Baudžiamoji byla Nr. 2K-16-942/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36970-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.2; 1.1.4.4.5; 1.1.8.1.2; 1.1.9.8; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. T. (N. T.) gynėjo advokato Vytenio Dziegoraičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžių dalių, susijusių su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nuteistajam N. T. (ne)taikymu, ir nuteistojo A. T. (A. T.) gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžių dalių, susijusių su A. T. nuteisimu.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti laisvės atėmimu:

N. T. pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 260 straipsnio 3 dalį vienuolikai metų, 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė N. T. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

A. T. pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 260 straipsnio 2 dalį aštuoneriems metams, 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. T. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu taip pat nuspręsta konfiskuoti automobilį „Lexus LX 570“ (Rusijos Federacijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kartu su juo Valstybinei mokesčių inspekcijai perduoti automobilio registracijos liudijimą (duomenys neskelbtini).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nuosprendis pakeistas, be kita ko, nustatant, kad automobiliu „Audi A4“ (Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) narkotinė medžiaga karfentanilis buvo neteisėtai gabenama ne iki Trakų r. sav. Lentvario g., o iki Lentvario m. Fabriko g.; nuteistojo N. T. bei jo gynėjo advokato Mindaugo Dūdos, nuteistojo A. T. ir jo gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliaciniai skundai atmesti. 

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti D. M. ir M. B., tačiau šios nuosprendžio dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       N. T. pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 260 straipsnio 3 dalį, o A. T. pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 260 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad N. T. ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 27 d., D. M. ne vėliau kaip nuo 2018 m. liepos 15 d., o A. T. ne vėliau kaip nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d., veikdami bendrininkų grupe padedant M. B. (M. B.) Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos teritorijose, neteisėtai atitinkamai labai dideliais ir dideliais kiekiais disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis – karfentaniliu ir MDMA, turėdami tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti, o pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) – už tai, kad N. T. ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 27 d., D. M. ne vėliau kaip nuo 2018 m. liepos 15 d., o A. T. ne vėliau kaip nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d., veikdami bendrininkų grupe, jas kontrabandos būdu gabeno iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją.

1.1.                      M. B. patardavo, o N. T. užtikrindavo priemones, būtinas narkotinės medžiagos masei didinti. N. T. ir D. M. naudojo ventiliatorius, aliuminį padėklą, maišytuvus, dozatorių, trintuvą, stiklines, polimerinės medžiagos maišelius, elektronines svarstykles, skardines, pirštines, respiratorius, maistinę plėvelę, kitą įrangą bei acto rūgšties tirpalą, vandenį, sausos tirpios arbatos granules ir kitas chemines medžiagas.

1.2.                      N. T. parūpino patalpas Latvijos Respublikos teritorijoje narkotinės medžiagos – karfentanilio masei didinti, t. y. sau priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir automobilį narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms neteisėtai gabenti.

1.3.                      N. T. pats ir per kitus asmenis ieškojo asmenų, galinčių neteisėtai disponuojamą narkotinę medžiagą kontrabandos būdu pergabenti iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, kur būtų apmokėjęs to asmens pragyvenimą, atsiskaitęs už jo nurodymų vykdymą. Tuo tikslu D. M. 2018 m. liepos 24 d. savo vardu išnuomojo butą (duomenys neskelbtini), sudarydama sutartį su A. K. (A. K.).

1.4.                      N. T. kartu su D. M., veikdami pagal bendrai su M. B. sukurtą nusikalstamos veikos planą, didino bendrą narkotinės medžiagos karfentanilio masę Latvijos Respublikos teritorijoje, kur narkotinę medžiagą neteisėtai laikė, ir, kontrabanda ją atgabenę į Lietuvos Respubliką, neteisėtai laikė įvairiose slėptuvėse. 

1.5.                      N. T., M. B., A. T. kartu ir kiekvienas atskirai ieškojo narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjų Lietuvos Respublikoje bei užsienyje. 

1.6.                      N. T. kartu su M. B. nustatė narkotinių medžiagų pirkėjams 1 g pardavimo kainą – ne mažiau kaip 20 Eur.

1.7.                      D. M. vykdė N. T. nurodymus, užrašuose vedė apskaitą, susijusią su narkotinių medžiagų apyvarta, neteisėtai gabendavo bei paimdavo iš slėptuvių ir atveždavo į nurodytą vietą narkotines medžiagas.

1.8.                      N. T., A. T. ir M. B. palaikė ryšį su narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjais tiek tiesiogiai susitikdami su jais įvairiose vietose, tiek ryšio priemonėmis, konspiracijos tikslais keisdami mobiliojo ryšio priemonių numerius, vengdami būti užfiksuoti teisėsaugos pareigūnų.

1.9.                      N. T. ir M. B., esant narkotinių medžiagų pirkėjo prašymui, galėdavo pateikti narkotinės medžiagos pavyzdį.

1.10.                      N. T. 2018 m. gegužės 27 d. – rugpjūčio 17 d., o D. M. ne vėliau kaip nuo 2018 m. liepos 15 d., veikdami kartu, įgyvendindami bendrus tikslus, name Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, didino narkotinės medžiagos karfentanilio masę (svorį) sumaišydami ne mažiau kaip 1278,3943 g mišinį, kurio sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 0,894179 g narkotinės medžiagos karfentanilio, ir ją bendru susitarimu neteisėtai laikė pirmiau nurodytame name.

1.11.                      N. T. kartu su D. M. dalį – 242,682 g – pirmiau nurodyto mišinio, kurio sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 0,204644 g – narkotinės medžiagos karfentanilio, ir 5 vienetus – 2,450 g – tablečių, kurių sudėtyje buvo 1,016 g psichotropinės medžiagos MDMA, pasiėmę iš namo Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), ir paslėpę automobilio „Audi A4“ (Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) salone, ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 1 d., veikdami kaip bendrininkai, pirmiau nurodytu automobiliu neteisėtai gabeno per Latvijos Respublikos teritoriją nepateikdami pirmiau nurodytų medžiagų muitinės kontrolei. Taip išvengdami muitinės kontrolės jie pergabeno pirmiau nurodytas medžiagas per Smėlynės–Medumo pasienio kontrolės punktą, esantį Zarasų rajone, Smėlynės kaimo apylinkėse, kontrabandos būdu iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir neteisėtai laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Po to N. T. kartu su D. M. 2018 m. rugpjūčio 2 d. automobiliu „Audi A4“ (Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ne vėliau kaip iki 11.41 val. pirmiau nurodytas narkotinę ir psichotropinę medžiagas neteisėtai gabeno iki slėptuvės, esančios miško masyve Vilniaus m. sav., Panerių sen., tarp Galvės ir Račkūnų g., ir joje paslėpę neteisėtai laikė iki tos pačios dienos apie 13.15 val., kai įvykio vietos apžiūros metu jas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

1.12.                      Tęsdami nusikalstamą veiką, N. T. ir D. M., veikdami pagal bendrai sutartą nusikaltimo vykdymo planą, 2018 m. rugpjūčio 17 d. apie 15.18 val. iš namo Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), pasiėmė ir automobilio „Audi A4“ (Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) salone paslėpė dar kitą dalį – ne mažiau kaip 3,810 g – mišinio, kurio sudėtyje buvo didelis kiekis – ne mažiau kaip 0,004535 g – narkotinės medžiagos karfentanilio.

1.13.                      Po to N. T., D. M. ir ne vėliau kaip nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d. į nusikalstamą veiklą įsitraukęs A. T. susitiko Latvijos Respublikoje, Daugpilyje. Ten N. T. persėdo į A. T. automobilį „Lexus LX 570“ (Rusijos Federacijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nurodė D. M. važiuoti priekyje automobiliu „Audi A4“ (Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), patys siekdami užtikrinti saugų narkotinės medžiagos neteisėtą gabenimą į Lietuvos Respubliką. N. T. su A. T. jo vairuojamu automobiliu vyko tuo pačiu keliu iš Daugpilio į Lietuvos Respubliką kaip ir D. M., lydėdami ją su neteisėtai per Latvijos Respublikos teritoriją gabenama pirmiau nurodyta narkotine medžiaga, kurią ji, nepateikdama muitinės kontrolei ir taip jos išvengdama, kontrabanda pergabeno per Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybių sieną – Smėlynės–Medumo pasienio kontrolės punktą, esantį Zarasų rajone, Smėlynės kaimo apylinkėse.

1.14.                      Po to apie 16.43 val. N. T. D. M., važiuojančiai nuo N. T. ir A. T. saugiu atstumu, nurodė sustoti, kad N. T. galėtų persėsti į jos automobilį. D. M., vykdydama N. T. nurodymą, sustojo sutartoje vietoje, privažiavus Uteną. Ten N. T. persėdo į jos automobilį ir toliau kartu tuo pačiu automobiliu neteisėtai gabeno ir automobilio salone laikė pirmiau nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, o A. T., užtikrindamas saugų neteisėtą narkotinės medžiagos gabenimą, vyko saugiu atstumu nuo jų.

1.15.                      Atvykę į Vilnių apie 18.31 val. visi nuteistieji susitiko M. B. priklausančiame name Trakų r. (duomenys neskelbtini). 

1.16.                      Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, bendru susitarimu N. T. ir A. T. tą pačią dieną apie 18.45 val., užtikrindami D. M. saugų ne mažiau kaip 3,810 g narkotinės medžiagos, kurios sudėtyje buvo didelis kiekis – ne mažiau kaip 0,004535 g – narkotinės medžiagos karfentanilio, neteisėtą gabenimą automobiliu „Audi A4“ (Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo Trakų r. (duomenys neskelbtini), iki slėptuvės, esančios miško masyve Vilniaus m. sav., Panerių sen., Galvės ir Zigmantiškių g. sankryžoje, palydėjo ją ir stebėjo aplinką, kai ji apie 18.55 val. šioje vietoje paslėpė ir neteisėtai laikė joje iki tos pačios dienos pirmiau nurodytą kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio, kai apie 20.07 val., veikdama pagal bendrą nusikalstamą sumanymą, A. T. ir N. T. stebint aplinką, užtikrinant jos saugumą, N. T. nurodymu ji išėmė iš slėptuvės pirmiau nurodytą narkotinę medžiagą ir automobiliu „Audi A4“ (Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai gabeno iki Lentvario m. Fabriko g. Ten D. M. pirmiau nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio perdavė toliau neteisėtai gabenti N. T., ir pastarasis su A. T. vairuojamu ir jam priklausančiu automobiliu „Lexus LX 570“ (Rusijos Federacijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) šią narkotinę medžiagą šio automobilio salone neteisėtai gabeno iki M. B. namo, Trakų r. (duomenys neskelbtini), jame A. T., N. T. ir M. B. aptarė tolesnį nusikalstamos veikos vykdymą.

1.17.                      Po to, tęsdami bendrą sumanymą, N. T. su A. T. neteisėtai gabeno pirmiau nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio tuo pačiu automobiliu „Lexus LX 570“ ir apie 21.38 val. kelio Vilnius–Marijampolė 32 kilometre buvo sulaikyti policijos pareigūnų, šie N. T. asmens kratos metu rado ir paėmė pirmiau nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio.

1.18.                      Tęsdami nusikalstamą veiką, N. T., D. M. ir M. B. likusią dalį – 1031,9023 g – mišinio, kurio sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 0,685 g – narkotinės medžiagos karfentanilio, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, iki 2018 m. rugpjūčio 18 d. apie 20.50 val. neteisėtai laikė name Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), kai tą pačią dieną apie 20.50 val. šiame name atliktos kratos metu 1031,9023 g mišinio, kurio sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 0,685 g – narkotinės medžiagos karfentanilio, rado ir paėmė Latvijos Respublikos policijos pareigūnai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, M. B. dėl kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o jo padarytą ir pagal BK 7 straipsnio 12 punktą, 260 straipsnio 3 dalį kvalifikuotą nusikalstamą veiką, nurodęs, kad M. B. atlikti veiksmai atitinka veiksmus, būdingus padėjėjui, perkvalifikavo į BK 7 straipsnio 12 punktą, 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir paskyrė jam dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.  

3.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat, nurodęs, kad net ir švelniausios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos dešimties metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajai D. M. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, pritaikė jai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnę, t. y. mažesnę negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodyta minimali, bausmę.

4.       Be to, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad automobiliu „Audi A4“ narkotinė medžiaga karfentanilis buvo neteisėtai gabenama ne iki Trakų r. sav. Lentvario g., o iki Lentvario m. Fabriko g., atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

5.       Kasaciniu skundu nuteistojo N. T. gynėjas advokatas V. Dziegoraitis prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo pakeisti ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sumažinti jam paskirtą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

5.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, esant sąlygoms ir pagrindams taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šių nuostatų jo ginamajam nepritaikė ir tai lėmė neteisingos bausmės jam paskyrimą.

5.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas vienos iš nuteistųjų – D. M.– gynėjos apeliacinį skundą, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir D. M. paskirtą bausmę sumažino perpus paskirdamas penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, taip paneigdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadą, kad nė vienam nuteistajam šioje byloje nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šios BK normos netaikymas kitiems nuteistiesiems iš esmės, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, siejamas vien tik su išimtinių aplinkybių nebuvimu. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų darytina išvada, kad teismas imperatyvia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga laikė išimtinių aplinkybių nustatymą dėl kiekvieno iš nuteistųjų.

5.3.                      Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, BK 54 straipsnio 3 dalyje nėra tiesiogiai nurodyta, kad švelnesnė bausmė gali būti skiriama nustačius tik kokias nors išimtines aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje                                         Nr. 2K-24-689/2019). Rekomendacija teismams nuosprendžiuose nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, buvo suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir ne kartą pakartota vėliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                          Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014). Pažymėtina, kad kasacinėse nutartyse išaiškinta ir tai, jog nurodytos rekomendacijos nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes – BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006,                    2K-382/2012, 2K-348/2013, 2K-312-222/2019).

5.4.                      Nors padarytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių ir buvo baigtas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad disponuota narkotinė medžiaga karfentanilis nebuvo išplatinta, o jos kiekis nesiekė vieno gramo (0,894179 g).

5.5.                      Be to, nustatyta jo ginamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Pažymėtina, kad būtent ši aplinkybė neabejotinai padėjo sudėtingą ir didelės apimties baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėti per itin trumpą laiką. Iš esmės proceso metu buvo taikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, o toks išnagrinėjimas, kaip tai reglamentuota BK 641 straipsnyje, suponuoja privalomą nuteistajam skiriamos bausmės sumažinimą vienu trečdaliu. N. T. BK 641 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos, tačiau ši situacija turėtų būti įvertinta per švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės paskyrimo prizmę.

5.6.                      Jo ginamojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs. Byloje nėra duomenų, kad nusikaltimų darymas buvo N. T. pragyvenimo šaltinis. Nuteistasis turi rimtų sveikatos problemų – serga arterine hipertenzija ir podagriniu artritu. Jo ginamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos dviejų valstybių teritorijoje, iš kurių viena – Latvijos Respublika. Pažymėtina, kad Latvijos Respublikos BK už tokį patį nusikaltimą, kaip mūsų BK 260 straipsnio 3 dalyje, nustatyta švelnesnė bausmė – laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo ginamasis yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris jau beveik dvejus metus yra suimtas ir atlieka bausmę Lietuvoje. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties yra itin ribotos nuteistojo galimybės palaikyti socialinius ryšius. Jo ginamasis nemoka valstybinės kalbos, yra nejauno amžiaus. Visa tai sukuria santykinai sunkesnes bausmės atlikimo sąlygas, tai taip pat vertintina nuteistojo naudai teisingumo principo taikymo aspektu.

5.7.                      Ne išimtinių aplinkybių nustatymas, o pirmiau aptartų jo ginamojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir jį patį apibūdinančių aplinkybių visuma suteikia teisinį pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. 

6.       Kasaciniu skundu nuteistojo A. T. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius jo ginamajam panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba, jei teismas nuspręs, kad pakanka įrodymų jo ginamojo kaltei pagrįsti, pakeisti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikaciją pripažįstant jį padėjėju (BK 24 straipsnio 6 dalis), sumažinti jam paskirtą bausmę ir panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Lexus LX 570“ (Rusijos Federacijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimą. Kasatorius skunde nurodo: 

6.1.                      Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas, nes jo ginamojo nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip bendravykdžio, nors aprašė kaip padėjėjo, o apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, nes šios pirmosios instancijos teismo padarytos teisės taikymo klaidos neištaisė ir nuosprendyje dėl jo ginamojo statuso darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas net nepasisakė, nors šis klausimas apeliaciniame skunde buvo vienas pagrindinių ir buvo keliamas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Priešingai nei nuosprendžiuose konstatavo teismai, jo ginamasis vykdytojo (bendravykdžio) požymių neatitinka, todėl jo nusikalstama veika, kaip padaryta bendravykdžio, buvo kvalifikuota netinkamai bendrininko padėjėjo rūšies požymius priskiriant vykdytojui. Tai lėmė, kad jo ginamajam buvo neteisingai paskirta bausmė, nes skiriant bausmę buvo atsižvelgta ne į tą bendrininko rūšį (BK 58 straipsnis), ir nesant teisinio pagrindo pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas – transporto priemonė priskirta nusikaltimo padarymo priemonei, nors ji nebuvo naudojama tiesiogiai objektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams realizuoti.

6.2.                      Pagal BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas ir kasacinės instancijos teismo praktiką teismai, norėdami jo ginamąjį pripažinti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bendravykdžiu, turėjo nustatyti, kad jis yra atlikęs kokius nors konkrečius BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius atitinkančius veiksmus.

6.3.                      Iš teismų nuosprendžių matyti, kad jo ginamasis nuteistas kaip bendravykdis už disponavimą dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, pasireiškusį narkotinių medžiagų laikymu ir gabenimu (BK 260 straipsnio 2 dalis), ir už jų kontrabandą (BK 199 straipsnio 3 dalis (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija)). Taigi šiuo atveju buvo būtina nustatyti, kad jo ginamasis pats tiesiogiai laikė ir gabeno narkotines medžiagas (BK 260 straipsnio 2 dalis) ir kad jas gabeno per Lietuvos Respublikos sieną (BK 199 straipsnio 3 dalis (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija)). 

6.4.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jo ginamąjį BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytų nusikaltimų bendravykdžiu, nuosprendyje nurodė šiuos jo neteisėtus veiksmus: jis kartu su N. T. neva stebėjo aplinką, kai D. M. miškelyje slėpė narkotines medžiagas; D. M. vairuojamam automobiliui kertant sieną su narkotinėmis medžiagomis, važiavo paskui ją neva stebėdamas aplinką ir taip užtikrindamas vežamų narkotinių medžiagų saugumą; vežė N. T. į susitikimą su K. L., kai sustabdžius jo vairuojamą automobilį pas N. T. kojinėje buvo rastos narkotinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas kitokių jo ginamojo veiksmų, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nenustatė. Pažymėtina, kad nei disponavimo narkotinėmis medžiagomis, nei kontrabandos sudėtyse tokių objektyviųjų požymių kaip aplinkos stebėjimas, vežimas į susitikimą nėra, todėl ir tokių veiksmų atlikimas nėra ir negali būti prilyginamas tiesioginiam BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytų nusikaltimų objektyviosios pusės požymių realizavimui.

6.5.                      Taigi akivaizdu, kad byloje nenustatyta, jog jo ginamasis pats tiesiogiai būtų laikęs narkotines medžiagas. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, narkotines medžiagas miškelyje laikė N. T. ir D. M., o jo ginamasis tik stebėjo aplinką, tai nėra tapatu laikymui. Saugojimas, kaip būtent teismai ir įvardija jo ginamojo veiksmus, atitinka padėjėjo požymius.

6.6.                      Akivaizdu ir tai, kad jo ginamasis pats tiesiogiai negabeno narkotinių medžiagų. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, narkotinės medžiagos per Lietuvos Respublikos sieną buvo vežamos D. M. vairuojamame automobilyje „Audi A4“ – jo ginamasis per sieną vyko kitu automobiliu D. M. iš paskos ir vežė savo brolį N. T. Jo ginamojo automobilyje narkotinių medžiagų nebuvo, o aplinkos stebėjimas vykstant per Lietuvos Respublikos sieną, kaip būtent teismai ir įvardija jo veiksmus, nėra gabenimas. Tai vėlgi yra saugojimas ir atitinka padėjėjo požymius. Pažymėtina, kad, jo ginamąjį su broliu sulaikius kelyje Trakai–Aukštadvaris, jo automobilyje narkotinių medžiagų taip pat nebuvo – narkotines medžiagas su savimi ir prie savęs, kojinėje, o ne automobilio salone, turėjo būtent N. T., kuris vyko į susitikimą su K. L. turėdamas tikslą pasiūlyti narkotinių medžiagų, o ne jo ginamasis. Būtent N. T. turėjo tikslą pakeisti narkotinių medžiagų buvimo vietą ir jas perduoti K. L., o ne jo ginamasis. Taigi jo ginamasis, paveždamas N. T., tik leido jam, kaip asmeniui, pakeisti savo buvimo vietą, o ne gabeno narkotines medžiagas, t. y. jis nerealizavo narkotinių medžiagų gabenimo objektyviojo požymio. N. T. vežimas, kaip būtent teismai ir apibūdina jo ginamojo veiksmus, vėlgi atitinka padėjėjo požymius.

6.7.                      Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad jis veikė kaip padėjėjas, o ne vykdytojas, nes iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog jo veiksmai buvo nukreipti padėti kitiems nuteistiesiems, jiems įgyvendinant savo sumanymą, ir pasireiškė vykdytojų saugojimu (aplinkos stebėjimu) ir padėjimu pakeisti buvimo vietą (vežimu į nurodytas vietas).

6.8.                      Pagal BK 58 straipsnį bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Taigi individualizuojant bausmę yra reikšminga asmens nusikalstamos veikos kvalifikacija. Neginčytina, kad vykdytojo ir padėjėjo statusas iš esmės skiriasi – padėjėjo vaidmuo yra menkesnis darant nusikalstamą veiką, jo pavojingumas mažesnis nei vykdytojo, taigi bendrininkų rūšis darant nusikalstamą veiką neabejotinai turi įtakos skiriamai bausmei. Dėl to, žemesnės instancijos teismams netinkamai kvalifikavus jo ginamojo nusikalstamą veiką bendrininko rūšies prasme, yra pagrindas teigti, kad jam buvo paskirta neteisinga, faktinės situacijos neatitinkanti bausmė.

6.9.                      Be to, klaidinga jo ginamojo nusikalstamų veiksmų kaip bendravykdžio kvalifikacija lėmė ir nepagrįstą baudžiamojo poveikio priemonės – jo automobilio konfiskavimo – taikymą.

6.10.                      Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Taigi, nustačius, kad jo ginamasis atliko nusikalstamų veikų padėjėjo, o ne vykdytojo vaidmenį, jam priklausanti transporto priemonė negalėjo būti konfiskuota. Minėta, kad padėjėjas pats tiesiogiai nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ir pats savaime nusikalstamų veiksmų neatlieka, o tik padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą. Atitinkamai, jei padėjėjas pats tiesiogiai nerealizuoja nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, tai ir daiktai, kuriuos jis pats naudoja jų neperduodamas vykdytojui, negali būti laikomi nusikalstamos veikos priemone, nes jais tiesiogiai neveikiamas nusikalstamos veikos dalykas.

6.11.                      Kartu pažymėtina, kad pirmiau nurodyta BK formuluotė įtvirtina reikalavimą baudžiamojo proceso tvarka nustatyti, kad turtas atitinka konfiskuotino turto požymius, ir teismo baigiamajame akte nurodyti, kaip jis buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, t. y. išdėstyti motyvus, pagrindžiančius teismo išvadą, kad konfiskuojamas turtas pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu.

6.12.                      Teismų praktikoje nusikalstamos veikos priemone pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, arba turtas, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas. Nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, t. y. turto panaudojimas buvo būtinas nusikalstamai veikai padaryti, šis turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas, todėl negali būti konfiskuojamas. Siekiant nustatyti, ar turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone, tai turi būti daroma ne formaliai, o tik išnagrinėjus visas reikšmingas turto panaudojimo šios veikos darymo procese aplinkybes, pavyzdžiui, įvertinus gabenamo dalyko kiekį, kadangi teismas turi įvertinti turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimui. Tai yra būtina sąlyga turtui pripažinti nusikalstamos veikos priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga (Teismų praktika Nr. 32)).

6.13.                      Šiuo atveju žemesnės instancijos teismai nukrypo nuo pirmiau nurodyto teisės aiškinimo ir taikymo praktikos turto konfiskavimo bylose, nes nevertino jo ginamojo automobilio „Lexus“ panaudojimo reikšmės nusikalstamų veikų sudėties požymiams realizuoti, nesprendė, ar jo panaudojimas buvo būtinas nusikalstamoms veikoms padaryti, ir nepagrįstai šį automobilį pripažinę nusikaltimo priemone jį konfiskavo (BK 72 straipsnio 2 dalis).

6.14.                      Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio pabaigoje tik vienu sakiniu konstatavo, kad automobilis kaip nusikaltimo padarymo priemonė konfiskuotinas, tačiau kokius konkrečiai požymius jis atitinka, kad galėtų būti pripažintas nusikaltimo priemone, nuosprendyje nenurodė, nors, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, turėjo išdėstyti motyvus, pagrindžiančius tokią teismo išvadą. O apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tai, jog jo ginamojo automobiliu „Lexus“ bus lydimas kitas automobilis, kuriame gabenamos narkotinės medžiagos, buvo išankstinis nusikaltimo bendrininkų susitarimas, taip pat nurodė, kad automobiliu „Lexus“ buvo gabenamos narkotinės medžiagos turint tikslą jas platinti, todėl jo nepanaudojus nusikalstamos veikos padarymas būtų buvęs ne tik apsunkintas, bet net ir neįmanomas.

6.15.                      Pažymėtina, kad pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo teiginiai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos aplinkybių teisiniu vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad neva nepanaudojus automobilio nusikalstamos veikos padarymas būtų buvęs apsunkintas ir net neįmanomas, nes tokios savo išvados visiškai nepagrindė. Maža to, teismas pats sau netgi prieštaravo, nes nuosprendyje kartu nurodė, kad N. T. kartu su jo ginamuoju vykti pas K. L. nebuvo neišvengiama būtinybė tik tokiu būdu K. L. nuvežti ir pasiūlyti narkotinių medžiagų, taigi pats teismas pripažino, jog automobilis „Lexus“ nebuvo būtinas nusikalstamoms veikoms daryti.

6.16.                      Teismų praktikoje nurodyta, kad transporto priemonė pripažįstama kaip panaudota kontrabandai (BK 199 straipsnis) daryti tik tada, kai ji tiesiogiai panaudota nusikalstamos veikos dalykui gabenti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga (Teismų praktika Nr. 32)). Vadinasi, kontrabandos atveju nusikaltimo dalykas turi būti gabenamas tame automobilyje, su kuriuo vykstama per sieną, ir tik tokiu atveju toks automobilis gali būti pripažįstamas šios nusikalstamos veikos padarymo priemone. Tačiau baudžiamojoje byloje nustatyta, kad jo ginamasis kontrabandos objektyviosios pusės veiksmų neatliko ir narkotinių medžiagų per valstybės sieną negabeno – tuo metu, kai buvo vykstama iš Latvijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos sieną, narkotines medžiagas vežė D. M. automobiliu „Audi A4“, o jo ginamasis per Lietuvos Respublikos sieną vyko visai kitu automobiliu – „Lexus“, kuriame narkotinių medžiagų nebuvo. Taigi esant tokioms nustatytoms aplinkybėms negalima daryti išvados, kad jo ginamojo automobilis „Lexus“ buvo kontrabandos nusikaltimo padarymo priemonė.

6.17.                      Pažymėtina, kad vien tai, jog N. T., būdamas jo ginamojo automobilyje, turėjo narkotinių medžiagų, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad šiuo automobiliu buvo gabenamos narkotinės medžiagos, ir pripažinti jį nusikaltimo padarymo priemone (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346/2004). Tokiai išvadai padaryti buvo būtina teisiškai įvertinti visas jo ginamojo automobilio „Lexus“ naudojimo aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, jog, jo ginamąjį su N. T. sulaikius kelyje Trakai–Aukštadvaris, narkotinės medžiagos buvo rastos ne automobilio „Lexus“ salone ir ne pas jo ginamąjį, bet pas N. T. kojinėje. O tai reiškia, kad būtent N. T. gabeno narkotines medžiagas ir tai darė ne naudodamas kažkokias priemones, o tiesiog keisdamas savo, kaip asmens, buvimo vietą. Be to, N. T. kojinėje buvo rasta 3,810 g medžiagos, iš kurios narkotinės sudarė 0,004335 g, taigi akivaizdu, kad tokiam narkotinės medžiagos kiekiui gabenti transporto priemonė visiškai nebuvo ir nėra būtina. Šiuo atveju pakako tiesiog keisti asmens buvimo vietą – priemonė narkotinei medžiagai specialiai gabenti nebuvo reikalinga. Keisti savo, kaip asmens, buvimo vietą, o tai nėra nusikalstama, N. T. galėjo bet kokiu būdu: vykdamas autobusu, taksi, traukiniu ar eidamas pėsčiomis, važiuodamas dviračiu ir pan. Jam naudojantis bet kuriuo iš pirmiau nurodytų būdų, niekas iš pašalinių nebūtų žinojęs, kad jis gabena narkotinę medžiagą, ir nebūtų pastebėjęs daromos nusikalstamos veikos, nes nusikalstamos veikos dalykas nuo pašalinių buvo paslėptas kojinėje. Dėl to, įvertinus gabentos narkotinės medžiagos kiekį, kuris teismų praktikoje pripažįstamas reikšmingu veiksniu sprendžiant dėl transporto priemonės pripažinimo nusikaltimo padarymo priemone, jos buvimo vietą (N. T. kojinėje – ne automobilio salone), akivaizdu, kad nei pačiai narkotinei medžiagai gabenti, nei darant nusikalstamą veiką narkotinei medžiagai paslėpti nuo aplinkinių transporto priemonė „Lexus“ nebuvo būtina ir ji niekaip nepalengvino nusikalstamos veikos darymo. Vykti pas K. L. naudojantis jo ginamojo automobiliu „Lexus“ buvo pasirinkta veikiau atsitiktinai dėl N. T. keliavimo įpročių (komforto – vykti automobiliu yra komfortiškiau nei traukiniu ar taksi), bet ne dėl to, kad naudojant automobilį „Lexus“ būtų kaip nors palengvintas narkotinės medžiagos gabenimas.

6.18.                      Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jo ginamojo automobilio „Lexus“ konfiskavimas taip pat yra ir neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė.

6.19.                      Pagal tarptautinių ir nacionalinių teismų praktiką priemonių proporcingumas turėtų būti vertinamas ir pažeidimo pavojingumo bei žalingumo, ir kaltininko vaidmens reikšmingumo, kitų pritaikytų poveikio priemonių, nusikaltimo padarymo priemonės vertės, kaltininko socialinių ir kitų aplinkybių kontekste.

6.20.                      Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, taigi žalingų padarinių visuomenei nekilo. Jo ginamasis prie nusikalstamos veikos neva prisijungė vėliau – nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d., N. T. iniciatyva, o jo atlikti veiksmai yra gerokai menkesni, palyginti su kitų nuteistųjų, ir, kaip nurodyta šiame skunde, atitinka padėjėjo vaidmeniui būdingus veiksmus. Vis dėlto jo ginamajam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri neabejotinai turi griežtą nubaudimo poveikį, sukelia ilgalaikių pasekmių.

6.21.                      Nepaisant to, kad jo ginamasis yra ir taip nubaustas griežta laisvės atėmimo bausme, jam dar pritaikytas ir didelės vertės turto – brangaus automobilio „Lexus“ – konfiskavimas, t. y. prie ir taip paskirtos griežtos bausmės pritaikyta dar ir labai griežta baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, taip pat turi nubaudimo elementų. Taigi jo ginamasis faktiškai nubaustas griežtai net du kartus.

6.22.                      Įvertinus prieš tai išdėstytas aplinkybes, galima teigti, kad dviejų labai griežtų nubaudimo priemonių taikymas jo ginamajam yra neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė, varžanti jo teises labiau, negu reikia bausmės tikslams pasiekti. Šiuo atveju transporto priemonės konfiskavimas neatitinka proporcingumo principo ir turėtų būti panaikintas ir šiuo pagrindu.

6.23.                      Maža to, jo ginamajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė varžo ir „nubaudžia“ ir jo sutuoktinės N. T., nesusijusios su nusikalstamomis veikomis, nuosavybės teises, taip pat pažeidžia jų trijų nepilnamečių vaikų interesus.

6.24.                      Pažymėtina, kad N. T. kartu su jo ginamuoju taupė automobiliui „Lexus“ ir kartu su jo ginamuoju jį įsigijo. Tai šeimos turtas, įgytas santuokos metu, ir N. T. taip pat yra automobilio savininkė, todėl teismui nusprendus jį konfiskuoti buvo tiesiogiai apribota jos nuosavybės teisė į teisėtai įgytą turtą.

6.25.                      Nėra ginčo, kad automobilis „Lexus“ yra brangus. Jo ginamajam, kaip minėta, paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, dėl kurios šeima – sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai – neteko šeimos maitintojo, o konfiskavus automobilį neteko ir brangaus turto, kuris galėjo būti panaudotas šeimos poreikiams užtikrinti, – N. T. svarstė galimybę parduoti automobilį ir pinigus panaudoti šeimos pragyvenimui, vaikams išlaikyti, tačiau neteko šios galimybės.

6.26.                      Apeliacinės instancijos teismas automobilio konfiskavimo pasekmes N. T. vertino nepateisinamai siauriai ir ribotai – neva ji galės prisiteisti iš jo ginamojo kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kad realiai tokios kompensacijos gavimas bus objektyviai įmanomas, – jo ginamasis nuteistas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, taigi jokių pajamų negaus. Kita vertus, N. T. lėšų šeimai išlaikyti reikia dabar, o ne kažkada ateityje.

6.27.                      Pažymėtina, kad sutuoktinis ir tretieji asmenys, kurie nežinojo apie jų turto panaudojimą nusikalstamai veikai, tarpusavyje nesiskiria. Nuteistųjų tėvo N. T. automobilis „Audi A4“, kuris buvo tiesiogiai panaudotas kontrabandai daryti, o vėliau –narkotinėms medžiagoms gabenti iki slėptuvės ir iš jos, konfiskuotas nebuvo, nes, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, jis apie tai, kad automobilis buvo panaudotas nusikalstamoms veikoms daryti, nieko nežinojo. Lygiai taip pat ir N. T. nežinojo, kad jai priklausantis automobilis „Lexus“ bus panaudotas nusikalstamoms veikoms daryti.

6.28.                      Dėl to, įvertinus tai, kas išdėstyta, net jei ir būtų pripažinta, kad automobilis „Lexus“ yra nusikaltimo priemonė (su tuo jis (kasatorius) ir jo ginamasis kategoriškai nesutinka), jo konfiskavimas nėra galimas, nes tai neatitiktų proporcingumo principo ir neužtikrintų sąžiningos pusiausvyros tarp N. T. teisės į nuosavybę ir viešojo intereso – jai, kaip konfiskuoto turto savininkei, būtų perkelta neproporcinga našta. 

6.29.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jo ginamąjį kaltu ir jį nuteisdamas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija), o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimus.

6.30.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012,                  2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015, 2K-372-677/2016). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014). Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies) turinio analizė leidžia teigti, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

6.31.                      Žemesnės instancijos teismai, pripažindami jo ginamąjį kaltu neva padarius BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytą nusikaltimą, tokį savo sprendimą grindė aplinkybėmis, kurios negali būti laikomos įrodymais.

6.32.                      Jo ginamasis ir kiti nuteistieji viso proceso metu nuosekliai parodė, kad jis apie kitų nuteistųjų veiksmus, susijusius su narkotinėmis medžiagomis, nieko nežinojo ir šioje veikloje nedalyvavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus atmetė ir nusprendė, kad aplinkybę, jog jo ginamasis neva apie narkotines medžiagas žinojo ir kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavo pagal bendrą nusikalstamą sumanymą padarant narkotinių medžiagų kontrabandą, įrodo tai, kad: jei N. T. būtų norėjęs nuslėpti nuo jo ginamojo disponavimo narkotinėmis medžiagomis faktą, tai jis į Lietuvą būtų vykęs ne su jo ginamojo automobiliu, o su D. M. arba su M. B.; N. T. pasirinkimas vykti į Lietuvą su jo ginamuoju buvo tikslingas veiksmas, siekiant užtikrinti saugų narkotinės medžiagos gabenimą į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną, nes jo ginamasis, su N. T. vykdamas paskui D. M. vairuojamą automobilį, kuriame buvo vežamos narkotinės medžiagos, 4 km atstumu stebėjo aplinką ir siekė užtikrinti D. M. ir narkotinių medžiagų saugumą. Tai vieninteliai duomenys, kuriais žemesnės instancijos teismai grindė jo ginamojo kaltę dėl narkotinių medžiagų kontrabandos. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės neatitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintos įrodymų sampratos ir jiems keliamų reikalavimų, nes tai nėra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, jų taip pat negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pats sugalvojo ir nusprendė, kad jei jo ginamasis nebūtų nieko žinojęs apie narkotines medžiagas, tai N. T. nebūtų su juo važiavęs viename automobilyje, taip pat tai, kad lydėti D. M. automobilį, kuriame buvo gabenamos narkotinės medžiagos, buvo jų išankstinis susitarimas, bet ne gavo tokius duomenis. Byloje tokių duomenų nėra. Taigi tai yra tik paties teismo samprotavimai, jo sukurtos galimybės, kurios kyla iš teismo logikos, kad jeigu jo ginamasis būtų nežinojęs apie narkotines medžiagas, tai N. T. būtų elgęsis kitaip. Tai akivaizdi spėlionė, prielaida, bet ne įrodymas. Galima rasti daugybę elgesio variantų, pagal kuriuos N. T. galėjo elgtis vykdamas per Lietuvos Respublikos sieną, tačiau tai, kad jis pasirinko ne tą elgesio variantą, kuris teismui atrodo būtų buvęs geriausias, niekaip neįrodo, kad jo ginamasis dalyvavo padarant kontrabandą. Negalima iš N. T., kuris neneigia savo nusikalstamų veikų, elgesio išvesti jo ginamojo veiksmų neteisėtumo ir kaltės. Vien tai, kad jo ginamasis vežė N. T. per Lietuvos Respublikos sieną ir N. T., vykdamas su juo, turėjo savų, nusikalstamų, motyvų ir tikslų vykti tokiu būdu, neleidžia preziumuoti ir jo ginamojo nusikalstamų veiksmų. Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį, asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo. Taigi, norint pripažinti jo ginamąjį kaltu padarius kontrabandą, būtina nustatyti jo, o ne N. T. atliktus neteisėtus veiksmus ir neginčijamai įrodyti, kad būtent jis, o ne N. T. dalyvavo vežant per sieną narkotines medžiagas.

6.33.                      Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra įrodymų, kurie leistų neginčijamai spręsti, jog jo ginamasis dalyvavo padarant ir BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. 

6.34.                      Žemesnės instancijos teismų versija (kuria jie grindžia jo ginamojo kaltę dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis), kad jo ginamasis būdamas automobilyje su N. T. neva stebėjo aplinką, kol D. M. slėpė narkotines medžiagas miške, ir kad D. M. buvo jo matymo zonoje, nėra pagrįsta neabejotinais duomenimis ir negali būti pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

6.35.                      Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2018 m. spalio 9 d. slapto sekimo protokole, kuriuo teismai kartu su 2018 m. rugpjūčio 17 d. tarnybiniu pranešimu remiasi kaip pagrindiniais įrodymais, neva pagrindžiančiais jo ginamojo kaltę padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, nėra nurodyta, kad iš tų vietų, į kurias jo ginamasis pavežė brolį, buvo galima matyti, kaip D. M. miške slepia (paima) narkotines medžiagas. Tai, kad tokia galimybė neva buvo, bylos nagrinėjimo metu nurodė tik kriminalinės žvalgybos pareigūnas F. S. (F. S.), kuris pats 2018 m. rugpjūčio 17 d. sekant nuteistuosius nedalyvavo, o savo 2018 m. rugpjūčio 17 d. tarnybinį pranešimą, kuriame užfiksuota, kad jo ginamasis su N. T. neva stebėjo aplinką D. M. slepiant narkotines medžiagas, kad ji buvo jų matymo zonoje, surašė iš stebėjimą vykdžiusių pareigūnų pasakojimo. Taigi F. S. pats slaptai nuteistųjų nesekė ir tiesiogiai nieko nematė – tik surašė tarnybinį pranešimą, iš to, ką jam pasakojo pareigūnai, vykdę slaptą sekimą. Pažymėtina, kad nuteistuosius sekant techninės priemonės nebuvo naudojamos – visa informacija buvo gauta iš pareigūnų žodžių. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo netikėti pareigūno F. S. parodymais, tačiau įvertinus tai, kad kriminalinės žvalgybos metu surašyti procesiniai dokumentai (tarnybinis pranešimas, slapto sekimo protokolas) ir paties F. S. liudijimas yra tik netiesioginiai įrodymai, buvo būtina įvertinti visas aplinkybes, susijusias su pirmiau nurodytų dokumentų surašymu ir F. S. liudijimu, tačiau to žemesnės instancijos teismai nepadarė ir dėl to nepagrįstai nusprendė, esą pirmiau nurodyti dokumentai pagrindžia jo ginamojo kaltę.

6.36.                      Pažymėtina, kad F. S. bylos nagrinėjimo metu teigė, neva stebėjimą vykdęs pareigūnas jam rodė vietą, kurioje stovėjo jo ginamojo automobilis, ir iš šios vietos buvo matyti narkotinių medžiagų slėptuvė, tačiau 2018 m. spalio 9 d. slapto sekimo protokole nėra nurodyta, kad iš jo ginamojo automobilio sustojimo vietos buvo galima matyti D. M.. Protokole nurodyta, kad D. M. nuėjo į mišką, jame nebuvo stebima, o jai išėjus iš miško stebėjimas buvo tęsiamas. Vadinasi, D. M. veiksmų miške nebuvo įmanoma matyti. Taigi yra akivaizdus prieštaravimas tarp F. S. liudijimo, kad neva iš jo ginamojo automobilio sustojimo vietos matėsi narkotinių medžiagų slėptuvė, ir slapto sekimo protokolo medžiagos, liudijančios, kad D. M. veiksmų miške nebuvo galima matyti. Kyla klausimas, jei kriminalinės žvalgybos pareigūnai negalėjo matyti D. M. miške, kaip tuomet jo ginamasis galėjo neva ją matyti. Iš slapto sekimo protokolo matyti, kad D. M. stebėjimas jai įėjus į mišką nebuvo nutrauktas – buvo vykdomas ir toliau, todėl jei būtų buvusi galimybė ją matyti miške (prie miško), pareigūnai D. M. būtų stebėję ir miške (prie miško) ir fiksavę jos veiksmus, tačiau jie to negalėjo daryti, nes nieko nebuvo matyti. 

6.37.                      Taigi esant tokioms aplinkybėms lieka neaišku, ar iš tos vietos, į kurią jo ginamasis atvežė brolį, tikrai galima buvo matyti D. M. veiksmus miške, ir lieka tarp F. S. liudijimo ir slapto sekimo protokole nurodytų aplinkybių esantis prieštaravimas, kurį bylą nagrinėjant teisme neabejotinai reikėjo spręsti. Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats apeliacinės instancijos teismas matė poreikį išsiaiškinti tikslesnes slapto stebėjimo metu užfiksuotas aplinkybes ir dėl to protokoline nutartimi nutarė tiesiogiai apklausti pirmiau nurodytus procesinius veiksmus atlikusius pareigūnus, tačiau teisme buvo gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas, kuriame nurodyta, kad pažyma dėl slapto sekimo surašyta iš karto po sekimo, nedelsiant, todėl užduoties įvykdymo aplinkybės pateiktos tiksliai ir detaliai, o pareigūnų, vykdančių sekimą, pareigybių funkcijos yra įslaptintos ir sudaro tarnybos paslaptį, taip pat pažymėta, kad pareigūnų apklausa teisme yra netikslinga, neproporcinga, galinti kelti grėsmę institucijos interesams. Gavus tokį Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštą tapo aišku, kad tiesiogiai slaptą sekimą atlikusių pareigūnų apklausa negalima, t. y. neaiškumo ir prieštaravimo tarp slapto sekimo protokole nurodytos informacijos ir F. S. liudijimo dėl galimybės iš tos vietos, kurioje buvo sustojęs jo ginamojo automobilis, matyti D. M. veiksmus pašalinti nepavyko. Be to, bylą nagrinėjant teisme liudytojas F. S. parodė, kad abu kartus prie miško masyvo atvykę nuteistieji buvo sustoję tose pačiose vietose. Tačiau tarnybiniame pranešime nurodyta, kad jo ginamasis sustojo Fabriko gatvėje, o slapto sekimo protokole ir pažymoje dėl slapto sekimo – kad Lentvario gatvėje. Taisydamas padėtį liudytojas F. S. parodė, kad neva sekimo suvestinėje buvo padaryta klaida – vietoj nurodytos Lentvario gatvės turėtų būti Fabriko gatvė. Susidariusi situacija liudija, kad procesiniai dokumentai yra netikslūs, su klaidomis ir jų pašalinti remiantis tiesioginiais įrodymais – pareigūnų, atlikusių sekimą, parodymais – neįmanoma. Nors F. S. parodė, kad tai techninė klaida ir sekimo padalinio vadovas, kalbant telefonu tuo metu, kai buvo vykdomas sekimas, jam nurodė būtent Fabriko gatvės pavadinimą, tačiau Lietuvos kriminalinės policijos biuro rašte buvo nurodyta ir tai, kad nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio sekimo pareigūnai vykdė virš 300 užduočių ir praėjus dvejiems metams po užduoties įvykdymo pareigūnams neįmanoma prisiminti tikslių įvykio aplinkybių ir detalių. Įvertinus tai, kad per dvejus metus F. S. surašė ne vieną procesinį dokumentą ir pats tiesiogiai įvykių net nematė, kyla pagrįstų abejonių jo sugebėjimu tiksliai atsiminti visas įvykio aplinkybes ir duoti patikimus parodymus. Kartu pažymėtina, kad slapto sekimo protokolas surašytas tik 2018 m. spalio 9 d., t. y. paėjus beveik dviem mėnesiams nuo sekimo dienos.

6.38.                      Teismų praktikoje aiškiai ir nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1998 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Taigi, nesant galimybės apklausti slaptą sekimą atlikusių pareigūnų, nėra įmanoma neginčijamai nustatyti matomumo iš jo ginamojo automobilio sustojimo vietos – galima tik spėti, numanyti, t. y. abejonė išlieka. Dėl to, vadovaujantis in dubio pro reo principu, ši abejonė turėjo (ir turi) būti aiškinama jo ginamojo naudai.

6.39.                      Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad įvykių eigą, jog D. M., paėmusi iš miško narkotines medžiagas, privažiavo prie jo ginamojo automobilio ir perdavė prie automobilio esančiam N. T. maišelį su jame esančiomis narkotinėmis medžiagomis, patvirtina pokalbio įrašas (šio pokalbio metu, kai jo ginamasis ir N. T. buvo degalinėje, N. T., kalbėdamas telefonu su D. M., jai nurodė, kad jos lauks prie automobilio, ir fone pasigirdo balsas, sakantis „džyp“). Jo ginamojo automobilis „Lexus“ yra džipo tipo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nenustatyta, jog N. T. sakė lauksiantis D. M. prie džipo. Žodis „džyp“‘ pasigirdo fone ir nebūtinai turėjo reikšti, kad bus laukiama prie džipo. Tuo metu, kai vyko pirmiau nurodytas pokalbis, N. T. buvo degalinėje su jo ginamuoju, taigi tai galėjo būti jų tarpusavio pokalbio frazė. Dėl to tai, kad neva bus laukiama prie džipo, tėra teismo nuomonė. Juolab kad labai abejotina, ar žodis „džyp“ apskritai nuskambėjo, nes, klausant įrašų pirmosios instancijos teisme, didžioji dalis procese dalyvaujančių asmenų jo negirdėjo. Šį faktą nurodė ir pirmosios instancijos teismas.

6.40.                      Kaip teismo nuomonė vertintina taip pat tai, kad jo ginamasis neva negalėjo nesuprasti ir bent bendrais bruožais suprato, kad jo vairuojamame automobilyje yra gabenamos narkotinės medžiagos, kad jei jis nebūtų žinojęs apie narkotines medžiagas, tai M. B. būtų atkalbinėjęs jį vykti kartu su N. T. pas K. L.

6.41.                      Byloje yra tiesioginiai įrodymai, kurie yra nepaneigti ir kuriais teismai nepagrįstai nesivadovavo, – jo ginamojo ir kitų nuteistųjų parodymai. Visi nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, kad jo ginamasis apie narkotines medžiagas nieko nežinojo, jam broliai nieko nesakė, D. M. jis nepažinojo ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. tik pavežė N. T. ten, kur šis prašė, nes jis buvo išgėręs. Byloje nustatyta, kad jo ginamąjį ir N. T. sulaikius narkotinės medžiagos buvo rastos paslėptos N. T. kojinėje. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Taigi tai, kad jo ginamasis neva negalėjo nesuprasti, kad N. T., būdamas automobilyje, turi narkotinių medžiagų, tėra teismų teiginys, nes jie nenurodė, kokie byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina šį teiginį.

6.42.                      Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje kaltė nėra preziumuojama. Joje galioja nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kol kaltinamojo versija nėra paneigta, tol ji laikoma teisinga, nes pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                            Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo ginamojo parodymus, ir kad jis nenurodė kitos su nusikalstamos veikos darymu nesusijusios priežasties, kodėl kartu su N. T. vyko į susitikimą su K. L. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrįsta, kai yra nutylimos ir tokios aplinkybės, kurias papasakojus negali kilti jokios atsakomybės arba kurios galėtų patvirtinti paties asmens nekaltumą. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo ginamajam taikė kaltumo prezumpciją, o naudojimąsi teise tylėti (atsisakyti teikti paaiškinimus) vertino kaip jo kaltės įrodymą.

6.43.                      Pažymėtina, kad, net jei ir nevertintume visų padarytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje nėra sujungti nuoseklia, logiška grandine, kuri yra būtina sąlyga apkaltinamajam nuosprendžiui, grindžiamam vien tik netiesioginiais įrodymais, priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2010, 2K-125-511/2019). 

6.44.                      Nelogiška, kad jo ginamasis neva žinojo apie narkotines medžiagas ir dalyvavo darant nusikalstamas veikas, tačiau iki 2018 m. rugpjūčio 17 d. nebuvo užfiksuotas joks jo dalyvavimas darant nusikaltimus. Nėra užfiksuota jo ginamojo skambučių nei broliams, nei potencialiems narkotinių medžiagų pirkėjams ar kitiems asmenims, taip pat nėra duomenų apie kokius nors jo pokalbius, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai būtų kalbama apie narkotines medžiagas, įtartinus susitikimus ar pan. Priešingai, byloje nustatyta, kad kai jo ginamasis nuvežė į degalinę N. T. susitikti su A. K., jis laikėsi nuo brolio ir A. K. atokiau, su jais nebendravo. Nelogiška, kad jo ginamasis, dalyvaudamas nusikalstamose veikose ir atvykęs su broliu į susitikimą su asmeniu, kuriam buvo siūlomos narkotinės medžiagos, nedalyvavo tokiame pokalbyje ir netgi laikėsi nuošalyje pats sau vienas. Nelogiška ir tai, kad N. T., vykstant kartu su jo ginamuoju į susitikimą su K. L., reikėjo slėpti nuo jo narkotines medžiagas kojinėje, nes tokiu būdu jų slėpti nuo policijos pareigūnų prasmės nėra – atlikus kratą jos neišvengiamai būtų surastos, tai ir įvyko. Taip pat nelogiškas ir kaltinimas aplinkos stebėjimu ir saugumo užtikrinimu vežant narkotines medžiagas per sieną, kai jo ginamasis važiavo atsilikęs nuo D. M. per 4 km, – neįmanoma ko nors stebėti ir užtikrinti kokio nors saugumo, važiuojant paskui tokiu dideliu atstumu.

6.45.                      Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad žemesnės instancijos teismų nuosprendžiuose nurodytos aplinkybės yra veikiau prielaidos, kad jo ginamasis galbūt galėjo žinoti apie brolių veiksmus, tačiau ne neabejotinas įrodymas ar į nuoseklią ir logišką grandinę susijungianti įvykių seka.

7.       ??Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Tomas Uldukis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo N. T. gynėjo advokato V. Dziegoraičio ir nuteistojo A. T. gynėjo advokato R. Drakšo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

7.1.                      Atsakant į nuteistojo N. T. gynėjo kasacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais remdamasis nuteistajam N. T. už BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytų nusikaltimų padarymą paskyrė subendrintą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, įvertino N. T. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų kiekį ir jų sunkumą, pavojingumą visuomenei, nuteistojo vaidmenį ir kitų alternatyvių bausmių nei laisvės atėmimas pagal BK 260 straipsnį nebuvimą. Teismas taip pat įvertino N. T. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų reglamentavimą ir Latvijos Respublikos baudžiamojo kodekso 2531 straipsnio 3 dalyje, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje, nurodydamas, kad abiejuose šiuose straipsniuose yra nustatytas vienodas maksimalus laisvės atėmimas – iki penkiolikos metų. Teismas pagrįstai nurodė, kad, atsižvelgiant į N. T. amžių, kad jis susiformavusi asmenybė, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadas apie nusikalstamos veikos atsitiktinį pobūdį; nesant ypatingų aplinkybių, nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nustatyta mažiausia bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, įvertino galimybę nuteistajam N. T. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagrįstai konstatavo, kad kokių nors išimtinių aplinkybių, siejamų su nusikalstamomis veikomis ir N. T. asmenybe, kurią apibūdino, nėra. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti, padaryti kelių valstybių teritorijoje, o N. T. vaidmuo juose buvo pagrindinis, taip pat įvertino narkotinės medžiagos kiekį ir pavojingumą žmonių sveikatai.

7.2.                      Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, jog narkotinė medžiaga nebuvo išplatinta, N. T. savo kaltę pripažino, jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, turi sveikatos problemų, dėl paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės negali palaikyti socialinių ryšių, nėra išimtinės ar ypatingos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo prasme. Nepaisant to, kad N. T. Lietuvos Respublikos teritorijoje nebuvo teistas, jo padarytų nusikalstamų veikų realus pavojingumas (nusikalstamos veikos susijusios su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos karfentanilio, taip pat psichotropinės medžiagos MDMA neteisėtu disponavimu, kontrabanda) šiuo atveju yra viena esminių aplinkybių, dėl kurių BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas jam negalimas. Vien tai, kad narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą, šios veikos pavojingumo nesumažina. Be to, būtina atsižvelgti ir į N. T. padarytų nusikalstamų veiksmų sistemingumą ir tai, kad jis kategoriškai neigė kaltę bendrininkavęs su A. T..

7.3.                      Nepritartina ir kasaciniame skunde akcentuojamam hipotetinio pobūdžio argumentui apie sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimo nuostatų vertinimą per švelnesnės, nei įstatymo nustatyta, bausmės paskyrimo nuostatas, nes tai yra du skirtingus bausmės skyrimo klausimus reglamentuojantys institutai. Šiuo atveju byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų sunkumo nebuvo įstatymu įtvirtinto pagrindo pritaikyti BK 641 straipsnio nuostatas.

7.4.                      Taigi ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai išdėstė motyvus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nuteistajam N. T. netaikymo. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų motyvais netaikyti jo ginamajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nesudaro pagrindo teigti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.5.                      Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad N. T. paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė tinkamai yra individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Pagrindo jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, nei nustatyta įstatyme, bausmę nėra.

7.6.                      Atsakant į nuteistojo A. T. gynėjo kasacinio skundo argumentą dėl A. T., kaip bendrininko, veiksmų pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kvalifikavimo, visų pirma pažymėtina, kad kasatoriaus apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas ne dėl jo ginamojo, kaip padėjėjo, atliekant jam šį inkriminuotą nusikaltimą, vaidmens, bet apskritai neigiamas jo dalyvavimas ir jo kaltė padarius šį nusikaltimą. Kritika dėl nuteistojo A. T., kaip padėjėjo, veiksmų vertinimo buvo susieta su BK 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) taikymu jam, pažymint, kad nors pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. T. veiksmus kvalifikavo kaip vykdytojo, argumentacija dėl jo, kaip bendrininko, vaidmens atitinka padėjėjo statusą. Vis dėlto, įvertinus skundžiamus nuosprendžius priėmusių teismų išvadas dėl nuteistojo A. T. vaidmens, suformuluotas visų byloje surinktų įrodymų ir teismų praktikos dėl bendrininkavimo klausimų analizės pagrindu, teigtina, kad teismų sprendimas nuteistąjį A. T. pripažinti bendrai padarytų nusikaltimų vykdytoju, o ne padėjėju yra pagrįstas.

7.7.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad A. T. nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d. bendrininkavo su kitais nuteistaisiais ir disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti. Šią išvadą pagrindžia tarnybiniai pranešimai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai, kratos automobilyje „Lexus LX 570“ protokolas, daiktų, rastų šiame automobilyje, apžiūros protokolas, liudytojo K. L. ir procesinius veiksmus byloje atlikusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai.

7.8.                      A. T. atlikti veiksmai – automobilio, lydinčio narkotines medžiagas gabenantį automobilį, vairavimas Lietuvos ir Latvijos teritorijose, taip pat per šių valstybių sieną, atliktas stebėjimas kitam bendrininkui slepiant ir paimant narkotines medžiagas, gabenamos narkotinės medžiagos ir bendrininkų saugumo užtikrinimas, pervežamų (laikomų, gabenamų) narkotinių medžiagų kontrolė, po kito bendrininko atliktų narkotinių medžiagų perdavimo veiksmų jų gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvimas tam tikru laiku bendrininkų sutarimu nustatytose įvykio vietose – neatitinka nė vieno iš padėjėjo vaidmeniui BK ir teismų praktikoje priskiriamų veiksmų (patarimų, nurodymų davimo, priemonių teikimo, kliūčių šalinimo, kitų bendrininkų saugojimo ar pridengimo, išankstinio pažado paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, pėdsakus, nusikalstamu būdu įgytus daiktus, pažado realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus ir pan.).

7.9.                      Atsižvelgiant į tai, kad A. T. su kitais bendravykdžiais N. T. ir D. M., padedant M. B., pats dalyvavo padarant jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, kad bylos duomenys taip pat neabejotinai patvirtina nusikaltimų padarymo metu buvus A. T. ir kitų nuteistųjų suvokimą bendrai veikti realizuojant jiems inkriminuojamų nusikaltimų požymius, kad jis suprato daromų nusikaltimų esmę, gabenamos narkotinės medžiagos kiekį ir kitas nusikaltimams padaryti reikšmingas aplinkybes, jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip bendravykdžio. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išsamiai aptarė A. T. vaidmenį padarant jam inkriminuotus nusikaltimus ir šiuo aspektu atsakė į visus A. T. apeliacinio skundo argumentus.

7.10.                      Dėl nuteistojo A. T. gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl nepagrįsto jo ginamojo automobilio „Lexus LX 570“ konfiskavimo pažymėtina, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju yra nustatytos visos BK 72 straipsnyje nurodytos turto konfiskavimo sąlygos.

7.11.                      Nuteistojo A. T. automobilis „Lexus LX 570“ atitinka nusikalstamos veikos priemonės apibrėžimą ir jos aiškinimą teismų praktikoje.

7.12.                      Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes šis automobilis buvo naudojamas saugiam narkotinių medžiagų gabenimui iš Latvijos į Lietuvos Respubliką užtikrinti, juo buvo gabenamos narkotinės medžiagos Lietuvoje, kad būtų realizuotos, automobilis buvo naudojamas N. T. ir A. T. siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neginčijamai nustatyta, kad nuteistajam A. T. buvo žinomos bendrininkų vykdomos nusikalstamos veikos aplinkybės, susijusios su didelio narkotinių medžiagų kiekio gabenimu, siekiant jas realizuoti K. L.. Narkotinės medžiagos karfentanilio paėmimas ir vietovės stebėjimas buvo atliekami naudojant nuteistojo A. T. automobilį „Lexus LX 570“. Nepanaudojus šio automobilio, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų padarymas būtų buvęs neįmanomas.

7.13.                      Kasacinio skundo argumentai, kad narkotinės medžiagos rastos N. T. kojinėje, įtakos byloje nustatytai aplinkybei, kad narkotinės medžiagos buvo konfiskuotame automobilyje, neturi, kadangi N. T. kojinė buvo šiame automobilyje. Rastas narkotinės medžiagos kiekis reikšmės faktui, kad ji buvo gabenama konfiskuotame automobilyje, taip pat neturi. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai apie atsitiktinį konfiskuoto automobilio, kaip transporto priemonės, pasirinkimą yra deklaratyvūs ir pagal byloje nustatytas aplinkybes išvados dėl nuteistojo A. T. automobilio „Lexus LX 570“ panaudojimo nusikaltimams daryti ir automobilio kaip būtinos priemonės jiems daryti nekeičia.

7.14.                      Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai pagrįstai nusprendė ir nustatė, kad automobilio „Lexus LX 570“ panaudojimas buvo būtinas nusikalstamoms veikoms padaryti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atsakant į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyta išsami ir motyvuota teismo argumentacija dėl automobiliui „Lexus LX 570“ taikytino konfiskavimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo šiuo klausimu pagrįstumo. Kasacinio skundo teiginiai, kad skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai nesprendė konfiskuoto automobilio panaudojimo nusikaltimams daryti būtinumo, yra nepagrįsti.

7.15.                      Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tai, jog A. T. vykimas kartu su N. T. pas K. L. nebuvo nei atsitiktinis, nei neišvengiama būtinybė N. T. tik tokiu būdu K. L. nuvežti ir pasiūlyti narkotinių medžiagų, aptarė ir įvertino nuosprendžio dalyje dėl A. T. kaltės ir jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Ši aplinkybė iš esmės aktuali A. T., kaip nusikaltimų bendrininko, įsitraukimo į nusikaltimus ir jų darymo eigai nustatyti. Atitinkamai nuteistųjų pasirinktas būdas, kuriuo bus vykstama kontrabanda gabenant narkotines medžiagas, t. y. panaudojant A. T. automobilį, yra reikšmingas ne tik A. T. dalyvavimui darant nusikalstamas veikas pagrįsti, bet ir nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo klausimui spręsti, tai automobiliui „Lexus LX 570“ konfiskavimą taikę teismai ir įvertino.

7.16.                      Apeliacinės instancijos teismo motyvai automobilį konfiskuoti iš esmės pagrįsti automobilio, kaip būtinos priemonės nusikalstamoms veikoms daryti, nustatymu, ne vien tik su A. T., kaip bendrininko, įsitraukimu į nusikaltimus ir jam inkriminuotų veiksmų pradžia, todėl nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumo ir (ar) jų formalaus pobūdžio.

7.17.                      Dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl to, kad konfiskavus automobilį „Lexus LX 570“ nepagrįstai ir neproporcingai ribojamos trečiųjų asmenų (A. T. sutuoktinės ir vaikų) teisės, pažymėtina, kad faktai apie automobilio įsigijimą nuteistojo santuokos metu ir kitų asmenų poreikiai naudotis automobiliu nėra aplinkybės, dėl kurių teismas, nagrinėjamu atveju esant visoms šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygoms, nuteistajam turėtų taikyti išimtį ir nukrypti nuo teismų praktikos, pagal kurią nusikalstamos veikos padarymo priemone pripažįstama transporto priemonė, kuria kaltininkas naudojosi siekdamas sudaryti galimybę veikai padaryti ar jos darymui palengvinti. Viena vertus, bet koks baudžiamajame įstatyme nurodytų priemonių taikymas tam tikra apimtimi apriboja ir suvaržo suinteresuotų asmenų teises. Kita vertus, tokie suvaržymai yra įstatyme numatyta asmens ir baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių konflikto pasekmė, privalomai taikoma kiekvienu konkrečiu atveju nustačius jos sąlygas.

7.18.                      Pažymėtina, kad proporcingumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės yra aiškinamas kaip teisingas balansas (pusiausvyra) tarp visuomenės intereso poreikio tenkinimo ir asmens teisių apsaugos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktika, išaiškinta, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau ji turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-168-511/2020).

7.19.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis „Lexus LX 570“ buvo naudojamas sunkiems nusikaltimams daryti. Automobiliu gabentas didelis kiekis itin žalingą poveikį žmonių sveikatai turinčių narkotinių medžiagų, kurios vartotojų nepasiekė ne dėl nuo nuteistųjų valios priklausančių aplinkybių. Nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe, nusikaltimų mechanizme nustatyti konkretūs kiekvieno nuteistojo vaidmenys ir reikšmė. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nuteistajam A. T. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto konfiskavimas skundžiamus nuosprendžius priėmusių teismų pagrįstai nevertintas kaip aiškiai neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. 

7.20.                      Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.92 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į vienodas sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Taigi esant nustatytam faktui, kad vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) leido kitam asmeniui laikinai pasinaudoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu (transporto priemone), preziumuojama, kad jis veikia kito sutuoktinio (bendraturčio) sutikimu. Dėl to nustačius, kad vieno sutuoktinio leidimu bendras turtas buvo panaudotas uždraustai veikai daryti, tokio turto bendraturtis (sutuoktinis) netampa trečiuoju asmeniu BK 72 straipsnio 5 dalies prasme, o žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. analogišku būdu, kai BK uždraustą veiką, naudodamas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, padaro vienas iš sutuoktinių (bendraturčių) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011,   2K-205-62S/2018, 2K-168-511/2020). Vadinasi, nuteistojo A. T. sutuoktinė, būdama sutuoktinio išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje turto, kuriam taikytas konfiskavimas, savininkė, turi galimybę apginti, kaip ji mano, pažeistas nuosavybės teises. 

7.21.                      Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl kito sutuoktinio veiksmų, kuriais sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, nukentėjęs sutuoktinis turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Kartu pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo A. T. sutuoktinės galimybės su juo bylinėtis civilinio proceso tvarka realumo ir teismo sprendimo įvykdymo perspektyvų yra subjektyvi kasatoriaus nuomonė, negalinti paneigti šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aptariamos ir proporcingos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygų. Nuteistojo A. T. sutuoktinei turint galimybę žalos atlyginimo jai klausimą spręsti civilinio proceso tvarka, nekonfiskavus aptariamo automobilio ir taip prioritetą suteikiant išimtinai nuteistojo ir jo šeimos narių interesams, būtų pažeistos baudžiamajame įstatyme nurodytos ir šiuo konkrečiu atveju jį visiškai atitinkančios sąlygos siekti priemonių, padedančių įgyvendinti bausmės paskirtį, pritaikymo.

7.22.                      Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nuteistųjų tėvui N. T. priklausantis automobilis „Audi A4“, kuris buvo tiesiogiai panaudotas kontrabandai daryti, nebuvo konfiskuotas, tačiau tai nepaneigia išvados dėl teisėtai ir pagrįstai taikyto automobilio „Lexus LX 570“ konfiskavimo – BK 72 straipsnyje galimybė taikyti analogiją, net ir toje pačioje baudžiamojoje byloje sprendžiant dėl atskirų turto konfiskavimo atvejų, neįtvirtinta. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvus, dėl kurių nuteistųjų tėvo N. T. automobilis „Audi A4“ nebuvo konfiskuotas. Tiesioginės analogiško pobūdžio sąsajos tarp teismo motyvacijos nekonfiskuoti N. T. automobilio „Audi A4“ ir sprendimo konfiskuoti nuteistojo A. T. automobilį „Lexus LX 570“ dėl byloje nustatytų skirtingų šio turto konfiskavimo pagrindų ir sąlygų nėra galimos.

7.23.                      Atsakant į nuteistojo A. T. gynėjo kasacinio skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų, lėmusių byloje netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą ir paneigtą nekaltumo prezumpciją, visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodyta, jog, aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonių, sąrašas. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje                          Nr. 2K-7-628/2020). Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1073/2018). Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

7.24.                      Šioje byloje skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai išvadas dėl nuteistojo A. T. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės pagrindė tinkamu, įstatyme nustatytas taisykles atitinkančiu išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, taip pat išdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus. Kasatoriaus nesutikimas su teismų atliktu bylos duomenų vertinimu, kitaip, kasatoriui palankia prasme, interpretuojant bylos įrodymų turinį, nesudaro pagrindo išvadai apie skundžiamus nuosprendžius priėmusių teismų padarytus esminius BPK pažeidimus, lėmusius netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, paneigtą A. T. nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principo nesilaikymą.

7.25.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados apie nuteistojo A. T. dalyvavimą padarant nusikaltimus ir jo vaidmenį yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų – tarnybinių pranešimų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų, kratos automobilyje „Lexus LX 570“ protokolo, daiktų, rastų šiame automobilyje, apžiūros protokolo, liudytojo K. L. ir procesinius veiksmus byloje atlikusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymų – analize.

7.26.                      Nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde išdėstytais teiginiais apie skundžiamus nuosprendžius priėmusių teismų nepagrįstą nesivadovavimą nuteistojo A. T. ir kitų nuteistųjų parodymais. Skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai, pasisakydami dėl nuteistojo A. T. ir kitų nuteistųjų gynybinių versijų, palankių nuteistajam A. T., pagrįstumo, sugretino visų nuteistųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, juos lygindami ne tik tarpusavyje, bet ir vertindami jų atitiktį byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias patvirtina BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantys įrodymai.

7.27.                      Teismai pagrįstai nusprendė, kad nuteistojo A. T. gynybinė versija, jog jam nebuvo žinoma apie nusikalstamas veikas, jog jis 2018 m. rugpjūčio 17 d. įvykio metu su kitais nuteistaisiais buvo tik atsitiktinai, nepasitvirtino. Atitinkamai jo ir M. B. pirmosios instancijos teisme iškelta versija apie jų bendro verslo galimybes ir aukso dirbinių pardavimą Lietuvoje padedant M. B. apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažinta siekiu padėti išvengti nuteistajam A. T. baudžiamosios atsakomybės ir kokiu nors būdu pagrįsti jo vykimo į Lietuvą tikslą. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis apie valstybės sienos kirtimą, išklotines, slapto sekimo protokolą, ikiteisminio tyrimo pareigūno F. S. parodymus ir N. T. ir M. B. 2018 m. rugpjūčio 17 d. prieš išvykimą iš Latvijos į Lietuvą užfiksuoto pokalbio telefonu turinį, pažymėjo, kad jo metu klausimas dėl nuteistojo A. T. vykimo į Lietuvos Respubliką kitu metu nebuvo keliamas, taigi sprendimas kartu vykti su nuteistuoju A. T. nebuvo atsitiktinis. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad į Lietuvos Respubliką visi nuteistieji išvyko tą pačią dieną.

7.28.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai įvertino aplinkybę, susijusią su nuteistojo A. T. veiksmais jam vykstant paskui D. M. automobilį. Teismas išanalizavo visus šiai aplinkybei nustatyti, – tai turi reikšmės nuteistojo A. T. veiksmams kvalifikuoti ir jo, kaip bendrininko, vaidmeniui nustatyti, – svarbius bylos duomenis: tarnybinį pranešimą dėl duomenų analizės apie valstybės sienų kirtimą, išklotines, slapto sekimo protokolą, iš kurių matyti, kad nuteistiesiems vykstant iš Latvijos į Lietuvą pirmas kitų nuteistųjų priekyje automobiliu vyko M. B., dėl to, teismo vertinimu, nebuvo būtinybės nuteistiesiems A. T. ir N. T. važiuoti D. M. vairuojamo automobilio priekyje, taip pat tarnybinį pranešimą dėl atliktos analizės ikiteisminio tyrimo medžiagoje, pagal kurį M. B. naudoto telefono paskutinis kontaktas Latvijoje buvo 2018 m. rugpjūčio 17 d. apie 16.06 val.

7.29.                      Išanalizavęs pirmiau nurodytus duomenis, teismas nustatė, kad nuteistieji N. T. ir A. T. ne visą kelią iš Latvijos į Lietuvą vyko paskui D. M. vairuojamą automobilį 4 km atstumu – atstumas tarp jų buvo ir mažesnis, taip pat kad M. B. iš Latvijos išvyko tuo pačiu metu kaip ir kiti nuteistieji, todėl N. T. turėjo visas galimybes vykti per Latvijos ir Lietuvos valstybių sieną kartu su juo, dėl to N. T. pasirinkimas vykti į Lietuvą su A. T. nebuvo atsitiktinis – tai buvo tikslingas veiksmas siekiant N. T. ne tik išvengti važiavimo per valstybės sieną automobiliu, kuriame buvo gabenamos narkotinės medžiagos, bet ir siekiant užtikrinti saugų narkotinės medžiagos gabenimą į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną.

7.30.                      Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, išsamiai aptarė ir kaip faktą, patvirtinantį nuteistojo A. T. vykimą į Latvijos Respubliką dėl kontrabandos, įvertino fiksuotą telefoninį pokalbį, susijusį su A. T. mobiliojo telefono kortelės pakeitimu ir patarimu nevažinėti („nesitrinti“) Latvijoje automobiliu su nelatviškais valstybiniais numeriais.

7.31.                      Nuteistojo A. T. veiksmus kartu su N. T. palydint ir stebint aplinką, kai D. M. paslėpė ir miško masyve slėptuvėje laikė narkotinę medžiagą karfentanilį, jo veiksmus kartu su N. T. stebint aplinką ir užtikrinant D. M. saugumą jai iš slėptuvės paimant narkotines medžiagas ir A. T. veiksmus kartu su N. T. gabenant automobilyje narkotines medžiagas iki M. B. namų ir po to kelyje Vilnius–Marijampolė teismai taip pat pagrįstai vertino kaip jo kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus patvirtinančius duomenis. Kasatoriaus nesutikimas su teismų atliktu atskirų įrodymų, pvz., pokalbio (jo metu, kai A. T. ir N. T. buvo degalinėje, N. T., kalbėdamas telefonu su D. M., jai nurodė, kad jos lauks prie automobilio, ir fone pasigirdo balsas, sakantis ,,džyp“) įrašo, vertinimu nėra pagrindas daryti išvadas dėl skundžiamuose nuosprendžiuose padarytų esminių BPK pažeidimų.

7.32.                      Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam A. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų palikęs nepakeistą, padarė pagrįstą išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtino nuteistojo A. T. ir kitų nuteistųjų parodymų.

7.33.                      Vienais iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo A. T. kaltę dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, teismai pagrįstai pripažino slapto sekimo metu gautus duomenis, užfiksuotus 2018 m. rugpjūčio 17 d. tarnybiniame pranešime dėl tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir 2018 m. spalio 9 d. slapto sekimo protokole, taip pat atsižvelgė į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialiųjų užduočių valdybos pažymą dėl slapto sekimo Nr. 38-S-9295 ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, apklaustų kaip liudytojų, liudytojo K. L. parodymus.

7.34.                      Pažymėtina, kad nors, remiantis apeliacinės instancijos teisme gautu Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštu, slaptą sekimą atlikusių pareigūnų apklausa apeliacinės instancijos teisme negalėjo būti atlikta, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo papildomai apklaustas liudytojas F. S. Aptariamų kasatoriaus argumentų kontekste pabrėžtina, kad pagal teismų praktiką įrodomąją reikšmę turi ir tiesioginiai, ir netiesioginiai įrodymai, nė vieni iš jų neturi pranašumo ir apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas abiejomis įrodymų grupėmis. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje surinktų duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė bylą sprendžiančio teisėjo ar teismo, kurio žinioje yra byla, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ar konkrečių išvadų formulavimo teismui nėra privalomos. Proceso dalyvio atliktas subjektyvaus pobūdžio byloje surinktų duomenų vertinimas taip pat nėra pagrindas daryti išvadą apie skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą.

7.35.                      Apibendrinant darytina išvada, kad skundžiamus nuosprendžius priėmę teismai pagrįstai pripažino nuteistąjį A. T. padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 3  dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytus nusikaltimus, išsamiai išanalizavo ir aptarė jų teisinį kvalifikavimą, požymius, nuteistojo A. T. vaidmenį juos padarant ir kitas reikšmingas aplinkybes. Bylą nagrinėjant teisme buvo atliktas išsamus, įvairiapusis ir nešališkas įrodymų tyrimas ir vertinimas, aptartos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimas nuteistąjį A. T. pripažinti kaltu ir jam paskirti galutinę aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę ir taikyti BK 72 straipsnyje nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Lexus LX 570“ konfiskavimą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8.       Nuteistojo N. T. gynėjo advokato V. Dziegoraičio ir nuteistojo A. T. gynėjo advokato R. Drakšo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo N. T. gynėjo kasacinio skundo argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

9.       ?Nuteistojo N. T. gynėjo kasacinis skundas paduotas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo jo ginamajam. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, esant sąlygoms ir pagrindams taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šių nuostatų jo ginamajam nepritaikė ir tai lėmė neteisingos bausmės jam paskyrimą. Pažymėtina, kad, nors kasatorius skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš skundo argumentų visumos matyti, jog iš esmės prašoma BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikyti tik dėl jo ginamajam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės.

10.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismo teisė motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, nei nurodyta konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, išplaukia iš pamatinių Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principų. Kita vertus, konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismas turi pareigą švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo institutą taikyti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti nukentėjusio asmens, visuomenės ir valstybės interesai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

11.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nurodyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota nusikalstama veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-209-222/2018, 2K-281-942/2018, 2K-132-942/2021). Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų pagrindu bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-21-719/2020, 2K-169-458/2020).

12.       Pažymėtina, kad pirmiau nurodytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, 2K-119-689/2020, 2K-169-458/2020, 2K-201-788/2021, 2K-233-976/2021). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-64-303/2018, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020, 2K-132-942/2021, 2K-233-976/2021).

13.       Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-281-942/2018, 2K-169-458/2020). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė, kurios vertinimas sudarytų prielaidas daryti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018).

14.       Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje į asmens sveikatos būklę, šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, ir kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teisme turi būti nustatytos išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodytų, kad padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2011, 2K-150/2014, 2K-419-746/2015, 2K-281-942/2018).

15.       Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam N. T. buvo analizuojama ir vertinama visuma aplinkybių, susijusių tiek su nuteistojo N. T. padaryto nusikaltimo, tiek su jo asmenybės pavojingumu.

16.       Vertinant nuteistojo N. T. padarytos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos pavojingumą BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste, pažymėtina, kad: tai labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), padarytas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 1 dalis), apėmęs dviejų valstybių teritoriją; nusikaltimas baigtas, iš anksto suplanuotas, tęstinis; padarytas bendrininkų grupe ir N. T. vaidmuo jį padarant buvo pagrindinis, jo iniciatyva į nusikalstamos veikos padarymą buvo įtraukti M. B. ir D. M., o vėliau – ir A. T.; disponuota narkotine ir psichotropine medžiagomis, be kita ko, ir itin pavojinga narkotine medžiaga – karfentaniliu; bendras disponuoto karfentanilio kiekis – 0,894179 g – daug kartų viršija teisės aktais nustatytą jo labai didelio kiekio ribą – 0,018 g; narkotinė ir psichotropinė medžiagos nebuvo išplatintos tik dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų. Taigi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo N. T. padaryto nusikaltimo pavojingumas buvo ne mažesnis, o, priešingai, netgi didesnis už tokio pobūdžio nusikaltimų pavojingumą kitose bylose. 

17.       Dėl nuteistojo N. T. asmenybės vertinimo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, išskyrus tai, jog nuteistasis apibūdinamas iš esmės teigiamai, Lietuvoje administracine tvarka nebaustas, prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei nuoširdžiai gailisi nusikaltęs ir tai pripažinta jo atsakomybę švelninančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, byloje kokių nors aplinkybių, rodančių mažesnį N. T. asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis pagal amžių yra susiformavusi asmenybė, be to, padarytų nusikaltimų pobūdis ir aplinkybės nesuteikia pagrindo teigti, kad šios veikos buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemtos jaunatviško maksimalizmo ar gyvenimiškos patirties trūkumo ir (ar) susiklosčiusių aplinkybių. Tai, kad nuteistasis serga įvairiomis ligomis, yra nejauno amžiaus ir pan., kaip minėta, savaime nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – į tai atsižvelgiama skiriant bausmę. Sprendžiant klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, įtakos neturi ir tai, kad Latvijos Respublikoje už tapačią nusikalstamą veiką yra nustatyta švelnesnė bausmė. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo asmenybė yra tokia išimtinė, kad dėl jos straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui.  

18.       Atsižvelgama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam N. T. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo taikytos pagrįstai. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste pažymėtina tai, kad nuteistajam N. T. už jo padarytą BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą tyčinį labai sunkų nusikaltimą teismai, įvertinę BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, paskyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, artimą šio BK straipsnio sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bausmės parinkimo ir skyrimo, kaip ir kaltės, klausimą teismas sprendžia individualiai dėl kiekvieno asmens, todėl tai, jog nuteistajai D. M. buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šios nuostatos turi būti taikomos ir nuteistajam N. T. 

Dėl nuteistojo A. T. gynėjo kasacinio skundo argumentų

Dėl BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatų ir principo in dubio pro reo laikymosi

19.       Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jo ginamąjį kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių nuostatų ir in dubio pro reo principo.

20.       Pirmiausia šių kasatoriaus skundo argumentų kontekste pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-7-386-746/2015,                    2K-7-70-895/2018). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374-489/2015, 2K-7-386-746/2015, 2K-339-719/2018,                            2K-213-942/2019, 2K-52-942/2020). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismas kasatoriaus skundo teiginius, susijusius su faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų analize, pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų išvadų dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ginčijimu, taip netiesiogiai kreipiantis į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo ir vertinimo, nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

21.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas privalo savo išvadas grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas, o kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai tik tuomet, kai išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes jų neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

22.       Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018, 2K-15-976/2021). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kartu pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesni ir reikalaujantys daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados iš esmės grindžiamos netiesioginiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-571-976/2015, 2K-103-976/2016, 2K-275-976/2017, 2K-264-976/2019, 2K-15-976/2021).

23.       Pažymėtina, kad įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                                   Nr. 2K-175-696/2017, 2K-99-895/2019, 2K-264-976/2019).

24.       Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo A. T. kaltės padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytus nusikaltimus, išnagrinėjo visas su nuteistojo A. T. padarytais nusikaltimais susijusias bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį A. T. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo A. T. padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – jį teisinančius – įrodymus.

25.       Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir pašalinti byloje kilusias abejones dėl to, ar iš tos vietos, į kurią kasatoriaus ginamasis atvežė brolį, tikrai buvo galima matyti D. M. veiksmus, taip pat prieštaravimus tarp liudytojo F. S., surašiusio tarnybinį pranešimą dėl tyrimo metu nustatytų aplinkybių, parodymų ir slapto sekimo protokole nurodytų aplinkybių, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir, be kita ko, apklausė pirmiau nurodytą liudytoją. 

26.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojo F. S. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, taip pat jo pateiktas schemas su nurodytais atstumais nuo Fabriko gatvės Lentvaryje, kur, pagal jo parodymus, įvykio metu buvo nuteistieji N. ir A. T., iki tos vietos, kur nuteistoji D. M. iš slėptuvės paėmė narkotines medžiagas, ir F. S. įvykio dieną surašytą tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad nuteistojo A. T. vairuojamas automobilis sustojo Fabriko gatvėje, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad nėra pagrindo nesivadovauti liudytojo F. S. parodymais, jog Lentvario gatvės nurodymas slapto sekimo protokole ir pažymoje dėl slapto sekimo yra klaida, nes iš tikrųjų nuteistoji D. M. narkotines medžiagas nuteistajam N. T. perdavė Fabriko gatvėje Lentvaryje. Kartu apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad liudytojo F. S. parodymų dalį, jog kitą dieną po slapto sekimo jis buvo atvykęs į įvykio vietą, jam buvo nurodytos tikslios vietos, kur 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo nuteistieji N. ir A. T., D. M., patvirtina ir byloje esantis 2018 m. rugpjūčio 18 d. apžiūros protokolas. Kitų duomenų, kurie leistų abejoti liudytojo F. S. parodymų ir jo surašyto tarnybinio pranešimo teisingumu, byloje nėra.

27.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistųjų parodymus ir palyginęs juos su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, byloje esančiais įrodymais, pagrįstai nesutiko su nuteistųjų keliama versija, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. įvykių metu nuteistasis A. T. ten buvo tik atsitiktinai, apie narkotinių medžiagų gabenimą bei disponavimą jomis nieko nežinojo ir su šiomis nusikalstamomis veikomis nėra susijęs, o nuteistųjų A. T. ir M. B. parodymus apie jų bendro verslo galimybes, aukso dirbinių pardavimą Lietuvoje, įvertino kaip siekį padėti išvengti A. T. baudžiamosios atsakomybės ir kokiu nors būdu pagrįsti jo vykimo į Lietuvą tikslą.

28.       Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarnybinį pranešimą, slapto sekimo protokolą ir pažymą dėl slapto sekimo, palyginęs jų turinį su nuteistųjų D. M., N. T. ir A. T. parodymais, apeliacinės instancijos teisme duotus liudytojo F. S. parodymus, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad šiuose procesiniuose dokumentuose nurodyta įvykių eiga ir nuteistųjų veiksmai yra užfiksuoti teisingai – pažymoje dėl slapto sekimo ir slapto sekimo protokole esantys netikslumai, susiję su klaidingu Lentvario gatvės, o ne Fabriko gatvės nurodymu, buvo pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir nesudaro pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai bei jų pagrindu priimti procesiniai dokumentai yra neteisėti ir jais pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis priimdamas nuteistajam A. T. nepalankų apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste taip pat pažymėtina, kad slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu gauti duomenys bylą nagrinėjant teisme buvo patikrinti BPK nurodytais veiksmais – juos fiksavęs pareigūnas F. S. buvo apklaustas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, byloje buvo gautas Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas dėl šių duomenų fiksavimo, paaiškinantis duomenų fiksavimo tvarką ir patvirtintis šių duomenų gavimo teisėtumą bei jų patikimumą, o slapto sekimo metu gauti duomenys, kai buvo vertinami, buvo analizuojami ir lyginami kitų bylos duomenų kontekste. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad slapto sekimo protokolą surašo ir pasirašo prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, neatlikęs paties slapto sekimo. Pareigūnas, atlikęs slaptą sekimą, paties slapto sekimo protokolo nesurašo ir nepasirašo (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 3 d. Nr. I-114 patvirtintų Rekomendacijų dėl anonimiškumo ir dalinio anonimiškumo nukentėjusiajam ar liudytojui suteikimo ir šio sprendimo procesinio įforminimo 51 punktas). Taigi tai, kad tarnybinį pranešimą dėl tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir slapto sekimo protokolą surašė ne tiesiogiai patys slaptą sekimą atlikę pareigūnai, savaime neleidžia daryti išvados dėl jų, kaip įrodymų, nepatikimumo.

29.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami nuteistąjį A. T. kaltu padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) nurodytus nusikaltimus, priešingai nei nurodo kasatorius, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino nepažeisdami in dubio pro reo principo. 

Dėl BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatų taikymo

30.       Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami jo ginamąjį jo padarytų nusikaltimų bandravykdžiu, o ne padėjėju, netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas. Anot kasatoriaus, pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes jo ginamojo veiksmai atitinka padėjėjo, o ne vykdytojo požymius.

31.       Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.

32.       Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (bendra tyčia, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar kitais asmenimis, ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-599-976/2015, 2K-7-70-895/2018, 2K-345-511/2018, 2K-278-303/2020). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką.

33.       Pažymėtina, kad susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                                        Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011, 2K-599-976/2015). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-339/2010,                             2K-10/2012, 2K-599-976/2015, 2K-7-70-895/2018). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009,                        2K-229-628/2020, 2K-278-303/2020).??? ???

34.       Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Teismų praktikoje konstatuota, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-53-222/2017,                              2K-345-511/2018, 2K-144-693/2019). Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2014, 2K-403-648/2016, 2K-345-511/2018). Taigi padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                            Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-144-693/2019).

35.       Kasatoriaus argumentų, susijusių su jo ginamojo veiksmų, kaip narkotinės medžiagos karfentanilio kontrabandos (BK 199 straipsnio 3 dalis (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija)) bendravykdžio, kvalifikavimu, kontekste pirmiausia pažymėtina, kad teismų praktikoje, pvz., prekybos žmonėmis bylose gabenimu pripažįstamas ne tik asmenų vežimas automobiliu ar kita transporto priemone, bet ir tokių gabenamų asmenų lydėjimas traukiniu, lėktuvu ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-699/2018), o kontrabanda gabenamos narkotinės (psichotropinės) medžiagos lydėjimas ir kontroliavimas pripažįstami vykdytojo veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).???

36.       Iš baudžiamojoje byloje nustatytų narkotinės medžiagos karfentanilio kontrabandos aplinkybių matyti, kad, nuteistiesiems vykstant iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, pirmas kitų nuteistųjų priekyje automobiliu vyko M. B., o nuteistasis A. T. kartu su nuteistuoju N. T. važiavo paskui nuteistąją D. M., gabenančią narkotines medžiagas, taip iš esmės lydėdami ir kontroliuodami ją ir gabenamą narkotinę medžiagą, kartu kirto Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sieną ir toliau Lietuvos teritorijoje veikė pagal bendrą nuteistųjų sutarimą. Nuteistieji gabenti narkotinę medžiagą kontrabandos būdu iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją ruošėsi iš anksto, laikėsi konspiracijos. Nuteistasis A. T. veikė pagal bendrai sutartą nusikaltimo padarymo planą, suvokdamas, kad kartu su kitais nuteistaisiais dalyvauja darant narkotinės medžiagos karfentanilio kontrabandą, ir siekdamas bendro rezultato – saugaus šios medžiagos pergabenimo kontrabandos būdu iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją toliau platinti, suprato ir žinojo savo vaidmenį, bendrais bruožais suvokė per valstybės sieną gabenamos narkotinės medžiagos didelį kiekį. Turint galvoje visą nusikaltimų padarymo kontekstą, pažymėtina, kad sklandus narkotinės medžiagos pergabenimas iš vienos valstybės į kitą buvo įmanomas tik su tuo susijusiems asmenims suderinus veiksmus. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų N. ir A. T. vykimas kartu buvo tikslingas veiksmas, siekiant nuteistajam N. T. ne tik išvengti važiavimo per valstybės sieną automobiliu, kuriame buvo gabenama narkotinė medžiaga, bet taip pat siekiant užtikrinti saugų narkotinės medžiagos gabenimą į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną ir nuteistajam A. T. veikiant kaip bendravykdžiui. 

37.       Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su jo ginamojo veiksmų, kaip bendravykdžio laikant ir gabenant narkotinę medžiagą (BK 260 straipsnio 2 dalis), kvalifikavimu, atitinkamai pažymėtina, kad pagal teismų praktiką neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas yra šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162/2011,                       2K-421/2012, 2K-228-511/2017). Narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymo veikai inkriminuoti įtakos neturi tai, kad neteisėtai laikytos medžiagos kaltininkui nepriklausė, jei nustatyta, kad jis suvokė, jog jo turimos medžiagos yra psichotropinės ir (ar) narkotinės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2008, 2K-228-511/2017). Šių medžiagų neteisėto laikymo veiką kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnį nėra svarbūs argumentai, kad kaltininkas pats jų negamino, kad jam nėra inkriminuotas neteisėtas šių medžiagų įgijimas (pagal BK 260 straipsnį tai yra alternatyvūs byloje įrodinėtini nusikalstamos veikos požymiai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228-511/2017).

38.       Iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad: disponuoti narkotine medžiaga buvo bendras nuteistųjų N. T., D. M. ir A. T. sutarimas ir nuteistasis A. T. žinojo apie nuteistojo N. T. turimą narkotinę medžiagą turint tikslą ją platinti; nuteistasis A. T. matė, kur narkotinė medžiaga slepiama, ir žinojo, kur ji laikoma; nuteistasis A. T. šią medžiagą gabeno nuo Fabriko gatvės Lentvario mieste iki nuteistojo M. B. namo Trakų r., (duomenys neskelbtini), ir vėliau gabeno iš ten, kol kelio Vilnius–Marijampolė 32 km buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tai, kad narkotinė medžiaga nuo nuteistojo M. B. namų buvo gabenama su nuteistuoju A. T. kartu važiavusio kito nuteistojo – N. T. – kojinėje, įtakos veikos kvalifikavimui neturi, nes nuteistasis N. T. su kojinėje paslėpta narkotine medžiaga važiavo nuteistojo A. T. vairuojamu automobiliu „Lexus LX 570“, t. y. buvo jame, nuteistasis A. T., kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, apie narkotinės medžiagos gabenimą žinojo ir suprato, kad ją gabena, bendrais bruožais suvokė gabenamą jos didelį kiekį, o narkotinės medžiagos slėpimas kojinėje šiuo atveju tebuvo jos paslėpimo – ne gabenimo – būdas siekiant apsunkinti jos radimą. Taigi, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad narkotinė medžiaga karfentanilis Lietuvos teritorijoje buvo gabenama nuteistojo A. T. vairuojamu automobiliu „Lexus LX 570“ ir kad nuteistasis šiuo atveju taip pat veikė kaip bendravykdis, nekelia abejonių.

39.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. T. atlikti veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus vykdytojo veiksmus. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami nuteistąjį A. T. BK 260 straipsnio 2 dalies, 199 straipsnio 3 dalies (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo redakcija) bendravykdžiu, tinkamai taikė BK 24 straipsnio 3, 6 dalių nuostatas.  

Dėl BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

40.       Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai ir nemotyvuotai jo ginamojo automobilį „Lexus LX 570“ pripažino nusikaltimo padarymo priemone ir jį konfiskavo.

40.1.                      Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismų praktikoje nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis pripažįstami įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas arba palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemonė gali būti ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad sudarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-463/2011, 2K-205-628/2018). Taigi nusikaltimo priemonėmis pripažįstami daiktai, kurie sudaro sąlygas arba palengvina tokios veikos padarymą. Teismas, spręsdamas, ar daiktas (turtas) laikytinas nusikalstamos veikos priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti. 

40.2.                      Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pirmiausia pažymėtina, kad iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų dėl nuteistojo A. T. automobilio konfiskavimo matyti, jog nuteistojo A. T. automobilis „Lexus LX 570“ buvo konfiskuotas ne kaip BK 199 straipsnio 3 dalyje, o kaip BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo priemonė, t. y. ne kaip narkotinės medžiagos karfentanilio kontrabandos per Lietuvos valstybės sieną, o kaip neteisėto narkotinės medžiagos karfentanilio gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė. 

40.3.                      Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad: kai nuteistoji D. M. 2018 m. rugpjūčio 17 d. Lentvario mieste, Fabriko gatvėje, didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio perdavė toliau neteisėtai gabenti nuteistajam N. T., ši narkotinė medžiaga nuteistojo A. T. vairuojamo jam priklausančio automobilio „Lexus LX 570“ salone buvo neteisėtai gabenama iki nuteistojo M. B. namo Trakų r., (duomenys neskelbtini), jame nuteistieji A. T., N. T. ir M. B. aptarė tolesnį nusikalstamos veikos vykdymą; vėliau, tą pačią dieną, tęsdami bendrą sumanymą, nuteistasis N. T. su nuteistuoju A. T. šią narkotinę medžiagą iš nuteistojo M. B. namo Trakų r., (duomenys neskelbtini), gabeno tuo pačiu automobiliu „Lexus LX 570“, kol kelio Vilnius–Marijampolė 32 km buvo sulaikyti policijos pareigūnų, šie nuteistojo N. T. kratos metu jo kojinėje rado ir paėmė pirmiau nurodytą didelį kiekį narkotinės medžiagos karfentanilio.

40.4.                      Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, nekyla abejonių ir yra akivaizdu, kad nuteistojo A. T. automobilis „Lexus LX 570“ palengvino nusikaltimo padarymą, t. y. narkotinės medžiagos karfentanilio neteisėtą gabenimą Lietuvos teritorijoje nemažais atstumais iš vienos vietovės į kitą, turint tikslą ją platinti. Aplinkybė, kad ir be šio automobilio buvo galima padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, nesudaro pagrindo netaikyti jo konfiskavimo, nes, kaip minėta, automobilis „Lexus LX 570“ palengvino pirmiau nurodyto nusikaltimo padarymą, t. y. galimybę gabenti narkotinę medžiagą Lietuvos teritorijoje nemažais atstumais iš vienos vietovės į kitą, turint tikslą ją platinti. Tai, kad narkotinė medžiaga buvo rasta ne paslėpta kažkur pačiame automobilyje, o jame su nuteistuoju A. T. kartu važiuojančio kito nuteistojo – N. T. – kojinėje, priešingai nei tvirtina kasatorius, įtakos BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatoms taikyti šiuo atveju neturi, nes, kaip minėta, nuteistasis N. T. su kojinėje paslėpta narkotine medžiaga važiavo nuteistojo A. T. vairuojamu automobiliu „Lexus LX 570“, t. y. buvo jame, nuteistasis A. T., kaip nusikalstamos veikos bendrininkas, apie narkotinės medžiagos gabenimą žinojo ir suprato, kad ją gabena, o narkotinės medžiagos slėpimas kojinėje šiuo atveju tebuvo jos paslėpimo – ne gabenimo – būdas siekiant apsunkinti jos radimą. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad automobilio, kaip BK 260 straipsnyje nurodyto nusikaltimo priemonės, konfiskavimas kasacinės instancijos teismo praktikoje buvo pripažintas pagrįstu ir tais atvejais, kai juo iš vienos vietovės į kitą buvo gabenami svorio prasme nedideli paketai, pavyzdžiui, plastikinis maišelis su 49,626 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 21,637 g narkotinės medžiagos kokaino (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2011), du nedideli paketai psichotropinės medžiagos – metamfetamino – miltelių, kurių svoris atitinkamai buvo 17,2093 g ir 9,9358 g, juose atitinkamai buvo 4,1302 g (24 proc.) ir 1,7288 g (17,44 proc.) gryno metamfetamino (skaičiuojant bazės pavidalu), ir nedidelis paketas narkotinės medžiagos – heroino (diacetilmorfino) – miltelių, kurių svoris buvo 1,8100 g, juose buvo 0,3708 g (20,6 proc.) gryno heroino (diacetilmorfino) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2014), taigi tai, jog svorio prasme buvo gabentas nedidelis kiekis narkotinės medžiagos, savaime taip pat nesuteikia pagrindo automobilio, kuriuo neteisėtai buvo gabenta narkotinė medžiaga, nepripažinti šio nusikaltimo priemone. 

40.5.                      Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste taip pat pažymėtina, kad kasatorius teisus teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistojo A. T. automobilio konfiskavimo, neanalizavo automobilio panaudojimo reikšmės nusikalstamai veikai realizuoti, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė ir taip ištaisė pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumą. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, jog teismas neišdėstė baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimo motyvų, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-463/2011, 2K-47/2014).

41.       Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad jo ginamojo automobilio konfiskavimas taip pat yra ir neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė.

41.1.                      BK 260 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektas – teisės aktais nustatyta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos tvarka ir visuomenės sveikata, kuriai kyla pavojus pažeidus šią tvarką. Žmogaus sveikata yra viena svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šią vertybę, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų turint tikslą jas platinti BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatė baudžiamąją atsakomybę, nurodydamas, kad už šį nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų turint tikslą jas platinti, siekė užkirsti kelią narkotinių ar psichotropinių medžiagų, keliančių didelį pavojų kitų žmonių sveikatai, galimam platinimui.

41.2.                      Pažymėtina, kad nors baudžiamojo poveikio priemonės savo esme ir turiniu yra labai panašios į bausmes, tačiau nėra tapačios joms, nes yra skirtingi jų skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo apimtys, teisiniai jų nevykdymo padariniai ir pan. Baudžiamojo poveikio priemonės – tai viena iš valstybės nustatytos reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką formų, turinčių padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-699/2018, 2K-183-942/2018,                      2K-67-942/2019). Taigi, nors nusikalstamai veikai daryti naudojamo turto konfiskavimas turi nubaudimo elementų, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas nereiškia dvigubo nubaudimo, nedubliuoja kaltininkui paskirtos bausmės.

41.3.                      Baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, tačiau tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2019). Vertinant taikyto turto konfiskavimo proporcingumą atsižvelgiama į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteisto asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-39-495/2020, 2K-288-788/2020).?????? Paskirtos bausmės rūšis ir dydis taip pat yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-53-1073/2019, 2K-143-976/2019). Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinamos kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-53-1073/2019, 2K-143-976/2019).

41.4.                      Nuteistasis A. T. už BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto sunkaus tyčinio nusikaltimo, kurio priemone pripažintas jo konfiskuotas automobilis, padarymą (neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu itin pavojingos narkotinės medžiagos karfentanilio) nubaustas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, t. y. bausme, lygia šio BK straipsnio sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo minimumui. Konfiskuotas automobilis buvo svarbus padarant pirmiau nurodytą veiką, nes, kaip minėta, palengvino galimybę gabenti narkotinę medžiagą Lietuvos teritorijoje nemažais atstumais iš vienos vietovės į kitą, turint tikslą ją platinti. Tai, kad narkotinė medžiaga nebuvo išplatinta, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl automobilio konfiskavimo, nes tai nebuvo padaryta tik dėl policijos pareigūnų veiksmų, o tai, kad konfiskuotinas automobilis yra brangus (didelės vertės), savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad jo konfiskavimas yra neadekvati (neproporcinga) priemonė, nes paprastai nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausančios (visiškai ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise) nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimas nesiejamas su konfiskuotino turto verte, todėl teismo sprendimas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo negali priklausyti nuo jos vertės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje                                        Nr. 2K-186-942/2018)???. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad jo ginamojo automobilio konfiskavimas šiuo atveju yra neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė.  

42.       Kasatorius skunde taip pat teigia, kad konfiskavus jo ginamojo automobilį buvo nepagrįstai suvaržytos jo ginamojo sutuoktinės, nesusijusios su nusikalstamomis veikomis, nuosavybės teisės. Kasatorius nurodo, kad automobilis yra šeimos turtas, įsigytas kartu abiejų sutuoktinių lėšomis, todėl jį konfiskavus buvo tiesiogiai apribota jo ginamojo sutuoktinės nuosavybės teisė į teisėtai įgytą turtą. Be to, pasak kasatoriaus, sutuoktinis ir tretieji asmenys, kurie nežinojo apie jų turto panaudojimą nusikalstamai veikai, tarpusavyje nesiskiria.

42.1.                      Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 4 dalį (pagal šiuo metu galiojančią BK 72 straipsnio redakciją – 4 dalies 1 punktą ar 5 dalį), todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-291-699/2016, 2K-205-628/2018).

42.2.                      Taigi, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, vien tai, kad automobilis „Lexus LX 570“ bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nuteistajam A. T. ir jo sutuoktinei, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju jis negalėjo būti konfiskuotas. Tai, kad nuteistojo A. T. sutuoktinei reikia lėšų šeimai išlaikyti dabar, o ne reikės kažkada ateityje, taip pat savaime nesuteikia teisinio pagrindo teigti, kad nuteistajam A. T. ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis automobilis negalėjo būti konfiskuotas.

43.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo A. T. automobilis „Lexus LX 570“ pagrįstai yra pripažintas BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo priemone ir, vadovaudajantis BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konfiskuotas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo N. T. gynėjo advokato Vytenio Dziegoraičio ir nuteistojo A. T. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                        Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė

                                                                        Aurelijus Gutauskas