(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Oritus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-3365-661/2020 pagal ieškovės uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės „Celijus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Oritus“ dėl skolos ir netesybų priteisimo bei įskaitymo pripažinimo negaliojančiu,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirta investicinė uždaroji akcinė bendrovė „Celijus“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Oritus“ 176 274,97 Eur skolą, 63 400 Eur delspinigius, 4 455,60 Eur palūkanas, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Savo reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – kitą turtą ir lėšas, iš viso 246 936,57 Eur vertės.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 4 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis areštavo atsakovės 244 130,57 Eur vertės materialųjį turtą.

4.       Teismas pažymėjo, kad jam nekyla dvejonių dėl galimo ieškinio pagrįstumo, preliminariai susipažinus su į bylą pateiktais dokumentais, negalima daryti prielaidos, jog reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas.

5.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vienas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijų yra didelė ieškinio suma. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones apėmė ne tik materialiuosius savo reikalavimus, bet ir už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio dydį. Teismo vertinimu, laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinama tik pareikšto ieškinio suma, todėl spręstina, ar taikytinos 244 130,57 Eur, bet ne 246 936,57 Eur vertės laikinosios apsaugos priemonės.

6.       Teismas, įvertinęs atsakovės turimą turtą (707 838 Eur), ilgalaikius įsipareigojimus (702 071 Eur) ir tai, kad atsakovė 2018 m. dirbo nuostolingai, padarė išvadą, jog ieškovės prašoma priteisti suma atsakovei yra didelė.

7.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, esant nustatytai atsakovės turtinei padėčiai, labai tikėtina, kad atsakovė, siekdama išvengti ieškovei palankaus teismo spendimo įvykdymo, gali bandyti slėpti arba perleisti savo turtą kitiems asmenims, todėl kyla reali grėsmė, jog priėmus ieškovei palankų sprendimą jo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė papildomus dokumentus.

9.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

9.1.                      Teismas nevertino, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

9.2.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai tik atsakovės finansinėmis ataskaitomis už 2018 metus.

9.3.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi didele ieškinio suma kaip vieninteliu kriterijumi, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

9.4.                      Teismas nevertino, ar egzistuoja atsakovės nesąžiningumą patvirtinančios aplinkybės, kurios būtų esminė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

10.       Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.

11.       Atsiliepimas į atskirąjį skundą yra motyvuojamas tokiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Šiuo konkrečiu atveju didelė ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

11.2.                      Atsakovės veikla yra nuostolinga.

11.3.                      Atsakovė pajamų iš savo veiklos negavo, administracinės išlaidos yra didelės, ji gali būti nemoki.

11.4.                      Atsakovė nevystė turimo sklypo projekto, todėl nėra perspektyvų, jog ateityje gaus pajamų.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria iš dalies tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13.       Nors atsakovė UAB „Oritus“ kartu su atskiruoju skundu pateikdama papildomus įrodymus – duomenis iš tinklapio rekvizitai.lt, projektavimo darbų sutarties kopiją, mokėjimų nurodymų kopijas, tiesiogiai neprašo jų pridėti prie bylos, tačiau savo skunde remiasi tais naujai pateiktais duomenimis, todėl nagrinėtinas jų priėmimo klausimas.

14.       CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

15.       Šiuo atveju apskųsta Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo priimta atsakovei nepranešus, t. y. iki nutarties priėmimo jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti atsiliepimą į ieškovės prašymą ir pateikti atitinkamus dokumentus pirmosios instancijos teismui iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjimo. Pridedamais prie skundo įrodymais atsakovė atsikerta į ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentus.

16.       Įvertinus tai, kas nurodyta nutarties 15 punkte, darytina išvada, jog yra pagrindas taikyti CPK    314 straipsnio išimtį ir priimti bei vertinti atsakovės naujai pateiktus įrodymus (dokumentus).

Dėl apskųstos nutarties pagrįstumo

17.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

18.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinis yra prima facie (preliminariai) pagrįstas. Atsakovė šios teismo preliminarios išvados iš esmės nekvestionuoja. Vadinasi, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jos plačiau nepasisako. 

19.       Atskirajame skunde atsakovė prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadai, jog didelė ieškinio suma pagrindžia grėsmę būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

20.       Aktualioje (pastarųjų metų) Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje       Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018, ir kt.).

21.       Šiame kontekste pažymėtina tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, asmens nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl pareiga įrodyti bylos šalies nesąžiningumą tenka tam asmeniui, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat pabrėžtina, kad asmens negalėjimas įvykdyti prievolės negali būti tapatinamas su nenorėjimu prievolę vykdyti. Taigi, bloga asmens finansinė būklė pati savaime negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

22.       Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokia teismų praktikos nuostata lemia išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.

23.       Analizuojamu atveju ieškovė nepateikė duomenų apie UAB „Oritus“ nesąžiningumą liudijančias aplinkybes, o keliamos abejonės dėl atsakovės blogos finansinės padėties negali būti savaime sutapatinamos su galimu atsakovės nesąžiningu elgesiu, nukreiptu į siekį išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Nesant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, nėra pakankamo pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl atsakovės atskirasis skundas tenkinamas, o ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės uždarojo tipo informuotiesiems investuotojams skirtos investicinės uždarosios akcinės bendrovės „Celijus“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 

Teisėjas        Gintaras Pečiulis