Civilinė byla Nr. 3K-3-557/2011

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-13846-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 42.11.1; 50.11.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m.  gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui S. U., trečiajam asmeniui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti socialinio būsto gyvenamosios patalpos, esančios Vilniuje, Karaliaučiaus g. 5B-38, nuomos sutartį, sudarytą VšĮ „Vilniaus butai“ ir S. U., bei iškeldinti atsakovą S. U. su visu jam priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. UAB „Naujoji Pilaitė“ ir S. U. 2006 m. gruodžio 1 d. sudarė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 110, pagal kurią butas buvo neterminuotai išnuomotas S. U.. Vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1536 „Dėl turto perdavimo patikėjimo teise VšĮ „Vilniaus butai“, 2007 m. balandžio 19 d. VšĮ „Vilniaus butai“ ir S. U. sudarė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N07/0094. Ieškovė teigė, kad nuomininkas pažeidė sutartyje įtvirtintą pareigą mokėti buto nuomos mokesčius ir mokesčius už komunalines bei kitas paslaugas, bei nurodė, kad įsiskolinta atskiriems subjektams: SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (už 27 mėnesius) – 1432,30 Lt, UAB „Vilniaus energija“ – 2905,45 Lt, UAB „Naujoji Pilaitė“ – 1116,09 Lt, AB „Rytų skirstomieji tinklai“ skolą išieško per antstolius. 2009 m. balandžio 16 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą dėl skolos už buto nuomą iš S. U. išieškojimo, ieškinys buvo tenkintinas visiškai, 2009 m gegužės 7 d. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ siuntė įspėjimą apie įsiskolinimą atsakovui, tačiau šisį įspėjimą nereagavo ir toliau piktybiškai nemokėjo už nuomą.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsiliepime jis nurodė, kad yra bedarbis, registruotas Vilniaus darbo biržoje nuo 2009 m. kovo 19 d., jokių pajamų, kitos gyvenamosios patalpos neturi, yra našlaitis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas  nurodė, kad socialinio būsto suteikimo tvarką reglamentuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas (toliau – Įstatymas). Asmens teisė į savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą turi specifinę socialinę prigimtį, nes tai yra valstybės paramos mažas pajamas turinčioms asmenims (šeimoms) forma. Įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas. Ši teisės norma reiškia, kad socialinis būstas suteikiamas ne kiekvienam asmeniui, o tik tokiam, kuris atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas. Teismas pažymėjo, kad nors įstatyme numatyta galimybė iškeldinti asmenį, jei jis nemoka nuomos bei kitų mokesčių, tačiau teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, privalo atsižvelgti į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, pasverti, kieno interesai yra svarbesni - savivaldybės ar individo. CK 6.611 straipsnyje nustatyti nuomos sutarties nutraukimo pagrindai turi būti aiškinami kartu su Įstatymo 11 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatomis, todėl darytina išvada, kad socialinio būsto nuomos sutartis gali būti nutraukiama, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos tais atvejais, kai jie negyvena socialiniame būste ir socialinio būsto nuomininko turtas ar pajamos viršija dydžius, nustatytus pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas. Norint nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį ir iškeldinti iš jo nuomininką ir jo šeimos narius tuo pagrindu, kad nuomininkas nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, būtina nustatyti, ar toks pažeidimas yra esminis, kokio yra tokio pažeidimo konkrečios aplinkybės ir priežastys. Byloje nustačius, kad atsakovas yra našlaitis, neturi jokių giminių, registruotas Vilniaus darbo biržoje nuo 2009 m. kovo 19 d., gauna socialinę  pašalpą, kuri yra pervedama į Socialinės paramos centro išduotą socialinę kortelę ir kurią atsakovas gali naudoti tik maisto produktams įsigyti, bei atsižvelgiant į labai sunkią atsakovo materialinę padėtį, teismas konstatavo, kad, nepagerėjus atsakovo materialinei padėčiai, jam ir toliau turi būti teikiama valstybės parama būstui išnuomoti, todėl nuomos sutartis negali būti nutraukta ir jis negali būti iškeldinamas iš gyvenamosios patalpos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kartu nurodė, kad, iškeldinus iš socialinio būsto socialiai remtiną asmenį dėl to, kad jis neišgali mokėti socialinio būsto nuomos bei komunalinių mokesčių, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, vardan kitų socialiai remtinų asmenų, išgalinčių tokius mokesčius mokėti, interesų, būtų įtvirtinama socialiai remtinų asmenų nelygybė priklausomai nuo jų pajamų lygio, o iškeldintas socialiai remtinas asmuo vėl pretenduotų į socialinį būstą įstatymo nustatyta tvarka. Apelianto nurodytos aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip pagrindas socialinio būsto sutarčiai pakeisti, iškeldinant nuomininką į mažesnio ploto butą arba butą be patogumų (CK 6.228 straipsnio 3 dalis); savivaldybė, reikšdama reikalavimą nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti iš patalpų nuomininkus, kurie negali vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal socialinio buto nuomos sutarties sąlygas, turėtų byloje pateikti įrodymus, kad nėra galimybės pakeisti sutartį ir perkelti nuomininkus, nemokančius mokesčių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas reglamentuotas CK 6.611 straipsnyje, kuriame nustatytos nuomos sutarties nutraukimo sąlygos. Taigi, jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 2007 m. balandžio 19 d. Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1.39-N07/0094 40.5 punkte, t. y. sutartis pasibaigia, jei nuomininkas ne mažiau kaip tris mėnesius nemoka nuomos mokesčio ir (ar) mokesčių už komunalines paslaugas. Skolos už teikiamas paslaugas yra savarankiškas pagrindas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį - tai numatyta CK 6.611 straipsnyje, ir šis nuomos sutarties nutraukimo pagrindas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai aiškino CK 6.611 straipsnyje numatytą gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pagrindą ir, remdamasis CK 6.228 straipsnio 3 dalimi, padarė išvadą, kad savivaldybė, reikšdama reikalavimą nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti patalpų nuomininkus, kurie negali vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal socialinio buto nuomos sutarties sąlygas, turėtų byloje pateikti įrodymus, kad neturi galimybės pakeisti sutartį, t. y. perkelti nuomininkus, nemokančius mokesčių į mažesnio ploto butą, ir tik įrodžiusi šias aplinkybes, galėtų reikšti reikalavimą nutraukti sutartis ir iškeldinti nuomininkus. Toks netinkamas CK 6.611 straipsnio nuostatų aiškinimas lemia ydingos praktikos suformavimą, t. y. asmenys, nuomojantys socialinį būstą ir nemokantys nustatytų mokesčių, galės net ir nevykdydami sutartinių įsipareigojimų naudotis socialiniais būstais, tai be jokios abejonės pažeis tiek Vilniaus miesto savivaldybės, tiek viešąjį interesą.
2. Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad asmens teisė į būstą – viena pagrindinių žmogaus teisių, todėl kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kai sprendžiamas savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimo ir nuomininkų iškeldinimo iš šių gyvenamųjų patalpų klausimas, pažymi, kad tokiu atveju pirmiausia turi būti sprendžiama, ar nuomininkų padaryti nuomos sutarties pažeidimai yra esminiai, sudarantys pagrindą nuomos sutarčiai nutraukti. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose nevienodai vertina gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pažeidimus: nors ir pripažinęs, kad nuomininkai pažeidė nuomos sutarties sąlygas, netenkina reikalavimų dėl nuomininkų iškeldinimo tais atvejais, kai nuomininkai neatlygintinai suteikia patalpas naudotis tretiesiems asmenims arba siekiama užtikrinti nepilnamečių asmenų teisę į būstą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2009). Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų suformuoti aiškias ir konkrečias CK 6.611 straipsnyje įtvirtintos teisės normos taikymo taisykles nutraukiant socialinio būsto nuomos sutartį. Vertinant kasacinio teismo akcentuojamą asmens teisės į būstą prioritetą, pažymėtina, kad šios teisės apsauga ir gynimas teismų praktikoje neturėtų būti suabsoliutinami. Tokio pobūdžio bylose kartu turėtų būti vertinami ir kiti teisės principai, ypač asmenų lygiateisiškumo principas, nuomojant savivaldybės socialinį būstą: esant socialinio būsto trūkumui, neiškeldinus asmenų, pažeidžiančių nuomos sutarties sąlygas, nėra užtikrinami asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ir laukiančių eilėje šį būstą išsinuomoti, teisės ir teisėti interesai.
3. Teismai sprendė, kad CK 6.611 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai su Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatomis, t. y. norint nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininką tuo pagrindu, kad nuomininkas nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, būtina nustatyti, ar toks sutarties pažeidimas yra esminis, kokios yra tokio pažeidimo konkrečios aplinkybės ir priežastys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teiginys dėl ieškovo pareigos suteikti atsakovui mažesnio ploto būstą arba butą be patogumų prieštarauja Įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal sąrašus. Įstatymas nenumato kito socialinio būsto suteikimo (keitimo į mažesnio ploto būstą) tais atvejais, kai nuomininkai nesilaiko pareigos mokėti nuomos, komunalinių ir kitų susijusių paslaugų mokesčių.
4. Teismai padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į labai sunkią atsakovo materialinę padėtį ir į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų įsigijęs nuosavą būstą; kad nepagerėjus atsakovo materialinei padėčiai, jam ir toliau turi būti teikiama valstybės parama būstui išnuomoti, nuomos sutartis negali būti nutraukta. Taip teismai formuoja praktiką, kuria būtų konstatuota, kad asmenys, turintys teisę į socialinę paramą, a priori yra atleidžiami nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o tokių įsipareigojimų nevykdymo padariniai perkeliami būsto savininkui. Tokia teismu praktika apriboja savivaldybės teisę ginti savo kaip gyvenamųjų patalpų savininko pažeistas teisės, kartu tinkamai vykdyti socialinio būsto nuomos funkciją – iškeldinti asmenis, nevykdančius nuomos sutarties sąlygų, ir suteikti būstą asmenims, laukiantiems eilėje būstui išsinuomoti.
5. Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais; tai reiškia, kad savivaldybės turi užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą siekiant maksimalios naudos visuomenei, turtą tausojant ir racionaliai tvarkant tik teisės aktų nustatytais atvejais ir būdais (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis). Dėl to socialinio būsto suteikimo atvejais savivaldybei per jai pavaldžių įmonių ir įstaigų darbuotojus išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis priemonių jiems likviduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2010). Taigi, savivaldybė yra atsakinga už socialinio būsto nuomos funkcijos tinkamą vykdymą įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau įstatymų leidėjas tokiu teisiniu reglamentavimu neperkelia savivaldybei pareigos teikti socialinę paramą, t. y. prisiimti nuomininkų, nevykdančių pareigos mokėti nuomos, komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių, prievoles. Socialinės paramos teikimas yra valstybės socialinės politikos dalis, kurią formuoja ir įgyvendina valstybė.
6. Byloje įrodinėjimo dalyką bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ieškovo suformuluotas ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas bei atsakovų pateikiami atsikirtimai į ieškinio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo, o sutarties pakeitimo, nuomininkų įsiskolinimų apmokėjimų (skolų išdėstymo) klausimai byloje nebuvo sprendžiami. Taigi, nagrinėjamojoje byloje įrodinėtinomis laikytinos aplinkybės, patvirtinančios arba paneigiančios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pagrindus. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai sprendė, kad bylose dėl socialinio būsto nuomininkų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis neturi galimybės perkelti nuomininkų, nemokančių mokesčių, į mažesnio ploto gyvenamąsias patalpas arba į patalpas be patogumų, ir tik įrodęs šią aplinkybę, gali reikšti reikalavimą nutraukti sutartis ir iškeldinti nuomininkus.
7. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius atsakovo pateiktus įrodymus apie atsakovo socialinę padėtį, nes per visą skolų už komunalines ir šilumos energijos tiekimo paslaugas susidarymo laikotarpį, atsakovas nesikreipė į paslaugų tiekėjus dėl mokėjimų grafikų sudarymo, t. y. neatliko jokių veiksmų, kurių analogiškoje situacijoje imtųsi rūpestingas, apdairus ir atidus asmuo, siekdamas sumažinti esamas skolas bei tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad net ir tuo atveju, kai atsakovas yra darbingo amžiaus, tačiau neturi nuolatinio darbo ar yra socialiai remtinas, šios aplinkybės suponuoja atsakovo atleidimą nuo civilinės atsakomybės. Vien ta aplinkybė, kad asmuo atitinka kriterijus, nustatytus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatyme, socialinio būsto nuomai, neatleidžia asmens nuo pareigos tinkamai vykdyti socialinio būsto nuomos sutarties sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo dėl nuompinigių ar mokesčio už komunalinius patranavimus nemokėjimo

Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 1 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad  socialinis būstas – tai nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas. Šio įstatymo paskirtis yra socialiai pažeidžiamų gyventojų teisės į būstą užtikrinimas. Tai viešosios teisės reglamentuojama sritis, viena iš valstybės socialinio aprūpinimo formų. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su savivaldybės socialinio būsto nuomininkais sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu, o tokios sutarties nutraukimo pagrindai nustatyti tiek Civiliniame kodekse, tiek Įstatyme. Socialinio būsto specifinė paskirtis lemia tokio būsto nuomos sutarties specialius pasibaigimo pagrindus, pvz., nustačius, kad nuomininkui (ar jo šeimos nariams) valstybės parama būstui išsinuomoti nebeteiktina dėl pagerėjusios materialinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-473/2009).

Šiuo reguliavimu yra siekiama įgyvendinti konstitucinį socialinio solidarumo principą, pagal kurį, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarime, Lietuvos valstybė, būdama socialiai orientuota, turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. birželio 7 d. nutarimai), o socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Kasacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad socialinio būsto nuomos sutarčiai taikomos griežtesnės nutraukimo sąlygos; vienašalis gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas nuomotojo reikalavimu galimas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, turi būti atsižvelgiama į sutarties sudarymo momentą ir sutartyje nustatytas sąlygas. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukiama tik teismo tvarka (CK 6.610 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-387/2011).

Viena iš CK 6.611 straipsnyje išvardytų alternatyvių sąlygų, kurioms esant nuomos sutarties gali būti nutraukiama, yra nuomininko nuolatinis (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato ilgesnio termino) nemokėjimas buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas. Tokiu atveju nuomos sutartis gali būti nutraukiama ir asmenys iškeldinami nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nuomojant socialinį būstą ši CK norma turi būti aiškinama sistemiškai su Įstatyme įtvirtintu reguliavimu, prioritetą teikiant viešosios teisės normoms, t. y. Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos garantijos taikomos prioritetiškai prieš CK normas, o šios taikomos tiek, kiek aptariamų socialinio būsto nuomos santykių nereglamentuoja viešosios teisės normos (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Įstatyme įtvirtintos garantijos socialinio būsto nuomininkams suponuoja tai, kad jeigu nuomininkas (jo šeimos narys) atitinka Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nurodytas sąlygas (t. y. nuomininko (jo šeimos nario) pajamos ir turtas neviršija Vyriausybės nustatytų dydžių ir jei kuris nors iš šių asmenų yra įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje bedarbiu arba yra pripažintas nedarbingu), socialinio būsto nuomos sutartis negali būti nutraukiama vien konstatavus faktą, kad nuomininkas nemokėjo buto nuompinigių ar mokesčių už komunalines paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-387/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įstatyme įtvirtintos garantijos dėl socialinio būsto nuomos sutarties nenutraukimo gali būti taikomos tik tais atvejais, kai būsto nuomininkas yra materialiai nepajėgus dėl pateisinamų priežasčių (neturi pakankamai turto ir (ar) pajamų bei yra darbingas, bet negauna darbo ir yra įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje, arba netekęs darbingumo ir kt.). Ar priežastys, dėl kurių socialinio būsto nuomininkas nemoka nuomos mokesčio, yra pateisinamos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, todėl savivaldybei, siekiančiai iškeldinti nuomininką iš socialinio būsto dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, kartu tenka pareiga įrodyti, kad toks nemokėjimas yra ne sunkios nuomininko materialinės padėties, kurios jis neturi galimybių pakeisti, rezultatas, o piktnaudžiavimas socialinėmis garantijomis bei sąmoningas vengimas savo jėgomis užsitikrinti materialinį minimumą, kuris būtų pakankamas, be kita ko, nuomos mokesčiui sumokėti.

Atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje teismai nustatė, jog atsakovo materialinė padėtis bloga, jis nemokėjo už butą dėl lėšų stokos, kasatorius neįrodė, jog atsakovas piktnaudžiautų jam teikiama socialine parama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuomos mokesčio nemokėjimas nėra pakankamas pagrindas iškeldinti jį iš socialinio būsto.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad galiojantis teisinis reguliavimas, nustatantis pareigą savivaldybei jos turimą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais, kartu įtvirtina ir tam tikrus instrumentus šiems principams įgyvendinti. Socialinio būsto nuomos atveju yra aktuali Įstatymo 7 straipsnio  norma dėl savivaldybių socialinio būsto fondo finansavimo bei sudarymo tvarkos, kuri suteikia galimybę savivaldybei įgyti dydžiu bei teikiamų komunalinių paslaugų apimtimi skirtingų gyvenamųjų patalpų. Šios patalpos pagal Įstatymo 1 straipsnio 9 punktą turi atitikti statybos bei specialiųjų normų (higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.) reikalavimus, tačiau minimalūs socialinio būsto naudingojo ploto, tenkančio vienam šeimos nariui, dydžiai nenustatyti. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis įtvirtina tik maksimalų ploto, tenkančio vienam šeimos nariui, dydį – jis neturi viršyti 14 kvadratinių metrų. Be to, Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių teisė nuomos sutartyje nustatyti sąlygas dėl nuomininko perkėlimo į mažesnio ploto būstą. Sisteminė šių normų analizė leidžia daryti išvadą, kad savivaldybė, įvertinusi socialinio būsto poreikius bei socialiai remtinų asmenų galimybes mokėti nuomos mokestį bei mokesčius už komunalines paslaugas, socialinio būsto fondą turi formuoti taip, kad jame būtų įvairaus dydžio bei teikiamų komunalinių paslaugų apimtimi skirtingų gyvenamųjų patalpų tam, kad, nuomininkui neturint galimybės susimokėti už nuomojamo gyvenamojo būsto nuomą bei komunalines paslaugas, jam būtų galima pasiūlyti apsigyventi mažesnio ploto būste, kuriame teikiama tik dalis komunalinių paslaugų arba jos neteikiamos. Tai suteiktų galimybę nuomininkui atsiskaityti ar bent sulėtintų skolų augimą. Taip pat nepagrįstas nuomininko atsisakymas persikelti į mažesnio ploto būstą, kai už didesnio ploto nuomojamą būstą jis nepajėgus susimokėti, galėtų būti laikomas nuomininko piktnaudžiavimu ir sudarytų pagrindą jį iškeldinti. Nagrinėjamu atveju kasatorė nesiūlė iškeldinti atsakovo į kitą gyvenamąją patalpą.

Dėl išvardytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta  26,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš kasatorės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 26,25 Lt (dvidešimt šešis litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                      Janina Januškienė

                       Sigita Rudėnaitė

                       Juozas Šerkšnas