Civilinė byla Nr. 2A-784-611/2009
Procesinio sprendimo kategorija: 30.9.1; 35.4.; 35.5.;
121.15.; 121.18.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. rugsėjo
10 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
kolegijos teisėjų
Tatjanos Žukauskienės ir Romualdos Janovičienės,
sekretoriaujant
Ritai Kurganovaitei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui M. S., atsakovui S. Š.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto
2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal
ieškovo UAB „Vilko pėda“ ieškinį atsakovui S. Š. dėl skolos
išieškojimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
ieškovas UAB
„Vilko pėda" kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo S. Š. 249,76
Lt skolą už elektros energiją, nuo šios sumos paskaičiuotų 20,82 Lt
delspinigių, taip pat prašė priteisti iš atsakovo 2053,40 Lt skolos už
administravimo ir kitas komunalines paslaugas bei nuo šios sumos paskaičiuotų
140,05 Lt delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas nuo
2002-02-01 iki 2004-06-01 nemokėjo mokesčių už suvartotą elektros energiją
bendroms reikmėms. Pažymėjo, jog atsakovas yra buto, esančio (duomenys
neskelbtini), savininkas, gyvenantis trečiajame namo aukšte. LR CK 4.82 str. 3
d. įtvirtina, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo
daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius,
rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atsiskaitymus, kaupti
lėšas, kurios bus skiriamos namo atnaujinimui. Atsakovas elektros energiją naudojo,
todėl privalo proporcingai savo nuosavybės daliai apmokėti mokesčius už
elektros energiją, suvartotą bendroms reikmėms. Taip pat atsakovas nuo 1999 m.
gruodžio mėn. iki 2007 rugpjūčio mėn. neatsiskaitė su ieškovu už teikiamas
bendrojo naudojimo objekto administravimą, eksploatavimą, bei kitas paslaugas –
2053,40 Lt, bei 140,05 Lt delspinigių. Atsakovas nemokėjo mokesčių motyvuodamas
tuo, jog nesinaudojo liftu. Ieškovas nurodė, jog skolos paskaičiavimo lentelėje
nurodytas mokestis „Liftas" skaičiuojamas, vadovaujantis Vilniaus miesto
tarybos 1998-06-17 sprendimo Nr. 208 „Dėl išlaidų keleivinių liftų techninei
priežiūrai tvirtinimo" nuostata, jog mokesčiai už „Liftą"
skaičiuojami visiems gyvenantiems aukščiau nei antrame aukšte ir vyresniems nei
ikimokyklinio amžiaus vaikams, jų tarpe ir atsakovui bei su juo gyvenantiems
(-usiems) asmenims. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-04-13
sprendimu Nr. l -766, kuriame taip pat nustatoma, kad mokestis už naudojimąsi
liftu skaičiuojamas proporcingai bendrosios
nuosavybės daliai (patalpų bendrajam naudingajam plotui).
Atsakovas
atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė teismo jį atmesti
kaip nepagrįstą. Atsakovas pripažino, kad ieškovui 282,75 Lt skolos už elektros
energiją, suvartotą bendroms reikmėms, ir 2218,58 Lt už administravimo bei
kitas komunalines paslaugas, jis nėra
sumokėjęs, nes tai buvo ieškovo nepagrįstai priskaičiuoti mokesčiai už lifto
eksploataciją, lifto elektrą bei lifto atnaujinimą. Šių mokesčių atsakovas S. Š. tikrai nemokėjo, nes jau nuo 1983 metų nesinaudoja
liftu, todėl yra įsitikinęs, kad jis neprivalo mokėti už paslaugą, kuria
nesinaudoja. Nurodė, jog 2000-03-20
daugiabučio gyvenamojo namo, esančio
Savanorių pr. 56, Vilniuje, trečiojo aukšto gyventojai raštu informavo ieškovą, kad nebemokės už liftą ir paprašė jiems jį atjungti, tačiau gyventojų prašymą paslaugą teikianti bendrovė „Schindler-Liftas“
2000-04-03 raštu Nr. 1-197 atsakė, kad
negali patenkinti prašymo, kadangi pagal 1998-06-17 Vilniaus miesto tarybos sprendimo Nr. 208 nuostatas nuo mokesčio už
naudojimąsi liftu atleidžiami tik pirmųjų ir antrųjų aukštų gyventojai ir ikimokyklinio amžiaus
vaikai, be to, nurodė, jog išlaidos techninei priežiūrai praktiškai nesikeis ir
liks tos pačios. Atsakovas mano, kad reikšmės turi faktas, jog jis nei su
ieškovu, nei su bendrove „Shindler-Liftas“ nebuvo sudaręs jokių sutarčių.
Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas
priteisė ieškovui iš atsakovo 249,76 Lt skolą už elektros energiją, suvartotą bendroms reikmėms, 2053,40 Lt skolą už administravimo ir kitas komunalines paslaugas, 160,87 delspinigių ir 74,00
Lt žyminį mokestį. Nustatė,
jog atsakovas yra 47,43 kv. m. bendro ploto buto,
esančio Savanorių pr.56-4, Vilnius, savininkas. Pažymėjo, jog remiantis rašytiniais įrodymais, pagal pateiktas sąskaitas, Savanorių pr. 56, Vilniuje,
name nuo 2002-02-01 iki 2004-06-01 sunaudota elektros energija bendroms
reikmėms atsakovui proporcingai
nuosavybės teise priklausančio buto plotui paskaičiuota mokėti 136,59 Lt už elektros energiją, sunaudotą
namo bendroms reikmėms, ir 146,16 Lt už elektros energiją, sunaudotą liftui, viso - 282,75 Lt už bendrojo
naudojimo elektros energiją, sunaudotą
name. Atsakovas paskaičiuotų mokesčių dydžio neginčijo, tačiau nesutiko mokėti mokesčių už elektros energiją, suvartotą liftui
eksploatuoti, nes, atsakovo teigimu, jis liftu nesinaudoja. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d.
bendrojo naudojimo objektams -
bendrajai dalinei daugiabučio namo savininkų nuosavybei priskirtina ir bendrojo
naudojimo patalpos (laiptinės, palėpės ir kt.), ir bendroji inžinerinė įranga,
tame tarpe ir liftai, kurių
eksploatavimas ir priežiūra turi atitikti 2002-07-01 įsakymu Nr. 351
patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų
naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai
ir jų įgyvendinimo tvarka", ir eksploatavimo išlaidas turi padengti
bendro naudojimo patalpų ir bendrųjų inžinerinių įrenginių bendrasavininkai. Atsakovas pripažino, kad jis laikotarpiu nuo 1999
m. gruodžio iki 2007 m. rugpjūčio mėn. ieškovui UAB „Vilko pėda" nemokėjo
mokesčių, susijusių su liftu ir administravimo paslaugomis. Byloje buvo
nustatyta, kad mokesčius, susijusius su liftu, be elektros energijos,
sunaudotos lifto eksploatacijai,
sudaro išlaidos už lifto techninę priežiūrą, lifto valymą ir žyminis mokestis,
t. y. mokestis už pavojingų techn.
įrenginių patikrinimą, bei mokestis, susijęs su lifto atnaujinimu, t.y.
„amortizaciniai atskaitymai“. Mokestis už lifto techninę priežiūrą, lifto
valymą ir žyminis mokestis (mokestis
už pavojingų tech. įrenginių patikrinimą) – skolos paskaičiavimo lentelėje
nurodytas mokestis „Liftas“ – skaičiuojamas
pagal Vilniaus miesto valdybos 1996-05-23 sprendimu Nr. 813V patvirtintą Keleivinių liftų bei dispečerinės
įrangos techninės priežiūros darbų tarifų skaičiavimo metodiką, Vilniaus miesto valdybos 1997-03-20 sprendimu Nr.
520V „Dėl komunalinių paslaugų tarifų
nustatymo metodikų tvirtinimo", patvirtintą metodiką, Vilniaus miesto
tarybos 1998-06-17 sprendimą Nr. 208 „Dėl išlaidų keleivinių liftų techninei
priežiūrai tvirtinimo", bei
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-04-13 sprendimą Nr. 1-766, Finansų
ministro 1996-01-23 įsakymą Nr. 16 „Dėl žyminio mokesčio tarifų
indeksavimo" ir Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymą.
Mokestis, susijęs su lifto atnaujinimu, t.y. „amortizaciniai atskaitymai",
skaičiuojami vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1999-07-29 sprendimu Nr. 138V, Vilniaus miesto savivaldybės
Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir namų ūkio skyriaus 2000-01-05 protokolu, Vilniaus miesto valdybos
2000-02-24 Nr. 368V sprendimu „Dėl
Vilniaus miesto valdybos 1999-07-29 sprendimo Nr. 1385V „Dėl liftų įrangos techninės būklės" dalinio pakeitimo",
Vilniaus miesto tarybos 2004-06-23 sprendimu Nr. 1-423 2.4 p. ir kt.. Mokestis „Lifto elektra"
skaičiuojama pagal faktinį suvartotą elektros kiekį (Vilniaus miesto tarybos 1998-06-17 sprendimo Nr. 208 2.4 p.). Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl minėtų mokesčių, susijusių su lifto
eksploatavimu ir kitų suteiktų paslaugų, paskaičiavimo tvarkos ir dydžio. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika teismas nurodė, jog daugiabučio namo bendraturtis nėra
atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti išlaikant
bendrą turtą (šiuo atveju - liftą), nes jis nėra vien tik teikiamos paslaugos
vartotojas. Kaip matyti iš ieškovo
pateiktų skaičiuočių, kuriose yra
nurodyti mokesčiai už liftą, taip pat iš paminėtų teisės aktų, kurių
skaičiuojami nurodyti mokesčiai už
liftą, nėra skaičiuojami mokesčiai už lifto naudojimąsi, ir šiuos paskaičiuotus
mokesčius sudaro išlaidos elektros
energijai, sunaudotai lifto eksploatacijai, taip pat išlaidos už lifto techninę
priežiūrą, lifto valymą, žyminis mokestis (mokestis už pavojingų techn.
įrenginių patikrinimą), bei mokestis,
susijęs su lifto atnaujinimu („amortizaciniai atskaitymai"). Teismas
nustatė, kad atsakovas neginčijo ieškovo paskyrimo patalpų savininkų bendrosios nuosavybės
administratoriumi. Teismas pažymėjo,
kad administratorius, prižiūrėdamas bendrojo naudojimo objektus, privalo užtikrinti šių objektų techninę būklę, kuri
leistų tinkamai ir saugiai eksploatuoti šiuos objektus. Atsakovas byloje
nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas netinkamai
vykdė savo funkcijas, pažeidinėjo teisės aktus, apskaičiuojant mokesčius už suteiktas
komunalines ir/ar administracines paslaugas.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo
panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendimą ir
priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Mano, jog teismas nenustatė,
kokiais LR įstatymais remiantis iš apelianto reikalaujama mokėti ne už lifto
išlaikymą, o už naudojimąsi liftu. Taip pat 1-o ir 2-o aukšto gyventojų
išskyrimas nuo kitų, liftu nesinaudojančių žmonų, nėra pagrįstas jokiomis LR Konstitucijos ar CK
normomis. Todėl atsakovas prašo išaiškinimo ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai 1998-06-17
Nr.208 ir 2005-04-13 Nr. l - 766 Neprieštarauja
Pagrindiniams LR įstatymams, Konstitucijai ir Civiliniam Kodeksui bei jame užfiksuotiems geros moralės, teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principams. Pažymi, jog teismas, priimdamas sprendimą,
vadovavosi LR CK 4.76 str., 4.82 str.
3 d. ir 4. 84 str. 4 d., tačiau šiuose įstatymuose minima būsto bendraturčių
pareiga išlaikyti būstą ir mokėti visas išlaidas, proporcingai turimai būsto
daliai, susijusias su išlaikymu ir išsaugojimu. Apie jokius mokesčius, už teikiamas paslaugas, taip pat prievolę
naudotis šiomis paslaugomis šiuose LR CK straipsniuose nėra, todėl jie nieko neįpareigoja naudotis paslaugomis ir
mokėti už nenaudojamas paslaugas.
Atsakovas pažymėjo, jog 2002-2004 m.
ieškovas nevykdė priežiūros
funkcijos, o administravimo mokestį – 3,70 Lt mėnesiui, mokėjo, todėl skola turėjo būti neskaičiuojama. Nurodė, jog yra
sumokėjęs minėtus mokesčius, išskyrus nemokamas sumas už liftą, tačiau
sumokėtos sumos be suderinimo su atsakovu buvo perkeltos apmokėti delspinigiams
ir neteisėtai panaudotos įsiskolinimo padengimui, su kuriuo atsakovas
nesutinka.
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį
skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis aiškiai ir
nedviprasmiškai nurodo, kad liftas yra priskiriamas prie bendros namo inžinerinės įrangos, už kurios
priežiūrą ir išlaikymą yra atsakingi visi Savanorių pr. 56, Vilniuje, namo
gyventojai. Vadovaujantis LR CK 4.76
str. bei 4.82 str. 3 d. kiekvienas iš bendraturčių privalo proporcingai savo
daliai apmokėti išlaidas bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti, atsakovo
pareiga mokėti mokesčius už liftą yra besąlyginė
ir imperatyvi. Liftas priklauso
bendrajai inžinerinei įrangai, todėl visi Savanorių pr. 56, Vilniuje, namo
gyventojai privalo užtikrinti jo saugų
naudojimą, prižiūrėti ir tvarkyti taip, kad atitiktų savo paskirtį. Atsakovo teiginiai, kad jis nesinaudoja liftu,
todėl neprivalo už jį mokėti, yra
nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Atsakovas neįvykdė laiku prievolės
atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas,
taigi praleido prievolės įvykdymo terminą. Esant tokioms aplinkybėms buvo
teisėtai paskaičiuoti delspinigiai,
kurių dydį pripažino ir teismas.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio
proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų,
patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo,
tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos
puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios
instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar
teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame
skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas,
neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina
ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų nenustatė.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovas turi mokėti
ieškovas prašomas priteisti sumas, paskaičiuotas už daugiabučio gyvenamojo namo
administravimo išlaidas, elektrą liftui, bendroms namo reikmėms sunaudotą
elektrą, už lifto techninę priežiūrą, jo atnaujinimo išlaidas bei kitas, su
lifto eksploatacija susijusias išlaidas. Byloje nustatyta, kad atsakovas
neginčija jam priskaičiuotų ir nesumokėtų sumų dydžių, jis pripažįsta, kad
ieškovo prašomos priteisti sumos nesumokėjo, kadangi mano, jog jis neprivalo
dengti šių išlaidų, nes nesinaudoja lifto paslaugomis, ieškovas 2002-2004
metais neteikė administravimo paslaugų.
Bylos
duomenys patvirtina, kad atsakovas nuo 2002-07-29 yra buto, esančio Savanorių
pr.56-4, Vilniuje savininkas, nuosavybės teises įgijo pagal 2002-06-12
paveldėjimo teisės liudijimą (I t., b.l.11). Atsakovo butas yra daugiabučiame
name. LR daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. apibrėžia
daugiabučio namo savininkams bendros dalinės nuosavybės teise priklausančius
bendrojo naudojimo objektus. Prie tokių bendrojo naudojimo objektų priskiriamos
bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinierinė įranga ir bendrojo naudojimo
patalpos, o liftai yra bendrosios inžinierinės įrangos sudedamoji dalis. Iš
esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir LR CK 4.82 str. 1 d., numatančioje,
kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos,
bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga.
Pagal LR CK 4.82 str. 3 d. butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai
savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas
ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios
bus skiriamos namui atnaujinti, o pagal LR CK 4.84 str. 4 d. taip pat apmokėti
namo administravimo išlaidas. Kaip minėta, daugiabučio namo bendrojo naudojimo
laiptinės, liftas priklauso gyvenamojo namo butų savininkams proporcingai jų
daliai. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad
atsakovas yra gyvenamojo namo, esančio Savanorių pr.56-4, Vilniuje, bendrojo
naudojimo objektų bendraturtis, t.y. jis yra ir name esančio lifto
bendraturtis. Todėl pagal LR CK 4.82 str. 3 d. jis privalo dengti namo, o tuo
pačiu ir name esančio lifto, išlaikymo išlaidas, lifto išsaugojimo ir
atnaujinimo išlaidas, o pagal LR CK 4.84 str. 4 d. ir gyvenamojo namo
administravimo išlaidas. Atsakovas turi teisę nesinaudoti ieškovo ar kitų
subjektų paslaugomis, tačiau bet kuriuo atveju privalo apmokėti aukščiau
minėtas bendrų objektų išlaikymo bei kitas išlaidas, nes jis nėra tik paslaugos
vartotojas, o yra minėto turto bendraturtis ir privalo dengti tokias išlaidas
pagal įstatymą. Šios išlaidos apima išlaidas už elektros energiją, sunaudotą
lifto, jo atnaujinimo išlaidas, priežiūros, administravimo bei kitas išlaidas.
Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas privalo
padengti ieškovo priskaičiuotas išlaidas, kaip bendro naudojimo objektų
bendraturtis. Ieškovo pateikti byloje paskaičiavimai patvirtina, kad ieškovas
atsakovui priskaičiavo mokesčius ne už naudojimąsi paslaugomis, bet bendro
turto išlaikymo išlaidas. Byloje nenustatyta, kad ieškovas atsakovui būtų
priskaičiavęs išlaidas, pažeisdamas tokių išlaidų dydį ir paskaičiavimą
reglamentuojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė
visus norminius teisės aktus, pagrindžiančius ieškovo paskaičiavimus ir
reikalavimo pagrįstumą, juos teisingai aiškino ir taikė, teisiškai pagrindė
atsakovo pareigą apmokėti ieškovo nurodytas išlaidas.
Nagrinėjamoje
byloje yra kilęs ginčas tarp ieškovo ir atsakovo, gyvenančio trečiame daugiabučio
gyvenamojo namo aukšte. Jo pareiga apmokėti ieškovo prašomas priteisti išlaidas
kyla iš LR CK 4.82 str. 3 d., 4.84 str. 4 d. įtvirtintų teisės normų. Minėtose
normose įtvirtintas išlaidas privalo dengti visi gyvenamojo namo butų ir kitų
patalpų savininkai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus miesto savivaldybės
tarybos sprendimai 1998-06-17 Nr.208 ir 2005-04-13 Nr. l-766, įpareigojantys
atsakovą mokėti ieškovo priskaičiuotas išlaidas, prieštarauja LR Konstitucijai
ar LR CK. Be to, pagal LR Konstitucinio teismo įstatymo 63 str. savivaldybių
tarybų sprendimų atitikimo LR Konstitucijai klausimai neteismingi LR
Konstituciniam Teismui. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas
nesikreipė į LR Konstitucinį teismą dėl minėtų teisės aktų atitikimo LR
Konstitucijai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog
ieškovas tinkamai vykdė gyvenamojo namo, esančio Savanorių pr.56, Vilniuje,
administravimą, nes paskirtas šio namo administratoriumi teisėtai. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas netinkamai vykdė savo funkcijas, pažeidinėjo
teisės aktus, apskaičiuojant mokesčius už suteiktas komunalines ir/ar
administracines paslaugas. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio
skundo argumentą, kad ieškovas nepagrįstai 2002-2004 metais skaičiavo
administravimo mokestį.
Pagal LR CK 6.54 str., nesant
kitokio šalių susitarimo, kreditoriaus vykdant prievolę gautos iš skolininko
įmokos pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms
su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos
palūkanoms mokėti, po to skiriamos netesyboms mokėti, o tik po to skiriamos
pagrindinei prievolei vykdyti. T.y. minėta norma numato eiliškumą, kuriuo
dengiamos skolininko skolos kreditoriui, kai skolininkas sumoka įmoką
kreditoriui. Kreditorius turi teisę pagal minėtą normą padengti ankstesnę skolą
bei priskaičiuotus delspinigius, o likusią sumą skirti eiliniams mokėjimams
padengti. Skolininko nuoroda apie sumokėtos įmokos paskirtį neriboja
kreditoriaus teisės pasidengti ankstesnę skolą (LR CK 6.54 str. 5-6 d., 6.55
str.). Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis su ieškovu buvo susitaręs
dėl kitokio įmokų paskirstymo nei numato LR CK 6.54 str. Todėl teisėjų kolegija
atmeta apelianto argumentą, kad buvo pažeista LR CK 6.54 str. norma dėl gaunamų
įmokų eiliškumo paskirstymo.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo
argumentai dėl nurodytų motyvų taip pat atmestini, kadangi teisėjų kolegija dėl
jų pasisakė, aptardama aukščiau nurodytus atsakovo apeliacinio skundo
argumentus.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė
faktines bylos aplinkybes ir teisingai įvertino bylos įrodymus, tinkamai
aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl apeliacinio skundo
argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo.
Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl nurodytų motyvų atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios
instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1
p.).
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus
miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkas Andžej
Maciejevski
Teisėjos Tatjana
Žukauskienė
Romualda
Janovičienė