Administracinė byla Nr. I-4072-580/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02062-2013-9

                                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 70.6; 73

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjui J. T.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas J. T. prašo: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią 2010–2012 m., pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-05-23 sprendimą Nr. 1D-5211(11).

Paaiškino, kad pareiškėjui buvo paskirta 2 002,42 Lt  dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. 2010-01-01 įsigaliojus Laikinajam įstatymui, J. T. kiekvieną mėnesį mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Kadangi galiojant Laikinajam įstatymui buvo dirbantis pensininkas – turėjo draudžiamųjų pajamų, jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 dalies nuostatas, bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Todėl jis negavo teisėtai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos – užtarnautų, valstybės paskirtų ir priklausančių pajamų, kurias būtų gavęs jei neteisėtas valstybės reguliavimas Laikinajame įstatyme nebūtų buvęs nustatytas. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Mano, kad Vidaus reikalų ministerija netinkamai taikė Viešojo administravimo nuostatas ir nepagrįstai nesprendė klausimo dėl neteisėtai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, kadangi ginčui aktualų teisinį santykį reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai. Skunde remiasi 2013-03-12 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kur nurodyta, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Mano, kad pareigūnų ir karių pensijų klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatos yra specialiosios normos Viešojo administravimo įstatymo nuostatų atžvilgiu, todėl Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti kreipimąsi, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymu.

Nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 priimtą nutarimą paskelbus „Valstybės žiniose“ 2012-09-21, todėl nepraėjo treji metai nuo tos dienos, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, todėl mano, kad nėra praradęs teisės ginti savo pažeistas teises.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į ministeriją kreipėsi tik 2013-05-09, t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą (Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo 2012-09-21 paskelbimo „Valstybės žiniose“), ir vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, tvirtino, kad pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Pažymėjo, kad pareiškėjo valstybinė pensija nurodytu laikotarpiu perskaičiuota ir mokėta pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai buvo teisėti. Kadangi J. T. su prašymu į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi tik 2013-05-09, t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėnesių) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010-02-26, kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją, jo skundas turėtų būti atmestas ar byla nutraukta. Mano, kad nėra pagrindo tenkinti skundo, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus privalėjo ar privalo veikti.

Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, ar tenkinti jį iš dalies, atsižvelgdami į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl sprendimų įvykdymo atidėjimo, prašė teismo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014-02-01, nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijoms buvo pranešta tinkamai (b. l. 31–33). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.

Byla nutrauktina.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2003-06-25 sprendimu Nr. 2/17D-749 pareiškėjui nuo 2003-05-03 paskirta 2 002,42 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 32 metų 11 mėnesių ir 26 dienų tarnybą (b. l. 15). Vidaus reikalų ministerijos 2011-08-03 sprendimu Nr. 11SP-3213, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi bei remiantis pareiškėjo 2011-08-01 prašymu (b. l. 16), nuspręsta nuo 2011-07-21 mokėti J. T. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 17). Nuo 2011-09-25 Vidaus reikalų ministerijos 2011-10-17 sprendimu Nr. 11SP-4226 šio priedo mokėjimas buvo nutrauktas (b. l. 18). J. T. su 2011-05-09 prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir prašė pavesti pavaldiems tarnautojams apskaičiuoti, kokio dydžio pensija jam neišmokėta dėl neteisėto teisinio reguliavimo per 2010–2012 m., pateikti pažymą apie per 2010–2012 m. susidariusius pensijos nepriemokų dydžius ir išmokėti dėl neteisėto teisinio reguliavimo per 2010–2012 m. susidariusias pensijos nepriemokas (b. l. 19). Vidaus reikalų ministerija 2013-05-23 sprendime Nr. 1D-5211(11) „Dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo“ nurodė, kad pareiškėjo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie priemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21 (b. l. 20).

1994-12-13 priimto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. Seimas 2009-12-09 priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinio socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011-12-31, o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013-12-31. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

2010-02-11 įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010-03-01, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pakeista ir nustatyta, kad patikslinant, kad draudžiamųjų pajamų nustatymo momentą, kad kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Nuo 2010-12-01 įsigaliojusioje 2010-10-26 įstatymu Nr. IX-1072 priimtoje redakcijoje nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012-09-01 neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010-02-11 redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010-10-26 redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013-01-01 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Darytina išvada, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš Vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2013-06-14 skundu, kuris teisme gautas 2013-06-17, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. J. T. žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-69/2010 išaiškino, kad esant praleistai ieškinio senačiai „pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009)“.

Teismo posėdyje J. T., vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalimi tvirtino, kad pensijoms išmokėti yra taikomas 5 metų senaties terminas. Šią poziciją jis grindė procesiniais sprendimais, priimtais administracinėse bylose Nr. I-1542-356/2013 ir A756-1464/2013. Pažymėtina, kad tokia pareiškėjo išvada neatitinka aptartos naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teismas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bei vadovaudamasis teismų praktika, konstatuoja, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina (Administracinių bylų eisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsnio 2 dalimi,

  n u t a r ė:

Bylą nutraukti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                     Ina Kirkutienė

             Jūra Marija Strumskienė

                                                      Donatas Vansevičius