Civilinė byla Nr. e2A-107-330/2023

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.6.2.1; 2.6.18.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irmanto Šulco ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ginstar“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ginstar“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos už darbus ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – Vokietijos bendrovė Keuck Einrichtungsges.mbH. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ginstar“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. J. 92 148,00 Eur skolą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė (rangovė) ir atsakovas (užsakovas) 2017 m. lapkričio 10 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 17/11 (toliau – ir Sutartis). Sutartimi ieškovė įsipareigojo atlikti Kipre, Chloraka kurorte statomame 395 kambarių viešbutyje baldų surinkimo ir sunešimo į kambarius darbus. Sutartimi buvo nustatyta, kad darbų kaina yra 112 575  Eur (darbų kaina vienam kambariui – 285 Eur).

3.       Per kalendorinę savaitę rangovė turėjo atlikti 45–55 kambarių baldų surinkimo ir sunešimo į kambarius darbus. Sutartimi šalys susitarė, jog apmokėjimai už darbus atliekami užsakovui pasirašius rangovės PVM sąskaitą faktūrą per 5 darbo dienas. Sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad atsakovui neparuošus kambarių baldų montavimui ir pateikus darbams mažiau nei 45 kambarius per savaitę, užsakovas moka rangovei dėl prastovos po 280 Eur už kiekvieną nepateiktą kambarį.

4.       Ieškinyje nurodyta, kad darbai pagal Sutartį turėjo būti pradėti 2017 m. gruodžio 1 d. Ieškovės darbuotojams atvykus į darbų objektą, buvo pastebėta, kad objekte nebaigti statybos darbai, neatlikta kambarių apdaila, kambariai neparuošti baldų surinkimui ir apstatymui.

5.       Atsakovas buvo informuotas apie situaciją objekte, tačiau jis nesiėmė veiksmų pašalinti darbų trukdžius. Kadangi nebuvo pristatomi surinkimui skirti baldai, neparuošiami bei nepateikiami kambariai darbams atlikti, dėl vis mažesnio darbo krūvio nei buvo sutarta, ieškovė, remdamasi Sutarties 5.1. punktu, 2018 m. vasario 26 d. pranešė atsakovui apie darbuotojams žymimas prastovas. Ieškovės teigimu, atsakovas turi pareigą apmokėti ieškovės jam pateiktas 75 600 Eur vertės PVM sąskaitas faktūras už prastovas.

6.       Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas pateikė žodinį pasiūlymą dėl Sutartyje nenumatytų papildomų darbų atlikimo tiek pagrindiniame objekte, tiek kitame viešbutyje. Papildomi darbai apėmė tokius darbus: glaistymas, dažymas, valymas, šiukšlių gabenimas, baldų pjaustymas, papildomi pernešimai, papildomi išmontavimai ir sumontavimai. Ieškovė sutiko prisiimti papildomus darbus bei juos atlikti, nes ieškovės darbuotojams pagal Sutartį objekte stigo darbo. Atsakovo pageidavimu, 2018 metų sausio mėn. papildomiems darbams atlikti atvyko daugiau ieškovės darbuotojų. Už papildomai sutartus darbus ieškovė 2018 m.  vasario 6 d., vasario 26 d., kovo 30 d. atsakovui išrašė PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovas apmokėjo tik 2018 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą, tad liko ieškovei skolingas 16 548 Eur.

7.       Ieškovė pažymėjo, kad už dalį ieškovės atliktų darbų atsakovas atsiskaitė, tokiu būdu patvirtindamas, kad jį tenkina ieškovės atliekamų darbų kokybė. Tačiau atsakovas neatsiskaitė pagal šias PVM sąskaitas faktūras: 2018 m. vasario 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1068 už prastovas pagal Sutarties 5.1 punktą; 2018 m. vasario 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1069 už papildomus darbus; 2018 m. kovo 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1072 už prastovas pagal Sutarties 5.1 punktą; 2018 m. kovo 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1077 už papildomus darbus; 2018 m. kovo 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1078 už prastovas pagal Sutarties 5.1 punktą ir liko ieškovei skolingas iš viso 92 148 Eur sumą.

8.       Ieškinyje taip pat nurodyta, kad ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos Hamburgo apygardos teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Hamburgo apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 30 d. ieškinį paliko nenagrinėtą, nurodęs, kad neturi jurisdikcijos spręsti tarptautinio pobūdžio ginčą, nes šalys Sutartimi sutarė dėl teismo jurisdikcijos Lietuvos Respublikoje. Ieškovės nuomone, tokia aplinkybė patvirtina, kad ji nepraleido senaties termino pareikšti ieškinį dėl skolos, kurią sudaro patirti nuostoliai, priteisimo. Tuo pačiu ieškovė reiškė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas nuspręstų, jog senaties terminas vis dėlto yra praleistas.

9.       Ieškovė akcentavo aktyviai gynusi savo teises (susirašinėjimas su atsakovu, pretenzijos, telefoniniai skambučiai), todėl atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė nepareikš pretenzijų teisme, tuo labiau, jog dar 2019 m. gruodžio 6 d. ji kreipėsi į Hamburgo apygardos teismą su tokiu pačiu reikalavimu, nors tuo metu atsakovas nesiginčijo dėl senaties termino.

10.       Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė taikyti sutrumpintą 6 mėn. ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 75 600 Eur baudos priteisimo, ieškinį visiškai atmesti.

11.       Atsakovas nurodė, kad paskutinė ieškovės PVM sąskaita faktūra dėl baudos buvo išrašyta 2018 m. kovo 30 d., paskutinė šios sąskaitos faktūros apmokėjimo diena – 2018 m. balandžio 6 d. Kadangi atsakovas šios sąskaitos faktūros (kaip ir kitų sąskaitų dėl baudos) neapmokėjo, jau 2018 m. balandžio 7 d. ieškovė sužinojo, kad jos teisė į baudos sumokėjimą pagal Sutartį yra pažeista. Nuo 2018 m. balandžio 7 d. prasidėjo sutrumpinto 6 mėn. ieškinio senaties termino skaičiavimas. Atsakovo teigimu, ieškinio senaties terminas baigėsi 2018 m. spalio 7 d. Ieškovė ieškinį pareiškė tik 2021 m. lapkričio 9 d., t. y. daugiau nei trimis metais praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino praleidimas sudaro pagrindą atmesti ieškinio reikalavimą dėl baudos priteisimo.

12.       Atsakovo teigimu, ieškovės reikalavimas dėl baudos priteisimo negali būti tenkinamas ir dėl to, kad vykdydama Sutartį ieškovė nepatyrė nuostolių. Priešingai, ieškovė iš Sutarties gavo daugiau nei tikėjosi. Sutarties 2.1. punkte nustatyta sutarties kaina – 112 757 Eur, o ieškovė patvirtino, kad atsakovas yra jai sumokėjęs 114 115 Eur.

13.       Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 16 548 Eur skolą už papildomus darbus, atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas nėra pagrįstas įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų apie tariamo susitarimo dėl papildomų darbų turinį, neaišku, nei dėl ko šalys tariamai susitarė, nei kokią kainą jos numatė. Ieškovės teiginiai dėl papildomų darbų yra tik hipotetiniai.

14.       Reikalavimą dėl papildomų darbų atlikimo ieškovė grindžia trimis PVM sąskaitomis faktūromis, nurodydama, kad pagal vieną (2018 m. vasario 6 d.) sąskaitą faktūrą atsakovas už papildomus darbus sumokėjo 23 600 Eur. Pasak atsakovo, tokiu teiginiu ieškovė bando sudaryti įspūdį, kad atsakovas savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) pripažino prievolę atsiskaityti už papildomus darbus, bet teiginys neatitinka tikrovės. Ieškovės 2018 m. vasario 6 d. sąskaita faktūra dėl 23 600 Eur sumokėjimo buvo išrašyta ne už papildomus darbus, o už papildomus darbuotojus. Ieškovė sąmoningai painioja apmokėjimą už papildomus darbuotojus pagal Sutartį su apmokėjimu už papildomus darbus, dėl kurių šalys nesitarė ir su kuo atsakovas niekada nesutiko.

15.       Atsakovas aiškino, kad 2018 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo todėl, jog ieškovė į objektą atsiuntė papildomus darbuotojus, kurie turėjo atlikti darbus pagal Sutartį (surinkti baldus). Atsakovas neišreiškė pritarimo papildomiems darbams (nei tiesiogiai, nei konkliudentiniais veiksmais) ir už tokius darbus nemokėjo.

16.       Atsakovo žiniomis, generalinio rangovo funkcijas objekte atliko Vokietijos bendrovė Keuck Einrichtungsges. mbH (toliau – KEUCK). Šį faktą patvirtina aplinkybė, kad KEUCK sudarė sutartį  su V. J. dėl dalies darbų atlikimo, o tiems darbams atlikti V. J. nusamdė ieškovę UAB „Ginstar“, su kuria sudarė sutartį dėl baldų montavimo darbų. Atsakovas neužsakė jokių papildomų darbų (nei raštu, nei kitais būdais). Objekte dirbo ir KEUCK darbuotojai (darbų vadovai), kurie koordinavo statybos procesą objekte. Atsakovo nuomone, papildomus darbus objekte ieškovei galėjo užsakinėti generalinis rangovas KEUCK.

17.       Trečiasis asmuo Vokietijos bendrovė KEUK nurodė, kad jai nėra ir nebuvo žinomas ieškovės ir atsakovo sutartinių santykių turinys, todėl jis negali komentuoti, ar atsakovui gali kilti civilinė atsakomybė dėl 75 600 Eur baudos už prastovas mokėjimo ieškovei. Trečiojo asmens vertinimu, pagal Sutarties 5.1 punkto sąlygas ieškovė ir atsakovas susitarė dėl netesybų (baudos).

18.       Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodinėja, jog papildomus darbus, už kuriuos ji reikalauja apmokėjimo, būtų užsakęs trečiasis asmuo. Trečiajam asmeniui nebuvo žinomas ieškovės ir atsakovo sutartinių santykių turinys, todėl jis negali komentuoti, ar atsakovui gali kilti prievolė mokėti ieškovei 16 548 Eur skolą už papildomus darbus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

19.       Šiaulių apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškovės UAB „Ginstar“ ieškinį atmetė. 

20.       Spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimui dėl baudos priteisimo, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad terminas šiam reikalavimai pareikšti prasidėjo 2018 m. balandžio 8 d. ir tęsėsi iki 2018 m. spalio 7 d. Ieškovė į teismą kreipėsi tik 2021 m. lapkričio 11 d. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti smarkiai praleistą terminą reikalavimui dėl baudos už prastovas, todėl atmetė ieškinį dėl šio reikalavimo.

21.       Pasisakydamas dėl prašymo priteisti atlyginimą už papildomus darbus, teismas rėmėsi Sutarties 2.4 punktu, kuriame numatyta, jog rangovas neturi teisės reikalauti padengti jokių išlaidų, viršijančių darbų kainą, jeigu dėl to nebuvo atskiro raštiško šalių susitarimo. Kadangi susitarimo dėl papildomų darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos ieškovė nepateikė, todėl teismas nusprendė netenkinti ir šio ieškinio reikalavimo. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

22.       Ieškovė UAB „Ginstar“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimus patenkinti, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė taip pat prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant būtinu atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje.  

23.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismo sprendime neaptarti ieškovės pateikti į bylą įrodymai, nenustatytos faktinės aplinkybės ir nekvalifikuoti ginčo teisiniai santykiai, nepateiktas šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų vertinimas, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. 

23.2.  Teismas netenkino ieškovės prašymo pripažinti atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, neapklausė jo dėl esminių bylos aplinkybių, atsisakė taikyti contra spoliatorem taisyklę atsakovui nepateikus su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties priedų. Teismas sprendime rėmėsi tik atsakovo atstovo paaiškinimais, kuriuose pateiktas atsakovui palankus faktinių aplinkybių vertinimas, visiškai nepasisakė dėl ginčytinų sutarties vykdymo klausimų, kuriuos kėlė ieškovė.

23.3. Ieškovė su atsakovu sudarė atskirą žodinį susitarimą dėl papildomų darbų atlikimo. Šiam susitarimui netaikomos Sutarties sąlygos, todėl teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimą dėl apmokėjimo už papildomus darbus atmetė vadovaudamasis Sutarties 2.4 punkto nuostatomis.

23.4. Byloje esantys įrodymai (atsakovo 2018 m. vasario 22 d. elektroninis laiškas, aplinkybė, kad atsakovas apmokėjo 2018 m. vasario 26 d. sąskaitą faktūrą už papildomus darbus) patvirtina, jog ieškovės atliekami papildomi darbai atsakovui buvo žinomi bei su juo sutarti, buvo žinomas ieškovės sąžiningas ir teisėtas lūkestis gauti atlyginimą už papildomai atliktus darbus.

23.5. Spręsdamas reikalavimą dėl skolos už prastovas priteisimo, teismas nepasisakė dėl Sutarties 5.1 punkte išdėstytos sąlygos esmės bei teisinio kvalifikavimo, nors prieš taikydamas ieškinio senatį, turėjo nustatyti, iš kokių teisinių santykių kildinamas reikalavimas, ir tik tuomet spręsti dėl ieškinio senaties taikymo. Teismas nenurodė motyvų, kodėl reikalavimą dėl skolos už prastovas priteisimo kvalifikuoja kaip reikalavimą dėl netesybų.

23.6. Teismas formaliai ir nemotyvuotai atmetė ieškovės prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nesivadovavo teismų praktikoje išskirtais kriterijais, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas be pagrindo nelaikė svarbia aplinkybės, kad iki ieškinio pateikimo Šiaulių apygardos teismui, ieškovė 2019 m. gruodžio 6 d. ieškiniu kreipėsi į Vokietijoje esantį teismą.

24.       Atsakovas V. J. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas prašo netenkinti apeliantės prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.

25.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

25.1.                      Teismas teisėtai ir pagrįstai iš Sutarties 5.1 punkto kylantį reikalavimą kvalifikavo kaip reikalavimą dėl netesybų sumokėjimo. Sutarties 5.1. punkto turinys visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnyje įtvirtintą netesybų sampratą. Be to, apeliantė ieškinyje aiškiai išdėstė, kad prašo 75 600 Eur baudos, o tik gavusi atsakovo atsiliepimą į ieškinį su prašymu taikyti ieškinio senatį, dublike pradėjo keisti poziciją bei kalbėti apie reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.

25.2.                      Apeliantė nepateikė nei vieno pagrįsto argumento atnaujinti ieškinio senatį. Nors ji siuntė atsakovui elektroninius laiškus, bet tai darė tik 2018 metais. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, apeliantė buvo pasyvi, nesiekė ginti savo teisių. Toks delsimas, kuris truko daugiau kaip trejus metus, negali būti pateisinamas deklaratyviais argumentais, kokius teikia apeliantė. 

25.3.                      Teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą dėl skolos už papildomus darbus priteisimo, kadangi atsakovas visiškai atsiskaitė pagal Sutartį. Papildoma rašytinė rangos sutartis ar susitarimas dėl papildomų darbų kainos nebuvo sudaryti, atsakovas papildomų darbų neužsakinėjo, todėl sutartis dėl tariamų papildomų darbų laikoma nesudaryta. Sutarties 2.4 punkte šalių susitarimu nustatyta privaloma rašytinė forma bet kokiems susitarimams dėl papildomų mokėjimų.

25.4.                      Apeliantės argumentai, kad teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas. Sprendime nurodytos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, aptarti ir įvertinti įrodymai, pateiktas šalių teisinių santykių kvalifikavimas,  apibrėžtos taikytinos teisės normos. Teismas nustatė įrodinėjimo dalyką byloje ir teismo sprendimui priimti reikšmingus bei pakankamus faktus.

2.                      Trečiasis asmuo Vokietijos bendrovė KEUK atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu. Trečiojo asmens nuomone, skundžiamas sprendimas yra motyvuotas bei pagrįstas surinktais įrodymais. Trečiasis asmuo siūlo dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo teismui spręsti savo nuožiūra, priteisti trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3.                      Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal ieškovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

4.                      Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigdama, kad yra prieštaravimų tarp ieškovės ir atsakovo nurodytų Sutarties vykdymo aplinkybių, kad ginčo šalys skirtingai aiškina Sutarties sąlygas ir susitarimo dėl papildomų darbų aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino atsakovo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu ir jo  neapklausė. Tai, pasak apeliantės, lėmė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantės teigimu, šie pirmosios instancijos teismo padaryti procesiniai pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme skiriant žodinį bylos nagrinėjimą ir pripažįstant būtinu atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje.

5.                      CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad toks nagrinėjimas būtinas.

6.                      Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28–29 punktai).

7.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantė nepagrindė išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, buvimo. Nustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas procesiniuose dokumentuose nuosekliai ir aiškiai išdėstė aplinkybes dėl šalis siejusių sutartinių santykių, pateikė savo vertinimą dėl tarpusavio prisiimtų sutartinių teisių ir pareigų, teismo posėdžių metu buvo atstovaujamas advokato, kuris atsakė į bylos nagrinėjimo metu kilusius klausimus.

8.                      Prašydama skirti žodinį civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apeliantė nenurodo, kokias aplinkybes gali patvirtinti ar paneigti tik pats atsakovas, todėl iš esmės subjektyvūs apeliantės teiginiai, kad teismo posėdžio metu tiesiogiai neapklausus atsakovo liko neatskleista bylos esmė, neleidžia pagrįstai manyti, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme. 

9.                      Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esančių duomenų, kurių pagrindu bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar juo byla išspręsta teisingai.

10.                      Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių buvimo byla pagal apeliacinį skundą turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymas dėl žodinio proceso netenkinamas.

Dėl Sutarties 5.1 punkte išdėstytų sąlygų aiškinimo

11.                      Bylos šalys 2017 m. lapkričio 10 d. pasirašė Statybos rangos sutartį Nr. 17/11 (t. 1, b. l. 25-27), kuria rangovas (ieškovė UAB „Ginstar“) įsipareigojo savo jėgomis ir rizika atlikti Kipre esančiame 395 kambarių viešbutyje baldų surinkimo ir sunešimo į kambarius darbus bei perduoti darbų rezultatą užsakovui (atsakovui V. J.) (Sutarties 1.1 punktas). Šalys susitarė, kad darbų kaina, apskaičiuota pagal numatomus atlikti darbų kiekius, yra 112 575 Eur už baldų surinkimo 395 kambariuose ir sunešimo į kambarius darbus (darbų viename kambaryje kaina – 285 Eur).

12.                      Ieškovė nurodė, kad sutartu laiku atvykus vykdyti darbus, užsakovas neužtikrino tinkamos patalpų būklės, todėl ieškovė negalėjo atlikti baldų surinkimo ir sunešimo į kambarius darbų. Remdamasi Sutarties 5.1 punktu, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 75 600 Eur už prastovas.

13.                      Sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad rangovas turi atlikti darbus laikydamasis šių terminų: I etapo darbų pradžia – 2017 m. gruodžio 1 d., darbų pabaiga – 2017 m. gruodžio 18 d.; II etapo darbų pradžia – 2018 m. sausio 4 d., darbų pabaiga – 2018 m. kovo 31 d. Per kalendorinę savaitę rangovas atlieka 45-55 kambarių baldų surinkimo ir sunešimo į kambarius darbus. Užsakovui neparuošus kambarių baldų montavimui ir pateikus mažiau  nei 45 kambarius, užsakovas moka rangovui dėl prastovų po 280 Eur už kiekvieną nepateiktą kambarį.

14.                      Sprendžiant dėl reikalavimo apmokėti už prastovas, kilo ginčas dėl Sutarties 5.1 punkte apibrėžto šalių susitarimo prasmės ir teisinio kvalifikavimo. Ieškovės teigimu, šiame Sutarties punkte buvo įtvirtintas šalių susitarimas dėl nuostolių, o atsakovo teigimu, analizuojamo Sutarties punkto sąlygos atitinka CK 6.71 straipsnyje įtvirtintą netesybų sampratą.

15.                      Pirmosios instancijos teismas Sutarties 5.1 punkto nuostatas kvalifikavo kaip susitarimą dėl netesybų. Nustatęs kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl netesybų priteisimo yra pasibaigęs, ieškinio dalį, kuria ieškovė prašė už prastovas priteisti 75 600 Eur sumą, apskaičiuotą Sutarties 5.1 punkto pagrindu, teismas atmetė.

16.                      Apeliaciniame skunde kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovė teigia, kad teismas neatskleidė šalių Sutarties 5.1 punkto esmės, netinkamai aiškino jo sąlygas ir nepagrįstai nusprendė, kad Sutarties 5.1 punktas reguliavo šalių susitarimą dėl netesybų taikymo.

17.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai tarp sutarties šalių kyla nesutarimų dėl sutarties sąlygų aiškinimo, teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuojamos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal jas teismas, spręsdamas dėl ginčo sutarties sąlygų, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).

18.                      CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą; tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė–lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).

19.                      Teisėjų kolegija, taikydama sisteminę–lingvistinę sutarties teksto analizę, išstudijavo Sutarties 5.1 punkto turinį (apibūdintas šios nutarties 37 punkte), bei įvertinusi jo prasmę bendrame Sutarties nuostatų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė dėl netesybų.

20.                      Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad netesybos atlieka prievolės užtikrinimo funkciją ir civilinės atsakomybės funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-916/2018, 36 punktas). Netesybos yra sutartyje įtvirtinama sankcija už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą; netesybos baudos forma pagal CK 6.71 straipsnio 1 ir 2 dalis nustatomos pinigų suma konkrečiais skaičiais arba gali būti nustatomos kitu šalių sutartu apskaičiuojamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017, 29 ir 30 punktai).

21.                      Iš aptariamo Sutarties 5.1 punkto sąlygų turinio darytina išvada, kad jis (turinys) atitinka CK 6.71 straipsnyje įtvirtintą netesybų sampratą. Šalys susitarė, kad rangovas darbus atliks laikydamasis Sutartyje nustatytų darbų vykdymo etapų bei terminų, įsipareigodamas dėl atitinkamo darbų kiekio per savaitę (baldų 45-55 kambariuose surinkimo ir sunešimo į kambarius); užsakovas įsipareigojo mokėti po 280 Eur už kiekvieną nepateiktą darbams kambarį, tokiu būdu finansiškai įsipareigodamas rangovui už prievolės sudaryti sąlygas iš anksto sutartam darbų kiekiui atlikti nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

22.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad viešbutis, kuriame ieškovė įsipareigojo atlikti darbus, buvo Kipre, o tokia aplinkybė lėmė ne tik pareigą sumokėti atlyginimą už darbą, bet ir poreikį užtikrinti darbuotojų apgyvendinimą, apmokėti jų kelionės išlaidas, akivaizdu, jog rangovas buvo suinteresuotas tuo, kad kiekvieną darbų atlikimo dieną darbuotojams būtų užtikrintas pilnas darbo krūvis. Priešingu atveju šalių buvo sutarta dėl netesybų (baudos) už prastovas mokėjimo. Tokia teismo išvada pagrindžiama ir tuo, kad Sutarties 5.1 punkte nustatyta mokėjimo už prastovą suma iš esmės lygi darbų viename kambaryje įkainiui – 285 Eur (Sutarties 2.1 punktas). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad už tame pačiame Sutarties 5.1 punkte nustatytų terminų nesilaikymą buvo nustatyti 0,02 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną nuo neatliktos darbų sumos. Vadinasi, Sutarties 5 punkte šalys apibrėžė abipusį susitarimą dėl netesybų, pagal kurį rangovas turėjo teisę reikalauti iš užsakovo baudos mokėjimo, o užsakovas – delspinigių.

23.                      Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovės pozicija dėl Sutarties 5.1 punkto sąlygų aiškinimo nebuvo nuosekli: ieškinyje ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovo 75 600 Eur už prastovas grindė CK 6.256 straipsnio 2 dalies normomis, kurios nustato, kad asmuo neįvykdęs, ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudas, delspinigius). Be to, ieškovė nesiejo reikalavimų, paremtų Sutarties 5.1 punkto nuostatomis, su patirtų nuostolių dydžiu bei jo nepagrindė. Gavusi atsakovo atsiliepimą į ieškinį, kuriame buvo prašoma taikyti senatį ieškovės reikalavimui dėl baudos priteisimo, ieškovė dublike pradėjo įrodinėti kitą aplinkybę, kad ieškinyje nurodyto dydžio skola (75 600 Eur) yra ieškovės nuostoliai, kuriuos ji patyrė atsakovui neužtikrinus Sutartyje aptarto darbų kiekio.

24.                      Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė dėl netesybų (baudos forma), kaip jos yra apibrėžtos CK 6.71 straipsnyje.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui priteisti netesybas (baudą)

25.                      Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti ieškinio reikalavimą priteisti 75 600 Eur skolą už prastovas dėl praleisto senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti.

26.                      Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Įstatymo nustatytas senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27.                      Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

28.                      Nustatęs, kad Sutarties 5.1 punktas, kuriuo buvo grindžiamas reikalavimas dėl 75 600 Eur  sumos priteisimo, kvalifikuotinas kaip reikalavimas dėl baudos priteisimo, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą pareikštam reikalavimui, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad terminas aptariamam reikalavimui teisme pareikšti prasidėjo 2018 m. balandžio 7 d. (atsakovas gavo ieškovės paskutinę 2018 m. kovo 30 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą RGS Nr. 1078 (t. 1, b. l. 117), kurią turėjo apmokėti iki 2018 m. balandžio 6 d.) ir baigėsi 2018 m. spalio 7 d. Ieškinį dėl netesybų (baudos) priteisimo ieškovė teismui pateikė tik 2021 m. lapkričio 9 d. Teismas nenustatė sąlygų, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą terminą ieškiniui dėl netesybų pareikšti, todėl ieškinio reikalavimą dėl 75 600 Eur priteisimo atmetė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde neginčijamas teismo nustatytas ieškinio senaties eigos pradžios ir pabaigos momentas, nesutinkama tik su teismo išvada, kad ieškovė nepagrindė aplinkybių, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kad neegzistuoja pagrindai terminą atnaujinti.

29.                      Įstatymas nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30.                      Priešingai nei teigia apeliantė, teismas svarstė, ar egzistuoja pagrindai ieškinio senaties terminui atnaujinti, tačiau nustatęs, kad ieškovė nepagrindė termino praleidimo priežasčių svarbos, konstatavo, jog nėra pagrindo termino atnaujinimui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai.

31.                      Apeliantė aiškina, kad 2019 m. gruodžio mėn. ji kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos teismą su ieškiniu atsakovui, tačiau ieškinį buvo atsisakyta priimti, nurodžius, kad Vokietijos nacionaliniai teismai neturi jurisdikcijos spręsti tarptautinio pobūdžio ginčą, kadangi šalys sudarė susitarimą dėl ginčų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose (Hamburgo apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendis byloje Nr. 335 O 128/19) (ieškinio priedas Nr. 1, t. 1, b. l. 12-20). CK 1.130 straipsnyje reglamentuojami pagrindai, kuriems esant ieškinio senaties terminas nutraukiamas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Remiantis nurodytu reglamentavimu, ieškinio senaties termino eigą gali nutraukti tik tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio pareiškimas teismui nesilaikant jurisdikcijos reikalavimų, nelaikytinas tinkamu ieškinio pareiškimu įstatymų nustatyta tvarka ir nesudaro pagrindo CK 1.130 straipsnio 1 dalies taikymui.

32.                      Teisėjų kolegija nesutinka ir su tuo teiginiu, kad apeliantės kreipimasis į Vokietijos Federacinės Respublikos teismą su ieškiniu atsakovui esą rodo jos aktyvų siekį apginti pažeistas teises. Šiuo atveju, kaip minėta, terminas reikalavimui dėl pinigų pagal Sutarties 5.1 punktą priteisimo pareikšti baigėsi 2018 m. spalio 7 d., o tokio pobūdžio ieškinį ieškovė teismui pateikė 2021 m. lapkričio 9 d. Vien aplinkybė, kad ieškovė 2019 m. gruodžio mėn., t. y. jau ir tada pasibaigus pasibaigus senaties terminui reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti, netinkamu teisiniu būdu bandė apginti tariamai pažeistas teises, nenurodžius kitų praleisto termino atnaujinimui reikšmingų priežasčių, nėra pakankamas pagrindas praleistam terminui atnaujinti.

33.                      Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti yra pasibaigęs, o pagrindų atnaujinti terminą nenustatyta, teismas teisingai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 75 600 Eur priteisimo.

34.                      Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindų atnaujinti praleistą senaties terminą reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti.

Dėl skolos už papildomus darbus priteisimo

35.                      Ieškovė taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 16 548 Eur už papildomus darbus. Paaiškino, kad tarp šalių buvo žodžiu susitarta dėl papildomų darbų atlikimo. Ieškovė atsakovui 2018 m. vasario 6 d., 2018 m. vasario 26 d., 2018 m. kovo 30 d. (t. 1, b. l. 109, 112, 116, ) išrašė PVM sąskaitas faktūras už papildomus darbus, tačiau atsakovas apmokėjo tik 2018 m. vasario 6 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1066, ir liko ieškovei skolingas 16 548 Eur.

36.                      Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal šalių sudarytos Sutarties 2.4 punktą papildomi darbai gali būti apmokami tik tuomet, jei dėl jų šalys susitarė raštu. Teismas nustatė, kad šiuo atveju nėra įrodymų apie šalių susitarimą dėl papildomų darbų, todėl ieškinio reikalavimą dėl skolos už papildomus darbus taip pat buvo atmetė.

37.                      Statybos rangos sutarties 2.4 punkte nurodyta, kad „į Sutarties kainą įtrauktas visas už darbų atlikimą numatytas užmokestis ir rangovas neturi teisės reikalauti padengti jokių išlaidų, viršijančių darbų kainą, jeigu dėl to nebuvo atskiro raštiško šalių susitarimo“. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantė pirmiausia teigia, kad papildomam šalių susitarimui netaikytinos jų sudarytos Sutarties nuostatos, todėl teismas nepagrįstai dėl susitarimo papildomiems darbams atlikti buvimo sprendė vadovaudamasis Sutarties 2.4 punkto sąlygomis.

38.                      Atkreiptinas dėmesys, kad dviejose iš trijų ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, kurios išrašytos ir pateiktos atsakovui apmokėti už esą papildomus darbus, pačios ieškovės yra nurodyta, kad papildomi darbai atlikti pagal Sutartį (2018 m. vasario 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1066 „Apmokėjimas už papildomus darbus pagal 2017.11.10 sutartį Nr. 17/11“ (ieškinio priedas Nr. 30, t. 1, b. l. 109); 2018 m. kovo 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 1077 „Už papildomus statybos darbus pagal 2017.11.10 sutartį Nr. 17/11“ (ieškinio priedas Nr. 37).

39.                      Ieškovės 2018 m. vasario 26 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 1069 nurodyta, kad sąskaita faktūra išrašyta už papildomus statybos darbus (ieškinio priedas Nr. 33, t. 1, b. l. 112). Šioje sąskaitoje faktūroje nėra nuorodos į Sutartį, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo manyti, kad sąskaita faktūra išrašyta ne tuo pačiu pagrindu, kaip ir anksčiau aptartos sąskaitos faktūros, kadangi 2018 m. vasario 26 d. sąskaitoje faktūroje, kaip ir kitose pirmiau nurodytose sąskaitose faktūrose, sutampa mato vienetas – „darbo dienos“, kaina eurais – „140,00“. Vadinasi, negalima sutikti su apeliantės argumentais, kuriais remiantis teigiama, jog teismas, spręsdamas dėl susitarimo papildomiems darbams atlikti buvimo, nepagrįstai rėmėsi Sutarties 2.4 punktu, reguliuojančiu susitarimų dėl papildomų darbų sudarymo tvarką, bei atmetė ieškinio reikalavimą nustatęs, kad nėra įrodymų apie susitarimą dėl papildomų darbų atlikimo.

40.                      Apeliantė taip pat teigia, kad susitarimą dėl papildomų darbų atlikimo esą patvirtina ieškovės 2018 m. vasario 26 d. elektroninis laiškas atsakovui (ieškinio priedas Nr. 32, t. 1, b. l. 111), bei darbo laiko apskaitos žiniaraštis (ieškinio priedas Nr. 41, t. 1, b. l. 120-122). Įvertinusi šių bylos dokumentų turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais. 2018 m. vasario 26 d. elektroniniame laiške ieškovės vadovas tik informuoja, kad siunčia atsakovui „...sąskaitą už statybos darbus objekte, kuriuos dirbome, kol nebuvo pradėti pristatyti baldai“..., bet nėra įrodymų, kad atsakovui šis laiškas buvo išsiųstas, kad atsakovas su jame nurodyta informacija sutiko. Tik šis elektroninis laiškas nepatvirtina fakto, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl papildomų darbų, kad atsakovas pripažino tuos papildomus darbus ir sutiko su jų atlikimu. Ginčo šalių susitarimo dėl papildomų darbų neįrodo ir ieškovės parengtas Darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis yra įmonės vidaus dokumentas, kuriuo remiantis apskaičiuojamas faktiškai dirbtas darbo laikas, tačiau jis neįrodo įmonės susitarimų su trečiaisiais asmenimis buvimo.

41.                      Nors apeliantė teigia, kad, apmokėdamas dalį 2018 m. vasario 6 d. PVM sąskaitos faktūros už papildomus darbus, atsakovas konkliudentiniais veiksmais pripažino susitarimo dėl papildomų darbų egzistavimą, tačiau byloje esantys šalių tarpusavio susirašinėjimo dokumentai liudija, kad 2018 m. vasario 6 d. sąskaita faktūra buvo pateikta apmokėti ne už papildomus darbus, bet už papildomus darbuotojus. Iš atsakovo 2018 m. sausio 28 d. elektroninio laiško turinio bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad, iškilus papildomų darbuotojų poreikiui, šalys susitarė, jog ieškovė pasirūpins papildomais darbuotojais, o atsakovas už tai apmokės, kas ir buvo atlikta apmokant ieškovės 2018 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą, kuri, kaip nurodė pati ieškovė, buvo pateikta „už 12 papildomų darbuotojų“ (t. 1, b. l. 161-162).

42.                      Byloje nėra ginčo, kad pagal Sutartį atsakovas ieškovei sumokėjo 114 115 Eur (t. 1, b. l. 118), t. y. daugiau, nei buvo nustatyta Sutarties 2.1 punkte (Sutartimi sulygta dėl darbų už 112 575 Eur). Įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl papildomų darbų atlikimo, ieškovė nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio reikalavimas dėl 16 548 Eur skolos priteisimo atmestinas, neįrodžius, kad šalys buvo sudariusios susitarimą dėl papildomų darbų atlikimo.

43.                      Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ieškovė prašė atsakovo, į bylą nepateikusio tarp jo ir trečiojo asmens sudarytos sutarties ir jos priedų, kurie, ieškovės manymu, atskleistų bylai reikšmingas aplinkybes dėl papildomų darbų, atžvilgiu taikyti contra spolietorem (liet. prieš pažeidėją) prezumpciją.

44.                      Contra spoliatorem yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis bei jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 69 punktas). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 70 punktas).

45.                      Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais bei atsižvelgus į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, nėra prielaidų manyti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Visų pirma, nėra duomenų dėl fakto, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta sutartis iš tiesų buvo su priedais, o jei buvo – kad juose užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės dėl papildomų darbų. Antra, atsakovas nurodė, kad neturi su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties priedų. Nėra pagrindo abejoti tokiu tvirtinimu, ar daryti išvadą, kad dokumentai tyčia nepateikti. Trečia, ieškovė, manydama, kad byloje sprendžiamo ginčo teisiniam įvertinimui tikslinga turėti visos apimties atsakovą ir trečiąjį asmenį siejusią sutartį, turėjo teisę prašyti trečiojo asmens pateikti atitinkamus dokumentus, tačiau ja nepasinaudojo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės prašymą taikyti atsakovui contra spoliatorem taisyklę.

Dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo 

46.                      Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, ginčo esmės neatskleidimo bei nepakankamo teismo išvadų sprendime motyvavimo.

47.                      Skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka vertinantis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliantės teiginiais dėl proceso teisės normų pažeidimo.

48.                      Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šis teisės reikalavimas yra susijęs su įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

49.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį ir atsižvelgdama į ieškinyje bei atsiliepime į ieškinį išdėstytus šalių argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, ištyrė visas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti, sprendime išvados dėl ginčo dalyko yra pagrįstos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakankamai motyvuotas, todėl ieškovės teiginiai, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, yra nepagrįsti.

50.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau nepateikia tokią poziciją pagrindžiančių teisinių argumentų. Apeliaciniame skunde ieškovė dar kartą pareiškė nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė ginčą išsprendęs teismas, tačiau toks apeliantės siekis nesukuria pagrindo abejoti skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisingumu. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

51.                      Apeliantė nepagrindė savo argumentų dėl byloje neįvertintų įrodymų ir (ar) bylos esmės neatskleidimo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad hipotetiniai ar prielaidomis paremti apeliantės teiginiai nesukuria sąlygų daryti priešingą išvadą, nei padarė ginčą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, jog ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

52.                      Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatęs esmines bylos aplinkybes bei jas įvertinęs, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, šalių Sutarties nuostatas kvalifikavo laikydamasis teisės aktuose įtvirtintų ir kasacinio teismo išplėtotų sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

53.                      CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54.                      Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55.                      Atsakovas pateikė prašymą priteisti atlyginti 2 167,20 Eur, trečiasis asmuo – 725 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. 

56.                      Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

57.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo ir trečiojo asmens prašymai atlyginti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu jų patirtas atstovavimo išlaidas yra pagrįsti įrodymais, prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija civilinėse bylose teikiamos teisinės pagalbos užmokesčio maksimalių dydžių, nustatytų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, iš ieškovės priteisia atsakovui ir trečiajam asmeniui jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ginstar“, juridinio asmens kodas 300913548, atsakovui V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 167,20 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto šešiasdešimt septynių eurų ir 20 centų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ginstar“, juridinio asmens kodas 300913548, trečiajam asmeniui Vokietijos bendrovei Keuck Einrichtungsges.mbH, juridinio asmens kodas HRB 9421, 725 Eur (septynių šimtų dvidešimt penkių eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

Teisėjai        Gintaras Pečiulis

Irmantas Šulcas

Alma Urbanavičienė