Civilinė byla Nr. e2A-1891-253/2019

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00320-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.2.9.14; 1.3.5.10; 3.1.7.6; 3.3.1.14

3.3.1.18.1; 3.3.1.20 

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. (K. S.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) patikslintą ieškinį atsakovui K. S. (K. S.) dėl darbo užmokesčio priteisimo, trečiasis asmuo R. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) patikslintu ieškiniu prašė netenkinti atsakovo K. S. prašymo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, priskaičiuotas kompensacijas ir netesybas. Nurodė, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisija 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patenkino atsakovo prašymą ir nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovui 3 344,13 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d., 2 351,25 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už pavėluotą mokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 2 d. Nurodė, jog atsakovas dirbo UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. gruodžio mėnesio vadybininku, o nuo 2016 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. direktoriumi. R. K. įsigijus įmonės akcijas, atsakovas buvo atšauktas iš įmonės vadovo pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, jo prašymu atlyginimas jam buvo pervedamas į R. K. sąskaitą. Atsakovas žinojo, jog įmonė neturėjo lėšų atlyginimų mokėjimui. Atsakovas apie savo teisių pažeidimą žinojo 2018 m. balandžio 22 d., teikdamas teismui atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-8126-998/2018 ir teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją turėjo realizuoti iki 2018 m. rugsėjo 22 d. Atsakovas prašymą darbo ginčų komisijai pateikė tik 2018 m. lapkričio 9 d., todėl yra praleistas įstatymo nustatytas terminas tokiam prašymui pateikti; atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą atsakovas neprašė. Atsakovo darbo užmokestis 2018 m. liepos 23 d. iš kasos išmokėtas R. K., todėl jis turi kreiptis į R. K. dėl darbo užmokesčio grąžinimo. Atsakovo prašymas dėl kompensacijų ir netesybų išieškojimo negali būti patenkintas, kadangi atsakovui už laikotarpį nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2018 m. liepos 1 d. delspinigiai priklausytų tokiu atveju, jeigu darbdavys būtų kaltas dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo laiku, bet bendrovė neturėjo lėšų, nes jai netinkamai vadovavo atsakovas, todėl delspinigiai nesant darbdavio kaltės negali būti skaičiuojami. Uždelsta su atsakovu atsiskaityti buvo tik 23 dienas, todėl jam nepriklauso vidutinis darbo užmokestis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino, kad ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) liko skolinga buvusiam darbuotojui atsakovui K. S. 1 324,52 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas; priteisė iš ieškovės atsakovui 1 324,52 Eur skolos ir 242,00 Eur atstovavimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo 1 089,00 Eur atstovavimo išlaidų; priteisė valstybei iš ieškovės ir atsakovo po 4,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3.       Teismas pažymėjo, kad nėra apeliacinė instancija Darbo ginčų komisijos sprendimų peržiūrėjimui, todėl nevertino darbo ginčų komisijos veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, nenagrinėjo ir terminų praleidimo / nepraleidimo klausimo. Nurodė, jog ieškinys teisme gautas nepraleidus vieno mėnesio termino po 2018 m. gruodžio 17 d. darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo.

4.       Teismas nurodė, jog ieškovės atstovės kaltinimai R. K. dėl piknaudžiavimo paimant atsakovui priklausančius pinigus ir nepranešant apie tai pačiam atsakovui, nenagrinėtini, nes ieškinys pareikštas ne R. K.. 

5.       Teismas pažymėjo, kad teisme nenagrinėjamas klausimas dėl atsakovo atleidimo iš darbo pagrįstumo, nes toks reikalavimas teismui nebuvo pateiktas.

6.       Teismas nurodė, kad nors atsakovui ir neatliekant jokių darbinių funkcijų, kas mėnesį buvo priskaičiuojamas ir mokamas atlyginimas, – toks buvo bendrovės akcininko sprendimas, todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovės atstovės teiginius, kad atsakovui neturėtų būti priteistas neišmokėtas darbo užmokestis už 2018 metų gegužės mėnesį ir birželio 1 d. ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Pažymėjo, kad nurodytas darbo užmokestis ir atsakovui priklausanti kompensacija ieškovės yra apskaičiuota, duomenys pateikti „Sodrai“, sumokėti mokesčiai, todėl skola priteistina. 

7.       Teismas sprendė, jog nesant duomenų, kad atsakovui buvo apribotos galimybės faktiškai pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, įvertino, kad dvejus paskutinius metus atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, t. y., pats organizavo bendrovės veiklą, byloje nesant duomenų, paneigiančių atliktų perskaičiavimų teisingumą ir pagrįstumą, atsakovui pačiam pripažinus, kad 2018 m. liepos 23 d. R. K. išmokėtas darbo užmokesčio įsiskolinimas už 2017–2018 metus yra nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtos lėšos, ieškinį tenkino iš dalies.

8.       Teismas taip pat nurodė, kad netesybos mokamos tada, jei uždelsta atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. Nustačius, jog ieškovė faktiškai jokios veiklos nevykdė, atsakovas buvo atšauktas iš direktoriaus pareigų dėl visiško jo neveiklumo, savo darbinių pareigų neatlikimo, atsakovui pačiam prisipažinus, kad nuo 2018 metų jis faktiškai neturėjo galimybės būti darbo vietoje, nes jam buvo taikyti apribojimai ikiteisminio tyrimo byloje, –laikytina, kad laiku nebuvo atsiskaityta su atsakovu dėl paties atsakovo kaltės, netesybos nuo 1 324,52 Eur sumos neskaičiuotinos. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovas K. S. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl netesybų išieškojimo netenkinimo, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1.                      Teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, teismas neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus. 

9.2.                      Nagrinėjant bylą nebuvo nuneigti atsakovo teiginiai, kad atsakovas buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) straipsnius, nenurodžius faktinės atleidimo priežasties, neįteikus darbuotojui įsakymo apie atleidimą, nepadarius įrašo darbo sutartyje, bei su juo nebuvo atliktas galutinis atsiskaitymas. Tokiu būdu buvo pažeista DK 65 straipsnio 3 dalis.

9.3.                      Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad dėl atsakovo kaltės laiku nebuvo atsiskaityta su atsakovu, todėl netesybos (nuo 1 324,52 Eur) sumos neskaičiuotinos.

9.4.                      Ieškovė pažeidė DK 127, 146 ir 147 straipsniuose nurodytus reikalavimus – nepriskaičiavo ir neišmokėjo atsakovui priklausančio darbo užmokesčio, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas darbo sutarties pasibaigimo dieną ir netesybų, dėl to buvo pažeistos atsakovo turtinės teisės.

10.       Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė UAB (duomenys neskelbtini) prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1.                      Apeliantas, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, tačiau kokias, nenurodo, ir dėsto aplinkybes, nesusijusias su išnagrinėtu ginču.

10.2.                      Apelianto teiginiai, kad jis bendrovėje (duomenys neskelbtini) atliko darbines pareigas, neatitinka bendrovės buhalterinių duomenų ir liudytojų parodymų.

10.3.                      Ieškovas neginčijo atleidimo iš darbo pagrindo, o tik prašė išmokėti jam darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl jo dėstomi darbdavio padaryti pažeidimai jį atleidžiant iš darbo šiame ginče jokios reikšmės neturi. Be to, už laikotarpį nuo 2018 metų balandžio 16 dienos, t. y. kai ieškovas buvo atšauktas iš direktoriaus pareigų iki 2018 metų birželio 1 dienos, kai buvo pranešta VSDFV apie jo atleidimą, jam darbo užmokestis yra priteistas.

10.4.                      Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai aptarė, kodėl nepriteisiamos netesybos. Atsakovas ignoruoja tą aplinkybę, kad pats, būdamas direktoriumi, nesirūpino bendrovės veikla, darbo užmokesčio išmokėjimu, t. y. aplaidžiai vykdė bendrovės vadovo pareigas ir bendrovė dėl jo kaltės neturėjo piniginių lėšų išmokėti jam laiku priklausantį darbo užmokestį.

11.       Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės 

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą, analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). 

13.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta, jog darbo santykiams pasibaigus laiku nebuvo atsiskaityta su atsakovu dėl paties atsakovo kaltės, todėl netesybos nuo 1 324,52 Eur sumos neskaičiuotinos, teisėtumo ir pagrįstumo. Šalims nekeliant ginčo dėl kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, plačiau dėl jos nepasisakytina. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus teisėjų kolegija pasisako tik dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies. 

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka 

14.       Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad galėtų duoti išsamius paaiškinimus.

15.       Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.).

16.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantui nepateikus jokių išimtinių aplinkybių (pvz., būtinybė apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei savo poziciją išsamiai išdėsčius procesiniuose dokumentuose, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis). 

Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos

17.       Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį. 

18.       Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos: 2018 m. birželio 1 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Klaipėdos rajonas) pranešimą apie ikiteisminio tyrimo nutraukimo kopiją; 2010 m. spalio 27 d. pažymėjimo apie Hipotekos registre įregistruotą sutartinės hipotekos sandorį kopiją; 3 įgaliojimų su vertimais kopijas. Nurodo, kadangi teismo sprendime buvo pasisakyta apie 2018 m. birželio 1 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, todėl jo būtinumas atsirado po teismo sprendimo priėmimo. Tais pačiais pagrindais atsakovas prašo pridėti įrodymus apie ieškovės turto įkeitimą bei atsakovo įgaliojimus veikti kreditoriaus Kipro bendrovės (duomenys neskelbtini) vardu, kuris buvo pirminis ieškovo akcininkas. 

19.       Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad nėra teisinio pagrindo priimti papildomus įrodymus, nes ta aplinkybė, kad ieškovui buvo taikytos procesinės priemonės – nesilankyti trečiojo asmens gyvenamojoje vietoje, byloje nebuvo ginčijamos. Tai, kad atsakovas turėjo įgaliojimą veikti bendrovės kreditoriaus vardu, t. y. (duomenys neskelbtini) neįrodo, kad jis, būdamas direktoriumi, atliko ką nors naudingo bendrovei (duomenys neskelbtini)

20.       Sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos reikšminga tai, kad įstatyme įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui ribojimas. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi nustačius, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, būtina įvertinti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti.

21.       CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Įvertinus atsakovo apeliacinio skundo motyvus ir apelianto reikalavimus pripažintina, kad šie dokumentai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat jie nei patvirtina, nei paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180, 314 straipsniai). Nenustačiusi CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, teisėjų kolegija atsakovo teikiamų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina. 

Faktinės bylos aplinkybės

22.       Byloje nustatyta, jog atsakovas dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini) nuo 2005 metų gruodžio mėnesio su pertraukomis. Pagrindinė bendrovės veikla buvo patalpų nuoma. Ieškovė 2011 m. kovo 7 d. pasirašė neterminuotą darbo sutartį (duomenys neskelbtini) su atsakovu (b. t. I, b. l. 34–36, 63–65). Nuo 2011 m. kovo 8 d. atsakovas dirbo pas ieškovę vadybininku, nuo 2016 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. atsakovas buvo paskirtas įmonės direktoriumi. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau –VSDFV) Klaipėdos skyriaus rašto dėl informacijos apie K. S. pateikimo matyti, kad ieškovė VSDF Klaipėdos skyriui 2018 m. birželio 6 d. pateikė pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, kuriame nurodyta valstybinio socialinio draudimo pabaigos data 2018 m. birželio 1 d., draudžiamosios pajamos 2 745,49 Eur, valstybinio socialinio draudimo įmokos 1 103,13 Eur, atleidimo iš darbo pagrindas – DK 55 straipsnio 1 dalis, ir kad vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka / kompensacija neapskaičiuota (b. t. I, b. l. 30–31, 59–60).

23.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pažymose apie netesybas ir apie neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas nurodyta, kad atsakovo priėmimo data 2011 m. kovo 7 d., atleidimo data 2018 m. birželio 1 d., pavėluoti atsiskaityti mėnesiai 7 mėn., priklauso netesybų pagal DK 6 mėn., vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis 400,00 Eur, priskaičiuotos netesybos 2 400,00 Eur, nepanaudotos atostogos 141,98 darbo dienos, vienos dienos vidutinis darbo užmokestis 18,75 Eur, priskaičiuota kompensacija už negautas atostogas 2 662,13 Eur (b. t. I, b. l. 189–190).

24.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisija 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patenkino atsakovo prašymą ir nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovui 3 344,13 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.; išieškoti iš ieškovės atsakovui 2 351,25 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už pavėluotą mokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 2 d. iki 2018 m. gruodžio 2 d. (b. t. I, b. l. 80–84).

25.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors atsakovui ir neatliekant jokių darbinių funkcijų, kas mėnesį buvo priskaičiuojamas ir mokamas atlyginimas, – toks buvo bendrovės akcininko sprendimas, atmetė kaip nepagrįstus ieškovės atstovės teiginius, kad atsakovui neturėtų būti priteistas neišmokėtas darbo užmokestis už 2018 metų gegužės mėnesį ir birželio 1 d. bei kompensacija už nepanaudotas atostogas, – nurodytas darbo užmokestis ir atsakovui priklausanti kompensacija ieškovės yra apskaičiuota, duomenys pateikti „Sodrai“, sumokėti mokesčiai, todėl skolą priteisė. Skundžiamo sprendimo dalyje teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nurodė, kad vadovaujantis įstatymo nuostata, jog netesybos mokamos tada, jei uždelsta atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, nustačius, jog ieškovė faktiškai jokios veiklos nevykdė, atsakovas buvo atšauktas iš direktoriaus pareigų dėl visiško jo neveiklumo, savo darbinių pareigų neatlikimo, atsakovui pačiam prisipažinus, kad nuo 2018 metų jis faktiškai neturėjo galimybės būti darbo vietoje, nes jam buvo taikyti apribojimai ikiteisminio tyrimo byloje, – laikytina, kad laiku nebuvo atsiskaityta su atsakovu dėl paties atsakovo kaltės, todėl netesybos nuo 1 324,52 Eur sumos neskaičiuotinos. 

26.       Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismo išvados ginčo dalyje neatitinka faktinių aplinkybių, teismas neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, kad dėl nesavalaikio atsiskaitymo yra jo paties kaltė. Ieškovė pažeidė DK 127, 146 ir 147 straipsniuose nurodytus reikalavimus – nepriskaičiavo ir neišmokėjo atsakovui priklausančio darbo užmokesčio, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas darbo sutarties pasibaigimo dieną bei netesybų ir taip pažeidė atsakovo turtines teises.

27.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovo nurodytų argumentų.

Dėl netesybų priteisimo

28.       Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus, daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė darbo teisės normas, spręsdamas klausimą dėl netesybų priteisimo už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. 

29.       Kaip jau byloje nustatyta, atsakovas nuo 2016 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. dirbo ieškovės direktoriumi. Darbdavys informavo „Sodrą“ apie atsakovo atleidimą iš darbo 2018 m. birželio 6 d., pateikdamas pranešimą apie atsakovo atleidimą nuo 2018 m. birželio 1 d. Atsakovo iš pareigų atleidimo dieną su juo atsiskaityta nebuvo, dėl to nagrinėjamu atveju ginčo nėra.

30.       DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Minėtos įstatymo nuostatos suponuoja, jog pareiga mokėti netesybas – darbuotojo vidutinį darbo užmokestis per mėnesį – siejama su darbuotojo kaltės dėl vėluojančio atsiskaitymo nebuvimu.

31.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog DK 147 straipsnio 2 dalis nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė užtikrinti proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013). 

32.       Atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, motyvuoja tuo, kad teismas netinkamai taikė DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad darbo užmokestis apeliantui nebuvo išmokėtas dėl jo kaltės.

33.       Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstamas svarbiu svarstant atleidžiamo darbuotojo kaltę dėl uždelsimo atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2010, 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012, 2016 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-686/2016, kt.). 

34.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog apeliantas buvo ieškovės vadovas, turintis specifinį teisinį statusą darbo santykiuose. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas buvo paskirtas įmonės direktoriumi, ieškovės vardu veikia vadovas, kuris yra įstaigos vienasmenis valdymo organas. Pažymėtina, jog būtent įstaigos vadovas organizuoja kasdieninę įstaigos veiklą, atstovauja įstaigai, pagal suteiktų įgalinimų ribas, veikdamas įstaigos vardu, sudaro sandorius, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus bei vykdo kitas jam įstatymo ir įmonės įstatų suteiktas funkcijas. Kita vertus, įstaigos vadovas taip pat yra ir įmonės darbuotojas, su kuriuo sudaroma darbo sutartis, taigi jis yra ir darbo santykių, siejančių jį su įmone, dalyvis – darbuotojas. Todėl šiuo atveju susiklostė tokia situacija, kai atleidžiamas darbuotojas (įmonės direktorius) kartu yra ir darbdavio atstovas, be kita ko, atliekantis darbdavio pareigą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. 

35.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantas, būdamas ieškovės direktoriumi laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. balandžio 16 d., tapo vienasmeniu bendrovės valdymo organu, organizuojančiu kasdieninę bendrovės veiklą. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovė faktiškai jokios veiklos nevykdė, atsakovas buvo atšauktas iš direktoriaus pareigų dėl visiško jo neveiklumo, savo darbinių pareigų neatlikimo. Byloje nustatyta, kad nuo 2018 metų balandžio mėn. atsakovui buvo taikyti apribojimai ikiteisminio tyrimo byloje, t. y. atsakovui ir trečiajam asmeniui nutraukus santykius, teismui uždraudus atsakovui nuo 2018 metų balandžio mėnesio lankytis sugyventinių bendruose namuose (atsakovo darbo vietoje), atsakovas faktiškai neturėjo galimybės būti savo darbo vietoje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo teiginiai, jog jis apie savo atleidimą iš darbo 2018 m. birželio 1 d. sužinojo tik 2018 m. rugsėjo mėnesį nagrinėjant kitą civilinę bylą teisme (atsakovo prašymas darbo ginčų komisijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio), patvirtina bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kad jokių darbo funkcijų atsakovas bendrovėje iš viso nevykdė.

36.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Bylos nagrinėjimo eigoje apeliantas neteigė ir neįrodinėjo, kad savo veiksmais būtų siekęs tinkamai vykdyti savo, kaip direktoriaus, pareigas, išplaukiančias iš DK 146 straipsnio 2 dalies, o jam būtų kliudoma tas pareigas vykdyti ir pasiekti rezultatą, jog visiškas atsiskaitymas su juo įvyktų jo atleidimo iš darbo dieną. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Įvertinus anksčiau nustatytas aplinkybes apelianto apeliacinio skundo argumentai, jog teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių ir teismas neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, atmestini kaip nepagrįsti.

37.       Pažymėtina, jog apeliantas buvo priimtas į pareigas, kurias užimantis asmuo, vykdydamas savo darbines pareigas, daro įtaką bendrovės finansinei veiklai, iš jų ir vykdant finansines operacijas, susijusias su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų išmokėjimu. Nagrinėjant ginčą iš esmės apeliantas prisipažino, kad nuo 2018 metų balandžio mėn. jis faktiškai nebuvo darbo vietoje. Teisėjų kolegija mano, kad įmonės vadovo statusas suponavo būtent apelianto pareigą organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą, aktyviai bendradarbiauti, domėtis įstaigos finansine padėtimi ir pan. Tokiu atveju apelianto atsakomybės neeliminuoja, ir tai, jog atsakovas apie savo atleidimą iš darbo 2018 m. birželio 1 d. sužinojo tik 2018 m. rugsėjo mėnesį nagrinėjant kitą civilinę bylą teisme. Kadangi apeliantas, būdamas įmonės vadovu, nesprendė atsiskaitymo, nutraukiant darbo sutartį, klausimo, todėl jo paties sukurta situacija negali būti vertinama kaip darbdavio veiksmai, suteikiantys apeliantui teisę reikalauti netesybų. 

38.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, sprendimo skundžiama dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

41.       Ieškovė nurodo patyrusi 605,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2019 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) už atsiliepimą civilinėje byloje dėl darbo ginčų sprendimo ir 2019 m. lapkričio 11 d. pinigų priėmimo kvitą (duomenys neskelbtini) už atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurie patvirtina patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Esant atmestam apeliaciniam skundui ir bylinėjimosi išlaidoms neviršijant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, jos priteistinos iš atsakovo. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t  a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo K. S. (K. S.) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 605,00 Eur (šešis šimtus penkis eurus,00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. 

Teisėjai                                                                                                                Raimonda Andrulienė

                                                                                                                             Albina Pupeikienė

                                                                                                                             Alvydas Žerlauskas