Procesinio
sprendimo kategorijos
1.1.8.1.2;
1.1.8.2;
1.1.8.2.6.2;
1.1.8.8. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno,
Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei R. Kriščiūnaitei,
gynėjui advokatui K. Rakauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. ir jo gynėjo Kazio Rakausko kasacinius
skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d.
nuosprendžio, kuriuo D. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu
dvejiems metams, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams
šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis,
paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė
bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo 2007
m. spalio 23 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo D. M. apeliacinis
skundas atmestas.
Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 5 d.
nuosprendžiu taip pat nuteisti R. V. ir M. T., tačiau dėl jų
kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusius kasacinius skundus
patenkinti, prokurorę, prašiusią kasacinius skundus atmesti,
n u s t a t ė:
D. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas su R. V.,
neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį
smurtą, sunaikinti ir sugadinti jo turtą bei panaudodami kitokią psichinę
prievartą atvirai vertė kitą asmenį perduoti jiems turtą, būtent: 2005 m.
gegužės mėnesio pabaigoje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu
nenustatyti, prie Dovilų karjerų, esančių Klaipėdos rajone, D. M. ir R. V.,
veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas
atskirtas, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš M. B. panaudoti
fizinį smurtą, susprogdinant sunaikinti bei sugadinti jo Klaipėdos rajono Kulių
kaime sodininkų bendrijoje ,,Žilvitis“ statomą sodo namelį, tyčiniais veiksmais
sukurdami situaciją, verčiančią nukentėjusįjį manyti, kad neįvykdžius
reikalavimų atsiras žalingos pasekmės jam ir jo turtui, atvirai reikalavo, kad
už netrukdomą sodo namelio statybą M. B. sumokėtų jiems 10 000 Lt. M. B.,
bijodamas, kad grasinimai gali būti įvykdyti, 2005 m. gegužės 31 d. Gargždų miesto Kvietinių gatvėje esančiame parke R. V. ir asmeniui, dėl
kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, jų reikalavimu įmesdamas į šiukšlių dėžę
perdavė 3000 Lt. 2005 metų birželio mėnesio pradžioje D. M. skambindamas
mobiliojo ryšio telefonu M. B. reikalavo perduoti pinigus. M. B.,
bijodamas, kad ankstesni grasinimai gali būti įvykdyti, 2005 metų birželio
mėnesio pradžioje (tiksli data nenustatyta) prie UAB ,,Vitoma“, esančios
Gargždų miesto Kuršlaukio gatvėje, per du kartus perdavė R. V., D. M.
ir asmeniui, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, 6000 Lt.
D. M. nuteistas ir už tai, kad veikdamas su R. V.
ir M. T., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti
fizinį smurtą, sunaikinti ir sugadinti jo turtą bei panaudodami kitokią
psichinę prievartą, atvirai savo ir kitų naudai vertė kitą asmenį perduoti
didelės vertės turtą, būtent: D. M., R. V. ir M. T., veikdami
kaip bendrininkų grupė, laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 6 d. iki 2005 m. rugsėjo 22 d., M. T. ir D. M. ne mažiau kaip devynis kartus skambinant
mobiliojo ryšio telefonu M. B. bei 2005 m. rugsėjo 14 d., apie 19 val., R. V. ir D. M. Klaipėdos rajono Macuičių kaime netoli Minijos upės
susitikus su M. B., R. V. grasinant prieš M. B. panaudoti fizinį
smurtą, susprogdinant sunaikinti bei sugadinti jo Klaipėdos rajono Kulių kaime
sodininkų bendrijoje ,,Žilvitis“ statomą sodo namelį, tyčiniais veiksmais
sukurdami situaciją, verčiančią nukentėjusįjį manyti, kad neįvykdžius
reikalavimų atsiras žalingos pasekmės jam ir jo turtui, neturėdami teisėto
pagrindo atvirai reikalavo, kad už netrukdomą sodo namelio statybą ir jo
pardavimą M. B. sumokėtų 10 000 eurų arba 35 000 Lt. M. B.,
bijodamas, kad grasinimai bus įvykdyti, 2005 m. rugsėjo 22 d., apie 19.30 val., Klaipėdos rajono Gribžėnų kaimo ribose R. V. ir M. T. perdavė 700 Lt.
Nuteistasis D. M. kasaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo
2007 m. birželio 5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 23 d.
nuosprendžius dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pakeisti ir
sušvelninti jam paskirtą bausmę.
D. M. teigia, jog
nustatytos faktinės bylos aplinkybės suteikia pagrindą nustatyti jo atsakomybę
lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo
numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teismai šios jo atsakomybę
lengvinančios aplinkybės nenustatė, todėl netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punktą. Nuteistasis nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos
nagrinėjimo teisme metu savo noru prisipažino padaręs jam inkriminuojamas
nusikalstamas veikas, davė tikslius parodymus apie esmines nusikalstamų veikų
padarymo aplinkybes, o netikslūs parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu
ir susiję su neesminėmis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis. Jo teiginį,
kad jis davė tikslius parodymus apie esmines nusikalstamų veikų padarymo
aplinkybes, patvirtina aplinkybės, kad jo parodymai iš esmės atitinka
nukentėjusiojo M. B. parodymus, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės
instancijos teismai, paneigdami R. V. ir M. T. parodymus, rėmėsi jo
parodymais. D. M. teigia, kad nuoširdžiai gailisi dėl padarytų
nusikalstamų veikų, tą patvirtina aplinkybės, kad jis atlygino nukentėjusiajam turtinę
ir neturtinę žalą, atsiprašė nukentėjusiojo ir susitaikė su juo, kritiškai
vertina savo elgesį.
Nuteistasis nurodo,
kad nenustatę jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino
padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, teismai neįvertino jos ir skirdami
jam bausmę, todėl pažeidė BK 61 straipsnio 2 dalį, įpareigojančią teismą skiriant
bausmę kaltininkui atsižvelgti į nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių
pobūdį ir santykį su kitomis atsakomybę lengvinančiomis ir sunkinančiomis
aplinkybėmis. Dėl to jam buvo paskirta per griežta bausmė.
D. M. pažymi, kad
BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra apysunkis
nusikaltimas, todėl jam, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, už nusikalstamą
veiką, kvalifikuotą pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, teismai, vadovaudamiesi BK
55 straipsniu, paprastai turėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę –
areštą, tačiau to nepadarė. Be to, pagal BK 55 straipsnį, nusprendę skirti jam
laisvės atėmimo bausmę, teismai turėjo motyvuoti šį savo sprendimą, tačiau to
nepadarė. Minėti baudžiamojo įstatymo pažeidimai lėmė tai, kad jam buvo
paskirta pernelyg griežta bausmė už nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 181
straipsnio 1 dalį, taip pat ir per griežta galutinė bausmė.
Nuteistojo manymu, byloje
nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą už kiekvieną iš jo padarytų nusikalstamų
veikų skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, tokia bausmė
pasiektų bausmės paskirtį, todėl teismai netinkamai taikė BK 41 straipsnį ir 54
straipsnio 3 dalį neskirdami tokių bausmių už jo padarytas nusikalstamas veikas.
D. M. nurodo, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai
gailisi, yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, iki suėmimo mokėsi, sportavo,
dirbo. Po nusikaltimo padarymo siekė sušvelninti nusikalstamos veikos
padarinius, savanoriškai atlygino nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalą,
atsiprašė nukentėjusiojo, su juo susitaikė, kritiškai vertina savo poelgį. Charakteristikose
jis yra vertinamas teigiamai, apibūdinamas kaip nuoširdus, paprastas, jautrus,
paslaugus, neturintis žalingų įpročių draugiškas asmuo, geras, pareigingas,
darbštus darbuotojas, atsakingai atliekantis užduotis, mokęsis be akademinių
įsiskolinimų studentas. Nuteistasis nurodo, kad sukūrė šeimą, nori susilaukti
vaikų, toliau tęsti studijas, sportuoti, dirbti, taip pat atkreipia dėmesį į tai,
kad būdamas laisvėje padėjo išlaikyti negalinčią savarankiškai vaikščioti ir
atlikti kasdienių darbų močiutę, prižiūrėti mažametį sesers sūnų.
Nuteistojo D. M.
gynėjas kasaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio
5 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 23 d. nuosprendžių dalis dėl
netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pakeisti ir sušvelninti jo ginamajam
paskirtą bausmę.
Kasaciniame skunde gynėjas
nurodo analogiškus nuosprendžių apskundimo motyvus, kaip ir išdėstytus nuteistojo
D. M. kasaciniame skunde, tačiau atkreipia teismo dėmesį ir į kai kurias
kitas nuteistojo kasaciniame skunde nepaminėtas aplinkybes.
D. M. gynėjas,
pagrįsdamas motyvą, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą,
nenustatydami nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, papildomai
nurodo, kad prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką kaip
atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip
kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą
veiką, todėl, gynėjo nuomone, kaltininko prisipažinimas aiškintinas kaip
esminių veikos kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos
veikos aplinkybių pripažinimas. Be to, gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal
teismų praktiką baudžiamajame įstatyme nereikalaujama, kad asmuo pripažintų
kaltę visoje kaltinimo apimtyje, nes jis turi teisę į gynybą, kuri negali būti
varžoma ar ribojama grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu
(baudžiamoji byla Nr. 2K-420/2006). Gynėjas papildomai nurodo, kad nuoširdų D. M.
gailėjimąsi padarius nusikalstamas veikas patvirtina ir tas faktas, jog jis
vienintelis iš nuteistųjų savanoriškai atlygino nukentėjusiajam turtinę ir
neturtinę žalą.
Gynėjas nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad D. M. iš pradžių neigė savo kaltę, taip pat
su išvada, kad D. M. parodymų negalima vertinti kaip prisipažinimo
padarius nusikalstamas veikas, nes jis parodymus davė būdamas sulaikytas pagal
nukentėjusiojo parodymus, jo kaltę patvirtino kiti nuteistieji. Gynėjas nurodo,
kad nuteistasis nuo pirmos apklausos momento davė tikslius parodymus apie
nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas
nekonkretizavo, kokias būtent reikšmingas aplinkybes D. M. neigė. D. M.
parodymus galima vertinti kaip prisipažinimą, nes nepaneigta galimybė, kad
D. M. buvo sulaikytas ne dėl apeliacinės instancijos teismo nurodytų
aplinkybių, o dėl to, kad buvo tikrinamos apie nusikalstamų veikų padarymą iškeltos
versijos.
D. M. gynėjas pagrįsdamas
motyvą, kad teismai netinkamai taikė BK 61 straipsnio 2 dalį, papildomai nurodo,
kad minėta baudžiamojo įstatymo norma įpareigoja teismą bausmės dydį skaičiuoti
nuo jos vidurkio (baudžiamosios bylos Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007). Dėl to
nustačius naują kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti
skiriama švelnesnė bausmė negu buvo paskirta prieš tai bylą nagrinėjusio
teismo. Gynėjo nuomone, šios išvados nepaneigia ir apeliacinės instancijos
teismo motyvas, kad kaltininkui paskirta bausmė ir taip yra mažesnė negu
straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis ir todėl nėra pagrindo jos
švelninti.
Gynėjas pagrįsdamas
motyvą, kad teismai netinkamai taikė BK 55 straipsnį, papildomai nurodo, kad
pagal teismų praktiką BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta arešto
bausmė nėra laikoma laisvės atėmimo bausme (baudžiamoji byla Nr. 2K-711/2005), BK
55 straipsnyje įtvirtinta norma gali būti taikoma ir tada, kai kaltininkas
pirmą kartą teisiamas už kelis nesunkius, apysunkius nusikaltimus ar vieną sunkų
tyčinį nusikaltimą. Nuteistojo gynėjo nuomone, atsižvelgus į tai, kad D. M.
pirmą kartą teisiamas už apysunkį tyčinį nusikaltimą, ir į kitas BK 54
straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės
paskirtis D. M. būtų pasiekta ir paskyrus jam su laisvės atėmimu
nesusijusią bausmę už nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 181 straipsnio
1 dalį.
D. M. gynėjas pagrįsdamas
motyvą, kad yra pagrindas skirti jo ginamajam švelnesnę negu įstatymo numatytą
bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad įstatymas įpareigoja teismą
paskirti kaltininkui teisingą bausmę, t. y. tokią, kuri proporcinga
konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui ir kaltininko asmenybei (baudžiamoji
byla Nr. 2K-694/2007). Įvertinant kaltininko asmenybę reikia įvertinti
kaltininką apibūdinančius požymius skirtingais laikotarpiais, t.y. iki
nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos darymo metu ir po
nusikalstamos veikos padarymo (baudžiamoji byla Nr. 2K-494/2006). Ne mažiau
svarbus ir nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos asmenų teisėtų interesų
suvokimas ir siekis juos apsaugoti ir ginti baudžiamajame įstatyme numatytomis
priemonėmis (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-576/2006). Nukentėjusiojo nuostatos dėl
kaltinamojo pagal teismų praktiką yra esminė aplinkybė, teikianti pagrindą
svarstyti, ar skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę ir, konkrečiai, ar
taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį (baudžiamoji byla Nr. 2K-379/2005). Gynėjo
nuomone, įvertinus aplinkybes, kad D. M. nusikalto pirmą kartą, kad padaryti
nusikaltimai nesukėlė nepataisomų padarinių, kad D. M. atsiprašė
nukentėjusiojo, kad atlygino pastarajam turtinę ir neturtinę žalą, anksčiau
neteistas, iki nusikalstamų veikų padarymo mokėsi, sportavo, dirbo, padėjo
išlaikyti šeimos narius, kad D. M. kritiškai vertina savo poelgį ir tai
neleis jam ateityje vėl nusikalsti, kad jis teigiamai charakterizuojamas,
sukūrė šeimą, ateityje žada tęsti mokslus, sportuoti, dirbti, kad nukentėjusysis
jam atleido, prašė nutraukti jam baudžiamąją bylą, darytina išvada, jog
paskirta laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga nusikalstamų veikų
pavojingumui, jų sukeltiems padariniams ir kaltininko asmenybės pavojingumui. Gynėjas
pabrėžia, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo teismui motyvuoti
skiriamą švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę pagal teismų
praktiką nereikia aiškinti taip, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias
ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes, o turi būti aiškinamas kaip susijęs
su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką
padariusį asmenį, visumos vertinimu (baudžiamoji byla Nr. 2K-420/2006).
Nuteistojo D. M.
ir jo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 59
straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Kasaciniuose skunduose
nepagrįstai teigiama, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė
baudžiamąjį įstatymą, nenustatydami nuteistojo D. M. atsakomybę
lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo
numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Kolegijos nuomone, abiejų
instancijų teismai, D. M. netaikydami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kad
jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai
gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis, baudžiamąjį
įstatymą pritaikė tinkamai.
Teismų praktikoje
vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta
tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent
vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs
baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas
prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino
ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų
praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga. „Teismų praktika“
Nr. 27, p. 270 – 319). Tačiau negalima laikyti, kad kaltininkas prisipažino
padaręs nusikalstamą veiką tais atvejais, kada jis aiškindamas apie įvykį
neigia esmines įvykio aplinkybes arba duoda tokius parodymus ir pripažįsta
įvykio aplinkybes, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam asmeniui ir
kartu sušvelninti savo atsakomybę, verčiamas byloje jau surinktų įrodymų, kada
nusikalstama veika jau būna išaiškinta teisėsaugos institucijų. Akivaizdu, kad
pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius
nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio
tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru. Norint
konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui
nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką,
būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos.
Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada,
kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai
vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Teismų
praktika rodo, kad teismai nepripažįsta, jog kaltininkas prisipažino ir
nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad
kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau, jau minėta,
kad būtų nustatyta ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, reikia nustatyti ir dar
vieną alternatyvų pagrindą - kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti
nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tai laikytina tokia situacija, kai
kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo
išaiškinti ją. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų
praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir
aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant
nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio
tyrimo neklaidinimas (arba jei kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino
teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti
nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia
atsakomybę.
Remiantis bylos
duomenimis teismai nustatė, kad D. M., nors ir vėliau prisipažino padaręs
nusikalstamas veikas, tačiau tai padarė priverstas kitų byloje surinktų
įrodymų, nes buvo sulaikytas ( T. 3 b. l. 62) tik po antros nusikalstamos
veikos padarymo, po išsamių nukentėjusiojo parodymų apie jo padarytas abi nusikalstamas
veikas bei po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo išnagrinėtos
telefoninių įrašų stenogramos. Jis iš pat pradžių kaltės nepripažino, vėliau
pripažino tik dalį prievartautų pinigų sumos (skiriant kardomąją priemonę,
pripažino, kad reikalavo 8000 Lt. (T. 3, b. l. 66-67), apklausiant jį kaip
įtariamąjį ( T. 3, b. l. 80-82) jau pripažino, kad reikalavo 10 000 Lt, tačiau
parodė, kad nieko nežino apie kitų nuteistųjų R. V. ir M. T.
paskutinius pokalbius su nukentėjusiuoju M. B. bei jų paskutinius
veiksmus; dar kitame įtariamojo apklausos protokole (T. 3, b. l. 91-93) D. M.
jau parodė, kad nežino ką kiti nuteistieji kalbėdavo su nukentėjusiuoju M. B.,
rasdavo pinigus ant automobilio sėdynės, o pinigų iš nukentėjusiojo prašęs tam,
kad šis remtų sportą, nukentėjusiajam negrasinęs, akistatoje su nukentėjusiuoju
M. B. ( T.3, b. l. 95-98) – nesutiko su nukentėjusiuoju, kad jis
reikalavęs 10 000 eurų, o šioje akistatoje nukentėjusysis patvirtino, kad sportui
pinigų iš jo nebuvo reikalaujama, buvo pasakyta, kad pinigai reikalingi „stogui“.
Teisiamųjų posėdžių metu ( T. 4, b. l. 83-84, 98-101) D. M. taip pat
nebuvo nuoširdus, prisipažino tik tiek, kad pinigų buvo reikalaujama sportui,
tačiau visi šie jo teiginiai įvairiose apklausose buvo paneigti byloje
nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, surinktais ir patikrintais įrodymais. Be
to, savanoriškas prisipažinimo pobūdis turi būti kiekvienu atveju įvertintas,
atsižvelgiant į objektyvią situaciją byloje. Abiejų instancijų teismai tą
padarė, todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismų padarytomis
išvadomis, kad D. M. siekė švelninti
savo atsakomybę, pripažino tik kai kurias bylos aplinkybes, taip menkindamas
savo vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, gera valia aktyviais savo
veiksmais nepadėjo išaiškinti visų jam žinomų nusikalstamos veikos detalių, taip
nepadėdamas ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti byloje tiesą. Taigi nuteistajam
D. M. šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1
dalies 2 punkto nuostatų ir atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai,
kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai
gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Vadinasi, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai šiuo atveju tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 54 straipsnio 3
dalies taikymo
Dar vienas esminis abiejų kasatorių
argumentas yra ir tai, kad byloje yra sąlygos taikyti D. M. BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas ir dar daugiau švelninti jam paskirtą bausmę.
Kiekvienas nusikaltęs asmuo
turi teisę į teisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, ne tik vykdo įstatymo
reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko
asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą veiką ir kaltąjį asmenį. Todėl
BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos
bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas
vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai švelninti bausmę. Tokiu
atveju teismas privalo įvertinti veikos pavojingumą ir visas kitas byloje
nustatytas aplinkybes, taip pat nepažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą
principo (turima mintyje nukentėjusiojo ir kitų asmenų teisių) ir padaręs
išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje nustatyta
švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu
įstatymo numatyta, bausmę. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad,
taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios
yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai
prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų
pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo
Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas,
reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas). BK 54 straipsnio 3
dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos
pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Aišku, teismas
turi išvardyti, kuo remiantis jis padarė savo išvadą. Tokia išvada turi sekti
įvertinus padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija,
bausmę teismas skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais
pagrindais, nes tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo
įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant
bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir
nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, jo
atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės ir pan. Tačiau reikėtų
nepamiršti, kad BK 54 straipsnio 3 dalis yra taikoma tik išimtiniais atvejais,
kai konkrečioje byloje yra nustatytos tokios aplinkybės, kurios duotų pagrindą
pritaikyti šį įstatymą. Šioje baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių visuma
nebuvo nustatyta, todėl neteisūs kasatoriai skunduose ypatingai akcentuodami
nuteistojo D. M. asmenines savybes kaip įtvirtinančias teisingumo principo
viršenybę. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išanalizavę visų
byloje esančių aplinkybių visumą, tai, kad D. M. padarė du gana sunkius (apysunkį
ir sunkų) nusikaltimus, buvo gana aktyvus vykdytojas, apsvarstę jo atsakomybę lengvinančią
ir sunkinančią aplinkybes, jo asmenybę, išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl
nuteistajam D. M. negali būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis. Teisėjų
kolegija negali nuginčyti šių motyvų nagrinėdama bylą kasacine tvarka, nes tai
yra vertinimo, o ne teisės taikymo dalykas.
Dėl BK 55 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies
taikymo
Kasatoriai teigia, kad teismai savo sprendimuose
neaptarė BK 55 straipsnio reikalavimų taikymo, nepateikė motyvų, kodėl skyrė D. M.
laisvės atėmimo bausmę, taip pat neaptarė BK 61 straipsnio 2 dalyje numatytų
reikalavimų įvertinti atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų
kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį.
Kasatoriaus nuoroda į BK 55 straipsnio netinkamą
pritaikymą yra nepagrįsta, o jo prašymas švelninti paskirtą bausmę atmestinas,
nes pagal BPK 376 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas paskirti
nuteistajam švelnesnę bausmę gali tik tuo atveju, jeigu neteisinga bausmė
susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.
Pagal BK 55 straipsnio nuostatą pirmą kartą teisiamam
asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teismas paprastai skiria su
laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Taigi akivaizdu, kad BK 55 straipsnio reikalavimai
paprastai taikomi skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už vieną
nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Vadovautis BK 55 straipsnio nuostatomis galima
ir tokiais atvejais, kai asmuo viena veika padaro kelis nusikaltimus (
idealioji nusikaltimų sutaptis) arba kai naujas nusikaltimas būna kitokio
pobūdžio – skiriasi kaltės forma, objektas ir pan. Tuo tarpu D. M. yra
padaręs dvi nusikalstamas veikas, kurios nesudaro idealiosios sutapties. Be
to, žodis „paprastai“ BK 55 straipsnio tekste leidžia teigti, kad ši įstatymo
norma nėra imperatyvi. Tame pačiame straipsnyje toliau dėstoma, kad pirmą kartą
teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą gali būti skiriama
ir laisvės atėmimo bausmė. Šioje normoje tik suformuluota sąlyga, kad tokį
sprendimą teismas privalo motyvuoti. BK 181 straipsnio 1 dalis, be arešto
bausmės, numato ir laisvės atėmimą iki šešerių metų. Klaipėdos apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nuosprendžiu D. M.
motyvuotai paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir 181
straipsnio 3 dalį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad BK 55 straipsnis
pritaikytas netinkamai. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 23 d. nuosprendžiu konstatuota, kad laisvės
atėmimo bausmės D. M. paskirtos pagrįstai, bausmės teisingos ir atitinka
BK 54 straipsnio nuostatas. Teisės taikymo aspektu kolegija nenustatė BK 55 straipsnio
netinkamo pritaikymo, todėl daroma išvada, kad teismai, parinkdami bausmę D. M.,
BK 55 straipsnio reikalavimų nepažeidė, nes savo sprendimuose pasisakė, kodėl
nuteistajam skiriama būtent laisvės atėmimo bausmė už apysunkį ir sunkų
nusikaltimus.
Neteisūs kasatoriai ir dėl BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimų
pažeidimo, nes abiejų instancijų teismų sprendimuose detaliai išnagrinėtos ir
įvertintos tiek D. M. atsakomybę lengvinanti, tiek ir jo atsakomybę
sunkinanti aplinkybė, į jas atsižvelgta ir skiriant bausmes; įvertintos ir
kitos aplinkybės – padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis ir pobūdis, kaltės
forma; bausmės paskirtos už abejas nusikalstamas veikas mažesnės nei vidurkis
bausmių, įstatymo numatytų už padarytas veikas, todėl taip D. M. paskirtos
bausmės (tarp jų ir galutinė) negali būti vertinamos kaip pernelyg giežtos.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad naikinti
skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo D. M. ir jo gynėjo
kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a :
Nuteistojo
D. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Egidijus
Bieliūnas
Vytautas
Masiokas
Rimantas
Baumilas