Administracinė byla Nr. A-149-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03277-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Marijampolės pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 17–18), prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovas) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 2S-3366 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-3366) ir įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėją į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 metų lapkričio mėn. atlieka paskirtą laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN), bausmės pabaiga 2017 m. Jam, nuo narkotinių medžiagų priklausomam asmeniui, yra sunku atlikti bausmę Marijampolės  PN, nes sunku atsiriboti nuo šioje pataisos įstaigoje vartojančių narkotikus nuteistųjų bei susilaikyti nuo potraukio vėl pradėti vartoti narkotinės medžiagas. Teigė, kad Marijampolės PN nuo narkotinių medžiagų priklausomiems asmenims nevykdomos jokios veiksmingos reabilitacijos programos.  Be to, ne visose programose yra laisvų vietų. Šiuo metu pareiškėjas lanko anoniminių alkoholikų grupę, kurią lanko daugiau nė 100 žmonių. Net ir dalyvaujant reabilitacijos programose, kyla grėsmė vėl pradėti vartoti narkotines medžiagas, nes jas vartoja labai daug nuteistųjų. Pasak pareiškėjo, siekdamas susilaikyti nuo šio potraukio, jis 2012 m. gruodžio 27 d. atsisakė gyventi  gyvenamojoje zonoje. Už tai jam buvo skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių, po to ši nuobauda skirta dar kelis kartus. Marijampolės PN Vidaus tyrimų skyriaus atliktame tyrime nepagrįstai nurodyta, esą bausmę jam paskirtame būryje pareiškėjas atsisakydavo atlikti dėl įsiskolinimo kitiems nuteistiesiems. Marijampolės PN administracija yra nepajėgi kovoti su narkotinių medžiagų vartojimu. Psichologas pokalbio metu pareiškėjui skyrė apie 5 minutes ir  nieko negalėjo pasiūlyti. Pareiškėjas 2013 m. balandžio mėn. kreipėsi  laišku į  organizaciją „Vyrų krizių centras“, išdėstydamas savo problemas. Po to jį išsikvietė  pokalbiui Marijampolės PN psichologė. Pareiškėjas teigė, kad anksčiau jis yra atlikęs bausmę Pravieniškių 3 pataisos namuose bei Vilniaus 2 pataisos namuose, kur padėtis yra geresnė. Vilniaus PN yra reabilitacijos centras narkomanams. Pareiškėjas  yra vilnietis, Vilniuje gyvena jo artimieji. Pareiškėjo motina dėl amžiaus ir sveikatos (stuburo traumos) negali atvykti  į Marijampolės PN aplankyti pareiškėjo. Jam teko du kartus atsisakyti  ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine, nes buvo skirti vienos paros pasimatymai, o važinėti į trumpalaikius pasimatymus sutuoktinė negali dėl atstumo ir kelionės kainos. Marijampolės PN administracija bei Kalėjimų departamentas pareiškėjo prašymų perkelti jį į Vilniaus PN netenkino. Atsakovo Sprendime Nr. 2S-3366 nepagrįstai nurodyta, esą pareiškėjas neišreiškė noro dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentas jo prašymą išnagrinėjimo neišsamiai ir neobjektyviai, atsakė ne į visus prašyme išdėstytus motyvus, neatsižvelgė į tai, kad bausmę Vilniaus PN pareiškėjui būtų atlikti geriau.

Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 26–28) atsakovas paaiškino, kad nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 69 straipsnio  1–3 dalių bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 72 punkto nuostatos.  Remiantis šių teisės aktų nuostatoms, nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos perkelti galima dėl ligos ar kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje įstaigoje. Išimtinių aplinkybių, kurioms esant nuteistasis bausmei atlikti gali būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą, sąrašas teisės aktuose nėra nustatytas. Išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. liepos 1 d. skundą dėl perkėlimo į Vilniaus PN ir Marijampolės PN pateiktą informaciją, Kalėjimų departamentas konstatavo, kad nėra jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti bausmės Marijampolės PN. Pataisos namuose yra užtikrinamos pareiškėjo teisės, bausmė vykdoma laikantis teisės aktų reikalavimų, sudaromos galimybės gydytis nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 37–39) paaiškino, kad pataisos namų administracijai nėra žinoma apie pareiškėjo priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, tokių duomenų nėra ir jo sveikatos istorijoje. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistų vykdomoje Narkomanijos prevencijos programoje pareiškėjas nedalyvavo. 2012 metų III ketvirtį pareiškėjas lankė Suvalkijos regiono Anoniminių alkoholikų asociacijos vykdomus užsiėmimus. Pareiškėjo bausmės atlikimo metu į pataisos namus du kartus buvo atvykę Kauno narkomanų anonimų organizacijos atstovai, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų dalyvavęs susitikimuose, nėra. Nagrinėjamu atveju nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios kliudytų pareiškėjui bausmę atlikti Marijampolės PN. Esminis pataisos įstaigos pakeitimo motyvas yra tai, kad pareiškėjo artimieji gyvena Vilniuje. Pokalbio su specialistu metu pareiškėjas paneigė 2013 m. balandžio 2 d. išsiųstame organizacijai „Vyrų krizių centras“ laiške nurodytus teiginius apie sunkią psichologinę savijautą, mintis apie savižudybę ir teigė, kad jaučiasi gerai, savęs nežalojo ir neketina žaloti, tik nori išvykti į kitus pataisos namus. Pareiškėjo teiginiai, esą būdamas Marijampolės PN jaučia įtampą, yra nepagrįsti. Skunde nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie pareiškėjo pokalbius su Psichologinės tarnybos specialistais, nes pokalbiai trukdavo pakankamai ilgą laiką, pareiškėjas neigė, kad jį kamuoja suicidinės mintys.  Pareiškėjas 2012 m. vasario 7 d. ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. psichologų konsultacijos atsisakė ir teigė, kad jokių problemų neturi. Marijampolės PN administracija 2012 m. birželio 18 d. ir 2013 m. liepos 3 d. pasiūlė pareiškėjui apsispręsti, kuriame būryje norėtų atlikti bausmę, tačiau pareiškėjas nurodė, kad sieks tikslo būti perkeltas į Vilniaus PN.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu (b. l. 98–102) pareiškėjo V. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas  nustatė, kad ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 2S-3366, kuriuo atsisakyta perkelti pareiškėją tęsti bausmės atlikimą iš Marijampolės PN į Vilniaus PN, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas, atliekantis bausmę Marijampolės PN, šios įstaigos administracijai 2013 m. birželio 7 d. pateikė prašymą perkelti jį į Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimą. Marijampolės PN direktorius 2013 m. birželio 26 d. raštu Nr. 20/07-363 nurodė, kad perkėlimas negalimas, nes nėra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti jam paskirtos bausmės Marijampolės PN (b. l. 34). Pareiškėjas 2013 m. liepos 1 d. pateikė skundą Kalėjimų departamento direktoriui, prašydamas perkelti jį iš Marijampolės PN į Vilniaus 2-uosius pataisos namus, nes jis yra priklausomas nuo psichiką veikiančių medžiagų (b. l. 29–30). Išnagrinėjęs skundą ir Marijampolės PN 2013 m. liepos 31 d. pažymoje Nr. 9/07-10080 pateiktą informaciją, Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas prašymą tenkinti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad  nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikti Marijampolės PN (b. l. 31–32). Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Kalėjimų departamento Sprendimą Nr. 2S-3366 ir įpareigoti atsakovą perkelti jį į Vilniaus PN tęsti bausmės atlikimą  (b. l. 17–18).

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (BVK 69 str. 2 d.). Perkėlimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 69 str. 3 d.). Šių Taisyklių X skyriaus „Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarka“ 72 punkte nustatyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu (72.1. p.); dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (72.2. p.). Kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pristato į Kalėjimų departamentą po tris egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos. Išvadą tvirtina Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas. Pagal patvirtintą išvadą išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.

Bausmių vykdomo kodekse ir  Taisyklėse nėra nustatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant nuteistasis gali būti perkeliamas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą, tačiau nustatyta, kad toks perkėlimas galimas dėl nuteistojo ligos ar išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Vadinasi, sprendžiant, ar pagal Bausmių vykdymo kodekso  69 straipsnį galima perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Vilniaus PN, turi būti įvertinta, ar tam yra teisėtas pagrindas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimas perkelti jį  iš Marijampolės PN į Vilniaus PN iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis: 1) jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir, nors šiuo metu jų nevartoja, dėl didelio narkotines medžiagas vartojančių nuteistųjų skaičiaus, galimybės laisvai jų įsigyti pataisos namų teritorijoje kyla grėsmė, kad pareiškėjas neatsispirs ir vėl pradės jas vartoti; 2) Marijampolės PN nevykdomos jokios nuo narkotinių medžiagų priklausomų asmenų gydymo ar reabilitacijos programos, psichologai nekompetentingi spręsti nuo narkotinių medžiagų priklausomų asmenų problemas; 3) skiriami tik vienos paros trukmės ilgalaikiai pasimatymai, kurių pareiškėjas yra priverstas atsisakyti, nes sutuoktinei, gyvenančiai Vilniuje, per brangu atvažiuoti į Marijampolę; 4) siekdamas būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, pareiškėjas nuolat pažeidžia pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles, dėl ko jam yra skiriamos nuobaudos ir jis uždaromas į baudos izoliatorių, tuomet negali bendrauti su artimaisiais; 5) bausmę turėtų atlikti Vilniaus PN, kuriuose narkotinių medžiagų vartojimas yra mažiau paplitęs, veikia reabilitacijos programos, be to, būtų arčiau namų ir galėtų dažniau bendrauti su artimaisiais (b. l. 17–18).

Įvertinęs nurodytus pareiškėjo argumentus, Marijampolės PN atsiliepime pateiktus paaiškinimus, taip pat kitus bylos duomenis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Bausmių vykdymo kodekso  69 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų nėra. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos išimtinėmis ir kliudančiomis jam atlikti bausmę Marijampolės PN. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra grindžiamas jo subjektyvaus pobūdžio teiginiais ir niekaip nepagrįstas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas paaiškino, kad esminis motyvas, dėl kurio jis turėtų būti perkeltas į Vilniaus PN, yra jo priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, nes Marijampolės PN jis neturi galimybės gydytis, dalyvauti reabilitacijos programose. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad dėl gydymosi nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus pareiškėjas nesikreipė (b. l. 52), 2012 m. kovo 2 d. pokalbio su būrio viršininku metu nurodė, kad narkotinių medžiagų nevartoja 9 metus ir problemų dėl to neturi (b. l. 61). Pirminės psichologinės konsultacijos metu (2011 m. lapkričio 2 d.) pareiškėjui buvo pasiūlyta dalyvauti grupinėse programose, taip pat individualus psichologinis konsultavimas (b. l. 56–57). Skunde teismui pareiškėjas paaiškino, kad dalyvavo tik anoniminių alkoholikų susirinkimuose, nagrinėjant bylą teisme paaiškino, kad programose, organizuotose Kauno narkomanų anonimų organizacijos ir Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistų, nedalyvavo, nes nebuvo sudarytos galimybės, be to, specialistai yra nekompetentingi. Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad būrio viršininkas, vykdydamas pareiškėjo adaptacijos planą, 2012 m. rugpjūčio 21 d. pokalbyje siūlė jam psichologinę konsultaciją, tačiau pareiškėjas jos atsisakė (b. l. 62). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Marijampolės PN vykdomos nuo narkotinių medžiagų priklausomų asmenų reabilitacijos programos, tačiau pareiškėjas jose nedalyvavo dėl neaiškių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai prieštaringi, kadangi jis teigė, jog nesudaromos galimybės dalyvauti programose, tačiau kartu nurodė, kad jos nėra veiksmingos, nes vykdomos nekompetentingų specialistų, Marijampolės PN psichologų pagalbos atsisako. Teismas priėjo prie išvadų, kad tai sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo argumentais, esą Marijampolės PN neveikia veiksmingos reabilitacijos programos. 2013 m. gegužės 6 d. psichologinės konsultacijos metu pareiškėjas paneigė laiške asociacijai „Vyrų krizių centras“ nurodytas aplinkybes apie norą nusižudyti ar žalotis (b. l. 56–57). Marijampolės PN Krizių įveikimo komanda 2013 m. gegužės 9 d. posėdžio metu, įvertinusi pareiškėjo laiške asociacijai „Vyrų krizių centras“ nurodytas aplinkybes bei realią jo psichinę būseną, konstatavo, kad pareiškėjas yra linkęs manipuliuoti ir pervertinti situaciją, nes nori būti pervežtas į kitus pataisos namus.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad siekdamas atsiriboti nuo narkotines medžiagas vartojančių asmenų pažeidinėjo bausmės atlikimo režimo reikalavimus, tam kad jam būtų skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių. Iš Marijampolės PN 2013 m. liepos 18 d. pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių buvo skirta 12 kartų (b. l. 36). Pareiškėjo adaptacijos plano duomenys patvirtina, kad 2012 m. gruodžio 28 d. pokalbio su psichologu metu pareiškėjas prisipažino, jog bausmės atlikimo režimo reikalavimus pažeidė, t. y. atsisakė bausmę atlikti jam skirtame būryje, siekdamas išvengti skolų grąžinimo kitiems nuteistiesiems (b. l. 63). Nurodytas aplinkybes pareiškėjas patvirtino savo parašu. Tarnybinio tyrimo metu šios aplinkybės iš esmės pasitvirtino (b. l. 42). Marijampolės PN administracija siūlė pareiškėjui pasirinkti būrį, kuriame jis norėtų atlikti bausmę, tačiau pareiškėjas atsisakė ir pareiškė, kad sieks bet kokiu būdu būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą (b. l. 64). Apie norą būti perkeltam į kitus pataisos namus pareiškėjas pareikšdavo beveik kiekviename pokalbyje su būrio viršininku (b. l. 63–64). Toks pareiškėjo elgesys ir nenoras bendradarbiauti su Marijampolės PN administracija sprendžiant jo keliamas problemas teismui suteikė pagrindą abejoti tikraisiais pareiškėjo reikalavimo  dėl perkėlimo į kitus pataisos namus motyvais. Šias abejones patvirtino ir ta aplinkybė, kad perkėlimui pareiškėjas pasirinko būtent Vilniaus pataisos namus, nors pats teigė, kad narkotinių medžiagų vartojimo atvejai yra reti ir Alytaus pataisos namuose. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bausmę Marijampolės PN pareiškėjas atlieka nuo 2011 m. spalio 27 d., eiti į jam paskirtą būrį pirmą kartą atsisakė 2012 m. gruodžio 28 d., prašymą būti perkeltam į Vilniaus PN pateikė 2013 m. birželio 7 d. Paprašius nurodyti tokio delsimo motyvus, pareiškėjas paaiškino tik tai, kad iki to momento neabejojo, jog sugebės atsispirti pagundai vėl pradėti vartoti narkotines medžiagas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, taip pat į pareiškėjo argumentus, kad būdamas Vilniaus PN turėtų daugiau galimybių bendrauti su artimaisiais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą perkelti  į Vilniaus PN, neatitinka Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio nuostatų, t. y. nėra išimtinės ir kliudančios jam atlikti bausmę Marijampolės PN. Teismo vertinimu, Marijampolės PN administracija siekė spręsti pareiškėjo keliamas problemas, siūlė jam pasirinkti kitą būrį bausmei atlikti, siūlė psichologų konsultacijas, tačiau tokios pagalbos pareiškėjas kategoriškai atsisakė. Teismas pažymėjo, kad noras būti arčiau artimųjų negali būti pagrindas perkelti nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą, nes bausmės atlikimo vieta parenkama laikantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatų, taip pat atsižvelgiant į kiekvienoje pataisos įstaigose esančių nuteistųjų skaičių.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog yra išimtinės aplinkybės, kliudančios jam atlikti bausmę Marijampolės PN. Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai, atsižvelgė į Marijampolės PN 2013 m. liepos 31 d. pažymoje pateiktus duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas V. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 107–108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Kalėjimų departamentą perkelti jį į Vilniaus pataisos namus tęsti bausmės atlikimą.

Apelianto nuomone, teismas sprendimą priėmė nenustatęs bei išsamiai neįvertinęs visų aplinkybių, todėl teismo išvados, esą  pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą  perkelti į Vilniaus PN, neatitinka Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio nuostatų, yra nepagrįstos. Priklausomybė nuo narkotikų yra liga, kuri sunkiai pasiduoda gydymui. Todėl pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo iškviesti ir apklausti teismo posėdyje Priklausomybės ligų centro ar kitos panašios įstaigos atstovą, kuris galėtų patvirtinti jo teiginius, tačiau teismas prašymo netenkino. Apeliantas nurodė, kad jis šį  prašymą teikia ir apeliacinės instancijos teismui, taip pat prašo iškviesti į teismo posėdį Marijampolės PN psichologą V. V., kuris galėtų paaiškinti situaciją.  Apeliantas teigia, kad jis neatsisako psichologų pagalbos, tačiau mano, kad jie yra nekompetentingi spręsti priklausomybės ligų problemas. 2011 m. spalio 27 d. atvykęs į Marijampolės PN pareiškėjas sąmoningai neminėjo apie savo priklausomybę nuo narkotikų, nes nenorėjo būti paskirtas į vadinamus „narkomanų būrius“ (16 ir 17 būriai). Apeliantas teigia, kad niekada nėra pareiškęs turintis skolų, kita vertus, skolų problemą nuteistieji paprastai išsprendžia prašydami perkelti į kitą būrį. Apelianto nuomone, tai, kad jis negali dažniau ir pageidaujamomis dienomis pasimatyti su artimaisiais, laikytina jo ir jo artimųjų teisių pažeidimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 2S-3366, kuriuo atsisakyta perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Vilniaus pataisos namus, ir įpareigoti  perkelti.    

  Teisėjų kolegija apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, vadovaudamasi ABTĮ 137 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t.y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Tokio būtinumo teismas nenustatė, nes bylos šalių pozicijos byloje raštu išdėstytos aiškiai, o pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas nemotyvuotas įrašas, kad jis pageidauja dalyvauti posėdyje, teisėjų kolegijai nesuteikė motyvuoto pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Pagal Bausmių vykdymo kodeksą vienas iš bausmių vykdymo principų yra bausmių vykdymo individualizavimo principas (BVK 8 straipsnis). Šio principo įgyvendinimui įstatymu  yra numatytas atskiras arba izoliuotas nuteistųjų laikymas pataisos įstaigose arba atskiruose jų sektoriuose pagal nustatytus  izoliavimo kriterijus (BVK 65,70 str.), taip pat įstatymu  yra numatytos grupinės ir individualios pataisos priemonės (BVK 111 str.). Bausmių vykdymo kodekso (bylai aktuali 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) 65 straipsnyje nustatyta, kad į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. Minėtą įstatymo normą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2012 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V-204  redakcija) patvirtintos Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklės (toliau – ir Paskyrimo taisyklės). Paskyrimo taisyklių 1.4 punkte nustatyta, kad nuteistieji, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, skiriami į pataisos įstaigas ar jų struktūrinius padalinius šia tvarka: į Alytaus pataisos namus, Kybartų pataisos namus, Marijampolės pataisos namus ir Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Rasų g. 8, – pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose. Paskyrimo taisyklių 10 punkte nustatyta, kad skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas pagal šių Taisyklių 1.1–1.7, 1.9, 2, 5 ir 6 punktus, atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat tardymo izoliatorių vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas, kurios įdedamos į nuteistojo asmens bylą, ir į laisvų vietų skaičių šiose įstaigose.  Paskyrimo taisyklių 8 punktas reglamentuoja, kad  esant išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistuosius toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, Kalėjimų departamentas gali perkelti nuteistuosius iš vienų pataisos namų į kitus, neatsižvelgdamas į šių taisyklių 1.1–1.5 punktuose nurodytas nuteistųjų kategorijas, tačiau užtikrinant Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatytus izoliavimo reikalavimus.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje įtvirtinti nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimai. Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems;  palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą;  padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str.1 d.). Atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai  (BVK 70 str.2 d.). Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str.3 d.). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str.4 d.). Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda (BVK 70 str.6 d.). Su bausmės vykdymo individualizavimo principo įgyvendinimu  ir  Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatų taikymu yra susijęs  šio Kodekso 72 straipsnis, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Nuteistųjų suskirstymas į minėtas grupes atliekamas pagal  Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijus, patvirtintus  Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-68.

Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje įtvirtinta bausmės atlikimo vienoje pataisos įstaigoje taisyklė. Pagal šios įstatymo normos  nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 dalis). Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 dalis). Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkte numatyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu (72.1 p.); dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (72.2 p.). Pagal šioje Taisyklių normoje  nustatytą procedūrą, kai  yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pristato į Kalėjimų departamentą jo pasirašytą motyvuotą išvadą ir nuteistojo charakteristiką. Departamento direktorius arba jį pavaduojančio pareigūno, arba šio departamento direktoriaus pavaduotojo patvirtinta išvada yra pagrindas  išduoti paskyrą perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. Be to, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktas numato, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui nuteisti laisvės atėmimo bausme asmenys siunčiami atlikti bausmę į atitinkamas pataisos įstaigas laikantis įstatymu nustatytų privalomųjų atskyrimo arba izoliuoto nuo kitų nuteistųjų  laikymo  pataisos įstaigose   reikalavimų (BVK 65 str., 70 str.2 ir 3 d.,72 str.), taip pat pataisos įstaigų  administracijoms  suteikta teisė taikyti papildomus  nuteistųjų izoliavimo nuo kitų nuteistųjų kriterijus (BVK 70 str.4 d.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 27 d. atvyko į Marijampolės PN atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę (bausmės  pabaiga – 2017 m. sausio 4 d.), kur 2011 m. lapkričio 1 d. buvo priskirtas paprastai nuteistųjų grupei (BVK 72 str.) ir buvo paskirtas atlikti  bausmę 3-ame nuteistųjų būryje, 35 brigadoje (Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. lapkričio 2 d. įsakymas Nr.7/07-334). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčijo atitinkamus administracinius aktus dėl paskyrimo atlikti bausmę į Marijampolės PN ar šios pataisos įstaigos vidinėje struktūroje.  Taigi, byloje nėra duomenų, kad  šie paskyrimai buvo atlikti nesilaikant pirmiau minėtų Bausmių vykdymo kodekso nustatytų nuteistųjų  atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslų ir būtinųjų sąlygų.

Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės (BVK 111 str.) ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis ir minėtos bendrosios taisyklės. Įstatymų leidėjas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalimi  suteikdamas  teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui  Pataisos įstaigų vidaus taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės (BVK 69 str.1 d.), nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama  perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar  nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir  suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti  nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą. Lingvistiškai aiškinant minėtas Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto normas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiose normose įtvirtinta viešojo administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga (teisės normose  vartojama formuluotė „leidžiama“) perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Viešojo administravimo subjekto naudojimasis įstatymų leidėjo jam suteikta diskrecija turi būti motyvuotas. Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto taikymo kontekste pažymėtina, kad Kalėjimų departamento kompetentingo pareigūno administracinis aktas  perkelti  arba neperkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodyta kokios nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, jog yra (nėra) išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.    Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr.2S-3366 atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti jį į Vilniaus PN ir konstatuodamas, kad nėra išimtinių aplinkybių, kliudančių jam atlikti bausmę Marijampolės PN, šią savo išvadą motyvuotai pagrindė įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir Marijampolės PN duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimo šioje įstaigoje laikotarpį. Taigi, iš atsakovo Sprendimo Nr.2S-3366 motyvų šiuo konkrečiu atveju yra aišku, kodėl  atsakovas  atsisakė pasinaudoti įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise taikyti išimtį iš Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir  nusprendė, kad nėra aplinkybių, kliudančių pareiškėjui atlikti bausmę Marijampolės PN.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl  Sprendimo Nr.2S-3366 panaikinimo pripažino nepagrįstu ir jį atmetė. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, esą pirmosios instancijos nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pareiškėjo teismui nurodytas aplinkybes įvertino netinkamai, todėl priėjo prie klaidingų išvadų, kad nėra išimtinių aplinkybių  perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Vilniaus PN.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde iškelti klausimai yra susiję su procesinės  teisės normų, kuriose įtvirtintos administracinio teismo pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai  jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis) ir priimti motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 86 ir 87 str.) taikymu  nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas  procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui  panaikinti pirmosios instancijos  sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.)  arba yra nustatomi ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje išvardyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios galėtų būti priskirtos kuriam nors iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytų atvejų, o duomenų apie tokias aplinkybes byloje nėra. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus,  teisėjų   kolegija patikrino bylą procesinės  teisės normų taikymo aspektais, ar šiuo atveju nėra pagrindo taikyti  ABTĮ   142 straipsnio 1 dalį.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis  įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.)  turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias  materialinės  teisės normas.  Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str.2 d.6 p., 57 str. 4 d.,72 str.). Administracinių ginčų teisenoje  teismui  yra numatytas  aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.), tačiau aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais  administracinio  proceso principais, tarp jų  rungimosi principu, reiškiančiu, kad  bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.  Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pažymėtina, kad administracinio teismo aktyvus vaidmuo byloje (ABTĮ,10 81 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus pareiškėjo ar kitų bylos proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma  liečiamumo,  leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui  reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantu, esą pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Priešingai nė teigia apeliantas, teismas ABTĮ 81 straipsnyje nustatytas funkcijas atliko tinkamai.Teismas bylos ruošimo nagrinėjimui stadijoje įpareigodamas atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą, taip pat pasiūlydamas trečiajam suinteresuotam asmeniui pateikti atsiliepimą, įpareigojo pateikti visą su pareiškėjo iškeltu ginču  susijusią medžiagą (ABTĮ 68 str.1 d.3 p.). Kalėjimų departamentas pateikė medžiagą, kuria remdamasis priėmė Sprendimą Nr.2S-3366. Marijampolės PN pateikė įrodymus  apie pareiškėją bausmės atlikimo laikotarpiu nuo jo atvykimo į šią įstaigą (2011 m. spalio 27 d.),  t.y. asmens sveikatos istoriją, individualaus darbo su nuteistuoju medžiagą, duomenis apie jo dalyvavimą pataisos įstaigoje vykdomose programose, Psichologinės tarnybos konsultacijas, darbą, pasimatymus su artimaisiais ir kt. 

Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, esą pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo vertina kaip neatitinkančius tikrovės, nes 2014 m. vasario 5 d. teismo posėdyje pareikštas pareiškėjo prašymas kviesti į teismo posėdį Vilniaus priklausomybės ligų centro  (toliau – ir VLPC)  specialistą buvo išspręstas ir tai padaryta nepažeidžiant ABTĮ normų. Teismas šiame posėdyje atidėjo bylos nagrinėjimą ir 2014 m. vasario 12 d. raštu kreipėsi į VPLC. 2014 m. vasario 19 d. raštu Nr.2.9-(2.3)-(2.10-65)-95 VPLC pateikė teismui duomenis apie pareiškėjo įrašymą į VPLC  įskaitą (įrašytas 1997 m. gegužės 21 d.) ir išbraukimą iš priežiūros grupės (2011 m. spalio 12 d. išbrauktas nesant duomenų apie narkotinių medžiagų vartojimą nuo 2000 metų), taip pat pateikė atsakymą, kad nurodyta gydytoja  nesutinka dalyvauti specialiste ir atvykti į teismo posėdį negali (b.l. 88-89).  2014 m. kovo 19 d. posėdyje teismas išnagrinėjo bylą iš esmės, turėdamas minėtus VPLC duomenis apie pareiškėją  ir nebegrįždamas prie klausimo dėl specialisto kvietimo.  Tai nelaikytina procesinės teisės normų pažeidimu, nes minėtas pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymas buvo išspręstas pirmiau minėtu būdu. Be to, pažymėtina, kad teismas 2014 m. vasario 12 d. raštu  kvietė specialistą iš VPLC paaiškinti teismui pareiškėjo nurodytas tikėtinas aplinkybes, todėl, teisėjų kolegijos nuomone,  specialisto kvietimo tikslingumas šiuo atveju  yra abejotinas tiek ABTĮ 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtina specialisto kvietimo pagrindų prasme, tiek pagal  bylos ginčo dalyką.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi  pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais  procesiniais  aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai (ABTĮ 81 str.),  sprendime pasisakė visais  esminiais pareiškėjo skunde išdėstytais aspektais, kuriais jis grindė savo poziciją dėl  perkėlimo į Vilniaus PN,  teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Nenustačius procesinės teisės pažeidimų, kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų padaręs nagrinėdamas bylą (jei jie būtų nustatyti, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nustatyta, ar dėl padarytos pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla), apeliacinės instancijos teismui  taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą  nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismo funkcija  patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136 straipsnis), tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas įvertinti pagal atitinkamas materialinės teisės normas (ABTĮ  79 str.1 d., 81 str., 82 str.6,7,8 d.,  86 str.2 d., 87 str.4 d.).  Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė ir kad bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti naujus įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str.1 d.4 p.,141 str.1 d.1 p., 142 str.1 d.). Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui adresuojami prašymai apklausti VPLC specialistą, taip pat Marijampolės PN psichologą V. V.,  teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo taikyti minėtas ABTĮ normas, nes, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė jas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai, sprendimą pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir teisės normomis. Pirmiau minėta, kad pareiškėjo prašymą dėl specialisto kvietimo teismas išsprendė nepažeisdamas ABTĮ reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo iškviesti apklausai jo nurodytą Marijampolės PN psichologą, tačiau tarp Marijampolės PN pateiktų pirmosios instancijos teismui įrodymų yra Marijampolės PN Psichologinės tarnybos viršininko V. V. 2013 m. rugpjūčio 1 d. pažyma (b.l.56-57). Šioje pažymoje pateikti duomenys apie pareiškėjo konsultavimą, jo elgesį pataisos namuose, dalyvavimą programose ir kitais aspektais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, šį įrodymą įvertino kartu su kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, kad  nenustatytos  išimtinio pobūdžio aplinkybės,  kliudančios pareiškėjui tęsti bausmės atlikimą toje pačioje pataisos įstaigoje - Marijampolės PN, todėl pareiškėjo skundą dėl atsakovo  Sprendimo Nr.2S-3366 panaikinimo bei įpareigojimo perkelti pareiškėją į Vilniaus PN, atmetė pagrįstai ir teisėtai.

Dėl apelianto byloje akcentuojamų aplinkybių, esą Marijampolės PN dėl didelio narkotines medžiagas vartojančių asmenų skaičiaus, jam kyla grėsmė vėl pradėti vartoti narkotines medžiagas, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nes pareiškėjas yra paskirtas į konkretų būrį, brigadą bei  gyvenamąją patalpą, tačiau  byloje  nenurodė konkrečių argumentų,  kad šioje aplinkoje (ar kitoje konkrečioje aplinkoje, pav., darbo aplinkoje)  jam šia prasme buvo realiai daromas žalingas poveikis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas jį izoliuoti nuo jam žalingos šiuo aspektu  aplinkos, t.y. perkelti į kitą būrį, ar laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, pagrįstai atkreipė dėmesį į pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą: pareiškėjas teigia, esą Marijampolės PN  nesudaromos galimybės dalyvauti nuo narkotikų priklausomų asmenų reabilitavimo programose, taip pat teigia, esą šios programos nėra veiksmingos, esą čia dirbantys specialistai yra nekompetentingi. Išvados apie programos veiksmingumą gali būti daromos tik  joje dalyvavus.  Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2013 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje nurodyta, kad 2011 m. lapkričio 2 d., t.y.  pareiškėjo paskyrimo į konkretų būrį dieną, įstaigos psichologas pokalbio su nuteistuoju metu  jį supažindino su psichologinių, medicininių ir socialinių paslaugų teikimo tvarka ir galimybėmis, pasiūlė dalyvauti  grupinėse programose, taip pat pasiūlė individualias psichologo konsultacijas. Šioje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas savo iniciatyva į Psichologinę tarnybą nesikreipė, Elgesio korekcijos programų  bausmės atlikimo metu nelankė. Trečiasis suinteresuotas asmuo patvirtino apelianto argumentus, kad jis 2012 m. 3-ąjį ketvirtį lankė Suvalkijos regiono Anoniminių alkoholikų organizacijos vykdomus užsiėmimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo  taip pat pateikė įrodymus, kad Marijampolės PN vykdoma „Narkomanijos intervencijos“ programa, tačiau pareiškėjas joje dalyvauti noro nepareiškė. Byloje nėra įrodymų, kad  pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją su prašymais leisti jam dalyvauti atitinkamoje programoje, o atsakovas jo prašymo nepatenkino.  Trečiasis suinteresuotas asmuo  taip pat pateikė įrodymus, kad  pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu į Marijampolės PN du kartus buvo atvykę Kauno  anoniminių narkomanų organizacijos atstovai. Apie tai nuteistieji buvo informuoti būrių skelbimų lentose. Pareiškėjas  nutyli  kodėl nepasinaudojo šia galimybe. Iš įrašų individualaus darbo su pareiškėju kortelėje matyti, kad į  2011 m. lapkričio 2 d. sudarytą nuteistojo adaptacijos planą, be kita ko, buvo įtrauktas elgesio korekcijos nustatymas, esant priklausomybei  nuo narkotikų ir kitų žalingų medžiagų. 2012 m. kovo 2 d. pagal adaptacijos planą įvyko tikslinis būrio vado pokalbis šiuo klausimu, be kita ko, paaiškinant apie galimybes kreiptis į įstaigos Sveikatos priežiūros ir Psichologinę tarnybas, būrio viršininką, taip pat apie galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Šio pokalbio metu V. P. būrio vadui pareiškė, kad narkotinių medžiagų nevartoja 9 metus ir problemų neturi, šį savo teiginį pats įrašydamas į individualaus darbo kortelę ir pasirašydamas. Individualaus  darbo su nuteistuoju kortelėje yra įrašai, kad būrio vadas pokalbių metu ne kartą priminė V. P. apie galimybę gauti individualiais psichologo konsultacijas (2012 m. vasario 7 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d.), tačiau apeliantas atsisakė. Apelianto asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie tai, kad jis kreipėsi į šios įstaigos Sveikatos priežiūros  skyrių dėl problemų, susijusių su priklausomybe nuo narkotikų. Individualaus darbo su nuteistuoju kortelėje yra įrašai, kad V. P. bausmės atlikimo Marijampolės PN  laikotarpiu nebuvo pastebėtas vartojant alkoholinius gėrimus ar psichiką veikiančias medžiagas. Pagal trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus įrodymus, apeliantui nuobaudos už režimo pažeidimus, susijusius su narkotinių ar kitų  svaiginančių medžiagų vartojimu, Marijampolės PN nebuvo skirtos. Šių byloje nustatytų aplinkybių visuma yra pakankama išvadoms, kad pareiškėjas Marijampolės PN nesinaudoja šios įstaigos galimybėmis, kurias ji gali suteikti nuteistiesiems, kurie  jaučia priklausomybę narkotinėms medžiagoms, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu pagrįstai įvertinti kaip nesuteikiantys pagrindo taikyti  Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalyje numatytą  perkėlimo į kitą pataisos įstaigą tęsti bausmės atlikimą išimtį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo  išvadomis, pagrįstomis ištirtais įrodymais, kad apeliantas siekia perkėlimo į Vilniaus PN dėl asmeninių priežasčių, t.y. į pataisos namus pagal savo artimųjų gyvenamąją vietą. Šias išvadas pagrindžia pirmiau išdėstytos aplinkybės, kad apeliantas, kuris nurodo, jog narkotinių medžiagų nebevartoja ir  deklaruoja norintis  išvengti šiuo aspektu galimo neigiamo poveikio,  Marijampolės PN  atsisakė bet kokios galimos ir jam siūlytos pagalbos, nedalyvavo jokiose programose, savo skunduose  kelia pasimatymų su artimasis dažnumo, jų trukmės ir kelionės kainos klausimus, o būrio viršininkui bei psichologui ne kartą pareiškė  siekiantis perkėlimo į Vilniaus PN. Pasimatymų suteikimo  klausimai nėra šio ginčo dalykas, todėl šioje byloje nenagrinėtini. Jei pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, kad Marijampolės PN administracija  atitinkamu (konkrečiu) atveju pažeidė jo teisę į pasimatymus, turėjo teisę  paduoti skundą teisės aktų nustatyta tvarka. Apelianto pozicija, kad jis siekia  savo artimiesiems sudaryti patogesnes jo lankymo pataisos įstaigoje sąlygas yra suprantama ir svarbi ryšių išsaugojimo su artimaisiais aspektu, tačiau nėra pagrindo šias aplinkybes vertinti kaip išimtines Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalies prasme, nes toks siekis yra būdingas kiekvienam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, kuris turi artimuosius, o pareiškėjas išimtinių aplinkybių šia prasme neįrodė. Atstumas tarp pareiškėjo nurodytos artimųjų gyvenamosios vietos ir pataisos įstaigos Lietuvos mastu nėra didelis.

Pirmosios instancijos teismas pagal bylos įrodymus pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis 2012 m. gruodžio 27 d. ir vėliau atsisakė eiti į jam paskirtą būrį ir už tai jam buvo paskirtos nuobaudos, taip pat nėra pagrindas taikyti  Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį. Pareiškėjo pozicija byloje, esą jis tokiu būdu  siekė izoliuotis nuo kitų nuteistųjų yra jo pasirinktas elgesio variantas, nes nuteistasis, esant pagrindui, gali siekti izoliavimo nuo kitų nuteistųjų nepažeidinėdamas režimo, t.y. kreipdamasis į administraciją dėl perkėlimo į kitą būrį arba izoliavimo nuo kitų nuteistųjų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendime  pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas ne kartą siūlė pareiškėją perkelti į kitą būrį, tačiau pareiškėjas atsisakė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčijo jam paskirtas  nuobaudas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, pareiškėjo skundą dėl  Kalėjimų departamento 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. 2S-3366 panaikinimo bei  atsakovo įpareigojimo perkelti pareiškėją į Vilniaus PN, atmetė pagrįstai ir teisėtai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Anatolijus Baranovas

                                                                      Irmantas Jarukaitis