Administracinė
byla Nr. A146-1105/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 6.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto ir Romano
Klišausko (kolegijos
pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai
Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjui V. G.,
atsakovo atstovei Gražinai
Jackūnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą
atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo
atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos Jonavos skyrius).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir
patikslintu skundu (b. l. 2-7) kreipėsi
į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba,
atsakovas) 2009 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-136, kuriuo
nuspręsta neįskaityti į jo valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą laikotarpio nuo 1960 m.
spalio 1 d. iki 1963 m. spalio 2 d., ir
įpareigoti VSDF valdybą įskaityti šį laikotarpį į jo valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad VSDF
valdybos Rokiškio skyriaus 2006 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 49 jam buvo paskirta senatvės pensija. 2008 m.
gruodžio 16 d. kreipėsi į VSDF valdybą, prašydamas į jo valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą įskaityti laikotarpį nuo 1960 m. spalio 1 d. iki 1963 m.
rugpjūčio 30 d., kuriuo jis mokėsi Ukrainos TSR Viešosios tvarkos apsaugos
ministerijos Lvovo ugniagesių technikos mokykloje ir tuo pačiu metu ten pat
atliko laikiną karinę tarnybą. Atsakovui pateikė šios tarnybos faktą
patvirtinantį dokumentą - karinės
tarnybos knygelę, išduotą 1960 m. gruodžio 5 d., tačiau VSDF valdyba priėmė jam nepalankų sprendimą.
Pareiškėjas teigė negalintis pateikti
atsakovo 2009 m. sausio 12 d. sprendime Nr. (6.5)I-136 nurodytų dokumentų (karinio liudijimo arba
Krašto apsaugos ministerijos išduoto karinės tarnybos trukmės pažymėjimo) Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau
– ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytų sąlygų
taikymui pagrįsti, tačiau mano, kad jo
laikinos karinės tarnybos faktą įrodo jo pateiktas dokumentas - karinės
tarnybos knygelė. Pažymėjo, kad jo laikinos karinės tarnybos atvejis yra
specifinis ir 1994 metų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme
neaptartas. Tuometinėje VRM sistemoje (TSRS) buvo keturios ugniagesių technikos
mokyklos. Jaunuoliai iš Lietuvos ugniagesio specialybę įgydavo minėtose
mokyklose (viena iš jų – Lvovo ugniagesių technikos mokykla). Šios mokyklos
kursantai visą mokymosi laiką buvo laikinos karo tarnybos kariai. Taigi
mokymosi šioje mokykloje laikotarpis tuo pačiu metu yra ir laikinos karinės
tarnybos laikotarpis. Duomenys apie jaunuolius, atlikusius laikiną karinę
tarnybą minėtose mokyklose, nepatekdavo į TSRS Gynybos ministerijos duomenų
bazę. Todėl ieškoti kokių nors jo laikinos karo tarnybos dokumentų archyvuose,
kuriuos perėmė Krašto apsaugos ministerija iš sovietinių karinių komisariatų,
yra beprasmiška. Pareiškėjo teigimu, VSDF valdyba, įvertinusi jo pateiktus
dokumentus, pasielgė neteisingai.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo
skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 63-65) paaiškino, kad
valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis
Pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo
nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18
d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Pensijų
skyrimo ir mokėjimo nuostatai).
Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybines socialinio
draudimo pensijas skiria ir moka VSDF valdybos teritoriniai skyriai pagal
asmens nuolatinę arba faktinę gyvenamąją vietą. Pareiškėjui valstybinę
socialinio draudimo senatvės pensiją (toliau
– ir senatvės pensija) 2006 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 49 paskyrė VSDF
valdybos Rokiškio skyrius nuo 2005 m. gruodžio 8 d.(senatvės pensijos amžiaus
sukakties dienos). Pareiškėjui pakeitus gyvenamąją vietą, nuo 2008 m. rugsėjo 1
d. jam senatvės pensiją moka VSDF valdybos Jonavos skyrius. Atkreipė dėmesį į tai,
kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia VSDF valdybos Rokiškio skyriaus 2006
m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 49, tačiau pareiškėjas prašo panaikinti tik
VSDF valdybos – ikiteisminės ginčo nagrinėjimo institucijos 2009 m. sausio 12
d. sprendimą Nr. (6.5)I-136. Pensijų skyrimas ir mokėjimas VSDF valdybos
kompetencijai nepriskirtas (tai VSDF valdybos teritorinių skyrių kompetencija).
Pažymėjo, kad VSDF valdybos 2009 m.
sausio 12 d. sprendimas Nr. (6.5)1-136 priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo
45 straipsnio ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, t. y. jame nurodyta, kokiais
teisės aktais vadovaujantis nuspręsta, kad senatvės pensija apskaičiuota
teisingai, paaiškinta, kokiais teisės aktais ir kokiomis teisės normomis
vadovaujantis nėra pagrindo įskaityti pareiškėjo mokymosi Lvovo ugniagesių
technikos mokykloje laikotarpį į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą,
taip pat nurodyta šio sprendimo
apskundimo teismui tvarka.
Teigė, kad iki 1995 m. sausio 1 d. buvę
laikotarpiai, prilyginami valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, nurodyti
Pensijų įstatymo 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta,
kad valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant
pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas faktinis karinės, pasienio bei vidaus
reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose),
taip pat būtinosios karinės
tarnybos sovietinėje armijoje laikas, kuris įrodomas Pensijų skyrimo ir
mokėjimo nuostatų 23.5 punkte įvardytais dokumentais, t. y. kariniais
liudijimais (bilietais) arba Krašto apsaugos ministerijos išduotais karinės
tarnybos trukmės pažymėjimais. Pareiškėjas šių dokumentų nepateikė nei VSDF
valdybos Rokiškio skyriui, paskyrusiam pensiją, nei VSDF valdybos Jonavos skyriui, mokančiam pensiją, nei VSDF
valdybai, todėl nėra pagrindo pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5
punkto nuostatas įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažą 1960 m. spalio 1 d. - 1963 m. rugpjūčio 30 d. laikotarpį. Atsakovo
nuomone, pareiškėjo pateikta tarnybos knygelė HO Nr. 54102, taip pat iš Lietuvos
ypatingojo archyvo gauta tarnybos lapo kopija įrodo, jog pareiškėjas neatliko
būtinosios karinės tarnybos, todėl nėra pagrindo minėtą laikotarpį įskaityti į
pareiškėjo stažą pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
Atkreipė dėmesį, kad Pensijų įstatymo 54
straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, jog asmens stažui, įgytam dirbant pagal
darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas mokymosi laikas
kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje ir klinikinėje ordinatūroje
(rezidentūroje). Kitokie mokymosi laikotarpiai Pensijų įstatyme nenurodyti,
todėl VSDF valdybos Rokiškio skyrius į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą negalėjo įskaityti ir pagrįstai neįskaitė jo mokymosi Lvovo ugniagesių technikos
mokykloje laikotarpio nuo 1960 m. spalio 1 d. iki 1963 m. spalio 2 d.(Pensijų
įstatymo 54 str. 2 d. 4 p.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyrius atsiliepime į pareiškėjo
skundą (b. l. 21-22) paaiškino, kad VSDF valdybos Jonavos skyrius senatvės
pensijos skyrimo ir stažo senatvės pensijai gauti skaičiavimo procedūrose
nedalyvavo, nes pareiškėjas persikėlė
gyventi į Jonavą 2008 metais, t.y. po tai, kai VSDF valdybos Rokiškio skyriaus 2005 m. gruodžio 8 d.
sprendimu jam buvo paskirta senatvės pensija. Pažymėjo, kad teismui patenkinus
pareiškėjo skundą, pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas
būtų perskaičiuotas ir senatvės pensija
atitinkamai padidėtų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius atsiliepime (b. l. 75) teigė, kad vadovaudamasis Pensijų įstatymo 54
straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis pagrįstai į V. G. valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitė jo mokymosi Lvovo ugniagesių
technikos mokykloje laikotarpio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo
7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to,
ar pareiškėjo mokymosi Lvovo ugniagesių technikos mokykloje laikotarpis turėtų
būti įskaitytas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą
senatvės pensijai gauti. Nustatė, kad V. G., nesutikdamas
su VSDF valdybos teritorinio skyriaus
sprendimu, kuriuo į jo pensijų draudimo stažą neįskaitytas mokymosi Lvovo
ugniagesių technikos mokykloje laikotarpis nuo 1960 m. spalio 1 d. iki 1963 m.
rugpjūčio 30 d., kreipėsi į VSDF valdybą (b. l. 66). Ši, išnagrinėjusi V. G. pensijos
bylos dokumentus, 2009 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. (6.5)1-136 nusprendė, jog
įskaityti šį laikotarpį į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą
senatvės pensijai gauti nėra teisinio pagrindo (b. l. 67).
Teismas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu
pareiškėjas kategoriškai atsisakė tikslinti skundo reikalavimus, todėl nurodė,
kad administracinė byla išnagrinėta pagal jo skunde iškeltus reikalavimus.
Teismas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2
dalies 4 punkte yra išvardytas baigtinis sąrašas atvejų, kada mokymosi laikas
prilyginamas asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui. Minėtoje
įstatymo normoje nustatyta, kad asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu,
prilyginami iki 1995 m. sausio 1 d. buvę šie laikotarpiai: mokymosi laikas
kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje
ordinatūroje (rezidentūroje) (4 p.); faktinis karinės, pasienio bei vidaus
reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose),
taip pat būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje laikas (5 p.).
Teismas nustatė, kad pareiškėjo mokymosi laikas jo nurodytoje mokymosi
įstaigoje – Lvovo ugniagesių technikos mokykloje, nepriklausomai nuo pareiškėjo
nurodytų mokymosi ypatumų, neatitinka Pensijų įstatymo
54 straipsnio 2 dalies 4 punkte išvardytų sąlygų.
Teismas taip pat rėmėsi Pensijų skyrimo ir
mokėjimo nuostatų 23.5 punktu, kuris numato, kad Pensijų įstatymo 54
straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui
prilyginami laikotarpiai įrodomi specialiais dokumentais - kariniais
liudijimais arba Krašto apsaugos ministerijos išduotais karinės tarnybos
trukmės pažymėjimais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nei VSDF valdybai, nei
teismui nepateikė Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23.5 punkte išvardytų
dokumentų, kuriais įrodomi valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui
prilyginami laikotarpiai, todėl vertino, kad
pareiškėjas teismui pateikto skundo pagrįstumo neįrodė. Liudytojo L.Danio parodymus teismas vertino
kritiškai, pažymėdamas, kad pareiškėjas nepateikė Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose
numatytų dokumentų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui pagrįsti.
Atkreipė dėmesį į tai, jog Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai nenumato, kad
Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažui prilyginami laikotarpiai vietoje Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23.5 punkte išvardytų dokumentų
galėtų būti įrodinėjami kitokio pobūdžio dokumentais (pvz., tarnybos lapais ar
kt.), todėl sprendė, kad VSDF valdyba, vertindama jai pateiktus dokumentus,
galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Teismas, be kita ko pažymėjo, jog Pagal Pensijų
įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatas VSDF valdyba nėra tas subjektas, kuris įskaito tam tikrus
laikotarpius į stažą senatvės pensijai gauti ir moka pareiškėjui senatvės
pensiją (pareiškėjui senatvės pensiją moka pagal jo gyvenamąją vietą VSDF
valdybos Jonavos skyrius), todėl V. G. skunde iškeltas
reikalavimas įpareigoti VSDF valdybą įskaityti jo laikinosios karo tarnybos
metus į darbo stažą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijai gauti
nepagrįstas tiek dėl šios priežasties, tiek dėl pirmiau nurodytų argumentų.
III.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir apeliantas) pateikė
apeliacinį skundą (b. l. 103-104), kuriuo prašo panaikinti pirmosios
instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – jo skundą patenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos
teismas neatsižvelgė į proceso metu jo pateiktus paaiškinimus, liudytojo L.
Dainio parodymus. Pabrėžia, kad nagrinėjamas atvejis yra išskirtinis, jis nėra
numatytas Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o dėl įstatymo
spragos jis neturėtų nukentėti.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo
apeliaciniu skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojo iš esmės tuos
pačius argumentus, kuriais grindė savo poziciją atsiliepime pirmosios
instancijos teismui į pareiškėjo skundą.
Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pareiškėjo
pateiktų reikalavimų ribose teisingai pritaikius ir išaiškinus materialines ir
procesines teisės normas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Jonavos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį
skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o
apeliacinį skundą atmesti ir nurodo analogiškus argumentus kaip ir
atsiliepime pirmosios instancijos
teismui. Pažymi, kad galiojantys teisės aktai nenumato pagrindo įskaityti į valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą pareiškėjo mokymosi Lvovo ugniagesių
technikos mokykloje laikotarpį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo
pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą
atmesti.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies.
Pensijų įstatymo 54 straipsnis nustato kokie laikotarpiai, buvę iki
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki 1991 m.
birželio 1 d., prilyginami asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu.
Nagrinėjamam ginčui aktualus Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas
nustato, kad asmens
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo
sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d.
faktinis karinės, pasienio bei vidaus reikalų tarnybos laikas (išskyrus tarnybą
naikintojų būriuose ir batalionuose), taip pat būtinosios karinės tarnybos
sovietinėje armijoje laikas.
Kaip matyti iš bylos
medžiagos, nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču pareiškėjas
siekia, kad remiantis šia Pensijų įstatymo norma, kuri galiojo tiek paskiriant
pareiškėjui senatvės pensiją (VSDF valdybos Rokiškio skyriaus 2006 m.
sausio 9 d. sprendimas Nr.49), tiek ir atsakovui priimant sprendimą pagal
pareiškėjo skundą dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo
apskaičiavimo (2009 m. sausio 12 d. sprendimas Nr.(6.5) I-136), valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažui būtų prilygintas (į jį įskaitytas) laikotarpis nuo
1960 m. spalio 1 d. iki 1963 m. spalio 2 d.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo 1960 m. spalio 1
d. iki 1963 m. spalio 2 d. mokėsi tuometinės Ukrainos TSR VRM Lvovo ugniagesių
technikos mokykloje. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Pirmosios
instancijos teismas 2009 m. rugsėjo 7 d.
sprendime teisingai nustatė, kad
pareiškėjo mokymosi Lvovo ugniagesių technikos
mokykloje laikotarpis negali būti prilygintas valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažui Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte
nurodytu pagrindu. Minėta įstatymo
norma nustato, kad asmens valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos
pagrindu, prilyginamas iki 1995 m.
sausio 1 d. mokymosi laikas
kvalifikacijos kėlimo kursuose, aspirantūroje, doktorantūroje ir klinikinėje
ordinatūroje (rezidentūroje). Teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo
mokymasis Lvovo ugniagesių technikos
mokykloje nepatenka į Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 4 punktu
apibrėžtas mokymosi laikotarpių prilyginimo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui sąlygas.
Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo 2008 m. gruodžio 15
d. skundo VSDF valdybai, taip pat iš skundo pirmosios instancijos teismui ir
apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas prašo įskaityti į valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą laikotarpį nuo 1960
m. spalio 1 d. iki 1963 m. spalio 2 d. ne
kaip mokymosi Lvovo ugniagesių technikos mokykloje laikotarpį, o kaip faktinės
karinės tarnybos laiką
(pareiškėjas ją vadina laikinąja karine tarnyba). Atsakovo ir trečiųjų
suinteresuotų asmenų nuomone, su kuria sutiko ir pirmosios instancijos teismas,
pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad šiuo laikotarpiu jis atliko karinę
tarnybą. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju turi būti nustatyta, ar atsakovas 2009 m. sausio 12 d. sprendimu
Nr.(6.5) I-136 pagrįstai nustatė, kad skaičiuojant pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą dėl laikotarpio nuo 1960
m. spalio 1 d. iki 1963 m. spalio 2 d. nėra pagrindo taikyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5
punktą.
Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4
dalyje nurodyta, kad šiame
straipsnyje išvardyti laikotarpiai į valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažą įskaitomi Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo
nuostatuose nustatyta tvarka ir tik tuo atveju, jei už juos asmuo negauna kitos
valstybės pensijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, baigęs Lvovo
ugniagesių technikos mokyklą grįžo į Lietuvą ir nuo 1963 m. spalio 3 d. iki
1991 m. rugsėjo 1 d. nepertraukiamai tarnavo Lietuvos Respublikos Vidaus
reikalų sistemoje ir kitos valstybės pensijos negauna. Taigi nagrinėjamu atveju
nėra Pensijų įstatymo 54 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, kurią nustačius 1960 m. spalio 1 d. iki 1963 m. spalio 2
d. laikotarpio įskaitymas į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažą nebūtų galimas.
Pensijų skyrimo
ir mokėjimo nuostatų 23 punkte, nurodyta kokiais dokumentais įrodomi Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai. Atsakovo ir
pirmosios instancijos teismo nuomone,
tam, kad galėtų būti taikomas Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, pareiškėjas
turėjo pateikti būtent Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23.5 punkte nurodytus dokumentus - karinį liudijimą
arba Krašto apsaugos ministerijos išduotą karinės tarnybos trukmės
pažymėjimą. Teisėjų kolegija tokį Pensijų skyrimo
ir mokėjimo nuostatų 23 punkto aiškinimą vertina
kaip pernelyg formalų ir su juo nesutinka. Aukštesnės galios teisės aktu
(Pensijų įstatymu) nenustatyta, kad šio įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte
nurodyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui
prilyginami laikotarpiai gali būti įrodyti tik konkrečiai apibrėžtomis dokumentų rūšimis. Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23
punktas, be kita ko, nustato, kad Pensijų įstatymo 54 straipsnyje išvardyti valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažui prilyginami laikotarpiai įrodomi: sistemos, kurioje asmuo dirbo, aukštesniųjų
įstaigų <...> pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir
patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu (23.3 p.); valstybinės archyvų
sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo
parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų
nuorašais ar išrašais (23.4 p.). Taigi Pensijų skyrimo
ir mokėjimo nuostatai numato dokumentų įvairovę, kuriais gali būti įrodomi
Pensijų įstatyme numatyti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui
prilyginami laikotarpiai, tarp jų ir laikotarpiai, numatyti Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte.
Kilus administraciniam ginčui įrodinėjimo dalyką byloje
sudarančios aplinkybės nustatomos teismui tiriant ir vertinant įrodymus
pagal Administracinių bylų teisenos
įstatymo nustatyta tvarka. Pagal šį
įstatymą įrodymai
administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio
teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad
yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir
kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų
nėra (ABTĮ 57 str.1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis
priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais,
specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais,
dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str.2
d.). Administracinių bylų
teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo
taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto
nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,
pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu,
vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas bylos šalių pozicijos
dėl atitinkamų įrodymų byloje įrodomosios vertės, sąsajumo, leistinumo,
pakankamumo. Įrodymus teismas vertina pagal pirmiau aptartas įrodymų vertinimo
taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, kad priimdamas sprendimą,
administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios
aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios
nenustatytos. Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu bylą nagrinėjantis teismas
pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs ištirtų įrodymų visumą bylos baigiamajame
procesiniame akte turi pateikti savo motyvuotas
išvadas, ar atitinkamais įrodymais grindžiamos faktinės aplinkybės yra
nustatytos, ar nenustatytos. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė,
kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, išvardytų Pensijų skyrimo ir mokėjimo
nuostatų 23.5 punkte - karinio liudijimo
arba Krašto apsaugos ministerijos išduoto karinės tarnybos trukmės pažymėjimo.
Taip pavadintų dokumentų pareiškėjas iš tiesų nepateikė, tačiau teisėjų
kolegija pažymi, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo pozicija, kad Pensijų
įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyti valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažui prilygintini laikotarpiai gali būti įrodomi tik Pensijų
skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23.5 punkte
nurodytais dokumentais. Pažymėtina ir
tai, kad pagal turinio viršenybės prieš formą principą dokumento įrodomąją
reikšmę lemia ne jo pavadinimas, o jo turinys.
Kaip matyti iš pareiškėjo pensijos bylos, pareiškėjas
VSDF valdybos Rokiškio skyriui buvo pateikęs TSRS vidaus reikalų ministerijos
terminuotos karinės tarnybos kario tarnybos knygelę HO Nr.54102, išduotą 1960
m. gruodžio 5 d., kurioje yra įrašai,
patvirtinti herbiniais antspaudais, apie
tai, kad V. G., gimęs 1943 m. birželio 8 d., atlieka
terminuotą karinę tarnybą Ukrainos TSR VRM Lvovo ugniagesių technikos mokykloje
(1960 m. rugsėjo 29 d. įsakymas Nr.155), 1960 m. gruodžio 5 d. priėmė karinę
priesaiką. Kario tarnybos knygelėje HO Nr.54102, priešingai nė nurodyta atsakovo 2009 m. sausio 12 d. sprendime Nr.(6.5) I-136, Ukrainos TSR VRM Lvovo ugniagesių technikos mokykla
nurodyta ne kaip V. G. mokymosi vieta, o kaip jo karinės tarnybos vieta. Terminuotos
karinės tarnybos kario tarnybos knygelė patvirtina šios knygelės turėtojo
(terminuotos karinės tarnybos kario) statusą ir yra skirta įrašyti duomenis
apie karį ir jo karinės tarnybos eigą. Taigi pareiškėjo karinė tarnyba yra
specifinė ta prasme, kad pareiškėjas ją atliko įstaigoje, kuri karinės tarnybos
eigoje suteikė ir profesinį ugniagesio pasirengimą ir atitinkamą karinį (vidaus
tarnybos) laipsnį.
Nors terminuotos karinės tarnybos kario tarnybos knygelėje
HO Nr.54102 nėra įrašo apie karinės tarnybos pabaigą, tačiau pareiškėjo faktinės
karinės tarnybos laiką patvirtina kiti
byloje esantys dokumentai, t.y. pareiškėjo pensijos byloje esantis
Lietuvos ypatingojo archyvo spaudu patvirtintas dokumentas „Tarnyba Tarybinėje
armijoje, VSK-VTAM kariniuose daliniuose ir įstaigose“,
taip pat sistemos, kurioje pareiškėjas dirbo (LR VRM) tarnybos lapas
Nr.E-820060, kurį pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui. Į tarnybos
lapą, be pirmiau minėto karinės tarnybos laikotarpio, įrašyti duomenys apie
tai, kad 1963 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr.227, t.y. baigus Lvovo ugniagesių
technikos mokyklą, V. G. buvo
suteiktas vidaus tarnybos leitenanto laipsnis ir jis komandiruotas
tarnybai Lietuvos TSR Viešosios apsaugos
ministerijos (dabar – LR VRM) žinion
(1963 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas Nr.176). Taigi pareiškėjo argumentai, kad Lvovo ugniagesių
technikos mokykla buvo ir
jo karinės tarnybos
atlikimo vieta yra pagrįsti ir įrodyti byloje esančiais dokumentais:
terminuotos karinės tarnybos kario tarnybos knygele HO Nr.54102, taip pat
Lietuvos ypatingojo archyvo patvirtintu tarnybos lapu ir LR VRM tarnybos lapu
Nr.E-820060. Įstatymų leidėjas Pensijų
įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte vartoja faktinio karinės tarnybos
laiko sąvoką, t. y. nuo kada iki kada buvo atliekama faktinė karinė tarnyba.
Pagal kario tarnybos knygelę
HO Nr.54102 pareiškėjo karinė tarnyba
prasidėjo pagal 1960 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr.155, pagal įrašus tarnybos
lapuose baigėsi 1963 m. rugpjūčio 30 d.
(1963 m. rugpjūčio 30 d. įsakymas Nr.227).Taigi pagal minėtus dokumentus pareiškėjo faktinės karinės tarnybos laikas
apima laikotarpį nuo 1960 m. spalio 1 d. iki 1963 m. rugpjūčio 30 d. ir pagal Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą yra pagrindas
šį laikotarpį prilyginti pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo pensijų
draudimo stažui.
Remdamasi
išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dalis, kuria teismas atmetė pareiškėjo
skundą dėl VSDF valdybos 2009 m. sausio 12 d. sprendimo Nr.(6.5)I-136
panaikinimo, yra nepagrįsta. Todėl
teismo sprendimas turi būti pakeistas panaikinant šią Vilniaus apygardos
administracinio teismo dalį ir VSDF valdybos 2009 m. sausio 12 d. sprendimą
Nr.(6.5)I-136.
Pirmosios
instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad senatvės pensijų skyrimas
ir mokėjimas yra priskirtas VSDF teritorinių skyrių kompetencijai (Pensijų
įstatymo 40 str.). Bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo
įpareigoti viešojo administravimo subjektą (šiuo atveju – VSDF valdybą) atlikti
tokius veiksmus kurie įstatymais nepriskirti jo kompetencijai (šiuo atveju –
įskaityti į pareiškėjo valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą
faktinį karinės tarnybos laikotarpį). Kaip matyti iš pirmosios instancijos
teismo posėdžio protokolo, teismas išaiškino pareiškėjui teisę ginčyti VSDF
valdybos teritorinio skyriaus sprendimą dėl senatvės pensijos paskyrimo,
kadangi VSDF valdybai išnagrinėjus skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne
teismo tvarka (ABTĮ 25 str.1 d.) ir palikus teritorinio skyriaus sprendimą
nepakeistą, tiesiogines pasekmes pareiškėjui
sukelia VSDF valdybos teritorinio skyriaus sprendimas dėl senatvės
pensijos paskyrimo. Pareiškėjas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek
apeliacinės instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad įpareigojimą įskaityti į
jo valstybinio socialinio draudimo
pensijų draudimo stažą faktinį karinės tarnybos laikotarpį teismas turėtų
nustatyti VSDF valdybai, reikalavimo dėl VSDF valdybos teritorinio skyriaus
sprendimo panaikinimo nereiškė. Administracinių bylų teisenos įstatymo 54
straipsnis nustato, kad teismas gali
keisti byloje atsakovą tik pareiškėjo sutikimu. Pareiškėjui nesutikus keisti
atsakovą ir nepareiškus reikalavimų VSDF valdybos teritoriniams skyriui, byla
buvo išnagrinėta pagal pareiškėjo pasirinktą atsakovą. Tai atitinka
Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus.
Pirmiau minėta, senatvės pensijų skyrimas ir
mokėjimas yra priskirtas VSDF teritorinių skyrių pagal asmens nuolatinę ar faktinę gyvenamąją vietą
kompetencijai. Todėl net ir nustatęs, kad yra pagrindas taikyti
pareiškėjui Pensijų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą, apeliacinės
instancijos teismas neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą
dėl jo pasirinkto atsakovo (VSDF valdybos) įpareigojimo prilyginti pareiškėjo faktinės karinės tarnybos laiką
valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažui, nes tokių sprendimų
priėmimas yra priskirtas VSDF valdybos teritorinio skyriaus kompetencijai. Dėl
minėtų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Kartu
pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos
teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir panaikinus VSDF valdybos 2009 m. sausio
12 d. sprendimą Nr.(6.5)I-136, pareiškėjui atsiranda pagrindas remiantis šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu kreiptis į
VSDF valdybos teritorinį skyrių pagal gyvenamąją vietą su prašymu įskaityti į valstybinio
socialinio draudimo pensijų draudimo stažą faktinės karinės tarnybos laiką.
VSDF valdybos Jonavos skyrius atsiliepime pirmosios instancijos teismui, be
kita ko, pažymėjo, kad teismui patenkinus pareiškėjo skundą dėl valstybinio
socialinio draudimo pensijų draudimo stažo skaičiavimo, būtų pagrindas perskaičiuoti
pareiškėjo senatvės pensiją.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7
d. sprendimą pakeisti. Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo
V. G. reikalavimas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. sausio 12 d.
sprendimo Nr. (6.5)I-136 panaikinimo. Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-136.
Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo
sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Drigotas
Romanas Klišauskas