Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-182-139/2015
Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00722-2011-4
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.7.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
civilinio ieškovo atstovui Janui Kovalčiukui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. ir jos gynėjo advokato Česlovo Petronio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria nuteistosios I. B. apeliacinis skundas atmestas.
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu I. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 dalies 3 punktą, laisvės apribojimu vieneriems metams. I. B. įpareigota nekeisti gyvenamosios vietos be bausmę vykdančios institucijos žinios ir būti namuose nuo 22 iki 6 val. Iš I. B. priteista 67 486 Lt (t. y. 19 545,30 Eur) žalos atlyginimo UAB ,,O“.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimo, prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
I. B. nuteista už tai, kad, dirbdama UAB „O“ lažybų punkte (duomenys neskelbtini), ir būdama pagal 2011 m. gegužės 9 d. visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį materialiai atsakinga už UAB „O“ jai perduotas materialines vertybes – pinigines lėšas, 2011 m. liepos 8 d., laikotarpiu nuo 10.42 iki 12.18 val., leido T. J. dalyvauti „BallLotto“ lošime, parduodama jam lažybų korteles jo statomoms lošime pinigų sumoms, įmušdama šias pinigų sumas į UAB „O“ lažybų punkto kasą, nors pinigų iš T. J. negavo; taip iššvaistė jai patikėtą didelės vertės svetimą UAB „O“ turtą – 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur).
Kasaciniu skundu nuteistoji I. B. ir jos gynėjas advokatas Česlovas Petronis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorių nuomone, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, be subjektyvių ir objektyvių požymių nustatymo, privaloma nustatyti fakultatyvų nusikalstamos veikos sudėties požymį – nusikalstamos veikos dalyką, kuris įvardijamas kaip didelės vertės svetimas turtas ar turtinė teisė, ir nustatyti to turto perdavimo I. B. ar teisėto buvimo pas ją faktą.
Teismai, anot kasatorių, nepaneigė jų pateiktos turto sampratos, kad lažybų kortelės nėra ir negali būti turtas BK 184 straipsnio prasme, nutartyje nepasisakė dėl svetimo turto patikėjimo I. B. fakto (kas, kokį turtą ir kokiomis aplinkybėmis perdavė) ir kartu nepaneigė argumentų, kad jokio turto, kurio iššvaistymu I. B. galėtų būti kaltinama, civilinis ieškovas jai neperdavė. Kasatorių teigimu, I. B. nuteista remiantis spėlionėmis ir prielaidomis.
Nuteistoji ir jos gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad turto iššvaistymas pažeidžia fizinio ar juridinio asmens – turto savininko nuosavybės teises, todėl šios nusikalstamos veikos dalyku gali būti daiktai ir kitas turtas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.38 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 16 dalį turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Bendrovės turtas, bet kuriuo atveju yra apskaitytas nustatytuose registruose, todėl spręsdami I. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą teismai, kasatorių nuomone, privalėjo vadovautis egzistuojančia turto samprata. Turtu laikoma tik tai, kuo savininkas (fizinis ar juridinis asmuo) gali naudotis, valdyti ir (arba) disponuoti. Kasos aparato kvitų, lažybų kortelių, patvirtinančių tik galimybę laimėti tam tikrą pinigų sumą, įstatymas ir teismų praktika neprilygina konkrečiai pinigų sumai (67 486,02 Lt, t. y. 19 545,30 Eur)), kurią klientas privalėjo įnešti, bet neįnešė ir neketino įnešti į bendrovės kasą, todėl tai, kasatorių nuomone, nėra turtas. Teismai nenustatė, kad nurodyta suma būtų apskaityta kokiuose nors apskaitos dokumentuose kaip darbdavio – civilinio ieškovo – nuosavybė, todėl, anot kasatorių, I. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, nepadarė.
Teismai, kasatorių nuomone, teisingai konstatavo, kad T. J. iš neteisėtai išduotų kvitų už 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur) jokios materialinės naudos neturėjo ir jokio turto iš civilinio ieškovo UAB „O“ negavo. Civilinio ieškovo UAB „O“ turtinė padėtis, iki kasos aparato čekių ir lažybų kortelių už 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur) išdavimo momento ir juos neteisėtai išdavus T. J., nepasikeitė, todėl, kasatorių teigimu, iššvaistymo nebuvo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad I. B. nebuvo perduota darbdavio turto už 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur), nes ji turėjo tik kelis litus kainuojančią kasos aparato popierinę juostelę, kurią neatsakingai panaudojo spausdindama kvitus ir lažybų korteles, o lažybų kortelės pateikimas nesukuria prievolės išmokėti joje nurodytos sumos ir ši kortelė yra nuosavybė asmens, kuris turi kasos kvitą (T. J.). Jeigu tai turtas, tuomet korteles reikėjo paimti iš T. J. ir grąžinti civiliniam ieškovui.
Nuteistoji ir jos gynėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas neįvykdė pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir surašyti motyvuotą nutartį, o tai yra esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 332 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių teigimu, padarė prieštaringas išvadas, nes nutartyje teisingai pasisakė, kad turtas – ne lažybų kortelės, ne kasos čekiai, bet už kortelę gauti pinigai, kurie turi būti dedami į kasos stalčių, tačiau toliau nutartyje nepagrįstai nurodė, kad I. B. iššvaistė didelės vertės turtą ir tas turtas yra lažybų kortelės, o ne pinigai. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė apeliantės teiginį, jog lažybų kortelės nedalyvauja apyvartoje arba jų apyvarta yra ribota. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad gavus kortelę ir už ją sumokėjus pinigus iš karto ją grąžinti lažybų tarpininkei ir atgauti pinigus jau neleidžiama, kad kortelės galioja labai trumpą laiką, kol vyksta statymo paskelbimas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, jog veikos kvalifikavimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti faktą, kad turtas buvo patikėtas arba kitu teisėtu pagrindu buvo pas I. B., šiurkščiai pažeidė BPK nuostatas. Anot kasatorių, turto iššvaistymas pagal BK 184 straipsnį, neapima negautų pajamų, nurodytų CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. I. B., kaip lažybų tarpininkės, funkcijos buvo ne saugoti esamą civilinio ieškovo turtą, kuris galėtų būti iššvaistymo dalykas, bet rinkti naujas pajamas, kurios nepriskirtinos prie galimo turto iššvaistymo. Be to, kasatorių teigimu, visas galimas iššvaistyti turtas yra civilinio ieškovo apskaitytas, tačiau teismai nenustatė, kad šį turtą I. B. būtų iššvaisčiusi.
Kasatoriai nurodo, kad lažybų kortelės nėra turtas, kuris pagal BK 184 straipsnio 2 dalį gali būti iššvaistytas, todėl I. B. nepadarė šioje normoje numatytos nusikalstamos veikos – be apmokėjimo išduotos lažybų kortelės visai neturėjo įtakos civilinio ieškovo turtui. Teismai deklaravo, tačiau nenustatė, kad civilinis ieškovas būtų patyręs konkrečius 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur) dydžio nuostolius, todėl civilinis ieškinys, kasatorių nuomone, tenkintas nepagrįstai. Jie mano, kad I. B. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, šie veiksmai gali būti vertinami ne pagal baudžiamąją, bet pagal drausminę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė precedentu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-10/2010, nes jame nebuvo keltas ir nagrinėtas nei vienas teisės taikymo klausimas, kuris keliamas šioje byloje.
Esminė teisės taikymo klaida, pasak kasatorių, yra teismo išvada, kad aiškinant turto sampratą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, turi būti taikomi ne įstatymai, bet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose“ pateikti išaiškinimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai, pasak kasatorių, nėra teisės šaltiniai ir teismai priimdami procesinį sprendimą privalo remtis įstatymu, o ne metodine medžiaga. Atsisakymas remtis įstatymais (BK 184 straipsniu, CK normomis, reglamentuojančiomis žalos sampratą ir dydį) yra esminis procesinis pažeidimas, dėl to turėtų būti panaikinta apeliacinės instancijos teismo nutartis.
Nuteistosios I. B. ir jos gynėjo advokato Česlovo Petronio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko
Nuteistoji I. B. dirbo UAB „O“ lažybų tarpininke ir šių pareigų bei sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pagrindu valdė darbdavio jai patikėtą turtą. Pagal bendrovėje nustatytą tvarką klientas, norintis dalyvauti loterijoje „BallLotto“, nurodo statomą sumą, ją sumoka lažybų tarpininkei, toji pinigus įneša į kasą ir išduoda klientui kasos čekį bei lažybų kortelę, kurioje nurodyta statoma suma bei galimas laimėjimas. Nuteistoji, pažeisdama šią tvarką, leido vienam asmeniui dalyvauti loterijoje neimdama iš jo pinigų, bet jo nurodytoms statomoms sumoms išduodama kasos čekius bei lažybų korteles. Taigi I. B. išdavė lošimo kortelių, kurių bendra statoma suma 67 486,02 Lt ( t. y. 19 545,30 Eur), tokius jos veiksmus teismai įvardijo kaip jai patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymą ir kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Apeliaciniame skunde nuteistoji neginčijo faktinių bylos aplinkybių, tačiau teigė, kad jos veiksmuose nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Pagrindinis nuteistosios argumentas, kuris kartojamas ir kasaciniame skunde, buvo tas, kad minėta pinigų suma nepateko civilinio ieškovo dispozicijon ir todėl negalėjo būti iššvaistyta. Pasak nuteistosios, kaltinime nurodyta pinigų suma negali būti laikoma ir lažybų bendrovės negautomis pajamomis, o pačios lažybų kortelės negali būti nusikaltimo dalykas, jų vertę sudaro ne tikėtina išlošti pinigų suma, o jų savikaina, kuri yra visiškai maža. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko su nuteistosios argumentais, o būtent tuo, kad ji grynųjų pinigų neiššvaistė, t. y. jų neperleido tretiesiems asmenims. Nesutikdamas su apeliantės pateiktu lažybų kortelių vertinimu, teismas konstatavo, kad lažybų kortelės buvo UAB „O“ nuosavybė, t. y. šios bendrovės turtas, kurio vertė tolygi ne tikėtinai išlošti pinigų sumai, o jų pardavimo kainai (statomai pinigų sumai). Teismas pripažino, kad šias korteles nuteistoji iššvaistė, nes neteisėtai, neatlygintinai jas perleido, padarydama turtinę žalą jų savininkui.
Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai iš dalies teisingi.
BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo turto iššvaistymo dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs svetimas turtas ar turtinė teisė. Taigi šio nusikaltimo dalyku gali būti tiek svetimas turtas, tiek svetima turtinė teisė.
Svetimas turtas – tai kaltininkui patikėti ar jo žinioje esantys jam nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan.
Svetima turtinė teisė – tai kaltininkui patikėta ar jo žinioje esanti savininko ar teisėto valdytojo daiktinė ar prievolinė teisė ar teisė, atsirandant iš intelektinės veiklos rezultatų.
Tiek turto, tiek turtinės teisės esminė savybė yra jų ekonominis turinys, kurį įmanoma išreikšti piniginiu ekvivalentu. Kai kuriais atvejais griežtos takoskyros tarp sąvokų „turtas“ ir „turtinė teisė“ nustatyti neįmanoma (pvz., nekilnojamasis turtas ir teisė į jį, banko sąskaitoje esantys pinigai ir reikalavimo teisė bankui, vertybinis popierius ir jo turėtojui priklausanti turtinė teisė ir t. t.).
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo argumentų, teismas pagal analogiją vagystės ir plėšimo bylose, kuriose nusikaltimo dalyku pripažįstami dokumentai, žymintys tam tikrą piniginę vertę, ir kurie suteikia teisę gauti turtą be juos pateikusio asmens tapatybės bei reikalavimo teisės turėjimo nustatymo (pvz., dovanų čekis), lažybų korteles prilygino tokiam dokumentui ir įvardijo jas kaip turtą. Tokie argumentai nėra visiškai tikslūs. Pagal Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo ir CK XXI skyriaus „Lošimas ir lažybos“ nuostatas lažybų kortelės pačios savaime nesuteikia teisės gauti turtą, o tik teisę dalyvauti lošime. Teisę gauti turtą suteikia tik dalyvavusi lošime ir išlošusi atitinkamą pinigų sumą lažybų kortelė. Lošimų organizatorius privalo registruoti asmenis, kurie įmoka arba laimi sumą, viršijančią 3500 Lt (t. y. 1013,67 Eur) ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.
Nagrinėjamos bylos duomenys leidžia spręsti, kad teisę dalyvauti UAB „O“ loterijoje „BallLotto“ galima įvardyti kaip šios bendrovės turtinę teisę, suteikiamą klientams už užmokestį, tolygų jų statomai sumai. Šios teisės suteikimas klientui nemokamai, kai tai daroma savavališkai ir priešingai bendrovės interesams, tiksliausiai vertintinas kaip patikėtos turtinės teisės išvaistymas. Kita vertus, bendrąja teisine prasme nėra klaidinga tokią veiką įvardyti ir kaip patikėto svetimo turto išvaistymą, nes turtinės teisės yra sudedamoji bendrovės turto dalis. Konstatuotina, kad nuteistoji I. B., neimdama iš kliento jo nurodytų statomų sumų, šioms sumoms išduodama jam lažybų korteles ir leisdama nemokamai dalyvauti lošimuose, šią jai patikėtą turtinę teisę iššvaistė, padarydama bendrovei turtinę žalą, tolygią kliento nesumokėtoms sumoms – 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur). Šią sumą klientas privalėjo sumokėti nepriklausomai nuo lošimo rezultato.
Kasatorių teiginiai, esą nuteistajai inkriminuota suma nebuvo apskaityta kaip UAB „O“ turtas, todėl negalėjo būti iššvaistyta, o jos veiksmais bendrovei turtinė žala nepadaryta, prieštarauja bylos duomenims. Kliento statytos ir turėtos mokėti sumos apskaitytos kasos aparato juostoje. Žala bendrovei pasireiškė ne tik tuo, kad nuteistoji neėmė iš kliento ir neįnešė į kasą pinigų, bet ir tuo, kad bendrovė nuo nurodytos sumos privalėjo sumokėti nustatyto dydžio mokesčius.
Pagal BK 184 straipsnio alternatyvią formuluotę gali būti iššvaistytas arba turtas, arba turtinė teisė. Iš nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos I. B. nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad ji leido klientui dalyvauti „BallLotto“ lošime, parduodama jam lažybų korteles jo statomoms pinigų sumoms, nors pinigų iš kliento negavo. Taigi pagal pirmiau aptartus turtinės teisės požymius faktiškai jai yra inkriminuotas turtinės teisės iššvaistymas, nors toliau nuosprendyje nurodoma, kad taip ji iššvaistė ne turtinę teisę, o jai patikėtą didelės vertės svetimą UAB „O“ turtą – 67 482,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur). Kasacinės instancijos teismas tokio netikslumo nevertina kaip esminio BPK pažeidimo, nes tai nesuvaržė nuteistosios teisės į gynybą ar kitų įstatymo garantuotų jos teisių ir nesukliudė žemesnės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios I. B. ir jos gynėjo advokato Česlovo Petronio kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Eligijus Gladutis
Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
Artūras Pažarskis
Vladislovas Ranonis