Civilinė byla Nr. e2A-925-601/2024
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00391-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8.5; 6.6.8.11.4; 2.6.11.1; 3.2.4.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Laimos Kriaučiūnaitės ir Edvardo Palioko,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ipukis“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-15-570/2024 pagal ieškovės viešosios įstaigos „4 RACE“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ipukis“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų – D. V., G. J., Vokietijos bendrovė Fuhrunternehmen Rüdiger Lange.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „4 RACE“ 2022 m. vasario 22 d. kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ipukis“ 26 862 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji pagal 2021 m. gegužės 5 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. gegužės 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už 26 862 Eur nusipirko iš atsakovės puspriekabę „SANH FZ-Beförderung“, kurios identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo puspriekabė; puspriekabė). Ieškovė pinigus už perkamą puspriekabę mokėjimo pavedimu pervedė 2021 m. gegužės 6 d., mokėjimo paskirtyje nurodydama „Išankstinio apmokėjimo sąskaita“, tačiau transporto priemonė ieškovei nebuvo perduota, o pinigai negrąžinti, todėl ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.222 straipsnio 1 dalies pagrindu reikalauja grąžinti už ginčo puspriekabę sumokėtus pinigus.
3. Atsakovė UAB „Ipukis“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pripažįsta aplinkybę, jog su ieškove buvo sudaryta žodinė ginčo puspriekabės pirkimo–padavimo sutartis, pagal kurią atsakovė pardavė, o ieškovė nupirko ginčo puspriekabę. Taip pat neginčija aplinkybės, kad gavo iš ieškovės 26 862 Eur už parduotą priekabą. Tačiau pažymėjo, kad atsakovė sąžiningai ir aiškiai pirkimo–pardavimo metu deklaravo ieškovei, jog ginčo puspriekabė yra ne Lietuvoje, o Vokietijoje esančioje įmonėje Lange Transport GmbH ir ją ieškovė turės pasiimti savo lėšomis ir transportu. Taigi, ieškovė puspriekabės negavo ne dėl atsakovės kaltės, nes atsakovė nebuvo įsipareigojusi ją perduoti pirkėjai.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, D. V. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad jis yra ieškovės atstovas, veikiantis pagal išduotą įgaliojimą. Su G. J. yra seniai pažįstami. Jis verčiasi transporto priemonių suradimu, pirkimu–pardavimu, pristatymu į Lietuvą ir pan. G. J. pardavinėjo ginčo puspriekabę ir jam pasiūlė iš UAB „Ipukis“ ją pirkti. Jis šį sandorį pasiūlė ieškovei. Atsiuntė sąskaitą faktūrą ir pirkimo–pardavimo sutartį, bet ji buvo be SDG kodo, todėl ieškovė sutarties nesirašė. G. J. pažadėjo, kad priekaba per porą savaičių bus pristatyta ieškovei į Lietuvą, tačiau nebuvo pristatyta. Jis per WhatsApp programėlę susirašinėjo su G. J.. Prieš apmokėjimą G. J. pasakė, kad ji yra Lietuvoje. Pati UAB „Ipukis“ atsiuntė sąskaitą elektroniniu paštu. Puspriekabės kaina jau tokia, kokia turėjo būti Lietuvoje. Jis matė ginčo puspriekabės nuotraukas.
5. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, G. J. ieškinio patenkinimo galimybę paliko spręsti teismui, tačiau iš esmės nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad jis turi savo įmonę ir verčiasi tarpininkavimu surandant ir parduodant automobilius užsienyje ir Lietuvoje. Su D. V. yra seniai pažįstami, bendravo kaip su ieškovės atstovu. Šioje byloje, jam partneris Vokietijoje pasiūlė nupirkti ginčo puspriekabę, atsiuntė nuotraukas, kainą. Tuomet jis nuvyko į vietą ją apžiūrėti ir pasiūlė įsigyti atsakovei. Atsakovei ji tiko, tad išrašė sąskaitą ir Vokietijos įmonei už ją apmokėjo. Tačiau paaiškėjo, kad dar reikės sumokėti 3 000 Eur tarpininkavimo mokestį Vokietijoje, todėl UAB „Ipukis“ nebenorėjo šios priekabos ir nusprendė ją parduoti. Tuomet jis UAB „Ipukis“ priekabą pasiūlė įsigyti D. V. ir, atvarius ją į Lietuvą, parduoti bei pelną pasidalinti. Dėl pargabenimo buvo susitarta, kad priekabą į Lietuvą pargabens jis su D. V.. Dainius turėjo duoti vairuotojus. Tačiau kažkas tą priemonę pasiėmė anksčiau už juos. Mano, kad Vokietijos įmonės kaltė, jog atidavė puspriekabę.
6. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, Vokietijos bendrovė Fuhrunternehmen Rüdiger Lange nurodė, kad pardavinėjo ginčo puspriekabę. Paskambinęs telefonu ir prisistatęs p. Š. (S.), ją pageidavo pirkti, o sąskaitą apmokėjimui paprašė išrašyti Lietuvos bendrovei „Ipukis“. 2021 m. balandžio 9 d. išrašytą 22 000 Eur sąskaitą už puspriekabę apmokėjo UAB „Ipukis“. Taip įvyko pirkimas–pardavimas. Atsakovė veikė ne tiesiogiai, bet per tarpininką p. Š., kaip vėliau paaiškėjo, kad galimai tai buvo Š. M. (S. M.) (pagal tel. Nr. ir el. pašto adresą). Kontaktas su p. Š. prisistačiusiu asmeniu vyko telefonu. Š. ar p. Š. liepė Fuhrunternehmen Rüdiger Lange išrašyti UAB „Ipukis“ sąskaitą ir siųsti jam bei UAB „Ipukis“ paštu. Išsiuntus p. Š. el. paštu šią sąskaitą, vos porai dienų praėjus, UAB „Ipukis“ ją apmokėjo. Tuo tarpu 2021 m. balandžio 13 d. Š. M. išrašė dvi sąskaitas – vieną ieškovei, kitą atsakovei dėl 3 000 Eur tarpininkavimo mokesčio už šią priemonę. Ieškovė 2021 m. gegužės 5 d. sumokėjo tarpininkavimo mokestį Š. M.. Tą pačią dieną UAB „Ipukis“ išrašė išankstinę sąskaitą 22 200 Eur, kurią 2021 m. gegužės 6 d. ieškovė apmokėjo. 2021 m. birželio 11 d. puspriekabė iš Fuhrunternehmen Rüdiger Lange buvo paimta, pastarajai susiekus su neva UAB „Ipukis“ atstovu. Kaip matyti ir teismo išreikalautų sąskaitų, Š. M. atsakovei išrašinėjo sąskaitas. O tai rodo, kad Š. M. / p. Š. yra neatsitiktinis asmuo. Jis su UAB „Ipukis“ turėjo teisinius tarpininkavimo santykius. Mano, kad nei ieškovė, nei atsakovė nesielgė sąžiningai, nes su Š. M. turėjo santykius tiek ieškovė, tiek atsakovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį patenkino, t. y. priteisė ieškovei VšĮ „4 RACE“ iš atsakovės UAB „Ipukis“ 26 862 Eur skolą, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. vasario 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nurodė, kad kilus ginčui, kas turėjo pristatyti transporto priemonę iš Vokietijos į Lietuvą, tačiau nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių tarp šalių buvusį susitarimą, turi būti vadovaujamasi CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirkimo–pardavimo sutarties samprata, kur nedviprasmiškai nurodyta, jog pardavėjo pareiga yra perduoti daiktą pirkėjui, o pastarajam – už jį sumokėti. Teismas, nustatęs, kad atsakovei pinigai už nupirktą automobilį (26 862 Eur) buvo sumokėti, automobilis ieškovei perduotas nebuvo, asmenys pagrobę transporto priemonę nenustatyti, sprendė, kad ieškovės reikalavimas grąžinti perduotus už automobilį pinigus pagrįstas ir tenkintinas, nes atsakovė neįvykdė sutartinės prievolės perduoti pirkėjai nupirktą daiktą, todėl privalo grąžinti už jį gautus pinigus.
9. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė, priėmus nepalankų sprendimą šioje byloje, turi teisę nukreipti regresinius reikalavimus į joms pačioms žinomus tarpininkus, dėl kurių veiksmų ar padaryto nusikaltimo prarado savo turtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Ipukis“ prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės VšĮ „4 RACE“ ieškinį. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad ieškinys tenkintinas, apeliantė prašo mažinti atlygintinus nuostolius proporcingai ieškovės kaltei arba atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Apeliantė taip pat prašo priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, neaiškus ir dviprasmiškas, t. y. teismas neatskleidė žodinės puspriekabės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių, asmenų, kurie tarėsi dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sąlygų, ryšio, neatliko jo teisinio vertinimo, tarpininkavimo instituto požymio buvimo trečiųjų asmenų veiksmuose ir nuosavybės perleidimo momento. Juolab, kad atsakovė įrodinėjo, jog būtent dėl D. V. aplaidžių, nesavalaikių veiksmų ir susitarimo pirkti puspriekabę jos neapžiūrėjus, veikiant per G. J., delsimas atsiimti puspriekabę iš konkrečios Vokietijoje esančios įmonės, sukėlė pasekmes ieškovei. Vis tik, teismas, konstatavęs abiejų šalių kaltę dėl nepavykusio sandorio, pasekmes priskyrė tik atsakovei;
1.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarką ir vykdymą:
- teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė ieškovei transporto priemonę pardavė už 26 862 Eur kainą, į kurią „galėjo įeiti“ ne tik pelnas perpardavus ginčo transporto priemonę bet ir jos transportavimo į Lietuvą kaštai. Atsakovė pabrėžia, kad ji 2021 m. balandžio 9 d. ginčo puspriekabę įsigijo iš Vokietijoje esančios įmonės Lange Transport GmbH, sumokėdama bankiniu pavedimu 22 000 Eur sumą (puspriekabė pirkta be pridėtinės vertės mokesčio). Tačiau ieškovei 2021 m. gegužės 5 d. puspriekabę pardavė už 22 200 Eur sumą + 4 662 Eur PVM, t. y. viso 26 862 Eur, dėl ko 4 662 Eur suma negali būti laikoma transportavimo kaštais ir išlaidomis;
- byloje nebuvo jokių duomenų, kad atsakovė būtų ketinusi ieškovei pargabenti puspriekabę. Priešingai, nuosavybės teisė į ginčo puspriekabę ieškovei perėjo nuo 2021 m. gegužės 5 d. UAB „Ipukis“ išrašytos išankstinės sąskaitos išrašymo ir 2021 m. gegužės 6 d. VšĮ „4 RACE“ apmokėjimo UAB „Ipukis“. Todėl pati ieškovė ir turėjo rūpintis savo puspriekabės parsigabenimu. Tokia atsakovės pozicija yra logiška ir racionali, atitinkanti įprastą praktiką šiame verslo segmente. Be to, tai patvirtina G. J. paaiškinimai, pateiktas susirašinėjimas dėl ginčo puspriekabės pargabenimo, ieškovės sumokėjimas tarpininkavimo mokestį;
- ieškovė ir D. V. bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė, kad būtent ieškovė turėjo pasiimti puspriekabę iš Vokietijos įmonės Fuhrunternehmen Rüdiger Lange, tačiau įrodymų, kad yra priešingai, nepateikė viso proceso metu, nors būtent ieškovei kilo pareiga įrodyti kokia buvo sutarties sąlyga. Ieškovė ir D. V. teigė, kad priekaba turėjo būti pristatyta į Lietuvą, tačiau jokiame procesiniame dokumente nenurodė vietos, kur turėjo būti pristatyta puspriekabė Lietuvoje, ieškovė už puspriekabę sumokėjo 2021 m. gegužės 6 d., tačiau pretenziją atsiuntė atsakovei tik 2021 m. liepos 5 d., t. y. praėjus net dviem mėnesiams, D. V. ir ieškovė nepateikė jokio tarpusavio susirašinėjimo ar kitų komunikacijos priemonėmis fiksuotų įrodymų, kurie leistų įsitikinti, kada ir kaip D. V. pranešė ieškovei apie sudarytą žodinę pirkimo–pardavimo sutartį ir jos sąlygas;
- bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo ieškovės nesąžiningumas ir siekis nepateikti bylai reikšmingos informacijos, leidžiančios suabejoti ieškovės nuoširdumu ir tuo pačiu neleidžiančiu pasitikėti ieškove bei jos tarpininku D. V. dėl žodinės sutarties sudarymo sąlygų. Tuo tarpu atsakovė leistinais duomenimis, paaiškinimais, gretinant su G. J. paaiškinimais įrodė, kad ginčo puspriekabę, nupirktą iš Fuhrunternehmen Rüdiger Lange įmonės, pardavė ieškovei, atskleisdama visą esminę informaciją, t. y. kainą ir daikto buvimo vietą, o ieškovė, veikdama per tarpininką D. V., sutiko su tokiomis sąlygomis;
1.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės argumentų, kad ieškovė pareiškė ieškinį ne tam subjektui, nes žalą padarė D. V., o ne atsakovė;
1.4. Pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas trečiuoju asmeniu Vokietijos įmonės Rechnord Truck galėjo padaryti procesinį pažeidimą, kuris gali turėti įtakos ateityje įmonei „Schmidt Nutzfahrzeuge GmbH“, per kurią vyko bendravimas dėl puspriekabės pirkimo–pardavimo bei derintas jos atsiėmimas. Įvertinus tai, kad buvo veikiama per tarpininkus, šios įmonės įtraukimas trečiuoju asmeniu pateisinamas, kadangi tik ši įmonė gali pateikti duomenų, kokie asmenys ir kam atstovavo į ją kreipiantis dėl puspriekabės pirkimo.
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė VšĮ „4 RACE“ apeliacinės instancijos teismo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą sprendimą palikti galioti bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
2.1. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal CK 6.317 straipsnį pareiga pristatyti ginčo puspriekabę kilo būtent atsakovei, kaip pardavėjai, tarp šalių nesant kitokio pobūdžio specialaus susitarimo. Ir, nors ieškovė atliko apmokėjimą, tačiau nuosavybės teisės į daiktą neįgijo, nes nuosavybės teisė įgyjama ne nuo apmokėjimo, o nuo daikto perdavimo momento, todėl tik daikto savininkė galėjo jį perduoti pirkėjai, tuo pačiu patvirtindama ir daikto nuosavybės teisę;
2.2. Net ir perėjus nuosavybės teisei į ginčo puspriekabę pirkėjai (ko padaryta nebuvo, nes tokio susitarimo nebuvo), atsakovė, kaip pardavėja, privalėjo vis tiek saugoti puspriekabę iki jos perdavimo, užtikrinti jos tinkamą apsaugą, saugumą. O to neužtikrinusi, turi prisiimti neigiamas pasekmės;
2.3. Sąskaita už puspriekabę (tiek išankstinė, tiek vėlesnė) buvo išrašytos su PVM mokesčiu (22 200,00 Eur + 4 662,00 Eur PVM), kuris leidžia daryti išvadą, kad prekė, kuri apmokestinama PVM mokesčiu, yra Lietuvoje (už ją yra sumokėti visi mokesčiai, kaip, pavyzdžiui importo, importo PVM, muito ir kt.), todėl bet kuriuo atveju ne ieškovė turėjo atsigabenti ir importuoti į Lietuvą prekę, nes priešingu atveju jai kiltų prievolė mokėti papildomai dar ir muito, importo mokestį pačiai, nors jai turėjo būti perduota prekė jau Lietuvoje, už ją sumokėjus muito, importo ir kitus mokesčius. Taigi, ne tik nebuvo tarp šalių susitarimo dėl to, kad ieškovė puspriekabę atsiims iš Vokietijos, bet ir objektyviai negalėjo tokio susitarimo būti, nes tokiu atveju atsakovė būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas;
2.4. Sąskaitos už tarpininkavimą apmokėjimas nepatvirtina susitarimo, kad neva pati ieškovė turėjo puspriekabę pasiimti Vokietijoje, nes tokią pačią sąskaitą buvo gavusi ir atsakovė, tik jos neapmokėjo;
2.5. Susirašinėjimas WhatsApp programėlėje nepatvirtina fakto, kad būtent ieškovė puspriekabę turėjo pasiimti Vokietijoje, nes iš šio susirašinėjimo nėra aišku kieno lėšomis ir kas ją turėjo paimti;
2.6. Tai, kad ieškovė tik po dviejų mėnesių nuo apmokėjimo gavimo pradėjo reikalauti atsakovės grąžinti sumokėtą sumą, patvirtina, jog buvo laukiama puspriekabės atgabenimo bei perdavimo ieškovei, tačiau kai po ilgesnio laiko buvo suvokta, kad puspriekabė nėra/nebus pristatyta, buvo pareikšta pretenzija;
2.7. Aplinkybės, kad ieškovė iš anksto nenurodė vietos, kur reikia pristatyti puspriekabę, yra nereikšmingos, nes, kaip pati apeliantė akcentuoja, tarp G. J. bei D. V. buvo glaudūs verslo santykiai, jie nuolat kontaktavo, tad ir vieta būtų nurodyta, kai būtų kalba apie pristatymą, kuris taip ir neįvyko;
2.8. Jeigu ir galima būtų sutikti su apeliantės teiginiu, kad D. V. sandorį sudarė viršydamas savo įgaliojimus, ieškovė šį sandorį patvirtino, atlikdama apmokėjimą, todėl laikoma, kad sandorį sudarė pati ieškovė;
2.9. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad šiuo atveju atsakovu turėtų būti D. V.. Jeigu jis įmonės vardu ir susitartų, kad pirkėja pati pasiims puspriekabę (ko padaryta niekada nebuvo), jis netaptų atsakingas už atsiėmimą ir, atitinkamai, už puspriekabės nepristatymą. Kadangi ieškovė atsakovei sumokėjo už ginčo puspriekabę, atitinkamai ieškovei atsirado priešpriešinė teisė reikalauti atsakovės pristatyti jai prekę. Jeigu atsakovė vertina, kad atsakomybė turėtų būti taikoma vienam iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, ji turi procesinę teisę pareikšti regresinį ieškinį asmeniui, dėl kurio veiksmų ar padaryto nusikaltimo prarado savo turtą;
2.10. Pirmosios instancijos teismas viso proceso metu buvo aktyvus, bandė nustatyti Š. / Š. M. buvimo vietą, naudojosi tarptautinio teismingumo taisyklėmis, buvo ypač atkaklus, tačiau nepaisant to, šio asmens nustatyti nepavyko, todėl reikalauti neįmanomo būtų neteisinga. Tuo tarpu dėl Vokietijos įmonės „Schmidt Nutzfahrzeuge GmbH“ neįtraukimo trečiuoju asmeniu teismas išsamiai pasisakė byloje priimtoje nutartyje;
2.11. Skundžiamas teismo sprendimas yra aiškus, suprantamas, motyvuotas, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus, atsižvelgta ne tik į ieškovo argumentus, bet ir pasisakyta, kodėl nesutinkama su atsakovo pozicija, todėl apeliantės argumentai, kad sprendimas yra netinkamai motyvuotas, neaiškus, prieštaringas, pripažintini deklaratyviais ir atmestini.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Fuhrunternehmen Rüdiger Lange apeliacinės instancijos teismo prašo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimus ir priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
3.1. Š. M. su Rechnord Truck įmone dėl puspriekabės tarpininkavo tiek atsakovę, tiek ieškovę, todėl trečiųjų asmenų teisėmis tiek Š. M., tiek jo įmonė Rechnord Truck turėjo būti įtraukti į bylą. Ir tik tą padarius, turėjo būti toliau aiškinamasi dėl pavedimo apimties detalių, duotų nurodymų bei kt. To nepadaręs, teismas neatskleidė iki galo bylos esmės, užkirto kelią tikrosios tiesos nustatymui ir ginčo išsprendimu iš esmės bei paliko atvirą kelią ateities ginčams tarp tų pačių proceso dalyvių bei kitų, byloje paminėtų asmenų, nors į bylą pastarieji nebuvo įtraukti;
3.2. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas duomenis, kur yra vykdomas ikiteisminis tyrimas Š. M. atžvilgiu, galėjo sustabdyti bylą iki minėto tyrimo pabaigos, ar bent jau naudodamasis bendradarbiavimo priemonėmis, užsiklausti Neubrandendenburgo prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo, vykdomo Š. M. atžvilgiu dėl ginčo puspriekabės, eigos, taip pat galėjo skelbti Š. M. paiešką ar, įtraukti į bylą trečiojo asmens teisėmis ir įteikti jam dokumentus viešo paskelbimo būdu / skirti kuratorių. Tačiau šiuo aspektu teismas apsiribojo tuo, kad šaukimo Š. M., kviečiamam liudytoju, įteikti nepavyko. O to padaryti nepavyko, nes, žinodamas apie šią bylą (apie bylą jį informavo G. J.) ir dėl savaime suprantamų priežasčių neturėdamas jokio noro joje dalyvauti, Š. M. vengė priimti procesinius dokumentus. Tačiau toks vengimas neturėjo būti teismo pateisintas ir toleruotas, paliekant Š. M. apklausos ir Š. M., Rechnord Truck įtraukimo į bylą klausimą taip, kaip tas buvo padaryta;
3.3. Abi ginčo šalys tiek puspriekabės pirkime, tiek tarpusavio santykyje, tiek atsakovės santykyje su Vokietijos bendrove Fuhrunternehmen Rüdiger Lange, pasitelkė neaiškios reputacijos tarpininkus (atstovus), su jais rašytinių susitarimų nesudarė, mokėjo pinigus pagal tarpininkų (atstovų) nurodymus, veikiant jų tarpusavio pasitikėjimui, ko pasekoje, pastariesiems / daliai jų elgiantis nesąžiningai, puspriekabė buvo pradanginta, todėl to pasekmes turėtų prisiimti ne išimtinai atsakovė, bet ir ieškovė, nes dabartinis teismo sprendimas ieškinį visiškai patenkinti neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų;
3.4. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad abi ginčo šalys nebuvo atviros ir naudojosi nepatikimų tarpininkų paslaugomis, dėl to gali nukreipti reikalavimus į juos, tačiau tuo pačiu pilnai patenkino ieškovės ieškinį atsakovei, taip ieškovę reabilituojant ir paliekant atsakovę „tvarkytis“ su minėtais tarpininkas vieną pačią, kai tuo tarpu už tarpininkavimą mokėjo būtent pati ieškovė;
3.5. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovei priteisė skolą dėl pirkimo–pardavimo sandorio, tačiau pats sandoris nebuvo nutrauktas, jis liko galioti, kas reiškia, kad skola šio sandorio pagrindu negalėjo atsirasti. Kita vertus, teismas nieko nepasisakė dėl ieškovės argumentų, nurodytų 2022 m. gegužės 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kad, ieškovė, visgi, teismo prašė priteisti žalą (o ne skolą);
3.6. Vertinant situaciją tuo aspektu, kad puspriekabę Fuhrunternehmen Rüdiger Lange perdavė atsakovei pastarosios atstovo nurodytomis sąlygomis (nurodytam asmeniu ir nurodytu laiku), paaiškėjus, kad tuo metu puspriekabė atsakovės jau buvo parduota ieškovei ir kad tas pats asmuo (atsakovės atstovas) tuo pačiu metu atstovavo ne tik atsakovę, bet dar ir tarpininkavo ieškovę, logiška būtų laikyti, kad puspriekabė buvo tinkamai perduota ne tik atsakovei (iš Fuhrunternehmen Rüdiger Lange pusės), bet ir ieškovei (iš atsakovės pusės). Nes sandorio sudarymas / veiksmo atlikimas per atstovą, teisines pasekmes sukuria ne kam kitam, o pačiam atstovaujamajam. O jeigu minėtas atstovas, suorganizavęs puspriekabės paėmimą iš Fuhrunternehmen Rüdiger Lange, jos de facto neperdavė nei atsakovei, nei ieškovei, ieškovė, turėdama tarpininkavimo santykius su juo (kad turi, patvirtina į bylą pateikta tarpininkavimo sąskaita ir jos apmokėjimas), turi visas teises ir galimybes nukreipti atitinkamas pretenzijas ir reikalavimus į savo tarpininką. Ko pasekoje, turėtų būti laikoma, kad ieškovė ieškinį pareiškė netinkamam atsakovui ir kad turėtų jį reikšti ne atsakovei, bet ją tarpininkavusiam asmeniui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinis skundas atmestinas.
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320
straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Faktinės (esminės) bylos aplinkybės
16. 2021 m. balandžio 7 d. apeliantė (atsakovė) iš trečiojo asmens Vokietijos bendrovės Fuhrunternehmen Rüdiger Lange įsigijo (nusipirko) puspriekabę (SANH FZ-Beförderung (duomenys neskelbtini); toliau - puspriekabė) už kurią sumokėjo 22 000 Eur (patvirtina: 2021 m. balandžio 7 d. išrašyta UAB „Ipukis“ sąskaita Nr. 43611 22 000 Eur apmokėjimui už perkamą ginčo puspriekabę; 2021 m. balandžio 9 d. mokėjimo nurodymas Nr. 194702 apie 22 000 Eur pervedimą).
17. 2021 m. gegužės 6 d. ieškovė pagal 2021 m. gegužės 5 d. išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. AVAN 00007 pervedė apeliantei 26 862 Eur už šią puspriekabę.
18. 2021 m. birželio 7 d. bei 2021 m. birželio 9 d. į el. (duomenys neskelbtini)@hotmail.de, trečiajam asmeniui Vokietijos bendrovei Fuhrunternehmen Rüdiger Lange manant, kad siunčiama apeliantės atstovui, buvo išsiųsta apeliantės apmokėta sąskaita Nr. 43611 bei puspriekabės registracijos liudijimas. 2021 m. birželio 11 d. nenustatytas asmuo, neva atstovaujantis atsakovę (taip suprato trečiasis asmuo Vokietijos bendrovės Fuhrunternehmen Rüdiger Lange), paėmė apeliantei parduotą puspriekabę iš trečiojo asmens Vokietijos bendrovės Fuhrunternehmen Rüdiger Lange.
19. 2021 m. gegužės 14 d. apeliantė pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. 066044, suma apmokėjimui – 26 862 Eur.
20. Rašytinės sutarties tarp šalių dėl puspriekabės įsigijimo nėra sudaryta. 2021 m. gegužės 14 d. apeliantė pateikė ieškovei transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį dėl puspriekabės įsigijimo, tačiau ieškovė šios sutarties nepasirašė. Sutartyje nurodoma pardavimo kaina 22 200 Eur. Su šia sutartimi pateikta dar viena PVM sąskaita faktūra Nr. 066044, suma apmokėjimui – 22 200 Eur.
21. Iš 2021 m. balandžio 13 d. sąskaitų Nr. 18 matyti, kad tiek apeliantei, tiek ieškovei Vokietijos įmonė Reschnord Truck, S. M., išrašė sąskaitas už tarpininkavimą (po 3000 Eur) įsigyjant transporto priemones. 2021 m. gegužės 5 d. ieškovė sumokėjo 3 000 Eur Vokietijos įmonei Reschnord Truck, kurioje galimai dirba S. M..
22. 2021 m. liepos 5 d. ieškovė pateikė apeliantei pretenziją, reikalaudama per 3 dienas perduoti įsigytą transporto priemonę arba grąžinti pinigus. 2021 m. liepos 9 d. pateikė pakartotinę pretenziją, reikalaudama per 20 d. perduoti transporto priemonę arba grąžinti pinigus.
23. Iš ieškovės pateikto 2021 m. sausio 4 d. įgaliojimo matyti, jog ieškovė įgaliojusi D. V. atstovauti įmonę visais klausimais įstaigose, organizacijose, registruoti turtą ir kt. Ieškovė pripažįsta, kad D. V., įsigyjant puspriekabę veikė jos vardu.
Dėl ginčo esmės
24. Byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudarytos žodinės puspriekabės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. Byloje nėra ginčo, kad apeliantei buvo sumokėta už puspriekabę (26 862 Eur), nėra ginčo, kad ieškovė negavo puspriekabės.
25. Ginčo esmė – ar apeliantė (pardavėja) perdavė ieškovei puspriekabę.
26. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo šiuos esminius (susijusius su ginčo esme) argumentus: 1) teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas, neaiškus ir dviprasmiškas; 2) teismas netinkamai aiškino ir taikė pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tvarką ir vykdymą; 3) žodžiu buvo susitarta, kad puspriekabę turėjo parsigabenti iš Vokietijos ieškovė.
27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.
28. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
29. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
30. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas.
31. Pagrindinė pardavėjo pareiga, kylanti iš pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, yra perduoti sutarties objektu esantį daiktą pirkėjui. Tinkamai įvykdžius šią prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo–pardavimo sutarties objektą. Pardavėjo pareiga perduoti pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį nurodyta CK 6.317 straipsnyje, kiti straipsniai detalizuoja pardavėjo pareigos perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jų įvykdymą (daiktų perdavimo vieta ir momentas nustatyti CK 6.318 straipsnyje, daiktų perdavimo terminas – CK 6.319 straipsnyje, pardavėjo pareiga patvirtinti daiktų nuosavybės teisę aprašyta CK 6.321 straipsnyje). Daikto perdavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir pirkto daikto realų perdavimą. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ne tik veiksmus, kurie reikalingi daiktui faktiškai perduoti, bet ir daikto valdymo perdavimą pirkėjui, bei bet kokių pirkėjo valdymo teisės kliūčių pašalinimą, kad pirkėjas galėtų valdyti daiktą nuosavybės teise. CK 6.317 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tinkamos pardavėjo pareigos perduoti daiktą įvykdymas siejamas su dviem sąlygomis: pardavėjas turi perduoti daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų jį valdyti; turi būti pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu įvykdytos abi šios sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 30 d. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PRAKTIKOS PIRKIMO-PARDAVIMO BYLOSE APŽVALGA Nr. AC-57-1. Teismų praktika. 2022, 57, p. 1035-1073).
32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys žodžiu susitarė dėl puspriekabės pirkimo-pardavimo, tuo tikslu ieškovė 2021 m. gegužės 6 d. pagal 2021 m. gegužės 5 d. išankstinę sąskaitą faktūrą pervedė apeliantei 26 862 Eur. Duomenų, kad apeliantė (pardavėja) perduotų ieškovei (pirkėjai) puspriekabę, byloje nėra. Tačiau apeliantė teigia, kad buvo susitarta, jog ieškovė pati pasiims puspriekabę iš Vokietijos (jos teigimu tą patvirtina: jos pateikti rašytiniai paaiškinimai ir kiti procesiniai dokumentai; G. J. paaiškinimai, G. J. bei D. V. susirašinėjimas per programėlę „What‘s up“; ieškovės pateiktas į bylą tarpininkavimo mokesčio sumokėjimas; D. V. parodymai, kad jam puspriekabę pasiūlė nupirkti G. J.), todėl apeliantės manymu ji savo įsipareigojimus yra įvykdžiusi tinkamai ir nėra atsakinga už tai, kad ieškovė nepasiėmė puspriekabės.
33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.
34. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 104 punktas).
35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, ieškovei (jos atstovui puspriekabės įsigijimo santykiuose D. V.) neigiant buvus žodinį susitarimą, jog puspriekabę ji pati pasiims iš Vokietijos, būtent apeliantei tenka pareiga įrodyti, kad toks susitarimas buvo. Apeliantė šios aplinkybės neįrodė, nes: 1) tam patvirtinti nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, o G. J. bei D. V. susirašinėjimas per programėlę „What‘s up“ bei pridėtos tralo nuotraukos, nepatvirtina jokių bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. kad buvo deramasi būtent dėl ginčo puspriekabės parvežimo į Lietuvą, kieno sąskaita, kas tai organizavo ir pan.; 2) trečiojo asmens G. J. paaiškinimai vertintini kritiškai, kaip suinteresuoto asmens apeliantės atžvilgiu, nes jis iš esmės atstovavo apeliantės interesams, siekdamas parduoti apeliantei nereikalingą puspriekabę, kurią ši ir įsigijo tarpininkaujant G. J.; be to jo parodymai prieštarauja D. V. parodymams, todėl, nesant kitų įrodymų, jie negali būti pakankami įrodyti šią aplinkybę; 3) ieškovės tarpininkavimo mokesčio (3 000 Eur) sumokėjimas Vokietijos įmonei Reschnord Truck, kurioje galimai dirba S. M., niekaip nepatvirtina (negali patvirtinti) puspriekabės atsiėmimo aplinkybių; 4) ieškovės galimas žinojimas, kad puspriekabė yra Vokietijoje taip pat nepatvirtina (negali patvirtinti) susitarimo, jog ieškovė turi puspriekabę pati parsigabenti; 5) tai, kad D. V. puspriekabę pasiūlė nupirkti G. J. taip pat niekaip nepatvirtina šio susitarimo. Taigi, apeliantė nepateikė įrodymų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad tarp šalių buvo susitarta, jog puspriekabę ieškovė turi pasiimti iš Vokietijos pati. Šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad apeliantė taip aiškiai ir nenurodė, kas gi jos interesais tokį susitarimą sudarinėjo (kas atstovavo jos interesus). Iš byloje nustatytų aplinkybių galima spręsti, kad apeliantės interesus dėl puspriekabės pardavimo atstovavo G. J., kurio pagalba apeliantė įsigijo šią puspriekabę (nors apeliantė aiškiai to ir nepatvirtina), tačiau duomenų, kad šis asmuo būtų įgaliotas atstovauti apeliantę, byloje nėra. Taigi, galima spręsti, kad apeliantė, kaip verslo subjektas, vykdydama puspriekabės pirkimą-pardavimą (tiek įsigijimą, tiek pardavimą) elgėsi itin nerūpestingai ir neatsakingai, nes: 1) sandorius sudarinėjo per tarpininkus, kurie nebuvo apeliantės įgalioti atstovai, 2) sandorius sudarinėjo žodine forma, kas nėra būdinga verslo subjektams (įmonėms), 3) apeliantė visiškai nesirūpino puspriekabės tiek pasiėmimu (ją įsigijus), tiek perdavimu (ją parduodama).
36. Kaip matyti, apeliantė 2021 m. gegužės 14 d. pateikė pasirašytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį dėl puspriekabės įsigijimo ieškovei pasirašyti (ieškovė šios sutarties nepasirašė), tačiau ir šioje sutartyje nebuvo jokių sąlygų (susitarimų) dėl puspriekabės pasiėmimo iš Vokietijos, ar kitų sąlygų susijusių su puspriekabės perdavimu, kas tik patvirtina, jog apeliantės nurodomas susitarimas nebuvo sudarytas.
37. Nors apeliantė teigia, kad neva buvęs žodinis susitarimas, jog puspriekabę pasiims ieškovė, yra pakankamas patvirtinti apeliantės tinkamą įsipareigojimų pagal pirkimo pardavimo sutartį įvykdymą, tačiau teisėjų kolegija laiko šį apeliantės argumentą nepagrįstu. Net pripažinus, buvus tokį susitarimą, tai niekaip nepatvirtina to, kad apeliantė įgyvendino savo imperatyvią pareigą perduoti ieškovei puspriekabę valdyti nuosavybės teise. Toks susitarimas reikštų tik tai, kad ieškovė turėtų puspriekabę pasiimti iš Vokietijos (šalių sutartos vietos), tačiau pareiga puspriekabę perduoti vis tiek išlieka, t. y. apeliantė puspriekabę turi perduoti Vokietijoje (šalių sutartoje vietoje), o parsigabenti jau turi ieškovė. Byloje nenustatyta, kad šalys būtų susitarusios kaip bus vykdomas puspriekabės perdavimas (kada, kokioje vietoje ir pan.). Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi kokių nors priemonių perduoti puspriekabę, už kurią gavo pinigus, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė pranešė ieškovei (siuntė pranešimus, SMS žinutes ir pan.), kur randasi puspriekabė, iš kur ją reikės pasiimti, kada galima pasiimti, nepateikė ieškovei puspriekabės nuosavybės dokumentų ir pan. Taigi, nesant konkretaus susitarimo dėl puspriekabės perdavimo (toks šioje byloje nenustatytas), turėjo būti laikomasi įstatyminių nuostatų.
38. CK 6.318 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas kartu su daiktais privalo perduoti su jais susijusius dokumentus ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus, kai to reikalauja sutartis ar šis kodeksas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė neperdavė nuosavybės teisės į puspriekabę dokumentų, kas taip pat patvirtina netinkamą apeliantės, kaip pardavėjos, pareigos įgyvendinimą (CK 6.317 straipsnio 1 dalis).
39. CK 6.317 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Nagrinėjamu atveju, puspriekabei esant Vokietijoje, apeliantė neįvykdė savo pareigos perduoti puspriekabę ieškovei, taip pat nėra jokių duomenų, kad apeliantė išreiškė sutikimą, jog ieškovė pradėtų puspriekabę valdyti ir pašalino valdymo teisės kliūtis (šiuo atveju ieškovė negalėjo pradėti puspriekabės valdyti, nes ją reikėjo pargabenti iš Vokietijos, reikėjo gauti nuosavybės dokumentus (kurių apeliantė ieškovei neperdavė), todėl apeliantės sutikimo dėl puspriekabės valdymo pradėjimo buvimas, jeigu toks būtų, būtų niekinis).
40. CK 6.318 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti daiktų konkrečioje vietoje, tai daiktų perdavimu laikoma:
1) kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, – daiktų įteikimas pirmam vežėjui, kad šis juos perduotų pirkėjui, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita;
2) kai šios dalies 1 punkte nenurodytais atvejais daiktus reikia paimti iš tam tikrų atsargų arba pagaminti ir šalys sutarties sudarymo metu apie tai žinojo, – daiktų pateikimas pirkėjui ar jo nurodytam asmeniui disponuoti daiktų atsargų buvimo arba gaminimo vietoje;
3) šios dalies 1 ir 2 punktuose nenurodytais atvejais – daiktų pateikimas pirkėjui toje vietoje, kurioje sutarties sudarymo metu buvo pardavėjo verslo ar gyvenamoji vieta arba kurioje daiktai pateikiami pirkėjo nurodytam asmeniui.
41. Nagrinėjamu atveju nenustatytas šalių susitarimas, kad apeliantė turi daiktus perduoti konkrečioje vietoje, todėl apeliantė turėjo teisę puspriekabę ieškovei perduoti CK 6.318 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, tačiau šia tvarka apeliantė nepasinaudojo.
42. Apibendrinant aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė, jog įvykdė savo pareigą perduoti ieškovei puspriekabę, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei jos pervestus pinigus apeliantei už automobilio pirkimą yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta jokių ieškovės (jos atstovo) neteisėtų veiksmų nei dėl puspriekabės pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo, nei dėl puspriekabės dingimo (neišsaugojimo), todėl apeliantės prašymas mažinti priteistiną sumą yra visiškai nepagrįstas ir išsamiau nesvarstytinas.
43. CK 6.324 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, šis turi teisę atsisakyti vykdyti pirkimo-pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. Pagal CK 6.62 straipsnio 2 dalį, jeigu viena šalis prievolės pagal dvišalę sutartį nebegali įvykdyti dėl tokios aplinkybės, už kurią ji atsako, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, antra šalis turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti visa, ką ji įvykdė, taip pat atlyginti dėl sutarties neįvykdymo patirtus nuostolius. Byloje nustačius, kad už puspriekabę ieškovė buvo iš anksto sumokėjusi apeliantei - 26 862 Eur ir nustačius, kad apeliantė neperdavė puspriekabės ieškovei, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš apeliantės priteisė ieškovės naudai už negautą daiktą jos sumokėtą sumą - 26 862 Eur. Ieškovės pasirinktas savo teisių gynimo būdas (atsisakyti pirkimo-pardavimo sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą sumą (avansą), kuris atitinka puspriekabės pirkimo kainą) yra tinkamas, neprieštaraujantis įstatymui bei teisminei praktikai (analogiško pobūdžio byla - Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-817-330/2020).
44. Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad į bylą turėjo būti įtrauka trečiuoju asmeniu įmonė Reschnord Truck, S. M.. Apeliantė nurodo, kad teismas neįtraukdamas trečiuoju asmeniu šio asmens galėjo padaryti procesinį pažeidimą, kuris gali turėti įtakos ateityje įmonei „Schmidt Nutzfahrzeuge GmbH“, per kurią vyko bendravimas dėl puspriekabės pirkimo pardavimo bei derintas jos atsiėmimas. Įvertinus tai, kad buvo veikiama per tarpininkus, šios įmonės įtraukimas trečiuoju asmeniu pateisinamas, kadangi tik ši įmonė gali pateikti duomenų, kokie asmenys ir kam atstovavo į ją kreipiantis dėl puspriekabės pirkimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas įmonės Reschnord Truck, S. M. trečiuoju asmeniu į bylos nagrinėjimą, nepadarė procesinio pažeidimo, nes: 1) teismo sprendime nėra pasisakyta dėl šio asmens materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. jam nėra kažkokių teisių ar pareigų nustatyta, pripažinta, pakeista, panaikinta ar kitaip nuspręsta, kas turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai; 2) tai, kad ši įmonė (asmuo) gali suteikti tam tikros informacijos byloje, nėra pagrindas į bylos nagrinėjimą šį asmenį įtraukti trečiuoju asmeniu. Tokiu atveju bylai reikalingą informaciją galima gauti apklausiant įmonės atstovą kaip liudytoją, pareikalaujant informacijos iš įmonės; 3) ginčo esmė yra, ar apeliantė perdavė puspriekabę ieškovei (įvykdė savo, kaip pardavėjos, pareigas pirkėjai), o ne kas galimai neteisėtai paėmė puspriekabę iš trečiojo asmens Vokietijos bendrovės Fuhrunternehmen Rüdiger Lange. Tai, kad galimai ne apeliantės atstovas paėmė puspriekabę iš trečiojo asmens Vokietijos bendrovės Fuhrunternehmen Rüdiger Lange, niekaip nepašalina apeliantės atsakomybės prieš ieškovę, nes tiek daikto atsitiktinio žuvimo rizika, tiek pareiga saugoti daiktą iki jų perdavimo tenka apeliantei (CK 6.320 straipsnio 1 dalis, 6.326 straipsnio 1 dalis).
45. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra arba nesusiję su ginčo esme, arba labai nutolę nuo ginčo esmės ir nedarantys įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma.
Dėl procesinės bylos baigties
46. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).
47. Apibendrinant kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės (atsakovės) priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas), kurios neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytų dydžių, t. y. 1 815 Eur (2024 m. balandžio 10 d. pateikta PVM sąskaita faktūra) (CPK 98 straipsnis).
49. Trečiojo asmens Vokietijos bendrovės Fuhrunternehmen Rüdiger Lange patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos, nes trečiasis asmuo buvo apeliantės pusėje (prašė tenkinti apeliacinį skundą) ir sprendimas priimtas jos nenaudai.
50. Valstybė byloje patyrė 26,56 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteisiamos iš apeliantės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei Viešajai įstaigai „4 RACE“, j. a. k. 303021351, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ipukis“, j. a. k. 151136754, 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ipukis“, j. a. k. 151136754, 26,56 Eur (dvidešimt šešis eurus 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Laima Kriaučiūnaitė
Edvardas Paliokas