Civilinė byla Nr. 3K-3-54/2011

            Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 35.3.6; 35.5; 43.1; 62.1 (S)                                 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 15 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. N. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Airidvika“ ieškinį atsakovams L. N. ir R. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo; tretieji asmenys – S. M., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariatas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiami klausimai dėl nuosavybės teisės į pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžiamą transporto priemonę perėjimo momento, transporto priemonių registracijos teisinės reikšmės ir transporto priemonės saugojimo išlaidų apmokėjimo.

2008 m. liepos 17 d. Pasvalio rajono policijos komisariato pareigūnai pagal Transporto priemonės pridavimo-priėmimo aktą Nr. 231 perdavė ieškovui UAB ,,Airidvika“ (toliau – ieškovas) saugoti automobilį ,,Ford Escort“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį tą dieną, neturėdamas teisės vairuoti, vairavo atsakovas R. K. Automobilis perduotas saugoti Policijos komisariato ir ieškovo 2008 m. kovo 13 d. sudarytos transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutarties pagrindu. Transporto priemonės pridavimo-priėmimo akte transporto priemonės savininke nurodyta atsakovė L. N.. 2009 m. sausio 21 d. ieškovas išsiuntė atsakovams pranešimus, prašydamas per nustatytą terminą atlyginti automobilio saugojimo išlaidas, tačiau atsakovai jų neatlygino.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų 6265,35 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

 

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nustatė, kad VĮ ,,Regitra“ 2005 m. birželio 10 d. išduotame registracijos liudijime automobilio ,,Ford Escort“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) savininke nurodyta atsakovė L. N.; 2009 m. sausio 27 d. atsakovė L. N. kreipėsi į VĮ ,,Regitra“ ir pranešė, kad 2007 m. balandžio 9 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teisę į automobilį perleido kitam fiziniam asmeniui. Teismas sprendė, kad šie įrodymai patvirtina, jog atsakovo R. K. sulaikymo dieną (2008 m. liepos 17 - ąją) automobilio savininkė buvo atsakovė L. N. Teismas nurodė, kad transporto priemonės nuvežimo dieną galiojusios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normos (13, 20, 25, 27 straipsniai) nustatė privalomą transporto priemonių registraciją, jų savininkų ir valdytojų pareigas, atsakomybę. Transporto priemonių registracijos tvarka reglamentuojama Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėse, kurios patvirtintos 2001 m. gegužės 25 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 260. Pagal jų 71.1 punktą, pasikeitus transporto priemonės valdytojui, yra keičiami transporto priemonės registravimo duomenys, dėl duomenų perregistravimo būtina kreiptis per 30 dienų (Taisyklių 71.3.1 punktas). Teismas pažymėjo, kad atsakovė L. N., 2007 m. balandžio 9 d. perdavusi automobilį naujajam valdytojui, įvykdė ne visus Taisyklių reikalavimus, laikė, jog ji atsakinga už transporto priemonės išregistravimą ir su registracijos procedūrų neatlikimu susijusią riziką ir turi prisiimti neigiamus padarinius. Teismo nuomone, su daiktinių teisių į automobilį susijusių sandorių neįregistravimas nustatyta tvarka neleidžia sandorio šaliai, šiuo atveju - atsakovei L. N., panaudoti sandorio fakto (nuosavybės teisės perleidimo) prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių ieškovui, remiantis kitais įrodymais: automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi, liudytojų parodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis). Neperregistravus automobilio, jis liko atsakovės L. N. nuosavybė, ji ir toliau buvo šio teisėta savininkė, todėl turėjo automobilį valdyti taip, kad nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnis). Teismo nuomone, atsakovė L. N., kaip turto savininkė, privalėjo elgtis taip, kad nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnis), tačiau jai priklausančiu automobiliu buvo padarytas teisės pažeidimas ir kiti asmenys patyrė išlaidų, susijusių su automobilio saugojimu, kurias atsakovė L. N. privalo solidariai atlyginti su atsakovu R. K.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės L. N. apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 29 d. nutartimi Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 6 d. sprendimą pakeitė – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 6057,10 Lt automobilio saugojimo išlaidų už 2008 m. liepos 17 d. – 2009 m. sausio 28 d. laikotarpį atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; ieškinio dalį dėl automobilio saugojimo išlaidų, atsiradusių nuo 2009 m. sausio 28 d., atlyginimo priteisimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad 2008 m. liepos 17 d. ginčo automobilio savininkė buvo atsakovė L. N., nes ji, Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos taisyklėse nustatyta tvarka nepranešusi VĮ  ,,Regitra“ apie automobilio savininko pasikeitimą ir neįregistravusi pirkimo-pardavimo sutarties, neturi teisės remtis nuosavybės teisės perleidimo faktu (CK 1.75 straipsnio 2 dalis). Ji privalo solidariai su atsakovu R. K. atlyginti automobilio saugojimo išlaidas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.305 straipsnio 3 dalį atskirų rūšių daiktų (prekių)  pirkimo-pardavimo ypatumus gali nustatyti atitinkami įstatymai. Kadangi transporto priemonių ir duomenų apie pasikeitusius transporto priemonės valdytojus registraciją atlieka VĮ ,,Regitra“, vadovaudamasi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių nuostatomis, tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo taikyti CK 6.318 straipsnio normų, reglamentuojančių kilnojamojo turto perdavimą, kaip nurodyta apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad po to, kai atsakovė L. N. pranešė VĮ ,,Regitra“ apie 2007 m. balandžio 9 d. sudarytą su trečiuoju asmeniu S. M. ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį (2009 m. sausio 27 d.), ji neteko pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidų, todėl sumažino iš atsakovų solidariai priteistiną šių išlaidų sumą ir sprendė, kad dėl vėliau ieškovo patirtų automobilio saugojimo išlaidų priteisimo turi pasisakyti pirmosios instancijos teismas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė L. N. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas nuosavybės teisės į automobilį perėjimo momentą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, tai lėmė nepagrįstą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatytų padarinių taikymą kasatorei. Pirkimo-pardavimo sutartimi kasatorė perleido ginčo automobilį trečiajam asmeniui. Ieškovo reikalavimas grindžiamas aplinkybėmis, atsiradusiomis, kai kasatorė jau nebuvo ginčo transporto priemonės savininkė. Dėl to, kasatorės nuomone, ji byloje yra netinkama atsakovė. CK 6.318 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad tinkamu daiktų perdavimu yra laikomas jų pateikimas pirkėjui toje vietoje, kurioje sutarties sudarymo metu yra pardavėjo verslo ar gyvenamoji vieta. Byloje nustatyta, kad kasatorė savo gyvenamojoje vietoje perdavė trečiajam asmeniui ginčo automobilį, jo raktelius ir galiojantį civilinės atsakomybės draudimo liudijimą. Daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo įgijėjui (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad automobilio registracija nesukuria nuosavybės teisės, nes turi būti registruojamas daiktas, o ne nuosavybės teisė į jį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.318 straipsnio 2 dalies, remdamasis CK 6.305 straipsnio 3 dalies nuostata, kad atskirų rūšių daiktų pirkimo-pardavimo ypatumus gali nustatyti atitinkami įstatymai, ir atitinkamai taikydamas Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių nuostatas. Kasatorės teigimu, pagal CK 6.305 straipsnio 3 dalies prasmę ,,kitais įstatymais“ yra laikomi tik įstatymo galią turintys teisės aktai ir šis straipsnis negali būti aiškinamas plečiamai, kaip apimantis ir poįstatyminius teisės aktus, nagrinėjamu atveju – nurodytas taisykles. Kasatorės nuomone, dėl išvardytų aplinkybių ji neturi pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidų.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nuosavybės teisės į pirkimo-pardavimo sutartimi perleidžiamas transporto priemones perėjimo momento ir transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių privalomos registracijos

 

Pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal dispozityviąją CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo įstatymuose nenustatyta. Kiekvienu atveju būtina patikrinti, ar šalys transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatė kito nuosavybės teisės perėjimo daikto įgijėjui momento ar kitų sąlygų, pavyzdžiui, kad nuosavybės teisė pereina daikto įgijėjui tik po to, kai jis sumokės daikto kainą; ar tik po to, kai daikto pardavėjas išregistruoja daiktą iš viešojo registro; ar tik po to, kai šalys ar viena iš jų įregistruoja pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu ji turi būti registruojama. Jeigu sutartyje tokių ar panašių išlygų nenustatyta, tai dėl nuosavybės teisės perėjimo momento turi būti sprendžiama pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalies nuostatą. 

Perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų. Ji reglamentuota CK 6.317 straipsnyje. Po tinkamo šios prievolės įvykdymo pirkėjui pereina nuosavybės teisė. Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios. Transporto priemonės perdavimas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas pirkėjui gali būti nustatytas, jeigu pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus perduota transporto priemonė, kuria įgijėjas gali naudotis ar elgtis su ja kaip su savo turtu savo nuožiūra. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti įstatyme nenustatyta reikalavimų, kad transporto priemonė būtų techniškai tvarkinga, tinkama eismui (įregistruota, perregistruota, apdrausta kaip turtas ar jos valdytojo civilinė atsakomybė ir pan.). Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje tokių ar panašių sąlygų nenustatyta, tai nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo-pardavimo sutartį perėjimo pirkėjui momentas nustatomas pagal bendrąsias CK 6.317, 6.318 straipsnių taisykles. Įstatymuose ar teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigų pradedant eksploatuoti transporto priemonę (įregistruoti, apdrausti ir kt.) netaikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu šie reikalavimai tiesiogiai pagal teisės aktus neturi būti taikomi sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo ar kitokio perleidimo sutartį.

CK 1.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau jo sudarymo fakto šalys negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, pvz., liudytojų parodymais ir pan. (CK 1.75 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Airidvika“ v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-495/2010). Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties, jos registracijos ir jos teisinės reikšmės ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010; 2010 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Airidvika“ v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-495; kt.). Esmine nagrinėjamam ginčui spręsti laikytina kasacinio teismo išvada, kad nei CK, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Poįstatyminio reglamentavimo nuostatos, pagal kurias asmenys, sudarę automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, kartu ar atskirai privalo kreiptis į viešųjų duomenų registrą dėl automobilio registracijos duomenų keitimo (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 71.1; 72.3.1 punktai), yra skirtos daiktams registruoti. Tuo tarpu CK 1.75 straipsnis reglamentuoja sutarčių įregistravimą ir ši nuostata netaikoma sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį ir nuo kada tapo transporto priemonės savininku. Transporto priemonės teisinės registracijos duomenų nepakeitimas, t. y. transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimo kitam asmeniui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neišviešinimas transporto priemonių registre, yra teisiškai nereikšminga aplinkybė sprendžiant, kas pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nėra sąlygos dėl transporto priemonės perregistravimo kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, yra transporto priemonės savininkas. 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė sandorių registraciją reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai sprendė, jog automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai tokia registracija yra privaloma, o jos neatlikęs asmuo netenka teisės remtis nuosavybės teisės perleidimo ir savininko pasikeitimo faktu. Teismai poįstatyminiame teisės akte nustatytą reikalavimą – pakeisti transporto priemonės registracijos duomenis – nepagrįstai sutapatino su CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą sandorio registraciją. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CK 1.75, 6.318 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai netinkamai taikė nurodytas materialiosios teisės normas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl pareigos atlyginti priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidas

 

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2007 m. balandžio 8 d. sutartimi kasatorė perleido nuosavybės teisę į ginčo automobilį trečiajam asmeniui S. M. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri buvo sudaryta ir įvykdyta po jos sudarymo perduodant daiktą pirkėjui, nėra sąlygos dėl nuosavybės teisės pirkėjui perėjimo po to, kai bus pakeisti transporto priemonės registracijos duomenys, o įstatyme nenustatyta privaloma transporto priemonės registracija, kaip nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui sąlyga, todėl sprendžiant dėl to, kas yra jos savininkas, buvo pagrindas daryti išvadą, kad atsakovė daiktą pardavė, t. y. nustojo būti transporto priemonės savininke. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl privalomos sandorių registracijos ir nuosavybės teisės pagal transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį perėjimo momento, nepagrįstai sprendė, kad transporto priemonės neperregistravimas turi teisinę reikšmę sprendžiant dėl transporto priemonės savininko pagal šią sutartį. Remdamasi pirmiau nurodytu reglamentavimu ir teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2007 m. balandžio 8 d. kasatorė nebuvo ginčo transporto priemonės savininkė ar teisėta jos valdytoja, todėl jai pareikštas reikalavimas atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas neturi teisinio pagrindo ir negali būti tenkinamas.

Kadangi teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, tai teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis nuspręsta priteisti ieškovui solidariai iš kasatorės automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą ir palūkanas, naikintini, o ieškinio reikalavimai kasatorei atmestini (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje priteisimo

 

Kasatorė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pateikdama kasacinį skundą kasatorė sumokėjo 182 Lt žyminio mokesčio, kuris jai priteistinas iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorei kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatas. Tačiau kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl jų atlyginimas iš ieškovo nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinės instancijos teisme patirta 58,50 Lt išlaidų, kurias patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi kasacinis skundas tenkintinas, tai jos valstybei priteistinos iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  4 punktu, 362 straipsniu,

 

 n u t a r i a :

                     

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 6 d. sprendimo dalį ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutarties dalį, kuriomis atitinkamai nuspręsta ieškinį atsakovei L. N. patenkinti ir ieškovui UAB ,,Airidvika“ priteisti solidariai iš atsakovės L. N. 6057,10 Lt automobilio saugojimo išlaidų už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 17 d. iki 2009 m. sausio 27 d. atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir dėl dalies ieškinio atsakovei L. N. priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovės L. N. 6265,35 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Kitas Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 6 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Airidvika“ atsakovei L. N. 182 (vieną šimtą aštuoniasdešimt du) Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo UAB ,,Airidvika“ valstybei 58,50 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus 50 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                     Janina Januškienė

 

                                                                                                                                                                                                                                                                                        Egidijus Laužikas

 

                                                                                     

Algis Norkūnas