Civilinė byla Nr. 3K-3-124-706/2015
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02853-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Krum“ ieškinį atsakovei J. L. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl restitucijos, pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, taikymo.
Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Krum“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Ius Positivum“. Administratorė, remdamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, patikrino bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius ir nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 6 d. įmonė už 13 800 Eur įsigijo automobilį „Hyundai Sonata“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio 18 d. ilgalaikio turto nurašymo aktu automobilis nurašytas kaip neremontuotinas; nurašymo dieną jo likutinė vertė buvo 43 679,10 Lt (12 650,34 Eur); 2012 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi automobilis parduotas atsakovei už 3000 Lt (868,86 Eur); tą pačią dieną šalys sudarė panaudos sutartį, pagal kurią atsakovė perdavė automobilį įmonei laikinai ir neatlygintinai juo naudotis.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas CK 1.82, 6.66 straipsniuose nustatytais pagrindais pripažinti 2012 m. sausio 18 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ab initio, taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais ir priteisti ieškovui iš atsakovės 43 679,10 Lt (12 650,34 Eur) ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ab initio 2012 m. sausio 18 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją sumokant ekvivalentą pinigais: priteisė ieškovui iš atsakovės 40 679,10 Lt (11 781,48 Eur) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugpjūčio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovės 1310,37 Lt (379,51 Eur) žyminio mokesčio ir 20,56 Lt (5,95 Eur) įteikimo išlaidų atlyginimo, iš viso – 1220,37 Lt (353,44 Eur).
Teismas nustatė, kad įmonė pardavė atsakovei automobilį penkiolika kartų mažesne kaina, taigi sudarė akivaizdžiai žalingą ir įmonės teisnumui prieštaraujantį sandorį. Teismas pažymėjo, kad preziumuojama, jog ginčijamas sandoris yra nesąžiningas, kai jis sudarytas tarp artimų giminaičių, šiuo atveju – BUAB „Krum“ direktoriaus ir vienintelio akcininko Š. I. ir jo motinos atsakovės (CK 6.67 straipsnis). Teismas nustatė, kad automobilis atsakovei nebuvo reikalingas, nes tą pačią dieną, kai ji nusipirko automobilį iš įmonės, šalys sudarė automobilio panaudos sutartį, pagal kurią automobiliu naudojosi įmonė; sandoris buvo sudarytas, siekiant apsaugoti turtą įmonės bankroto atveju; įmonė turėjo daug skolų; pagal įmonės balansą jau 2011 m. pabaigoje ji buvo nemoki, taigi ginčijamu sandoriu pažeistos kreditorių teisės. Teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti restituciją natūra, nes automobilio vertė bėgant laikui sumažėjo, nėra žinoma jo techninė būklė, ar jis tinkamas naudoti, be to, bankroto administratorius nesutiko, kad būtų taikoma restitucija natūra. Teismas konstatavo, kad pirkimo–pardavimo sandoris prieštarauja įmonės teisnumui (CK 1.82 straipsnis) ir sudarytas nesąžiningai (CK 6.66 straipsnis), todėl tenkino ieškinį, taikė restituciją sumokant ekvivalentą pinigais ir priteisė ieškovui iš atsakovės sumą, atitinkančią likutinę automobilio vertę, buvusią ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu (43 679,10 Lt (12 650,34 Eur) (CK 6.145 straipsnis, 6.147 straipsnio 2 dalis), atimdamas iš jos už automobilį sumokėtą kainą (3000 Lt) (868,86 Eur).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 19 d. nutartimi paliko Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą nepakeistą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas įsigijo automobilį už 13 800 Eur; automobilis įtrauktas į įmonės balansą, nurodant, kad jo įsigijimo vertė – 47 649 Lt (13 800,10 Eur). Iki ginčijamo sandorio sudarymo įmonės finansiniuose dokumentuose buvo fiksuojamas turto (automobilio) vertės pokytis, pardavimo metu automobilio vertė buvo sumažėjusi 3969,90 Lt (1149,76 Eur), t. y. jo balansinė vertė buvo 43 680 Lt (12 650,60 Eur). Teisėjų kolegija nurodė, kad buhalterinės apskaitos duomenys skirti buhalterinei apskaitai tvarkyti, todėl juose nurodyta automobilio vertė gali neatitikti konkrečios situacijos rinkoje, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų ir neįrodinėjo, jog pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu įmonės balanse nurodyta ginčo automobilio vertė neatitiko jo rinkos vertės (CPK 178 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo atveju įmonės apskaitoje nurodyta likutinė automobilio vertė gali būti prilyginta jo rinkos vertei (pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį turto rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje kilusiam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, jog ieškovas – bankrutuojanti įmonė, taip pat kad, atsakovei įsigijus transporto priemonę, ši intensyviai buvo naudojama įmonės veikloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad restitucija natūra netaikytina. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nusprendus taikyti restituciją natūra, automobilis turėtų būti grąžintas ieškovui, kuris, vadovaudamasis ĮBĮ nustatyta tvarka, galėtų jį parduoti, tačiau tiek automobilio grąžinimo, tiek jo pardavimo procesas gali užtrukti, tokiu atveju padidėtų įmonės išlaidos (administravimo, automobilio perregistravimo, jo įvertinimo (kainos nustatymo), pardavimo skelbimams ir kt.); tik pardavus automobilį, paaiškėtų reali jo vertė automobilio grąžinimo momentu, todėl galbūt kiltų ginčas dėl žalos atlyginimo; dėl priverstinio skubaus pardavimo automobilis galbūt būtų parduotas mažesne nei rinkos kaina, todėl sumažėtų ieškovo galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, sprendė, kad restitucija sumokant ekvivalentą pinigais labiau atitinka tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus, taip pat CK 1.5 straipsnio nuostatas; pažymėjo, kad atsakovė gali reikšti savo finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutarties ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo, taikyti restituciją natūra ir priteisti ieškovui iš atsakovės ginčo automobilį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami restitucijos taikymo klausimą, pažeidė restituciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.67, CK 6.146–6.147 straipsniai, 6.222 straipsnio 1 dalis) ir įrodymų tyrimą bei vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178, 185 straipsniai, 270 straipsnio 4 dalis). CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi, kasatorės nuomone, restitucijos taikymas natūra – bendroji taisyklė, o sumokant piniginį ekvivalentą – išimtiniai atvejai, t. y. kai restitucija natūra neįmanoma ar sutarties dalykas yra pasikeitęs tiek, kad tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti – viena iš bylą nagrinėjančiam teismui suteiktų diskrecinių teisių (CK 1.5 straipsnio 3 dalis, CPK 5 straipsnio 7 dalis). Teismas turi vertinti, ar byloje yra išimtinių aplinkybių, dėl kurių reikėtų taikyti restituciją ne natūra, ir tik nustatęs tokias aplinkybes, gali taikyti kitą restitucijos būdą. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė nurodytas normas, ir tai patvirtina šios aplinkybės:
1. Dėl automobilio vertės sumažėjimo. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad po ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo automobilis buvo naudojamas, todėl jo vertė sumažėjo, ir priteisė ieškovui iš kasatorės sumą, atitinkančią balanse nurodytą automobilio vertę sutarties sudarymo metu. Byloje nustatyta, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo automobilis nebuvo perduotas kasatorei, o buvo toliau naudojamas įmonės veikloje, jo eksploatacijai naudojamos medžiagos buvo įtraukiamos į apskaitą. Taigi teismų išvada, kad automobilio vertė sumažėjo, neturi reikšmės sprendžiant dėl restitucijos būdo, nes automobiliu naudojosi ne kasatorė, o įmonė ir kasatorė negalėjo daryti įtakos automobilio vertės sumažėjimui. Automobilio vertės sumažėjimas negali būti pagrindas kilti neigiamiems padariniams kasatorei. Tik esant byloje įrodymų, kad kasatorė naudojosi automobiliu asmeniniams poreikiams tenkinti, būtų galima daryti priešingą išvadą. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006; 2014 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „SG auto“ v. UAB „Marisa“, bylos Nr. 3K-3-317/2014).
2. Dėl restitucijos natūra taikymo ir bankroto procedūrų santykio. Kasatorės nuomone, aplinkybė, kad ieškovui iškelta bankroto byla, taip pat kad bankroto administratorius nesutinka dėl restitucijos natūra taikymo, nėra išskirtinės aplinkybės, kurioms esant restitucija natūra negalima. ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarka, t. y. pardavimas iš varžytynių. Administratoriaus nuomonė šiuo atveju nėra reikšmingas kriterijus. Kasatorės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nustatyta bankrutuojančios įmonės turto pardavimo procedūra, ir į tai, kad turto grąžinimas, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų tik formalus veiksmas, nėra pagrindo spręsti, jog restitucijos taikymas natūra pasunkins ar užvilkins bankroto bylos nagrinėjimą. Kasatorė pažymi, kad turtas gali būti parduotas iš varžytynių tiek rinkos, tiek mažesne kaina. Kasatorės nuomone, ji neturėtų pareigos atlyginti žalos, galbūt atsirasiančios dėl automobilio pardavimo kainos ir jo balanse nurodytos vertės skirtumo, nes tokia pareiga tenka įmonės vadovui.
3. Dėl piniginio ekvivalento apskaičiavimo ir įrodymų vertinimo. Kasatorės teigimu, byloje pateiktos ginčo automobilio nuotraukos, iš kurių aiškiai matyti jo būklė, t. y. kad jis yra tinkamos kokybės ir gali būti naudojamas pagal paskirtį, taip pat automobilio techninės apžiūros kortelė, kurios pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, nevertino. Ieškovas pateikė teismui UAB „Autogidas“ interneto svetainės išrašą dėl šio modelio automobilio vidutinės rinkos kainos, iš kurio matyti, kad tokio modelio automobilių rinkos vertė 2013 m. rugsėjo mėn. buvo apie 15 000 Lt (4344,30 Eur). Kadangi šio įrodymo šalys neginčijo, tai teismui nebuvo pagrindo juo nesivadovauti, kartu teismas neturėjo pagrindo vadovautis tikimybės pusiausvyros principu ar balansine automobilio verte. Bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą dėl restitucijos taikymo natūra ir tik išimtiniais atvejais – ekvivalentu pinigais, ne kasatorė, bet ieškovas turėjo pateikti įrodymus dėl restitucijos natūra negalimumo ir pagrįsti reikalavimą dėl restitucijos sumokant piniginį ekvivalentą, tačiau to nepadarė. Kasatorės įsitikinimu, iš jos ieškovui priteista suma neatitinka automobilio vertės, todėl ieškovas nepagrįstai praturtėjo nekalto dėl sandorio sudarymo asmens (kasatorės) sąskaita.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundžiamas teismų procesinių sprendimų dalis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Ieškovo teigimu, kasatorė neįrodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad, taikius restituciją natūra, bus atkurta padėtis, buvusi iki transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos, t. y. kad ieškovas atgaus turtą (transporto priemonę) tokios būklės ir vertės, kuri buvo iki ginčo sutarties sudarymo dienos: nežinoma, ar kasatorė vis dar valdo transporto priemonę nuosavybės teise, taip pat jos faktinė buvimo vieta, reali techninė būklė, ar ji tinkama eksploatuoti ir pan. Be to, transporto priemonės vertė labai greitai mažėja, o nuo ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo jau praėjo dveji metai. Aplinkybę, kad ginčo transporto priemonės vertė labai sumažėjo, patvirtina ieškovo byloje pateikti išrašai iš interneto svetainės www.autogidas.lt. Iš jų matyti, kad bylos nagrinėjimo metu tokio paties kaip ginčo automobilio modelio automobilių kainos buvo nuo 14 500 Lt (4199,49 Eur) iki 20 445 Lt (5921,28 Eur), o ginčijamos sutarties sudarymo dieną ginčo automobilio vertė buvo dvigubai didesnė, t. y. 43 679,10 Lt (12 650,34 Eur). Kartu ieškovas pažymi, kad jeigu byloje būtų taikyta restitucija natūra, būtų pažeistos ieškovo kreditorių teisės ir interesai, kurie tenkinami iš bankrutavusios įmonės turto. Ieškovui priteisus transporto priemonę, dėl nusidėvėjimo ji būtų parduota už mažesnę kainą, todėl ieškovo kreditorių reikalavimai būtų patenkinti mažesne apimtimi. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo transporto priemonei nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ji neperduota saugoti ieškovui, todėl nėra pagrindo spręsti, jog, priteisus ieškovui transporto priemonę, ji realiai būtų jam grąžinta, juolab kad ją valdo buvęs BUAB „Krum“ vadovas ir vienintelis akcininkas Š. I., kuris nėra šios bylos dalyvis; be to, transporto priemonė toliau eksploatuojama, todėl ji nusidėvi, atitinkamai mažėja jos rinkos kaina. Dėl to, ieškovo nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgdami į faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju restitucija natūra negalima.
2. Ieškovas nesutinka su kasatore, kad ji buvo sąžininga sandorio šalis. Kasatorė sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį su jos sūnui Š. I. nuosavybės teise priklausančia įmone, kuriai jis, be kita ko, ir vadovavo. Sutarties pagrindu kasatorė už 3000 Lt (868,86 Eur) nuosavybėn įgijo transporto priemonę, kurios reali vertė buvo 43 679,10 Lt (12 650,34 Eur). Šių aplinkybių pagrindu kasatoriaus nesąžiningumas preziumuotinas pagal CK 6.67 straipsnio 3 punktą (skolininkas – juridinis asmuo – sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens motina), 4 punktą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), 6 punktą (skolininkas – juridinis asmuo – sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kurio vaikas yra juridinio asmens dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai 50 proc. juridinio asmens akcijų).
3. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad nesinaudojo transporto priemone asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl bylą nagrinėję teismai neteisėtai transporto priemonės vertės pasikeitimus vertino jos nenaudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „SG auto“ v. UAB „Marisa“, bylos Nr. 3K-3-317/2014, kuria remiasi kasatorė, buvo sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo pripažinus transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu pagal bankroto administratoriaus ieškinį. Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad transporto priemonės pirkėja buvo nesąžininga sandorio šalis, todėl sutartis pripažinta negaliojančia ab initio ir taikyta restitucija sumokant ekvivalentą pinigais. Priešingai nei nurodo kasatorė, aplinkybė, kieno poreikiams buvo naudojama ginčo sutartimi perleista transporto priemonė (nustačius nesąžiningumo faktą ir transporto priemonės vertės nusidėvėjimą), nebuvo svarbi. Taigi bylą nagrinėję teismai, remdamiesi transporto priemonės vertės nusidėvėjimo faktu ir taikydami restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, nepažeidė CK 6.146, 6.222 straipsnių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos restitucijos taikymo klausimais.
4. Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad restitucijos taikymas natūra, be kita ko, užvilkintų ieškovo bankroto procedūrą. Minėta, kad transporto priemonę valdo kasatorės sūnus, buvęs BUAB „Krum“ vadovas Š. I., kuris gali nuslėpti ar sunaikinti transporto priemonę, todėl iš jos nebus galima išieškoti. Tokią tikimybę, be kita ko, patvirtina tai, kad ieškovas siūlė kasatorei užbaigti bylą taikos sutartimi ir grąžinti ginčo transporto priemonę BUAB „Krum“ nuosavybėn, tačiau kasatorė su tokiu pasiūlymu nesutiko. Priteisus ieškovui transporto priemonę, neaišku, kiek laiko ir lėšų ieškovui kainuotų šią išsireikalauti, o tai neatitiktų bankroto tikslų.
5. Ieškovas nesutinka su kasatorės teiginiu, kad jis tik vienas turėjo pateikti įrodymus dėl negalimumo taikyti šioje byloje restituciją natūra, tokiu reikalavimu būtų pažeistas civiliniame procese galiojantis rungimosi principas. Ieškovas, prašydamas taikyti restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, įrodė kasatorės nesąžiningumą, taip pat nurodė aplinkybes (transporto priemonės nuvertėjimo faktą, tikimybę, kad ji gali būti sunaikinta ar paslėpta, todėl gali būti neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo, aplinkybę, kad nėra žinoma, transporto priemonės buvimo vieta, jos reali techninė būklė, ar transporto priemonė tinkama eksploatuoti ir pan.), kurių visuma sudaro pagrindą manyti, kad, teismui pritaikius restituciją natūra, šalys nebūtų grąžintos į ankstesnę padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo dienos. Kasatorė, siekdama pagrįsti reikalavimą taikyti restituciją natūra, pateikė transporto priemonės nuotraukas, automobilio registracijos liudijimą, techninių apžiūrų kortelę. Ieškovo teigimu, šie duomenys nepakankami spręsti dėl ginčo transporto priemonės buvimo vietos ir realios jos techninės būklės; transporto priemonės techninė apžiūra buvo atlikta 2013 m. liepos mėn., t. y. daugiau nei prieš vienerius metus, todėl neaišku, ar šią dieną ji vis dar atitinka minimalius techninius reikalavimus. Pasak ieškovo, nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad bylą nagrinėję teismai, tirdami ir vertindami byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė jų tyrimo ir vertinimo taisyklių (CPK 178, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl restitucijos taikymo natūra, kai sandorio, pripažinto negaliojančiu ab initio, objektu yra transporto priemonė
Pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, be kitų teisinių padarinių, paprastai taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, esmė – šalys, gavusios turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos taikymo klausimai reglamentuojami tiek bendrosiose restituciją įtvirtinančiose nuostatose (CK 6.145–6.153 straipsniai, 6.222 straipsnis, kt.), tiek specialiosiose, atskiriems sandorių negaliojimo atvejams taikytinose teisės normose (CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalys, 6.472 straipsnio 3 dalis, kt.).
Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taigi teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Teismas, svarstydamas restitucijos taikymo natūra klausimą, privalo nustatyti aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui. Restitucija neturėtų būti taikoma formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B., bylos Nr. 3K-3-84/2013; 2014 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „SG auto“ v. UAB „Marisa“, bylos Nr. 3K-3-317/2014).
Šioje byloje sprendžiamas restitucijos, pripažinus transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.82 straipsnio (kaip prieštaraujančią juridinio asmens teisnumui) ir CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, taikymo klausimas. Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad yra visos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ab initio, taikė restituciją, įpareigodami kasatorę sumokėti ieškovui ekvivalentą pinigais. Kasatorė su tokiomis bylą nagrinėjusių teismų išvadomis nesutinka, nurodydama, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma restitucija natūra, t. y. ieškovui turėjo būti grąžintas pripažinto negaliojančiu pirkimo–pardavimo sandorio objektas – automobilis.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų teisėtumo, pažymi, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio ir sprendžiant dėl taikytino restitucijos būdo, inter alia, būtina nustatyti, ar juo bus pasiekti restitucijos tikslai – atkurta iki ginčo sandorio sudarymo buvusi šalių padėtis. Jeigu byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad status quo ante padėtis bus atkurta, taikant restituciją natūra, tai tokiam restitucijos taikymo būdui teiktina pirmenybė. Tačiau jeigu tokių aplinkybių nenustatoma, turi būti sprendžiama dėl alternatyvaus – sumokant ekvivalentą pinigais – restitucijos taikymo būdo.
Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad ieškovas 2011 m. rugpjūčio 6 d. už 13 800 Eur įsigijo automobilį, kurį 2012 m. sausio 18 d. ilgalaikio turto nurašymo aktu nurašė kaip neremontuotiną; nurašymo dieną jo likutinė vertė buvo 43 679,10 Lt (12 650,34 Eur); 2012 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi automobilis parduotas kasatorei už 3000 Lt (868,86 Eur); tą pačią dieną šalys sudarė panaudos sutartį, pagal kurią kasatorė perdavė automobilį įmonei laikinai ir neatlygintinai juo naudotis. 2013 m. rugpjūčio 23 d. BUAB „Krum” bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2012 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju pripažinto negaliojančiu pirkimo–pardavimo sandorio objektas – automobilis, t. y. daiktas, kurio vertė dėl eksploatacijos laikui bėgant labai mažėja. Tai reiškia, kad kuo ilgesnis automobilio eksploatacijos laikotarpis, tuo jo vertė tampa mažesnė. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl galimybės taikyti restituciją natūra, t. y. jeigu po pripažinto negaliojančiu sandorio sudarymo automobilis buvo eksploatuojamas neilgą laiką (ar iš viso nebuvo eksploatuojamas) ir jo vertė, lyginant su sandorio sudarymo dieną buvusia verte, sumažėjo nedaug, tai yra pagrindas svarstyti dėl galimybės taikyti restituciją natūra. Tačiau tuo atveju, kai automobilis eksploatuojamas ilgą laiką ir dėl to jo vertė labai sumažėja, restitucijos taikymas natūra neatitiktų restitucijos tikslų ir reikštų nepagrįstą praturtėjimą vienai iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalių. Sprendžiant dėl to, koks laikotarpis galėtų būti vertinamas kaip pakankamai ilgas, t. y. kuriam praėjus restitucijos natūra – grąžinant automobilį – taikymas neatitiktų restitucijos tikslų, turi būti atsižvelgiama tiek į automobilio eksploatavimo laiką, tiek į tai, kiek per jį sumažėjo automobilio rinkos vertė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „SG auto“ v. UAB „Marisa“, bylos Nr. 3K-3-317/2014, teisėtu pripažintas teismų atsisakymas taikyti restituciją natūra, kai atsakovas automobiliu naudojosi vienerius metus ir dešimt mėnesių.
Iš byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad po pripažinto negaliojančiu sandorio sudarymo dienos (2012 m. sausio 18 d.) įmonė naudojosi automobiliu mažiausiai vienerius metus ir septynis mėnesius (iki bankroto administratoriaus kreipimosi į teismą dienos), o atsižvelgiant į tai, jog byloje nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant automobilio turėtojui juo disponuoti, tai, tikėtina, kad ir ilgesnį laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog bankroto administratoriaus kreipimosi į teismą metu ginčo automobilis buvo nuvertėjęs: ieškovas pateikė teismui duomenų, kad, remiantis UAB „Autogidas“ interneto svetainės išrašu, tokio modelio, kaip pripažinto negaliojančiu pirkimo–pardavimo sandorio objektas, automobilio vidutinė rinkos kaina 2013 m. rugsėjo mėn. buvo apie 15 000 Lt (4344,30 Eur). Kasatorė, neginčydama šių įrodymų, iš esmės pripažino, kad bankroto administratoriaus kreipimosi į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu metu ginčo automobilio vertė nebuvo tokia pati (ar tik nedaug mažesnė), nei buvo 2012 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu. Šiuo atveju kasatorės nurodytos aplinkybės, kad teismai nevertino byloje pateiktų įrodymų apie automobilio techninę būklę, jo buvimo vietą ir pan., nėra teisiškai reikšmingos, nes šiais įrodymais kasatorė neįrodinėjo, jog automobilio vertė nuo 2012 m. sausio 18 d. iki administratoriaus kreipimosi į teismą dienos nepasikeitė (ar labai nedaug sumažėjo), o būtent ši aplinkybė, minėta, būtų pagrindas spręsti dėl restitucijos taikymo natūra galimumo.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasatorės argumentą, kad ji automobiliu nesinaudojo, o buvo perdavusi naudotis juo įmonei, todėl negali būti atsakinga už automobilio nuvertėjimą. Sprendžiant dėl restitucijos taikymo, kai abi sandorio šalys pripažintos nesąžiningomis ir sandoris, be kita ko, pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, aplinkybė, kuri iš jų naudojosi grąžintinu automobiliu, neturi esminės reikšmės, nes šiuo atveju turtas grąžinamas ne vienai iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalių (kaip, pvz., kasatorės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006), o į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę, iš kurios bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. BAB „Alytaus tekstilė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-15/2010; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Premium konsultacijos“ v. BUAB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-276/2014). Kasatorės argumentas, kad ji yra sąžininga sandorio šalis, neatitinka bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu ginčo pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad kasatorė buvo nesąžininga, abiejų šalių nesąžiningumas yra viena būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys), kuri buvo nustatyta ir neginčyta apeliacine tvarka, todėl dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad bankrutuojančios įmonės turto realizavimas vyksta specialia ĮBĮ nustatyta tvarka ir kad, grąžinus įmonei automobilį, jis būtų parduodamas, laikantis šios tvarkos. Tačiau šiuo atveju byloje teismų nenustatyta reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti kitą, nei teismų pasirinktas, restitucijos taikymo būdą, todėl nėra pagrindo svarstyti dėl ginčo turto realizavimo bankroto procese galimybės.
Remiantis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir aptartu restitucijos instituto reglamentavimu, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju taikant restituciją natūra nebus pasiekti restitucijos tikslai ir šalys nebus grąžintos į pradinę padėtį (status quo ante), t. y. taikant restituciją natūra, ieškovui būtų grąžintas daug (apytiksliai tris kartus) mažesnės vertės automobilis, nei ginčo sandorio sudarymo metu, todėl restitucija sumokant ekvivalentą pinigais labiau atitinka tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus. Pažymėtina, kad kasatorė gali reikšti finansinį reikalavimą dėl priteistos sumos BUAB „Krum“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasaciniame teisme ieškovui atstovavo advokatas Povilas Viščinis; atsiliepimo į kasacinį skundą parengimas įvertintas 3630 Lt (1051,32 Eur) (įrodymai pridėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, sprendžia, kad ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš kasatorės 600 Eur advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasacinis teismas turėjo 5,76 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui BUAB „Krum“ (j. a. k. 301300719) iš atsakovės J. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės J. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,76 Eur (penkis Eur 76 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Janina Stripeikienė