Civilinė byla Nr. e3K-3-650-686/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01148-2014-4

                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:                                                                       2.5.39.2.6.1; 3.3.3.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams A. S. ir UAB „Redeka“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, pagrindą nutraukti kasacinį procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai regreso tvarka iš atsakovų 2102,91 Lt (609,04 Eur) išmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo skolos priteisimo iki visiško skolos sumokėjimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovės UAB „Redeka“ darbuotojas A. S., vairuodamas transporto priemonę „DAF FT 95XF.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013 m. sausio 23 d. eismo įvykio metu apgadino transporto priemonę „Ford“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Atsakovė UAB „Redeka“ buvo apdraudusi pas ieškovę transporto priemonės „DAF FT 95XF.430“ valdytojų civilinę atsakomybę, todėl ieškovė dėl šio įvykio išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 2102,91 Lt (609,04 Eur) draudimo išmoką. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 4 dalies pagrindu ieškovė turi teisę susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. birželio 21 d. pranešimu Nr. 20R-2699577-13 ieškovė buvo informuota, kad 2013 m. sausio 23 d. Kaune, Kuršių g. 44, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas A. S., vairuodamas transporto priemonę „DAF FT 95XF.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su kita stovinčia transporto priemone ir ją apgadino. Eismo įvykio kaltininku pripažintas A. S., pažeidęs Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 16, 234 punktų reikalavimus. Dėl to atsakovės draudikė (ieškovė) įstatymo nustatyta tvarka išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 2102,91 Lt (609,04 Eur) draudimo išmoką.

Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutarimu, priimtu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6-2181-660/2013, pripažinta, kad atsakovas A. S. padarė administracinius teisės pažeidimus, nustatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 1241 straipsnio 7 dalyje, jam paskirtos administracinės nuobaudos. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs A. S. apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 13 d. nutartimi pakeitė 2013 m. balandžio 25 d. nutarimą  – panaikino A. S. pripažinimą kaltu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 1241 straipsnio 7 dalį. Teismas nustatė, kad A. S. vairuojamas vilkikas su velkama puspriekabe-šaldytuvu buvo didelių gabaritų ir masės, t. y. jo bendra masė buvo 18,6 karto didesnė už apgadinto lengvojo automobilio masę. Lengvajai transporto priemonei padaryti apgadinimai, transporto priemonių gabaritai, masė, aukštis, apgadinimų vilkikui nebuvimas patvirtina, kad automobiliai susidūrė nestipriai, ir patvirtina A. S. teiginius, jog jis kontakto nepajuto, todėl pagrindo konstatuoti tyčinį pasišalinimą iš įvykio vietos nėra. Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad atsakovas iš viso apie eismo įvykį nežinojo, t. y. jis iš eismo įvykio vietos išvyko nežinodamas apie apgadintą kitą transporto priemonę ir įstatymo nustatytos pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai bei nepasišalinti iš įvykio vietos jis nevykdė ne dėl savo kaltės.

Nagrinėjamoje byloje teismas nurodė, kad solidarioji skolininkų prievolė nėra preziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Žalos atlyginimo atveju CK 6.264 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys ir darbuotojas už žalą atsako kartu tik įstatymų numatytais atvejais (CK 6.3 straipsnis). Ieškovė nenurodė, kokiu įstatyme nustatytu pagrindu reiškia reikalavimą priteisti išmokėtą draudimo išmoką solidariai iš darbdavio ir darbuotojo.               Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė šioje byloje neįrodinėjo atsakovo A. S. kaltės laipsnio dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, nenurodė, koks yra priežastinis ryšys tarp teisę  pažeidžiančių atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, t. y. kokią įtaką atsakovo pasišalinimas iš įvykio vietos turėjo nustatytos žalos ir ieškovės išmokėtos draudimo išmokos dydžiui, o priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Ieškovės pateikti byloje įrodymai susiję tik su padarytos žalos dydžiu ir eismo įvykio faktu, kurio aplinkybės iš dalies paneigtos atsakovo pateiktais rašytiniais įrodymais, paneigiančiais jo kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 25 d. sprendimu panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Redeka“ 609,04 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gegužės 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija nurodė, kad ieškovė atlygino žalą nukentėjusiajam išmokėdama 2102,91 Lt (609,04 Eur) draudimo išmoką ir vien šios aplinkybės pakanka faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga, konstatuoti. Nors ir nėra nustatyta tyčinė atsakovo A. S. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, tačiau didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248, 6.270 straipsniai). Dėl to nagrinėjamoje byloje taikytinas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą draudimo išmoką iš kalto asmens vien todėl, kad jis pasišalino iš įvykio vietos.

Kolegija taip pat nustatė, kad šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu. Atsakovas A. S. yra kaltas dėl eismo įvykio asmuo, pasišalinęs iš įvykio vietos; atsakovė UAB „Redeka“ yra įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkė, įstatymo nustatyta tvarka apdraudusi transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 punktas, 22 straipsnio 2 dalis). Atsakovas A. S. yra UAB „Redeka“ darbuotojas. Remiantis CK 6.264 straipsniu, įstatyme esant įtvirtintai galimybei ieškovei reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo nukreipti į darbdavį, kuris atsakingas už žalą padariusį asmenį, nėra pagrindo byloje taikyti solidariąją atsakomybę. Kolegija konstatavo, kad yra visos sąlygos taikyti atsakovei UAB „Redeka“ civilinę atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. S. prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovės 376,81 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, 290 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir 420 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto netinkamo taikymo. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisės norma (dispozicijos sąvoka „pasišalino iš įvykio vietos“) yra blanketinė, susijusi su anksčiau įstatymo leidėjo priimta ATPK 130 straipsnio 1 dalies nuostata, kad administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Be to, TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo apie eismo įvykį nedelsdamas pranešti policijai KET nustatytais atvejais. Eismo įvykio metu galiojusių KET 234 punkte (nuo 2014 m. spalio 11 d. įsigaliojusios KET redakcijos 222 punktas) buvo nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Pagal teismų praktiką vairuotojo kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nustatoma ne tiesiog konstatavus faktą, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, o visapusiškai ištyrus, ar vairuotojas pajuto, suvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė susidūrė su kita ir ją apgadino, ar vairuotojas galėjo pajusti transporto priemonių susidūrimą (kontaktą), suvokti padarytą turtinę žalą. Kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, nevykdant KET 234 punkte nustatytos pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai, nustatoma esant tik tiesioginei kaltininko tyčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. N575- 2332/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas. Privalomojo draudimo taisyklės ginčo atveju taikytinos pirmiausiai, nes yra specialiosios teisės normos (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, CK 6.1018 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės, nepagrįstai taikė CK 6.248, 6.270 straipsnius, nors šiuo atveju taikytinos specialiosios teisės normos – TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, administracinės teisės normos, nustatančios privalomo elgesio taisykles ir administracinę atsakomybę už tų taisyklių pažeidimus. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos skirtos atgręžtinio reikalavimo, specialiems delikto atvejams, kai žalą padaręs transporto priemonės valdytojas pasišalina iš eismo įvykio vietos, apie eismo įvykį nepranešęs policijai. Pagal specialiąsias TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas transporto priemonės valdytojo kaltė turi būti nustatoma, o pažeidimas dėl pasišalinimo iš įvykio vietos pagal suformuotą teismų praktiką padaromas pažeidžiant administracinę teisę tyčinės kaltės forma. Taigi žalą ieškovei padaręs atsakovas A. S. pažeidė KET 9 punktą. Administracinė atsakomybė už KET 9 punkto reikalavimų pažeidimą nustatyta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją – KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Už kitos transporto priemonės apgadinimą, į ją atsitrenkus vilkiku traukiama puspriekabe, tamsiu paros metu, esant slidžiai kelio dangai, manevruojant tam, kad būtų galima privažiuoti prie prekybos centro krovinių rampos, A. S. buvo paskirta 100 Lt (29 Eur) bauda, šią jis sumokėjo. Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi nepripažino A. S. kaltu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 1241 straipsnio 7 dalį dėl KET 16, 234 punktų pažeidimo. A. S. padarytas KET 9 punkto pažeidimas turi tiesioginį priežastinį ryšį su trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimu, su ieškovei (draudikei) padaryta žala, nes ji sumokėjo draudimo išmoką. Tačiau A. S. eismo įvykio metu, kai buvo apgadinta nukentėjusio asmens transporto priemonė, vairavo (valdė) draudėjos UAB „Redeka“ apdraustą pas ieškovę krovininį vilkiką, taigi turėjo draudimo apsaugą nuo tokio pobūdžio eismo įvykio ir su tuo susijusiu žalos padarymu trečiajam asmeniui (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Sumokėtos draudimo išmokos susigrąžinimas iš apdraustos pagal TPVCAPDĮ transporto priemonės, kurios vairuotojas pasitraukė iš eismo įvykio vietos nepranešęs apie eismo įvykį policijai, valdytojo (draudėjo) yra galimas, bet tik tuo atveju, jeigu pasišalinimas iš įvykio vietos yra neteisėtas, padarytas pažeidžiant KET 234 punkto reikalavimus.

2. Dėl prejudicijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CPK 182 straipsnio 2 punkto. A. S. administracinėje byloje nustatytas prejudicinis faktas, kad jis nepadarė KET 234 punkte nustatyto teisės pažeidimo, ir administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį procesą nutraukti arba kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl kasacinio proceso negalimumo. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį A. S., o ieškovės reikalaujamą sumą priteisė iš kitos atsakovės UAB „Redeka“; ši kasacine tvarka neskundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Taigi A. S. nelaikytinas tinkamu kasatoriumi. Dėl to kasacinis procesas šioje byloje nutrauktinas; tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. ir kt. v. S. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-521/2010).

2. Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo. Vienu veiksmu gali būti padaroma žalos skirtingoms vertybėms, kurios ginamos skirtingomis teisės šakomis, tačiau tas pats veiksmas gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas, o asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Civilinės ir administracinės atsakomybės tikslai yra skirtingi, o administracinio proceso tvarka priimti sprendimai neturi prejudicinės galios, sprendžiant civilinį ginčą. Nagrinėjamu atveju kasatorius pasišalino iš įvykio vietos (ginčo dėl to byloje nėra), tačiau nebuvo už tai nubaustas administracine tvarka, todėl šiuo atveju svarbi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasmė ir taikymo apimtis.

Nors administracinei atsakomybei taikyti būtina konstatuoti asmens tyčią, nagrinėjant civilinę bylą pagal regresinį draudiko ieškinį, ši aplinkybė nėra reikšminga konstatuojant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC-34-1 nurodyta, kad tam tikrais atvejais draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją yra pateisinamas, nes draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo veiksmų, kurie įprasto civilinės atsakomybės draudimo atveju būtų pagrindas atleisti draudiką nuo išmokos mokėjimo. Ieškovės nuomone, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar pasišalinimas yra tyčinis, jau pats pasitraukimo iš eismo įvykio vietos faktas iš esmės apsunkina draudžiamojo įvykio administravimą, draudimo išmokos apskaičiavimą ir galimų kitų regreso taikymo pagrindų nustatymą. Nagrinėjamu atveju automobilio vairuotojui pasišalinus, eismo įvykio vietoje nebuvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, nesurašytas policijos protokolas, todėl draudžiamojo įvykio aplinkybės turėjo būti tiriamos tik pagal suinteresuotų asmenų paaiškinimus.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį A. S. nebuvo taikyta vadovaujantis principu, kad visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, teismas vienareikšmiškai nekonstatavo, kad pasišalinimas iš įvykio vietos nebuvo tyčinis. Nagrinėjant civilinės atsakomybės klausimą, net ir pripažinus tyčinę kaltės formą kaip būtinąją sąlygą taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turi būti vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu. Administracinėje byloje nustatyta, kad automobilio vairuotojas beveik tuo pačiu metu padarė ir dar vieną eismo įvykį – atsitrenkė į šiukšlių konteinerį, tačiau apie tai niekam nepranešė; nukentėjusio asmens transporto priemonės sugadinimai gana dideli, įvykio metu buvo girdimas metalo girgždėjimas ir dūžtančio stiklo garsas. Be to, A. S. nurodė, kad jis neprisimena, ar eismo įvykio metu buvo įvykio vietoje, tai sustiprina abejones, jog transporto priemonę galėjo vairuoti kitas asmuo, galimai net neturintis tokios teisės, o vaizdo įrašas patvirtina, kad automobilio vairuotojas tris kartus buvo išlipęs iš transporto priemonės ir apžiūrėjo jos galinę dalį. Taigi labiau tikėtina, kad eismo įvykio kaltininkas iš įvykio vietos pasišalino tyčia.

3. Dėl priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos nustatymo. Priežastinis ryšys tarp pasišalinimo iš įvykio vietos ir eismo įvykio metu padarytos žalos negali būti nustatytas, nes žala atsiranda eismo įvykio metu, t. y. dar prieš pasišalinant iš įvykio vietos. Draudiko teisė regreso tvarka reikalauti grąžinti išmokėtą draudimo išmoką yra siejama su aplinkybe, jog pasišalinimas iš įvykio vietos apsunkina draudžiamojo įvykio tyrimą, draudimo išmokos apskaičiavimą ir galimų kitų regreso taikymo pagrindų nustatymą.

4. Dėl TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Kasatorius nepagrįstai tapatina visiškai skirtingus regreso pagrindus: 1) TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punktą; 2) TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.1 punktą. Kasatoriaus nurodomi TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir KET 234 punktas (galiojančios redakcijos KET 222 punktas) nagrinėjamoje byloje netaikytini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011). Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos.

Nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas A. S. administracinio teisės pažeidimo bylą, nurodė, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti A. S. tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos, todėl eliminavo atsakovo atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis administracinio teisės pažeidimo byloje išdėstytais motyvais, atmetė draudiko ieškinį nagrinėjamoje byloje, nenustatęs kasatoriaus tyčinių veiksmų pasišalinant iš įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkindamas ieškinį, nurodė, kad vien aplinkybės, jog atlyginta padaryta žala, pakanka konstatuoti faktą, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga. Ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasatorius nurodo, kad pagal teismų praktiką vairuotojo kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nustatoma ne tiesiog konstatavus faktą, jog vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, o visapusiškai ištyrus, ar vairuotojas pajuto, suvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė susidūrė su kita transporto priemone ir šią apgadino, ar vairuotojas galėjo pajusti transporto priemonių susidūrimą (kontaktą), suvokti padarytą turtinę žalą. Su šiais kasacinio skundo argumentais iš esmės galima sutikti.

TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta transporto priemonės valdytojo pareiga įvykus eismo įvykiui apie eismo įvykį nedelsiant pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Pagal Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 234 punktą (redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 11 d.) tais atvejais, kai dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Minėta, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmuo, pasišalinęs iš įvykio vietos, t. y. pažeidęs KET 234 punkte nustatytą imperatyvųjį reikalavimą, turi atlyginti draudikui sumokėtą nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant kasatoriaus atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio teisės pažeidimo byloje padarius išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti tyčinio pasišalinimo iš įvykio vietos fakto, sprendžiant dėl kasatoriaus administracinės atsakomybės, nėra pagrindo daryti išvadą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kad kasatorius buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Bylos aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą, kad kasatorius suvokė susidariusią situaciją, t. y. kad įvyko jo vairuojamo vilkiko susidūrimas su kitu objektu. Šią aplinkybę patvirtina parduotuvėje įrengtų vaizdo kamerų įrašai, iš kurių matyti, kad po kontakto tiek su I. K. automobiliu, tiek su šiukšlių konteineriu atsakovas pavažiuodavo į priekį, sustodavo ir išlipęs iš automobilio eidavo apžiūrėti savo vairuojamo vilkiko galo. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje kasatorius buvo nubaustas 100 Lt bauda už administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje – KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą). Tačiau šios nutarimo dalies apeliacine tvarka A. S. (kasatorius) neskundė, o Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartyje konstatuota, kad kasatorius šios nutarimo dalies neginčijo, savo kaltę pripažino ir su nuobauda sutiko.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, kitų civilinėje byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad kasatorius suvokė, jog įvyko eismo įvykis (kontaktas su kitu objektu), tačiau nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nedėjo jokių pastangų realiai įvertinti situacijos, t. y. su kuo įvyko susidūrimas, ar nebuvo apgadintas kitų asmenų turtas, ir, iškrovęs prekes, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir konstatavus, kad kasatorius suvokė, jog važiuodamas atbuline eiga kliudė kitą objektą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė turėjo pagrindą reikšti ieškinį kasatoriui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šį ieškinį tenkino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Dėl šios priežasties negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas yra pakankamas pagrindas pareikšti regresinį reikalavimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstumas neteikia pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingo apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kasacinio proceso negalimumo

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį A. S. ir ieškovės reikalaujamą sumą priteisė iš atsakovės UAB „Redeka“, o ši kasacine tvarka neskundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Dėl to A. S. nelaikytinas tinkamu kasatoriumi ir kasacinis procesas nutrauktinas. Su šiuo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu nėra pagrindo sutikti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šiame ginče draudėja yra atsakovė UAB „Redeka“, kuriai nuosavybės teise priklauso transporto priemonė – vilkikas „DAF FT 95XF.430“, o jį vairavo ir eismo įvykį sukėlė UAB „Redeka“ samdomas darbuotojas A. S.. Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.264 straipsnį nuosekliai akcentuojama, kad būtent darbuotojus samdantis asmuo yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas (ir atsakovas – sprendžiant ginčus teisme) tais atvejais, kai žala atsiranda dėl jo darbuotojų kaltės, šiems atliekant darbines jų funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. 3K-3-114/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. M. T., bylos Nr. 3K-7-328-248/2015; kt.).

Nagrinėjamoje situacijoje aktualu, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta žalą atlyginusio asmens regreso teisė į žalą padariusį asmenį: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Darbdavio, atlyginusio darbuotojo padarytą žalą, regreso teisę į tokį darbuotoją riboja darbo teisės normos. Darbuotojas tokiu atveju atsako pagal bendras materialinės atsakomybės taisykles. Atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo (DK 257 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad darbuotojas, kitam asmeniui padaręs žalos, nėra atleistas nuo turtinės atsakomybės – darbdavys turi teisę regreso tvarka išsiieškoti atlygintą žalą iš darbuotojo. Darbdaviui šia teise pasinaudojus, darbuotojui atsirandantys turtiniai padariniai iš esmės nesiskirtų nuo tų, kurie būtų, jei jis žalą atlygintų tiesiogiai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina išvada, kad kasatorius yra suinteresuotas bylos baigtimi, todėl turi teisę kasacine tvarka ginčyti teismo sprendimą. Ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma kasacinio teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2010, negali būti precedentas nagrinėjamai bylai, nes nurodytoje byloje kasacinis procesas buvo nutrauktas tuo metu galiojusio CPK 341 straipsnio 1 punkto pagrindu nustačius, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių), neperžiūrėtų apeliacine tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo nutraukti kasacinį procesą nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 34,09 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą, jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 34,09 Eur (trisdešimt keturis Eur 9 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Algis Norkūnas