Civilinė byla Nr. e2A-989-775/2023

       Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00846-2022-7

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.5; 3.2.4.11; 1.3.7.6; 2.1.5; 3.3.1.18.1

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 26 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Anitos Sereikienės ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Seresa“ ir atsakovo R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2612-722/2023 dalies panaikinimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Seresa“ ieškinį atsakovui R. M., tretiesiems asmenims Ma & Ro BV, Sixt Belgium BVBA dėl nuostolių priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Seresa“ (toliau – ieškovė) prašė priteisti iš atsakovo R. M. (toliau – ir atsakovas) 22 920,60 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

 

2.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2018 m. spalio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau – sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo ieškovei teikti automobilių pervežimo paslaugas. Darbo santykiai ieškovės teigimu šalių nesiejo. Ieškovė ir Nyderlandų bendrovė Ma & Ro BV (toliau – bendrovė) 2018 m. gruodžio 28 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį (toliau – paslaugų teikimo sutartis), pagal kurią ieškovė UAB „Seresa“ įsipareigojo bendrovės Ma & Ro BV užsakymu teikti automobilių pervežimo paslaugas Europos Sąjungoje ir visoje Šengeno erdvėje, tam pasitelkiant darbuotojus ar trečiuosius asmenis. 2019 m. sausio mėnesį bendrovė Ma & Ro BV užsakė automobilio „Mercedes Benz“ C200D valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis) pervežimą iš Paryžiaus į Briuselį, o ieškovė automobilio pervežimui pasitelkė atsakovą. Atsakovas 2019 m. sausio 11 d. vairuodamas automobilį sukėlė eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo stipriai apgadintas. Automobilis priklausė įmonei Sixt Belgium BVBA (toliau – automobilio savininkė, įmonė). Atlikus automobilio įvertinimą, jis pripažintas nepataisomai apgadintu, dėl ko įmonė Sixt Belgium BVBA patyrė 24 467,80 Eur nuostolius. Nuostolių atlyginimo įmonė pareikalavo iš atsakovo, tačiau jis nuostolius atlyginti įmonei atsisakė. Tada Sixt Belgium BVBA pareikalavo, kad bendrovė atlygintų jos patirtus nuostolius ir, kadangi automobilis buvo parduotas, reikalaujamą nuostolių sumą sumažino iki 22 920,60 Eur. Nurodytą sumą bendrovė Ma & Ro BV įmonei Sixt Belgium BVBA sumokėjo 2021 m. lapkričio 18 d. Bendrovė paslaugų teikimo sutarties pagrindu pareikalavo, kad nuostolius jai atlygintų ieškovė. Ieškovė su bendrove Ma & Ro BV 2022 m. balandžio 5 d. susitarė, kad ieškovė iki 2023 m. balandžio 1 d. kompensuos bendrovei 22 920,60 Eur nuostolius ir šį susitarimą įvykdė. Kadangi sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, ieškovė 2022 m. gegužės 8 d. atsakovui išsiuntė prašymą dėl 22 920,60 Eur sumokėjimo lygiomis dalimis per 12 mėnesių, tačiau atsakymo negavo. Atsakovas buvo informuotas apie žalą, įmonė jam teikė prašymą dėl žalos atlyginimo, tačiau reikalavimą įmonė nukreipė į bendrovę, nes su atsakovu neturėjo jokių teisinių santykių, todėl neturėjo pareigos jo įtraukti į derybas. Ieškovė 2022 m. gruodį atlikusi paskutinį mokėjimą bendrovei Ma & Ro BV, nuo šios datos ir skaičiuoja ieškinio senaties terminą. Ieškovės teigimu, ji ir atsakovas siekė sudaryti ne darbo, bet paslaugų teikimo sutartį. Kadangi atsakovas vertėsi individualia veikla, buvo savarankiškai dirbantis asmuo, jis išrašydavo ieškovei PVM sąskaitas– faktūras už suteiktas paslaugas, jas registruodavo, taigi suvokė teikiantis paslaugas individualios veiklos pagrindu ir to siekė. Atsakovas nereiškė ieškovei pretenzijų dėl mokesčių už jį mokėjimo, kuriuos darbo santykių atveju turi mokėti darbdavys, pats mokėjo mokesčius, suvokė, kad gauna pajamas už teikiamas paslaugas, o ne darbo užmokestį. Atsakovas nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl ieškovės įpareigojimo sudaryti darbo sutartį, dėl nelegalaus darbo, į teismą – dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Šalys sutarė dėl rezultato – pervežimo paslaugų suteikimo, o ne dėl darbo funkcijų atlikimo, sutartyje nurodytas terminas „darbo“ nekeičia jos tikslų ir prasmės. Atsakovas savarankiškai spręsdavo, kaip jam suteikti paslaugą, kaip atvykti į automobilio paėmimo vietą ir grįžti atgal pervežus automobilį, pats rūpindavosi apgyvendinimu, maitinimu, už viską pats mokėdavo ir šių išlaidų ieškovė jam nekompensuodavo. Vienintelis atsakovo įsipareigojimas pagal sutartį buvo užpildyti eismo įvykio deklaraciją, įvykus eismo įvykiui, ir apie tai pranešti automobilio savininkui bei dėvėti automobilio savininko rūbus. Tačiau net ir pripažinus, kad šalis siejo darbo santykiai, ieškovė mano, kad atsakovas privalo atlyginti jai visą žalą, kadangi ji buvo padaryta tyčia. Žala atsirado dėl atsakovo didelio neatsargumo, kadangi jis nebuvo tiek rūpestingas ir atidus, kiek turėjo būti vairuodamas jam patikėtą automobilį. Atsakovas neįvertino oro sąlygų, greičio, paros meto, kelio dangos ir kitų eismo sąlygų. 2019 m. sausio 22 d. eismo įvykio deklaracijoje atsakovas pats nurodė, kad buvo lietinga naktis, priekyje važiuojanti transporto priemonė pradėjo staiga stabdyti. Kai jis tai pastebėjo, automobilis jau buvo nekontroliuojamas, pradėjo suktis, dėl ko atsakovas atsitrenkė į kito automobilio galą. Todėl teismui pripažinus, kad atsakovas veikė kaip ieškovės darbuotojas, dėl nurodytų aplinkybių, ieškovės vertinimu, atsakovo veiksmai pasireiškė tyčia, t. y. jis žinojo, kad dėl nerūpestingo vairavimo jis gali sukelti eismo įvykį ir dėl to automobilį apgadinti, tokiu atveju jo atsakomybė neribojama. Teismui nenustačius tyčios, yra pagrindas atsakovo veiksmus laikyti dideliu neatsargumu ir taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 153 straipsnio 1 dalyje numatytą šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog senaties terminą ji yra praleidusi, kadangi DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas yra procedūrinis terminas, o senaties terminas yra trys metai (DK 15 straipsnis). Procedūrinio termino praleidimas nėra pagrindas ieškinį atmesti, o tik atsisakyti priimti ar palikti nenagrinėtą. Be to, atsakovas neteisingai skaičiuoja ieškinio senaties pradžios terminą, jį nepagrįstai siedamas su 2019 m. sausio 11 d. eismo įvykiu, kadangi ieškovė apie savo pažeistas teises iš esmės sužinojo tik 2022 m. balandžio 5 d., kai įsipareigojo atlyginti žalą bendrovei. Iki šios datos automobilio savininkė, kaip minėta, reiškė reikalavimus tiesiogiai atsakovui ir bendrovei, todėl ieškovė negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą eismo įvykio dieną ar iki tol, kol netapo aišku, kad privalės atlyginti žalą bendrovei. Ieškovei šalių sudarytos sutarties nekvalifikuojant darbo teisiniais santykiai, jai nebuvo jokio pagrindo inicijuoti darbo ginčą.

 

3.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamam ginčui taikytinos darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kadangi šalis faktiškai siejo ne civiliniai, o darbo santykiai, tačiau darbo sutartis buvo įforminta paslaugų sutartimi būtent dėl to, kad to reikalavo ieškovė. Tačiau atsakovui buvo sudarytas darbo grafikas, nurodytos darbo dienos. Jam taip pat buvo numatytos papildomos pareigos – valyti, plauti automobilius, už automobilio nuvarymą buvo mokama papildomai, už kelius, kurą, viešbutį mokėjo jų sąskaita bendrovės Ma & Ro BV R. P.. Atsakovui pasiūlyta vykdyti individualią veiklą, tokiu būdu gaunant visą sumą už darbą, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad tarp jo ir ieškovės yra sudaryta darbo sutartis. Atsakovo vertinimu, taip ieškovė siekė sumažinti savo, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, mokestinę, o taipogi administracinę naštą. Kad šalis siejo darbo santykiai, patvirtina ir tai, kad jos aiškiai susitarė dėl tęstinio ir nepertraukiamo pobūdžio darbo funkcijos. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovas teismo prašė taikyti DK nuostatas. Jo vertinimu, ieškovė visiško žalos atlyginimo iš jo reikalauja nepagrįstai. Pagrindus, kada darbuotojas privalo darbdaviui atlyginti visą žalą, numato DK 154 straipsnis. Šiuo atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja bent vienas iš DK 154 straipsnio pagrindų, kuriais remiantis, atsakovui atsirastų prievolė atlyginti visus 22 960,60 Eur nuostolius. Atsakovas mano, kad šiuo atveju visiškos materialinės atsakomybės taikymo institutas negali būti taikomas. Kadangi šalis siejo darbo santykiai, todėl iš atsakovo galėtų būti išieškota tik trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio žala. Be to, ieškovė pagal DK 220 straipsnio 1 dalį yra praleidusi sutrumpintą 3 mėnesių terminą ieškiniui pareikšti. Aplinkybė, kad atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimu atlyginti žalą, ieškovei tapo žinoma 2019 m. sausio 11 d., po eismo įvykio, tačiau ieškinį ieškovė teismui pareiškė 2022 m. gegužės 25 d., todėl trijų mėnesių terminas pateikti prašymą dėl darbo ginčo išnagrinėjimo yra praleistas. Be to, ieškovė nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, t. y. nesikreipė į administracinių ginčų komisiją. Nors ieškovė teigė turėjusi teisę naudotis įstatyme numatytu ieškinio senaties terminu, tačiau tuomet į susitarimą tarp jos ir bendrovės ieškovė turėjo įtraukti ir atsakovą. Atsakovas mano, kad ieškovė negali senaties termino ištempti iki 10 metų, tai neteisinga, nes šiuo atveju senaties terminas yra 3 metai, kuris taikomas tiek sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei. Kadangi ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, ieškinį prašė atmesti.

 

4.       Trečiasis asmuo Nyderlandų bendrovė Ma & Ro BV su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad bendrovė teikia automobilių transportavimo, priežiūros ir kitas paslaugas automobilių nuomos bendrovėms, tame tarpe ir įmonei Sixt Belgium BVBA. Bendrovė ir ieškovė 2018 m. gruodžio 28 d. sudarė transportavimo paslaugų teikimo sutartį. Ieškovė organizuodavo automobilių pervežimą tarp skirtingų valstybių pagal trečiojo asmens nurodymą, trečiasis asmuo kartais tiesiogiai bendraudavo su ieškovės atstovais, paslaugų vykdymui pasirinktais rangovais, derindavo paslaugų teikimo aplinkybes, siekiant aiškesnės komunikacijos. Dėl eismo įvykio, kurio metu stipriai apgadintas įmonės automobilis, kaltas atsakovas. Automobilio savininkė dėl įvykio aplinkybių tiesiogiai bendravo su atsakovu. Nustačius padarytos žalos dydį, įmonė tik iš atsakovo pareikalavo atlyginti padarytą 24 782 Eur žalą, kadangi jis buvo atsakingas už žalos atsiradimą pagal deliktą, tačiau pastarajam nesutikus atlyginti žalos, įmonė 2021 m. lapkričio mėnesį reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė bendrovei. Žalos suma buvo sumažinta iki 22 920,60 Eur ir ją 2021 m. lapkričio 18 d. bendrovė įmonei atlygino. Nyderlandų teisėje senatis dėl žalos atlyginimo yra 5 metai, todėl įmonė 2021 metais pareiškė pretenzijas bendrovei dėl sutartinės atsakomybės, kaip tiesiogiai paslaugas teikusiam asmeniui. Pastaroji neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti įvykdyti reikalavimą. Bendrovė 2021 m. lapkričio 18 d. sumokėjusi 22 920,60 Eur žalą įmonei, patyrė nuostolius, kuriuos pareikalavo atlyginti ieškovę. 2022 m. balandžio 5 d. tarp bendrovės ir ieškovės buvo sudarytas taikus susitarimas dėl žalos atlyginimo dalimis. Bendrovės vertinimu, už žalos padarymą yra atsakingas atsakovas, kadangi dėl jo veiksmų buvo sugadintas automobilis, nors jis kaltės neneigė, tačiau ilgą laiką vengė atlyginti žalą,  todėl žalą atlyginti buvo priversta bendrovė. 

 

5.       Trečiasis asmuo Sixt Belgium BVBA atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

6.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 5 723 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (5 723 Eur ) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė atsakovui iš ieškovės 973,97 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį nusprendė atmesti. Priteisė valstybei iš ieškovės 25,86 Eur, o iš atsakovo R. M. – 8,62 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

 

7.       Teismas pagal liudytojų L. S. ir A. S. parodymus nustatė, kad 2020 m. beveik metus L. S. su atsakovu dirbo ir gyveno Belgijoje. Jie abu siurbė, plovė automobilius, juos perveždavo, kai norėdavo, iš Belgijos grįždavo namo. L. S. darbo sutartį buvo sudaręs su Lietuvos įmone UAB „Autolaikas“, kurią pateikė bendrovės vadovas R. P., su ieškove UAB „Seresa“ sutarties sudaręs nebuvo. Vėliau dirbo pagal individualią veiklą, nes taip daugiau uždirbdavo. Darbo grafiką jam sudarydavo T. L.. Kartu dirbo apie 20 žmonių, jie visi kartu gyveno, už patalpas nieko nemokėjo, kadangi už jas mokėjo R. P.. Atlyginimą jam mokėjo UAB „Autolaikas“, kuriai vadovavo R. P. tėvas. Atlyginimą jis gaudavo už faktiškai dirbtą laiką ir nuvažiuotus kilometrus. Ieškovės vadovas T. V. dirbo panašų automobilių varymo darbą, kartais jį matydavo. A. S. taip pat parodė, kad jis su atsakovu nuo 2018 m. gruodžio iki 2020 m. pradžios dirbo Belgijoje, varydavo automobilius. Kartu dirbo ir T. V.. Darbo sutartį jis buvo sudaręs su R. P. bendrove. Jam buvo nustatytas valandinis atlyginimas. Darbo grafiką jam sudarydavo R. P., kuris ir pasakydavo, kada ateiti į darbą. 2019 metais dirbo pagal individualią veiklą (transporto paslaugų) R. P. liepimu dėl to, kad gautų didesnį atlyginimą. 

 

8.       Teismas iš liudytojo P. D. parodymų nustatė, kad pastarasis su atsakovu dirbo prieš trejus metus: plovė, valė, pervarinėdavo automobilius. Darbo sutartį buvo sudaręs su ieškove UAB „Seresa“, kuri jam mokėjo atlyginimą. Darbo grafikas jam būdavo atsiunčiamas per „Viber“ programėlę. Jis ieškovei perduodavo čekius už kurą, kelius, kuri jam už tai grąžindavo pinigus. Apranga buvo bendrovės Ma & Ro BV įmonės. R. P. nurodė jam pereiti prie individualios veiklos, kitu atveju, būtų priverstas grįžti į Lietuvą. Jis sutiko, nes jam tiesiog reikėjo išrašyti sąskaitas už darbą, viešbučius, kurą, kelius. Apmokėdavo buhalterija, kai pateikdavo, pervesdavo vieną sumą. Dirbant pagal darbo sutartį ir pagal paslaugų teikimo sutartį darbo pobūdis nepasikeitė. Atlyginimą skaičiuodavo pagal paslaugų sutartį už nuvažiuotus kilometrus, už nuplautus automobilius – už darbo valandas. Sąskaitas apmokėti siuntė R. P., jis buvo vadovas, skaičiuodavo visų atlyginimus, siuntė į keliones. Su T. V. dirbo, jis buvo darbuotojas. Kai įvyko atsakovo eismo įvykis, apie tai iš karto sužinojo R. P..

 

9.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas byloje reikalavimo dėl faktinių darbo santykių buvimo ir iš šių santykių kilusių teisinių pasekmių nustatymo nepateikė. Tarp šalių sudaryta sutartis atitiko jų valią, pagal kurią atsakovo ir liudytojų parodymais, buvo mokamas didesnis atlyginimas nei dirbant pagal darbo sutartį. Atsakovas buvo pateikęs prašymą kaip savarankiškai dirbantis asmuo. Klientas (užsakovas) atsakovui turėjo pateikti užsakymus paslaugų teikėjui. Atsakovui buvo mokama už transportavimo paslaugas, konkretūs užsakymai nepateikti. Atsakovas, jo paaiškinimu, šią sutartį sudarė ir pateikė prašymą dėl individualios veiklos vykdymo bendrovės direktoriaus R. P. patarimu ir paaiškinimu, kad jeigu tokios sutarties jis nesudarys, nedirbs šio darbo, važiuos į Lietuvą. Šiais atsakovo paaiškinimais ir liudytojų parodymais teismas netikėti neturi pagrindo.

 

10.       Teismo vertinimu, santykiuose, kylančiuose iš šalių sudarytos sutarties, tarp jų buvo pavaldumo santykiai, t. y. yra darbo teisinių santykių požymiai, būtinosios ir papildomos darbo sąlygos. Šalys susitarė dėl tęstinio ir nepertraukiamo pobūdžio darbo funkcijų, neapibrėžiant konkrečios ieškovės naudai atliktinos užduoties (sutarties 1.1 punktas), dėl periodiškai (kas mėnesį) mokamo darbo užmokesčio (sutarties 2.1.1 punktas). Atsakovas vykdė ieškovės nurodymus dėl darbo pobūdžio, metodų, priemonių, negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl darbo atlikimo būdo, buvo sudaromi darbo grafikai (sutarties 1.1 ir 3.2.1 punktai). Esant poreikiui, ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui darbo rūbus (sutarties 3.2.6 punktas), atsakovas įsipareigojo paklusti ieškovės darbo tvarkai, dėvėti atitinkamą aprangą (sutarties 3.2.6 punktas). Paslaugų teikimo sutartyje buvo vartojamas terminas „darbo metu“.

 

11.       Iš atsakovo pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų, pavedimų teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. atsakovui mokėjo atlyginimą už suteiktas paslaugas. R. P. susirašinėjo su atsakovu elektroniniu paštu dėl atlyginimo dydžio. R. P. atsakovui nurodė išrašyti sąskaitą 2 080 Eur sumai ir tokia sąskaita buvo išrašyta. Nuo 2018 metų atsakovas nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl paslaugų sutarties kvalifikavimo darbo sutartimi, apie šalių ginčui taikytinas darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas pasisakė atsiliepime į ieškinį. Būtinumas ginčui taikyti darbo teisės normas atsirado, pareiškus teismui ieškinį dėl nuostolių priteisimo. Ieškovė taip pat nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, tokiam reikalavimui pareikšti paleido kreipimosi į komisiją terminus, tačiau, teismo vertinimu, kreiptis į darbo ginčų komisiją ieškovė ir neturėjo pagrindo, nes paslaugų teikimo santykių nepripažino darbo santykiais.

 

12.       Teismas nustatė, kad atsakovas dirbo Belgijoje, kitose ES šalyse (Prancūzijoje). Ieškovė yra registruota Lietuvoje, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl padarė išvadą, kad šalių santykiams taikytini Lietuvos Respublikos įstatymai (DK 215 straipsnis).

 

13.       Remdamasis bylos medžiaga bei liudytojų parodymais, teismas nustatė, kad vienus darbuotojus, gyvenančius Lietuvoje, samdė Nyderlandų bendrovė Ma & Ro BV, kitus – UAB „Seresa“. Darbuotojai gyveno kartu, vieni kitus pažinojo, jų darbo pobūdis buvo tas pats. Todėl liudytojai L. S. ir A. S., nesudarę jokių sutarčių su ieškove, liudijo apie savo ir atsakovo darbą, ryšius su jais bei R. P.. Abu liudytojai, kaip ir atsakovas, R. P. patarimu sudarė paslaugų teikimo sutartis.

 

14.       Žalos dydis nustatė automobilio savininkė. Bendrovę ir ieškovę siejo suderinta veikla – bendrovė, atlyginusi žalą įmonei, žalos atlygio pareikalavo iš ieškovės, t. y. būtent bendrovė sprendė, kada pareikalauti žalos iš ieškovės.

 

15.       Teismas pažymėjo, kad tam, jog kiltų ribota (6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio) materialinė darbuotojo atsakomybė turi būti didelis neatsargumas (DK 153 straipsnio 1 dalis). Teismas šiuo atveju nepripažino, kad eismo įvykis buvo padarytas dėl didelio neatsargumo.

 

16.       Teismo vertinimu, byloje nėra pagrindų, numatytų DK 154 straipsnyje, kad atsakovas turėtų atlyginti visą žalą. Sutarties 4.7 punktu šalys susitarė, kokie yra tyčiniai vykdytojo (t. y. atsakovo) veiksmai. Teismas nenustatė, kad 2019 m. sausio 11 d. eismo įvykio metu atsakovas šiuos veiksmus atliko, todėl nėra pagrindo jam taikyti pilną materialinę atsakomybę. Teismas padarė išvadą, kad nesudarius darbo sutarties, atsakovas galėjo dirbti daugiau valandų, nei numatyta darbo įstatymuose, nesinaudoti darbo ir poilsio režimu, nesilaikyti darbo grafiko. Todėl vadinamam „darbdaviui“ nekyla jokia atsakomybė, jeigu asmuo, dirbantis pagal paslaugų teikimo sutartį, sukels autoįvykį. Bendrovė sprendė, ar pareikšti reikalavimą atsakovui, ar ieškovei, ir jį pareiškė ieškovei. 

 

17.       Ieškovė sutarties su bendrove 5.2 punktu įsipareigojo atlyginti klientui ar tretiesiems asmenims padarytą žalą bei nuostolius, kurie atsirado dėl ieškovės ir/ar jos pavedimu veikiančių asmenų (dėl automobilio apgadinimo, praradimo, vežant ar naudojant). Ieškovė savo interesus gynė sutartimi, sudaryta su atsakovu, kurios 4.2 punkte numatyta, kad sutarties vykdytojas, t. y. atsakovas atlygina užsakovei – ieškovei, tretiesiems asmenims padarytą žalą, kurios ieškovei ir tretiesiems asmenims neatlygina draudimas, įskaitant ir frančizę.

 

18.       Teismo vertinimu, automobilio savininkė galimai jo nedraudė KASKO draudimu, kadangi tokių dokumentų bei atsiliepimo teismui nepateikė. Bendrovė duomenų apie draudimą taip pat neturi. Ieškovė taip pat nurodė, kad negali gauti iš įmonės duomenų apie automobilio draudimą, nes jas nesiejo jokie teisiniai santykiai. Ieškovė teigė, kad atsakovas, žinodamas automobilio draudimo liudijimo numerį (nes jis nurodytas eismo įvykio kortelėje), galėjo nuo 2019 m. pats šių duomenų tiesiogiai reikalauti iš įmonės, todėl galėjo žinoti apie draudimo liudijimą ir jo apimtį. Ieškovė pateikė susirašinėjimą tarp įmonės ir bendrovės, iš kurio matyti, kad automobilis nebuvo draustas, todėl pareikalavo visos žalos iš vairuotojo, kadangi kaltas automobilio savininkės transporto priemonės vairuotojas, o draudimo kompanija turėjo kompensuoti trečiosios šalies nuostolius, KASKO išmoka iš draudimo nebuvo gauta. Ieškovė teigia, kad automobilis buvo apdraustas tik privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl, kaip nurodo įmonė, žala buvo atlyginta tik nukentėjusio automobilio savininkui. Priešingu atveju, bendrovė nebūtų atlyginusi žalos įmonei, o įmonė nebūtų reikalavusi žalos iš atsakovo.

 

19.       Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovo laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. sausio 15 d. buvo darbo teisiniai santykiai ir atsakovas turi atlyginti ieškovei ne didesnę nei trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio žalą (DK 153 straipsnio 1 dalis), padarytą dėl neatsargumo. Atsakovo trijų mėnesių vidutinis darbo užmokestis yra 5 723 Eur (atlyginimas pagal PVM sąskaitas faktūras nuo 2018 m. lapkričio 19 d. iki 2020 m. sausio 15 d. ir 2019 m. gruodžio 16 d. mokėjimo nurodymą (28 615 Eur / 15 mėn.=1 907,66 Eurx3), todėl ieškovei iš atsakovo nusprendė priteisti 5 723 Eur nuostolių atlyginimą.

 

20.       Atsakovas prašė taikyti senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Teismas nustatė, kad ieškovė apie teisę į ieškinį sužinojo, kai susitarė 2022 m. balandžio 5 d. su bendrove dėl žalos atlyginimo iki 2023 m. balandžio 1 d. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Prievolė buvo pilnai įvykdyta 2022 m. gruodžio 27 d., o į teismą ieškovė kreipėsi 2022 m. gegužės 26 d. (pilnai žalos neatlyginus).

 

21.       Jei išskaitos, kurios viršija vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, arba jeigu praleisti išskaitos terminai, darbdavys žalos atlyginimo turi reikalauti darbo ginčams dėl teisės nagrinėti tvarka (DK 156 straipsnio 2 dalis). Atsakovas su reikalavimu atlyginti žalą nesutiko, žalos nepripažino. Trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra praleistas, tačiau tai procedūrinis terminas, kuris gali būti atnaujinamas (DK 16 straipsnis). DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškovė, manydama, kad reikalavimas nėra kilęs iš darbo santykių, nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl ginčo su atsakovu dėl žalos atlyginimo išsprendimo, teismo vertinimu, ji neprivalėjo naudotis išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

 

22.       Nustatęs, kad šalis vis dėlto siejo darbo santykiai, teismas pripažino, kad tokia išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka privaloma, tačiau ja pasinaudoti šalys negali, nes yra praleidusios terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Darbo ginčą nagrinėjanti komisija termino neturės pagrindo atnaujinti, kadangi jai, visų pirma, reikės nuspręsti, ar paslaugų sutartis gali būti pripažįstama darbo sutartimi tarp šalių, tačiau komisija, teismo vertinimu, gali nuspręsti, kad ji nėra kompetentinga spręsti ginčą (CPK 412 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas nusprendė neatnaujinti bylos nagrinėjimo ir šalims nesiūlė kreiptis į darbo ginčų komisiją su pareiškimu dėl šalių santykių kvalifikavimo darbo santykiais ar ginču dėl teisės (dėl žalos atlyginimo), prašyti atnaujinti terminą šiems pareiškimams paduoti.

 

23.       Pripažinus, kad ieškovė negali pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, teismui priėmus ieškinį, net ir nustačius, kad šalis galimai siejo darbo teisiniai santykiai, teismas padarė išvadą, kad ieškinys nagrinėtinas teisme.

 

24.       Apie žalą, atsakovo teigimu, ieškovė sužinojo 2019 m. sausio 11 d., vėliausiai – 2019 m. vasario 5 d., kai ekspertizės akte buvo nurodytas žalos dydis. Po įvykio su atsakovu bendravo ieškovės direktorius T. V., skambino ir R. P., todėl vadovams įvykis buvo žinomas, aplinkybės aiškios. Atsakovas tikėjosi, kad visi jo transportuojami užsienio bendrovės automobiliai yra drausti ir draudimas atlygins visą žalą, jeigu nėra jokių tyčinių jo veiksmų. Ieškovė apie būsimą žalą teigė sužinojusi 2022 m. balandžio 5 d. – kai sudarė susitarimą su bendrove dėl žalos atlyginimo ir įsipareigojo žalą atlyginti. Šalys užsienio valstybės teisės taikyti neprašė, nors bendrovė atsiliepime nurodė, kad Nyderlandų teisėje senatis dėl žalos atlyginimo yra 5 metai.

 

25.       Tiek bendrovė, tiek ieškovė įvykdė prievolę už atsakovą, nes įmonė reiškė pretenzijas atsakovui ir bendrovei. Apie žalą tapo žinoma 2019 m. pradžioje. Įmonė pretenzijas atsakovui reiškė 2019 m. lapkričio 18 d. ir 2021 m. lapkričio 8 d. Bendrovė nereiškė pretenzijų dėl žalos atlyginimo nei atsakovui, nei ieškovei. 2021 m. lapkričio 18 d. iš bendrovės sąskaitos išskaityti 22 920,60 Eur įmonės naudai. Susitarimas dėl žalos atlyginimo 2022 m. balandžio 5 d. sudarytas tarp R. P. (bendrovės) ir T. V. (ieškovės). 2022 m. balandžio 5 d. ieškovė pareiškė pretenziją atsakovui dėl 22 920,60 Eur žalos atlyginimo. Vadovaujanti nurodytais duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

 

26.       Ieškinį tenkinęs iš dalies, teismas nusprendė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos (5 723 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. gegužės 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

 

27.       Teismas nustatė, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 517 Eur žyminis mokestis, 148,83 Eur ir 169,40 Eur dokumentų vertimo išlaidos, taip pat 1 331 Eur ir 2 528,90 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, iš viso 3 364,13 Eur. Atsakovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudarė 2 420 Eur. Ieškinį tenkinęs iš dalies, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (25 procentais) iš atsakovo ieškovei nusprendė priteisti 841,03 Eur bylinėjimosi išlaidas, o iš ieškovės atsakovui – 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidos (75 procentai) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Užskaitęs vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, iš ieškovės atsakovui priteisė 973,97 Eur bylinėjimosi išlaidos (1 815-841,03).

 

28.       Teismas nustatė, kad byloje yra 34,48 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurias nusprendė priteisti valstybei, atitinkamai iš ieškovės 25,86 Eur, iš atsakovo – 8,62 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

29.       Apeliaciniu skundu atsakovas R. M. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 5 723 Eur nuostolių atlyginimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi dėl praleisto ieškinio senaties termino. Priteisti iš ieškovės apelianto naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

29.1.                      Apelianto vertinimu, teismas sprendimu nepagrįstai priteisė iš jo ieškovės naudai 5 723 Eur nuostolių atlyginimą, kadangi šioje apimtyje teismas turėjo taikyti ieškinio senaties terminą bei savo ruožtu ieškinio reikalavimus atmesti visa apimtimi. Teismas sprendime konstatuodamas, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, todėl neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą.

 

29.2.                      Apelianto įsitikinimu, byloje visiškai pasitvirtino aplinkybė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Kadangi nuo žalos padarymo (atsiradimo) momento iki ieškinio pareiškimo dienos buvo praėję daugiau nei 3 metai. Eismo įvykis įvyko 2019 m. sausio 11 d. Tikslus įmonės patirtos turtinės žalos dydis buvo nustatytas 2019 m. vasario 5 d. Automobilio savininkės 2021 m. lapkričio 8 d. elektroniniame laiške nurodyta, jog įmonė nuostolių atlyginimo pretenziją turi dar nuo 2019 m. pradžios, todėl, apelianto vertinimu, bendrovė neabejotinai žinojo apie įmonės reikalavimą dar nuo eismo įvykio datos. Žala yra atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau – nuo žalos atsiradimo dienos (CK 6.288 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, prievolės atlyginti žalą atsiradimo momentas šiuo atveju yra skaičiuotinas arba nuo eismo įvykio datos, kuomet žala realiai buvo padaryta, (2019 m. sausio 11 d.), arba nuo datos, kuomet buvo apskaičiuotas tikslus nuostolių dydis (2019 m. vasario 5 d.). Kadangi ieškovė ieškinį pareiškė tik 2022 m. gegužės 26 d., apeliantas mano, kad nepriklausomai nuo kurios datos būtų skaičiuojamas žalos padarymas/atsiradimas, ieškovė materialinius reikalavimus pareiškė, praleidusi tiek CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, tiek ir DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminus.

 

29.3.                      Apeliantas mano, kad ieškovė neabejotinai galėjo numatyti, jog jai reikės atlyginti turtinę žalą bendrovei dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojim

ų. Sprendime teismas palaikė ieškovės poziciją, neva ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo momento, kuomet ieškovė 2022 m. balandžio 5 d. raštu susitarė su bendrove dėl žalos atlyginimo iki 2023 m. balandžio 1 d., tačiau, apelianto vertinimu, ieškovė apie savo subjektinių teisių pažeidimą sužinojo būtent jau minėtomis datomis, t. y. 2019 m. sausio 11 d. arba vėliausiai 2019 m. vasario 5 d. Remiantis tarp ieškovės ir bendrovės sudaryta paslaugų teikimo sutartimi, ieškovė įsipareigojo atlyginti bendrovei ir (ar) tretiesiems asmenims (jų turtui) padarytą visą žalą bei nuostolius, kurie atsirado dėl jos ir (ar) jos pavedimu veikiančių asmenų veiksmų ar neveikimo (5.2 punktas). Todėl ieškovė, prisiėmusi sutartinius įsipareigojimus atlyginti bet kokius dėl jos pavedimu veikiančių asmenų, įskaitant apeliantą, veiksmų (neveikimo) atsiradusius nuostolius, neabejotinai numatė (ar galėjo numatyti), jog remiantis minėtu punktu, jai gali atsirasti prievolė šią žalą atlyginti bendrovei ir tam nebuvo būtina sudaryti jokių atskirų rašytinių susitarimų žalai padengti. Be to, apeliantas atlyginti žalą įmonei nesutiko nuo pat pradžių ir nesiėmė jokių veiksmų ją atlyginti, todėl ieškovė neabejotinai galėjo subjektyviai suvokti, kad nuostolius bendrovei turės atlyginti ji. Todėl trijų metų terminas ieškovei pareikšti ieškinį apeliantui prasidėjo vėliausiai 2019 m. vasario 5 d.

 

29.4.                      Svarbi aplinkybė vertinant ieškinio senaties termino (ne)praleidimą, laikytina ir tai, jog R. P., kuris yra bendrovės Ma & Ro BV steigėjas/vadovas, ginčo laikotarpiu buvo ir ieškovės faktinis direktorius. Nors tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą sutartį pasirašė tuometinis direktorius T. V., tačiau apelianto teigimu, būtent R. P., neveikdamas pas ieškovę nei dalyvio, nei valdymo organo nario teisėmis, apeliantui nurodinėdavo, kokio dydžio sąskaitą už ieškovei suteiktas paslaugas ar realiai atliktas darbo funkcijas išrašyti už praėjusį mėnesį, taip pat teikė savo pastabas dėl neteisingai apeliantės apskaičiuoto paslaugų mokesčio. Kaip nurodė teismui, apeliantas kiekvieną dieną turėdavo eiti į darbą, bei atlikti atitinkamas funkcijas, t. y. plauti ir (ar) valyti įmonės automobilius, juos nuvaryti į oro uostą ir kt., už ką jam buvo mokamas darbo užmokestis. Būtent su R. P., o ne su ieškovės direktoriumi T. V., apeliantas derino visus su darbo užmokesčiu susijusius klausimus. Apeliantas T. V. niekada nelaikė ieškovės vadovu, tarpusavyje jie daugiau bendraudavo neformaliai. Už atliktą darbą sąskaitas apeliantas apmokėjimui taipogi teikė ne T. V., o R. P.. Tai, kad ieškovė faktiniu vadovu buvo R. P., teisme paliudijo ir P. D., kuris paaiškino, jog realiai R. P. dirbo Ma & Ro BV bendrovės vardu, visi darbiniai klausimai (atlyginimo apskaičiavimas, darbų paskirstymas) buvo derinami su juo ir būtent jis apie eismo įvykį sužinojo iš karto jam atsitikus. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliantas daro išvadą, kad R. P. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos sutarties galiojimo laikotarpiu atliko Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 8 dalyje išimtinai bendrovės vadovui priskirtas funkcijas bei veikė kaip ieškovės direktorius. Tai dar kartą patvirtina aplinkybę, kad ieškovei ir bendrovei nebuvo būtina sudaryti jokio papildomo rašytinio susitarimo dėl žalos atlyginimo, kadangi abiejoms įmonėms faktiškai vadovavo vienas ir tas pats asmuo. Visos su eismo įvykiu susijusios aplinkybės ieškovei neabejotinai buvo žinomos, juolab, kad ieškovės žalos atlyginimo prievolė buvo aptarta dar 2018 m. gruodžio 28 d. su bendrove sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje. Todėl vėlesnis ieškovės sutarimas su bendrove, apelianto vertinimu, buvo sudarytas tik siekiant nesąžiningu būdu bei grubiai piktnaudžiaujant teise apeiti faktą, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Be to, jeigu bendrovė ir ieškovė tarpusavyje nebūtų susijusios, ieškovė neabejotinai pati būtų pasirėmusi praleistu ieškinio senaties terminu bei nebūtų sudariusi 2022 m. balandžio 5 d. susitarimo.

 

29.5.                      Apeliantas mano, kad net ir pačiam de jure ieškovės vadovui T. V. visos aplinkybės apie eismo įvykį taip pat buvo žinomos, kadangi dar 2019 m. sausio 13 d., t. y. praėjus vos dviem dienoms po eismo įvykio, jis apelianto teiravosi, ar jis gyvas ir ar jam po eismo įvykio nieko neskauda. Ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad ieškovė apie savo galimą teisių pažeidimą sužinojo ne tuomet, kai sudarė 2022 m. balandžio 5 d. susitarimą, o gerokai anksčiau.

 

29.6.                      Apibendrinus nurodytas aplinkybes, apeliantas mano, kad ieškovė apie savo galimai pažeistą teisę sužinojo ne vėliau kaip 2019 m. vasario 5 d., kai buvo nustatytas dėl eismo įvykio įmonei sukeltas turtinės žalos dydis. Ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovei baigėsi 2022 m. vasario 5 d., tačiau ieškovė ieškinį pateikė tik 2022 m. gegužės 26 d., praėjus daugiau nei trims metams po sužinojimo (ar turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Ieškovė proceso metu nesinaudojo ieškinio senaties termino atnaujinimo institutu, todėl ieškovės reikalavimai, apeliantui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, sprendimu turėjo būti atmesti.

 

30.       Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apelianto ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

 

30.1.                      Ieškovė į teismą dėl žalos priteisimo iš atsakovo kreipėsi 2022 m. gegužės 26 d. Tikslus žalos dydis buvo nustatytas 2019 m. vasario 5 d. Automobilio savininkė 2019 m. lapkričio 18 d. tiesiogiai kreipėsi į už turto sugadinimą atsakingą asmenį atsakovą, prašydama atlyginti 24 782,60 Eur žalą. Su atsakovu dėl eismo įvykio aplinkybių įmonė bendravo dar iki reikalavimo jam pareiškimo. Nei įmonei reiškiant pretenzijas atsakovui, nei bendraujant su juo dėl eismo įvykio aplinkybių, ieškovė ir bendrovė nedalyvavo, priešingų įrodymų byloje nėra. Tik atsakovui atsisakius atlyginti žalą tiesiogiai automobilio savininkei, įmonė 2021 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į bendrovę, siekdama išspręsti žalos atlyginimo klausimą. Sumažintą 22 920,66 Eur dydžio žalą bendrovė atlygino 2021 m. lapkričio 18 d. Tai, kad 2021 m. lapkričio 8 d. laiške įmonė nurodo turinti pretenziją nuo 2019 m., neįrodo, kad ši pretenzija dar 2019 m. buvo pareikšta bendrovei ir tuo labiau ieškovei, kuri su įmone teisinių santykių neturėjo. Tuo labiau ir 2021 m. lapkričio 8 d. nebuvo reiškiamas tiesioginis reikalavimas bendrovei. Tai, kad įmonei padarytos žalos dydis galėjo būti žinomas ir bendrovei, ieškovės vertinimu, nereiškia, kad jai toks reikalavimas buvo pareikštas. Bet kokiu atveju, jeigu jis ir būtų pareikštas, jis būtų sprendžiamas pagal Belgijos arba Nyderlandų teisę, o pastaroji numato penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos pareikšti.

 

30.2.                      Automobilio savininkė niekada nereiškė jokių reikalavimų ieškovei, taip pat iki 2021 m. nereiškė tokių reikalavimų bendrovei, o pastaroji turėjo pagrindą reikšti reikalavimus ieškovei tik tuomet kai gavo įmonės reikalavimą spręsti dėl žalos atlyginimo, t. y. anksčiausiai 2021 m. lapkričio 8 d. Bet kokiu atveju, kaip ir kada dėl žalos atlyginimo susitarė automobilio savininkė su bendrove, neturi esminės reikšmės, kadangi pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė ir įmonė neturėjo jokių teisinių santykių, todėl ji buvo atsakinga tik bendrovei. Bendrovė pretenzijas ieškovei pradėjo reikšti tik po žalos atlyginimo 2021 m. lapkričio 18 d., dėl ko tarp ieškovės ir bendrovės buvo sudarytas 2022 m. balandžio 5 d. susitarimas žalai atlyginti. Tai reiškia, kad anksčiausiai apie savo teisės pažeidimą – dėl atsakovo neteisėtu veiksmu atsiradusią prievolę atlyginti žalą  bendrovei – ieškovė galėjo sužinoti tik 2021 m. lapkričio 18 d. Iki tol ieškovė, negavusi reikalavimo atlyginti žalą ir/ar jos faktiškai neatlyginusi, net nebūtų galėjusi reikšti teisėto reikalavimo atsakovui, kadangi negalėtų pagrįsti savo teisių pažeidimo.

 

30.3.                      Teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovės reikalavimai atsakovui yra regresinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Ieškovė visą prievolę bendrovei įvykdė dalimis bylos nagrinėjimo metu, t. y. galutinai 2022 m. gruodžio 27 d., o į teismą kreipėsi 2022 m. gegužės 26 d., pagal minėtą susitarimą atlyginusi tik dalį žalos. Tam, kad ieškovės teisės dėl atsakovo veiksmų būtų pažeistos, reikėjo, kad automobilio savininkė pareikštų reikalavimą bendrovei, pastaroji ją atlygintų ir reikalavimą nukreiptų į ieškovę, šiems įvykiams ieškovė negalėjo turėti jokios įtakos, jie galėjo niekada neįvykti, o tai reikštų, kad ieškovė nebūtų patyrusi žalos. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, ji nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

 

30.4.                      Apeliantas nepagrįstai teigia, kad bendrovės vadovas R. P. de facto buvo ir ieškovės vadovu. Tokios aplinkybės byloje nebuvo tirtos, dėl to ginčo byloje nebuvo, byloje R. P. kaip bylos šalis nedalyvavo, nebuvo apklaustas. Todėl vien tai, kad atsakovas ir kitas asmuo konkrečiais klausimais bendravo su juo kaip su ieškovės užsakovės bendrovės vadovu, niekaip nepagrindžia to, kad R. P. veikė kaip ieškovės vadovas jai vykdant veiklą (pvz. santykiuose su kitais asmenimis, priimant sprendimus, sudarant sutartis, t.t.). Byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurios pagrįstų, kad ieškovė veikė vadovaujama R. P., o jis atliko nuolatinius bei sistemingus veiksmus, būdingus įmonės vadovui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis buvo ieškovės vadovu de facto.

 

30.5.                      Ieškovė nesutiko ir su apelianto teigiama aplinkybe, kad ieškovei ir bendrovei absoliučiai nebuvo būtina sudaryti jokio rašytinio susitarimo dėl žalos atlyginimo, kadangi abiejoms įmonėms faktiškai vadovavo vienas ir tas pats asmuo. Ieškovė pažymėjo, kad ji yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl teises bei pareigas prisiima savo vardu ir už jas atsako savo turto, t. y. dalyviai ir vadovai už tai neatsako. Todėl, nepaisant to kas buvo ieškovės vadovu, tik ieškovė, kaip savarankiškas teisės subjektas, turėjo pareigą išspręsti žalos atlyginimo klausimą bendrovei, šiuo atveju, tai darė sudarydama susitarimą ir išvengdama teisminių ginčų. Apelianto argumentai dėl faktinio vadovo buvimo ar nebuvimo niekaip nesusiję su ieškinio senaties termino skaičiavimu, t. y. momentu nuo kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą – jai atsirado neginčijama pareiga atlyginti žalą ir ji ją atlygino.

 

31.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Seresa“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 22 920,60 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Priteisti iš atsakovo apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 

31.1.                      Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai šalių teisinius santykius pagal sutartį kvalifikavo kaip darbo teisinius santykius ir ginčo išsprendimui taikė darbo santykius reglamentuojančias teisės normas, tokį savo sprendimą grįsdamas CK 6.716 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

 

31.2.                      Apeliantė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021 išaiškinimu dėl CK 6.716 straipsnio 2 dalies normos, kuria siekiama atriboti paslaugų ir pavaldumo pagrindu atsiradusius teisinius santykius, kai nematerialios paslaugos jau yra teikiamos (ar dėl jų yra susitarta) darbo sutarties ar kitų pavaldomų santykių pagrindu. Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad minėta norma nedraudžia šalims susitarti dėl esamų darbo funkcijų vykdymo pagal paslaugų sutartį, tačiau tokiu atveju kai yra sudaryta darbo/pavaldumo santykių sutartis, apimanti tas pačias funkcijas kaip ir paslaugų sutartis, teisinių santykių aiškinimui nebus taikoma paslaugų teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Tai reiškia, kad nebuvus ir nesant tarp šalių sudarytos darbo sutarties, šalys yra laisvos susitarti dėl paslaugų teikimo CK 6.716 straipsnio 1 dalies prasme, net jeigu dalis susitarimo turi tam tikrų požymių, kuriuos gali turėti ir darbo sutartis, tačiau tai nesuteikia teisės kvalifikuoti tokį susitarimą kaip susitarimą dėl darbo santykių civilinės teisės prasme. Apeliantė pažymėjo, kad šalys niekada nebuvo sudarę jokios darbo sutarties dėl tų pačių funkcijų kaip ir paslaugų dėl automobilių pervežimo sutartis, kadangi šalys niekada nesiekė sukurti darbo teisinių santykių. Todėl nagrinėjamu atveju, šalių teisiniams santykiams taikytinos CK normos reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą.

 

31.3.                      Apeliantė nurodė, kad remiantis teismų praktika, esminis požymis, skiriantis paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra savarankiškumas. Veikla savarankiška tokiu atveju, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos, moka mokesčius. Dar vienas skiriamasis požymis yra tai, kad civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją. Priešingai nei darbo santykių atveju, paslaugų teikimo metu teikėjas nėra tiesiogiai kontroliuojamas kliento, jis vykdo savo sutartinius įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, o tai reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra. Sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Vertinant šalių sudarytą sutartį, akivaizdu, kad šalys siekė sudaryti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, kadangi atsakovas sutartį sudarė ir vykdė kaip verslininkas, paslaugas teikė įregistruotos individualios veiklos pagrindu. Pats atsakovas valstybinei institucijai nurodė, kad verčiasi savarankiška individualia veikla, tai pagrįsti pateikė sutartį ir ieškovei išrašytas sąskaitas–faktūras. Atsakovui teigiant, kad sutartimi buvo susitarta dėl darbo santykių, reikštų, kad atsakovas teikė melagingą informaciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir galimai klastojo dokumentus. Atsakovas ieškovei išrašydavo sąskaitas–faktūras už suteiktas paslaugas, vedė jų registrą, gautas pajamas deklaruodavo, tai įrodo, kad sutartį jis vykdė kaip savarankiškas paslaugų teikėjas ir to siekė.

 

31.4.                      Be to, atsakovas jokiais veiksmais nesiekė pripažinti sutarties darbo sutartimi iki ieškinio pareiškimo, t. y. nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl įpareigojimo ieškovę sudaryti darbo sutartį, nesikreipė į institucijas dėl galimai nelegalaus darbo, nereiškė reikalavimų dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, ir panašiai. Sutartyje šalys aiškiai sutarė dėl jos rezultato – pervežimo paslaugos suteikimo, o ne dėl darbo funkcijų atlikimo pagal atsakovo profesiją, kvalifikaciją. Sutartimi nebuvo susitarta dėl jokių papildomų garantijų (pvz. atostogų, kt.), kurios įprastos darbo santykiams. Sutartimi buvo atribotos šalių rizikos ir atsakomybės, t. y. atsakovas atsakė už padarytą žalą, o ieškovė už savalaikį atsiskaitymą. Atsakovas niekada neveikė kaip ieškovės atstovas sudarant kokius nors sandorius su trečiaisiais asmenimis, nedalyvavo ieškovės organizacinėje veikloje. Tai, kad sutartyje kelis kartus pavartotas žodis „darbo“, nekeičia jos tikslų ir prasmės, yra akivaizdžiai panaudotas, siekiant apibrėžti paslaugų teikimą. Atsakovo ieškovei teikiamos paslaugos buvo siejamos tik su tam tikru rezultatu, užduoties atlikimu – automobilio pervežimu tarp nuomos punktų, tik už tai jis turėjo teisę gauti atlyginimą, apskaičiuojamą pagal nuvažiuotą atstumą arba sugaištą laiką pervežant automobilį (1.1., 2.1., 2.1.1. punktai). Darbo santykių atveju atsakovas būtų turėjęs atlikti tam tikrą funkciją, nesiejamą su rezultatu / užduoties atlikimu (įvykiu, kita aplinkybe) ir nepriklausomai nuo rezultato turėtų teisę gauti sutartą atlyginimą. Sutarties 3.2.4. punktas leido atsakovui paslaugas teikti per savo darbuotojus. Darbo sutarties atveju darbuotojas negali pasirinkti kito asmens, kuris atliktų jo darbo funkcijas už jį. Atsakovas savarankiškai spręsdavo kaip suteikti paslaugą, kaip atvykti į automobilio paėmimo vietą ir grįžti atgal pervežus automobilį (-ius). Atsakovas galėjo nutraukti sutartį, įspėjęs ieškovę prieš 20 dienų arba nedelsiant, taip pat neprivalėjo vykdyti įsipareigojimų apie tai informavęs ieškovę (sutarties 3.2.2. punktas). Darbo santykių atveju darbuotojas negali laisva valia atsisakyti vykdyti savo funkcijas esant galiojančiai darbo sutarčiai, nes tai būtų darbo sutarties pažeidimas. Tai reiškia, kad atsakovas savarankiškai sprendė, ar teikti paslaugas ieškovei. Atsakovui mokamas mokestis už suteiktas paslaugas ženkliai skirdavosi, kas pagrindžia, jog atsakovui buvo mokama tik už faktiškai suteiktas paslaugas – nuvairuotą transporto priemonę, užmokestį apskaičiuojant pagal nuvažiuotus kilometrus arba kelionės trukmę (sutarties 2.1 ir 2.1.1 punktai). Ieškovė nekontroliavo atsakovo, t. y. jis galėjo įvykdyti sutartį pasirinktu būdu, vieninteliai atsakovo įsipareigojimai be paslaugos suteikimo – automobilio pervežimo, buvo pareiga užpildyti eismo įvykio deklaraciją įvykus eismo įvykiui ir apie tai pranešti (sutarties 3.2.4 punktas), tačiau net ir nenurodžius jos sutartyje, atsakovas kaip vairuotojas privalėtų ją pildyti, įvykus eismo įvykiui, kadangi tokią pareigą numato teisės aktai, bei dėvėti automobilio savininko rūbus (sutarties 3.2.6 punktas). Specialių rūbų dėvėjimas taip pat susijęs su paslaugos teikimu, kadangi ieškovė buvo paslaugų teikėja bendrovei Ma & Ro BV, kuri teikė paslaugas įmonei Sixt Belgium BVBA. Įmonė užsiima automobilių nuoma, kuri kelia reikalavimus savo partneriams, paslaugų teikėjams, kad jie teikdami tam tikras paslaugas, naudojant jos turtą, išlaikytų įmonės standartus ir saugotų jos įvaizdį. Nors teismas nurodė, kad įsipareigojimas dėvėti konkrečius rūbus įrodo subordinaciją, tačiau taip, apeliantės vertinimu, būtų sukuriama ydinga praktika, kadangi asmenims sutarus, jog aptarnavimo paslaugų teikimo metu paslaugos teikėjai dėvėtų tvarkingą, tam tikros aprangos kodą atitinkančią aprangą – tokie santykiai dėl to būtų kvalifikuoti darbo santykiais. Dėl nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad šalys norėjo, siekė ir susitarė dėl paslaugų teikimo, tokį susitarimą patvirtino laisva valia sudaryta sutartimi. Atsakovas su tuo sutiko, visą paslaugų teikimo laikotarpį ne tik atsakovei, bet ir tretiesiems asmenims (valstybei, kt.) deklaravo veikiantis savarankiškai. Tik gavęs ieškinį su reikalavimu atlyginti žalą, pradėjo teigti, kad jį su apeliante siejo teisiniai darbo santykiai, kas laikytina atsakovo teisine gynyba siekiant išvengti atsakomybės.

 

31.5.                      Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų L. S. ir A. S. parodymais, kadangi ieškovė 2018–2019 m. ginčo laikotarpiu su jais jokių darbo ar kitokių teisinių santykių neturėjo. Minėti liudytojai galimai turėjo kokius nors teisinius santykius su bendrove, tačiau tai niekaip neįrodo to, kad atsakovą su ieškove siejo darbo teisiniai santykiai, taip pat, kad šie asmenys žinojo šalių tikrąją valią dėl teisinių santykių pobūdžio. Sprendime minimas bendrovės vadovas R. P. nėra susijęs su ieškove, priešingų įrodymų byloje nėra. Jis nėra ieškovės dalyvis, darbuotojas, įgaliotas asmuo, todėl nėra aišku kodėl teismas liudytojų ir atsakovo santykius su juo vertino kaip santykius su ieškove ir padarė išvadą dėl darbo santykių požymių galimo buvimo. R. P. buvo Nyderlandų bendrovės Ma & Ro BV vadovas, kuri buvo ieškovės užsakovė, todėl padėdavo organizuoti tam tikrų paslaugų teikimą galutinei užsakovei įmonei Sixt Belgium BVBA. Tai, kad atsakovas galimai gaudavo kitų asmenų, kurie neveikė ieškovės vardu, sudarytus grafikus dėl byloje nenustatyto pobūdžio paslaugų teikimo, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad šalys siekė ir susitarė dėl darbo santykių sudarydamos sutartį.

 

31.6.                      Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovui grafikus sudarinėjo ieškovė būtent dėl pervežimo paslaugų, numatytų sutartyje. Akivaizdu, kad per keletą valandų, kurios numatytos grafikuose, neįmanoma pervežti automobilį tarp skirtingų valstybių, todėl grafikai sudaryti tikrai ne dėl sutartyje apibrėžtų paslaugų. Bet kokiu atveju paslaugų teikimo sutartimi nedraudžiama susitarti dėl paslaugų atlikimo laiko, trukmės ir panašiai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas nepagrįstai kvalifikavo šalių teisinius santykius darbo santykiais ir ginčo išsprendimui taikė darbo teisę reglamentuojančias teisės normas.

 

31.7.                      Net ir laikant, kad šalis siejo darbo santykiai, atsakovas privalėtų atlyginti didesnę žalą ieškovei nei priteisė teismas. Kadangi žalą atsakovas padarė dėl didelio neatsargumo, t. y. nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek turėjo būti vairuodamas jam patikėtą automobilį, neįvertino oro sąlygų, greičio, paros laiko, kelio dangos ir kitų eismo sąlygų, kurias apdairius ir rūpestingas vairuotojas turėtų įvertinti. 2019 m. sausio 22 d. eismo įvykio deklaracijoje atsakovas aprašė įvykį nurodydamas, kad įvykis įvyko lietingą naktį, jis nepastebėjo kai priekyje jo važiuojanti transporto priemonė pradėjo staigiai stabdyti. Jam tai pastebėjus, jo vairuojamas automobilis jau buvo nekontroliuojamas, pradėjo suktis, dėl ko atsakovas atsitrenkė į kito automobilio galą. Teismui sprendžiant, kad atsakovas veikė kaip ieškovės darbuotojas (nors su tuo ieškovė nesutinka), dėl nurodytų aplinkybių būtų galima teigti, kad atsakovo veiksmai pasireiškė dideliu neatsargumu – jo paslaugos teikimą sudarė būtent automobilių kaip didesnio pavojaus šaltinių pervežimas juos vairuojant, todėl atsakovas laikytinas profesionaliu vairuotoju, o jo veiksmai dėl sukelto eismo įvykio neatitinka minimalių profesionalaus tokių pervežimo vairuotojo atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, todėl jo kaltė vertintina kaip didelis neatsargumas. Nustačius, kad šalis siejo darbo santykiai, yra pagrindas taikyti DK 153 straipsnio 1 dalyje nustatytą šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą.

 

31.8.                      Sprendime nėra aišku, kaip teismas apskaičiavo atsakovo vidutinį darbo užmokestį, tame tarpe dirbtų dienų/valandų skaičių, kuris būtinas siekiant apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 496 Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.4 ir 5.5 punktai), o byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.

 

32.       Atsakovas atsiliepimu prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apeliantės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

 

32.1.                      Apeliantė savo ieškinio reikalavimus grindė remdamasi sutartinės civilinės atsakomybės nuostatomis, nurodydama, jog atsakovas, teikdamas apeliantei sutarties 1.1 punkte nurodytas atlygintines paslaugas, įsipareigojo visiškai atlyginti šių paslaugų teikimo metu savo veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, kilusią apeliantei ir (ar) tretiesiems asmenims (sutarties 4.1 punktas). Nors formaliai šalys ir sudarė paslaugų sutartį, kuria susitarė dėl atitinkamų atlygintinių paslaugų apeliantei teikimo, o taip pat kitų teisių ir pareigų, įskaitant žalos atlyginimo įsipareigojimą, atsakovas mano, kad byloje buvo neabejotinai įrodyta, jog šalis faktiškai siejo ne paslaugų, o darbo teisiniai santykiai. Darbo sutartis buvo įforminta paslaugų sutartimi būtent apeliantės iniciatyva ir (ar) reikalavimu. Šią aplinkybę patvirtina bylos medžiaga, liudytojų parodymai dėl jau minėtų atsakovo atliktų atitinkamų darbo funkcijų. Todėl, remiantis tikėtinumo principu, pagrįstai laikytina, jog skirtingose bendrovėse, tačiau tą patį darbą dirbantys asmenys dirbo pagal tą pačią R. P. ir su juo susijusių asmenų sugalvotą schemą.

 

32.2.                      Be to, automobilių pervežimas buvo tik šalutinė atsakovo darbinė veikla, už ką jis gaudavo papildomą darbo užmokestį, o esminį darbo krūvį sudarė būtent kasdienis automobilių plovimas, valymas. Atsakovui darbinių funkcijų atlikimo metu buvo kompensuojamos patirtos išlaidos, pvz.: kelių mokesčiai, sumokėti automobilių pervežimo metu, kuro išlaidos, o vėliau apskritai duodama kuro kortelė. Atsakovas su faktiniu apeliantės vadovu R. P. derino darbo užmokesčio klausimus.

 

32.3.                      Nors realiai atsakovo atliktų darbinių funkcijų spektras buvo gerokai didesnis, nei kad numatyta sutarties 1.1 punkte, lingvistiškai aiškinant šią sutartinę nuostatą, šalys sutartimi aiškiai susitarė dėl tęstinio ir nepertraukiamo pobūdžio darbo funkcijos, tai yra transporto priemonių vairuotojo darbo atlikimo, iš anksto neapibrėžiant konkrečios ieškovo naudai atliktinos užduoties ir (ar) galutinio jos rezultato. Be to, sutartyje šalys naudoja tokius išsireiškimus kaip „už vieną darbo valandą“, „darbo metu“.

 

32.4.                      Šalys susitarė dėl periodiškai mokėtino darbo užmokesčio. Pagal sutarties 2.1.1 punktą, ieškovė įsipareigojo atsakovui mokėti po 15 ct/km (2.1 punktas) (tokia atlyginimo forma buvo mokama už automobilių pervežimą), arba 10 Eur/val. darbo užmokestį, jeigu yra dirbama valandiniu tarifu (tokia atlyginimo forma buvo mokama už automobilių plovimą, valymą). Akcentuotina, jog valandinis darbo užmokestis yra viena iš darbo užmokesčio formų. Be to, iš byloje atsakovo pateiktų sąskaitų–faktūrų matyti, kad darbo užmokestis atsakovui buvo mokamas periodiškai, t. y. kiekvieną mėnesį (sutarties 2.1.1 punktas).

 

32.5.                      Be to, šalis siejo subordinacijos santykiai. Atsakovas įsipareigojo vykdyti ieškovės nurodymus, jos nurodytais terminais bei tvarka (sutarties 1.1 ir 3.2.1 punktai). Tai suponuoja išvadą, kad atsakovas nevykdė savarankiškos veiklos, negalėjo priimti savarankiškų sprendimų dėl darbų atlikimo būdo, pasirinkti darbo metodų, priemonių ir kitų sąlygų, kitaip tariant pats organizuoti darbą. Susiklosčiusius pavaldumo santykius taipogi patvirtina ir tai, jog faktinis ieškovės direktorius R. P. atsakovui nurodinėdavo, kokio dydžio sąskaitą už ieškovei suteiktas paslaugas (realiai atliktas darbo funkcijas) išrašyti už praėjusį mėnesį, taip pat teikė savo pastabas dėl neteisingai atsakovo apskaičiuoto paslaugų mokesčio.

 

32.6.                      Atsakovo byloje pateiktos fotofiksacijos liudija, kad atsakovui į bendrą darbuotojų grupę „Viber“ programėlėje elektroninių ryšių priemonėmis faktiškai buvo siunčiami liudytojo P. D. sudaryti darbo grafikai, kuriuose buvo detalizuojamos darbo valandos, vedama darbuotojų darbo laiko apskaita.

 

32.7.                      Apeliantė įsipareigojo, esant poreikiui, suteikti atsakovui darbo priemones, t. y. darbo rūbus (sutarties 3.2.6 punktas). Tuo tarpu atsakovas sutartimi įsipareigojo paklusti apeliantės nustatytai darbo tvarkai, t. y. darbo funkcijų atlikimo metu dėvėti įmonės Sixt Belgium BVBA liemenę arba apeliantės duotus rūbus, darbo metu nedėvėti sportinės aprangos, ryškių spalvų drabužių, beisbolo kepuraičių.

 

32.8.                      Apeliantės argumentai, neva atsakovas, manydamas, jog tarp šalių susiklostė darbo santykiai, turėjo siekti pripažinti sutartį darbo sutartimi kreipiantis į darbo ginčų komisiją, kreiptis dėl galimai nelegalaus darbo ir atlikti kitus veiksmus, neturi jokios teisinės reikšmės. Byloje yra nustatyta, jog darbo santykiai sutartimi buvo įforminti apeliantės pareikalavimu. Akivaizdu, jog apeliantė yra stipresnė darbo santykių šalis, darbo funkcijas atsakovas atliko užsienyje, todėl siekdamas neprarasti darbo, atsakovas pakluso tokiems apeliantės reikalavimams. Tačiau tai niekaip nereiškia ir negali reikšti, kad tai lemia ginčo reguliavimą pagal paslaugų teikimo nuostatas. Aptartų įrodymų visetas neabejotinai patvirtina tarp šalių buvus ne atlygintinų paslaugų teikimo apeliantės naudai, o darbo teisinių santykių egzistavimą. Todėl, laikantis turinio viršenybės prieš formą principo, darytina išvada, jog šis ginčas pagrįstai buvo spręstas pagal darbo santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliantei nepaneigus sprendimo išvados, jog tarp šalių buvo pavaldumo (subordinacijos) santykiai, kurie būdingi darbo santykiams, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti šią sprendimo dalį. Teismas sprendimu pagrįstai taikė teisę pagal nustatytas faktines aplinkybes, o ne formalią šių santykių išraišką.

 

32.9.                      Apeliantė skunde rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, kurioje kasacinis teismas tariamai patvirtino, jog nėra draudžiama susitarti dėl esamų darbo funkcijų vykdymo pagal paslaugų sutartį. Viena vertus, aptariamos bylos ratio decidendi ženkliai skiriasi nuo šios bylos, todėl yra netaikytinos, kita vertus, apeliantė tokiais argumentais klaidina apeliacinės instancijos teismą, kadangi nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios teisės normos yra netaikytinos, kai yra nustatomas pavaldumas (subordinacija) (nutarties 45-46 punktai). Todėl, šie apeliantės skunde naudojami argumentai niekaip nepatvirtina jo pagrįstumo.

 

32.10.                      Apeliantė teigia, jog net laikant, kad šalis siejo darbo santykiai, atsakovas esą turėtų atlyginti didesnę žalą, nei teismo priteistą sprendimu, kadangi atsakovas eismo įvykį sukėlė dėl didelio neatsargumo, tačiau sutikti su tuo nėra pagrindo. Atsakovas jo pateiktame apeliaciniame skunde yra nurodęs aiškius argumentus, kodėl ieškinys sprendimu turėjo būti atmetamas visa apimtimi dėl praleisto ieškinio senaties termino ir šiuo motyvus atsakovas palaiko pilna apimti, prašo apeliacinės instancijos teismo jais vadovautis ir papildomai jų nekartoja.

 

32.11.                      Tačiau, jei teismas spręstų, kad apeliantė nėra praleidusi ieškinio senaties termino materialiniams reikalavimams pareikšti, atsakovas pažymi, jog apeliantė niekaip neįrodinėja visiško nuostolių atlyginimo pagrindų, nurodytų DK 154 straipsnyje. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, todėl būtent apeliantei kilo teisinė pareiga įrodyti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja bent vienas iš DK 154 straipsnio atvejų, kuriuo remiantis, atsakovui atsirastų prievolė apeliantei atlyginti visus 22 960 Eur nuostolius. Todėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo institutas nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti taikomas.

 

32.12.                      Nors apeliantė deklaruoja, jog jai sprendimu priteistos turtinės žalos dydis turėjo būti ne mažesnis kaip 6 atsakovo vidutinių darbo užmokesčių dydžio, svarbu atkreipti dėmesį, jog apeliantė niekaip nepagrindžia, kokia tiksliai tai turėtų būti suma, o tai sudaro prielaidas tokį jos reikalavimą atmesti. Kita vertus, akcentuotina, jog ne didesnė kaip darbuotojo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio turtinė žala darbdaviui atlyginama tik tuo atveju, kai ji kyla/yra padaroma dėl darbuotojo didelio neatsargumo (DK 153 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180- 387/2017). Byloje esanti 2019 m. sausio 11 d. eismo įvykio deklaracija patvirtina, jog eismo įvykio dieną buvo lietinga naktis, priekyje važiuojanti transporto priemonė staiga pradėjo stabdyti, o kai atsakovas tai pastebėjo, automobilis buvo nekontroliuojamas bei pradėjo suktis, dėl ko atsakovas atsitrenkė į priekyje važiavusią transporto priemonę. Tačiau nėra nustatyta, jog atsakovas automobilį vairavo pažeisdamas kelių eismo taisykles, kelyje buvo neatidus, neapdairus ir nerūpestingas, priešingai – aptarta deklaracija suponuoja išvadą, kad eismo įvykis didžiąja dalimi buvo sąlygotas meteorologinių sąlygų bei kito vairuotojo veiksmų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykį atsakovas sukėlė dėl didelio neatsargumo. Apibendrinant, jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėl to spręstų, kad apeliantė nepraleido senaties termino ieškiniui pareikšti, atsakovo vertinimu, tokiu atveju teismas sprendimu teisingai išsprendė ginčą bei pagrįstai apribojo atsakovo materialinę atsakomybę iki 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Todėl apeliantė skundas šioje dalyje taip pat yra atmestinas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

33.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

 

34.       Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkinti ieškinio reikalavimai ir iš atsakovo priteistas žalos atlyginimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

 

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

 

35.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. spalio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors atsakovo faktiniai santykiai su ieškove ir buvo įforminti paslaugų teikimo sutartimi, tačiau šalis siejo ne paslaugų, o darbo teisiniai santykiai. Apeliantė UAB „Seresa“ teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, neteisingai aiškindamas ir taikydamas materialinės bei procesinės teisės nuostatas bei nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat neteisingai nustatė žalos dydį. Apeliantas R. M. nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantų argumentais nesutinka.

 

36.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

 

37.       CPK

 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.

 

38.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šią bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą.

 

39.       Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

 

40.       Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje kyla ginčas dėl šalis siejusių faktinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo.

 

41.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl civilinių ir darbo sutarčių sąveikos, ne kartą yra pabrėžęs, kad darbo sutartis yra viena iš pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų, tačiau darbas, kaip tam tikra veikla ar kūrimo procesas, gali būti panaudojamas ir darbo rezultatas gaunamas ne tik darbo, bet ir kitomis teisinių santykių formomis, pavyzdžiui, sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2001; 2002 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1129/2002; 2006 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2006). Faktą dėl darbo teisinių santykių tarp šalių buvimo atskleidžia tokie nustatyti objektyvieji požymiai: tarp šalių yra susitarimas; jo pagrindu vykdoma tam tikra rūšiniais požymiais apibrėžta darbo funkcija (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos); viena iš šalių dirba paklusdama kitos šalies nustatytai darbo tvarkai; dirbama atlygintinai. Minėta, kad įstatymuose nedraudžiama asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis jis siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Dėl to DK 32 straipsnyje įtvirtinti esminiai būtinieji darbo santykių požymiai reikšmingi tuo, kad leidžia šiuos santykius atriboti nuo panašių santykių, susiklostančių civilinės teisės reguliuojamų sutarčių (pvz., rangos, paslaugų, autorių teisių ir kt.) pagrindu, o nesant šių požymių leidžia vertinti, kad susiklosčiusius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų (pvz., civilinės) teisės normos ir dėl to tokia veikla nėra kvalifikuotina kaip darbo teisiniai santykiai. Iš tikrųjų kai kurie darbo santykių ir civilinės teisės reguliuojamų sutarčių pagrindu atsirandančių santykių elementai gali būti iš esmės panašūs (pvz., tai, jog vykdant veiklą aprūpinama tam tikromis priemonėmis ar dengiamos tam tikros išlaidos, užsakovas atlieka tam tikrą vykdomos veiklos kontrolę ar daro įtaką darbų eigai ir pan.), todėl darbo santykiai negali būti konstatuoti nenustačius visų esminių darbo santykių požymių. Iškilusį klausimą, ar kontrahentų santykiai faktiškai atitinka darbo santykių požymius, reikia spręsti remiantis visais objektyviaisiais DK 32 straipsnyje nustatytais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais, išnagrinėjant ir įvertinant visas aplinkybes, šalių susitarime nustatytas teises ir prisiimtus įsipareigojimus, išsiaiškinant, dėl ko šalys iš tikrųjų buvo susitarusios ir kaip vykdė susitarimą, o ne vien tik atsižvelgti į sutarties pavadinimą ar remtis tuo, kaip viena ar kita šalis subjektyviai vertina tarpusavio santykius. Būtina atsižvelgti į aplinkybių, su kuriomis siejami darbo teisinių santykių požymiai, visetą ir iš jų visumos spręsti, ar konkrečios veiklos vykdymo (konkretaus darbo atlikimo) sąlygos suteikia pagrindą konstatuoti realų darbo sutarties požymių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).

 

42.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad tarp šalių susiklostė teisiniai darbo santykiai. Byloje įrodyti pagrindiniai darbo santykių požymiai. Pirmas, darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui atlikti darbo funkciją. Darbo santykiams būdingas būtent rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžtas darbas, kas reiškia, kad darbuotojas pagal darbo sutartį įsipareigoja atlikti ne konkrečius darbus ar pasiekti konkretų rezultatą, bet susitariama dėl tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kadangi darbo sutartimi susitariama, kad darbuotojas vykdys darbo funkciją, darbo sutarties pagrindu atsirandantiems santykiams yra būdingas tęstinumas. Nagrinėjamu atveju paslaugų teikimo sutartyje atsakovas įsipareigojo pervežti užsakovo paraiškose nurodytus automobilius trečiajam asmeniui firmai SIXT iš vieno nuomos paskirties punkto į kitą nuomos paskirties punktą Europos Sąjungoje pagal užsakovo pareikalavimą, tačiau  byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas taip pat kasdien valė ir plovė trečiajam asmeniui Sixt Belgium priklausančius automobilius, o esant poreikiui juos perveždavo iš vienos vietos į kitą. Šias aplinkybes patvirtino ne tik pats atsakovas, bet ir byloje apklausti liudytojai P. D., L. S. ir A. S.. Kaip paaiškino atsakovas, darbinių funkcijų atlikimo metu jam buvo kompensuojamos patirtos išlaidos, pvz.: kelių mokesčiai, sumokėti automobilių pervežimo metu, kuro išlaidos, o vėliau apskritai duodama kuro kortelė. Tai patvirtina, jog šalys susitarė ne dėl konkretaus rezultato, t. y. paslaugos suteikimo, o dėl kasdienio, tęstinio, nepertraukiamo darbo funkcijos vykdymo, į kurią įėjo vairuotojo darbas bei automobilių plovimas bei valymas.

 

43.       Antrasis darbo sutarties požymis yra darbdavio įsipareigojimas mokėti darbuotojui darbo užmokestį už darbo funkcijos atlikimą. Civilinių sutarčių atveju sutarties vykdytojas taip pat gauna tam tikrą atlygį, todėl santykių atskyrimui reikšmingas yra ir mokamo atlygio pobūdis, t. y. ar mokama periodiškai, sistemiškai, ar už konkretų atliktą darbą. Darbo teisiniams santykiams paprastai būdinga tai, kad darbo užmokestis mokamas periodiškai, ir tas mokėjimas yra tęstinio pobūdžio, tad dažniausiai darbo užmokesčio mokėjimas yra susijęs su tam tikru laiko tarpu (pvz., kas mėnesį, kas savaitę ir pan.). Tuo tarpu atliekant konkrečią užduotį civilinės sutarties pagrindu, paprastai sumokama tinkamai įvykdžius sutartį ir priėmus galutinį darbo rezultatą. Nagrinėjamu atveju nuo 2018 metų lapkričio mėnesio ieškovė UAB „Seresa“ pagal atsakovo išrašytas PVM sąskaitas faktūras  periodiškai vieną kartą per mėnesį pervesdavo atsakovui atsiskaitymą. Taip pat pažymėtina, jog iš byloje pateikto el. susirašinėjimo (DOK-115850) matyti, jog sumų, kurias turėdavo atsakovas įrašyti sąskaitose faktūrose, dydžius atsakovui nurodydavo, kaip paaiškino atsakovas, faktinis ieškovės vadovas R. P.. Iš minėto susirašinėjimo taip pat matyti, jog atsakovas su minėtu R. P. aiškinasi dėl jo faktiškai išdirbto laiko ir nuvažiuotų kilometrų bei už tai priklausančio atlygio dydžio. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovė atsakovui mokėjo ne atlyginimą už suteiktą paslaugą, o darbo užmokestį.

 

44.       Trečiasis darbo sutarties požymis – darbuotojo pavaldumas darbdaviui (subordinacija). Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai. Šis požymis taip pat leidžia atskirti darbo santykius nuo civilinių sutarčių pagrindu susiklostančių santykių, kuriuose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, tačiau tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą. Darbuotojo pavaldumas darbo santykyje reiškia darbdavio teisę vienašališkai, bet nepažeidžiant sutarties ir imperatyviųjų reikalavimų, duoti nurodymus ar nustatyti taisykles, pagal kurias atliekamas darbas. Darbo funkcijų atlikimas yra neatskiriamas nuo darbdavio kontrolės ir teisėtų jo nurodymų vykdymo. Apeliantė UAB „Seresa“ nurodė, kad atsakovas nebuvo jai pavaldus, nes dirbo savarankiškai, pagal individualios veiklos pažymą. Su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Liudytojas P. D. byloje patvirtino, kad jis taip pat dirbo kartu su atsakovu, taip pat plovė, valė ir reikalui esant perveždavo automobilius, taipogi kuruodavo kitus darbuotojus, t. y. suderinus su R. P. sudarinėjo jiems darbo grafikus, kuriuos siųsdavo per „Viber“ programą. Pradžioje dirbo pas ieškovę darbo sutarties pagrindu, tačiau vėliau faktinis apeliantės vadovas R. P. pareikalavo pereiti prie individualios veiklos vykdymo, priešingu atveju nurodė atgal vykti į Lietuvą. Tačiau perėjus prie individualios veiklos vykdymo, jo darbo pobūdis visiškai nepasikeitė. Iš esmės tas pačias aplinkybes patvirtino ir liudytojai L. S. bei A. S.. Nors formaliai šių liudytojų darbdavys ir buvo kitas, tačiau susijęs šeiminiais ryšiais su R. P.. Minėti liudytojai patvirtino, kad kartu su atsakovu dirbo tą patį darbą, ieškovė šių liudytojų parodymų kitais įrodymais nepaneigė. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovui į bendrą darbuotojų grupę „Viber“ programėlėje el. ryšių priemonėmis faktiškai buvo siunčiami liudytojo P. D. sudaryti darbo grafikai, kuriuose buvo detalizuojamos darbo valandos, vedama darbuotojų darbo laiko apskaita. Be to,  paslaugų sutartyje numatyta, kad atsakovas įsipareigojo vykdyti ieškovės nurodymus jos nurodytais terminais (paslaugų sutarties 3.2.1 punktas), taip pat ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui darbo rūbus (paslaugų sutarties 3.2.6 punktas), o atsakovas įsipareigojo darbo funkcijų atlikimo metu dėvėti užsienio įmonės Sixt Belgium BVBA liemenę arba ieškovės duotus rūbus, darbo metu nedėvėti sportinės aprangos, ryškių spalvų drabužių, beisbolo kepuraičių (paslaugų sutarties 3.2.6 punktas), t. y. paklusti ieškovės nustatytai darbo tvarkai. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas nebuvo savarankiškas ir savo darbines funkcijas vykdė pagal ieškovės nustatytas taisykles, o individualią veiklą, labiau tikėtina, įregistravo pačios ieškovės reikalavimu.   

 

45.       Visi kiti apeliantės nurodyti argumentai dėl paslaugų teisinių santykių požymių nėra esminiai ir nepatvirtina tokio pobūdžio santykių tarp šalių egzistavimo. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė paslaugų ir darbo teisinių santykių atribojimo kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį klausimą, todėl pagal ieškovės UAB „Seresa“ skundo argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti byloje priimtą teismo procesinį sprendimą, kiek jis susijęs su tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių teisiniu kvalifikavimu.

 

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

 

46.       Apeliantas R. M. savo apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį atmesti visa apimtimi dėl praleisto ieškinio senaties termino. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime konstatuodamas, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, todėl neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą. 

 

47.       Ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

 

48.       DK 15 straipsnio 2 d. numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. 

 

49.        CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė, pagal kurią, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje yra pareikštas darbdavio regresinis reikalavimas darbuotojui, kuriam taikoma specialioji CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklė, nustatanti iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžios momentą. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

 

50.       Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, už darbuotojui vykdant darbo funkcijas padarytą žalą atsako pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą. Darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (CK 6.280 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia yra trečiojo asmens Ma&Ro BV pretenzijos patenkinimo data – 2022 m. gruodžio 27 d., t. y. kai UAB „Seresa“ jai visiškai atlygino 22 920,60 Eur žalą. Atsižvelgiant į tai,  ieškovė, pareiškusi ieškinį teisme 2022 m. gegužės 26 d., ieškinio senaties termino nepraleido.

 

51.       Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senaties nuostatas, todėl pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovė senaties termino nepraleido.

 

Dėl turtinės žalos dydžio

 

52.       Apeliantė UAB „Seresa“ nurodo, kad atsakovas žalą padarė dėl didelio neatsargumo, todėl DK 153 straipsnio 1 d. pagrindu iš jo turėjo būti priteista šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio žala. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad atsakovo didelis neatsargumas pasireiškė tuo, jog atsakovas, vairuodamas jam patikėtą automobilį, neįvertino oro sąlygų, greičio, paros laiko, kelio dangos ir kitų eismo sąlygų, kurias profesionalus, apdairus ir rūpestingas vairuotojas turėtų įvertinti. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikėsi pozicijos, kad eismo įvykis didžiąja dalimi buvo sąlygotas meteorologinių sąlygų bei kito vairuotojo veiksmų.

 

53.       Civilinėje teisėje didelis neatsargumas tai – tai nesiėmimas priemonių pasekmių išvengimui ar tų pasekmių nenumatymas, nors jų galimybė yra akivaizdi. Paprastas neatsargumas – tai nesilaikymas minimalaus, bet reikalingo atsargumo ir atidumo vykdant pareigą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas turėjo akivaizdžią galimybę išvengti įvykio, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo didelio neatsargumo. Atsakovo elgesys vertintinas kaip paprastas neatsargumas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei priklauso žalos atlyginimas, neviršijantis atsakovo trijų vidutinių darbo užmokesčių.

 

54.       Apeliantė taip pat nurodė, jog nėra aišku kaip teismas apskaičiavo atsakovo dirbtų dienų/valandų skaičių, kuris reikalingas siekiant apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį.

 

55.       Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką nustato 2017 m. birželio 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtintas „Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašas“. Pagal šio aprašo 5.4. punktą vidutinis dieninis darbo užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Vis tik įvertinus nagrinėjamu atveju susiklosčiusią specifinę situaciją, kai ieškovė slėpė tarp šalių susiklosčiusius teisinius darbo santykius ir iki apeliacinio skundo nagrinėjimo byloje nėra duomenų apie atsakovo dirbtų dienų skaičių, taip pat įvertinus tai, kad atsakovui darbo užmokestis buvo pervedamas kaip atsiskaitymas už paslaugas, todėl atsakovui nebuvo skaičiuojami mokėtini mokesčiai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas vidutinis darbo užmokestis (paskaičiuotas sudėjus visas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio mėnesio iki 2020 m. sausio mėnesio ieškovės atsakovui išmokėtas pinigines sumas ir padalijus iš 15 mėnesių) laikytinas teisingu ir šiuo atveju atitinkančiu sąžiningumo ir protingumo principus.

 

56.       Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria, todėl jų nekartoja.

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

57.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl ieškovės ir atsakovo (apeliantų) apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu

 

58.       CPK

 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

 

59.       Šalių apeliacinius skundus atmetus, išlaidos už apeliacinius skundus neatlygintinos. Už atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 605 Eur, todėl ieškovės apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės atsakovui. Ieškovė nepateikė įrodymų apie jos patirtas išlaidas už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą, todėl šio klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Seresa“, juridinio asmens kodas 304724185, atsakovui R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjos                                                          Virginija Gudynienė

 

                                                          Anita Sereikienė

 

                                                          Edita Šliumpienė