Baudžiamoji byla Nr. 1A-11-175/2016

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00083-2011-0

                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                      2.4; 2.4.2; 2.4.6; 2.4.6.3.1;

                                                                      2.4.6.3.2; 2.4.6.3.3; 2.4.6.3.4; 2.4.7

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui,

nuteistajam A. G.,

nuteistojo A. G. gynėjui advokatui Dariui Karabinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje (keturios nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 1 dalyje (trys nusikalstamos veikos) ir nuteistas:

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 25 d., 22.22 val. veika) – 6 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 10.33 val. veika) – 6 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 13.14 val. veika) – 8 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 20.11 val. veika) – 10 mėnesių laisvės atėmimo;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 10.33 val. veika) – 6 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 13.14 val. veika) – 8 mėnesiams laisvės atėmimo;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 27 d., 20.11 val. veika) – 10 mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su 2013 m. lapkričio 21 d. Kauno apylinkės teismo paskirta subendrinta 6 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme, A. G. paskirta galutinė subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir (duomenys neskelbtini), Lietuvoje veikiančio per (duomenys neskelbtini) Lietuvos skyrių, iš A. G. priteista 1737,30 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

1. A. G. nuteistas už tai, kad jis, 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 25 d., įgijo (duomenys neskelbtini) elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, o būtent banko (duomenys neskelbtini), Lietuvoje veikiančio per (duomenys neskelbtini) Lietuvos skyrių, kreditinę kortelę „Mastercard“, Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. J. ir PIN kodą, kuriuos, neteisėtai įgytus, vėliau panaudojo finansinėms operacijoms inicijuoti.
2. Taip pat, A. G. nuteistas už tai, kad 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, neteisėtai įgijęs S. J. (duomenys neskelbtini) Lietuvos skyriuje kreditinę kortelę „Mastercard“, Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, t. y. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje, 2010 m. birželio 25 d., 22.22 val., iš S. J. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) aerouoste rezervavo automobilio nuomą pagal sutartį, kuriai suteiktas ID Nr. (duomenys neskelbtini).
3. Taip pat, A. G. nuteistas už tai, kad 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 25 d., neteisėtai įgijęs S. J. (duomenys neskelbtini) kreditinę kortelę „Mastercard“, Nr. (duomenys neskelbtini), firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 10.33 val., atsiskaitė už automobilio Volvo XC60, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. priklausančios nurodytos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 2485,52 litus, kas atitinka 719,86 eurų.
4. Taip pat, A. G. nuteistas už tai, kad 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 25 d.,  neteisėtai įgijęs S. J. (duomenys neskelbtini) kreditinę kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, t. y. 2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val., atsiskaitė už automobilio Chevrolet Nubira 5PW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. priklausančios nurodytos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 1274,71 litus, kas atitinka 369,18 eurus.
5. Be to, A. G. nuteistas už tai, kad 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 25 d., neteisėtai įgijęs S. J. (duomenys neskelbtini) kreditinę kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) punkte, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo jo tikrus identifikavimo duomenis – PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 20.11 val., atsiskaitė už automobilio BMW 318, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. priklausančios nurodytos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 2238,33 litus, kas atitinka 648,26 eurus.
6. Be to, A. G. nuteistas už tai, kad 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 25 d., neteisėtai įgijęs S. J. (duomenys neskelbtini) kreditinę kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo jo tikrus identifikavimo duomenis – PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 10.33 val., atsiskaitė už automobilio Volvo XC60, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. priklausančios nurodytos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas litus, taip apgaule savo naudai įgijo 2485,52 litus, kas atitinka 719,86 eurų.
7. Taip pat, A. G. nuteistas ir už tai, kad 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 25 d., neteisėtai įgijęs S. J. (duomenys neskelbtini) kreditinę kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo jo tikrus identifikavimo duomenis - PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, t. y. 2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val., atsiskaitė už automobilio Chevrolet Nubira 5PW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. priklausančios nurodytos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 1274,71 litus, taip apgaule savo naudai įgijo 1274,71 litus, kas atitinka 369,18 eurus.
8. Taip pat, A. G. nuteistas už tai, kad 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tikslesnė data ir laikas nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 25 d., neteisėtai įgijęs S. J. (duomenys neskelbtini) kreditinę kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini), firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) punkte, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo jo tikrus identifikavimo duomenis – PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 20.11 val., atsiskaitė už automobilio BMW 318, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. priklausančios nurodytos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 2238,33 litus, taip apgaule savo naudai įgijo 2238,33 litus, kas atitinka 719,86 eurų.
9. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami išvadoms dėl A. G. kaltės pagrįsti, jo kaltė įrodyta ir abejonių nekelia, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai.
10. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 7 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies pažeidimo (absoliutus nuosprendžio negaliojimo pagrindas), dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 dalies, 3 dalies, 4 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo ir priimti išteisinamąjį nuosprendį BPK 1 straipsnio, 2 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 329 straipsnio 1 punkto pagrindu.
1. Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeista teisė nebūti baudžiamam be pagrindo. Nukrypimas nuo BPK 1 straipsnyje, 2 straipsnyje, 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų principinių įstatymo nuostatų ir jų nepaisymas yra absoliučiu skundžiamo nuosprendžio negaliojimo pagrindu (Konstitucijos 3l straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio l dalis,). Nuteistasis akcentuoja, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimo „kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas“ absoliutų prioritetą prieš viešąjį interesą atskleisti nusikalstamas veikas. Viešasis interesas atskleisti nusikalstamas veikas yra sąlygojamas ir ribojamas reikalavimo tinkamai pritaikyti įstatymą. Baudžiamojo proceso tikslu nėra siekimas apkaltinti ir nubausti asmenį bet kokia kaina. Teisinėje valstybėje vadovaujamasi principu qui culpae gnoscit uni, suadet pluribus - apkaltinus vieną nekaltą, nukenčia visa visuomenė. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui (LR Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas), todėl baudžiamojoje teisėje laikomasi nekaltumo prezumpcijos, prioritetas teikiamas teisingumui, kuris turi būti užtikrintas griežtai laikantis procedūrų ir formalumų, o poreikis bausti yra antraeiliu. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimų nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones. A. G. pabrėžia, kad byloje nagrinėjamų veikų jis neatliko, su byloje nagrinėjamais įvykiais nieko bendra neturi. Dėl to priimtas nuosprendis yra neteisingas.
2. Nuteistasis tvirtina, kad į nuosprendį buvo įrašyti melagingi duomenys. Pasak jo, skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje įrašytas žinomai melagingas teiginys, neva jis yra teistas 1999 m. lapkričio 11 d. Šis faktas rodo, kad teismas nuosprendį surašė atmestinai, bylos visiškai nenagrinėjęs. Apeliantas teigia, kad nebuvo teisiamas ir nuteistas 1999 m., ir teisiamojo posėdžio metu informavo teismą, kad kaltintojas pateikė teismui tikrovės neatitinkančius duomenis. Šis pareiškimas buvo pagarsintas žodžiu ir privalėjo būti įrašytas į teisiamojo posėdžio protokolą. Taip pat šis pareiškimas buvo pateiktas teismui raštu ir privalėjo būti prijungtas prie bylos. Taigi, teismas į oficialų ir ypatingą reikšmę turintį dokumentą žinomai melagingus duomenis įrašė sąmoningai tyčia. Tai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik bylą nagrinėjo atmestinai, bet ir ignoravo apelianto pareiškimus bei parodymus, jų netikrino, taigi teismas nebuvo teisingas. A. G. nurodo, kad iki 2009 m. lapkričio 6 d. buvo neteistas. BK 97 straipsnio 6 dalis imperatyviai nustato, kad suėjus teistumo išnykimo terminui, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Tai reiškia, kad teistumui išnykus niekas, net ir teismas, neturi teisės asmens atžvilgiu vartoti išimtinai tik BK 97 straipsnio nuostatomis apibrėžtą sąvoką „teistas“, nes tokią veiką draudžia BK 154 straipsnis, 155 straipsnis. Pagal BPK 304 straipsnį, nuosprendyje turi būti nurodomi tikslūs duomenys apie kaltinamojo teistumą. Čia būtina nurodyti turimus - neišnykusius ir nepanaikintus - kaltinamojo teistumus. Taigi, yra įrodyta, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo A. G. parodymus, jų netikrino, dėl to, pažeidęs BK 97 straipsnio, BPK 304 straipsnio nuostatas, LAT Senato nutarimo reikalavimus, bei apeliantą apšmeižęs, nebuvo teisingas. Be to, teismo nuosprendis netikslus ir toje dalyje, kur teigiama, kad apeliantas su sugyventine J. T. turi tris vaikus. Tokie netikslumai ir neatsakingos frazės yra absoliučiai nepriimtinos ir įrodo, kad teismas bylą nagrinėjo atmestinai, tuo pažeidžiant asmens teisę į teisingą teismą.
3. Skunde pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas liudytojų S. J. ir G. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau šie asmenys nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė grubų duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių pažeidimą, bei pažeidė EŽT Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d" punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pateikti liudytojams klausimus. Liudytojai S. J. ir G. J., kurių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismas rėmėsi, nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo. Be BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimus neatitinkančių S. J. ir G. J. parodymų, daugiau byloje jokių įrodymų nėra. Byloje nebuvo paneigta civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) pareiškime iškelta versija, kad būtent pats S. J. galėjo atlikti byloje nagrinėjamas operacijas mokėjimo kortele. Byloje nebuvo paneigti apelianto parodymai, kad su byloje nagrinėjamomis finansinėmis operacijomis neturi nieko bendra. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į aplinkybę, kad S. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas liudytoju apie savo paties galimai įvykdytą veiką BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka. Esminis tokio liudijimo ypatumas - asmuo neatsako už melagingų parodymų davimą. Abejones S. J. parodymais kelia faktai, kad S. J. padidino kreditinės kortelės operacijų limitą, kad S. J. įnešė į banko sąskaitą didelę pinigų sumą (banko pareiškimo duomenys), kad savo parodymuose S. J. šiuos banko pateiktus duomenis neigia, kad S. J. motina G. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė nei apie sūnaus turimą kredito kortelę, nei apie banko sąskaitoje turėtą didelę pinigų sumą, nei apie jos pametimą ilgą laiką nieko nežinojusi. Todėl pirmosios instancijos teismo vadovavimasis teisme neapklaustų liudytojų parodymais ne tik pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies, 301 straipsnio l dalies nuostatas, ne tik pažeidė EŽT Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę, ne tik yra nepaaiškinamas logiškai, bei ir yra nepateisinamas morališkai. Apkaltinamasis nuosprendis nėra teisingas ir buvo priimtas absoliučiai be jokių įrodymų.
4. Nuteistasis A. G. skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje esančios jo fotografijos taip pat pažeidžia BPK 20 straipsnio l dalies, 3 dalies, 4 dalies nuostatas. Byloje nėra jokių duomenų, kad apelianto fotografija yra gauta teisėtu būdu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio l dalis (leistinumo reikalavimas). Byloje nėra jokio loginio ryšio tarp byloje esančios apelianto fotografijos ir bylos nagrinėjimo dalyko, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 3 dalis. Fotografijos gavimo teisėtumo ir sąryšio su byla nebuvo galimybės patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimas). Byloje iš viso nėra jokios informacijos apie kaltinamojo fotografijos gavimo teisėtumą - kas, kur, kada, prie kokių aplinkybių šią fotografiją gavo ar pagamino. Byloje yra tik užuominos ir jos pačios yra prieštaringos. Vienu atveju yra užsimenama, esą, neįvardintas asmuo Vokietijoje kaltinamojo fotografiją atpažino, tačiau nėra jokių duomenų nei apie šios fotografijos kilmę, nei apie BPK 191 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi, nei paties atpažinimo protokolo. Kitu atveju yra teigiama, esą, neįvardintas asmuo Vokietijoje kaltinamojo fotografiją išsaugojo, tačiau taip pat nėra jokių duomenų nei apie fotografijos kilmę, nei apie disponavimo fotografija teisėtumą, nei apie BPK 147 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi, nei pačios fotografijos poėmio ar savanoriško perdavimo protokolo. Kadangi teisę į atvaizdą saugo CK 2.22 straipsnis ir nėra jokių duomenų apie kaltinamojo fotografijos kilmę ir disponavimo ja teisėtumą, o byloje ryšium su kaltinamojo fotografija kalbama išimtinai tik apie anoniminius asmenis Vokietijoje, privalo būti preziumuojama, kad kaltinamojo fotografija gauta neteisėtu būdu. Kita vertus, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas vertinimas „Nuotrauka, pateikia byloje (2 t. b. l. 92, 124), nėra daryta ypatingai, t. y. darbinė, banko aparatais besinaudojančio asmens, nuotrauka“ būtent ir yra spėliojimas. Bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad A. G. būtų asmeniu, besinaudojančiu banko aparatais ir ryšium su tuo nufotografuotas. Tokią prielaidą savo iniciatyva sugalvojo pirmosios instancijos teismas tam, kad, nesant byloje absoliučiai jokių įrodymų, kaip nors pateisinti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Taigi, buvo grubiai pažeista teisė į teisingą teismą. Byloje nėra net mažiausios užuominos apie tai, kad nuotrauka būtų padaryta naudojantis bankomatu, ar kad A. G. būtų naudojęsis bankomatu, pasinaudojimas bankomatu neinkriminuotas, tokios finansinės operacijos nėra, nėra ir transakcijos išrašo. Be to, ant fotografijos nėra banko aparato numerio ir laiko štampo. Maža to, jei fotografija būtų buvusi padaryta bankomatu, negali būti logiškai paaiškinama aplinkybė, kad fotografiją pateikė ne bankas, o „išsaugojo“ neįvardintas asmuo (duomenys neskelbtini). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas vien prielaidomis ir spėliojimais, o su Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo vykdymu skundžiamas nuosprendis neturi visiškai nieko bendro.
5. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas ir Konstitucijos 31 straipsnio  5 dalyje įtvirtintas bendrasis teisės principą non bis in idem - draudžiama asmenį už tą pačią veiką bausti du kartus. Pažymima, kad nusikalstamų veikų daugeto galimybės BK 215 straipsnis nenumato. Nepriklausomai nuo to, kiek asmeniui inkriminuojama finansinių operacijų inicijavimų ar atlikimų, nepriklausomai nuo to, kiek asmeniui inkriminuojama mokėjimo priemonių arba mokėjimo priemonių duomenų panaudojimų, pagal BK 215 straipsnį tai yra viena veika. BK 42 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad „Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė“. Skundžiamame nuosprendyje pagal BK 215 straipsnį paskirtos keturios atskiros bausmės. Taigi, akivaizdžiai pažeistas bendrasis teisės principas non bis in idem, kas yra Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Byloje nagrinėjamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 215 ir 182 straipsnius, sprendžiant pagal bylos aplinkybes, privalėjo būti vertinamos kaip idealioji veikų sutaptis. Pagal teismų praktiką, tokio pobūdžio veikų tikslas (rezultatas) kvalifikuojamas pagal BK 182 straipsnį, o priemonės šiam tikslui pasiekti papildomai kvalifikuojamos pagal BK 215 straipsnį, kaip idealioji sutaptis. Papildomas kvalifikavimas pagal BK 214 straipsnį yra aiškiai pertekliniu. Be to, ir šios, BK 214 ir 215 straipsniuose numatytos, veikos sudaro idealiąją sutaptį. Lygiai taip pat pirmosios instancijos teismas nesilaikė ir BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatų. Sprendžiant pagal bylos aplinkybes, visos byloje nagrinėjamos 2010 m. birželio 27 d. atliktos finansinės operacijos buvo vienodos, turėjo vienodą ir vieningą tikslą, buvo atliktos nuosekliai viena po kitos, tą pačią dieną (vienu laiku) ir tame pačiame užsienio mieste (vienoje vietoje). Taigi, byloje nagrinėjamos veikos buvo viena tęstinė veika.
6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, kad teismas, A. G. paaiškinimus vertindamas kaip nepagrįstus, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodė išankstinį teismo nusistatymą ir įrodo EŽT Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą pažeidimą. Teisiamojo posėdžio metu buvo įrodyta, kad byloje nagrinėjamoms finansinėms operacijoms (galimai atliktoms paties S. J., ar jo įgalioto asmens, ar atliktoms pasinaudojant jo vardu), buvo panaudotos ne bankui, o S. J. priklausančios lėšos. S. J. priklausančių lėšų buvimas banko sąskaitoje nesukuria bankui nuosavybės teisės į šias lėšas. Banko atstovas patvirtino ir bylos eigoje nebuvo paneigta, kad S. J. bankui nepareiškė jokių pretenzijų dėl iš sąskaitos nurašytų lėšų. Banko atstovas patvirtino ir bylos eigoje nebuvo paneigta, kad bankas S. J. šių lėšų negrąžino ir grąžinti neketina. Taigi, priešingai, nei nuosprendyje teigia pirmosios instancijos teismas, apelianto parodymai nėra nepagrįsti, nes yra patvirtinti. Bankas jokios žalos dėl byloje nagrinėjamų finansinių operacijų nepatyrė. Dėl kitų, šioje byloje nenagrinėjamų finansinių operacijų, banko galimai patirta žala nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, bankas nėra tinkamas ieškovas byloje, banko pareikštas civilinis ieškinys yra absoliučiai nepagrįstas. Tokiu būdu skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra deliktas.
7. Nuteistasis A. G. atkreipia dėmesį, kad kaltinime buvo teigiama, esą, buvo rezervuota ne nuoma, o nuomos sutartis. Šis skirtumas yra esminis. Nuoma yra sutartinių veiksnių visuma, o nuomos sutartis yra dokumentas. Teisiamojo posėdžio metu liudytojų parodymais buvo įrodytas kaltinimo nepagrįstumas. Liudytojai patvirtino, kad neegzistuoja tokios banko sąskaitos, kuriose būtų laikomos sutartys (dokumentai), dokumentai gali būti laikomi banko seifuose, bet ne sąskaitose. Taigi, iš banko sąskaitos neįmanoma nei paimti, nei rezervuoti sutarties. Šiame kontekste paminėtina, kad kaltinamasis aktas yra ypatingą reikšmę turintis oficialus dokumentas, apibrėžiantis kaltinimo ribas ir taip įtakojantis kaltinamojo teises. Kaltinimo tekstas teisiamajame posėdyje pakeistas nebuvo, patikslintas kaltinamasis aktas neįteiktas. O nuosprendyje yra kalbama apie tai, apie ką nebuvo kalbama kaltinamajame akte - apie nuomos rezervavimą. Tačiau, sprendžiant iš bylos medžiagos, tokios nuomos nebuvo, ir jokios sutarties, kuriai būtų suteiktas ID Nr. (duomenys neskelbtini), byloje nėra. Taigi, skundžiamame nuosprendyje yra kalbama apie byloje neegzistuojančius bei kaltinime nenurodytus dalykus. Be to, BK 215 straipsnis numato atsakomybę tik už finansines operacijas - jų neteisėtą atlikimą, inicijavimą, ar pripažinimą teisėtomis. Sprendžiant iš bylos medžiagos, pagal šį nuosprendžio epizodą jokios finansinės operacijos atlikimo, inicijavimo, ar pripažinimo teisėta nebuvo. Taigi nuosprendžiu apeliantas mano yra nubaustas už tai, ko nėra ir kas neįeina į BK 215 straipsnio dispoziciją.
8. Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinimas pagal BK 214 straipsnį byloje iš viso nebuvo įrodinėjamas, taigi yra grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais. Tokia kaltintojo ir pirmosios instancijos teismo veikla negali būti nei pateisinama, nei toleruojama. Jei kaltinimą mokėjimo priemonės įsigijimu galima mėginti pateisinti klaidinga logika, esą panaudojimas įrodo disponavimą (iš teiginio „panaudojo“ nebūtinai seka išvada „disponavo“), tai kaltinimas PIN kodo įgijimu ir disponavimu yra visiškai niekuo nepagrįstas, tokią galimybę neigia net ir pats S. J.. Bankas nepateikė informacijos, kad byloje nagrinėjamos finansinės operacijos būtų buvusios autorizuotos PIN kodu. Tuo tarpu kaltinimas ir visa byla yra konstruojami pagrindu prielaidos, neva kaltinamasis disponavo PIN kodu. Informacijos apie PIN kodo panaudojimą byloje nebuvimas paneigia ir pirmosios instancijos teismo spėliojimą, neva, A. G. galėjo būti nufotografuotas „banko aparatu“. Nedisponuodamas PIN kodu asmuo negali pasinaudoti „banko aparatu“ (bankomatu), taigi negali būti ir nufotografuotas. Todėl byloje buvo būtina išsiaiškinti, ar byloje nagrinėjamos finansinės operacijos buvo autorizuotos PIN kodu, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir spėliojimais. Yra pakankamas pagrindas įtarti, kad bankas užėmė byloje nesąžiningą poziciją. Jei finansinės operacijos buvo autorizuotos PIN kodu, tai pagal banko ir kliento sutartį šios operacijos vienareikšmiškai laikomos teisėtomis. Tokiu atveju, jei finansinės operacijos yra teisėtomis pagal banko ir kliento sutartį, bankas neturi teisės veikti priešingai sutarčiai ir kliento valiai, t. y. įvardinti finansines operacijas neteisėtomis bei reikšti civilinį ieškinį. Priešingu atveju, jei finansinės operacijos nebuvo autorizuotos PIN kodu, tuomet klientas įgyja teisę įvardinti finansines operacijas neteisėtomis ir reikšti bankui pretenzijas dėl lėšų nuskaitymo iš sąskaitos. Tai bankui finansiškai nenaudinga, todėl bankas tokią informaciją yra suinteresuotas nuslėpti. Tačiau, jei finansinės operacijos nebuvo autorizuotos PIN kodu, tuomet apeliantui negalėjo būti inkriminuojamas BK 214 straipsnis kaltinant disponavus PIN kodu. Taigi, bet kuriuo atveju byla yra išsamiai neišnagrinėta, o apkaltinamasis nuosprendis yra visiškai nepagrįstas.
9. Pasak A. G., neteisėtai patenkinus visiškai nepagrįstą banko ieškinį (byloje nagrinėjamoms finansinėms operacijoms panaudotos ne banko, o S. J. lėšos, S. J. pretenzijų nepareiškė), jam padaryta 1737,30 Eur turtinė žala. Dabartinėje bylos stadijoje ši žala yra hipotetinė ir taptų realia, jei neteisėtas nuosprendis įsiteisėtų. Tokiu atveju yra tikėtinas turtinės žalos padidėjimas antstolio reikalaujamu mokesčiu.
11. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
12. Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

13. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde ginčija įrodymų vertinimą tvirtindamas, kad BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų jis nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismo yra nuteistas nepagrįstai, nesant jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Taip pat nuteistasis nesutinka su civilinio ieškinio išsprendimu.
14. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus, pati atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, sprendžia, kad nuteistojo A. G. apeliacinis skundas yra pagrįstas iš dalies, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendis keičiamas.

Dėl nuteisimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.

15. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendyje konstatavo, kad A. G. pareikštas kaltinimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 214 straipsnio 1 dalyje yra pagrįstas, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad A. G. įgijo S. J. išduotą ir bankui priklausančią kreditinę kortelę „Mastercard“, Nr. (duomenys neskelbtini) ir PIN kodą ir dėl šios veikos A. G. pripažino kaltu. Nuteistasis A. G. su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka tvirtindamas, kad byloje jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, nėra, kaltinimas dėl šio nusikaltimo iš viso nebuvo įrodinėjamas, teismas jo kaltę preziumavo nenurodydamas jokių įrodymų, kurie tokias išvadas pagrįstų. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto pozicija, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, todėl nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
16. BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas gamino vieną ar daugiau netikrų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų dalių ar suklastojo vieną ar daugiau tikrų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, arba gamino, įgijo, laikė, perdavė ar realizavo techninę įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ar tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti. A. G. buvo nuteistas už tai, kad įgijo S. J. išduotą ir bankui (duomenys neskelbtini) priklausančią kreditinę kortelę „Mastercard“, Nr. (duomenys neskelbtini) ir PIN kodą (toliau – svetima mokėjimo priemonė), kuriuos vėliau panaudojo finansinėms operacijoms inicijuoti. Teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus pagal BPK 20 straipsnio taisykles, kaltinimas A. G. pasitvirtino, t. y. yra įrodyta, kad A. G., tyčia neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo priemonę. Tačiau, kaip teisingai nurodyta ir nuteistojo apeliaciniame skunde, teismas nenurodė jokių įrodymų, kuriais grindžia tokią išvadą. Nuosprendyje, nors ir nustatyta, kad A. G. tyčia, neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo priemonę, tačiau kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis svetima mokėjimo priemonė buvo įgyta, kokie įrodymai patvirtina įgijimo faktą, nenurodyta.
17. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-24/2014, 2K-24/2014 ir kt.). Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.
18. Nagrinėjamu atveju aukštesnysis teismas daro išvadą, kad kaltinimas A. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje, nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis, kurių patikimumas galėtų būti patikrintas BPK nustatyta tvarka. Kaltinimas dėl šios veikos suformuluotas abstrakčiai, nurodant, kad A. G. svetimą mokėjimo priemonę įgijo ne vėliau, kaip iki 2010 m. birželio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje. Tačiau, kaip minėta, nei kokiu būdu, nei kokiomis aplinkybėmis svetima mokėjimo priemonė buvo įgyta, nenurodyta. Kaip ir nenurodyti įrodymai, kuriais toks kaltinimas grindžiamas. Patikrinus baudžiamosios bylos duomenis, matyti, kad A. G. kaltės dėl šio nusikaltimo nepripažino viso proceso metu, įrodymų, kurie pagrįstų kaltinimą dėl BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nebuvo surinkta, o teismo išvada, kad A. G. padarė šią nusikalstamą veiką, paremta tik prielaidomis, kurių jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. G. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų reikalavimų, dėl to nepagrįstai A. G. dėl šios nusikalstamos veikos pripažino kaltu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad A. G. tyčia, neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo priemonę, todėl dėl šios veikos jis išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl nuteisimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį.

19. Nuteistasis A. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ginčija dviem aspektais: A. G. tvirtina, kad byloje jokių jo kaltę dėl šių nusikaltimų padarymo pagrindžiančių įrodymų nėra, teismas, spręsdamas dėl jo kaltės, nesilaikė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, dėl to jį nepagrįstai pripažino kaltu ir nuteisė; taip pat nuteistasis teigia, kad minėtos veikos turi būti vertinamos ne kaip pavienės, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika, sudaranti nusikaltimų sutaptį.
20. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad A. G. skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepagrįsti.
21. Įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis, kurio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
22. Aukštesnysis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais teismas grindė savo išvadas, taip pat duomenis, gautus atlikus įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas ir dėl to padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Iš dalies sutinkama su skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje nuoseklus įrodymų vertinimas nėra pateiktas, tačiau pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl A. G. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje yra teisingos, byloje surinktiems įrodymams ir jų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštarauja. Nuosprendyje padarytos išvados dėl A. G. kaltės, priešingai, negu teigia apeliantas, yra paremtos ne tik S. J. ir G. J. parodymais, kurie buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje, bet ir kitais įrodymais: liudytojos M. O. parodymais, civilinio ieškovo atstovo paaiškinimais, S. J. išduotos kreditinės kortelės banko sąskaitos duomenimis, rašytiniais duomenimis, gautais vykdant teisinės pagalbos prašymą (duomenys neskelbtini), kitais rašytiniais duomenimis. Paminėti duomenys, pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais A. G. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, padarymo.
23. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis S. J. ir G. J. parodymais, kadangi šie asmenys nagrinėjant bylą teisme apklausti nebuvo. Su šiais argumentais nesutiktina. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Šiuos aspektu pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje betarpiškai tiriamų įrodymų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2014, 2K-431-746/2015,2K-280-746/2016). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui.
24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas S. J. ir G. J. kvietė į teismo posėdį, tačiau į bylos nagrinėjimą jie neatvyko. Teismo siųsti šaukimai jiems nebuvo įteikti (5 t., b. l. 19, 21, 55, 56). 2015 m. vasario 19 d. buvo priimta nutartis S. J. ir G. J. į teismo posėdį atvesdinti (5 t., b. l. 63), tačiau nutartis nebuvo įvykdyta (5 t. b. l. 71, 72). Pakartotinai atvesdinti minėtus asmenis buvo nutarta 2015 m. kovo 4 d. (5 t., b. l. 131), tačiau ir ši nutartis nebuvo įvykdyta asmenų neradus namuose ir neatsiliepus į policijos pareigūnų paliktus šaukimus (6 t., b. l. 6). Išnaudojus visas galimybes iškviesti liudytojus į posėdį, teismas, proceso dalyviams neprieštaraujant, nutarė bylą nagrinėti be jų ir BPK 276 straipsnio pagrindu pagarsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. S. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes dėl kreditinės kortelės praradimo ir banko informavimo patvirtino teismo posėdyje apklausta liudytoja M. O. (6 t., b. l. 25, 26), todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. G. kaltės, pagrįstai vertino ir tuos duomenis, kurie buvo gauti ikiteisminio tyrimo metu ir neprieštaravo duomenims, betarpiškai ištirtiems nagrinėjant bylą teisme (minėtos liudytojos parodymams, banko pateiktiems duomenims dėl informavimo apie pamestą kreditinę kortelę (1 t., b. l. 181).
25. Kritikuodamas S. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus A. G. teigia, kad jais remtis nebuvo galima ir dėl to, kad paaiškinimus S. J. davė apklausiamas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau, kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai nepagrįsti. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas S. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nelaikė savarankišku įrodymų šaltinių, tačiau juos vertino kitų byloje surinktų ir teismo posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų kontekste formuodamas vidinį įsitikinimą dėl A. G. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Be to, S. J. ikiteisminio tyrimo metu pirmiausia buvo apklaustas kaip liudytojas (3 t., b. l. 93) ir tik po to, 2011 m. kovo 8 d. priėmus nutarimą apklausti asmenį kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 punktas, 82 straipsnio 3 dalis), pakartotinai apklaustas 2011 m. kovo 16 d. (3 t. b. l. 96, 97). Atkreipiamas dėmesys, kad abiejų apklausų metu S. J. parodymai dėl esminių aplinkybių nesiskyrė.
26. Nuteistasis A. G. taip pat tvirtina kad S. J. ir G. J. neapklausus teismo posėdyje, buvo pažeista jo teisė užduoti šiems asmenims klausimus. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (kasacinė nutartis Nr. 2K-426-507/2016). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Nagrinėjamu atveju S. J. ir G. J. teismo posėdyje nebuvo apklausti dėl to, kad nebuvo tokios galimybės (nepavyko atvesdinti), tačiau jų parodymai buvo pagarsinti BPK nustatyta tvarka. S. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės, kaip minėta, neprieštaravo duomenims, gautiems bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Dėl G. J. parodymų pažymima, kad ši liudytoja aplinkybių, kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl A. G. kaltės, nenurodė, paaiškino tik tai, kad jai nebuvo žinoma apie sūnaus S. J. turėtą kreditinę kortelę, kaip ir nebuvo žinoma, ar jis šią kortelę buvo praradęs. Šių aplinkybių kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad S. J. ir G. J. neatvykus į teismo posėdį, pats A. G. neprieštaravo, kad byla būtų nagrinėjama be jų nurodydamas, kad galima nagrinėti be jų, kadangi šie asmenys neduoda jokių reikšmingų parodymų (5 t., b. l. 130, 6 t., b. l. 25). Atsižvelgiant į paminėta, apeliaciniame skunde A. G. minimas EŽTK 6 straipsnio nuostatų pažeidimas laikytinas deklaratyviu, kadangi iš nustatytų aplinkybių visumos akivaizdu, kad apelianto procesinės teisės iš esmės nebuvo suvaržytos. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad A. G., nors ir nurodydamas, kad jo teisė užduoti klausimus liudytojams buvo pažeista, nenurodė, kokius konkrečius klausimus liudytojams norėtų užduoti ir kokias dar šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes norėtų išsiaiškinti.
27. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijami byloje esančios nuotraukos teisėtumo ir ryšio su byloje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis klausimai. Taip pat nesutinkama su nuosprendyje padaryta išvada, kad A. G. nuotrauka yra įprasta, bankomatu besinaudojančio asmens, nuotrauka. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esanti A. G. nuotrauka, vertinant ją visumoje su kitais byloje surinktais įrodymais, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta vienu iš įrodymų, pagrindžiančiu A. G. kaltę dėl nusikaltimų padarymo. A. G. nuotrauka buvo pateikta kartu su kitais duomenimis, gautais vykdant teisinės pagalbos prašymą. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nustatyta, kad  tyrimui pateiktoje (duomenys neskelbtini) prokuratūros atsiųstoje nuotraukoje ir lyginamuosiuose A. G. nuotraukose yra pavaizduotas vienas ir tas pats asmuo, t. y. A. G. (2 t., b. l. 155, 156). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nuotraukos gavimo aplinkybės nenustatytos, nuotrauka galėjo būti gauta neteisėtais būdais, todėl negali būti laikoma įrodymu baudžiamojoje byloje, šie teiginiai paneigti ne tik byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, bet ir duomenimis, gautais atlikus įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje. Pagal prokuroro teisinės pagalbos prašymą buvo gauti duomenys iš (duomenys neskelbtini), iš kurių matyti, kad asmuo S. J. (galimai A. G.) buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini). Prieš šį asmenį buvo iškelta baudžiamoji bylą įtariant, kad pateikdamas suklastotus dokumentus (S. J. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, nors teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad S. J. vairuotojo pažymėjimas (duomenys neskelbtini) nebuvo išduotas, 6 t., b. l. 182) jis apgaule išsinuomojo automobilį Mercedes C 200. Dėl dokumentų klastojimo buvo atliktos pirštų antspaudų paėmimo procedūros. Taip pat buvo padaryta nuotrauka, kuri nežinomu būdu buvo išsiųsta automobilių nuomos kompanijai (duomenys neskelbtini) ir po to perduota į Lietuvą su kitais dokumentais (6 t., b. l. 174-178). Minėta asmens nuotrauka ir yra pateikta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje nustatyta, kad nuotraukoje užfiksuotas asmuo yra A. G..
28. Kolegija, spręsdama, kad A. G. skundo argumentai dėl nuotraukos, kaip įrodymo, leistinumo šioje byloje yra nepagrįsti, vis tik neturi pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kad teismo išvada, jog byloje esanti nuotrauka yra daryta asmeniui naudojantis bankomatu, yra nepagrįsta. Tokią teismo išvadą paneigia aukščiau paminėtos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, ši teismo nustatyta aplinkybė iš nuosprendžio šalinama. Šių aplinkybių kontekste pažymima, kad teismo nustatytos faktinės aplinkybės pašalinimas iš nuosprendžio motyvų, esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi, kadangi teismo išvados dėl A. G. kaltės padarius nusikalstamas veikas yra teisingos, pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma ir neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
29. Nepagrįstais laikytini ir nuteistojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė jo duotus paaiškinimus nenurodydamas, kodėl jais netiki. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir su nagrinėjamoje byloje tiriamomis faktinėmis aplinkybėmis susijusius įrodymus, tame tarpe ir paties A. G. paaiškinimus. Vien tai, kad teismas A. G. nurodytas aplinkybes vertino kaip neatitinkančias tikrovės ir jo paaiškinimus laikė gynybine versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad A. G. parodymų, kaip nepatikimų, vertinimas buvo sąlygotas kitų nuosprendyje aprašytų ir teismo iširtų įrodymų, kurių visuma A. G. versiją, kad jis nusikalstamų veikų nepadarė, iš esmės paneigė. 
30. Kaip minėta, A. G., ginčydamas kaltę dėl BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, kartu nurodo ir tai, kad šios veikos turėjo būti kvalifikuojamos ne kaip atskiros, o kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, su tokiu apelianto vertinimu sutinka.
31. Teismų praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę nusikalstami veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pvz., grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Paprastai dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Be to, nustatant kaltininko vieningą tyčią, vertinamas ne tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir išaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Tai reiškia, kad apie kaltę – kaltininko psichinį santykį su veika, priežastiniu ryšiu ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014 ir kt.).
32. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. nuteistas už septynias nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio1 dalį. Nuosprendyje nustatyta, kad A. G. skirtingu laiku, skirtingose vietose neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo priemonę inicijuodamas finansines operacijas ir jas atlikdamas (atsiskaitydamas už automobilių nuomą pervedant atitinkamas pinigų sumas). Visos šios veikos buvo padarytos tą pačią dieną – 2010 m. birželio 27 d. (išskyrus 2010 m. birželio 25 d., 22.22 val. veiką), naudojantis ta pačia svetima mokėjimo priemone, atliekant laiko atžvilgiu nenutolusius veiksmus – inicijuojant ir atliekant finansines operacijas, kuriomis buvo atsiskaityta už automobilių nuomą. Objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad A. G. tyčia padaryti nusikalstamą veiką kiekvienu iš byloje nustatytų atvejų susiformuodavo vis iš naujo, t. y. A. G., inicijavęs ir atlikęs vieną finansinę operaciją neteisėtai panaudojant svetimą mokėjimo priemonę, sugalvodavo tokią pačią veiką padaryti dar kartą, byloje nėra surinkta. Tokių įrodymų nuosprendyje nenurodė bei neaptarė ir pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis A. G., nors apeliaciniame skunde ir neigia savo kaltę dėl šių nusikaltimų, jo pozicija dėl BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų, kaip tęstinės veikos, vertinimo, suponuoja manymą, kad nuteistojo A. G. veiksmai buvo jungiami vieningos tyčios turint išankstinį sumanymą nuomotis automobilius neteisėtai atsikaitant svetima mokėjimo priemone. Esant tokioms aplinkybėms spręstina, kad A. G. padarė vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje ir vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, tai yra neteisėtai panaudodamas svetimą mokėjimo priemonę inicijavo finansines operacijas, jas atliko ir taip apgaule įgijo savo naudai svetimą turtą.
33. Atsižvelgiant į paminėta, kolegija perkvalifikuoja BK 215 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir, kartu įvertinant, kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 214 straipsnio 1 dalyje, A. G. išteisintinas, nustato, kad:
1. A. G. neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti, t. y. 2010 m. birželio 25 d., 22.22 val., (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliau nenustatytoje vietoje, iš S. J. kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) aerouoste rezervavo automobilio nuomą pagal sutartį, kuriai suteiktas ID Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 10.33 val., atsiskaitė už automobilio Volvo XC60, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. išduotos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 2485,52 litus, kas atitinka 719,86 eurų.
3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti, t. y. 2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val., atsiskaitė už automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. išduotos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 1274,71 litus, kas atitinka 369,18 eurus.
4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) punkte, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo tikrus identifikavimo duomenis – PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 20.11 val., atsiskaitė už automobilio BMW 318, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. išduotos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 2238,33 litus, kas atitinka 648,26 eurus.
5. Tęsdamas nusikalstamą veiką, firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo tikrus identifikavimo duomenis – PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 10.33 val., atsiskaitė už automobilio Volvo XC60, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. išduotos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 2485,52 litus, taip apgaule savo naudai įgijo 2485,52 litus, kas atitinka 719,86 eurų.
6. Tęsdamas nusikalstamą veiką, firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo tikrus identifikavimo duomenis - PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, t. y. 2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val., atsiskaitė už automobilio Chevrolet Nubira 5PW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. išduotos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 1274,71 litus, taip apgaule savo naudai įgijo 1274,71 litus, kas atitinka 369,18 eurus.
7. Tęsdamas nusikalstamą veiką, firmoje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) punkte, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo tikrus identifikavimo duomenis – PIN kodą ir S. J. vardu atliko finansinę operaciją, t. y. 2010 m. birželio 27 d., 20.11 val., atsiskaitė už automobilio BMW 318, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuomą iš S. J. išduotos kreditinės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesdamas 2238,33 litus, taip apgaule savo naudai įgijo 2238,33 litus, kas atitinka 719,86 eurų.
34. Nors nuteistasis A. G. dėl paskirtos bausmės apeliaciniame skunde nepasisako, tačiau apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad kvalifikuojant jo veikas buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, iš naujo sprendžiamas A. G. skiriamos bausmės ir jos subendrinimo su ankstesne bausme klausimas. Skiriant bausmę A. G. atsižvelgiama į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos tyčinės, priskiriamos nesunkių (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir apysunkių (BK 215 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijai. Dėl nusikaltimų A. G. savo kaltės nepripažino, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant nuteistojo A. G. asmenybę pažymima, kad anksčiau jis teistas ne vieną kartą, tame tarpe ir už analogiškas nusikalstamas veikas. Anksčiau taikytos bausmės, tame tarpe ir susijusios su laisvės atėmimu, teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė. A. G. nedirba, teigiamai jį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Atsižvelgiant į paminėta, A. G. skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant BK 215 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies straipsnių sankcijos ribose. Atsižvelgiant į tai, kad A. G. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, bausmių bendrinimui taikytinos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos, taip pat BK 63 straipsnio 9 dalis bendrinant šiuo nuosprendžiu skiriamą bausmę, su bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu.

Dėl kitų skundo argumentų.  

35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, kad buvo rezervuota automobilio nuoma pagal sutartį, kuriai suteiktas ID Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi tokios sutarties iš viso nėra. Be to, teismas nustatė aplinkybes, kurių nebuvo kaltinamajame akte, t. y. kad buvo rezervuota automobilio nuoma, nors kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad rezervuota nuomos sutartis. Šie skundo teiginiai yra nepagrįsti. A. G. kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad jis 2010 m. birželio 25 d., 22.22 val., iš S. J. sąskaitos rezervavo automobilio nuomą pagal sutartį, kuriai suteiktas ID (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 131). Tokias pačias aplinkybes apkaltinamajame nuosprendyje nustatė ir pirmosios instancijos teismas (6 t., b. l. 41). Firmos (duomenys neskelbtini) pateikti nuomos registracijos duomenys patvirtina, kad 2010 m. birželio 25 d., 22.22 val., buvo rezervuota automobilio nuoma ir šiai rezervacijai suteiktas jau minėtas ID numeris (2 t., b. l. 134).
36. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su PIN kodo įgijimu ir disponavimu juo, pažymima, kad dėl kaltinimo neteisėtai įgijus svetimą mokėjimo priemonę (kreditinę kortelę ir PIN kodą) apeliacinėje instancijoje priimamas išteisinamasis nuosprendis, todėl dar kartą dėl įgijimo faktinių aplinkybių nepasisakytina. Dėl neteisėto svetimos mokėjimo priemonės panaudojimo finansinėms operacijoms inicijuoti pažymima, kad kreditinė kortelė, pati savaime, nesuteikia asmeniui galimybės ja pasinaudoti atliekant tam tikras finansines operacijas. Tokiems veiksmas atlikti yra būtinas PIN kodas, kuris mokėjimo instrumentu inicijuojamas operacijas autorizuoja. Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. G. neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas naudodamasis svetima mokėjimo priemone, todėl skundo teiginiai, kad PIN kodo panaudojimas inicijuojant ir atliekant finansines operacijas nėra įrodytas, laikytini nepagrįstais.
37. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodydamas, kad A. G. teistas 1999 m. lapkričio 11 d., pažeidė BPK 304 straipsnio nuostatas, įpareigojančias nurodyti tik neišnykusius ir nepanaikintus teistumus. BPK 304 straipsnis reglamentuoja nuosprendžio įžanginės dalies surašymo tvarką. Pagal šį straipsnį nuosprendyje turi būti nurodomi ir tikslūs duomenys apie kaltinamojo teistumą. Čia būtina nurodyti turimus neišnykusius ir nepanaikintus kaltinamojo teistumus: ankstesnių nuosprendžių priėmimo datą, BK straipsnius, jų dalis ir punktus, pagal kuriuos kaltinamasis buvo nuteistas, paskirtų bausmių rūšį ir dydį, bausmių atlikimo pabaigą, atleidimo nuo bausmės, lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės ar jos pakeitimo švelnesne laiką ir pagrindą, bausmės vykdymo atidėjimą, šių sprendimų panaikinimą ir nuosprendžiu paskirtos ar neatliktos bausmės vykdymą, duomenis apie malonės, amnestijos taikymą, bausmės pakeitimą nuosprendžio vykdymo metu, lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų, pripažinimą pavojingu recidyvistu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40).
38. Pažymėtina ir tai, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas kaip, kad, esą, išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Atsižvelgiant į paminėta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visų A. G. teistumų, taip pat ir išnykusių, išvardijimas nuosprendžio įžanginėje dalyje yra nekorektiškas, tačiau nei Baudžiamojo, nei Baudžiamojo proceso kodeksų normoms neprieštarauja. Toks vertinimas neprieštarauja ir aktuliai teismų praktikai (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-560/2014).
39. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje nepagrįstai nurodė, kad jis turi tris vaikus, kadangi jis turi tik vieną vaiką. Dėl šios aplinkybės atkreipiamas dėmesys, kad pats A. G., teismo posėdyje tikrinant jo asmens duomenis, nurodė, kad turi tris vaikus (5 t., b. l. 61). Ši aplinkybė nustatyta ir objektyviais rašytiniais duomenimis (4 t., b. l. 23).

Dėl civilinio ieškinio.

40. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nesutinka ir su civilinio ieškinio išsprendimu. Pasak apelianto, civilinis ieškinys negalėjo būti patenkintas, kadangi S. J. bankui jokių pretenzijų nepareiškė, pinigai jam nebuvo grąžinti, todėl bankas jokios žalos nepatyrė. Kolegija su šiais argumentais sutinka iš dalies. BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) pareiškė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo iš A. G. prašė priteisti 1 737,30 Eur (5 998,56 Lt) turtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų A. G. veiksmų. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad neteisėti atsiskaitymai S. J. išduota kreditine kortele buvo vykdomi 2010 m. liepos – 2011 m. gegužės mėnesiais, atlikta operacijų už 31 491,44 Lt. Civilinis ieškovas, įvertinęs tai, kad bankas atgavo 14 971,04 Lt, taip pat tai, kad kortelės sąskaitoje buvo 5 882,90 Lt S. J. įneštų lėšų, minėtas sumas atėmė iš bendro banko nuostolio (31 491,44 Lt) ir likusią sumą (14 971,04 Lt) prašė priteisti iš A. G..
41. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje A. G. nuteistas už nusikalstamas veikas, įvykdytas 2010 m. birželio 27 d.. Byloje nustatyta, kad A. G. 2010 m. birželio 27 d., 10.33 val. apgaule savo naudai įgijo 2485,52 Lt, 2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val. apgaule savo naudai įgijo 1274,71 Lt, 2010 m. birželio 27 d., 20.11 val. apgaule savo naudai įgijo 2238,33 Lt, iš viso – 5 998,56 Lt. Kreditinės kortelės sąskaitoje S. J. įneštos lėšos – 5 882,90 Lt – atsižvelgiant į tai, kad S. J. dėl jų pretenzijų bankui nepareiškė, bankas jų S. J. negrąžino, turi būti atimtos iš sumos, kuri susidarė A. G. neteisėtai atlikus finansines operacijas byloje nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. iš 5 998,56 Lt atėmus 5 882,90 Lt, bankui A. G. veiksmais padaryta žala vertintina 115,66 Lt. Bankui padaryta žala, kuri atsirado naudojantis S. J. išduota kreditine kortele kitais, negu nagrinėjamoje byloje, laikotarpiais, negali būti priteisiama iš A. G., kadangi asmuo turi atsakyti tik už tą žalą, dėl kurios jis yra kaltas, t. y. atlyginama tik ta žala, kuri tiesioginiu priežastiniu ryšius susijusi su neteisėtais asmens veiksmais. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keičiama mažinant civiliniam ieškovui priteistinos žalos sumą.
42. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, patvirtinanti išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. G. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 146,72 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš A. G. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,  328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir dėl šios veikos A. G. išteisinti neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. G. už nusikaltimus, numatytus BK 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 25 d., 22.22 val. veika), BK 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d., 10.33 val. veika), BK 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val. veika), BK 215 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d., 20.11 val. veika), BK 182 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d., 10.33 val. veika), BK 182 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d., apie 13.14 val. veika), BK 182 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 27 d., 20,11 val. veika) paskirtos atskiros bausmės ir galutinė subendrinta bausmė pagal BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, 9 dalies nuostatas.

A. G. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį182 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką į BK 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmes:

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. G. paskirti 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams.

Į bausmės laiką įskaityti laiką, atliktą pagal 2013-11-21 Kauno apylinkės teismo nuosprendį.

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, jog byloje pateikta darbinė, banko aparatais besinaudojančio asmens nuotrauka.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. G. (duomenys neskelbtini) priteisti 33,50 Eur (115,66 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                       Danguolė Šiugždinytė

                Rimas Švirinas

                Algerdas Urbšys