Civilinė byla Nr. e2-250-798/2019
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00269-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos montažas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Energetikos montažas“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Utenos skyrius ieškiniu prašė iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Energetikos montažas“.
2. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Energetikos montažas“ yra nemoki, nes pradelsti įsipareigojimai sudaro daugiau kaip 1 470 552 Eur, o į balansą įrašyto turto vertė yra 1 901 310 Eur. Kreditoriai savo procesiniuose dokumentuose nurodė negalintys atgauti skolų dėl bendrovės nemokumo: VSDFV Utenos skyrius – 54 777,22 Eur, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) – 174 908,40 Eur. Nurodė, kad bendrovei 2014 m. buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi nutraukta, nes nevykdomas restruktūrizavimo planas. Įmokų bendrovė nemokėjo restruktūrizavimo metu, nemoka ir po bylos nutraukimo.
3. Atsakovė UAB „Energetikos montažas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad bendrovėje dirba 12 darbuotojų, bendrovė tęsia veiklą, kreditoriai, kurie yra verslo partneriai, nesuinteresuoti bankroto bylos iškėlimu, mato galimybių plėtoti bendrovės veiklą. Anot atsakovės, tai patvirtina kreditorių susirinkimo protokolas restruktūrizavimo byloje, liudijantis, kad dauguma kreditorių siūlė tęsti restruktūrizavimo procesą, prieštaravo tik VMI ir VSDFV Utenos skyrius, kuris nustatė atsakovės turtui priverstinį įkeitimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei UAB „Energetikos montažas“; bankroto administratoriumi paskyrė R. P. (R. P.).
5. Teismas konstatavo, jog bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Energetikos montažas“ negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, nes apskaitomo turto ir iš nuostolingos veiklos gaunamų pajamų nepakanka atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad BUAB „Energetikos montažas“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla, bet dėl nurodytos priežasties ji nutraukta. Kaip nurodė teismas, remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi nutraukti restruktūrizavimo bylą, nustatyta aplinkybė, kad atsakovė yra nemoki, nes buvo nepajėgi mokėti einamųjų įmokų restruktūrizavimo metu, nukeldavo įsipareigojimų vykdymą pirmosios eilės kreditoriams. Šiuo metu skola darbuotojams siekia 25 995,66 Eur. Restruktūrizavimo planą vykdė netinkamai, bendrovės įsipareigojimai ne mažėjo, o augo.
6. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 punktu, 5 straipsnio l dalies 1 punktu, 6 straipsnio 1 dalimi, pagal nustatytas aplinkybes atsakovei keltina bankroto byla, nes jos vykdoma veikla nuostolinga, skolos kreditoriams didėja, skolos jau viršija apskaitomo turto vertę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Energetikos montažas“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei atmesti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
7.1. Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje neatsižvelgė į tai, kad visi didžiausi atsakovės kreditoriai yra ilgamečiai verslo partneriai, kurie nėra suinteresuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimu ir palaiko tolesnį atsakovės veiklos vykdymą. 2018 m. kovo 30 d. vykusio atsakovės kreditorių susirinkimo metu absoliuti dauguma atsakovės kreditorių balsavo (susirinkimo protokolas buvo pateiktas teismui kaip atsakovės atsiliepimo priedas Nr. 6), kad būtų tęsiamas bendrovės restruktūrizavimo procesas, o tam prieštaravo atsakovės kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudarė tik 13,91 proc. visų atsakovės kreditorių reikalavimų sumos (t. y. iš esmės tik ieškovas VSDFV Utenos skyrius ir trečiasis asmuo VMI). Taigi tolesniam atsakovės veiklos vykdymui prieštarauja kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma sudaro tik 17,58 proc. atsakovės turimo turto vertės. Vien įsipareigojimų ir turto santykis, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, esant tokiai daugumos atsakovės kreditorių pozicijai, savaime nereiškia atsakovės nemokumo ir negalėjimo toliau vykdyti veiklos.
7.2. Teismas nevertino, kaip kinta atsakovės vykdomos komercinės veiklos rezultatai – gaunamos pajamos, patiriamos sąnaudos. Kaip matyti iš atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitos, parengtos 2018 m. spalio 22 d. duomenimis, (atsakovės atsiliepimo priedas Nr. 3) atsakovės pardavimo savikaina 2017 m. sudarė 103 168 Eur, o 2018 m. – jau tik 31 182 Eur. Atsakovės bendrasis pelnas 2018 m., palyginti su 2017 m., išaugo nuo 18 093 Eur iki 62 086 Eur. Patiriamos sąnaudos per metus sumažėjo nuo 167 106 Eur iki 84 334 Eur. Iš nurodytų atsakovės finansinių rodiklių yra visiškai akivaizdu, kad atsakovė, turėdama ilgalaikius susitarimus su savo verslo partneriais, ne tik vis dar vykdo komercinę veiklą, bet ir 2018 m. vykdomos veiklos rezultatai yra daug geresni nei praėjusiais finansiniais metais. Gerėjantys atsakovės veiklos rezultatai, kurių skundžiamoje nutartyje Panevėžio apygardos teismas visiškai neanalizavo, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovė yra nemoki. Neabejotina, kad jeigu atsakovė būtų iš tikrųjų nemoki, kaip nurodo teismas, ji šiuo metu jokios veiklos nebevykdytų, nes negalėtų atsiskaityti su tiekėjais ir darbuotojais.
7.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl atsiliepime nurodytos aplinkybės, jog atsakovės skola ieškovui bei trečiajam asmeniui VMI yra susidariusi ne pastaruoju metu, bet dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei 2014 metais. Pastaruoju laikotarpiu atsakovės įsipareigojimų ieškovui ir VMI dydis keitėsi nežymiai, atsakovė įsiskolinimus ieškovui iš dalies dengė. Kitaip tariant, atsakovės įsiskolinimų nurodytiems kreditoriams, atsiradusių daugiau nei prieš 4 metus, dydis neparodo dabartinės atsakovės finansinės padėties, nes šie įsiskolinimai yra iki 2014 m. vykdytos veiklos rezultatas.
7.4. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino ieškovo nepaminėto fakto, kad ieškovo 59 165,71 Eur dydžio finansinis reikalavimas užtikrintas 105 717,98 Eur vertės atsakovei priklausančio likvidaus turto įkeitimu. Vadinasi, ieškovas turi galimybę, esant būtinybei, pirmenybės tvarka patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto atsakovės turto.
7.5. Panevėžio apygardos teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovės turimo turto pobūdžio reikšmės atsakovės mokumui vertinti. Atsakovei nuosavybės teise priklauso net 70 įvairių transporto priemonių. Vien tik nuomodama šias transporto priemones kitiems verslo subjektams, atsakovė gali gauti (ir gauna) stabilias nuolatines pajamas, patirdama minimalias sąnaudas nuomos sutarčių vykdymui administruoti. Atsisakiusi visų kitų savo vykdomų veiklų, atsakovė iš nuomos gaunamomis pajamomis galėtų dengti savo įsiskolinimus kreditoriams, tarp jų ir ieškovui bei VMI, kurių finansiniai reikalavimai yra santykinai nedideli.
7.6. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir negalėjo tinkamai nustatyti realios bendrovės finansinės padėties bei ateities perspektyvų. Vienintelis finansinis kriterijus – įmonės turto ir įsipareigojimų santykis – vertinant jį atskirai nuo visų kitų aplinkybių, negali būti pakankamas pagrindas kelti atsakovei bankroto bylą. Kaip matyti iš visų pirmiau išdėstytų aplinkybių, Panevėžio apygardos teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1353-798/2018), todėl tai lėmė nepagrįstos nutarties priėmimą. Atsakovės įsitikinimu, be pakankamo pagrindo teismui nutarus iškelti atsakovei bankroto bylą, bus padaryta didelė žala atsakovės kreditoriams, įskaitant ieškovą bei VMI, įmonės darbuotojams, taip pat ir viešajam interesui.
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą VMI prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Atsakovė nei restruktūrizavimo proceso metu, nei jį nutraukus einamųjų įmokų kreditorei VMI nemokėjo. Atsakovė, net ir žinodama apie inicijuojamą bankroto bylą, kreditorei VMI nesumokėjo net dalies mokestinės nepriemokos, priešingai – deklaravo naujas mokėtinas sumas, todėl atsakovės mokestinė nepriemoka tik didėjo. Tai leidžia abejoti atsakovės tęsiamos ūkinės veiklos efektyvumu.
8.2. Be to, atsakovei nemokant įmokų, viešąjį interesą ginantys kreditoriai (VMI, VSDFV) atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes atsakovė nesiekia tinkamai vykdyti mokestinių prievolių. Mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį. Nustatant mokesčius, siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas.
8.3. Nors atsakovė ir teigia, kad jos vykdomos veiklos rodikliai 2018 metais yra geresni nei praėjusiais metais, tačiau atsiskaityti su kreditore VMI lėšų neskyrė. Akivaizdu, kad atsakovės vykdoma veikla neefektyvi ir ne gerina, o blogina kreditorių padėtį. Tai, kad kiti atsakovės kreditoriai nesiekia iškelti atsakovei bankroto bylos, nepaneigia fakto, jog atsakovės finansiniai sunkumai nėra laikini ir bendrovė yra nemoki. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VMI, priešingai nei kiti kreditoriai (verslo subjektai ar bendrovės darbuotojai), negali atsisakyti teikti paslaugų ar prekių skolininkui, nes tai lemia mokestinių santykių ypatumai.
8.4. Priešingai nei teigia atsakovė, didžioji VMI įsiskolinimo dalis susidarė per pastaruosius kelerius metus ir yra šiuo metu vykdomos veiklos rezultatas.
8.5. Po restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovė nemokėjo einamųjų įmokų ir pastaruosius ketverius metus bendrovės įsiskolinimas padidėjo dvigubai. VMI ne kartą įspėjo atsakovę apie netinkamą einamųjų įmokų mokėjimą, tačiau bendrovė ne tik nesumokėjo einamųjų įmokų įsiskolinimo, bet ir deklaravo naujas mokėtinas sumas. Būtent dėl einamųjų įmokų nemokėjimo ir buvo nutraukta atsakovės restruktūrizavimo byla.
9. Pareiškėjas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o būtent skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, nes apskaitomo turto ir iš nuostolingos veiklos gaunamų pajamų nepakanka atsiskaityti su kreditoriais.
9.2. Pažymėtina, kad, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro ir atsakovės 2017 m. pateiktos finansinės atskaitomybės duomenimis, bendrovės turtas sudarė – 1 470 552 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 901 310 Eur. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovė neturi registruoto nekilnojamojo turto.
9.3. Atsakovės skola VSDF biudžetui šio atsiliepimo pateikimo dieną dar padidėjo iki 61 567,78 Eur, įskaitant 59 032,37 Eur valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų skolą ir 2 535,41 Eur delspinigius.
9.4. Atsakovės vykdoma veikla ne gerina, o tik blogina kreditorių padėtį. Atsakovės veiklos tęsimas lemtų tik didesnę bendrovės skolą ir kreditorių, kuriems bendrovės skolos nuolat auga, interesų pažeidimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad bendrovės patiriami finansiniai sunkumai nėra laikini.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos ribų
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl ginčo esmės
11. Kreditorius, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti (ĮBĮ 3 straipsnio 1 dalis), gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu: a) įmonė laiku nemoka įstatymuose nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų (ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas); b) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 4 straipsnio 5 punktas). Nagrinėjamu atveju dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi kreditorius VSDFV Utenos skyrius, nes atsakovė turi pradelstą įsiskolinimą VSDF biudžetui (ĮBĮ 4 straipsnio 3 punktas).
12. Bankroto byla įmonei iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Energetikos montažas“, konstatavęs, jog jos vykdoma veikla nuostolinga, skolos kreditoriams didėja, skolos jau viršija apskaitomo turto vertę.
13. Atskiruoju skundu kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nustatytas UAB „Energetikos montažas“ nemokumas. Kad išsiaiškintų bendrovės realią turtinę padėtį, teismas bendrovės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius bendrovės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010). Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl įmonės mokumo ar nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, byloje turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014). Atliekant mokumo situacijos analizę, svarbi ir finansinių rodiklių dinamika (kaip kinta finansinė padėtis, ar ji gerėja, ar blogėja) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-959-330/2016). Pareiga įrodyti mokumą kyla įmonei, teigiančiai, jog yra moki, tačiau turi laikinų finansinių sunkumų. Apeliacinės instancijos teismui nepateikta naujausių finansinių ataskaitų, naujausių kreditorių ir debitorių sąrašų, įrodymų, jog bendrovė tęsia veiklą bei gauna pajamas (CPK 2 straipsnis, 178 straipsnis).
14. VĮ Registrų centro viešai skelbiamais duomenimis, Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti UAB „Energetikos montažas“ ataskaitinių finansinių metų balansai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Naujausio 2017 metų balanso duomenimis, atsakovė turėjo 1 470 552,00 Eur vertės turto: 394 716,00 Eur ilgalaikio ir 1 075 836,00 Eur trumpalaikio turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos bei įsipareigojimai sudarė 1 901 310,00 Eur. Taigi, formaliai vertinant nurodyto balanso duomenis, spręstina, kad bendrovė 2017 m. sausio 1 d.–2017 m. gruodžio 31 d. ataskaitiniu laikotarpiu buvo nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai (1 901 310,00 Eur) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (1 470 552,00 Eur).
15. Teismas, nesutikdamas su atsakovės argumentu, nurodytu šios nutarties 7.2 papunktyje, atkreipia dėmesį į tai, kad iš atsakovės pateiktos 2018 m. spalio 22 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovė patyrė 22 248,00 Eur nuostolių (e. b. t. 1, b. l. 107). Taigi nepaisant to, kad atsakovės bendrasis pelnas padidėjo nuo 18 093,00 Eur iki 62 086,00 Eur, atsakovės veikla buvo nuostolinga.
16. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad įsiskolinimai trečiajam asmeniui VMI susidarė dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą vertina kaip teisiškai nepagrįstą ir neturintį reikšmės bendram mokumo vertinimui, kurį atliko pirmosios instancijos teismas, nes atsakovės nurodomu laikotarpiu susidaręs įsiskolinimas trečiajam asmeniui nėra padengtas ar kaip nors nurašytas. Pažymėtina, kad įsiskolinimas gali didėti nebūtinai tendencingai vienodais laikotarpiais ir vienodomis sumomis, ir aplinkybė, kad didžioji įsiskolinimo dalis susidarė ankstesniu laikotarpiu, neturi reikšmės vertinant bendrą įmonės mokumą. Atsakydama į atskirojo skundo argumentą, kad įsiskolinimas ieškovui buvo iš dalies dengiamas, teismas konstatuoja, jog šis argumentas neatitinka tikrovės, nes iš bylos duomenų matyti, kad atsakovės skola ieškovui jau ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo dieną yra padidėjusi iki 61 567,78 Eur, įskaitant 59 032,37 Eur valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų skolą ir 2 535,41 Eur delspinigius (e. b. t. 1, b. l. 148). Viešai prieinamais VSDFV informacinės sistemos 2019 m. sausio 14 d. duomenimis apeliantės skola VSDFV biudžetui siekė 64 227,24 Eur. Darytina išvada, jog priešingai nei teigia atsakovė, įsiskolinimas ieškovui tik didėjo.
17. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso įvairios transporto priemonės (e. b. t. 1, b. l. 100–103), tačiau duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė gauna ir gaus dideles pajamas nuomodama turimas transporto priemones, atsakovė nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinis teismas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės mokumą, nepagrįstai nevertino turimų transporto priemonių įtakos atsakovės mokumo vertinimui ir kartu pažymi, jog nepateikus objektyvių duomenų, iš kurių teismas galėtų susiformuoti pagrįstą nuomonę apie atsakovės mokumą, nėra pagrindo remtis vien deklaratyviais teiginiais ir tikėtinomis galimybėmis gauti iš nuomojamų transporto priemonių didelį pelną. Atsakovė nėra pateikusi jokių duomenų, kaip iš minėtos veiklos planuoja gauti pajamų, nėra ir įrodymų apie realiai jau išnuomotas transporto priemones arba kitų objektyvių duomenų (pavyzdžiui, preliminariųjų sutarčių), kuriais remiantis teismui nekiltų jokių abejonių, jog atsakovė tikrai išnuomos transporto priemones ir gaus iš šios nuomos dideles pajamas.
18. Teismas, nesutikdamas su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, pažymi, jog civilinėje byloje Nr. e2-1353-798/2018, kuria remiasi atsakovė, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad bendrovė, kuriai buvo pareikštas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, yra mokus verslo subjektas, nes 2018 m. dalies ataskaitiniu laikotarpiu jos pradelsti įsipareigojimai (11 021,00 Eur gautas avansas + 1 686,00 Eur skolos tiekėjams + 8 571,00 Eur su darbo santykiais susiję įsipareigojimai + 6 838,73 Eur, socialinio draudimo skola kreditorei VSDFV + 6 737,00 Eur skola UAB „CONLEX“ = 50 035,73 Eur) neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės (5 979,00 Eur ilgalaikis turtas + 118 473,42 Eur trumpalaikis turtas = 124 452,42 Eur). Teismas, vertindamas bendrovės mokumą, įvertina jos realią finansinę būklę, vadovaujasi ĮBĮ nuostatomis, o argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vieninteliu finansiniu kriterijumi, t. y. bendrovės turto ir įsipareigojimų santykiu, nepaneigia pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė buvo faktiškai nemoki. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą darė visapusiškai įvertinęs šalių argumentus ir prie bylos pridėtus įrodymus, vadovaudamasis ĮBĮ nuostatomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės nemokumą.
19. Be to, pasisakydamas dėl atsakovės argumento, kad iškėlus bankroto bylą būtų pažeisti kreditorių interesai ir jie patirtų žalos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog konstatavus faktinį bendrovės nemokumą ir išimtinai patenkinus vieno iš kreditorių interesus, priešingai nei teigia atsakovė, būtų pažeisti visų kitų kreditorių interesai, nes sumažėtų atsakovės turtas, iš kurio būtų galima išieškoti.
Dėl bylos procesinės baigties
20. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar atskirojo skundo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
22. Kadangi kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų išsamiau nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Antanas Rudzinskas