Baudžiamoji byla Nr. 2K-514-942/2015                                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00511-2010-5

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.1.5.3;

                                                                                                       1.1.9.6;

                                                                                                       1.1.8.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės, ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu K. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – laisvės atėmimu vieneriems metams, 222 straipsnį – 90 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo bei apėmimo būdais ir K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, iš K. G. konfiskuoti 123 963 Lt ir 285 latai, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Šiuo nuosprendžiu K. G. išteisintas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, BK 202 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, L. T. išteisinta pagal BK 222 straipsnį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendis:

1) pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies K. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo;

2) pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybė, kad K. G. iki 2010 m. gruodžio 30 d., tikslus laikas ir data nenustatyti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ne mažiau kaip 7,701 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 6,395 g psichotropinės medžiagos – mefedrono;

3) panaikinta nuosprendžio dalis dėl K. G. paskirtų bausmių bendrinimo ir šis klausimas išspręstas iš naujo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, K. G. vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, subendrinta bausmių apėmimo būdu su vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kuria buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendis, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir K. G. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, prie subendrintos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, ir K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į K. G. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityta visiškai atlikta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kuria buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendis, ir nustatyta, kad K. G. neatlikta laisvės atėmimo bausmė sudaro du mėnesius.

Ištaisytos Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytos rašybos klaidos nurodant, kad:

1) Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu L. T. išteisinta iš kaltinimo ne pagal BK 222 straipsnį, o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

2) Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu K. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą ne BK 222 straipsnyje, o BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Kita Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

              Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

K. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė ne mažiau kaip 7,701 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 6,395 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, savo gyvenamojoje vietoje Klaipėdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti iki 2010 m. gruodžio 30 d., kol kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, K. G. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. būdamas UAB „I.“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnį atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 3 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ reikalavimus, t. y.:

laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais (neišrašė kasos pajamų orderių) iš viso 2 983 714 Lt (t. y. 864 143,30 Eur) įplaukų bei šia suma sumažino dokumentinį kasos likutį;

laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2010 m. gruodžio 27 d. nepagrindė apskaitos dokumentais – 20 atvejų neišrašė kasos pajamų orderių iš viso – 4 694 Lt (t. y. 1359,48 Eur) inkasuotiems pinigams;

laikotarpiu nuo 2010 m vasario 10 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais vienuolikai darbuotojų: A. T., Ž. J., D. K., S. K., E. S., K. D., J. D., L. M., Ž. B., R. J., G. A. iš viso 110 373,39 Lt (t. y. 31 966,34 Eur) darbo užmokesčio priskaitymo bei darbo užmokesčio išmokėjimo iš viso – 122 120 Lt (t. y. 35 368,40 Eur);

laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais 18 atvejų iš viso 19 112 Lt (t. y. 5535,22 Eur) avanso ir darbo užmokesčio išmokėjimo darbuotojoms Ž. B., K. D., J. T., A. T., E. S., V. Č., L. M., R. J..

K. G. taip pat pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ reikalavimus, t. y.: laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2010 m. kovo 14 d. apskaitos registre „Pirktos prekės, skirtos perparduoti“ neužregistravo pagal UAB „L. d.“ pagrįstą 2010 m. vasario 4 d. sąskaitą apmokėjimui serija LD Nr. 2010-011 prekių, skirtų perparduoti, įsigijimą 15 610 Lt (t. y. 4520,97 Eur).

K. G. taip pat pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad „apskaitos dokumentai ir registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, to paties straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad „ patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ reikalavimus bei Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 13, t. y. nenustatė bendrovėje dokumentų saugojimo tvarkos ir neišsaugojo: 10 kasos išlaidų orderių, pagal kuriuos laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. pagrindė iš viso 4293,86 Lt (t. y. 1243,59 Eur) grynųjų pinigų išmokėjimą iš kasos, UAB „L. d.“ 2010 m. vasario 4 d. sąskaitos apmokėjimui serija LD Nr. 2010 m. vasario 4 d., kuria pagrindė (Twist, Twist Storm) įsigijimą 15 610 Lt (t. y. 4520,97 Eur), 2010 m. liepos mėnesio kasos pajamų orderio, pagrindžiančio akcininko K. G. 114 320 Lt (t. y. 33 109,36 Eur) grynųjų pinigų įnešimą į kasą, 8 nurodymus pervesti įmokėtus grynuosius pinigus: 2010 m. vasario 10 d., balandžio 12 d., gegužės 11 d.,  birželio 10 d.,  liepos 13 d., rugpjūčio 19 d., rugsėjo 13 d., spalio 11 d. – po 2250 Lt (t. y. 651,65 Eur) į sąskaitas bankuose.

Dėl šių UAB „I.“ direktoriaus K. G. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies pažeidimų laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „I.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nutraukti ir iš skundžiamų nuosprendžių pašalinti BK 72 straipsnio taikymą.

Kasatorius nurodo, kad šioje byloje nuteisus jį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą 6,395 g mefedrono buvo pažeistas non bis in idem (neteisti du kartus už tą patį) principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnio 6 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisų chartijos nuostatos, nes jis buvo du kartus nuteistas už tą patį nusikaltimą, todėl Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiai dėl šios dalies naikintini, o byla, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nutrauktina.

Kasaciniame skunde pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2010 m. rugsėjo 17 d., o kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo grindžiamas 2010 m. gruodžio 30 d. kratose rastų psichotropinių medžiagų pagrindu. Teisės taikymo aspektu reikšminga tai, kad dėl dalies tų pačių 2010 m. gruodžio 30 d. rastų psichotropinių medžiagų (mefedrono) tos pačios dienos prokuroro nutarimu byla buvo atskirta į atskirą procesą ir išnagrinėta visų instancijų teismuose, o kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-201/2013 suformuota teisės taikymo praktika yra aktuali teisės principo non bis in idem aspektu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik netiesiogiai užsiminė, kad dėl dalies (186,097 g) tų pačių psichotropinių medžiagų, rastų identiškomis kaip ir šioje byloje aplinkybėmis, K. G. jau nuteistas, tačiau šių faktinių aplinkybių nevertino teisės principo non bis in idem aspektu.

Sprendžiant klausimą, ar nuteistasis nebuvo antrą kartą nubaustas už tą patį nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismas visą dėmesį skyrė  teisės taikymo aspektu nereikšmingai aplinkybei – 6,395 g mefedrono suradimo vietai, tačiau nevertino esminės aplinkybės, kad tas pats nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, dalykas prokuroro nutarimu buvo dirbtinai išskaidytas į du ikiteisminius tyrimus, o tai neabejotinai be pagrindo iš esmės pasunkino K. G. teisinę padėtį. Taip šis teismas skundžiamame nuosprendyje nukrypo ne tik nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, bet ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos aiškinant ir taikant non bis in idem principą. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminių tyrimų išskyrimas tapo prielaida jį nuteisti antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu subendrino laisvės atėmimo bausmę su išskirtoje byloje paskirta ir visiškai atlikta laisvės atėmimo bausme.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad K. G. nuteisimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį tiek šioje, tiek iš šios bylos išskirtoje byloje nesudaro pagrindo taikyti BK 72 straipsnį, nes nenustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotą pinigų sumą jis įgijo padaręs šį nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo, kokios nusikalstamos veikos rezultatas yra konfiskuojami pinigai. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 123 963 Lt ir 285 latai yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo rezultatas, tačiau darydamas tokią išvadą (kaip ir pirmosios instancijos teismas) nevertino aplinkybės, kad rasti pinigai buvo nuteistojo šeimos lėšos. Buhalterinių dokumentų pagrindu atliktame patikrinime nebuvo aiškinamasi K. G. šeimos biudžeto formavimo klausimai. Kasatoriaus manymu, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas šios bylos kontekste negalėjo sukelti BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytų padarinių, juo labiau kai buvo konfiskuotos visos rastos nuteistojo šeimos piniginės lėšos. Taikydami BK 72 straipsnį teismai vadovavosi manymu, kad visi rasti pinigai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, rezultatas ir nevertino aplinkybių, kad šeimoje dirbo ne tik kasatorius, bet ir jo sutuoktinė, kad šeimoje augo du mažamečiai vaikai bei kitų reikšmingų aplinkybių (darbo stažo ir pan). Kasatorius teigia, kad minėtos pinigų sumos paėmimas iš šeimos biudžeto sukėlė labai sunkius padarinius ir, jo manymu, turėjo įtakos jo sutuoktinės savižudybei. Esant minėtoms aplinkybėms, rastoms piniginėms lėšoms turėjo būti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, bet ne konfiskavimas, todėl iš skundžiamų nuosprendžių BK 72 straipsnio taikymas šalintinas.

Kasatoriaus manymu, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios neatlikta dalis tesudaro du mėnesius, yra neproporcinga, atsižvelgiant į tai, kad jis vienas išlaiko tris mažamečius vaikus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pašalino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kurią teisingai buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas – kasatorius nuo pirmųjų apklausų išsamiai paaiškino visas jam žinomas inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas nesaistomas su asmens sutikimu dėl inkriminuojamos veikos teisinio vertinimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, šalindamas atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodė, kad nuteistasis nepripažino esminių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamos veikos sudėties požymių.

              Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad non bis in idem principas šioje byloje nebuvo pažeistas. Ikiteisminių tyrimų atskyrimą nulėmė objektyvios priežastys – užtrukę specialistų tyrimai, todėl apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino šį prokuroro nutarimą kaip teisėtą bei pagrįstą ir vien tai negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti non bis in idem principo pažeidimą, nes turi būti vertinamos kitos aplinkybės. Šio principo pažeidimą būtų galima konstatuoti tik tada, kai abiejose baudžiamosiose bylose, kuriose K. G. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jam inkriminuotų nusikaltimų visi nusikaltimo sudėties požymiai visiškai sutaptų, bet šiuo atveju taip nėra. Ankstesniame procese bylas nagrinėję teismai, spręsdami K. G. baudžiamosios atsakomybės klausimą, neatsižvelgė į šioje byloje nustatytą psichotropinės medžiagos kiekį ir jo įtaką K. G. taikytinai baudžiamajai atsakomybei, baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl 6,395 g mefedrono laikymo nebuvo sprendžiamas. Negalima sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad vertinant nusikaltimo dalyką visiškai nereikšminga, kur buvo rasti vieni ar kiti mefedrono medžiagos kiekiai. Priešingai, būtent tai leidžia tinkamai identifikuoti nusikaltimo dalyką. Be to, prokuroras pažymi, kad griežtesnę bausmę K. G. po subendrinimo nulėmė ne jo nuteisimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o bausmių, paskirtų ir subendrintų pagal BK 206 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, subendrinimas dalinio sudėjimo būdu, tačiau kasatorius to neskundžia.

Prokuroras taip pat nurodo, kad BK 72 straipsnio nuostatos K. G. buvo pritaikytos pagrįstai. Klaipėdos apygardos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino nuosprendžiu konfiskuotų pinigų ryšį su nuteistuoju ir jo padarytomis nusikalstamomis veikomis ir padarė išvadą, kad jie yra būtent apgaulingos buhalterinės apskaitos, kaip nusikalstamos veikos, rezultatas. Lietuvos apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išsamiai ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos metu išnagrinėtus įrodymus bei patvirtino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą konfiskuoti pinigus BK 72 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismai savo išvadas dėl kasaciniame skunde nurodytų pinigų konfiskavimo pagrindė įrodymais, kuriuos tinkamai įvertino remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Nuteistojo K. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl draudimo bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)

Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad jis buvo du kartus nuteistas už tų pačių psichotropinių medžiagų laikymą, taip pažeidžiant non bis in idem principą.

Dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7. 4 straipsnis, o dvigubą baudžiamąjį persekiojimą – BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas. Non bis in idem principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, t. y. visumos konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, judgment of 10 February 2009). Be to, pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikimo non bis in idem principui.

Kasatorius svarbiausia aplinkybe, nulėmusia, jo manymu, dvigubą nuteisimą už tą patį nusikaltimą, nurodo ikiteisminių tyrimų dėl jo namuose kratų metu rastų psichotropinių medžiagų laikymo atskyrimą ir apkaltinamojo nuosprendžio kitoje (atskirtoje) byloje dėl to paties nusikaltimo dalyko priėmimą.

Tiesa, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m. birželio 30 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00511-10 šioje byloje buvo išskirtas atskiras ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00462-11 dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu narkotinių (psichotropinių) medžiagų ir jų darinių, turint tikslą jas platinti, rastų 2010 m. gruodžio 30 d. kratos metu K. G. gyvenamojoje vietoje; atskirta byla išnagrinėta visų instancijų teismuose ir priimtas galutinis sprendimas. Tačiau palyginus Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes su atskirtoje byloje priimtu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartimi, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, galima daryti išvadą, kad non bis in idem principas šiuo atveju nebuvo pažeistas. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu atskirtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-481/2012 nuteisė K. G. už neteisėtą mefedrono laikymą gyvenamojo namo garaže stovėjusio automobilio bagažinėje ir darbo kabinete (mefedrono kiekiai atitinkamai 185,072 g ir 1,025 g), o šioje byloje jis nuteistas už neteisėtą mefedrono, rasto namo vaikų kambaryje, kurio kiekis – 6,395 g, laikymą. Tai reiškia, kad nors abiejose bylose K. G. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tuo pačiu metu neteisėtai laikytą tos pačios rūšies psichotropinę medžiagą, tačiau visgi abiejose bylose nuteistajam inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymiai nėra visiškai tapatūs – skiriasi šių nusikalstamų veikų dalykas. Be to, šioje byloje aptariami 6,395 g mefedrono nebuvo ir nėra sudėtinė dalis prieš tai vykusiame procese inkriminuoto psichotropinės medžiagos kiekio – 186,097 g. Pirmoje byloje nebuvo vertinamas K. G. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas už šioje byloje jam inkriminuotą mefedrono kiekio neteisėtą laikymą. Priešingai, nei teigia kasatorius, psichotropinės medžiagos – 6,395 g mefedrono suradimo vieta nėra teisės taikymo aspektu nereikšminga aplinkybė. Skirtingi mefedrono kiekiai ir skirtingos jų laikymo vietos leido pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams psichotropines medžiagas aptariamose baudžiamosiose byloje įvertinti kaip skirtingą nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, dalyką, o ne kaip vieno nusikalstamo dalyko skirtingas dalis. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo, pasisakiusio dėl analogiško nuteistojo K. G. gynėjo apeliacinio skundo argumento, išvada, kad K. G. šioje byloje nebuvo baudžiamas antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką.

Be to, kolegija pažymi ir tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus, jog K. G. veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, už kurias jis buvo nuteistas abiejose bylose, buvo padarytos esant idealiajai sutapčiai, ir už jas paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, K. G. nuteisimas už 6,395 g psichotropinės medžiagos laikymą šioje byloje nenulėmė griežtesnio jo nuteisimo, nei jis būtų buvęs nuteistas šias veikas nagrinėjant toje pačioje byloje (neatskyrus tyrimų).

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo 

Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam K. G. nepagrįstai buvo pritaikytos BK 72 straipsnio nuostatos ir iš jo, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, konfiskuoti 123 963 Lt ir 285 latai. Kasatorius teigia, kad pinigai buvę jo šeimos lėšos ir byloje neįrodyta, jog tuos pinigus įgijo padaręs nusikaltimą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Taigi tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos.

Šioje byloje pinigų sumos buvo rastos padarius kratas K. G. gyvenamojoje vietoje ir UAB „I.“ priklausančiose parduotuvėse. Įvertinę byloje surinktus įrodymus, pinigų radimo vietą kartu su daiktais, kurių prekyba užsiėmė UAB „I.“ priklausančios parduotuvės, atskirų pinigų sumų įpakavimą ir datų nurodymą lapeliuose, teismai konstatavo, kad visi K. G. gyvenamojoje vietoje rasti pinigai buvo gauti iš UAB „I.“ vykdytos veiklos. K. G. tvirtinimo, kad rasti pinigai priklauso jam asmeniškai ar jo šeimai kaip turėtos santaupos, nepatvirtino jokie byloje surinkti įrodymai, todėl teismai tai pagrįstai įvertino kaip bandymą pateisinti įgytų pinigų teisėtumą. Be to, byloje nustatyta, kad ilgą laiko tarpą UAB „I.“ buvo apgaulingai vedama buhalterinė apskaita, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, slepiant bendrovės tikrąsias gaunamas pajamas iš jai priklausančių parduotuvių „A.“ tinklo. Teismai įvertino surinktus įrodymus ir jų analize pagrindė išvadas, kad iš nuteistojo paimti pinigai buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, rezultatas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad K. G. nepagrįstai pritaikytos BK 72 straipsnio nuostatos ir konfiskuoti kratos metu rasti pinigai.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pašalinimo

Kasatorius nesutinka su jam paskirta bausme, teigdamas, kad ji yra neteisinga ir neproporcinga, tačiau dėl to nenurodo konkrečių argumentų, tik teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pašalino pirmosios instancijos teismo pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas dar kartą išanalizavo nuteistojo K. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, ir konstatavo, jog K. G. pozicija neleidžia pripažinti, kad jo atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes nuteistasis nepripažino esminių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, jo gailestis yra deklaratyvus. Iš pirmosios instancijos nuosprendžio pašalindamas atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad K. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi, apeliacinės instancijos teismas nurodė išsamius motyvus. Nėra pagrindo teigti, kad šis teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

Nuteistojo K. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Vytautas Masiokas

                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas