Civilinė byla Nr. 3K-3-13-421/2018

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00053-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.3; 3.3.1.2

             (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ir ieškovų M. B. B. (M. B. B.), M. B. (M. B.), B. B. (B. B.), A. G., P. R. (P. R.), S. S. (S. S.) ir B. V. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Orlen Lietuva“ dėl atlyginimo už išradimo naudojimą, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl ieškinio ribų peržengimo apeliacinės instancijos teisme, ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo bei kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų įstatyme, mažinimo galimybės, teisminio nagrinėjimo ribų. 

2.       Ieškovai, patikslinę ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės AB „Orlen Lietuva“ neišmokėtą autorinį atlyginimą už 1996–2010 m. laikotarpį: ieškovui M. B. B. – 951 034,34 Eur (3 283 731,37 Lt); ieškovui M. B. – 1 035 089,19 Eur (3 573 955,95 Lt); ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 1 050 837,98 Eur (3 628 333,37 Lt); palūkanas: ieškovui M. B. B. – 430 608,52 Eur (1 486 805,10 Lt); ieškovui M. B. – 468 666,80 Eur (1 618 212,74 Lt); ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 475 797,53 Eur (1 642 833,70 Lt); 6 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

3.       Ieškovai nurodė, kad jie yra išradimo, apsaugoto Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 29 d. patentu Nr. 3884 (patentinės paraiškos padavimo data – 1994 m. birželio 22 d.) (toliau – ir patentas), bendraautoriai. Toks pat išradimas buvo patentuotas ir Rusijos Federacijos patentu. 1994 m. rugsėjo 5 d. ieškovai su atsakove sudarė sutartį Nr. 2 dėl išradimo „Terminio krekingo reaktorius“ naudojimo (toliau – ir Sutartis). Sutartyje buvo nurodyta, kad išradimo valdytojais bus laikomi ieškovas M. B. B. ir atsakovė (buvęs pavadinimas – AB „Mažeikių nafta“), o išradimo bendraautoriais – ieškovai, jiems pareikalavus atsakovė privalės išmokėti lygiomis dalimis autorinį atlyginimą, lygų 25 procentams nuo pelno, gauto panaudojus išradimą per visą patento galiojimo laiką. Išradimas buvo įdiegtas 1994 m. rudenį–žiemą, tačiau atsakovė gera valia autorinį atlyginimą už patentu apsaugoto išradimo naudojimą išmokėjo tik už 1995 metus, o vėliau mokėti atsisakė.

4.       Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.

5.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą pakeitė – atmetė ieškinio dalį dėl atlyginimo nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. priteisimo; priteisė iš atsakovės ieškovui M. B. 50 148,33 Eur ir 31 593,44 Eur palūkanų, ieškovams M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 50 911,34 Eur ir po 32 074,14 Eur palūkanų bei 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovams iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį ir paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovams buvo priteistas autorinis atlyginimas už laikotarpį nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d., o bylos dalį dėl reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. bei palūkanas perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

7.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2017 m. liepos 4 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesta ieškinio dalis priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. ir priteistos palūkanos, panaikino ir šią ieškinio dalį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovui M. B. 176 908,78 Eur, ieškovams M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. po 179 600,43 Eur autorinio atlyginimo; priteisė iš atsakovės ieškovui M. B. 258 772,30 Eur, ieškovui M. B. B. 237 758,59 Eur, ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. po 262 709,50 Eur palūkanų, priteisė iš atsakovės ieškovams 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistų sumų (autorinio atlyginimo ir palūkanų) nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės ieškovams po 5446,34 Eur kiekvienam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. nutartį panaikino ir perdavė bylos dalis pagal ieškovų reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.), kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9.       Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės šias ieškovų reikalavimo atlyginti už patentu apsaugoto išradimo naudojimą ir ekonominės naudos gavimą sumas: M. B. B. – 771 433,91 Eur; M. B. – 858 180,41 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 871 237,55 Eur autorinį atlyginimą; priteisė iš atsakovės ieškovams M. B. B. – 99 834,24 Eur, M. B. – 110 716,69 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 112 401,24 Eur palūkanų; priteisė ieškovams iš atsakovės 6 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės ieškovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; atmetė ieškinio dalį dėl atlyginimo nuo 2005 metų iki 2010 metų priteisimo.

10.       Teismas nurodė, kad remiantis eksperto išvadomis šioje byloje nustatyta, jog ieškovų (išradimo bendraautorių) sukurto išradimo, kuriam teisinė apsauga buvo suteikta Lietuvos Respublikos patentu Nr. 3884, galiojusiu iki 2000 m. birželio 22 d., įdiegimas ir panaudojimas atsakovės įmonės gamybinėje veikloje atskirais laikotarpiais davė atitinkamo dydžio ekonominį efektą. Todėl pagal išradimo autorių (ieškovų) ir atsakovės susitarimus ieškovai turi teisę gauti iš atsakovės atlyginimą už išradimo, naudojamo atsakovės gamybinėje veikloje gaminant naftos produktus, sukurtą pridėtinę naudą, t. y. ekonominį efektą, visą patento galiojimo laiką, pagal šalių susitarimą (Sutartį Nr. 2) – visą laiką, t. y. kol galiojo patentas ir išradimas buvo naudojamas atsakovės veikloje, t. y., teismo nuomone, tik esant abiem šioms sąlygoms.

11.       Teismas pripažino, kad ieškovai turi reikalavimo teisę ir pagrįstai reikalauja priteisti jiems autorinį honorarą (atlyginimą už išradimo naudojimą atsakovės vykdomos naftos produktų gamybos procesuose) už visą patento galiojimo laiką, t. y. iki jo galiojimo pasibaigimo, ir už išradimo naudojimo laiką, kurį lemia patentinės apsaugos galiojimo laikas. Patento galiojimas pasibaigė 2000 m. birželio 22 d. Todėl ieškovų reikalavimas priteisti autorinį honorarą už laikotarpį iki 2004 m. balandžio 20 d., t. y. iki išradimas (techninis patobulinimas) buvo išmontuotas, neturi teisinio pagrindo.

12.       Teismas nustatė, kad nuo 2004 m. balandžio 21 d. atsakovė vykdė esminius pakeitimus aptariamo įrenginio ir visos gamyklos darbo procesuose, įrenginiuose ir jų konstrukcijose. Visbrekingo įrenginyje visiškai buvo išmontuotas ieškovų sukurtas techninis patobulinimas, kuris buvo pripažintas išradimu ir apsaugotas patentu Nr. 3884 (galiojo iki 2000 m. birželio 22 d.), jis pakeistas visiškai nauju, vertinant ir kokybine, ir technine prasmėmis. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę bei laikydamasis pozicijos, kad joks techninis sprendimas negali būti saugomas amžinai ir 10 metų terminas ieškovų pasiūlytam techniniam sprendimui bei galimybei gauti už jo naudojimą materialinį atlyginimą yra riba, po kurios ieškovų teisė negalėtų būti ginama, bei į tai, kad patento galiojimas baigėsi 2000 m. birželio 22 d., teismas netenkino ieškovų reikalavimo priteisti atlyginimą jiems už jų išrasto techninio sprendimo naudojimą atsakovės veikloje ir už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 metų gruodžio 31 d.

13.       Teismas pripažino, kad ieškovai turi teisę reikalauti palūkanų už atsakovės naudojimąsi jiems priklausančiais pinigais, tačiau, atsižvelgdamas į ilgą laiko tarpą, už kurį reikalaujama palūkanų, įvertinęs tai, jog patys ieškovai ilgai delsė kreiptis į teismą teisminės gynybos, padarė išvadą, kad egzistuoja pagrindas 80 procentų sumažinti ieškovų reikalaujamas priteisti palūkanas.

14.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus, 2018 m. liepos 4 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesta patikslinto ieškinio reikalavimo dalis priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d., iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas dėl palūkanų, panaikino; ieškinį dėl šios ginčo dalies patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės AB ,,Orlen Lietuva“ ieškovui M. B. 176 908,78 Eur, ieškovams M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 179 600,43 Eur žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovės AB ,,Orlen Lietuva“ ieškovui M. B. 129 386,15 Eur, ieškovui M. B. B. 118 879,30 Eur, ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. po 131 354,75 Eur palūkanų; priteisė iš atsakovės AB ,,Orlen Lietuva“ ieškovams M. B., M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. 5 procentų metines palūkanas nuo visų priteistų šia Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartimi ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu sumų nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės AB ,,Orlen Lietuva“ ieškovams M. B., M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. po 8587,69 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

15.       Kolegija pažymėjo, kad šalių teisiniai santykiai jau yra kvalifikuoti kaip reikalavimas taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę, todėl šios ginčo dalies teisinės kvalifikacijos iš naujo neatlieka ir vadovaujasi privalomais kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnio 2 dalis). Taip pat kasacinis teismas jau yra nustatęs ir vieną iš atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – jos veiksmų neteisėtumą ir sutarties pažeidimą (atsakovės neveikimą), nevykdant pareigos sumokėti metų mokestį. Taip pat pažymėjo, kad, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus ir nurodymus, vertina išvestinių reikalavimų dėl kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų pagrįstumą, be kita ko, ir ieškinio senaties kontekste.

16.       Kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, kurioje kasacinis teismas nurodė, kad ieškovų sužinojimas sietinas su aplinkybe, kada jiems tapo žinoma apie atsakovės gautą ekonominę naudą, naudojant išradimą savo veikloje; kad 2001 m. kovo 26 d. raštu, kuriuo atsakovė prašė atlygintinio atleidimo nuo Sutarties, atsakovė iš esmės pripažino savo prievolę ieškovams ir iš šio rašto turinio ieškovai jau turėjo suprasti, kad jie turi teisę į tam tikrą autorinio atlyginimo dalį, tačiau atsakovė gera valia jos nevykdo. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai ieškovų sužinojimo apie teisės į atlyginimą pagal Sutartį ir teisės į žalos, patirtos netinkamai vykdant Sutartį, atlyginimą momentai nesutampa.

17.       Kolegija pabrėžė, kad šalys neginčija fakto, jog šiuo atveju sprendimas nutraukti patento palaikymą buvo priimtas ne šalių bendru sutarimu, kaip to reikalavo Sutartis, o atsakovei vienašališkai nusprendus nevykdyti sutartinio įsipareigojimo mokėti mokestį. Todėl svarbu nustatyti, kada tokia aplinkybė tapo žinoma ieškovams (subjektyvusis momentas). Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo, vykusio 2000 m. spalio 20 d., t. y. praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo patento panaikinimo, matyti, kad ieškovai kėlė klausimą dėl Sutarties vykdymo, siekdami gauti informaciją, susijusią su patento naudojimu. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovams būtų buvę nedelsiant pateikti konkretūs atsakovės atsakymai į šiuos paklausimus ar jiems iš karto būtų buvusi suteikta informacija, susijusi su patentų negaliojimu.

18.       Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pirmiau priimtuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose jau yra nustatyta ir tokia aplinkybė, kad atsakovė su ieškovais nebendradarbiavo, informacijos, susijusios su patentų naudojimu įmonės veikloje ir pelno gavimu, jiems neteikė. Tai, kad informacija apie patento negaliojimą disponavo išimtinai atsakovė, papildomai patvirtina ir byloje esantys Patentų biuro duomenys, susiję su ginčo patentu.

19.       Tik 2001 m. kovo 26 d. pranešimu ieškovai buvo informuoti apie tai, kad patentas nebegalioja, tačiau šiame pranešime nenurodytos patento negaliojimo priežastys. Nors ieškovai iš jo nesužinojo patento panaikinimo priežasties, vis dėlto, gavę atitinkamą informaciją apie patento nebegaliojimą, ir patys privalėjo domėtis, kas lėmė tokį Patentų biuro sprendimą. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto išnagrinėjus M. B. B. ieškinį dėl patento galiojimo atkūrimo, turinys leidžia įsitikinti ir tuo, kad šio ieškinio pateikimo metu ieškovui M. B. B. buvo žinomos patento panaikinimo priežastys, t. y. netinkamas atsakovės sutartinių prievolių vykdymas. Tačiau nei nagrinėjamoje byloje, nei prie jos prijungtoje civilinės bylos Nr. 2(44)-938/2002 dalyje, nei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra užfiksuota duomenų, kada ieškovas M. B. B. kreipėsi į teismą su minėtu ieškiniu. Todėl vien ir iš šių duomenų negalima patikimai nustatyti, kada ieškovui M. B. B. (ar juo labiau kitiems ieškovams) tapo žinoma apie jų teisių pažeidimą.

20.       Kolegija nurodė, kad ieškovai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, siekdami tinkamo savo teisių įgyvendinimo ir reaguodami į atsakovės 2001 m. kovo 26 d. pranešimą, galėjo kreiptis į Patentų biurą dėl papildomos informacijos, susijusios su minėtais patentais, jiems suteikimo. Pagal ginčo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 1999 m. liepos 9 d.) 28 straipsnį suinteresuoto asmens prašymas išnagrinėjamas per 30 dienų, jei įstatymų nenustatyta kitaip. Taigi faktiškai visa informacija, susijusi su patento panaikinimo priežastimis, ieškovams galėjo būti suteikta per 30 dienų. Ieškovų (jiems atstovaujančio M. B. B.) nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl faktiškai tokio atsakymo įteikimas galėjo užtrukti ilgiau nei įprastai. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovai dėl patento negaliojimo galėjo sužinoti ne vėliau nei praėjus dviem mėnesiams nuo 2001 m. kovo 26 d. pranešimo gavimo dienos, t. y. 2001 m. gegužės 26 d., todėl šį momentą laikė senaties termino pradžia. Tuo metu dar galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 84 straipsnio 1 dalyje taip pat buvo nustatytas trejų metų bendrasis ieškinio senaties terminas (išlygos dėl žalos atlyginimo reikalavimų jame nebuvo nustatytos). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

21.       Nagrinėjamoje byloje galutine ir neskundžiama kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, kuri yra privaloma tiek šalims, tiek teismui, ginčo reikalavimas jau yra kvalifikuotas kaip reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus dėl Sutarties pažeidimo, netinkamai ją vykdant, todėl šiuo atveju ieškinio senatis yra treji metai. Be to, kasacinis teismas aiškiai identifikavo konkretų momentą, nuo kada pasibaigė atsakovės sutartinė prievolė mokėti atlyginimą, t. y. 2000 m. birželio 22 d., kai buvo panaikintas patentas, todėl atsakovės pareigos mokėti autorinį atlyginimą pabaigą sieti su ta data, kurią įvardija ieškovai (2003 m. birželio 24 d.), pagrindo nėra. Ieškovų reikalavimo priteisti žalą, patirtą už sutartinių prievolių pažeidimą, subjektyvusis senaties terminas prasidėjo 2001 m. gegužės 26 d. ir baigėsi 2004 m. gegužės 26 d., o ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi 2011 m. sausio 24 d., todėl kolegija padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas.

22.       Nagrinėjamoje byloje jau buvo sprendžiamas klausimas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo reikalavimams dėl autorių atlyginimo už 1996–1999 m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nuo 2001 m. iš viso nebendravo su ieškovais, neteikė jokios informacijos, susijusios su ekonomine nauda, gauta naudojant išradimą. Be to, ieškovai aktyviai gynė savo pažeistas teises kitais būdais, siekė konsensuso su atsakove, taikaus ginčo išsprendimo būdo. Teismas sprendė, kad paminėtos aplinkybės laikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su šiais teismo argumentais visiškai sutiko. Kolegijos vertinimu, teismų pirmiau šioje byloje jau nustatytos ir svarbiomis pripažintos aplinkybės taip pat yra reikšmingos ir sprendžiant praleistos ieškinio senaties atnaujinimo klausimą nagrinėjamu atveju. Kolegija pažymėjo, kad abiejų reikalavimų (dėl atlyginimo autoriams pagal sutartį ir nuostolių atlyginimo priteisimo negautų pajamų forma) kilmė yra ta pati. Šiuo atveju termino praleidimo priežastys yra visiškai identiškos – susijusios su atsakovės vengimu bendradarbiauti ir teikti informaciją dėl sutarties vykdymo bei patento mokesčio mokėjimo, o ieškovai reikalavimus grindė tapačiomis aplinkybėmis – naudojimusi jų išradimu be atlygio. Todėl praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti ieškovams kolegija atnaujino.

23.       Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje pripažino atsakovės veiksmus neteisėtais, t. y. pripažino šią civilinės atsakomybės sąlygą įrodyta. Kasacinis teismas nurodė, kad atsakovė nesumokėjo rinkliavos už patento palaikymą; sprendimą nemokėti šios rinkliavos priėmė vienvaldiškai, taigi neveikimu ji pažeidė Sutarties 6, 7 punktus, kuriais buvo sulygta, kad Sutartį dėl išskirtinės licencijos naudotis išradimu perdavimo arba sprendimą nutraukti patento palaikymą patvirtina abu patento turėtojai, rinkliavą už patento palaikymą Lietuvoje sumoka Mažeikių valstybinė naftos perdirbimo įmonė ,,Nafta“.

24.       Kolegija pažymėjo, kad aplinkybės, jog patentu apsaugotas išradimas buvo įdiegtas, naudojamas atsakovės veikloje ir davė ekonominį efektą, yra nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje ir šie faktai pagal kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus laikytini prejudiciniais šioje byloje bei iš naujo nenustatomi. Faktas, kad išradimas buvo naudojamas ir panaikinus patentą bei davė pelną, konstatuotas ir vėlesnėje kasacinio teismo nutartyje. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė, ir po 2000 m. birželio 22 d. naudodamasi ieškovų išradimu, gavo ekonominę naudą, bet ieškovai, atsakovei pažeidus Sutartį, prarado galimybę gauti Sutarties 3 punkte nustatytą išmokėti autoriams 25 proc. pelno dalį, t. y. patyrė nuostolių negautų pajamų forma. Ieškovai negavo pajamų, kurias planavo gauti, todėl ir žala kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga yra nustatyta.    

25.       Kolegija pažymėjo, kad šioje byloje sprendžiant, ar atsakovės neveikimas (prievolės mokėti metų mokestį už patentą pažeidimas) lėmė ieškovų žalos atsiradimą, svarbus šalis siejusių sutartinių santykių pobūdis ir tikslas. Šalių interesas, sudarant Sutartį, iš esmės buvo tas pats – gauti ekonominę naudą. Ieškovų siekis buvo realizuoti išradimą ir iš jo naudojimo gauti naudą, o atsakovės – įdiegus šį išradimą, pagerinti naftos perdirbimo procesus gamykloje ir taip pat gauti ekonominę naudą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės, kad įrenginys nuo 1994 m. pabaigos iki 2004 m. balandžio 20 d. buvo įdiegtas ir naudojamas atsakovės veikloje bei davė pelną, patvirtina, kad atsakovės siekiami tikslai ir teisėti lūkesčiai, sudarant minėtą Sutartį, buvo įgyvendinti. Tuo tarpu ieškovams atlyginimas už šio išradimo naudojimą buvo sumokėtas tik už 1997–1998 m. Daugiau mokėjimų ieškovams nebuvo atlikta – ieškovų teisėti interesai pagal Sutartį neįgyvendinti.

26.       Kolegija nurodė, kad svarbu ir tai, jog pagal Sutartį atlyginimas už išradimo naudojimą mokamas patento galiojimo laikotarpiu. Taigi tik egzistuojant minėtai sąlygai – galiojant patentui, ieškovai pagal Sutartį turėjo teisę į nustatyto dydžio atlyginimą. Mokesčio nesumokėjimas lėmė tai, jog ieškovai parado teisę reikalauti atlyginimo pagal Sutartį, t. y. pajamų, kurias pagrįstai tikėjosi gauti. Atsakovė žinojo, turėjo ir galėjo žinoti, kokius teisinius padarinius sukels jos vienašalis sprendimas nebemokėti patento palaikymo mokesčio, taip pat turėjo žinoti ir suprasti, kad, nesumokėjus patento palaikymo mokesčio, jis bus panaikintas ir tokiu būdu išnyks sutarties 3 punkte įtvirtintas pagrindas autoriams mokėti atlyginimą. Kolegija padarė išvadą, kad tarp atsakovės netinkamo prievolės vykdymo ir ieškovų patirtos žalos yra priežastinis ryšys ir neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.

27.       Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje priimtais įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais jau yra konstatuotas faktas, jog atsakovė su ieškovais nebendradarbiavo, neteikė informacijos, susijusios su išradimo naudojimu ir gaunamu pelnu jį naudojant. Kasacinis teismas, kvalifikuodamas ginčo teisinį santykį, taip pat pripažino, jog net ir nustojusi mokėti patento palaikymo mokestį atsakovė toliau naudojosi išradimu ir gavo pelną. Atsakovė nenurodė jokių savo sutartinės pareigos mokėti patento palaikymo mokestį šalinančių ar tokį jos neveikimą pateisinančių aplinkybių. Patento mokesčio išlaidos pagal Sutartį teko pačiai atsakovei, o ne ieškovams, be to, atsakovė Sutartyje sulygto atlyginimo jiems nemokėjo ir galiojant išradimo patentinei apsaugai. Todėl ir atsakovės kaltė kaip būtinoji sąlyga jos civilinei atsakomybei kilti yra įrodyta.

28.       Kolegija pažymėjo, kad ieškovai prašė priteisti iš atsakovės ginčo sumą kaip atlyginimą pagal Sutartį, o kasacinis teismas šį reikalavimą perkvalifikavo į reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį, žalą padariusio asmens nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta jo nuostoliais. Atsakovės nauda iš jos neteisėtų veiksmų yra jos sutaupyta atitinkama procentinė dalis pelno, jos nesumokant autoriams. Šiuo atveju aktualus į nagrinėjamą bylą pateiktas už ginčo laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. prof. Ch. Bojadžijevo ekspertizės akte nustatytas bendras ekonominis efektyvumas panaudojant patentą. Šio akto reikšmė jau yra pripažinta šioje byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.

29.       Kolegija nustatė, kad jei atsakovė nebūtų pažeidusi Sutarties, pagal jos 3 punktą autoriams būtų buvę išmokėta 25 proc. pelno, gauto iš išradimo naudojimo per patento galiojimo laikotarpį. Pagal prof. Ch. Bojadžijevo atliktos ekspertizės akte nurodytus apskaičiavimus, ieškovams priklausanti dalis už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. būtų sudariusi 5 482 334,22 Eur (18 929 403,60 Lt). Šią sumą ieškovams padalijus vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 naudota apskaičiavimo metodika, visiems ieškovams, išskyrus M. B., būtų išmokama 13,345 proc. nuo apskaičiuotos sumos, t. y. po 731 617,50 Eur (2 526 128,92 Lt), o ieškovui M. B. – 13,145 proc. nuo apskaičiuotos sumos, t. y. 720 652,83 Eur (2 488 270,11 Lt). Tačiau ieškovams priteistinas ne atlyginimas pagal Sutartį, o kompensuotini nuostoliai negautų pajamų pavidalu. Negautomis pajamomis laikomas tik grynasis pelnas. Todėl, siekiant teisingai nustatyti žalos dydį, iš minėtos sumos išskaičiuotinas ieškovų mokėtinas pajamų mokestis.

30.       Pagal nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusį Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 16 straipsnį autoriams ir jų įpėdiniams išmokamas autorinis atlyginimas už mokslo, literatūros, meno kūrinius, atradimus, išradimus bei kitus autorinius darbus apmokestinamas taikant 13 proc. pajamų mokesčio tarifą. Pagal nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 6 punktą tokio pobūdžio pajamos apmokestintos 15 proc. tarifu. Taigi iš viso M. B. patirtų nuostolių dydis, atskaičius pajamų mokestį, ginčo laikotarpiu yra 623 241,95 Eur (464 886,38 Eur + 158 355,57 Eur), kitų ieškovų – po 558  871,42 Eur (471 959,59 Eur + 86 911,83 Eur).

31.       Kolegija pažymėjo, kad toks apskaičiuotas žalos atlyginimas (kartu su įsiteisėjusia teismo sprendimo dalimi) jau viršytų pareikšto patikslinto ieškinio, pagal kurį buvo nagrinėjama byla, reikalavimus. Atlikus teismo ekspertizę, pagal kurią ekonominis efektas panaudojus patentą nustatytas didesnis nei pagal ieškovų pateiktus skaičiavimus, ieškovai ieškinio reikalavimų netikslino, o apeliaciniame skunde taip pat prašė tenkinti patikslintą ieškinį, priteisiant skirtumą tarp patikslintu ieškiniu reikalautos sumos ir pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos sumos.

32.       Ieškovai viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jų patikslintame ieškinyje nurodytos sumos už 1996–2010 m. priteistinos kaip atlyginimas pagal Sutartį, todėl tiek teikdami įrodymus dėl išradimo duoto ekonominio efekto, tiek apskaičiuodami jiems pagal Sutartį mokėtiną atlyginimo dalį ieškovai konkrečiai neišskyrė ir nedetalizavo, už kokį laikotarpį turėtų būti priteistina atitinkama atlyginimo dalis. Ieškovų reikalavimus kvalifikavus kitaip ir pagal tai išskaidžius į tris etapus (1996 m. – 2010 m. birželio 21 d.; 2000 m. birželio 22 d. – 2004 m. balandžio 20 d.; 2004 m. balandžio 21 d. – 2010 m.) susiklostė tokia situacija, kad nei iš patikslinto ieškinio turinio, nei iš bylos medžiagos neįmanoma identifikuoti, kokius konkretaus dydžio nuotolius ieškovai sieja su ginčo laikotarpiu (nuo 2000 m. birželio 22 d. iki 2004 m. balandžio 20 d.). Aišku tik tai, kad, ieškovų manymu, už 2000–2010 m. visiems jiems, išskyrus M. B., turėjo būti sumokėta po 758 813 Eur (2 620 029,49 Lt) ((78 532 169,10 Lt x 25 proc.) x 13,345 proc.), o ieškovui M. B. – 747 440,74 Eur (2 580 763,40 Lt) ((78 532 169,10 Lt x 25 proc.) x 13,145 proc.), iš viso – 5 300 318,74 Eur.

33.       Siekdama užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principo tinkamą įgyvendinimą ir kartu neperžengti pareikšto ieškinio ribų, kolegija ieškovų nuostoliais pripažino ieškovų pareikštų ir įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi patenkintų reikalavimų skirtumą. Kolegija, atsižvelgdama į ieškinio reikalavimo dydį bei vadovaudamasi ekspertizės duomenimis.

34.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pripažinus, jog ieškinio senatis reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo buvo praleista, ir nustačius pagrindą šį terminą atnaujinti, ieškovai turi teisę į kompensuojamąsias palūkanas taip pat ir už priteistą kaip nuostolių atlyginimas kiekvienam jų sumą. Kolegija sprendė, kad ieškovai turi teisę reikalauti 5 proc. dydžio kompensuojamųjų metinių palūkanų už visas (tiek ankstesniais procesiniais teismų sprendimais jau priteistas, tiek ir šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi priteisiamas) sumas už penkerius metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

35.       Kolegija nustatė, kad ieškovams itin ilgą laiką buvo suvaržyta teisė naudotis pagal Sutartį priklausančiomis, įskaitytinai ir dėl Sutarties pažeidimo, lėšomis. Kita vertus, ir patys ieškovai dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dešimt metų nuo Sutarties pažeidimo, o tai turėjo įtakos palūkanų sumos dydžiui. Šią aplinkybę kolegija pripažino svarbia sprendžiant, ar palūkanos nėra neprotingai didelės. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, siekdama abiejų ginčo šalių – tiek ieškovų, tiek atsakovės – interesų balanso, apskaičiuotų kompensuojamųjų palūkanų dydį sumažino per pusę (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

36.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutartį ir ieškovų ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

36.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes ieškinio ribos buvo nepagrįstai sutapatintos su ieškinio reikalavimais dėl pinigų priteisimo – ieškinys byloje tuo pat metu yra ir visiškai patenkintas, ir atmestas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką, sutapatinęs jį išimtinai su reikalavimų suma ir nepagrįstai priteisdamas nuostolių, viršijančių ieškovų reikalautą priteisti sumą, atlyginimą. Teismas priteisė ieškovams didesnes sumas, nei ieškovai prašė ir įrodinėjo: nors ieškovai už 1996 m. – 2004 m. balandžio 19 d. laikotarpį prašė priteisti 4 012 369,33 Eur, tačiau jiems už šį laikotarpį buvo priteista 7 240 313,43 Eur suma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio dalykas yra aiškus prašymas, kaip turėtų būti apgintos į teismą besikreipiančio asmens teisės, o ieškinio dalykas turi atitikti vieną ar kelis CK 1.138 straipsnyje nustatytus teisės gynimo būdus. Tokia teismų praktika reiškia, kad ieškinio dalykas nėra tas pats, kas ieškinio piniginių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2011; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-546/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016 yra nurodęs, kad teisminio nagrinėjimo dalykas yra nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką (reikalavimą) ir faktinį pagrindą. Ieškovai byloje buvo pareiškę patikslintą ieškinį, kurio pagrindas buvo tariama teisė į autorinį honorarą už 1996 m. – 2010 m. laikotarpį (imtinai), o reikalavimas (dalykas) – priteisti 7 240 313,43 Eur už visą šį laikotarpį. Ieškovų reikalavimas už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. buvo atmestas. Ieškovai niekada neprašė jų tariamai pažeistas teises apginti, priteisiant 7 240 313,43 Eur sumą už išradimo naudojimą nuo 1996 m. iki 2004 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismui priteisus didesnes pinigų sumas, nei ieškovai prašė už laikotarpį nuo 1996 m. iki 2004 m. balandžio 20 d., apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas dar papildomas pinigines sumas, pažeidė visiško nuostolių atlyginimo principą. Lietuvos apeliacinis teismas turėjo įsitikinti, ar ieškovai dar nėra gavę jų tariamai patirtų nuostolių atlyginimo, o nustatęs, kad ieškovams jau yra atlyginta visa jų tariamai patirta žala, privalėjo likusius reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Apeliacinės instancijos teismas CK 6.249 straipsnio 1 dalį pritaikė neteisingai, kadangi ši norma nėra procesinė norma, leidžianti peržengti ieškinio reikalavimo ribas, be to, teismas nustatė ne tai, kad ieškovai neturi objektyvių galimybių pagrįsti savo tariamai patirtų nuostolių dydžio, bet tai, kad byloje šie nuostoliai yra neįrodyti.

36.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė senaties terminų taikymą reglamentuojančias teisės normas, nes sutrumpintas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas dėl tokių priežasčių, dėl kurių buvo atnaujintas ir bendrasis ieškinio senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 2–11 dalys ir 1.131 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad sutrumpintam ieškinio senaties terminui atnaujinti turi būti nustatytos svarbesnės termino praleidimo priežastys nei bendrojo ieškinio senaties termino atnaujinimo atveju. Tiek doktrinoje, tiek praktikoje yra teigiama, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas turi būti atliekamas įvertinant ieškinio senaties trukmę (bendroji ar sutrumpinta), termino praleidimo trukmę (praleista tik kelios dienos ar keli mėnesiai, ar net metai).

36.3.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl aplinkybių, kurios gali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, vertinimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas tik dėl tokių aplinkybių, kurios egzistavo ieškinio senaties termino eigos metu; kliudė ginti teises; nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-655/2006). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atnaujina terminą dėl tų pačių priežasčių, kaip buvo atnaujintas kitas senaties terminas anksčiau šioje byloje, bet neįvertino, kad anksčiau atnaujintas terminas nesutampa su skundžiama nutartimi atnaujintu terminu. Teismas nevertino, kada atsirado aplinkybės, tariamai sudarančios pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, kiek jos truko, ir ar ieškovai į teismą kreipėsi per protingą laiko tarpą po jų išnykimo; svarbiomis priežastimis atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą laikė nuo ieškovų priklausiusią aplinkybę – nesikreipimą į teismą laiku.

36.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes ieškovams priteisė nepagrįstai dideles kompensuojamąsias palūkanas. Kadangi šių palūkanų funkcija ir paskirtis yra labai panaši į netesybų, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovų prašomos priteisti palūkanos šioje byloje iš esmės atlieka netesybų funkciją. Nepaisant to, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, teigiančios, kad aiškiai per didelės netesybos turi būti kontroliuojamos teismo ir mažinamos iki realiai patirtų nuostolių dydžio, o šių nagrinėjamuoju atveju ieškovai neįrodinėjo. Nors šios palūkanos, palyginti su tomis, kurių ieškovai reikalavo, skundžiama nutartimi buvo sumažintos per pusę, jos vis tiek lemia nepagrįstą ieškovų praturtėjimą atsakovės sąskaita, kadangi jos maždaug 13 kartų viršija banko palūkanas. Kadangi palūkanos yra priteistos nuo sumų, kurių ieškovai prašė kaip nuostolių atlyginimo, konstatavęs, kad nėra pagrindo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, teismas, taikydamas CK 1.135 straipsnį, turėtų atmesti ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo praleidus ieškinio senaties terminą. Tačiau net ir tuo atveju, jei būtų nuspręsta, jog senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo nebuvo praleistas, būtų pagrindas atsakovę apskritai atleisti nuo kompensuojamųjų palūkanų, nes ieškovai ir be šių palūkanų gavo visišką nuostolių atlyginimą. Priteistos palūkanų sumos akivaizdžiai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams, nes ieškovai patys negynė savo interesų daugiau nei dešimt metų, o ši civilinė byla buvo nagrinėjama daugiau nei penkerius metus ne dėl atsakovės kaltės.

37.       Ieškovai atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

37.1.                      Apeliacinis teismas atsižvelgė į pateikto ieškinio ribas, t. y. autoriams priteisė mažesnį atlyginimą, nei buvo apskaičiuotas pagal byloje paskirtą teismo ekspertizę. Visi atsakovės argumentai šiuo klausimu jau buvo išnagrinėti kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje. Skundžiama nutartimi buvo apskaičiuotas autoriams priklausantis autorinis atlyginimas remiantis tokia pat metodika, kurios taikymas patvirtintas kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje. Ieškovų reikalavimai šia nutartimi išspręsti, atsižvelgiant į ieškinyje suformuluotą reikalavimą priteisti konkrečią pinigų sumą nepriklausomai nuo laikotarpio. Už 1996 m. sausio 1 d. – 2004 m. balandžio 20 d. laikotarpį ieškovams priklausantis ekspertizės aktu nustatytas atlyginimas buvo žymiai sumažintas. Skundžiama nutartimi tinkamai įvertinta pareikštų reikalavimų suma.

37.2.                      Vadovaujantis atsakovės logika ir teigiant, kad pareikšto ieškinio ribos turėjo būti įvertintos išimtinai pagal laikotarpį, t. y. ketverius metus, ieškovams būtų priteista reikšmingai didesnė suma. Kartu su ieškiniu buvo pateikti negalutiniai skaičiavimai, kuriais prašo remtis atsakovė, gauti remiantis ieškovams žinomais duomenimis iš prejudicinės bylos. Pagal šiuos preliminarius skaičiavimus, kurių ieškovai nelaikė galutiniais ir tiksliais ir kuriais kasaciniame skunde prašo remtis atsakovė, ieškovų atlyginimo reikalavimo suma už 2000–2004 metų laikotarpį būtų lygi 1  844 220,48 Eur, o tai 589 709,12 Eur viršija sumą, priteistą ginčijama nutartimi.

37.3.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl autorinio atlyginimo apskaičiavimo metodikos ir sumų priteisimo už laikotarpį nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2000 m. birželio 22 d. yra patvirtinta įsiteisėjusia ir neskundžiama kasacinio teismo nutartimi, todėl negali būti pakeista ar panaikinta. Bet kokia kita metodika prieštarautų privalomiems kasacinio teismo nutarties reikalavimams. Skundžiama nutartimi ta pačia metodika apskaičiuota ir priteista suma yra tiksli ir teisinga. Todėl šia nutartimi buvo pagrįstai ir teisėtai išspręstas nagrinėjamoje byloje priteistinas atlyginimo dydis ir tinkamai atsižvelgta į pareikšto ieškinio ribas.

37.4.                      Skundžiamos apeliacinio teismo nutarties argumentai dėl senaties termino atnaujinimo visiškai atitinka teisėtų lūkesčių ir konstitucinio lygiateisiškumo principus dėl tų pačių aplinkybių vertinimo (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi jau buvo atnaujintas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, susijęs su 1996 m. laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad jeigu tos pačios aplinkybės, lėmusios bendrąjį 3 metų senaties termino atnaujinimą, būtų interpretuojamos skirtingai ir būtų nepripažįstamos svarbiomis atnaujinant žalos reikalavimui skirtą terminą, tai būtų nesuderinama su protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir konstitucinio lygiateisiškumo principais.

37.5.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties 36 punkte patvirtinta, kad galimybė sužinoti, jog yra pažeidžiamos ieškovų teisės į atlyginimą, ieškovams atsirado tik po apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškinio senaties klausimo požiūriu faktinės aplinkybės skyrėsi. Tik atsakovė žinojo esminę informaciją, ar autoriai turi reikalavimo teisę. Iki tol ieškovai neturėjo informacijos, ar atsakovė išradimą naudoja, nes atsakovė tą neigė. Pirmas realus patvirtinimas, kad atsakovė gavo ekonominį efektą už 2001–2004 metų laikotarpį anksčiausia atsirado 2014 m. kovo 31 d., kai į bylą buvo pateiktas teismo paskirtos ekspertizės aktas.

37.6.                      Ieškovų teisė į palūkanas pripažinta ir patvirtinta kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi. Atsakovės kasaciniame skunde pateikti samprotavimai dėl palūkanų jau yra įvertinti kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. nutartimis. Nors kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad skundžiama nutartimi teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tačiau atsakovė nenurodė, nuo kokios praktikos ir kaip apeliacinės instancijos teismas nukrypo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Priešingai, atsakovė šioje kasacinio skundo dalyje remiasi CK 1.5 straipsnio pažeidimu, kuris esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui požiūriu jau įvertintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje.

37.7.                      Jei ginčijamoje nutartyje atsakovės prašymu būtų remtasi banko palūkanų normomis, priteistos kompensuojamosios palūkanos būtų ne sumažintos per puse ar dar 13 kartų, bet mažiausiai būtų padvigubintos. Remiantis oficialia Lietuvos banko statistika, suteiktų naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams nuo 2006 m. vasario mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio palūkanų norma buvo 6,98 proc. litais. Taigi ieškovai prarado beveik 7 proc. jiems priklausančių pinigų vertės, neįskaitant 3,58 proc. vidutinės metinės infliacijos kiekvienais metais už tą patį laikotarpį. Kartu su infliacija ieškovai prarado 10,56 proc. jiems priklausančių pinigų vertės kiekvienais metais.

37.8.                      Pati atsakovė užvilkino bylos nagrinėjimą, veikė prieš savo procesinių teisių paskirtį, ji yra kalta dėl ieškovų pavėluoto kreipimosi teisminės gynybos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad priteistos palūkanos gali būti laikomos neprotingai didelėmis.

37.9.                      CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos yra įstatymų leidėjo preziumuojami minimalūs kreditoriaus nuostoliai, todėl teismas negali sumažinti nei įstatyme įtvirtintų palūkanų procentinio dydžio, nei galutinės palūkanų sumos. Įstatyme įtvirtintų palūkanų instituto tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius dėl laiku neįvykdytos prievolės, o šio instituto taikymas arba netaikymas nesiejamas su kreipimosi į teismą diena.

37.10.                      Kasacinio teismo nutartyse jau yra išspręstas klausimas dėl procesinių palūkanų. Atsakovės kasaciniame skunde nėra argumentų dėl procesinių palūkanų. Todėl atsakovės reikalavimas dėl šių palūkanų negali būti nagrinėjamas.

38.       Kasaciniu skundu ieškovai prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-791-464/2018 motyvus, panaikinant nutarties 34–35 punktus, ir trečią rezoliucinės dalies pastraipą išdėstyti dviem pastraipomis taip: priteisti iš atsakovės ieškovui M. B. 138 791,71 Eur, ieškovams M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. po 140 903,42 Eur autorinio atlyginimo už 2000 m. birželio 23 d. – 2003 m. birželio 24 d. laikotarpį; priteisti iš atsakovės ieškovui M. B. 38 117,07 Eur, ieškovams M.  B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. po 38 697,01 Eur žalos atlyginimo už 2003 m. birželio 25 d. – 2004 m. balandžio 20 d. laikotarpį; pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-791-464/2018 motyvus, panaikinant nutarties dalį, susijusią su ieškinio senaties momento nustatymu (31–38 punktai), konstatuojant, kad ieškinio reikalavimams, susijusiems su nuostolių atlyginimu, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2014 m. kovo 31 d.; pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-791-464/2018 dalį dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo ir ją išdėstyti taip: priteisti iš atsakovės ieškovui M. B. 258 772,30 Eur, ieškovui M. B. B. 237 758,59 Eur, ieškovams B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. po 262  709,50 Eur palūkanų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

38.1.                      Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, be pagrindo nekvalifikavo reikalavimų už 2000 m. birželio 23 d. – 2003 m. birželio 24 d. laikotarpį kaip kylančių iš sutartinių santykių. Ieškovai sutinka su skundžiama teismo nutartimi tuo požiūriu, kad jiems priklauso atlyginimas (t. y. 25 proc. ekonominės naudos, gautos naudojant išradimą), ir laikosi pozicijos, kad jis priteistas pagrįstai. Tačiau apeliacinio teismo nutarties motyvai (konkrečiai – 34–35 punktai), susiję su tuo, kad ieškovų reikalavimai už 2000 m. birželio 23 d. – 2003 m. birželio 24 d. laikotarpį tenkinti priteisiant autoriams nuostolių, o ne autorinį atlyginimą, turi reikšmingos įtakos ne tik nagrinėjamos bylos kontekste.Apeliacinis teismas atsisakė taikyti CPK 185 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje jau konstatuota patento pagal Sutartį pabaigos data. Tačiau kasacinis teismas nėra padaręs išvados, kad Sutartis galėjo pasibaigti prieš patento Rusijoje (kuriam yra analogiškas patentas Lietuvoje) galiojimo pabaigą, todėl žemesnės instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti patento Rusijoje galiojimo laikotarpį. Apeliaciniam teismui teko pareiga pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį ir 362 straipsnio 2 dalį nustatyti, kuris patentas (lietuviškasis ar rusiškasis) baigė galioti vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, tačiau, nustatęs patento Rusijoje pabaigos datą (2003 m. birželio 24 d.), apeliacinės instancijos teismas nekvalifikavo šios datos pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018 privalomą išaiškinimą (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

38.2.                      Skundžiama nutartimi pažeistos CK 6.193 straipsnio taikymo ir aiškinimo taisyklės, neigiant įrodytą aplinkybę, kad Sutarties 3 punkto aiškinimas, vadovaujantis kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi, reiškia, jog autorinis atlyginimas natūra ieškovams priteisiamas ir už 2000 m. birželio 23 d. – 2003 m. birželio 24 d. laikotarpį, t. y. Sutartyje nurodyto patento galiojimo laikotarpį. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį, sprendžiant ginčą dėl sutarties sąlygų, svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu ar kitokiais šalių veiksmais. Apeliacinis teismas neatsižvelgė į tai, kad Sutartis įsigaliojo tik nuo ieškovų išrasto techninio sprendimo pripažinimo išradimu. Tam, kad atsakovė turėtų pareigą mokėti autorinį atlyginimą ieškovams, užteko vien išradimo registracijos Rusijos Federacijoje. Tai patvirtina ir bylos įrodymai – atsakovė pradėjo ekonominio efektyvumo skaičiavimus (turėdama tikslą išmokėti autorinį atlyginimą) dar 1995 m. liepos 10 d., t. y. iki patento Lietuvoje paskelbimo (įsigaliojimo) 1996 m. balandžio 25 d. Atsakovė geranoriškai autorinį atlyginimą išmokėjo vienintelį kartą – tik už 1995 metus, t. y. iki Patento Lietuvoje paskelbimo, bet po patento Rusijoje paskelbimo (1994 m. spalio 30 d.) Sutarties galiojimo požiūriu atsakovės pareiga išmokėti autorinį atlyginimą nepasibaigė, kol galiojo bent vienas iš patentų. Patentas Rusijoje galiojo iki 2003 m. birželio 24 d., todėl iki šios datos ieškovams priteista suma kvalifikuotina kaip autorinis atlyginimas.

38.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė horizontalųjį precedentą ir CK 6.37 straipsnio, 6.258 straipsnio 3, 7 dalių, 6.251 straipsnio 2 dalies, 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnio 1 dalies, 179 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo taisykles. Teismas nepagrįstai 50 proc. sumažino ieškovams priteistinas kompensuojamąsias palūkanas. Tiek kasacinio teismo praktikos apžvalgoje, tiek ir apeliacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad įstatymu nustatytų palūkanų dydis yra nemažintinas. Vienintelis įstatymo leidėjo nustatytas pagrindas, kuriam esant skolininkas neturi pareigos mokėti CK 6.210 straipsnyje nustatytų palūkanų, yra kreditoriaus praleistas ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamoje byloje ieškovams priteistinos palūkanos jau buvo sumažintos dėl senaties. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvo, todėl negalėjo būti padaryta išvada, kad įstatymo leidėjo įtvirtintas palūkanų dydis yra neprotingas. Net jeigu kasacinis teismas išaiškintų, kad įstatyme įtvirtintos palūkanos gali būti laikomos neprotingomis, akivaizdu, kad apeliacinis teismas sumažino priteistų palūkanų dydį netinkamai pritaikęs proporcingumo principą (CK 1.5 straipsnis). Teismas nustatė, kad dėl ieškovų sukurto išradimo atsakovė gavo 92 943 673,40 Eur ekonominį efektą. Vadinasi, 1 810 078,40  Eur palūkanos sudaro tik 1,95 proc. dalį šios sumos. Teismas pažeidė įrodymų pusiausvyros principą, suteikdamas perdėtą reikšmę vienintelei aplinkybei – kreipimosi dėl teisminės gynybos datai. Skundžiama nutartimi negalėjo būti sumažintos priteistinos palūkanos apskritai, o net ir mažinant, toks mažinimas negalėjo viršyti 20 proc. Be to, CK 6.251 straipsnio 2 dalis negalėjo būti pritaikyta, nes nenustatyta, kad palūkanų priteisimas sukels atsakovei neigiamas pasekmes.

38.4.                      Nustatydamas ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią, apeliacinis teismas padarė CK 1.127 straipsnio 1 ir 3 dalių aiškinimo ir taikymo taisyklių pažeidimą. Ieškovų teisė į nuostolių atlyginimą galėjo atsirasti tik tuomet, kai atsakovė gaudavo ekonominę naudą, naudodama išradimą savo veikloje; šią aplinkybę atsakovė slėpė. Todėl pagal CK 1.127 straipsnį senaties terminas reikalavimams dėl ekonominio efekto, atsiradusio po 2001 m. gegužės 26 d., pradedamas skaičiuoti vėliau nei 2001 m. gegužės 26 d. Antra, kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje nustatyta, kad galimybė sužinoti, jog yra pažeidžiamos jų teisės į atlyginimą, ieškovams atsirado tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-11/2009, kuriuo buvo išngarinėtas ginčas tik dėl reikalavimų, susijusių su 1998 m. laikotarpiu. Be to, pirmas realus patvirtinimas, kad atsakovė gavo ekonominį efektą už 2001–2004 m. laikotarpį, atsirado anksčiausiai 2014 m. kovo 31 d., kai į bylą buvo pateiktas teismo ekspertizės aktas.

39.       Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

39.1.                      Ieškovai nepagrįstai siūlo teismui ignoruoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus šioje byloje ir antrą kartą įpareigoti atsakovę vykdyti prievolę natūra. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje expressis verbis (tiesiogiai) nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje be teisinio pagrindo įpareigojo atsakovę vykdyti Sutartį natūra, atitinkamai panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį ir grąžino apeliacinės instancijos teismui bylą, nurodydamas spręsti klausimus dėl civilinės atsakomybės taikymo. Šie išaiškinimai Lietuvos apeliaciniam teismui, pakartotinai nagrinėjančiam bylą, yra privalomi pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį.

39.2.                      Ieškovų pozicija, susijusi su Rusijos Federacijoje registruotu patentu, prieštarauja patentų apsaugos nacionaliniam režimui ir teritorialumo principui: išradimo patentui apsauga suteikiama tik toje valstybės teritorijoje, kurioje jis yra registruotas ir galioja. Taigi, jeigu ginčo objektu esantis patentas nustojo galioti Lietuvoje, baigėsi ir jo išimtinės teisės. Jeigu jis galioja Rusijoje, tai tik toje teritorijoje ir galima išradimo apsauga.

39.3.                      Ieškovų siūlymas ieškinio senaties termino pradžia laikyti 2014 m. kovo 31 d. prieštarauja ne tik ieškinio senatį reglamentuojančioms teisės normoms (CK 1.125, 1.127 straipsniai), teismų praktikai, bet ir logikai.

39.4.                      Ieškovų reikalavimai dėl dvigubai didesnių nei skundžiama nutartimi priteista kompensuojamųjų palūkanų yra nepagrįsti. Pats kasacinis teismas šioje byloje davė nuorodas apeliacinės instancijos teismui vertinti, ar kompensuojamosios palūkanos nėra neprotingai didelės, dėl to ieškovų teiginiai, kad šios palūkanos negali būti keičiamos ir tai neva prieštarautų kasacinio teismo išaiškinimams, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio ribų

40.       Atsakovė AB „Orlen Lietuva“ kasaciniame skunde kelia ieškinio ribų peržengimo apeliacinės instancijos teisme klausimą, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką, sutapatinęs jį išimtinai su reikalavimų suma, ir nepagrįstai priteisdamas nuostolius, viršijančius ieškovų reikalautą priteisti sumą, t. y. priteisė ieškovams didesnes sumas, nei ieškovai prašė ir įrodinėjo. Atsakovės teigimu, ieškovai už 1996 m. – 2004 m. balandžio 19 d. laikotarpį prašė priteisti 4 012 369,33 Eur, tačiau jiems už šį laikotarpį buvo priteista 7 240 313,43 Eur suma.

41.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013; 2016 m. gruodžio 23  d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą).

42.       Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2016 m. gruodžio 23  d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016 15 punktą).

43.       Teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta atsakovės teiginį, kad teismai negali keisti nei ieškinio pagrindo, nei dalyko, nes šiuos elementus formuluoja išimtinai ieškovas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys gali disponuoti savo pareikštais materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimais ir procesinėmis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu šalys naudojasi plačia autonomija. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014  m. gruodžio 9 d nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016,15 punktą).

44.       Šios nutarties 2-3 punktuose minėta, kad ieškovai šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės neišmokėtą autorinį atlyginimą už 1996–2010 m. laikotarpį, ieškinyje nurodę, kad pagal Sutartį atsakovė, įsipareigojusi išmokėti autorinį atlyginimą, lygų 25 procentams nuo pelno, gauto panaudojus išradimą per visą patento galiojimo laiką, įdiegus išradimą, gera valia tokį atlyginimą už patentu apsaugoto išradimo naudojimą išmokėjo tik už 1995 metus, o vėliau mokėti atsisakė. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovai suformulavo savo ieškinio reikalavimą (ieškinio dalyką), t. y. piniginį reikalavimą dėl jiems, jų nuomone, priklausančių autorinio atlyginimo sumų, bei faktinį ieškinio pagrindą – nurodė aplinkybes, pagrindžiančias tokį reikalavimą, t. y. pagrindą reikalauti iš atsakovės tokio autorinio atlyginimo, kylantį iš Sutarties. Todėl teisminio nagrinėjimo dalyką šioje byloje ir sudarė aplinkybės, susijusios su šiuo ieškovų reikalavimu ir jo faktiniu pagrindu, taip pat nagrinėjamoje byloje atsakovės atsikirtimų pagrindu nurodytos aplinkybės.

45.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią bylą pagal šalių kasacinius skundus, 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi panaikinęs Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį, paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovams buvo priteistas autorinis atlyginimas už laikotarpį nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. (žr. šios nutarties 6 punktą). Minėta kasacinio teismo nutartimi konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė ieškovų reikalavimą priteisti autorinį atlyginimą už laikotarpį nuo 1996 m. iki Patento galiojimo pabaigos. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo nustatyta ieškovams priklausanti autorinio atlyginimo suma už minėtą laikotarpį, įsiteisėjo, buvo patvirtinta kasacinio teismo nutartimi, todėl atsakovės kasacinio skundo argumentai, susiję su ieškovams priteistomis autorinio atlyginimo už laikotarpį nuo 1996 m. iki 2000 m. birželio 22 d. sumomis, jų dydžiu ir šių sumų nustatymo pagrindu esančiomis aplinkybėmis negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 18 straipsnis, 350 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 362 straipsnio 1 dalis).

46.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškovams priklausančio autorinio atlyginimo dydį už 1996 m. – 2000 m. birželio 22 d. laikotarpį nustatė, remdamasis byloje atliktos ekspertizės akto išvadomis. Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje konstatuota, kad šios aplinkybės: ieškovų išradimas buvo įdiegtas atsakovės veikloje ir davė ekonominį efektą; pagal Patentą patentuotas techninis sprendimas buvo išmontuotas 2004 metais; byloje teismo ekspertizę atlikusio eksperto Ch. Bojadžijevo kvalifikacija, gebėjimai bei padarytos išvados nekelia abejonių, yra prejudiciniai faktai (žr. minėtos nutarties 55–56 punktus).

47.       Šioje byloje priimtose kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. nutartyse taip pat konstatuota, kad atsakovė savo neveikimu, t. y. pareigos sumokėti metų mokestį neįvykdymu, pažeidė Sutartį, ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su šios pareigos nevykdymu, tolesniu išradimo naudojimu ir pelno jį naudojant gavimu, sudaro pagrindą spręsti dėl sutartinės atsakomybės (už prievolės mokėti metų mokestį pažeidimą). Kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje taip pat konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį pagal ieškovų reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos priteisimo, privalo išsiaiškinti, atlikdamas papildomą faktinių aplinkybių tyrimą, ar egzistuoja visos sąlygos, būtinos sutartinei civilinei atsakomybei žalos atlyginimo forma taikyti, o minėtos nutarties rezoliucine dalimi panaikinus Lietuvos apeliacinio 2017 m. liepos 4 d. nutartį, bylos dalis pagal ieškovų reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.), kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

48.       Taigi šią bylą nagrinėjusio kasacinio teismo nutartimi nustatytos tolesnio šios bylos teisminio nagrinėjimo ribos ir teisinis ieškovų reikalavimo dėl pinigų sumų už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. (patento panaikinimo dienos) iki 2004 m. balandžio 20 d. (išradimo išmontavimo dienos) pagrindas.  

49.       CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017 24, 26 punktus; 2018 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-145-421/2018 40 punktą ir šiose nutartyse nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50.       Dėl šios priežasties atsakovės teiginys, kad ieškovams pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atlyginti bet kokie nuostoliai, atsiradę iki 2004 m. balandžio 19 d., o apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovams didesnes sumas, nei jie prašė ir įrodinėjo, nesudaro kasacijos pagrindo, nes juo iš esmės kvestionuojamos šioje byloje kasacinio teismo padarytos išvados ir išeinama iš teisminio nagrinėjimo ribų.

51.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje priimtoje kasacinio teismo 2018  m. balandžio 13 d. nutartyje išdėstytus išaiškinimus, vadovaudamasis šios nutarties 49 punkte nurodyta proceso teisės norma ir kasacinio teismo praktika, esant šioje byloje kasacinio teismo jau nustatytai vienai iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtiems veiksmams, skundžiama nutartimi pagrįstai sprendė kitų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos (jos fakto ir dydžio), atsakovės kaltės ir priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei ieškovams atsiradusios žalos klausimus.

52.       Minėta, kad ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr. šios nutarties 42 punktą). Kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas (2017 m. liepos 4 d. nutartyje) netinkamai kvalifikavo ieškovų reikalavimus priteisti pinigų sumas už išradimo naudojimą nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.) ir šių reikalavimų perkvalifikavimas kasaciniame teisme nesukuria bylos šalims procesinės staigmenos (žr. minėtos kasacinio teismo nutarties 30 punktą).

53.       Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas padarė šias išvadas: ieškovai patyrė nuostolių negautų pajamų forma, t. y. atsakovė, ir po 2000 m. birželio 22 d. naudodamasi ieškovų išradimu, gavo ekonominę naudą, o ieškovai, atsakovei pažeidus sutartį, prarado galimybę gauti sutarties 3 punkte nustatytą išmokėti autoriams 25 proc. pelno dalį; mokesčio nesumokėjimas (atsakovės neteisėti veiksmai) lėmė tai, kad ieškovai parado teisę reikalauti atlyginimo pagal šią sutartį, t. y. pajamų, kurias pagrįstai tikėjosi gauti; atsakovė nevykdė sutartyje nustatytos savo pareigos mokėti patento palaikymo mokestį, nors faktiškai šiuo išradimu ir toliau naudojosi savo veikloje, o įrodymų, kurie paneigtų jos kaltę dėl tokio neveikimo, nepateikė.

54.       Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas likusią neišspręstą bylos dalį dėl ieškovų piniginių reikalavimų už laikotarpį  nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.), atsižvelgdamas į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus nagrinėjamoje byloje, nustatė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymų sąlygų egzistavimą, t. y. išsprendė bylą tinkamai nustatęs teisminio nagrinėjimo dalyką.

55.       Nustatydamas už 52 punkte nurodytą laikotarpį ieškovams priteistinų žalos atlyginimo sumų dydį (nuostolius negautų pajamų forma), apeliacinės instancijos teismas vadovavosi teismų nustatytomis kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje prejudiciniais faktais pripažintomis aplinkybėmis, įskaitant tai, kad ieškovų išradimas buvo įdiegtas atsakovės veikloje ir davė ekonominį efektą, o byloje teismo ekspertizę atlikusio eksperto kvalifikacija, gebėjimai bei padarytos išvados nekelia abejonių (žr. šios nutarties 46 punktą).

56.       Remdamasis teismo ekspertizės išvadomis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad už ginčo laikotarpį (žr. šios nutarties 54 punktą) ieškovams priklausanti ekonominio efekto dalis sudarytų 5 482 334,42 Eur (žr. skundžiamos nutarties 75 punktą), tačiau atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai nepasinaudojo savo teise padidinti ieškinio reikalavimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis), vadovaudamasis visiško nuostolių atlyginimo principu bei neviršydamas ieškovų pareikšto materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimo (piniginių sumų dydžių), kaip nuostolių atlyginimą negautų pajamų formą priteisė ieškovams piniginę sumą, lygią ieškovų pareikštos bendros materialinio teisinio reikalavimo sumos ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos sumos skirtumui.

57.       Atsakovė teigia, kad ieškovai niekada nepateikė ir neįrodinėjo aplinkybių, kad už išradimo naudojimą nuo 1996 m. iki 2004 m. balandžio 20 d. jiems priklauso 7 240 313,43 Eur suma, ir neprašė jų tariamai pažeistas teises apginti priteisiant tokią sumą už išradimo naudojimą minėtu laikotarpiu. Šiuos atsakovės teiginius kasacinis teismas pripažįsta nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta.

58.       Minėta, kad atsakovės argumentai, susiję su ieškovams priteistomis autorinio atlyginimo už 1996 m. – 2000 m. birželio 22 d. laikotarpį sumomis, jų dydžiu ir šių sumų nustatymo pagrindu esančiomis aplinkybėmis, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr. šios nutarties 50 punktą). 

59.       Įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje bylos dalyje buvo ieškovams priklausanti ekonominio efekto dalis už ginčo laikotarpį. Jis byloje buvo įrodinėjamas ir teismo paskirtos ekspertizės išvada. Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių nustatyti faktiniams duomenims, kai tam reikalingos specialios žinios, ir kuriais remdamasis teismas konstatuoja šalių reikalavimus ar atsikirtimus pagrindžiančių ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti,  buvimą ar nebuvimą (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys, 212, 218 straipsniai). Remiantis teismo ekspertizės išvadomis nustatyta, kad ekonominis efektas, panaudojus patentą, yra didesnis negu pagal ieškovų pateiktus skaičiavimus, taigi ir už ginčo laikotarpį ieškovams priklausanti ekonominio efekto dalis  apeliacinės instancijos teisme buvo nustatyta kur kas didesnė negu pagal pirminius ieškovų skaičiavimus (žr. skundžiamos nutarties 78, 83, 84 punktus).

60.       Sprendžiant dėl šios nutarties 57 punkte nurodytų atsakovės kasacinio skundo argumentų pagrįstumo, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareikštu ieškiniu ieškovai prašė priteisti jiems priklausančias pinigines sumas už visą jų nurodytą laikotarpį (1996 m.–2010 m.), neskaidydami jo į atskirus laikotarpius bei nurodydami bendrą kiekvienam iš ieškovų priteistino autorinio atlyginimo už šį laikotarpį sumą. Byloje atlikus ekspertizę ir nustačius, kad atsakovės pasiektas ekonominis efektas dėl jų išradimo panaudojimo yra didesnis, taigi ir jiems priklausantis autorinis atlyginimas už ginčo laikotarpį būtų didesnis nei pirminiuose ieškovų skaičiavimuose (pateiktuose su ieškiniu), apeliacinės instancijos teismas ieškovams priteistinas žalos atlyginimo sumas nustatė atsižvelgdamas ieškovų pareikšto ieškinio ribas (materialinio teisinio reikalavimo apimtį) ir priteisė šio reikalavimo sumos bei įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteistos sumos skirtumą (žr. skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 78, 84 punktus). Todėl atsakovės teiginys, kad nebuvo įrodinėjamos aplinkybės ir nebuvo prašoma pažeistas ieškovų teises apginti priteisiant atsakovės ginčijamą sumą už išradimo naudojimą ginčo laikotarpiu (nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d.), nėra pagrįstas bylos duomenimis.

61.       Išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai, susiję su ieškinio ribų peržengimu apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrįsti ir nesudaro pagrindo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį pripažinti neteisėta.

Dėl ieškinio senaties termino

62.       Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

63.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20  d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-916/2018, 41 punktas, ir nutartyje nurodyta ankstesnė kasacinio teismo praktika).

64.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, remdamasis teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016 35 punktą; ir kt.).

65.       Nagrinėjamoje byloje priimtoje 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad subjektyvusis ieškovų sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momentas sietinas su atsakovės 2001 m. kovo 26 d. raštu, kuriame atsakovė iš esmės pripažino savo prievolę ieškovams;  iš šio rašto ieškovai turėjo suprasti, kad jie turi teisę į tam tikrą autorinio atlyginimo dalį, nes atsakovė savo prievolę pripažino; ieškovai turėjo suvokti, kad atsakovė neketina mokėti daugiau ir taip pažeidžia jų teises. Taigi šią bylą nagrinėjęs kasacinis teismas, remdamasis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis (atsakovės 2001 m. kovo 26 d. rašto egzistavimo faktu ir jo turiniu), minėta nutartimi nesutiko su bylą anksčiau nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktu šio rašto turinio ir jo padarinių vertinimu ir nurodė, kad ieškovų sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momentas sietinas su atsakovės 2001 m. kovo 26 d. raštu. Šis kasacinio teismo išaiškinimas yra privalomas bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui (CPK 362 straipsnio 2 dalis).  

66.       2018 m. balandžio 13 d. nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį pagrindiniams reikalavimams dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo iki išradimo išmontavimo dienos, bei nurodė, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nustatytų, kad egzistuoja pagrindas taikyti ieškinio senatį pagrindiniams reikalavimams, ieškinio senatis turėtų būti taikoma ir reikalavimams dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo (minėtos nutarties 39 punktas). 

67.       Taigi, vadovaudamasis CPK 362 straipsnio 2 dalies norma, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir spręsdamas ieškinio senaties reikalavimams dėl piniginių sumų priteisimo už nagrinėjamą laikotarpį taikymo klausimą bei nustatydamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, jį privalėjo sieti su atsakovės 2001 m. kovo 26 d. raštu, nustatyti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su šio rašto turiniu ir kt., ir spręsti, ar yra pagrindas taikyti  ieškinio senatį šiems reikalavimams bei atitinkamai ir išvestiniams (papildomiems) reikalavimams dėl kompensuojamųjų palūkanų.

68.       Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nustatė, kad tik atsakovės 2001 m. kovo 26 d. raštu ieškovai buvo informuoti, jog patentas nebegalioja, tačiau šiame pranešime nenurodytos patento negaliojimo priežastys. Teismas taip pat sprendė, kad, būdami atidūs ir rūpestingi, reaguodami į minėtą atsakovės pranešimą ir siekdami savo teisių įgyvendinimo, ieškovai įstatymo nustatyta tvarka galėjo kreiptis į Patentų biurą dėl informacijos, susijusios su patento panaikinimo priežastimis, ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovams atstovaujančio M. B. B. nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, padarė išvadą, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovai galėjo sužinoti ne vėliau kaip per du mėnesius, t. y. 2001 gegužės 26 d.

69.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje priimtoje kasacinio 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje buvo sprendžiamas ieškinio senaties klausimas ieškovo pareikštiems reikalavimams dėl piniginių sumų (autorinio atlyginimo) už 1996–1999 metų laikotarpį. Nagrinėjamoje bylos dalyje sprendžiant dėl reikalavimo priteisti pinigines sumas už 2000 m. birželio 23 d.–2004 m. balandžio 20 d. laikotarpį, skundžiama nutartimi nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas – 2001 gegužės 26 d. – negali būti taikomas reikalavimams už laikotarpį po šios datos iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2004 m. balandžio 20 d.), nes tęsiantis pažeidimui (atsakovei toliau naudojantis ieškovų išradimu ir iš to gaunant ekonominę naudą, o ieškovams dėl atsakovės įvykdyto sutarties pažeidimo praradus galimybę gauti sutartimi nustatytą pelno dalį), ieškovams ir toliau buvo daroma žala (jie ir per šį laikotarpį taip pat parado teisę reikalauti atlyginimo pagal Sutartį, t. y. negavo pajamų, kurias pagrįstai tikėjosi gauti). Esant tęstiniam pažeidimui, ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama su kiekviena šio pažeidimo diena: kai pažeidimas vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju pažeidimas tęsėsi iki 2004 m. balandžio 20 d., taigi ieškinio senaties termino pradžios momentas piniginiams reikalavimams dėl žalos negautų pajamų forma už laikotarpį nuo 2001 gegužės 26 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. turėtų būti siejamas būtent su šiuo laikotarpiu.

70.       Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ieškovų reikalavimams dėl piniginių sumų už 2000 m. birželio 23 d.–2001 gegužės 26 d. laikotarpį yra padaryta tinkamai nustačius ir įvertinus faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikius ir išaiškinus ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Tuo tarpu apeliacinio teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas ieškovų reikalavimams už 2001 m. gegužės 26 d.–2004 m. balandžio 20 d. laikotarpį prasidėjo 2001 m. gegužės 26 d. ir baigėsi 2004 m. gegužės 26 d., padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtintas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartimi ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas, šis pažeidimas įtakos sprendimo teisėtumui neturi, todėl nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

71.       Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminų atnaujinimo taisyklės taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams (CK 1.132 straipsnis). 

72.       Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

73.        CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr.  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

74.       Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo kausimą, nustatė šias aplinkybes: ieškovų materialinės (reikalavimo) teisės Sutarties pagrindu tiesiogiai priklausė ir nuo pačios atsakovės veiksmų – ekonominio efekto skaičiavimų, privalomų pateikti per tris mėnesius po sudaryto metinio žaliavų perdirbimo balanso; autoriai (ieškovai), neturėdami atsakovės apskaičiavimų, neturėjo galimybės pateikti pareikalavimo; atsakovė 2000 m. vasario 1 d. laiške nurodė, kad atliktų patikrinimų metu nebuvo nustatytas tiesioginis rezultatas, kurio pagrindu būtų galima apskaičiuoti ekonominį efektą; ekonominio efekto buvimą atsakovė nuolat viso ginčo laikotarpiu neigė ir taip klaidino ieškovus; atsakovė nuo 2001 m. visiškai nebendradarbiavo su ieškovais, neteikė jokios informacijos; ieškovai ilgą laiką nesikreipė į teismą, savo pažeistas teises gindami kitokiais būdais, t. y. kreipdamiesi tiesiogiai į atsakovę, siekdami gauti jiems priklausančias išmokas. Šias aplinkybes teismas pripažino svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą šį terminą atnaujinti.

75.       2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje kasacinis teismas, pripažinęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas tik dėl ieškovų reikalavimo priteisti autorinį atlyginimą už 1996 metus, pirmosios instancijos teismo argumentus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pripažino pagrįstais (žr. minėtos nutarties 36 punktą).

76.       Skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs, kad abiejų ieškovų reikalavimų (dėl autorinio atlyginimo ir dėl nuostolių negautų pajamų forma) kilmė yra ta pati (nes tapatus yra faktinis ieškinio pagrindas), o termino praleidimo priežastys yra identiškos, pagrįstai nurodęs, kad nagrinėjamoje ginčo dalyje tapačios aplinkybės turi būti vertinamos vienodai, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino.

77.        Atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas tik dėl tokių aplinkybių, kurios egzistavo ieškinio senaties termino eigos metu, kliudė ginti teises ir nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, ir svarbiomis priežastimis atnaujinti šį terminą laikė nuo ieškovų priklausiusią aplinkybę – nesikreipimą į teismą laiku, kasacinis teismas pripažįsta nepagrįstais.

78.       Šios nutarties 74 punkte nurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės – ieškovų materialinės (reikalavimo) teisės Sutarties pagrindu tiesiogiai priklausė ir nuo pačios atsakovės veiksmų (ekonominio efekto apskaičiavimų); ieškovai, neturėdami atsakovės apskaičiavimų, neturėjo galimybės pateikti pareikalavimo; ekonominio efekto buvimą atsakovė nuolat viso ginčo laikotarpiu neigė ir taip klaidino ieškovus; atsakovė nuo 2001 m. nebendradarbiavo su ieškovais, neteikė jokios informacijos – egzistavo ir ieškinio senaties termino eigos metu bei priklausė ne nuo ieškovų, o nuo atsakovės valios. Toks atsakovės nebendradarbiavimas trukdė ieškovams pateikti pareikalavimą, nes ieškovams nebuvo žinomi jiems priklausančių piniginių sumų negauto autorinio atlyginimo forma dydžiai. Tai patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, jog, byloje atlikus ekspertizę, nustatyta, kad ekonominis efektas panaudojus patentą nustatytas didesnis nei pagal ieškovų pateiktus skaičiavimus (žr. skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 78 punktą). Šios byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovai nebuvo pakankamai atidūs, sąžiningi ar savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.

79.       Šios nutarties 71–78 punktuose išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminų atnaujinimo taisykles įtvirtinančias materialiosios teisės normas bei vadovavosi kasacinio teismo suformuota šių normų taikymo praktika, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgė į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas ieškinio senaties taikymui reikšmingas bylos aplinkybes. Atsakovės kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas.

Dėl kompensuojamųjų palūkanų

80.       Kasacinis teismas šioje byloje 2018 m. balandžio 13 d. priimtoje nutartyje konstatavo, kad ieškovai turi teisę gauti kompensuojamąsias palūkanas už penkerius metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos (žr. minėtos nutarties 38 punktą). Pripažinęs, kad reikalavimas dėl palūkanų yra išvestinis materialusis reikalavimas, kurio išsprendimas priklauso nuo pagrindinio reikalavimo, panaikinęs ankstesnės apeliacinės instancijos nutarties dalį dėl reikalavimų priteisti pinigų sumas už išradimo naudojimą nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos ir bylos dalį pagal šiuos reikalavimus perdavęs iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgdamas į reikalavimų dėl palūkanų priteisimo išvestinį pobūdį, kasacinis teismas perdavė iš naujo nagrinėti ir ieškovų reikalavimus dėl kompensuojamųjų palūkanų už minėtą pagrindinį reikalavimą, taip pat ir dėl kompensuojamųjų palūkanų už atlyginimą už išradimo naudojimą nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. (žr. minėtos kasacinio teismo nutarties 39 punktą).

81.       Perduodamas bylos dalį pagal ieškovų reikalavimus dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, kasacinis teismas konstatavo, kad teismo teisė kontroliuoti palūkanas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) išplaukia iš CK 6.258 straipsnio 3 dalies, kuri suteikia teismui galimybę mažinti netesybas, jeigu, inter alia (be kita ko), šios yra neprotingai didelės (žr. minėtos kasacinio teismo nutarties 40 punktą). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, turi įvertinti, ar ieškovams priklausančios palūkanos nėra neprotingai didelės (žr. minėtos kasacinio teismo nutarties 43 punktą).

82.       Taigi, kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje priimtoje nutartyje pripažino ieškovų teisę į kompensuojamąsias palūkanas už visas jiems priklausančias pinigines sumas pagal pareikštąjį pagrindinį reikalavimą, taip pat pripažino teismo teisę bei pareigą kontroliuoti šių palūkanų dydį, atsižvelgiant į CK 6.258 straipsnio 3 dalies reikalavimą.

83.       Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo priteisti kompensuojamąsias palūkanas pagal 81–82 punktuose nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pagrįstai atsižvelgė į atsakovės elgesį vykdant sutartį, suvaržantį ieškovų teisę naudotis pagal Sutartį priklausančiomis sumomis, į ieškovų veiksmus, uždelsiant kreiptis į teismą teisminės gynybos, tinkamai taikydamas visiško nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 straipsnio 2 dalis), skolininko praleisto piniginių prievolių įvykdymo termino pasekmes (CK 6.261 straipsnis), tinkamai pritaikęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pagrįstai ir teisėtai ieškovams priskaičiuotas kompensuojamąsias palūkanas sumažino 50 procentų.

84.       Kasacinis teismas konstatuoja, kad šalių kasacinių skundų argumentai dėl ieškovų teisės į kompensuojamąsias palūkanas, jų dydžio bei teismo teisės kontroliuoti šių palūkanų dydį prieštarauja šioje byloje priimtos kasacinio teismo nutarties išvadoms ir nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo.

Dėl ieškovų reikalavimų už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2003 m. birželio 24 d. kvalifikavimo

85.       Šioje nutartyje jau minėta, kad šioje byloje priimtose kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. nutartyse konstatuota, jog atsakovė savo neveikimu pažeidė Sutartį ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su šiuo pažeidimu, tolesniu išradimo naudojimu ir pelno jį naudojant gavimu, sudaro pagrindą spręsti dėl sutartinės atsakomybės (už prievolės mokėti metų mokestį pažeidimą). Kasacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartyje taip pat konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį pagal ieškovų reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos priteisimo, privalo išsiaiškinti, atlikdamas papildomą faktinių aplinkybių tyrimą, ar egzistuoja visos sąlygos, būtinos sutartinei civilinei atsakomybei žalos atlyginimo forma taikyti.

86.       Taigi nagrinėjamoje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje ieškovų reikalavimai dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą nuo 2000 m. birželio 23 d. (patento panaikinimo dienos) iki 2004 m. balandžio 20 d. (išradimo išmontavimo dienos priteisimo) priteisimo yra kvalifikuoti kaip reikalavimai taikyti civilinę atsakomybę. Minėtas laikotarpis apima ieškovų kasaciniame skunde nurodytą patento tolesnio galiojimo Rusijos Federacijoje laikotarpį, t. y. laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2003 m. birželio 24 d. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai iš naujo nagrinėjančiam bylą teismui yra privalomi (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Todėl ieškovų kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo, kvalifikuojant byloje pareikštą jų materialinį teisinį reikalavimą dėl piniginių sumų priteisimo už išradimo naudojimą per minėtą laikotarpį, negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas ir nesudaro CPK 346 straipsnyje nurodyto kasacijos pagrindo.

Dėl bylos procesinės baigties

80. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal šalių kasacinius skundus, konstatuoja, kad kiti šiuose skunduose išdėstyti ir atskirai šioje nutartyje neaptarti argumentai nesudaro kasacijos pagrindo ir nepagrindžia skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal šalių apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nagrinėjamoje bylos dalyje, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymą, ir tinkamai nustatė teisminio nagrinėjimo ribas, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, įskaitant normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino nustatymą bei jo atnaujinimą, taip pat normas, reglamentuojančias kompensuojamąsias palūkanas, jų dydį ir paskirtį, tinkamai taikė proceso teisės normą, nustatančią kasacinio teismo nutarties įsiteisėjimą ir privalomumą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta pagal kasaciniuose skunduose išdėstytus argumentus kasacinis teismas nenustatė. Todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.     

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

88.       Kasacinius skundus atmetus, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme joms neatlygintinos.

89.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš šalių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas

                Birutė Janavičiūtė

        Donatas Šernas