Civilinė byla Nr. e2A-1863-863/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13531-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.2; 1.1.4.3; 1.3.7.1; 3.3.1.18.2.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autoritmas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Autoritmas“ ieškinį atsakovui S. N. (S. N.) dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė (toliau -AB) „Lietuvos draudimas“.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atnaujinti nustatytą trijų mėnesių terminą (jei jis praleistas) prašymui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijai (toliau – DGK) paduoti ir laikyti, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių, panaikinti DGK 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą, priimtą darbo byloje Nr. APS-131-4669/2020, ir priteisti iš atsakovo 1 813,26 Eur žalos atlyginimą bei byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje ieškovė nurodė, jog atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju – ekspeditoriumi. 2019 m. balandžio 4 d. gavo pranešimą iš Vokietijos draudimo įmonės „Allianz“, kad jai priklausantis vilkikas Scania R450, valstybinis numeris KBH 176, padarė žalą Vokietijoje ir pasišalino iš įvykio vietos. Vokietijos draudimo bendrovės pranešime buvo nurodyta žalos data 2018 m. birželio 27 d., žalos vieta (kelias A8 Zindelfingenas) bei žalos dydis – 1 680,23 Eur. Nurodytą transporto priemonę komandiruotės metu vairavo atsakovas. Policijos ir prokuratūros 2018 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 2 d. atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas, norėdamas parkuotis ir važiuodamas atbuline eiga, puspriekabės galine dalimi kliudė metalinę tvorelę, išlipęs iš mašinos apžiūrėjo ir liko stovėti aikštelėje iki kitos dienos 6:30 val. 2019 m. balandžio 1 d. Vokietijos biuras žalos išieškojimą perdavė žalos kaltininko draudikui AB „Lietuvos draudimas“. Pastaroji ją sumokėjo. Nurodė, jog 2020 m. sausio 6 d. skolų išieškojimų bendrovei UAB „B2kapital” pervedė 1 988,78 Eur (įskaičiuoti ir delspinigiai už nesavalaikį atsiskaitymą) už atsakovo padarytą žalą, o 2020 m. vasario 26 d. pateikė prašymą DGK dėl padarytos žalos atlyginimo. DGK 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu, priimtu darbo byloje Nr. APS-131-4669/2020, atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto 3 mėnesių termino prašymui paduoti.

3.       Ieškinyje ieškovė taip pat pažymėjo, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojusi 2020 m. sausio 6 d., kai apmokėjo skolų išieškojimo bendrovės reikalavimą, todėl įstatymų nustatyti terminai kreipiantis į DGK nebuvo praleisti. Taip pat mano, jog nepraleido vieno mėnesio termino ieškiniui į teismą pateikti.

4.       Ieškovės manymu, atsakovui atsirado pareiga atlyginti visą padarytą žalą, nes jo neteisėta veika pasireiškė mažų mažiausiai dideliu neatsargumu arba tyčiniais veiksmais, kadangi jis nesugebėjo tinkamai priparkuoti vilkiko, matė, jog išvertė tvorą, tačiau policijos nekvietė ir išvyko iš degalinės teritorijos, faktiškai pasišalino. Turtinė žala padaryta darbo sutarties vykdymo metu, kai atsakovas buvo išvykęs į komandiruotę, o jam buvo perduotas policijos tyrime nurodomas vilkikas ir puspriekabė.

5.       Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į jį nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu teismui paaiškino, kad jokio įvykio jis nesukėlė, išverstos tvorelės nepastebėjo, buvo degalinėje iki ryto ir per tą laiką niekas jam jokių pretenzijų dėl jos nereiškė. Apie įvykį neinformavo darbdavio, nes jokio įvykio nebuvo. Pripažino, kad buvo išlipęs ir apžiūrėjo, bet vilkiką – ar teisingai jį pastatė, kad niekam nekliudytų (tai įprasta vilkikų vairuotojų veikloje, nes sąstatas yra beveik 20 metrų), tvorelės nepastebėjo ir neapžiūrinėjo. Mano, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei jo atžvilgiu taikyti, nes jo kaltė dėl įvykio niekuo neįrodyta, tai viso labo tik ieškovės teiginiai ir samprotavimai. Pažymėjo, kad joks tyrimas jo atžvilgiu nebuvo atliekamas, jis nebuvo apklausiamas nei policijos, nei darbdavio, žala yra atlyginta draudimo bendrovės, tam ir yra draudimas, kad kompensuotų galimas rizikas, be to, žalos dydis pernelyg užaukštintas, nes policijos medžiagoje įvardinta tik 150 Eur galimos žalos suma. Kadangi pati ieškovė nurodė, jog dar 2019 m. balandžio 4 d. gavo pranešimą iš Vokietijos draudiko įmonės ,,Allianz“, mano akivaizdu, kad ieškovė praleido senaties terminą reikalavimui į darbuotoją pareikšti, prašė byloje taikyti senatį. Atkreipė dėmesį, jog pats apie nurodomą įvykį buvo informuotas draudimo bendrovės prieš 3 – 4 mėnesius, iki to nieko nežinojo ir jokios informacijos iš nieko nebuvo gavęs, tyrime nedalyvavo, jokia bauda jam skirta nebuvo.

6.       Trečiasis asmuo AB ,,Lietuvos draudimas“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė, atstovė teismo posėdžio metu teigė, jog draudikas turi savo atstovą užsienyje, tai ,,Interjurias“, atstovas tyrė žalą, trečiasis asmuo tyrimo neatliko, pasitikėjo atstovu, žalą atlygino. Nurodė, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog įvykį sukėlė ieškovės vilkikas, vairuotojas apžiūrėjo sukeltą įvykį, tačiau apie jį policijai nepranešė, todėl išmokėjęs draudimo išmoką, draudikas įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų. Atstovė pažymėjo, kad ieškinyje trečiasis asmuo palaiko ieškovės pusę, todėl patirtas bylinėjimosi išlaidas trečiasis asmuo prašo priteisti iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovui iš ieškovės 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas nustatė, kad ir iš draudiko ieškovė dar 2019 m. rugsėjo 4 d. gavo informaciją apie įvykį, prašė draudiko pateikti papildomą medžiagą ir vaizdo įrašus. AB „Lietuvos draudimas“ atsakė, kad įrašo neturi ir kad privalu remtis 2018 m rugpjūčio 2 d. Štutgarto prokuratūros ataskaita. Pažymėjo, jog pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes nėra jokio pagrindo teigti, kad ir šiuo momentu ieškovė negalėjo nežinoti ir negalėjo nesuprasti įvykių svarbumo. Byloje nėra jokių rašytinių duomenų apie tai, kad ieškovė, kaip darbdavė, tirtų įvykį, prašytų atsakovo, kaip galimo įvykio kaltininko, pasiaiškinti dėl jo ir pan. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ieškovė spręstų žalos atlyginimo klausimą darbuotojo atleidimo iš darbo 2019 m. liepos 1 d. momentu.

9.       Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė byloje laikėsi pozicijos, jog termino ieškiniui pareikšti nėra praleidusi, kartu išsakė poziciją, kad manant, jog 3 mėnesių terminas praleistas, jis turi būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių. Pažymėjo, jog toks ieškovės prašymas (prašymas atnaujinti terminą) visiškai abstraktus, deklaratyvus ir formalus, nes nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių svarbumo, jų nesuformulavo, nors ir buvo atstovaujama advokato. Todėl pasinaudoti termino praleidimo atnaujinimu teismas negali, nes nėra įvardinto objekto tam.

10.        Teismas nurodė, jog į DGK ieškovė kreipėsi daugiau nei po 11 mėnesių nuo sužinojimo apie galimai pažeistą teisę, t. y. ženkliai praleidusi 3 mėnesių terminą, nenurodydama jokių šio termino praleidimo priežasčių svarbumo ir nėra jokio pagrindo išvadai, kad ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamo ginčo atveju prasidėjo vėlesniu nei teismo konstatuota metu. Teismas pritarė atsakovo išsakytam argumentui dėl senaties termino praleidimo, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti, buvimo ir ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, kad praleidusi šį terminą ieškovės teisė į teisminę pažeistos teisės gynybą faktiškai išnyko ir dėl to negali būti ginama.

11.       Be to, teismas pasisakė taip pat ir dėl ieškinio reikalavimų esmės. Teismas nustatė, kad ieškovė faktiškai siekia visiško jos patirtų nuostolių (draudikui sumokėtos draudimo išmokos) iš darbuotojo priteisimo, kuriuos darbdavys vertina kaip darbuotojo veiksmais jam padarytą žalą, t. y. siekia visiškos jo materialinės atsakomybės taikymo. Nurodė, jog žalos, o šiuo atveju nuostolių, dydis, jų susidarymo aplinkybės, tame tarpe ir darbuotojo veiksmų turinys, kaip aplinkybė darbuotojo visiškai materialinei atsakomybei taikyti bei jo kaltės laipsniui nustatyti, turi būti įrodytos besąlygiškai, tačiau iš byloje esančių duomenų nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad darbuotojas matė išverstą tvorelę ir kad žinodamas apie sukeltą įvykį sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos. Todėl nėra vieno esminio elemento žalai atlyginti.

12.       Kartu teismas nurodė, jog žalos dydis kelia abejonių. Pirminėje policijos išvadoje nurodyta, kad preliminarūs tvorelės taisymo kaštai 150 Eur. Nors teismas nekvestionuoja vėlesnių duomenų dėl ženklaus šių kaštų padidėjimo, tačiau netgi įvertinus tvorelės vieno iš segmentų atstatymo darbus, laikytina, jog daugiau nei dešimt kartų padidėję atstatymo kaštai vargu ar galimi ir nėra protingi.

13.       Teismas laiko, jog darbdavys, gavęs tiek pirminę informaciją apie įvykį, tiek ir vėlesnį draudiko pranešimą apie regresą, tiek ir skolos išieškojimo įmonės pranešimą, negalėjo besąlygiškai, be vidinio tyrimo, mokėti reikalaujamą sumą draudikui regreso tvarka, neįsigilinęs dėl fakto ir dėl žalos dydžio pagrįstumo. Ir tai buvo jo rizika, kylanti iš turimos civilinės atsakomybės draudimo apsaugos. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 155 straipsnio 1 dalies normatyvą turima draudiminės apsaugos rizika, kuria darbdavys tinkamai nepasinaudojo ir kurios tinkamai neįvertino, teismo giliu įsitikinimu, negali būti perkelta ant darbuotojo pečių, kas faktiškai daroma šiuo ieškiniu, nes pagal DK 6 straipsnį visos abejonės darbo ginče vertintinos darbuotojo, kaip silpnesniosios ginčo pusės, naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Teismas neteisingai taikė ieškinio senatį ir ieškinį šiuo pagrindu atmetė nepagrįstai. Teismas nepagrįstai vadovavosi DK 220 straipsnyje numatytu procedūriniu terminu, kurio praleidimas sukelia procesinių terminų, ne ieškinio senaties termino, praleidimo pasekmes. Ieškovė faktiškai žalą patyrė 2020 m. sausio 6 d., todėl nei procedūrinis terminas kreiptis į DGK nei ieškinio senaties terminas nebuvo praleisti.

14.2.                      Atsakovas turtinę žalą padarė tyčia, nes apie įvykį nepranešė, nei darbdaviui, nei degalinės operatoriui. Apeliacinės instancijos teismui atsisakius pripažinti, jog atsakovas žalą padarė tyčia, tuomet laiko, jog atsakovas žalą padarė dėl didelio neatsargumo t. y. nesugebėjo tinkamai priparkuoti vilkiko ir sąmoningai tyčia pasišalino iš įvykio vietos.

14.3.                      Apeliantas taip pat nesutinka ir su atsakovui priteistomis 2000 eurų išlaidomis, kadangi profesionalaus atstovo parengti dokumentai neviršija dviejų lapų iš kurių pirmame lape pristatomi proceso dalyviai, o antrame lape parašomi keli sakiniai. Iš esmės tokios teisinių paslaugų kokybė klientui už 4 500 eurų galėtų būti kvestionuojama Lietuvos advokatūros etikos kodekso kontekste, nes paslaugų kokybė, sugaištas laikas, dokumentų turinys, negali būti vertinamas net 2 000 eurų suma, todėl ši sprendimo dalis naikintina.

15.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Šioje byloje pažeista privaloma ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka, nes apeliantė laiku nesikreipė į DGK, praleido senaties terminą. Apeliantė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl svarbių, pateisinamų priežasčių. Nuo sužinojimo apie įvykį – 2019 m. balandžio 1 d. ir skaičiuojamas senaties terminas. Apeliantė neįvardijo nei vienos objektyviosios priežasties, dėl kurios nebuvo ištirtas įvykis iš karto po pranešimo gavimo ir nebuvo kreipiamasi į DGK. Praleistas terminas kreiptis į DGK yra per didelis ir niekuo nepateisintas.

15.2.                      Byloje nėra sąlygų, keliančių visišką materialinę atsakomybę. Prieš bylos užbaigimą pavyko gauti video medžiagą iš Vokietijos. Palyginus video įrašą ir nuotraukas, esančias byloje, aiškiai matosi, kad tai yra skirtingi atvejai. Video įraše vilkikas nežymiai kliudė vieną tvoros sekciją, kuri nenugriuvo ir lieka stovėti. Pateiktose nuotraukose pažeistos jau 2 tvoros sekcijos, viena iš kurių nustumta nuo savo vietos ir stovi praktiškai statmenai kitų tvoros sekcijų atžvilgiu, antra nustumta į šoną, stovi ne savo vietoje.

15.3.                      Dėl parkavimo atsakovas nurodo, jog iš tikrųjų nematė ir nepajuto, kad buvo kontaktas su tvoromis; parkavimo metu ši zona nebuvo matomoje zonoje, matymo lauko akiratyje; išlipęs tik patikrino, kaip priparkavo vilkiką, neatkreipiant dėmesio į tvoras. Veiksmai nebuvo tyčiniai, nakvojo vilkike degalinėje ir logiška būtų, kad degalinės darbuotojai galėjo pastebėti įvykį ir tinkamai reaguoti. Kadangi transporto priemonė apdrausta, jam buvo naudinga likti vietoje, kol viskas bus užfiksuota. Pažymi, jog išvažiavo 6.30 val., o tvoros pažeidimas pastebėtas apie 9 val.

15.4.                      Atsakovas mano, jog jokių neteisėtų veiksmų nepadaręs, vienos tvoros sekcijos nustūmimas įvyko netyčia, iš įvykio vietos nepasišalinęs, nėra jokių teisinių pagrindų tenkinti ieškinį.

16.       Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

17.       Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl darbuotojo prievolės atlyginti darbdavio draudikui sumokėtą nuostolių atlyginimą bei ieškinio senaties tokiam reikalavimui pareikšti (ne)praleidimo klausimas.

18.       Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

19.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

20.       Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. liepos 1 d. ieškovę ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju – ekspeditoriumi.

21.       2019 m. balandžio 1 d. Vokietijos draudimo įmonė „Allianz“ išsiuntė ieškovei pranešimą apie tai, kad ieškovei priklausantis vilkikas KBH176 Scania R450 buvo užfiksuotas žalos kaltininku Vokietijoje. Pranešime nurodyta žalos data 2018 m. birželio 27 d., žalos vieta kelias A8 Zindelfingenas, žalos dydis – 1 680,23 Eur. 

22.        Liudvigsburgo centrinio policijos komisariato 2018 m. liepos 31 d. ataskaitoje nurodyta, jog 2018 m. birželio 28 d. 10:18 val. ryto liudytojas informavo policiją, kad poilsio aikštelės teritorijoje yra pažeista tvora, teigė, kad įvykis užfiksuotas vaizdo kameromis; pranešimo pagrindu policija pradėjo tyrimą, apklausė pranešimą pateikusį asmenį, apžiūrėjo vaizdinę medžiagą. 2018 m. rugpjūčio 2 d. Štutgarto prokuratūra surašė ataskaitą, kurioje nurodoma, kad minėto vilkiko vairuotojas, norėdamas parkuotis ir važiuodamas atbulas puspriekabės galinės dalies dešine puse kliudė degalinės teritorijoje esančią metalinę tvorelę. Išlipęs iš vilkiko vairuotojas apžiūrėjo padarytą žalą ir liko stovėti aikštelėje iki kitos dienos 06:30 val. ryto; ataskaitoje įvardintas žalos mastas – 150 Eur.

23.        Patikrinusi komandiruočių laikus, ieškovė nustatė, kad minėtą vilkiką vairavo atsakovas. Byloje esantis 2018 m. birželio 30 d. komandiruotės įsakymas, vairuotojo kelionės lapas rodo, kad atsakovas su minėtu vilkiku komandiruotas krovinio vežimui maršrutu Lietuva-Vokietija-Šveicarija-Vokietija-Lietuva laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 11 d. Atsakovas neneigė aplinkybių, jog įvardintu laiku buvo komandiruotėje ir vairavo minėtą vilkiką, šias aplinkybes patvirtino ir atsiliepime į apeliacinį skundą.

24.       2019 m. balandžio 1 d. Vokietijos draudikų biuras ,,Žalioji korta“ žalos išieškojimą perdavė nustatytam žalos kaltininko draudikui - trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“, kuris laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. buvo apdraudęs minėtą transporto priemonę privalomuoju jos valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, galiojančiu ir užsienyje.

25.       2019 m. rugsėjo 3 d. AB „Lietuvos draudimas“ išsiuntė gautą medžiagą ir pretenziją ieškovei. Medžiagos gavimo fakto ieškovė neneigė, taip pat pripažino, jog 2019 m. rugsėjo 4 d. gavo šį pranešimą ir paprašė draudiko pateikti papildomą medžiagą ir vaizdo įrašus. AB „Lietuvos draudimas“ atsakė, kad įrašo neturi ir kad privalu remtis 2018 m rugpjūčio 2 d. Štutgarto prokuratūros ataskaita. AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, ji pati tyrė administruojamą žalą, pasitvirtinus įvykio turiniui, kaip draudikė, sumokėjo nukentėjusio asmens draudikui 1 813,26 Eur (suma su PVM). Negavusi regresinio apmokėjimo iš ieškovės pagal jai siųstą pretenziją, kreipėsi į skolos išieškojimo įmonę.

26.       Skolos išieškojimo įmonė UAB ,,B2kapital“ 2019 m. lapkričio 27 d. išsiuntė ieškovei siūlymą sumokėti 1 813,26 Eur ir 175,52 Eur skolos išieškojimo išlaidų. Ieškovė 2020 m. sausio 6 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo UAB ,,B2kapital“ raginime nurodytą 1 988,78 Eur dydžio sumą.

27.       2020 m. kovo 3 d. DGK gautas ieškovės prašymas dėl 1 924,56 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo.

28.       DGK 2020 m. balandžio 7 d. d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovė prašymą, nes ieškovė praleido trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją senaties terminą.

29.       2020 m. gegužės 11 d. ieškovė pareiškė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris jį priėmė nagrinėti, atnaujinęs nežymiai praleistą 1 mėnesio terminą po DGK priimto sprendimo ieškiniui paduoti.

Dėl ieškinio senaties taikymo

30.       DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Praleistas terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu. Tokiu atveju teikiamame prašyme turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys. Praleistą terminą darbo ginčų komisija atnaujina šias priežastis pripažinusi svarbiomis. Jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (DK 220 straipsnio 2 dalis).

31.       Pagal DK 231 straipsnio 1 dalį, darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso nuostatomis.

32.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas, siejamas su veiksmų atlikimu ne teisme, bet neteisminėje institucijoje – DGK, ir gali būti šios atnaujintas. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, bet lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia. Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, bet darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 33 punktas; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021; 19 punktas).

33.       Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad net ir tuo atveju, jei darbo ginčą inicijuojanti šalis yra akivaizdžiai praleidusi DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą, ji negali tiesiogiai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo, o turi visų pirma kreiptis į DGK ir, nurodžiusi šio termino praleidimo priežastis, prašyti DGK jį atnaujinti. Asmens, kuris turėjo pasinaudoti privaloma išankstine darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo ne teisme tvarka, bet ja nepasinaudojo, ieškinį teismas turi atsisakyti priimti arba palikti jį nenagrinėtą ir išaiškinti ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka (CPK 412 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021). Pasinaudojus tokia galimybe, net jei prašymas atnaujinti DK 220 straipsnio 1 dalyje praleistą terminą nepatenkinamas, laikytina, jog buvo pasinaudota privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).

34.       Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad ieškovė dėl tarp jos ir atsakovo kilusio darbo ginčo išnagrinėjimo kreipėsi į DGK, ši 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. APS-4669 atsisakė prašymą nagrinėti esant be svarbių priežasčių praleistiems procedūriniams kreipimosi į DGK terminams, todėl remiantis paminėta kasacinio teismo praktika konstatuotina, jog ieškovė pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, o atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai dėl reikalavimo pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka neįvykdymo atmestini kaip nepagrįsti.

35.       Darbo ginčo šalies teisė kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme pagal DK nuostatas siejama su dviejų rūšių DGK procesiniais sprendimais: sprendimu dėl ginčo esmės ir sprendimu atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į DGK su prašymu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo (DK 220 straipsnio 2 dalis, 231 straipsnio 1 dalis). DK 231 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčo nagrinėjimą teisme, 4 dalyje nustatyta, kad DGK sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ši nuostata reiškia, jog teismas, gavęs darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo DGK sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta. Taigi teismas netikrina ir neperžiūri DGK sprendimo ir DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių kreipimosi termino aspektais. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į DGK ir jo (ne)atnaujinimo DGK sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, priėmimui ir nagrinėjimui teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021).

36.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje ir DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos. Darbdavio reikalavimui priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą pareikšti taikytinas bendrasis DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2021).

37.       Aptartas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino atnaujinimo galimybių, nes tai nėra teismo kompetencija. Atsižvelgiant į DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino teisinę prigimtį (šios nutarties 32 punktas), teismui šį terminą atnaujinus, konkretus darbo ginčas dėl teisės turėtų būti grąžinamas nagrinėti iš esmės DGK, o tai visiškai neatitiktų DK 220 straipsnio 2 dalyje ir 231 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, pagal kurį, DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į DGK, darbo ginčo šalis įgyja teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

38.       Iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog su ieškiniu dėl 2020 m. birželio 7 d. DGK sprendimo apeliantė į Vilniaus miesto apylinkės teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 11 d. ir teismas 2020 m. birželio 5 d. rezoliucija atnaujino nežymiai praleistą DK 231 straipsnio 1 dalyje nurodytą vieno mėnesio terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Šalių ginčui persikėlus į teismą, o atsakovui pareiškus prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, turėjo būti sprendžiamas klausimas ar nebuvo pažeistas darbdavio reikalavimui priteisti iš darbuotojo žalos atlyginimą pareikšti taikytinas bendrasis DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

39.       Ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. 

40.       CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė, pagal kurią, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje yra pareikštas darbdavio regresinis reikalavimas darbuotojui, kuriam taikoma specialioji CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklė, nustatanti iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžios momentą. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

41.       Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, už darbuotojui vykdant darbo funkcijas padaryta žalą atsako pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas. Netiesioginės atsakomybės taikymo atveju dėl asmeniui padarytos žalos kaltas yra darbuotojas. Samdančio darbuotojus asmens kaltė yra sutapatinama su darbuotojo kalte ir darbdavys atsako už darbuotojo darbo metu padarytą žalą. Darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją (CK 6.280 straipsnio 1 dalis), todėl sutiktina su ieškove, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia yra trečiojo asmens pretenzijos patenkinimo data – 2020 m. sausio 6 d., o pareiškusi ieškinį teisme 2020 m. gegužės 11 d. ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.

42.       Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą teismas sprendžia, kad primos instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties nuostatas, todėl nepagrįstai taikė ieškinio senaties institutą, kaip savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.  

Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės

43.       Pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje – turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė bei nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, o žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Taigi nagrinėjamu atveju būtent darbdaviui (ieškovei) tenka pareiga įrodyti visas buvusio darbuotojo atsakomybės sąlygas.

44.       Ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus grindė aplinkybe, jog atsakovas parkuodamas vilkiką sugadino apsaugos aikštelės tvorelę ir pasišalino iš įvykio vietos. Savo poziciją grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais: Liudvigsburgo centrinio policijos komisariato bei Štutgarto prokuratūros ataskaitomis bei vaizdo kamerų įrašais. Pirmos instancijos teismui nekilo abejonių dėl to, jog įvykį (tvorelės apgadinimą) sukėlė atsakovas, vairuodamas ieškovei priklausantį vilkiką, tokių aplinkybių neginčijo ir atsakovas, tačiau teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad atsakovas matė išverstą tvorelę ir, kad žinodamas apie sukeltą įvykį, sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovė nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo išvada, teigia, kad atsakovas matė išverstą tvorelę ir žinodamas apie sukeltą eismo įvykį tyčia arba dėl didelio neatsargumo pasišalino iš įvykio vietos.

45.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo.

46.       Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog atsakovo tyčiniai veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovas apie sugadintą turtą nepranešė nei darbdaviui (ieškovei), nei degalinės operatoriui. Kartu nurodo, jog nenustačius atsakovo tyčios, atsakovo sąmoningas pasišalinimas iš įvykio vietos turėtų būti vertinamas kaip didelis neatsargumas (apeliacinio skundo 55 punktas). Tuo tarpu atsakovas tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą, laikėsi nuoseklios pozicijos, jog apie žalos padarymą jam nebuvo žinoma, nes, kaip nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, įvykio nematė ir nepajuto.

47.       Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

48.       Nagrinėjamu atveju susipažinus su byloje surinktų įrodymų visetu nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Iš byloje esančių įrodymų apie atsakovo komandiruotę į Vokietiją, vaizdo įrašo bei įvykio foto nuotraukų akivaizdu, jog žala – metalinės tvorelės sugadinimas - buvo padaryta ieškovės vilkiko, kurį tuo metu vairavo atsakovas. Šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą, neginčijo ir atsakovas. Be to, bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas suvokė susidariusią situaciją, t. y. kad įvyko jo vairuojamo vilkiko susidūrimas su kitu objektu. Šią aplinkybę patvirtina degalinėje įrengtų vaizdo kamerų įrašai, iš kurių matyti, kad po kontakto su tvorele, atsakovas atliko dar kelis parkavimo manevrus, pastatęs automobilį išlipo iš jo ir apėjęs iš galo apžiūrėjo įvykio vietą. Aplinkybė, jog atsakovas aikštelėje praleido visą naktį, nepaneigia padarytos išvados, o veikiau parodo, jog atsakovas nerūpestingai tikėjosi, jog dėl padarytos žalos nedidelio masto pretenzijų nebus gauta. 

49.       Tokiu būdu iš byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad atsakovas suvokė, jog įvyko eismo įvykis (kontaktas su kitu objektu), tačiau nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nedėjo jokių pastangų realiai įvertinti situacijos, t. y. apžiūrėjęs įvykio vietą niekam apie tai nepranešė, aikštelėje praleido naktį ir negavęs jokių pretenzijų ar pastabų iš degalinės darbuotojų, pasišalino iš eismo įvykio vietos.

50.       Esant byloje nustatytoms aplinkybėms ir konstatavus, kad atsakovas suvokė, jog važiuodamas atbuline eiga kliudė kitą objektą, tačiau iš įvykio vietos pasišalino, teismas konstatuoja, kad draudikas turėjo pagrindą reikšti regresinį reikalavimą ieškovei, o ieškovė – atgręžtinį reikalavimą atsakovui, nes ieškovės draudikui atlyginti nuostoliai atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (tvorelės sugadinimo vilkiko parkavimo metu ir pasišalinimo iš įvykio vietos).

51.       Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis). DK 154 straipsnis numato atvejus, kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Vienu iš tokių atvejų yra, kai darbuotojas žalą padarė tyčia.

52.       Nagrinėjamu atveju atsakovo elgesys pasišalinant iš įvykio vietos, po to kai praleidus aikštelėje naktį iki 6.30 val. ryto iš degalinės nebuvo gauta jokių pretenzijų, vertintinas kaip didelis neatsargumas, pasireiškęs nepagrįstu pasitikėjimu, jog tokių pretenzijų ir nebus pareikšta. Kaip matyti iš bylos medžiagos įvykis buvo pastebėtas praėjus kelioms valandoms po atsakovo išvykimo, apie įvykį pranešta policijai, pareikštos pretenzijos draudikui.

53.       Tokiu būdu sutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl atsakovo elgesio vertinimo bei konstatuotina, jog ieškovei priklauso žalos atlyginimas, neviršijantis atsakovo šešių vidutinių darbo užmokesčių. 

54.       2022 m. rugpjūčio 1 d. byloje gauti duomenys apie atsakovo vidutinį darbo užmokestį. Prašoma priteisti žala neviršija šešių vidutinių darbo užmokesčių atsakovo atsakomybės ribojimo; tokių aplinkybių neįrodinėjo ir atsakovas.  

55.        Atskirai pažymėtina, jog nors pirmos instancijos teismui kilo abejonių dėl padarytos žalos dydžio, teismas kartu nurodė, jog nekvestionuoja į bylą pateiktų duomenų dėl ženklaus kaštų padidėjimo. Padarytos žalos atstatymo kaštų detalizacija pateikta sąskaitoje Nr. 7100/1861 (2020 m. gegužės 29 d. patikslinto ieškinio antras priedas), ieškovė ja grindė prašomą priteisti sumą, tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių patirtų kaštų realumą ar įrodančių neatitikimą padarytai žalai.

56.        Pažymėtina, jog nors pagal DK 6 straipsnį visos abejonės darbo ginče turi būti vertinamos darbuotojo, kaip silpnesnės ginčo pusės, naudai, tačiau tai neatleidžia darbuotojo nuo įrodinėjimo pareigos. Nagrinėjamu atveju yra taikoma bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė savo patirtai žalai pagrįsti pateikė draudiko atliktą žalos įvertinimą bei žalos atlyginimą pagrindžiančius rašytinius įrodymus (atliktus mokėjimus), atsakovas jokių įrodymų, paneigiančių atliktą žalos įvertinimą, į bylą nepateikė. Todėl konstatuotina, jog ieškovė pagrįstai pareiškė atsakovui reikalavimą dėl 1 813,26 Eur žalos atlyginimo.

57.       Kiti šalių argumentai (dėl pirmos instancijos teismo atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio), pripažinus ieškovės reikalavimus pagrįstais, neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos baigties

58.       Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčui aktualias materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties darbo bylose taikymą bei darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

59.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas ir ieškinys tenkintinas, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

60.       Pirmosios instancijos teismas atsakovui iš ieškovės priteisė 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat priteisė iš ieškovės valstybei 9 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

61.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 3 dalį šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo.

62.       CPK 96 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas.

63.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistinos jos pirmosios instancijos teisme patirtos 575,67 Eur bylinėjimosi išlaidos (41 Eur žyminio mokesčio, 400 Eur advokato pagalbos išlaidų ir 134,67 Eur procesinių dokumentų vertimo išlaidų), o atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos. Tuo tarpu, 9 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos iš atsakovo, nes atsakovas, kaip darbuotojas yra atleistas nuo visų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovo pirmoje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos.

64.       Taip pat iš atsakovo priteistinos trečiojo asmens, byloje dalyvavusio ieškovės pusėje, pirmoje instancijos patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 70,08 Eur advokato padėjėjos atstovavimo išlaidos teismo posėdyje ir 38,02 Eur procesinių dokumentų vertimo išlaidos, iš viso – 108,10 Eur. Trečiojo asmens atstovės kelionės išlaidos – 37,18 Eur, neatlygintinos, nes nenustatyta būtinybė naudotis kitame mieste veikiančio atstovo paslaugomis (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 3 punktas).

65.       Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei taip pat atlyginamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 41 Eur žyminio mokesčio.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas 

nusprendžia:

ieškovės UAB „Autoritmas“ apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. 

Priteisti ieškovei UAB „Autoritmas“, juridinio asmens kodas 301186571, iš atsakovo S. N. (S. N.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 813,26 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trylika eurų ir 26 euro centus) žalos atlyginimo ir 575,67 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir 67 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo S. N. (S. N.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 108,10 Eur (vieną šimtą aštuonis eurus ir 10 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo S. N. (S. N.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Autoritmas“, juridinio asmens kodas 301186571, 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.