacinis teismas, spręsdamas dėl teisės normų, reglamentuojančių teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, taip pat yra išaiškinęs, kad byloje, kurioje ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio ieškovo, teismas negali ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisinių pasekmių ir niekinio sandorio fakto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

38.       Apibendrindama šios nutarties motyvuojamojoje dalyje pateiktus argumentus ir išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo, netinkamai taikydami proceso teisės normas, reglamentuojančias teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, patenkino ieškovės ieškinį. Tai yra pagrindas naikinti teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus priimtinas naujas sprendimas ir ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

39.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sprendimo atgręžimo ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

40.       Naikinant teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmetant perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

41.       Atmetant ieškinį, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

42.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio (402 Eur) sumokėjimas. Atmetant ieškinį, atidėta žyminio mokesčio dalis priteistina valstybei iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos).

43.       Atsakovai J. T., R T., E. D., D. V., tretieji asmenys G. A.-B. ir Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė prašo priteisti byloje jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė patirtas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Kadangi ieškinys atmetamas, tai, atsižvelgiant į šių atsakovų ir trečiųjų asmenų užimtas pozicijas byloje, spręstina, jog sprendimas yra priimtas jų naudai ir šie dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę į atitinkamo dydžio turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

44.       Atsakovas J. T. pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 1694 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šiam atsakovui pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, kuris parengė atsiliepimą į ieškinį ir atstovavo atsakovams J. T. ir R. T. teismo posėdžių metu. Šios prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7, 8.2 ir 8.19 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Atsakovas J. T. už apeliacinį skundą sumokėjo 502 Eur žyminio mokesčio, už kasacinį skundą – 502 Eur žyminio mokesčio. Už kasacinio skundo parengimą T. T. advokatui sumokėjo 2178 Eur. Atsakovams J. T. ir R. T. kasaciniame teisme atstovaujantis advokatas A. L. jiems atstovavo ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, todėl maksimalus galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už kasacinio skundo parengimą yra 2038,74 Eur (Rekomendacijų 7, 8.13 punktai). Atsižvelgiant į tai, atsakovo J. T. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jam iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) priteistinas 4736,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

45.       Atsakovas D. V. pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 710,21 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o E. D. – 1708,76 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Atsakovams pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, kuris parengė atsiliepimą į ieškinį, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atstovavo atsakovams teismo posėdžių metu, atliko paklausimus, rinko bylai reikalingus įrodymus (Nekilnojamojo turto registro išrašus). Šios atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 7, 8.2, 8.16, 8.18 ir 8.19 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Atsakovai E. D. ir D. V. iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) prašo priteisti 715,11 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą atlyginimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartimi Nr. 3P-111 šių atsakovų pateiktas atsiliepimas į kasacinį skundą buvo priimtas kaip prisidėjimas prie kasacinio skundo. Už minėto dokumento parengimą advokatui sumokėjo atsakovas D. V. Už advokato pagalbą parengiant prisidėjimą prie kasacinio skundo maksimali galima priteisti pagal Rekomendacijas suma yra 370,68 Eur (Rekomendacijų 7, 8.16 punktai). Atsižvelgiant į tai, šių atsakovų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintini iš dalies, iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) atsakovui D. V. priteistinas 1080,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o atsakovei E. D. – 1708,76 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

46.       Trečiasis asmuo G. A.-B. pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šiam trečiajam asmeniui pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas, kuris parengė atsiliepimą į ieškinį, atstovavo jam teismo posėdžių metu. Šios trečiojo asmens G. A.-B. prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 7, 8.2 ir 8.19 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Trečiasis asmuo G. A.-B. nurodė, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai. Remiantis Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, maksimali galima priteisti suma šiuo atveju sudaro 1521,84 Eur. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens G. A.-B. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jai iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) priteistinas 2973,84 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

47.       Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarė S. Kaplerienė prašė priteisti 1852,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Šis trečiasis asmuo už apeliacinį skundą sumokėjo 502 Eur žyminio mokesčio, patyrė 1034,55 Eur išlaidų advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą, kurios neviršija Rekomendacijų 7, 8.9 punktuose nurodyto maksimalaus dydžio, ir 201,16 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į J. T. ir R T. apeliacinį skundą parengimą, kurios neviršija Rekomendacijų 7, 8.11 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio. Tačiau dalis apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurių atlyginimą prašoma priteisti, t. y. 114,95 Eur, yra išlaidos advokato pagalbai už prašymo dėl trūkumų šalinimo parengimą. Pagal Rekomendacijų 8.17 punktą už dokumentų, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai, parengimą bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas, dėl to aptariamo prašymo dalis dėl 114,95 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintina. Be to, šis trečiasis asmuo prašė priteisti 258,64 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už prisidėjimo prie kasacinio skundo parengimą atlyginimą. Ši suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.16 punkte nurodyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarės S. Kaplerienė prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jai iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) priteistinas 1996,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

48.       Pirmosios instancijos teisme patirta 13,25 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o kasaciniame teisme – 32,33 Eur tokio pobūdžio išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

49.       Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovas J. T. įvykdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis ieškovei iš atsakovų J. T. ir R. T. buvo priteista iš viso 1000,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. atsakovas 2018 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo ieškovei šią sumą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai J. T. ir R. T. įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis valstybei iš šių atsakovų buvo priteista po 80,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. kiekvienas šių atsakovų 2018 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymais pervedė į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą po 80,40 Eur. Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, taigi ir jų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atgręžtinas jų įvykdymas ir iš ieškovės (pradinės ieškovės teisių perėmėjos) atsakovui J. T. priteistini jo, vykdant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, sumokėti 1000,24 Eur, o iš VMI atsakovams J. T. ir R. T. priteistina po 80,40 Eur, šių atsakovų sumokėtų vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 762 straipsnio 1 dalis).

50.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nutarta padaryti įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovams J.  T. ir R. T. perleisti nuosavybės teises į 169/953 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Remiantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atgręžti panaikintų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutarties vykdymą ir: iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) priteisti atsakovui J. T. (duomenys neskelbtini) 1000,24 Eur (vieną tūkstantį Eur 24 ct); iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), priteisti atsakovui J. T. (duomenys neskelbtini) 80,40 Eur (aštuoniasdešimt Eur 40 ct) ir atsakovei R. T. (duomenys neskelbtini) 80,40 Eur (aštuoniasdešimt Eur 40 ct).

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) atsakovui J. T. (duomenys neskelbtini) 4736,74 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt šešis Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. D (duomenys neskelbtini) 1708,76 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuonis Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) atsakovui D. V. (duomenys neskelbtini) 1080,89 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui G. A.-B. (duomenys neskelbtini) 2973,84 Eur (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt tris Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 37-ojo notaro biuro notarei Snieguolei Kaplerienei (duomenys neskelbtini) 1996,35 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt šešis Eur 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės V. S. teisių perėmėjos D. K. (duomenys neskelbtini) 447,58 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt septynis Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovams J. T. (duomenys neskelbtini) ir R. T. (duomenys neskelbtini) perleisti nuosavybės teises į 169/953 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis