Administracinė byla Nr. I-1271-602/2010
Proc. Nr. 3-61-3-00444-2010-8
Procesinio sprendimo
kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 38; 74
(S)

SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius
2010 m. rugsėjo 9 d.
Vilniaus apygardos
administracinio teismo teisėja Veslava Ruskan, sekretoriaujant Jolitai
Varnaitei, dalyvaujant pareiškėjui K. P., atsakovo Lietuvos
valstybės, atstovaujamos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro, atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus atstovei
Auksei Geišienei,
viešame teismo
posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K.
P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro, trečiajam suinteresuotam asmeniui
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui dėl žalos
atlyginimo,
n
u s t a t ė:
pareiškėjas K. P. 2010-02-18 teismui padavė skundą, prašydamas: 1) priteisti
jam iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 76000 Lt turtinės
žalos ir 50000 Lt neturtinės žalos; 2) pareikalauti iš Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybės, kad pareiškėjui suteiktų
kario savanorio statusą (1 t., b. l. 33-34). Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2010-03-05 nutartimi priėmė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo ir
atsisakė priimti skundą dalyje dėl kario savanorio statuso suteikimo (1 t., b.
l. 39). Dėl to byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos
atlyginimo Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro.
Pareiškėjas skunde paaiškino,
kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neteisėtai
atsisakė suteikti pareiškėjui kario savanorio teisinį statusą, todėl
pareiškėjas negavo valstybinės pensijos, dėl pensijos negavimo pareiškėjui
padaryta turtinė žala. 2002-01-10 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
bylą nutraukė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-02-04
nutartis administracinėje byloje Nr. 1-268/2002 įsiteisėti negalėjo. Centro
generalinė direktorė 2002-01-10 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
nutartimi duotų nurodymų nevykdė, dėl ko susidarė 76000 Lt išmokų skirtumas.
Prašo priteisti neturtinę žalą dėl patirtos moralinės traumos, pareiškėjo
įsitikinimu, daugelį metų buvo tyčiojamasi iš pagrįstų pareiškėjo reikalavimų.
Per teismo posėdį
pareiškėjas prašė skundą tenkinti.
Atsiliepime į
pareiškėjo skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras), prašė skundą atmesti
kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 43).
Nurodė, kad pagal
Valstybinių pensijų įstatymo 4 str. 2 d. 1 p. teisę gauti pirmojo laipsnio
valstybinę pensiją turi Lietuvos Respublikos piliečiai, ginkluoto
pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai. Pareiškėjas
1997-11-14 kreipėsi į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją su
prašymu pripažinti jam kario savanorio teisinį statusą. Komisija 1999-03-09 bei
pakartotinai 1999-03-24, 2000-09-20 atsisakė tenkinti jo prašymą, nes
pretendentas 1945 m. pasitraukė iš partizanų būrio ir registravosi Kėdainių
NKVD, tuo sulaužydamas partizano priesaiką. 2001 m. pareiškėjas komisijos
sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris
2002-02-04 sprendimu skundą atmetė konstatavęs, jog nėra teisinio pagrindo
pareiškėjui pripažinti minėtą statusą. Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2002-05-03 nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.
Per teismo posėdį
atsakovo atstovas prašė skundo netenkinti.
Atsiliepime į
pareiškėjo skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Kėdainių skyrius (toliau – Kėdainių skyrius) prašė skundą
atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 43).
Nurodė, kad
pareiškėjui nuo 1992-12-01 perskaičiuota nuo 1983-09-06 jau paskirta senatvės
pensija kaip reabilituotam asmeniui. Nuo 1995-06-01 Kėdainių skyrius
pareiškėjui paskyrė ir moka nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją kaip
rezistencijos dalyviui. Kario savanorio statusas suteikiamas kaip rezistencijos
dalyviui, o pagal šią nukentėjusiojo kategoriją pareiškėjui jau mokama
nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija. Nuo 1995-06-01 iki 2010-05-31
pareiškėjui išmokėta 25911,20 Lt suma, o nuo 1995-01-01 iki 1995-05-31 buvo
mokama senatvės pensija kaip reabilituotam asmeniui ir išmokėtas skirtumas tarp
mokėtos senatvės pensijos ir priklausiusios (nuo 1995-01-01) nukentėjusių
asmenų pensijos.
Per teismo posėdį
trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė skundo netenkinti.
Skundas
netenkintinas.
Rezistencijos dalyvių
teisių komisija 1992-10-05 išdavė K. P. rezistencijos
dalyvio pažymą Nr. (duomenys
neskelbtini),
kuria pareiškėjas yra pripažintas dalyvavusiu pasipriešinime 1944-08-15
– 1945-11-20 asmeniu kaip Baisogalos miškų partizanas (1 t., b. l. 63).
VSDFV Kėdainių skyrius
nuo 1992-12-01 perskaičiavo pareiškėjui nuo 1983-09-06 paskirtą senatvės
pensiją kaip reabilituotam asmeniui, šio sprendimo priėmimo pagrindu buvo rezistencijos
dalyvio 1992-10-05 pažyma (2 t., b. l. 15-21). Nuo 1995-01-01 pareiškėjui
paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija kaip rezistencijos dalyviui,
šio sprendimo priėmimo pagrindu buvo rezistencijos dalyvio 1992-10-05 pažyma (2
t., b. l. 15, 22).
VSDFV Kėdainių
skyriaus pažyma apie K. P. išmokas 1995-01-01 – 2010-05-03
laikotarpiu, atstovės paaiškinimai patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu ir šiuo
metu pareiškėjui yra mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija (1 t., b.
l. 163-181).
1997-11-14 pareiškėjas
kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su
prašymu pripažinti jam kario savanorio-partizano statusą (1 t., b. l. 139).
Pasipriešinimo dalyvių
(rezistentų) komisija 1999-03-05 – 1999-03-09 (4 Komisijos nariai),
apsvarsčiusi pareiškėjo bylos dokumentus, pateikė savo išvadas nepripažinti jam
kario savanorio statuso, jo nepripažindami, nes pareiškėjas užsiregistravo
Kėdainių NKVD skyriuje ir partizaninę veiklą nutraukė (1 t., b. l. 128).
1999-03-16 pareiškėjas
kreipėsi į Komisiją, prašydamas pripažinti jam buvusio partizano, laisvės kovų
dalyvio statusą (1 t., b. l. 127).
1999-04-28 Centras
raštu Nr. 51-09-1-1588 nurodė, kad Komisija 1999-03-24 posėdyje Nr. 35 pakartotinai
svarstė pareiškėjo prašymą pripažinti jam laisvės kovų dalyvio statusą ir
nusprendė jo netenkinti, nes pareiškėjas 1945 m. užsiregistravo Kėdainių NKVD
skyriuje, kas reiškia partizano priesaikos sulaužymą; po legalizacijos partizaninės
veiklos nepratęsė, su partizanais ryšius galutinai nutraukė (1 t., b. l. 124,
126).
1999-11-16 Centras
raštu Nr. 51-09-1-4519 nurodė, kad pakartotinai apsvarsčius pareiškėjo prašymą
dėl laisvės kovų dalyvio statuso pripažinimo, nuspręsta jo netenkinti, nes
pateikti dokumentai neįrodo pareiškėjo rezistencinės veiklos faktų, pareiškėjas
po legalizacijos nedalyvavo rezistencinėje veikloje (1 t., b. l. 117).
2000-03-03 Centras
raštu Nr. 51-09-1-920 ir 2000-03-29 raštu Nr. 51-09-1-1290 paaiškino pareiškėjui,
kad prašymas dėl kario savanorio statuso Komisijoje buvo svarstomas du kartus
ir nuspręsta kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio statuso pareiškėjui
nepripažinti. Kario savanorio statusas negalėjo būti pripažintas dėl
registravimosi 1945 m. Kėdainių NKVD skyriuje, tai laikoma partizanų priesaikos
sulaužymu. Laisvės kovų dalyvio statusas negalėjo būti pripažintas, nes pareiškėjas
nepateikė įrodymų, kad po legalizacijos toliau tęsė rezistencinę veiklą (1 t.,
b. l. 108, 110).
2000-08-28 Seimo kontrolierė,
ištyrusi pareiškėjo skundą, pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė,
kad 1999 m. kovo mėn. Komisijos sudėtyje buvo 8 asmenys, tačiau pareiškėjo
rezistencinės veiklos vertinimo lape kario savanorio statusui gauti užfiksuotos
tik 4 Komisijos narių išvados. Matyti, kad šie nariai išvadas davė atskirai,
skirtingomis dienomis, posėdis sušauktas nebuvo. Dėl to, Seimo kontrolierės
nuomone, Komisija privalo pakartotinai svarstyti pareiškėjo prašymą suteikti
jam kario savanorio statusą (1 t., b. l. 103-106).
2000-10-11 Centras
raštu Nr. 51-09-1-5209 informavo pareiškėją, jog Komisija, vykdydama Seimo
kontrolierės 2000-08-28 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2000-09-20 posėdyje Nr.
68 apsvarstė pareiškėjo prašymą pripažinti jam kario savanorio statusą ir
vienbalsiai nutarė jo nepatenkinti. Komisijai pasiūlius, Centro direktorė
2000-09-28 įsakymu Nr. 83 nusprendė nepripažinti pareiškėjui kario savanorio
statuso kaip asmeniui, sulaužiusiam partizano priesaiką (1 t., b. l. 96-97,
107).
2000-11-29 Centras
raštu Nr. 51-09-1-6325 informavo pareiškėją, jog Komisija, 2000-11-08 posėdyje
Nr. 71 išklausiusi pareiškėjo paaiškinimus, nutarė palikti galioti 2000-09-20
įvykusiame Komisijos posėdyje Nr. 68 priimtą sprendimą (1 t., b. l. 92-93).
2001-01-17 Vilniaus
apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo skundas, kuriuo
pareiškėjas prašė panaikinti Komisijos 2000-09-20 ir 2000-11-08 sprendimus dėl
kario savanorio statuso nepripažinimo (1 t. b. l. 86).
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2001-09-20 nutartimi adm. byloje Nr. I4-851/01 kreipėsi
į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos karių savanorių ir laisvės
kovų dalyvių teisiniam statusui pripažinti darbo reglamento, patvirtinto
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės
direktorės 1999-12-13 įsakymu Nr. 121, 2.7.1 p. neprieštarauja LR
Pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymo 1 str.
1 d. 4 p. ir įstatymo Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos 2 ir 10 str. (1 t., b. l. 82). 2002-01-10 Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas nutartimi adm. byloje Nr. I3-6-02,
išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, administracinę
bylą nutraukė kaip neteismingą administraciniams teismams (1 t., b. l. 78-80).
2002-02-04 Vilniaus
apygardos administracinis teismas sprendimu adm. byloje Nr. I4-268/02
pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta pripažinti
kario savanorio statusą, atmetė (1 t., b. l. 75-76). 2002-05-03 Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka (byla
Nr. A9-426-02) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-02-04 sprendimą
paliko nepakeistą (1 t., b. l. 70-71).
2008-01-28 pareiškėjas
Centrui pateikė karinį bilietą, kaip įrodymą, kad jis registravosi ne NKVD, bet
Kėdainių kariniame komisariate, todėl prašė pakeisti teisinį statusą (1 t., b.
l. 56-57). 2008-03-12 Centras raštu Nr. 38R-r-580 informavo pareiškėją, kad jis
nepateikė dokumentų, įrodančių jo rezistencinę veiklą ir galinčių iš esmės
pakeisti Komisijos išvadą nepripažinti kario savanorio teisinio statuso.
Nurodė, kad pareiškėjo atsiųstoje karinio bilieto, išduoto 1963-12-04, kopijoje
pažymėta, jog pareiškėjas 1945-08-11 įrašytas į įskaitą (atsargą). Paaiškino,
kad pareiškėjas pasitraukė iš partizanų struktūrų ir legalizavosi, vėliau jokių
ryšių su ginkluoto pasipriešinimo dalyviais nepalaikė, todėl nėra skirtumo,
kokioje okupacinio režimo institucijoje jis užsiregistravo (1 t., b. l. 53-55).
2009-04-03 Centras
raštu Nr. 38R-r-912 informavo, jog pareiškėjo prašymas dėl kario savanorio
teisinio statuso pripažinimo Centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių
komisijos buvo svarstomas keturis kartus. Paaiškino, kad pagal LR
pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijos dalyvių teisinio statuso įstatymo 2 str.
4 p. kariai savanoriai yra ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai –
partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė
priesaiką ir jos nesulaužė <...>. Pagal šio įstatymo 6 str. 2 d. 5 p.
kario savanorio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie buvo partizanai bei
kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų kariai ir sulaužė priesaiką,
iki 1953 m. imtinai pasitraukė iš partizanų struktūrų (dezertyravo),
registravosi pagal okupantų skelbtas amnestijas, legalizavosi <...>.
Pareiškėjas 1945 m. pasitraukė iš partizanų būrio ir užsiregistravo pagal
amnestiją Kėdainių skyriuje, tuo sulaužydamas priesaiką. Komisija pareiškėjo
prašymą svarstė 1999-03-10 ir 1999-03-24 priėmė nutarimą siūlyti Centrui
nepripažinti pareiškėjui laisvės kovų dalyvio teisinio statuso. Dar kartą
svarstė 2000-09-20 ir priėmė analogišką nutarimą. 2000-09-28 Centro direktorė
įsakymu nepripažino kario savanorio teisinio statuso. 2000-11-08 Komisija dar
kartą paliko galioti priimtą sprendimą (1 t., b. l. 44-46).
Nagrinėjamoje byloje
turi būti sprendžiamas klausimas dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui
atlyginimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas siekia, kad jam būtų paskirta
valstybinė pirmojo laipsnio pensija.
Minėta bylos medžiaga
patvirtina, kad Rezistencijos dalyvių teisių komisija 1992-10-05 išdavė K. P. rezistencijos dalyvio pažymą (1 t., b. l. 63).
Rezistencijos dalyvio
pažyma išduota vadovaujantis 1991-10-16 Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
Nutarimu Nr. I-1888, kurio 1 p. buvo nustatyta, kad asmenims, aktyviai
kovojusiems dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės - ginklu, nepažeidžiant
visuotinai priimtų rezistencijos normų, okupacijos bei aneksijos režimui
priešiškos spaudos leidimu ar kitokiu būdu dalyvavusiems veikloje, už kurią
grėsė politinės represijos, - gali būti išduodami rezistencijos
(pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimai. Nutarimu Nr. I-1888 buvo patvirtinta rezistencijos
(pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimo išdavimo tvarka, kurios 2 p. buvo
nustatyta, kad sprendimą išduoti rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimą
priima Komisija, kuri buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1990 m. spalio 31 d. nutarimu Nr.I-735 „Dėl 1990 m. gegužės 2 d.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą
okupaciniams režimams, teisių atstatymo“, kai kurių nuostatų taikymo tvarkos“.
Vadovaujantis
1990-07-28 Gyventojų pensinio aprūpinimo gerinimo įstatymo Nr. I-422 ir
remiantis Rezistencijos dalyvių teisių komisijos 1992-10-05 išduota pažyma pareiškėjui
buvo paskirta ir iki 1995-01-01 mokama pensija kaip reabilituotam asmeniui.
LR Seimas 1994-11-17
nutarimu Nr.I-665 pripažino netekusiais galios minėtus teisės aktus, kurių
pagrindu buvo įsteigta Rezistencijos dalyvių teisių komisija bei kurių pagrindu
buvo išduodamos rezistencijos dalyvio pažymos. LR Seimas 1994-11-17 nutarimo 3
punktu įpareigojo Lietuvos Respublikos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centrą išduoti rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimus. Šios
nuostatos patvirtina, kad Centras privalo išduoti rezistencijos
(pasipriešinimo) dalyvio pažymėjimus netikrindamas Rezistencijos dalyvių teisių
komisijos išduotų pažymų pagrįstumo.
Byloje nėra duomenų,
patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Centrą dėl rezistencijos
dalyvio pažymėjimo išdavimo. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjui faktiškai
nebuvo būtina kreiptis dėl tokio pažymėjimo išdavimo, nes VSDFV Kėdainių
skyrius, perskaičiavęs anksčiau paskirtą pensiją kaip reabilituotam asmeniui, nuo
1995-01-01 pareiškėjui paskyrė nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją kaip
rezistencijos dalyviui, rezistencijos dalyvio 1992-10-05 pažymos pagrindu (2
t., b. l. 15, 22).
Nuo 1995-01-01
pareiškėjui buvo paskirta ir šiuo metu pareiškėjui mokama nukentėjusiųjų asmenų
valstybinė pensija priėmus 1994 m. gruodžio 22 d. Valstybinių pensijų įstatymą Nr. I-730, įsigaliojusį
nuo 1995-01-01. Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 3p.
buvo nustatyta viena iš valstybinių pensijų rūšių - nukentėjusiųjų asmenų
valstybinė pensija. Šio įstatymo įsigaliojimą reglamentuojančioje 16 str. 3 d.
buvo nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo nukentėjusiems asmenims paskirtos
pensijos perskaičiuojamos šio įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo nustatyta tvarka bei terminais. Valstybinių
pensijų įstatymo 11 str. 1 d. 3 p. nustatė, kad nukentėjusiųjų
asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti nuolat Lietuvos Respublikoje
gyvenantys asmenys - rezistentai ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai
dalyviai, kurie nustatyta tvarka yra pripažinti rezistencijos ir pasipriešinimo
dalyviais. Valstybinių pensijų įstatymo 15 str. 4 d.
nustatė, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos rezistencijos ir
pasipriešinimo sovietinei okupacijai veiksmų dalyviams bei šio įstatymo
numatytais atvejais - jų tėvams, sutuoktiniams ir vaikams skiriamos pateikus
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą.
1997-06-30 priimtas Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų
okupacijų, teisinio statuso įstatymas Nr. VIII-342. Šio įstatymo 1 str.
buvo nustatyta, kad įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir Sovietų
Sąjungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais,
tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo
1939-1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato
nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus.
Asmenys, kuriems pripažintas nukentėjusio asmens statusas, turi teisę gauti
įstatymų nustatytas socialinės rūpybos bei kitas lengvatas ir valstybės paramą.
Minėtos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas gauna analogišką
valstybės paramą kaip ir asmenys, kuriems nukentėjusiojo asmens teisinis
statusas pripažintas vadovaujantis 1997-06-30 įstatymu.
1997 m. sausio 23 d. priimtas Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų
okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymas Nr. VIII-97, kuriuo buvo
nustatytas Kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinis
statusas. Priėmus šį įstatymą, buvo apibrėžti asmenų pripažinimo kariais
savanoriais ar laisvės kovų dalyviais kriterijai.
1997-12-17 įsigaliojo Valstybinių pensijų
įstatymo 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. VIII-553,
kuriuo numatyta, kad teisę gauti pirmojo laipsnio
valstybinę pensiją šio įstatymo nustatyta tvarka turi ginkluoto pasipriešinimo
(rezistencijos) dalyviai - kariai savanoriai. Ginkluoto pasipriešinimo
(rezistencijos) dalyviams - kariams savanoriams pirmojo laipsnio valstybinę
pensiją pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
pateiktus sąrašus skiria Vyriausybė. Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo
laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisija turi teisę Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centro teikimu skirti pirmojo arba antrojo
laipsnio valstybinę pensiją labiausiai pasižymėjusiems pasipriešinimo 1940-1990
metų okupacijoms dalyviams.
1998-01-01 įsigaliojo Valstybės paramos ginkluoto pasipriešinimo
(rezistencijos) dalyviams įstatymas Nr. VIII-541, kurio 2 str. numatyta, kad ginkluoto
pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams - kariams savanoriams skiriama pirmojo
laipsnio valstybinė pensija. Karių savanorių sąrašus šiai pensijai gauti
Vyriausybei teikia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai kaip
galimai padarytos jam turtinės žalos dydį nurodo visos jam nepaskirtos
valstybinės pensijos dydį. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str.,
asmeniui jo pasirinkimu skiriama tik viena valstybinė pensija, o šiuo atveju
pareiškėjui jau yra paskirta ir mokama viena iš valstybinių – nukentėjusių
asmenų – pensija.
Įsigaliojus
nurodytiems teisės aktams, pareiškėjas kreipėsi į Centrą dėl kario savanorio
teisinio statuso suteikimo, nes atsirado galimybė gauti didesnę valstybės
paramą negu pareiškėjas gavo ir gauna kaip nukentėjęs nuo 1939-1990 metų okupacijų asmuo. Centras išnagrinėjo
pareiškėjo prašymą bei priėmė neigiamą sprendimą, kurio teisėtumą patvirtino
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2002-02-04 sprendimu adm.
byloje Nr. I4-268/02 pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui
atsisakyta pripažinti kario savanorio statusą.
Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio
statuso įstatymas ir Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių
teisinio statuso įstatymas nenustatė, koks yra šių įstatymų taikymo santykis,
kai asmuo tų pačių dokumentų pagrindu pretenduoja, kad jam būtų pripažintas tam
tikras teisinis statusas pagal vieną ir pagal kitą įstatymą. Tokio
reglamentavimo nėra tiek dėl prašymų pagal šiuos įstatymus nagrinėjimo po šių
įstatymų įsigaliojimo, tiek dėl prašymų nagrinėjimo tuomet, kai tam tikras
teisinis statusas yra pripažintas pagal teisės aktus galiojusius iki šių
įstatymo įsigaliojimo. Todėl tokių prašymų išnagrinėjimas priklauso nuo Centro
administracinio sprendimo kiekvienu konkrečiu atveju.
Pareiškėjo prašymas
dėl kario savanorio teisinio statuso pripažinimo buvo nagrinėjamas teisės aktų
nustatyta tvarka ir vadovaujantis teisės aktų nustatytais kriterijais.
Vadovaujantis 1997 m. sausio 23 d. Pasipriešinimo
1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-97 (toliau – Įstatymas) 1 str., kariai savanoriai yra
ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) 1941-ųjų birželio
sukilimo dalyviai, 22-28 dienomis ginklu kovoję su okupacinės valdžios
struktūromis; 2) Vietinės rinktinės kariai; 3) Tėvynės apsaugos rinktinės
kariai; 4) partizanai, kurie priklausė laisvės kovotojų struktūroms, davė
priesaiką ir jos nesulaužė, nešiojo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno
nelegaliai. Vadovaujantis Įstatymo 2 str., laisvės kovų dalyviai yra
neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai: 1) partizanų ryšininkai ir
rėmėjai; 2) 1940-1990 m. veikusių ir siekusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę
pogrindinių organizacijų nariai, pogrindžio spaudos leidėjai ir kiti pavojingų
pasipriešinimo akcijų dalyviai, nebendradarbiavę su okupacinėmis represinėmis
žinybomis.
1999-06-11 įsigaliojus 1999 m. gegužės 25 d. Pasipriešinimo
1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1, 2 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymui Nr. VIII-1201, kariais savanoriais pripažįstami: 1)
1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, birželio 22-28 dienomis ginklu kovoję su
okupacinės valdžios struktūromis, taip pat šio sukilimo vadovai ir štabų
nariai; 2) Vietinės rinktinės kariai; 3) Tėvynės apsaugos rinktinės kariai; 4)
partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė
priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno
nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų
ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos
nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose
ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į
kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti,
sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu.
Vadovaujantis Įstatymo (redakcija nuo 2008-01-01) 3 str., kariams
savanoriams prilygintais asmenimis pripažįstami: 1) asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. ėjo Lietuvos Respublikos tikrąją karo ar policijos tarnybą ir kurie pirmosios
sovietinės okupacijos (1940-1941 m.) metu buvo suimti arba ištremti ar būdami
tremtyje suimti, įkalinti ir nuteisti mirties bausme ir mirties bausmė įvykdyta
arba buvo nužudyti, žuvo, mirė įkalinimo metu; 2) asmenys, kurie organizavo ar
dalyvavo GULAG’o politinių kalinių sukilimuose ir sukilimų malšinimo metu žuvo
arba po numalšinimo buvo nuteisti papildoma bausme ar perkelti į uždaruosius
kalėjimus ar baudžiamuosius lagerius.
Pagal Įstatymo 6 str. 2 d. 5 p., kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio statusas nepripažįstamas
asmenims, kurie buvo partizanai bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo
struktūrų nariai ir sulaužė priesaiką, iki 1953 m. imtinai pasitraukė iš
partizanų struktūrų (dezertyravo), registravosi pagal okupantų skelbtas
amnestijas, legalizavosi ir atskleidė veikimo paslaptis ar išdavė bendražygius,
o šie dėl to buvo įkalinti, nuteisti, ištremti ar žuvo.
Kaip jau buvo minėta, Centras išnagrinėjo pareiškėjo
prašymą bei priėmė neigiamą sprendimą, kurio teisėtumą patvirtino Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2002-02-04 sprendimu adm. byloje Nr.
I4-268/02 pareiškėjo skundą dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta
pripažinti kario savanorio statusą. Sprendimas yra įsiteisėjęs.
Administracinių bylų
teisenos įstatymo 96 str. 4 d. nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, šalys ir
kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti
teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti
teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Administracinių bylų teisenos
įstatymo 14 str. yra įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Šis
reglamentavimas patvirtina, kad teismui išnagrinėjus bylą Nr. I4-268/02 kitoje
byloje negali būti nagrinėjamas klausimas dėl atsisakymo pripažinti kario
savanorio statusą pareiškėjui.
Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro veiksmai nagrinėjant pareiškėjo
prašymą dėl kario savanorio teisinio statuso pareiškėjui pripažinimo yra
teisėti.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d.
nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų
aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus
valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės
subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės
tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų
asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar
savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios
institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar
jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).
CK 6.250 str. 1 d.
nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo
įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala
atlyginama įstatymų numatytais atvejais.
Pažymėtina, kad
civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios
institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.
246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir
žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba
nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė
atsakomybė.
Byloje nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra būtinų sąlygų
(neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės
atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d.,
teisėja
n
u s p r e n d ė:
pareiškėjo
K. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti
skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą
tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Veslava
Ruskan