Baudžiamoji byla Nr. 2K-195/2007
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.25.5. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui R. Kriščiūnaitei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu A. G. nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą, A. G. atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės.
Priteista solidariai iš A. G. ir A. R. 2712,57 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai J. M.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. R., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis, kuria A. G. nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir kuria priteista nukentėjusiajai J. M. solidariai iš A. G. ir A. R. 2712,57 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. J. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, paliekant jai teisę šį ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
A. G. buvo kaltinama tuo, kad 2002 m. rugpjūčio 28 d., apie 20.10 val., Klaipėdoje, Jūrininkų - Vingio g. šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje, vairuodama automobilį „Toyota Celica“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių 14.2 punkto reikalavimą: važiuodama per sankryžą degant leidžiančiam eismą šviesoforo signalui, iškilus eismo saugumo grėsmei, laiku nestabdė automobilio ir partrenkė dviračiu „Alpha“ per sankryžą važiavusį A. R., vežusį ant dviračio rėmo keleivį M. M. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų M. M. 2002 m. rugpjūčio 29 d., 8.30 val. mirė.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji prašo teismą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 26 d. nuosprendį.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriose konstatuota, kad automobilio vairuotojos veikoje nėra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ekspertizės aktais, kuriuose nustatyta, kad automobilio vairuotojos A. G. veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Šias ekspertų išvadas dėl galimybės automobilio vairuotojai išvengti susidūrimo patvirtina jos pačios 2002 m. rugsėjo 2 d. duoti parodymai. Eismo įvykio metu matomumas buvo geras, todėl kasatorės manymu, automobilio vairuotoja galėjo matyti atvažiuojantį dviratį bei turėjo galimybę sustabdyti automobilį ir taip išvengti susidūrimo. Lietuvos hidrometereologijos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymoje pažymėta, kad matomumas buvo 4 km, kritulių nebuvo, buvo giedra. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai pažymėjo, kad automobilio vairuotoja galėjo mažesnį dėmesį skirti priešpriešinio judėjimo krypties eismo juostai, kuria nebuvo jokio automobilio judėjimo ir iš kur, degant jai tęsti judėjimą leidžiančiam šviesoforo signalui, neturėjo jokio pagrindo tikėtis pavojaus, kadangi automobilio vairuotoja vienodą dėmesį turėjo sutelkti tiek į savo, tiek į priešpriešinio eismo juostas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai abejojo eksperimento metu gautais duomenimis. Kasatorės manymu, bylos duomenys leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad automobilio vairuotoja atvažiuojantį dviratį pamatė ne prieš pat susidūrimą, o anksčiau.
Be to, ji turėjo numatyti, kad dviratis gali išvažiuoti į jos važiuojamąją kelio dalį, ir savalaikiai sustabdyti automobilį, kad išvengti susidūrimo. Dėl šių priežasčių, automobilio vairuotojos veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, todėl apeliacinės instancijos teismas ją pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino nepagrįstai.
Skunde kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį, kuriuo automobilio vairuotoją pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kuris sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Sutinkamai su BPK 331 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmos instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, jame privalo nurodyti visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas aplinkybes bei kitas klaidas, turėjusias įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė motyvų, kurių pagrindu kitaip negu pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.
Nukentėjusiosios J. M. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl A. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 5 dalį
Sutinkamai su BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 281 straipsnio 5 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, vairuojančiam kelių transporto priemonę, už kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, sukėlusį eismo įvykį , dėl kurio žuvo žmogus.
Kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino A. G., padaręs motyvuotą išvadą, kad jos padarytoje veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėties. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. G. nepažeidė eismo įvykio metu galiojusio Kelių eismo taisyklių 14.2 punkto reikalavimo, pagal kurį atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, vairuotojas privalo sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 883).
Bylos duomenimis nustatyta, kad A. G. automobiliu kirto sankryžą važiuodama apie 50-60 km/h greičiu. Ji važiavo per sankryžą antra eismo juosta, degant leidžiamam šviesoforo signalui. Taigi įvažiuodama į sankryžą, ji Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė.
Jos automobiliui pasiekus pėsčiųjų saugumo salelę, į važiuojamąją kelio dalį įvažiavo dviračiu važiavęs A. R., kuriam degė draudžiamas šviesoforo signalas ir kuris dėl to turėjo sustoti pėsčiųjų salelėje ir laukti kol, užsidegs žalias šviesoforo signalas. Tačiau jis to nepadarė. Įvažiuodamas į važiuojamąją kelio dalį, A. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.3 punkto reikalavimus, tuo sukeldamas grėsmę sau, ant dviračio rėmo sėdinčiam keleiviui M. M. ir kitiems eismo dalyviams, tame tarpe A. G. bei jos vairuojamame automobilyje sėdintiems keleiviams. Taigi grėsmę eismo saugumui, pažeisdamas kelių eismo taisykles, sukėlė ne A. G., o A. R.
Kelių eismo taisyklių 14,2 punktas įpareigoja automobilio vairuotoją atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį, ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šis įpareigojimas transporto priemonės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė kelių eismo taisykles ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Tačiau kartu pažymėtina, kad reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis eismo taisyklių, nepažeis jų, ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, turintiems pagal kelių eismo taisyklių reikalavimus judėjimo per sankryžą pirmenybę. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Reguliuojamose kelių sankryžose grėsmė eismo saugumui atsiranda tik tada, kai kiti eismo dalyviai pažeisdami ar nepažeisdami eismo taisykles įeina ar įvažiuoja į važiuojamąją kelio dalį arba akivaizdu, kad jie tuoj kirs transporto priemonės judėjimo kryptį ir tokiu veiksmu sukelia grėsmę eismo saugumui. Kol kiti eismo dalyviai tik artėja prie važiuojamosios kelio dalies transporto priemonės judėjimo kryptimi, vairuotojas turi pagrindo tikėtis, kad jie laikysis eismo taisyklių reikalavimų ir laiku sustos praleisti transporto priemonę, turinčią pirmumo teisę kirsti sankryžą. Taigi nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas ir tokį vairuotojo elgesį laikyti kelių eismo taisyklių pažeidimu. Eismo taisyklės įpareigoja vairuotoją laikytis Kelių eismo taisyklių 14.2 punkto reikalavimų, kai kiti eismo dalyviai kerta ar rengiasi kirsti važiuojamąją kelio dalį. Jei vairuotojas nepažeidžia kitų eismo taisyklių, 14.2 punkto nuostata, dėl vairuotojo galimybės išvengti susidūrimo, taikoma tik nuo realios grėsmės pradžios momento. Tokia išvada padaryta ir 2004 m. rugpjūčio 6 d. ekspertizės akte. Ekspertas parodė, kad dviratis automobilio vairuotojai kliūtimi tapo ir objektyvią grėsmę saugiam eismui sukėlė tik išvažiavęs nuo pėsčiųjų salelės, į A. G. važiuojamosios dalies kelio juostą. Tuo tarpu kol dviratis buvo priešpriešinėje eismo juostoje, atskirtoje nuo automobilio judėjimo juostos skiriamąja juosta (saugumo salele), jis automobilio vairuotojai, kuri per sankryžą važiavo degant leidžiamam šviesoforo signalui, jokios grėsmės nekėlė, todėl automobilio vairuotoja neturėjo lėtinti greičio ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad dviratininkas, kol jis važiavo priešingos krypties eismo juostoje, nesukėlė pavojaus eismo saugumui. Taigi net ir tuo atveju, jei vairuotoja matė artėjantį dviratį, ši aplinkybė neįpareigojo jos pradėti stabdyti, nes vairuotoja tikėjosi, kad dviratininkas gerbs kelių eismo taisyklių reikalavimus ir sustos pėsčiųjų salelėje praleisti automobilio.
Pradėti stabdyti A. G. privalėjo tik dviratininkui išvažiavus į važiuojamąją kelio dalį priešais automobilį. 2004 m. rugpjūčio 6 d. ekspertizės aktas Nr. 11-0745, kurį patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas, nustatė, kad susidariusioje kelio situacijoje automobilio vairuotoja A. G., važiuodama jos pačios nurodytu 50-60 km/h greičiu, techniniu požiūriu turėjo techninę galimybę savalaikiai stabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo tik tuo atveju, jeigu dviratininkas A. R. iki susidūrimo vietos skersai kelio automobilio vairuotojos objektyvaus matomumo zonoje būtų nuvažiavęs ne mažesnį kaip 7-7,6 m atstumą. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad dviratis atsitrenkė į automobilio kairę pusę kai nuo pėsčiųjų salelės buvo nuvažiavęs ne daugiau kaip 2 m, kai tuo tarpu visos A. G. važiuojamosios dalies kelio juostos plotis buvo tik 4 m. Kadangi minimalus atstumas, kurį dviratininkui pravažiavus skersai kelio iki susidūrimo vietos automobilio vairuotojos objektyvaus matomumo zonoje ir kuriam esant automobilio vairuotoja turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo, turėjo būti ne mažesnis kaip 7 m, o atstumas nuo susidūrimo vietos ir pėsčiųjų salelės buvo žymiai mažesnis negu 7 m (ne daugiau kaip 2 m), automobilio vairuotoja kelyje atsiradusios kliūties laiku pastebėti ir jos išvengti negalėjo.
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilio vairuotoja A. G. savo veiksmais kelių eismo taisyklių nepažeidė, o padarinių išvengti negalėjo. Būtent dviratininko A. R. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio ir padarinių (dviračio keleivio M. M.) kilimo sąlyga, nes jis, užuot saugiai sustojęs pėsčiųjų salelėje ir laukęs, kol užsidegs jam judėti leidžiantis šviesoforo signalas, neįvertino atstumo tarp artėjančios transporto priemonės ir staiga išvažiavo į automobilio vairuotojos A. G. važiuojamosios kelio dalies juostą degant jam eismą draudžiančiam šviesoforo signalui.
Nepagrįsti kasatorės argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Sutinkamai su BPK 331 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo ir priimdamas naują nuosprendį, išsamiai nurodė visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas aplinkybes bei kitas klaidas, turėjusias įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui. Šias išvadas patvirtina bylos duomenys.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiosios J. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Lidija Liucija Žilienė
Vytautas Piesliakas