Administracinė byla Nr. AS-23-520/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03608-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. (A. Ž.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (teisme skundas gautas 2014 m. liepos 25 d.), prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35754; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių perskaičiuoti jo senatvės pensijos stažą, įskaitant mokymosi Kauno milicijos mokykloje laikotarpį nuo 1977 m. spalio 1 d. iki 1979 m. spalio 1 d.; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti jam iš VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 1 000 Lt neturtinės žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi atsisakė priimti A. Ž. skundą.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Iš skundo turinio ir kartu su skundu pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutiko su Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35754. Jo skundas ikiteismine tvarka buvo išnagrinėtas VSDFV 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3485, tai patvirtino VSDFV 2014 m. liepos 30 d. rašte Nr. (6.4)I-6600. Iš kartu su skundu pateiktų dokumentų teismas darė išvadą, kad pareiškėjas VSDFV 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3485 gavo ne vėliau kaip 2014 m. gegužės 13 d., kadangi su 2014 m. gegužės 13 d. skundu jis jau pakartotinai kreipėsi į VSDFV, nesutikdamas su priimtais sprendimais. Skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2014 m. liepos 25 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino, o likę reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
III.
Pareiškėjas A. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį ir priimti naują nutartį perduodant pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas atskirajame skunde, be aplinkybių, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, kad teismo nutartis neteisėta, priimta netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, nevertinus skundo reikalavimų, rašytinių įrodymų, buvo šiurkščiai pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo teigimu, teismo nutartis nebuvo tinkamai motyvuota, nenurodyti teisiniai sprendimo pagrindai, netinkamai kvalifikuoti tarp ginčo šalių esantys santykiai. Pareiškėjas nurodo, jog teismas neatsakė į pareiškėjo argumentus ir iškeltus klausimus, taip pat nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos formavimo ir neužtikrino Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų taikymo. Pareiškėjas pažymi, jog įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti visą teismo nutartį, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas administracinei bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Taip pat pareiškėjas teigia, jog teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, formaliai taikė teisės normas, neanalizuodamas ir nevertindamas aplinkybių, dėl kurių skundas nebuvo paduotas per įstatymų nustatytą terminą. Pareiškėjas nurodo, jog teismas nekreipė dėmesio į tai, kad priimant sprendimą dėl viešojo administravimo subjektų sprendimo ginčijimo atveju, yra būtina susipažinti su dokumentais, nustatyti aplinkybes, kuriomis buvo priimti sprendimai, todėl sprendimui dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų ginčijimo taip pat būtinas protingas laiko tarpas. Pareiškėjas protingu terminu nurodo 6 mėnesius. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundui dėl atsakovo sprendimo paduoti turi būti taikomi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė priežastis, kurios sutrukdė jam per protingą terminą pateikti skundą teismui, ginčo laikotarpiu nuosekliai įgyvendino savo teises, susijusias su atsakovo administracinio akto apskundimu, ir tokiais veiksmais nesukūrė neigiamų pasekmių. Pareiškėjas paaiškina, kad visus atsakovo sprendimus galima skųsti per 6 mėnesius nuo sužinojimo, o teismas netinkamai motyvavo laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. liepos 24 d.
Pareiškėjas daro išvadą, kad jis nepraleido termino paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo klaidingai jam aiškinio skundo padavimo terminus administraciniam teismui. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, nežino lietuvių kalbos ir jam padeda kiti pensininkai, o ne advokatai, todėl pareiškėjas galėjo padaryti klaidą dėl termino, tačiau kaltė yra atsakovo, kadangi jis aiškino, kad jo sprendimus pareiškėjas turi teisę skųsti per 6 mėnesius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjas A. Ž. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, t. y. kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą, reiškė tokius reikalavimus: panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35754; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių perskaičiuoti jo senatvės pensijos stažą, įskaitant mokymosi Kauno milicijos mokykloje laikotarpį nuo 1977 m. spalio 1 d. iki 1979 m. spalio 1 d.; įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti jam iš VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 1 000 Lt neturtinės žalos.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35754 ikiteismine tvarka buvo išnagrinėtas VSDFV 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3485, bei konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino, o likę reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo, todėl pareiškėjo visą skundą atsisakė priimti.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundui dėl atsakovo sprendimo paduoti turi būti taikomi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai. Pareiškėjo manymu, visus atsakovo sprendimus galima skųsti per 6 mėnesius nuo sužinojimo, o teismas netinkamai motyvavo laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. liepos 24 d. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis nepraleido termino paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo klaidingai jam aiškinio skundo padavimo terminus administraciniam teismui.
Taip pat pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skundo reikalavimų ir rašytinių įrodymų, neatsakė į pareiškėjo argumentus ir iškeltus klausimus, bei kad teismo nutartis nebuvo tinkamai motyvuota.
Pažymėtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pagrįstai nevertino pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo, taip pat ir įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo skundo reikalavimus. Skundo priėmimo stadijoje šie klausimai nenagrinėtini, tokie klausimai turėtų būti sprendžiami nagrinėjant pareiškėjo skundo reikalavimus iš esmės. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus, todėl ir apeliacinės instancijos teismas dėl nurodytų pareiškėjo argumentų, susijusių su stažo apskaičiavimo nepagrįstumu ir atsakovo veiksmais priimant 2014 m. kovo 12 d. sprendimą, nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo keliamas ginčas susijęs su valstybinio socialinio pensijos draudimo stažo perskaičiavimu, pažymi, jog valstybinio socialinio pensijos draudimo stažas yra vienas iš elementų, kurių pagrindu apskaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dydis (Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 6 str.).
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis šioje byloje de facto siekia, kad atsakovas nustatytų naują pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo pensijos dydį, perskaičiuodamas pareiškėjo valstybinio socialinio pensijos draudimo stažą, į jį įskaitydamas mokymąsi Kauno milicijos mokykloje nuo 1977 m. spalio 1 d. iki 1979 m. spalio 1 d., bei išmokėtų pareiškėjui, jo teigimu, jam neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. (t. y. VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui nuo 2012 m. lapkričio 16 d. paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi pareiškėjas iš esmės kelia ginčą, priskiriamą pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimams.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pirmiausia prašo teismo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35754. Ginčai dėl viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka.
Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalį valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl pensijų socialinio draudimo stažo, draudžiamųjų ir joms prilyginamų pajamų nagrinėja teismas.
Aiškindama Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, kad jos neabejotinai patvirtina, jog valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 taip pat konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl stažo valstybinio socialinio draudimo pensijai apskaičiuoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1672/2014, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013 ir kt.).
Minėta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 8 dalies nuostata nepaneigia išvados, kad sprendimams dėl pensijų mokėjimų, kurių teisėtumą tikrina administracinis teismas, nustatoma privaloma ikiteisminė tvarka. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjui tinkamai pasinaudojus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir laiku kreipusis į teismą, teismas privalėtų išnagrinėti pareiškėjo skundą.
Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui inicijuojant ginčą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35754 panaikinimo nebuvo privaloma prieš kreipiantis į teismą pirmiausia pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, t. y. pareiškėjas pirmiausia reikalavimus pareiškė VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriui, o nesutikdamas su Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. (10.1)3-35754, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3485 išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Kaip jau buvo pirmiau minėta, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Skundo dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo padavimo administraciniam teismui tvarką bei terminus reglamentuoja ABTĮ. ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.
Priešingai, nei pareiškėjas teigia atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir tinkamai nustatė, jog pareiškėjas VSDFV 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3485 gavo ne vėliau kaip 2014 m. gegužės 13 d., kadangi su 2014 m. gegužės 13 d. skundu jis jau pakartotinai kreipėsi į VSDFV, nesutikdamas su priimtais sprendimais. Kadangi pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2014 m. liepos 25 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą dvidešimties dienų nuo sprendimo gavimo dienos terminą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, jis nesuformulavo teismui prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis su skundu į administracinį teismą, o tai pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35754 panaikinimo.
Dėl kitų pareiškėjo atskirojo skundo argumentų – kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo klaidingai jam aiškinio skundo administraciniam teismui padavimo terminus (nurodė, kad visus atsakovo sprendimus galima skųsti per 6 mėnesius nuo sužinojimo), kad pareiškėjas kreipėsi į kitas institucijas, bei kitų pareiškėjo nurodomų aplinkybių, dėl kurių nebuvo laiku paduotas skundas teismui – pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas šių argumentų neturėjo nagrinėti, kadangi tokie argumentai galėtų būti nagrinėjami sprendžiant klausimą dėl termino paduoti teismui skundą atnaujinimo, tačiau, kaip jau buvo minėta, šiuo atveju pareiškėjas nesuformulavo teismui prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą. Be to, kaip matyti iš VSDFV 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3485, kuriuo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (10.1)3-35754, jame aiškiai įvardyta, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo šio sprendimo gavimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka (b. l. 33–34).
Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundo reikalavimai įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių perskaičiuoti jo senatvės pensijos stažą, įskaitant mokymosi Kauno milicijos mokykloje laikotarpį nuo 1977 m. spalio 1 d. iki 1979 m. spalio 1 d. bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos laikytini išvestiniais iš reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2014 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. (10.1)3-35754, todėl pagrįstai ir juos atsisakė priimti nagrinėti teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsisakant priimti nagrinėti teisme pagrindinius skundo reikalavimus, atsisakytini priimti nagrinėti ir išvestiniai skundo reikalavimai.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog ši apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra kliūtis pareiškėjui kreiptis į teismą su nauju skundu dėl šioje byloje atsisakytų priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimų, kartu pateikiant prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.
Be to, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, atsisakydamas priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam iš VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 1 000 Lt neturtinės žalos. Pareiškėjas skunde nurodė, jog yra patyręs neturtinę žalą, kurią grindė tuo, kad sumažinus tarnybos stažą ir mokant sumažintą senatvės pensiją pažeidžiama jo garbė ir orumas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kai sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, nėra išvestinis iš reikalavimo panaikinti skundžiamą aktą, dėl kurio galbūt ir kilo žala, ar pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-943/2013, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-11/2013, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-762/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, jog, nors pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra susijęs su skundo reikalavimu dėl byloje skundžiamo sprendimo panaikinimo, tačiau nėra pagrindo teigti, jog jis nėra pakankamai savarankiškas, kad būtų nagrinėjamas atsietai nuo reikalavimo dėl skundžiamo akto panaikinimo. Konstatuotina, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra savarankiškas reikalavimas, kurio nepriimti nagrinėti pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo.
Iš pareiškėjo skundo turinio taip pat matyti, jog jis teigė, kad valstybei nustačius teisinį reguliavimą, kuriuo be svarbių priežasčių apribota nuosavybės teisė į senatvės pensiją, pareiškėjas negavo dalies įgytos senatvės pensijos, t. y. patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai senatvės pensijos daliai. Tačiau pareiškėjas skunde nesuformulavo reikalavimo dėl turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo priteisimo.
Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pirmiau nurodytų motyvų Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti visą pareiškėjo skundą. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, atsisakydamas priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas nepriėmė nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, naikintina ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita skundžiamos 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį pakeisti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo A. Ž. skundo reikalavimą priteisti jam iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, panaikinti ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė