Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-282/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 1.1.4.2.,
(S)
1.2.7.1.1., 1.1.8.1.2., 2.1.15.3.3.2., 2.4.6.3.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teisėjų Klavdijos Kruminienės, Vaclovo Iždono,
sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,
dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,
nuteistojo gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,
nuteistajam V. K.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės
teismo 2010 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 2
mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo
taikyta kardomoji priemonė – suėmimas.
Visiškai tenkintas G.
B. civilinis ieškinys ir jai iš V. K. priteisti 10000
Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kolegija,
n u s t a t ė:
V. K. nuteistas už tai, kad grasindamas
tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodamas, ir tokiu būdu atimdamas
galimybę priešintis, pasikėsino lytiškai santykiauti prieš nukentėjusiosios
valią, o būtent, veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2010-02-03 apie 22
val. (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą – sudavė 4 smūgius kumščiu
į veidą G. B. ir taip padarė kraujosruvas abiejų akių
vokuose, kairiame skruoste, viršutinėje lūpoje, nubrozdinimus kairiame paakyje,
kas sukėlė nukentėjusiajai G. B. nežymų sveikatos
sutrikdymą, bei grasino pasmaugti, prieš G. B. valią jėga
ją nusivedė į negyvenamą namą, esantį (duomenys neskelbtini), pareikalavo
nusimauti kelnes ir kelnaites, pervertė ant buvusios automobilio galinės
sėdynės, užgulė, tokiu būdu atėmė nukentėjusiajai G. B. galimybę
priešintis ir pasikėsino ją išžaginti, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo
valios nepriklausančių aplinkybių, nes neįvyko erekcija.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo pakeisti bausmę į švelnesnę ir
nustatyti civilinį ieškinį, atitinkantį padarytą skriaudą nukentėjusiajai.
Skunde apeliantas teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į
atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisiėmė visą kaltę, nevilkino bylos, labai
gailisi dėl padaryto nusikaltimo, į tai, jog teistumas yra išnykęs ir grįžęs iš
įkalinimo vietos 5 metus nedarė jokių nusikaltimų, nukentėjusiosios nepaliko,
palydėjo namo, siūlėsi atlyginti žalą.
Be to apeliaciniame skunde teigiama, kad po įvykio nukentėjusioji dvi
dienas girtavo ir nesikreipė nei į policiją, nei į medikus, todėl nustatyti sumušimai
gali būti tų dienų girtavimo pasekmė, nes po įvykio ji jautėsi gerai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo atsižvelgti, kad kuria
šeimą, turi senyvo amžiaus mamą, kuri serga ir jai reikalinga jo pagalba.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V.
K. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė apeliacinį
skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją
bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl V. K. kaltės,
pasikėsinus išžaginti G. B.. Apelianto nusikalstamas
veikimas teisingai ir pagrįstai kvalifikuotas pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str.
1 d., to savo skundu neginčija ir nuteistasis.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato
apelianto teisės paduotus apeliacinius skundus pakeisti ar papildyti. Tokiu
būdu apeliacinės instancijos teismui nėra teisinio pagrindo pasisakyti apie V. K. apeliacinio skundo papildyme išdėstytus argumentus (b.
l. 196). Konkrečiu atveju, kolegija patikrins bylą tiek, kiek to prašoma
apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 2 d.).
Savo skundu apeliantas, motyvuodamas tuo, kad jis pripažino savo kaltę,
nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, kad teistumas išnykęs, prašė pakeisti
paskirtą bausmę į švelnesnę.
BK 54 str. 1 d. nuostatos reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal
Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už
padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Už apeliantui inkriminuotą nusikalstamą
veiką (BK 149 str. 1 d.) baudžiamasis įstatymas numato vienintelę bausmės rūšį
– laisvės atėmimą, todėl teismas, skirdamas V. K. laisvės
atėmimą, ankščiau minėtų nuostatų nepažeidė.
Kita vertus
BK 54 str. 3 d. yra numatyta galimybė teismui skirti kaltininkui švelnesnę
bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai
prieštarautų teisingumo principui. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių,
apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį,
visumos vertinimu. Kitaip tariant, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą
ir V. K. asmenybę, turi sekti išvada, jog straipsnio
sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas jam už padarytą nusikalstamą
veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi, teismui būtina
nustatyti atitinkamas išimtines aplinkybes.
Bylos duomenimis nustatyta, kad
nusikalstama veika buvo padaryta prieš pažįstamą žmogų – prieš to paties kaimo
gyventoją, su kuria prieš nusikaltimo padarymą nuteistasis kartu svečiavosi pas
liudytoją A. K.. Iš paties apelianto parodymų pirmosios
instancijos teisme galima spręsti, kad pastarasis savo nusikalstamą sumanymą
buvo apgalvojęs iš anksto ir išėjęs iš A. K. namų
tikslingai tykojo nukentėjusiosios, pasislėpęs negyvenamajame name (b. l.
80-82). G. B. išėjus, V. K. tamsiu
paros metu užpuolė pastarąją ir nieko nesakęs iškart trenkė pastarajai kumščiu
į veidą. Iš nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų yra aišku, kad G. B. kelis kartus buvo pavykę išsilaisvinti ir bėgti, tačiau
V. K. ją vis pasivydavo ir toliau smūgiuodavo kumščiais į
veidą, grasino pasmaugti jei šauks, pasak nukentėjusiosios, ji suprato realią
grėsmę, todėl prieš savo valią nuėjo į V. K. nurodytą
negyvenamą namą, kur darė ką liepiama (atsigulė, nusimovė kelnes ir kt.), o
apeliantas užgulė ant viršaus ir mėgino atlikti su ja lytinį aktą, tačiau
pastarajam nepavyko, nes neįvyko erekcija. Aptartos aplinkybės rodo, kad V. K., siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja, atliko visą eilę veiksmų, išvardintų BK 149
str. 1 d. dispozicijoje. Įvykių raida rodo, jog apelianto apsisprendimas veikti
nusikalstamai – išžaginti nukentėjusiąją, buvo aiškiai susiformavęs ir
tikslinis. V. K. net nemėgino kalbinti G.
B. lytiškai suartėti su juo – iškart naudojo fizinį smurtą ir padarė
daugybinius sužalojimus nukentėjusiosios veide – kraujosruvas abiejų akių
vokuose, kairiajame skruoste, viršutinėje lūpoje, nubrozdinimus kairiajame
paakyje (b. l. 49). Po to sekę V. K. veiksmai
vienareikšmiai atitinką BK 149 str. 1 d. prasmę – jis liepė nusimauti kelnes
nukentėjusiajai, nusimovė kelnes pats ir užgulė pastarąją ir mėgino atlikti
lytinį aktą, tačiau neįvyko erekcija ir nusikaltimo nebaigė.
Savo skunde apeliantas išreiškė
abejonę, kad sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti kažkas kitas po
įvykio. Tokius nuteistojo teiginius iš esmės paneigia jo paties parodymai
teisiamajame posėdyje ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog sužalojimai G. B. buvo padaryti prieš 1-2 paras iki pradėto tyrimo ir
atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui.
V. K. intensyvūs, agresyvūs, smurtiniai
veiksmai, įvertinant jo suvokimą, aiškiai atskleidžia jų nusikalstamą pobūdį. Nusikalstamos
veikos padarymo būdas ir nuteistojo veiksmų, kuriais jis mėgino lytiškai
santykiauti su nukentėjusiąja, išraiška neabejotinai atitinka rūšinį BK 22 str.
1 d. ir 149 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir daryti
išvadą apie mažesnį nusikaltimo pavojingumą nėra jokio pagrindo.
Kolegija, atsižvelgusi į visas
aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog
nėra teisinio pagrindo pakeisti V. K. paskirtą bausmę į
švelnesnę.
Bausmė apeliantui už BK 22 str. 1
d. ir 149 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskirta nepažeidžiant bendrųjų
bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis savo kaltę visiškai
pripažino ir nuoširdžiai gailisi dėl to, šią aplinkybę teismas pripažinta apelianto
atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir dar sykį atsižvelgti į ją, kaip skundu
prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Teismas nuosprendyje atsižvelgė ir į kitas
aplinkybes, tarp jų – nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį (tyčinis sunkus nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo
stadijoje), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstama elgesiui. Kolegijos
nuomone, nuteistajam paskirta mažesnė bausmė už BK 149 str. 1 d. sankcijoje
numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų)
atitinka BK 54 str. ir 61 str. reikalavimus, ir nėra aiškiai per griežta.
Iš tikrųjų, bylos duomenys rodo,
kad apeliantas paskutinį kartą buvo teisiamas už baudžiamąjį nusižengimą pagal
BK 178 str. 4 d. (b. l. 100-103) 2005 m. rugpjūčio 9 d. Radviliškio rajono
apylinkės teismo nuosprendžiu, tačiau savo skunde V. K. nepagrįstai
nurodo, jog teistumas jam yra išnykęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių
apygardos teismo 1998 m. birželio 2 d. nuosprendžiu V. K. buvo
nuteistas, tame tarpe ir už kvalifikuotą plėšimą, kuris to paties teismo 2003
m. spalio 17 d. nutartimi buvo perkvalifikuotas pagal 2000 metų BK 22 str. 1 d.
ir 180 str. 2 d. BK 180 str. 2 d. yra
numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų nusikaltimą, o BK 97 str. 3 d. 3 p.
,,b“ pp. numatyta, kad turinčiais teistumą už sunkų tyčinį nusikaltimą yra
laikomi asmenys bausmės atlikimo laikotarpiu ir penkerius metus po bausmės
atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Pagal minėta nuosprendį paskirtą
bausmę nuteistasis baigė atlikti 2003-07-18, taigi teistumas jam būtų išnykęs
2008-07-18, tačiau per tą laikotarpį V. K. padarė kitas tyčines
nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas 2005 m. rugsėjo 7 d. ir 2005 m. rugpjūčio
9 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiais, vadinasi teistumo
išnykimo eiga už ankstesnį sunkų nusikaltimą nutrūko ir buvo pradėta skaičiuoti
nuo bausmės už naujas nusikalstamas veikas atlikimo, tai yra nuo 2006-02-07 (b.
l. 102). Pagal BK 97 str. 8 d. nuostatas asmuo laikomas teistu už kiekvieną
nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų. Konkrečiu
atveju apeliantui teistumas būtų išnykęs 2011-02-07, vadinasi naują
nusikaltimą, kuris buvo inkriminuotas skundžiamu nuosprendžiu, V.
K. padarė neišnykus teistumui. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai savo
nuosprendyje konstatavo nuteistojo neišnykusį teistumą.
Prašydamas sušvelninti bausmę, nuteistasis apeliuoja ir į tai, kad jis
nukentėjusiosios nepaliko, palydėjo namo, siūlėsi atlyginti žalą, o taip pat
ketina kurti šeimą, turi senyvo amžiaus mamą, kuri serga ir jai reikalinga jo
pagalba. Iš esmės, apeliaciniame skunde paminėti ketinimai apibūdina V. K. teigiamai, tačiau tai nemenkina nuteistojo kaltės dėl
padaryto nusikaltimo, o visos ankščiau aptartos bei skundžiamame nuosprendyje
išdėstytos nusikaltimo padarymo aplinkybės, neišnykęs teistumas, neleidžia apie
V. K. manyti, kaip apie mažiau pavojingą asmenį.
Tokiu būdu, apeliaciniame skunde išdėstytais
motyvais nėra jokio teisinio pagrindo švelninti V. K. paskirtos
bausmės.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos
matyti, kad V. K. 2010-02-08 buvo laikinai sulaikytas,
vadovaujantis BPK 140 str. (b. l. 68-70), o Radviliškio rajono apylinkės teismo
2010 m. vasario 9 d. nutartimi (b. l. 57-58) nuo 2010-02-09 jam buvo taikytas
kardomasis kalinimas. BK 66 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad teismas,
skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas
(suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos
teismas, neįskaitydamas V. K. į paskirtą bausmę jo
laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūto laiko, netinkamai taikė baudžiamąjį
įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).
Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat prašė nustatyti civilinį ieškinį,
atitinkantį padarytai skriaudai, nenurodydamas, kiek, jo manymu, ta skriauda
turėtų būti įvertinta.
Neturtinės žalos priteisimas yra
vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Jeigu ji padaryta nusikaltimu,
asmens sveikatai, tai priteisiama visais atvejais. Esant nusikaltimo ar
sveikatos sužalojimo faktams, neturtinė žala gali būti priteista, jeigu
įrodyta, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos
pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar
įstatymų nustatytais būdais (CK 6.250 str.).
Neturtinės žalos dydžio
nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo
kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Teisėje galioja principas, kad kuo
aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Žmogaus seksualinio
apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas yra viena iš svarbiausių ir ginamų
baudžiamaisiais įstatymais vertybių. Vien atsižvelgiant į pažeistą paminėtą
vertybę gali būti nustatomas neturtinės žalos dydį, visgi, sprendžiant klausimą
dėl teisingos kompensacijos už patirtą žalą, reikia atsižvelgti, įvertinti
neturtinės žalos turinį sudarančias aplinkybes konkrečiu atveju.
Pirmosios instancijos teismas,
priteisdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į
visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d. Teismas
atsižvelgė į nukentėjusiosios patirtą žalą kaltinamajam sužalojus jos sveikatą,
fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nusikaltimo pasekmes bei šias pasekmes
sukėlusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo kriterijus.
Bylos
duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji G. B. dėl
apelianto tyčinių nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu patyrė išgąstį, dvasinius
išgyvenimus, pažeminimą, emocinę depresiją, fizinį skausmą. Atsižvelgiant į įvykdyto
nusikaltimo pobūdį, nukentėjusiąją supančią socialinę aplinką (nukentėjusioji
ir kaltininkas gyvena tame pačiame kaime, pažįsta tuos pačius žmones, bendrauja
su jais ir pan.), galima daryti išvadą apie ilgalaikę neigiamų padarinių įtaką nukentėjusiosios,
kaip moters, dvasinei pusiausvyrai negausios kaimo bendruomenės gyvenime.
Tai, kad nuteistasis neturi pastovių pajamų (dirba atsitiktinius
darbus; b. l. 129) ir turto, negali būti lemiamu kriterijumi vien tuo pagrindu
mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, nes, visgi, nustatydamas neturtinės
žalos dydį teismas vertina visumą aplinkybių, turinčių tam reikšmės, tarp jų ir
nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį.
Tokiu būdu
kolegija, įvertinusi visumą aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų, neturtinės
žalos klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, daro išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį dėl G. B. patirtos
neturtinės žalos, nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės
normų. Apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis, kolegijos nuomone,
atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jo mažinti
nėra pagrindo.
Vadovaujantis Lietuvos
Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 25 d. nuosprendį
pakeisti:
į V. K., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK
22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., paskirtą laisvės atėmimo bausmę 3 metams 2
mėnesiams įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010-02-08
iki 2010-06-22.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Virginija Žindulienė
Teisėjai
Klavdija Kruminienė
Vaclovas
Iždonas