Civilinė byla Nr. 3K-3-150/2011
Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05756-2009-6
Procesinio sprendimo
kategorijos: 37; 52.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus
(kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Antrocelas“ kasacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB
„Antrocelas“ ieškinį atsakovėms BUAB „Butrema“, UAB „Svara“ dėl reikalavimo
perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje
byloje kilusio ginčo esmė – materialiosios teisės normų, reglamentuojančių
reikalavimo perleidimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovė prašė
teismo pripažinti negaliojančia atsakovių 2009 m. rugpjūčio 12 d. sudarytą reikalavimo
perleidimo sutartį, kuria UAB „Butrema“ už 1 Lt perleido UAB „Svara“ 62 432,60
Lt reikalavimo teisę į ieškovę. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė
(užsakovė) ir UAB „Butrema“ (rangovė) 2006 birželio 23 d. sudarė statybos
rangos sutartį, pagal kurią rangovė rekonstravo pastatą – pristatė priestatą (duomenys
neskelbtini). Šalys 2007 m. balandžio 11 d. sudarė antrą statybos rangos
sutartį, pagal kurią rangovė atliko apdailos darbus (sienų ir lubų apdailos,
metalinės sąramos darbus). Užsakovė darbus priėmė. Rangovė 2007 m. rugpjūčio
28 d. pateikė PVM sąskaitą–faktūrą darbams apmokėti – 83 376,60 Lt. Nurodyta
PVM sąskaita–faktūra išrašyta 1898,28 Lt be PVM vertės darbams, atliktiems
pagal 2006 birželio 23 d. rangos sutartį, ir 68 759,86 Lt be PVM vertės
darbams, atliktiems pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį, apmokėti.
Užsakovė sumokėjo dalį sumos, t. y. 20 944 Lt. Užsakovė sustabdė prievolės likusios
dalies įvykdymą iki darbų trūkumų pašalinimo, nes sienos, stogas ir stogą
laikančios metalinės konstrukcijos turi trūkumų. Rangovė 2009 m. rugpjūčio 12 d.
reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimą atsakovei UAB „Svara“ ir
apie tai informavo ieškovę. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 15 d.
nutartimi UAB „Butrema“ iškelta bankroto byla.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių
miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė
bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad UAB „Antrocelas“ ir UAB „Butrema“ 2006
m. birželio 23 d., 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartys yra dvi atskiros ir savarankiškos
sutartys, nes jose nustatyti visi būtini sutarčių elementai, šalių teisės bei
pareigos, atsakomybė ir kt. Dėl to iš jų kylančios prievolės turi būti vykdomos
atskirai, nepriklausomai nuo kitos sutarties aplinkybių. Teismas nurodė, kad
byloje nėra duomenų, jog ieškovė neatsiskaitė su atsakove UAB „Butrema“ už
darbus, atliktus pagal 2006 m. birželio 23 d. sutartį. Įvertinęs PVM
sąskaitą–faktūrą BUT Nr. 0000287, kurią UAB „Butrema“ pateikė ieškovei, kad ši
apmokėtų už atliktus darbus, teismas konstatavo, kad pagal šią PVM
sąskaitą–faktūrą UAB „Butrema“ reikalavo apmokėti 68 759,86 Lt be PVM už darbus,
atliktus pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį, ir 1898,28 Lt be PVM už
darbus, atliktus pagal 2006 m. birželio 23 d. sutartį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė
dalį skolos, t. y. 20 944 Lt, sumokėjo, teismas padarė išvadą, kad ieškovės 62
432,60 Lt skola atsakovei UAB „Butrema“ liko tik už darbus, atliktus pagal 2007
m. balandžio 11 d. rangos sutartį. Remdamasis šia aplinkybe ir BUAB „Butrema“
atstovų parodymais, teismas pripažino, kad reikalavimo perleidimo sutartimi UAB
„Butrema“ perleido atsakovei UAB „Svara“ 62 432,60 Lt reikalavimo teisę,
kilusią iš 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutarties. UAB „Butrema“ neperleido prievolių.
Teismo vertinimu, nurodytas reikalavimas nesusijęs su atsakovės BUAB „Butrema“,
kaip kreditorės, asmeniu. Ji neturi esminės reikšmės ieškovei, nes ši pareiškė pretenzijas
dėl pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį atliktų darbų kokybės (rekonstruoto
pastato, pristatant priestatą, sienų, stogo ir stogą laikančių metalinių
konstrukcijų defektų). Dėl to teismas sprendė, kad UAB „Butrema“ galėjo
perleisti reikalavimą UAB „Svara“ be ieškovės sutikimo.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 13 d.
nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Šiaulių rajono apylinkės teismo
2010 m. kovo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas
sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Papildomai dėl
rangos sutarčių savarankiškumo Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad abiejose
sutartyse šalys aiškiai nustatė sutarčių kainas (jos skirtingos, nepriklausomos
viena nuo kitos), darbų atlikimo terminus (jie taip pat savarankiški). 2006 m.
birželio 23 d. sutartyje nėra sąlygų, kurios suteiktų teisę UAB „Butrema“,
įvykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, įgyti teisę atlikti darbus, nustatytus
2007 m. balandžio 11 d. sutartyje.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Antrocelas“ prašo
panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir priimti sprendimą – ieškinį patenkinti,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės
instancijos teismas, nurodydamas, kad 2006 m. birželio 23 d., 2007 m. balandžio
11 d. rangos sutartys yra atskiros ir savarankiškos, iš jų kylančios pareigos vykdytinos
atskirai, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, suformuotas CK 6.193
straipsnyje ir plėtojamas kasacinio teismo praktikoje, t. y. kad sutartis
būtina aiškinti sąžiningai, sistemiškai, atsižvelgiant į sutarties šalių
praktiką, taip pat kad būtina nustatyti tikrąją šalių valią (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje AB
„Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., byla Nr. 3K-3-406/2000; 2002 m.
vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje likviduojama AB „Komercijos ir
kredito bankas“ v. bankrutuojanti UAB „Kaišiadorių autotransportas“ ir kt.,
byla Nr. 3K-7-438/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. V. v. M. N. ir kt., byla
Nr. 3K-3-1167/2003; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, byla Nr. 3K-3-274/2004; 2004 m.
rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB
„Lietuvos geležinkeliai“, byla Nr. 3K-3-424/2004; 2006 m. birželio 21 d.
nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. R. S. individuali įmonė „Ridetas“, byla Nr. 3K-3-421/2006;
2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. Ageratec AB,
byla Nr. 3K-3-128/2010; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007).
2.
Kasatorės ir BUAB „Butrema“ sudarytos rangos sutartys, sprendžiant
šalių ginčą dėl reikalavimo perleidimo sutarties, turi būti aiškinamos neatskiriamai
viena nuo kitos, o iš sutarčių atsiradusios teisės ir pareigos turi būti
vykdomos atsižvelgiant į jas abi, nes: darbai vykdyti tame pačiame objekte;
šalys vėlesne sutartimi tęsė ankstesnės sutarties pagrindu atsiradusius rangos
santykius, nes vėlesne sutartimi susitarė tik dėl papildomų darbų atlikimo
tokiomis pat kaip ir ankstesnės sutarties sąlygomis; PVM sąskaita–faktūra,
pagal kurią BUAB „Butrema“ perleido reikalavimo teisę, išrašyta darbams,
atliktiems pagal abi rangos sutartis, apmokėti; aplinkybė, kad kasatorė
apmokėjo už darbus, patvirtina tęstinius rangos santykius.
3.
Dėl CK 6.101 straipsnio 5 dalies, 6.102 straipsnio 3 dalies pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad BUAB „Butrema“ neturi esminės
reikšmės kasatorei, nepagrįsta, nes padaryta neįvertinus šių asmenų tęstinių
rangos santykių, neteisingai nustačius, kad rangos sutartys yra atskiros ir
savarankiškos. Kasatorė mano priešingai, t. y. jai atsakovė BUAB „Butrema“ turi
esminę reikšmę, nes rangos sutartys vykdytos kartu.
4.
Tai, kad kasatorei kreditorius turi esminę reikšmę, įrodo aplinkybė, jog
kasatorei buvo svarbios užsakovės kvalifikacija, patirtis, galimybės atlikti
didelės apimties darbus. Tai pripažino ir UAB „Butrema“, parengiamojo posėdžio
metu nurodžiusi, kad sutartį su kasatore sudarė laimėjusi konkursą. Be to, UAB
„Butrema“ neįvykdė visų įsipareigojimų pagal rangos sutartis: yra statybos
darbų trūkumų, dėl jų rekonstruotas pastatas nepriduotas valstybinei statybos
komisijai. Dėl to UAB „Butrema“ garantiniai darbų ir medžiagų įsipareigojimai,
darbų trūkumų šalinimas kasatorei yra neatskiriamai susijęs su atsakovės
asmeniu ir jų perleidimas negalimas.
5.
Dėl CK 6.115–6.122 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CK 6.115–6.122 straipsnius, padarė nepagrįstą išvadą, kad
nereikėjo ieškovės (kaip skolininkės) sutikimo reikalavimo teisei perleisti, nes
neįvertino, kad kasatorę ir BUAB „Butrema“ sieja iš rangos santykių atsiradusi dvišalė
prievolė – kasatorė yra ir skolininkė, ir kreditorė. Kasatorė nurodo, kad,
esant dvišalei prievolei, reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos
perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo, o reikalavimo teisė gali būti
perleista tik laikantis CK 6.115–6.122 straipsnių reikalavimų.
6.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teismai
pažeidė CPK 185 straipsnį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, CPK 331 straipsnio
4 dalies 3 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos
aiškinant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nenurodė argumentų, kodėl
atmetė kasatorės argumentus, pagrindžiančius, kad jai BUAB „Butrema“, kaip
kreditorė, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio
30 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. Kauno
miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. T., byla Nr.
3K-295/2006; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD
bankas v. Z. S., byla Nr. 3K-3-435/2008; 2009 m.
spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje V. I. ir
kt. v. UAB „Uosta“, byla Nr. 3K-3-405/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos
teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias
įrodinėjimą, apžvalga).
7.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3
punktus, nes nemotyvavo, kodėl nustatė, kad kasatorės sumokėti 20 944 Lt buvo
skirti už darbams, atliktiems pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį, apmokėti
o likęs 62 432,60 Lt nepatenkintas ir atsakovei UAB „Svara“ perleistas
reikalavimas kildinamas už darbus, atliktus pagal 2007 m. balandžio 11 d.
sutartį. Kasatorės teigimu, byloje nėra šį faktą patvirtinančių įrodymų.
8.
Išvadą, kad perleistas reikalavimas, kilęs iš 2007 m. balandžio 11 d.
rangos sutartį, Šiaulių apygardos teismas padarė neatsižvelgęs į kitoje
civilinėje byloje priimtą Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d.
preliminarų sprendimą, kuriame nustatyta, jog UAB „Svara“ reikalavimą UAB
„Antrocelsas“ grindžia reikalavimo perleidimo ir 2006 m. birželio 23 d. rangos
sutartimis.
9.
Kasatorė nurodo, kad atsakovės, sudarydamos reikalavimo perleidimo
sutartį, elgėsi nesąžiningai, nes reikalavimas perleistas už vieną litą. Be to,
UAB „Butrema“ turtinė padėtis buvo sunki, ji siekė išvengti atsakomybės kasatorei
dėl nekokybiškai atliktų statybos rangos darbų. Šias aplinkybes patvirtina tai,
kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 15 d. nutartimi atsakovei UAB
„Butrema“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. B2-869-154/2010). Be to, atsakovės
UAB „Butrema“ bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl ginčijamos reikalavimo
perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovė UAB „Svara“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų
sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime pritariama pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų argumentams ir išvadoms. Papildomai atsiliepime
nurodomi tokie argumentai:
1. Kasatorė nenurodė,
kokiu pagrindu prašo pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį.
Darant prielaidą, kad kasatorė ginčijamą sutartį prašo pripažinti negaliojančia
CK 1.80 straipsnio pagrindu, kasatorė nenurodo, kokioms imperatyviosioms teisės
normoms prieštarauja ši sutartis.
2. Dėl
sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Teismai tinkamai aiškino rangos
sutartis ir konstatavo jų atskirumą. Aplinkybė, kad PVM sąskaitoje–faktūroje,
pagal kurią perleista reikalavimo teisė, nurodytos darbų, atliktų pagal abi
rangos sutartis, apmokėjimo sumos, neturi įrodomosios reikšmės, nes teisės aktų
nedraudžiama to daryti. Dėl to BUAB „Butrema“ galėjo išrašyti vieną ar kelias PVM
sąskaitas–faktūras.
3. Dėl CK
6.101 straipsnio 5 dalies, 6.102 straipsnio 3 dalies pažeidimo. BUAB
„Butrema“ kvalifikacija neturi reikšmės kasatorės pareigai sumokėti skolą, nes
ją reikia mokėti nepaisant rangovo kvalifikacijos. Aplinkybė, kad BUAB
„Butrema“ atliko darbus su trūkumais ir kad juos reikia ištaisyti, taip pat
neturi įrodomosios reikšmės, nes už atliktus darbus užsakovė privalo sumokėti
nepaisant darbų trūkumų. Be to, pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas
turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus,
kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo
pranešimą apie reikalavimo perleidimą.
4. Dėl CK
6.115–6.122 straipsnių pažeidimo. Atsiliepime nurodoma, kad teismai
pagrįstai netaikė CK 6.115–6.122 straipsnių, nes juose reglamentuojamas skolos
perkėlimas, bet šios bylos atveju skolos perkėlimo neatlikta. Reikalavimo perleidimo
sutarties sudarymo metu nebuvo priešpriešinių prievolių, nes visi atlikti
darbai kasatorei perduoti anksčiau.
5. Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Atsiliepime nurodoma,
kad apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, kodėl laikė, jog UAB
„Butrema“, kaip kreditorė, neturi esminės reikšmės kasatorei.
6. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai nustatė, kad kasatorė 20 944 Lt sumokėjo už
darbus, atliktus pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį. Be to, UAB
„Svara“ nurodo, kad pagal CK 6.55 straipsnio 2 dalį, kai yra kelios skolos,
kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų neužtikrinta, laikoma, jog
grąžinta seniausia skola.
7. Su
kasatorės argumentu, kad bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į kitoje
civilinėje byloje priimtą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d.
preliminarų sprendimą, atsiliepime nesutinkama, nes šis sprendimas
neįsiteisėjęs.
8. Atsiliepime
prieštaraujama kasatorės argumentams dėl atsakovių nesąžiningumo. UAB „Svara“
teigia, kad šie kasacinio skundo argumentai nekelti nei ieškinyje, nei
apeliaciniame skunde, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, BUAB
„Butrema“ perleido reikalavimą siekdama sumažinti skolas kreditoriams, bet ne
išvengti darbų trūkumų šalinimo pareigos, pabloginti kasatorės ir kitų
kreditorių padėtį.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacijos
paskirties ir šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko
Teisėjų
kolegija pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodeksą kasacija nėra trečioji
teisminė instancija po pirmosios ir apeliacinės instancijų, bet yra išimtinė
teismų procesinių sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tais
atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų
kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka
tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina
pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3
punktas). Išimtinis kasacijos pobūdis lemia taip pat tai, kad faktinių
aplinkybių nustatymas nėra kasacijos dalykas, nes kasacinis teismas saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Dėl to nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisako
tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės normų aiškinimo
ir taikymo klausimai, bet ne dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamos
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės.
Aiškindamas
ir taikydamas reikalavimo perleidimą reglamentuojančias teisės normas,
kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu
perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado
teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu
pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę
reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo
(cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma
reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, byla Nr.
3K-3-199/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB
,,Jaukurai“ v. UAB ,,Forsitia“, byla Nr. 3K-3-469/2010). Šių kasacinio
teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija analizuoja kasacinio skundo
argumentus ir pasisako pirmiausia dėl tų, kuriais keliamas rangos sutarčių,
kurių pagrindu atsirado atsakovės UAB „Butrema“ reikalavimo apmokėti už
atliktus statybos rangos darbus teisė, aiškinimo klausimas.
Dėl CK
6.193 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.193 straipsnyje išdėstytų sutarčių
aiškinimo taisyklių tikslas nustatyti sutarties turinį. Šio straipsnio normos
taikytinos, kai kyla sutarties šalių ginčas dėl tarpusavio teisių ir pareigų ir
tik tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sutarties sąlygų reikšmės (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Kauno
apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras ieškovo AB „Kauno energija“
interesais v. V. A., byla Nr. 3K-3-1311/2002; 2009 m.
balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. (Pavydienė)
v. R. P., byla Nr. 3K-3-156/2009). Kasacinio teismo
suformuotoje sutarčių aiškinimo praktikoje akcentuojama ir tai, kad pagal CK
6.193 straipsnį, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji
sutarties šalių ketinimai, bet ne tik remiamasi pažodiniu sutarties tekstu;
svarbiausia, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų
prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar
jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas bei kokias būtent (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. (P.) v. R. P., byla
Nr. 3K-3-156/2009). Taigi kasacinis teismas akcentuoja tai, kad teismai,
vertindami ir aiškindami sutartis, kilus ginčui dėl sutarties sąlygų reikšmės, visada
turi nustatyti tikruosius sandoryje dalyvaujančių civilinių teisinių santykių
subjektų ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti konkrečią sutartį (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“,
AB, v. P. B. ir kt., byla Nr. 3K-7-229/2009). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties aiškinimas yra fakto
klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis
civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“,
byla Nr. 3K-3-424/2004; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB
,,Stafis“ v. UAB ,,Saurida“, byla Nr. 3K-3-132/2011). Tačiau kasacinio
teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad taisyklių, reglamentuojančių
sutarčių aiškinimą, taikymas yra teisės klausimas (CK 6.193–6.195 straipsniai)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje AS
If P&C Insurance v. UAB „G4S Lietuva“, byla Nr. 3K-3-458/2009; 2010 m.
lapkričio 2 d. UAB „Miaras“ v. A. D. individualiai
įmonei „Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010). Dėl to teisėjų kolegija
pasisako tik dėl CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintų sutarčių aiškinimo
taisyklių aiškinimo ir taikymo, kasatoriaus nurodytų aplinkybių įvertinimo
aspektu.
Kasatorius
nurodo, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartys
turi būti aiškinamos neatskiriamai viena nuo kitos. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės
instancijos teismas, konstatavęs, kad nurodytos statybos rangos sutartys yra
savarankiškos, pažeidė CK 6.193 straipsnį, nes pagal 2007 m. balandžio 11 d.
rangos sutartį darbai buvo atliekami tame pačiame objekte, jie buvo papildomi;
2007 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitoje–faktūroje nurodyti ir 1898,28 Lt darbai
pagal 2006 m. birželio 23 d. rangos sutartį. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
Tik faktas,
kad pagal dvi rangos sutartis darbai atlikti tame pačiame objekte, nėra
pagrindas teigti, jog šalys sudarė vieną rangos sutartį. Statybos rangos
sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal
užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas
įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas,
priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681
straipsnio 1 dalis). Net ir tada, kai statybos darbai atliekami viename
objekte, šalys laisvos sudaryti savarankiškas sutartis, susitardamos dėl atskirų
statybos darbų. Sudarydamos savarankiškas sutartis šalys susitaria dėl atskiro
sutarties dalyko ir nustato kiekvienos iš jų teisių bei pareigų apimtį. Įvykdžius
kiekvieną iš tokių sutarčių prievolės pagal įvykdytą sutartį pasibaigia (CK 6.123
straipsnis). Kartu pažymėtina, kad šalys yra laisvos nustatyti sutartyse
sąlygas, kuriomis susietų ir savarankiškų sutarčių vykdymą (CK 6.156 straipsnio
1 dalis).
Konstatuoti,
kad šalys buvo sudariusios vieną statybos rangos sutartį, nėra pagrindo taip
pat remiantis faktu, jog 2008 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitoje–faktūroje,
serija BUT Nr. 0000287, kartu su pagal 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartį
atliktais darbais nurodyti 1898,28 Lt vertės darbai, atlikti pagal 2006 m.
birželio 23 d. rangos sutartį. PVM sąskaita–faktūra yra finansinės apskaitos
dokumentas, kuriame turi atsispindėti atliekama ūkinė operacija (Buhalterinės
apskaitos įstatymo 12, 13 straipsniai). Šis finansinės apskaitos dokumentas
išrašomas atliktų rangos darbų perdavimo akto pagrindu ir savaime nevertintinas
kaip šalių sutartinius santykius nustatantis ar keičiantis, o šioje konkrečioje
situacijoje abi rangos sutartis siejantis sandoris (CK 1.63 straipsnis). Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11
d. rangos sutartimis šalys susitarė dėl atskirų lokalinėse sąmatose nurodytų
darbų, nustatė sutarčių kainas, nesusijusias ir nepriklausomas viena nuo kitos,
savarankiškus darbų atlikimo terminus. Teismas taip pat nustatė, kad 2006 m.
birželio 23 d. sutartyje nėra jokių sąlygų, kurios suteiktų atsakovei UAB
„Butrema“, įvykdžius atitinkamus įsipareigojimus, įgyti teisę atlikti darbus,
numatytus 2007 m. balandžio 11 d. sutartyje. Šios sutarties dalykas aiškiai,
nedviprasmiškai, akivaizdžiai apibrėžtas, jokių dviprasmybių nėra, šalių valia
akivaizdi ir aiškiai išreikšta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios teismo
išvados atitinka CK 6.193 straipsnio reikalavimus ir paneigia kasatoriaus
argumentus, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. statybos rangos
sutartys turi būti vertinamos kaip susijusios.
Dėl
nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos, kaip kasacijos pagrindo
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir
taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės
norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti
suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas
yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio
decidendi. Teisės taikymo taisyklių taikymas, suformuluotas konkrečiose
teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo
suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų teisės normos taikymą teisiniam
santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis
aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011
m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Laumė“ v. AB ,,Tauras“,
byla Nr. 3K-3-101/2011). Šių kasacinio teismo išaiškinimų kontekste pažymėtina,
kad jei kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte
nurodytu kasacijos pagrindu, kasaciniame skunde turi būti išsamūs teisiniai
argumentai, kad teismas be teisinio pagrindo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasatoriaus keliamu
teisės klausimu. Kasatorius turi nurodyti ne tik konkrečias Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis, jose pateiktus išaiškinimus aktualiais bylai teisės aiškinimo
ir taikymo klausimais, bet ir argumentuotai pagrįsti galėjimą jomis remtis
nagrinėjamoje byloje, jo nurodomų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylų
konkrečių faktinių aplinkybių esminį panašumą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 2
punktas).
Nors kasatorė,
teigdama, kad 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. rangos sutartys
turi būti aiškinamos neatskiriamai viena nuo kitos, nes tokia buvo tikroji jas
sudariusių šalių valia, kasaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyse pateiktomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje AB
„Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., byla Nr. 3K-3-406/2000; kt.), bet teisėjų
kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste ji nepagrindė teiginio, jog
apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančių teisės
normų taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2
punktas, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Kasaciniame skunde atkartotos
CK 6.193 straipsnyje nustatytos ir kasacinio teismo praktikoje plėtojamos
sutarčių aiškinimo taisyklės, taip pat pateikiamas kasatorės neva tinkamas
rangos sutarčių aiškinimas, bet šis sutarčių aiškinimas nesusiejamas su pačios
kasatorės nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, neatskleistas netinkamo
šių taisyklių taikymo ir aiškinimo faktas, nenurodyta, kaip nukrypta nuo kasatorės
nurodomų kasacinio teismo išaiškinimų sutarčių aiškinimo srityje. Kasacinio
teismo išaiškinimų nurodymas bendrais bruožais, nesusiejant jų su teismų byloje
atliktu konkrečių faktų teisiniu kvalifikavimu, negali būti pripažįstamas
pagrįsta vada CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytam kasacijos
pagrindui konstatuoti. Juolab kad pirmesnėje šios nutarties dalyje konstatuota,
jog apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė sutarčių
aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta
nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais keliamas sutarčių aiškinimo
taisyklių netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos
klausimas.
Dėl CK
6.101 straipsnio 5 dalies dėl (draudimo perleisti reikalavimą be skolininko
sutikimo) aiškinimo
CK 6.101
straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui
draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi
esminę reikšmę. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
nustatė, kad reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidžia šių normų reikalavimų.
Kasaciniame
skunde nurodomas ir CK 6.102 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad draudžiama
perleisti reikalavimą, kuris neatskiriamai susijęs su kreditoriaus asmeniu
(reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos
sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.), pažeidimas. Tačiau kasatorius
nepateikia jokių konkrečių teisinių argumentų dėl šios normos pažeidimo, todėl
teisėjų kolegija plačiau dėl jos nepasisako, bet atkreipia dėmesį į tai, kad CK
6.101 straipsnio 5 dalyje ir 6.102 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos dvi
skirtingos teisinės situacijos, todėl abiejų šių pagrindų taikymas kartu negalimas.
CK 6.101 straipsnio 5 dalis taikoma tada, kai reikalavimo perleidimas negali
būti pateisinamas, nes kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę,
todėl reikalavimo perleidimas kitam kreditoriui pažeistų skolininko teises. CK
6.102 straipsnio 3 dalyje nustatytus draudimus lemia prievolės prigimtis, tai
daro ją neatskiriamą nuo kreditoriaus asmens ir todėl negalimą perleisti.
Aiškinant CK
6.101 straipsnio 5 dalį, pažymėtina, kad įstatyme neapibrėžta ir atvejų, kada
kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Tai vertinamoji sąvoka. Dėl
to įstatyme įtvirtintos sąlygos „kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę
reikšmę“ turinį konkrečioje byloje turi nustatyti teismas, įvertinęs
kreditoriaus ir skolininko teisinį statusą, jų tarpusavio santykių pobūdį,
kitas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes. Pavyzdžiui,
pasisakydamas dėl kreditoriaus asmens skolininkui esminio reikšmingumo,
kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į savitarpio paskolos pobūdį,
kredito unijos ir jos narių statusą, kredito unijai suteikus paskolą savo
nariui yra būtent toks atvejis, kai kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminę
reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje
byloje P. R. v. Nacionalinė kredito unija,
byla Nr. 3K-3-394/2009).
Sprendžiant,
ar perleidžiant reikalavimą pažeista CK 6.101 straipsnio 5 dalis, ši norma turi
būti sistemiškai taikoma kartu su kitomis reikalavimo perleidimą
reglamentuojančiomis teisės normomis. Pavyzdžiui, CK 6.105 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam
perduoto reikalavimo negaliojimą, bet neatsako už tai, kad skolininkas šio
reikalavimo neįvykdo, išskyrus atvejus, kai pradinis kreditorius laiduoja
naujajam kreditoriui už skolininką. Skolininkas turi teisę reikšti naujojo
kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti
pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą (CK
6.107 straipsnio 1 dalis), naudotis įskaitymo teise (CK 6.108 straipsnis). Skolininko
teisių apsauga, kreditoriui perleidus reikalavimą, taip pat užtikrinama kitomis
teisės normomis. Pavyzdžiui, reikalavimo perleidimas neriboja užsakovo teisės
rinktis jam priimtinas teisių gynimo priemones, įskaitant ir teisę reikalauti
sumažinti kainą, kai pagal rangos sutartį atliktų darbų kokybė netinkama (CK
6.665 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir pan.
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 12 d. reikalavimo perleidimo
sutartimi UAB „Butrema“ perleido UAB „Svara“ 62 432,60 Lt reikalavimą pagal
2007 m. balandžio 11 d. sutartį. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovės ir UAB
„Butrema“ ginčas dėl atliktų darbų kokybės kilo pagal kitą – 2006 m. birželio
23 d. – rangos sutartį. Kasatorės kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, dėl
kurių jai reikšmingas rangovo asmuo – kvalifikacija, patirtis, galimybės
atlikti didelės apimties darbus ir pan., gali būti reikšmingos vertinant
įsipareigojimus atlikti darbus pagal rangos sutartį, bet neturi jokios reikšmės
CK 6.101 straipsnio 5 daliai taikyti, t. y. reikalavimo apmokėti už
atliktus darbus perleidimo atveju. Atsiradus užsakovės prievolei sumokėti už
atliktus pagal sutartį darbus, nurodytos aplinkybės nereikšmingos, nes asmens,
kuris turi teisę gauti mokėjimą (kreditoriaus), pasikeitimas nepažeidžia
kasatorės teisių. Minėta, 2006 m. birželio 23 d. ir 2007 m. balandžio 11 d. statybos
rangos sutartys yra savarankiškos. Iš jų kilusių pažeistų teisių gynimo
priemonės, kuriomis gali pasinaudoti kreditorius, taip pat savarankiškos. Taigi
teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo
prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku,
teisingai atribojo rangos sutartis ir nustatė, iš kurios rangos sutarties
kilusio reikalavimo cesija įvyko nagrinėjamo ginčo atveju, taip pat tinkamai
įvertino ginčijamą cesijos sandorį, todėl jų išvada, kad atsakovė UAB
„Butrema“, kaip kreditorė, kasatorei neturi esminės reikšmės, yra pagrįsta.
Byloje teismų nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad šio ginčo
atveju CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatytas draudimas kreditoriui perleisti
reikalavimą be skolininko sutikimo netaikytinas. Pažymėtina, kad toks šių
santykių kvalifikavimas nereiškia kreditorės teisių ribojimo nagrinėjamoje
konkrečioje situacijoje, nes įstatymuose nustatyta nemažai teisinių priemonių
(kainos sumažinimas, priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir pan.), kuriomis
tinkamai naudodamasis kreditorius galėjo ginti savo teises,
nustačius tokių teisinių priemonių taikymo sąlygas.
Kasacinis
teismas yra konstatavęs, kad reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas yra
du atskiri asmenų pasikeitimo prievolėje institutai, kurie skiriasi savo
sąlygomis, todėl savaime šių dviejų institutų sutapties neatsiranda (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. UAB „Vakarų prekyba“ administratorius UAB
„Kononenko ir ko“, byla Nr. 3K-3-44/2011). Skolos perkėlimo institutas yra
atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako
dėl skolos perkėlimą reglamentuojančių CK 6.115–6.122 straipsnių aiškinimo ir
taikymo, nes, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į kasacinį skundą,
nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl reikalavimo perleidimo, bet ne skolos
perkėlimo.
Dėl
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Teisėjų kolegija nurodo,
kad kasacinio skundo argumentais dėl tariamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo
taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo keliami fakto
klausimai, t. y. kad teismai įrodymais nepagrindė išvadų dėl atsakovės BUAB „Butrema“,
kaip kreditorės, esminės reikšmės kasatorei, taip pat kad byloje ginčijama
cesijos sutartimi perleistas reikalavimas kilo tik iš 2006 m. birželio 23 d.
rangos sutarties ir kad BUAB „Butrema“ yra nesąžininga. Pirmiau nutartyje
teisėjų kolegija akcentavo tai, kad fakto klausimai nėra kasacinio bylos
nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tokie kasatorių argumentai
dėl naujų faktų nustatymo yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje kasacinio
teismo aptartų argumentų ir nesudaro kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 2
dalis). Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų,
kuriais keliami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo klausimai.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio5 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme
patirta 46,75 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorės.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 340
straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 13
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens
kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300,
įmokos kodas 5660) iš ieškovės UAB „Antrocelas“ (juridinio asmens kodas
145548034) 46,75 Lt (keturiasdešimt šešis litus 75 ct) išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Egidijus Baranauskas
|
|
|
Birutė Janavičiūtė
|
|
|
Gintaras Kryževičius
|