Administracinė byla Nr. A-1690-492/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10902-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MLCH“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MLCH“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, ir Lietuvos bankui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, bankrutuojančiam bankui „Snoras“, K. R. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „MLCH“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2014 m. kovo 27 d. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos banko, 720 529,54 Eur turtinės žalos atlyginimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo vienas iš bankrutuojančio banko „Snoras“ (toliau – ir Bankas) kreditorių, kurio reikalavimo dalis, patvirtinta Vilniaus apygardos teismo nutartimi, sudarė 2 401 765,13 Eur (8 292 814,65 Lt). Pareiškėjas nurodė, kad sprendimą Banke laikyti pinigines lėšas lėmė atsakovo duomenys, patvirtinantys, kad Banko finansinė padėtis buvo gera ir stabili, todėl, pareiškėjo teigimu, dėl jo patirtų nuostolių iš dalies kaltas atsakovas, kuris netinkamai vykdė Banko priežiūrą, kas vėliau lėmė šio Banko bankrotą. Pareiškėjas pasitikėjo Lietuvos banko teikiama informacija, todėl turėjo pagrįstų lūkesčių, kad bus imtasi visų priemonių vykdant Banko priežiūrą.
Pareiškėjas pabrėžė, kad netinkamą Banko priežiūrą vykdė tuo metu Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento vadovo pareigas ėjęs K. R.. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas K. R. skyrė drausminę nuobaudą už netinkamą pareigų vykdymą, kurios pagrįstumas patvirtintas teismų sprendimais.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jo patirtus nuostolius nulėmė atsakovo veiksmai, kuriais nebuvo užtikrintas Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 8 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio 2 dalies reikalavimų įgyvendinimas. Pagal LBĮ 45 straipsnio 1 dalį, žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar banko tarnautojų kaltės. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos banko darbuotojo K. R. atleidimas iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 4 ir 11 punktus įrodė žalos padarymą dėl Lietuvos banko darbuotojo kaltės. Pareiškėjas manė, kad tuo atveju, jei K. R. būtų tinkamai vykdęs jam pavestas pareigas, būtų buvusi galimybė išvengti ar iš dalies sumažinti patirtus nuostolius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nuostolių atsiradimą nulėmė ne tik netinkami banko „Snoras“ akcininkų veiksmai, tačiau ir Lietuvos banko darbuotojo K. R. kaltė, pareiškėjas prašė priteisti 30 proc. patirtų nuostolių, kas sudaro 720 529,54 Eur.
Atsakovas Lietuvos bankas, kartu atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos Respubliką, prašė skundą atmesti.
Atsakovas teigė, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas pirmiausiai pažymėjo, kad pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus, kurie vėliau lėmė žalos atsiradimą pareiškėjui, atliko ar nuo kokių veiksmų susilaikė K. R.. Atsakovas pabrėžė, kad pats drausminės nuobaudos skyrimas K. R. negali būti laikomas neteisėtų veiksmų, kuriais pareiškėjui buvo padaryta žala, patvirtinimu. Pareiškėjas šiuo atveju turėjo įrodyti konkrečius K. R. neteisėtus veiksmus, kuriais jam buvo padaryta žala. Be to, Lietuvos banko ir K. R. darbiniai santykiai nebuvo susiję nei su šia byla, nei su pareiškėjo pažeistomis teisėmis. Tarnybinė nuobauda K. R. buvo paskirta už jo pareigų atsakovui nevykdymą, o ne pareigų nevykdymą tretiesiems asmenims. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vien komercinio banko bankroto faktas savaime nereiškia, kad Lietuvos bankas netinkamai vykdė savo funkcijas. Atsakovas atkreipė dėmesį į pareiškėjo 2012 m. birželio 20 d. raštą, kuriuo jis kreipėsi į atsakovą dėl konfidencialios informacijos, susijusios su nuobaudos skyrimu K. R., pateikimo. Šiame rašte pareiškėjas be kita ko nurodė, kad neabejojo tinkamu atsakovo pareigų vykdymu, o tai reiškė, kad pareiškėjas pripažino, jog Lietuvos bankas pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, skunde pareiškėjas tik darė prielaidą, kad galbūt neteisėtus veiksmus galėjo atlikti K. R., konkrečių jo neteisėtų veiksmų neįvardijo.
Atsakovas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas privalėjo nurodyti ir įrodyti savo patirtą žalą. Tačiau pareiškėjas reikalavo priteisti 30 proc. dydžio nuostolių atlyginimą nuo jo nepatenkinto kreditorinio reikalavimo bankrutuojančiam bankui sumos. Atsakovas akcentavo, kad šiuo metu nebuvo aišku, kokia kreditorinio reikalavimo dalis bus patenkinta ar nepatenkinta Banko bankroto byloje, todėl laikytina, kad pareiškėjas šiuo metu žalos nėra patyręs.
Atsakovas, pasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodė, kad, nesant žalos, negali būti ir priežastinio ryšio. Tačiau net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, kad pareiškėjas patyrė žalą, turėtų būti įrodyta, kad žala buvo sąlygota būtent atsakovo neteisėtų veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, nurodančių, kokie konkrečiai Lietuvos banko skelbiami duomenys nulėmė jo pasirinkimą pinigines lėšas laikyti minėtame banke, ir patvirtinančių, kad šie duomenys buvo klaidinantys. Be to, pareiškėjas neįrodė ir atsakovo kaltės. Atsakovo teigimu, pareiškėjo minimi teismų sprendimai K. R. darbo byloje nagrinėjamu atveju prejudicinės galios neturėjo, nes darbo ginčo byloje dalyvavo kitos proceso šalys, o ginčų objektai buvo skirtingi.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė pareiškėjos skundą atmesti.
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad ji 2011 m. lapkričio 24 d. pareiškėjui išmokėjo 100 000 Eur draudimo išmoką. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytinas 3 m. senaties terminas, skaičiuotinas nuo 2011 m. lapkričio 24 d. (sužinojimo apie pažeistas teises diena). Be to, kol neišspręstas pareiškėjo kreditorinio reikalavimo ar jo dalies tenkinimo klausimas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui padaryta žala. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas žalos dydžio neįrodė, taip pat neįrodė ir kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutuojantis bankas „Snoras“ prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Bankas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas buvo pagrįstas tik prielaidomis, neįrodžius sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Bankas manė, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti civilinės atsakomybės, nes ryšys tarp veiksmų ir atsiradusių nuostolių buvo pernelyg nutolęs.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. R. prašė pareiškėjo skundą atmesti.
K. R. manė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo ir Lietuvos banko darbo santykių pasibaigimo nebuvo susijusios su pareiškėjo prašoma priteisti iš atsakovų žala. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad minėtoje darbo byloje nustatytos aplinkybės nagrinėjamai bylai prejudicinės reikšmės neturėjo. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta toje darbo byloje, nepatvirtino K. R. veiksmų neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Dėl patirtos žalos trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad, kol Banko bankroto procedūra nebaigta, pareiškėjo skundo argumentai nepagrindžia realios žalos CK 6.249 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, nes galutinį sprendimą dėl Banko bankroto priėmė Lietuvos banko valdyba, o ne K. R.. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad jis tarnybos metu ėmėsi visų nuo jo priklausančių veiksmų, kad būtų tinkamai kontroliuojamas ir prižiūrimas bankas „Snoras“. Nenustačius neteisėtų K. R. veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „MLCH“ skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Nagrinėjamoje byloje taip pat aktuali ir LBĮ 45 str. 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su finansų rinkos priežiūros atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Pastaroji norma yra speciali CK 6.271 straipsnio atžvilgiu, todėl Lietuvos banko bei darbuotojo kaltės įrodinėjimas vertintinas kaip papildoma būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Teismas nurodė, CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 m. ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui apie teisių pažeidimą tapo žinoma 2011 m. lapkričio 24 d., kai buvo išmokėta 100 000 Eur draudimo išmoka, o su ieškiniu dėl savo teisių gynimo pareiškėjas į Vilniaus miesto apylinkės teismą kreipėsi 2014 m. kovo 27 d. (skundo gavimo teisme žyma), teismas konstatavo, kad pareiškėjas minėto termino nepraleido. Pareiškėjas ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui, vėliau šio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi Nr. 2-18114-235/2014 byla pagal teismingumą buvo perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-4013-189/2015).
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašė priteisti jo apskaičiuotą žalos dydį – 720 529,54 Eur (30 proc. nuo visų prarastų piniginių lėšų, laikytų banke „Snoras“), tačiau nenurodė, kokiu teisiniu ar kitu pagrindu atsakovo kaltę įvertino būtent 30 proc. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo paaiškinta, kaip pasireiškia kitų asmenų – Banko akcininkų atsakomybė už likusią prarastų lėšų dalį.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla. Pareiškėjas šioje byloje pripažinta bankrutuojančio banko kreditoriumi. Teismo patvirtinta pareiškėjo reikalavimo dalis – 2 401 765,13 Eur. Pagal 2012 m. sausio 19 d. prašymą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiškėjui išmokėjo 100 000 Eur draudimo išmoką.
Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų atsisakęs viso ar dalies savo reikalavimo Banko bankroto byloje, o minėtą bylą nagrinėjantis teismas reikalavimo atsisakymą būtų priėmęs, atitinkamai sumažindamas reikalavimo sumą ar išbraukdamas pareiškėją iš kreditorių sąrašo, kaip numatyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 26 straipsnio 2 dalyje. Bankroto byla šios administracinės bylos nagrinėjimo metu dar nebuvo baigta, todėl pareiškėjo reikalavimo patenkinimo klausimas taip pat dar nebuvo išspręstas. Teismas padarė išvadą, jog, pagal šiuo metu esamas faktines aplinkybes, nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas neteko turto (banko sąskaitoje buvusių lėšų), todėl nebuvo pagrindo teigti, jog pareiškėjui buvo padaryta žala. Nors pareiškėjas akcentavo, jog jis buvo 4 kreditorių eilėje, Banko įsipareigojimai du kartus viršijo turimą Banko turtą, o vien tik 2 eilės kreditorių reikalavimai viršijo visą bankrutuojančio Banko turtą, todėl pareiškėjas iš esmės neturėjo realios galimybės atgauti prarastas pinigines lėšas, teismas pažymėjo, kad, kol dėl pareiškėjo kreditorinių reikalavimų neišspręsta bankroto byloje, visi pareiškėjo šiuo aspektu dėstomi argumentai (nebus galimybės atgauti lėšas) vertintini tik kaip niekuo nepagrįstos prielaidos. Tai reiškia, jog pareiškėjas šioje byloje iš esmės prašė apginti teisę, priteisiant turtinę žalą, kuri dar tik ateityje gali būti pažeista. Be to, tuo atveju, jei bankroto byloje pareiškėjo kreditoriniai reikalavimai būtų patenkinti iš dalies, kaip padaryta žala galėtų būti pripažinta tik nepatenkinta reikalavimų dalis, todėl atitinkamai keistųsi ir pareiškėjo apskaičiuota prašomos priteisti žalos procentinė išraiška. Atsižvelgęs į tai, kad atlyginama tik realiai patirta turtinė žala, teismas konstatavo, kad, kol nėra priimto galutinio sprendimo bankroto byloje, nėra pagrindo išvadai, kad šiuo metu pareiškėjui padaryta turtinė žala ir jis (pareiškėjas) turi teisę į turtinės žalos atlyginimą CK 6.271 straipsnio prasme.
Vertindamas pareiškėjo dėstomus argumentus Lietuvos banko, atitinkamai ir jo darbuotojo, neteisėtų veiksmų buvimo/nebuvimo kontekste, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog apsisprendimą pinigines lėšas laikyti banke „Snoras“ lėmė Lietuvos banko viešai skelbiama informacija, nepagrįstas įrodymais (viešai publikuotais straipsniais, ataskaitomis ar kt.), nedetalizuotas, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti šiuo atveju tik pareiškėjui žinomos (teismui nepateiktos) informacijos svarbumo, teisingumo, išsamumo pasirenkant Banką piniginėms lėšoms laikyti. Šiuo atveju pareiškėjas iš esmės gera valia veikė savo rizika. Pareiškėjas, kritikuodamas atsakovo neveikimą, pasireiškusį įstatymais nustatytų pareigų nevykdymu, tik bendrai nurodė teisės nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos banko vykdomą veiklą, funkcijas, teigė, jog Lietuvos bankas neužtikrino, kad būtų laikomasi LBĮ 8 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio 2 dalies reikalavimų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo netinkamą, aplaidų pareigų vykdymą. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog pažeidimai padaryti, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas pabrėžė, kad vien tik faktas, kad bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla, neįrodo atsakovui priskirtų funkcijų netinkamo vykdymo. Niekuo nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, kad, jei Lietuvos bankas tinkamai būtų vykdęs savo pareigas, bankas „Snoras“ nebūtų bankrutavęs.
Teismas neįrodytais pripažino ir pareiškėjo argumentus dėl Lietuvos banko darbuotojo K. R. neteisėtų veiksmų. Teismo manymu, vien tik aplinkybė, kad K. R. buvo paskirta nuobauda, kurios teisėtumas patvirtintas teismo sprendimu, nagrinėjamu atveju nelaikytina įrodymu atsakovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Be to, pareiškėjas išvadą dėl K. R. netinkamai vykdytų pareigų (neužkertant kelio Banko turto grobstymui) darė remdamasi tik tuo, kad paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumas buvo patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu atliko atsakovo darbuotojas K. R.. Taip pat pažymėjo, kad nuobaudos paskyrimas K. R. (tarp darbuotojo ir darbdavio kilęs su darbo santykiais susijęs ginčas) negalėjo būti tiesioginiu ir vieninteliu įrodymu patirtai turtinei žalai pagrįsti. Teiginiai, jog tuo atveju, jei K. R. būtų tinkamai vykdęs jam pavestas pareigas, būtų buvusi galimybė išvengti ar iš dalies sumažinti patirtus nuostolius, vertintini kaip abstraktūs ir paremti tik prielaidomis. Pagal LBĮ 10 straipsnio 1 dalį (2011 m. balandžio 14 d. redakcija, galiojanti iki K. R. atleidimo iš pareigų), Lietuvos bankui vadovauja Lietuvos banko valdyba. Lietuvos banko valdybos funkcijos reglamentuotos šio įstatymo 11 straipsnyje. Iš šių nuostatų turinio matyti, kad pagrindinius su atsakovo funkcijomis susijusius veiksmus atlieka ir atitinkamus sprendimus, nutarimus priima Lietuvos banko valdyba, todėl K. R. vienasmeniški veiksmai (nurodyti, tačiau neįrodyti kaip neteisėti) niekaip negalėjo nulemti aplinkybių, dėl kurių bankui „Snoras“ buvo paskelbtas veiklos apribojimas, vėliau – bankrotas.
Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, kurių pagrindu jis įgytų teisę į turtinės žalos atlyginimą. Byloje surinkta medžiaga neįrodo Lietuvos banko, atitinkamai ir darbuotojo K. R., veiksmų neteisėtumo, taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas šios administracinės bylos nagrinėjimo metu yra patyręs žalą. Taigi, nesant bent vieno iš civilinei atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtino elemento (šiuo atveju – neteisėtų veiksmų ir žalos), civilinė atsakomybė negalima, tuo pačiu pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Teismas trečiojo suinteresuoto asmens bankrutuojančio banko „Snoras“ naudai iš pareiškėjo priteisė 750 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
Pareiškėjas UAB „MLCH“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas teigia, kad byloje nėra ginčo, jog visa jo netekta suma sudaro 2 401 756,13 Eur. Pareiškėjas pats pasirinko prašyti tik dalies šios sumos atlyginimo (720 529,54 Eur), todėl mano, kad reikalaujamos turtinės žalos dydis yra aiškus. Nesutinka su teismo pozicija, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimas negali būti laikomas turtine žala. Pareiškėjas vadovaujasi ĮBĮ 2 straipsnyje pateikta nemokumo sąvoką (įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės) ir teigia, kad bankroto metu kreditoriai patiria žalą neatgaudami visų jiems priklausančių piniginių sumų. Pareiškėjas pažymi, kad iš Banko administratoriaus pateiktos ataskaitos matyti, jog jis yra 4 eilės kreditorius, tačiau jau 2 eilės kreditorių reikalavimų suma yra didesnė už viso Banko turto vertę, todėl pareiškėjo teiginys, jog jis turėtų piniginių lėšų Banko bankroto procedūrų metu nebeatgaus, yra pagrįstas ne prielaidomis, o konkrečiais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į CK 6.249 straipsnio 3 dalį, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe; šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad jis nepatyrė turtinės žalos, nes Banko bankroto byla dar nebaigta. Tačiau teismas pasisakė dėl ieškinio senaties termino, jį apskaičiavęs nuo 2011 m. pabaigos. Vadovaujantis tokia teismo praktika, pareiškėjas į teismą galėtų kreiptis tik pasibaigus bankroto bylai, kuri gali trukti dar 10 m., t. y. suėjus ieškinio senaties terminui.
Pareiškėjas mano, kad teismas nevertino visų byloje pateiktų įrodymų. Teismas nevertino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas). Pareiškėjas pažymi, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti pagal šią normą būtina, be kita ko, kad juridinis asmuo būtų patyręs didelę žalą. Pareiškėjo patirti nuostoliai kaip tik ir susidarė dėl K. R. netinkamai vykdytų darbinių pareigų. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas laiku nesiėmė veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias neteisėtoms K. R. veikoms, ir neužtikrino tinkamo LBĮ 8 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo. Be to, Lietuvos banko valdybos pirmininkas 2011 m. lapkričio 28 d. K. R. paskyrė drausminę nuobaudą už netinkamą darbo pareigų vykdymą, tačiau atsakovas nepatenkino pareiškėjo prašymo susipažinti su medžiaga, susijusia su K. R. taikyta drausmine atsakomybe. Pareiškėjas mano, jog iš nuobaudos skyrimo pagrindo (DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 1 d., 2 d. 4 p. ir 11 p.) ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį taikytos baudžiamosios atsakomybės akivaizdu, jog atsakovas netinkamai vykdė darbo pareigas ir dėl to asmenys (šiuo atveju – pareiškėjas) patyrė didelę žalą. Tai atitinka LBĮ 45 straipsnio 1 dalies sąlygas.
Atsakovas Lietuvos bankas, kartu atstovaujantis ir atsakovę Lietuvos Respubliką, nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas mano, kad teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas akcentuoja K. R. skirtą drausminę nuobaudą ir baudžiamąją atsakomybę, tačiau nenurodo konkrečių šio Lietuvos banko darbuotojo veiksmų, kuriais neva buvo padaryta žala. Be to, atsakovo nuomone, banko ir jo darbuotojo darbiniai santykiai nėra susiję su nagrinėjama byla. Kaip teisingai pastebėjo teismas, sprendimus atsakovo vardu priėmė ne K. R., o Lietuvos banko valdyba. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2004 m. spalio 12 d. sprendimą byloje P. P., C. S.-L. ir C. M.prieš Bundesrepublik Deutchland (bylos Nr. C-222/02), kuris buvo susijęs su Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Indėlių direktyva) ir kuriame ESTT nurodė, jog Indėlių direktyvos nuostatos negali būti išaiškintos kaip prieštaraujančios nacionaliniam teisės aktui, pagal kurį nacionalinės kredito įstaigų priežiūros institucijos vykdo savo uždavinius remdamosi tik viešuoju interesu, kas pagal nacionalinę teisę neleidžia privatiems asmenims reikalauti žalos, patirtos dėl nepakankamos šių institucijų priežiūros, atlyginimo. Tokiu aktu laikytinas Lietuvos Respublikos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau – ir IĮIDĮ). Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos banko pagrindinė funkcija yra užtikrinti finansų sistemos stabilumą, o ne apsaugoti konkrečių kreditorių interesus.
Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo pateikimo metu pareiškėjas nebuvo patyręs jokios žalos, kadangi dar nėra aišku, kokia dalis jos kreditorinio reikalavimo bankui „Snoras“ bus patenkinta (nepatenkinta) ir ar žala išvis bus, t. y. bankroto procedūra dar nebaigta. Be to, pareiškėjas nenurodė, kodėl atsakovo atsakomybę vertina 30 proc. nepatenkinto kreditorinio reikalavimo. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad šiuo metu Banko turto nepakanka patenkinti net 2 eilės kreditorių reikalavimus, atsakovas teigė, kad kreditoriniai reikalavimai bus tenkinami ne tik iš lėšų, kurios bus gautos pardavus Banko turtą, bet ir iš Banko skolininkų išieškotų lėšų (įskaitant asmenis, kurie galbūt savo neteisėtais veiksmais Bankui padarė žalos), todėl Banko galimų patenkinti reikalavimų dydis šiuo metu nėra aiškus.
Atsakovo teigimu, nesant žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Net pripažinus, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, jis privalėtų įrodyti, kad ši žala buvo sąlygota Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokie atsakovo neva neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė numanomą piniginių lėšų neatgavimą iš Banko, taip pat kokie atsakovo skelbti duomenys apie Banko turtinę padėtį, dėl kurių pareiškėjas pasirinko šį banką, buvo neteisingi ar klaidinantys. Atsakovas akcentuoja, kad komercinės teisės subjektai patys prisiima riziką laikydami lėšas bankuose.
Trečiasis suinteresuotas asmuo K. R. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
K. R. pabrėžia, kad pareiškėjas pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. Banko bankroto byloje pareiškė kreditorinį reikalavimą, kurį bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino. Neatsisakęs kreditorinio reikalavimo arba jo nesumažinęs, pareiškėjas nebegali reikšti reikalavimo dėl žalos atlyginimo šioje administracinėje byloje. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nuomonė dėl Banko bankroto bylos eigos nėra reikšminga nagrinėjamoje administracinėje byloje.
K. R. pastebi, kad pareiškėjas neįrodė, kokius konkrečiai veiksmus jo atžvilgiu atliko (neatliko) K. R.. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Lietuvoje veikiančių bankų priežiūrą pirmiausiai atlieka atsakovas (LBĮ 64 str. 1 d.), o atsakovui vadovauja Lietuvos banko valdyba (LBĮ 10 str. 1 d.). Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad jam skirta drausminė nuobauda nebuvo susijusi su žalos banko „Snoras“ kreditoriams padarymu, o jo ir atsakovo tarpusavio santykiai nepatvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumo atliekant Banko finansinės veiklos priežiūrą. K. R. taip pat paaiškina, kad baudžiamoji byla dėl tariamo jo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi dar nėra pasibaigusi, šiuo metu nagrinėjamas jo kasacinis skundas, ir šioje byloje jam nebuvo pateikti kaltinimai dėl žalos banko „Snoras“ kreditoriams padarymo. Be to, pareiškėjas K. R. kaltę grindė tik samprotavimais ir prielaidomis, objektyvių įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl jo veiksmų jis patyrė turtinę žalą. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, priimdamas sprendimą itin didelę pinigų sumą laikyti viename banke, pareiškėjas prisiėmė su tuo susijusią riziką, todėl teismas pagrįstai atmetė jo skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutuojantis bankas „Snoras“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
Bankas teigia, kad pareiškėjas jau pateikė savo finansinius reikalavimus Banko bankroto byloje, Vilniaus apygardos teismas patvirtino 2 401 765,13 Eur pareiškėjo kreditinius reikalavimus, todėl laikytina, kad jis jau pasirinko savo teisių gynimo būdą. Tokio pat žalos apskaičiavimo principas kaip bankroto procese, tik taikant civilinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu, ją sumažinant pareiškėjo nuspręstu dydžiu, yra ne tik neproporcingas, bet ir neturintis jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad skirtingų pažeistų teisių gynimo būdų taikymas vienu metu gali sąlygoti nepagrįstą praturtėjimą. Be to, nors pareiškėjas nurodė reikalaujantis 30 proc. patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio nuostolių atlyginimo, jis nepagrindė, kodėl reikalauja būtent tokio dydžio. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pastebi, kad pareiškėjo iki Banko bankroto turėtų reikalavimo teisių apimtis nepasikeitė (išskyrus sumažėjimą draudimo išmokos pagrindu).
Banko manymu, pareiškėjas neįrodė ne tik žalos dydžio, bet ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjo argumentai apie netinkamą Banko priežiūrą, kurią neva patvirtina K. R. atleidimas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, yra nepagrįsti, nes atsakovo ir K. R. darbo santykiai nėra susiję nei su šia byla, nei su pažeistomis pareiškėjo teisėmis. Pareiškėjas nenurodė ir konkrečių veiksmų, kuriais jam neva buvo padaryta žala. Taip pat nesutiktina su pareiškėjo argumentu įrodinėjant priežastinį ryšį, kad sprendimą pinigus laikyti Banke jis priėmė vadovaudamasis Lietuvos banko duomenimis. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tai neįrodo faktinio priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovų veiksmų (kurių nagrinėjamu atveju nebuvo) ir pareiškėjo patirtos žalos (kurios jis nagrinėjamu atveju nepatyrė).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti.
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mano, kad pareiškėjas neįrodė Lietuvos banko ar jo darbuotojo K. R. neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos pareiškėjui atsiradimo priežasčių. Pareiškėjas nedetalizavo, kokios konkrečiai teisės normos, reglamentuojančios atsakovo veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė ir kodėl pareiškėjo nurodytos tariamos neigiamos pasekmės laikytinos atsiradusiomis būtent dėl atsakovo (jo darbuotojo) kaltės. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokios konkrečiai pareiškėjo nurodytoje baudžiamojoje byloje ir skiriant drausminę nuobaudą nustatytos aplinkybės, kurias teismas neva turėjo įvertinti, galėtų turėti prejudicinę galią nagrinėjamoje administracinėje byloje. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo pastebi, kad pareiškėjas nė vienoje iš minėtų bylų nebuvo proceso šalimi, todėl negalima teigti, kad šiose bylose ir nagrinėjamoje byloje yra įrodinėjami tie patys faktai.
VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, vadovaudamasis teismų praktika, pabrėžia, kad žala bankroto bylose pripažįstama tik ta kreditorių reikalavimų dalis, kuri yra nepatenkinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-234/2013), todėl, Banko bankroto bylą nagrinėjančiam teismas nutartimi patvirtinus pareiškėjo finansinius reikalavimus, negalima laikyti, jog pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų patyręs realią žalą, jis privalėtų įrodyti, kad žalą nulėmė būtent konkretūs atsakovo veiksmai (neveikimas), tačiau pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kaip atsakovo (jo darbuotojo K. R.) veiksmai lėmė jo piniginių lėšų praradimą. Apibendrindamas trečiasis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ginčo esmė
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų – netinkamai vykdytos komercinio Banko (licenciją turinčios kredito įstaigos) veiklos priežiūros, atlyginimo sąlygos.
Pareiškėjas UAB „MLCH“ skunde teismui nurodė, kad yra vienas iš bankrutuojančio banko „Snoras“ (bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi) kreditorių, kurio finansinis reikalavimas, patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, sudaro 8 292 814,65 Lt (2 401 756,13 Eur). Šias lėšas sudaro pareiškėjui priklausančios piniginės sumos, kurios buvo bendrovės einamojoje sąskaitoje AB bankas „Snoras“. Pareiškėjui tretysis suinteresuotas asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, remdamasis iš BAB banko „Snoras“ gautais draudžiamojo įvykio dienos (2011 m. lapkričio 24 d.) duomenimis išmokėjo 345 280,00 Lt (100 000 Eur). Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.
Pareiškėjas prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, priteisti 720 529,54 Eur turtinės žalos atlyginimą, šią sumą sudaro 30 procentų negrąžintos bankrutavusiame AB banke „Snoras“ buvusios piniginių lėšų sumos. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia argumentu, kad Lietuvos bankas netinkamai vykdė finansų rinkos priežiūrą, t. y. komercinio Banko (licenciją turinčios kredito įstaigos) veiklos priežiūrą, tai lėmė jo bankrotą. Pareiškėjas teigia, kad nuostolius lėmė ir trečiojo suinteresuoto asmens K. R. netinkamai vykdytos Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento vadovo pareigos. Lietuvos banko valdybos pirmininkas 2011 m. lapkričio 28 d. skyrė K. R. drausminę nuobaudą, jis 2011 m. lapkričio 30 d. buvo atleistas iš darbo. Nuobauda buvo skirta vadovaujantis Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 25 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 ir 11 punktais (pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas) už netinkamą darbo pareigų, nurodytų Kredito įstaigų priežiūros departamento nuostatuose, vykdymą bei biurokratizmą tarnybinėje veikloje. Kad griežčiausia tarnybinė nuobauda buvo paskirta pagrįstai, patvirtina teismų sprendimai – Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3208-392/2012, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2013. Be to, teisme nagrinėjama baudžiamoji byla (proceso Nr. 1-07-1-00518-2011-7), kurioje K. R. kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo).
Pareiškėjas nurodė, kad už likusią patirtos žalos atlyginimo dalį atsakingi turi būti Banko akcininkai.
Pareikšto skundo nagrinėjimo procesiniai aspektai
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra grindžiami ne tik bendrosiomis civilinio kodekso nuostatomis, įtvirtinančiomis žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, t. y. CK 6.271 straipsniu, bet ir specialiosiomis, numatančiomis žalos, atsiradusios dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su kredito ir mokėjimo įstaigų priežiūros funkcijų atlikimu, atlyginimą.
Sprendžiant dėl atsakovo Lietuvos banko ar jo tarnautojų atsakomybei taikytino įstatymo, turi būti vadovaujamasi neteisėtų veiksmų atlikimo metu galiojusia Lietuvos banko įstatymo redakcija.
Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio, numatančio Lietuvos banko ir Lietuvos banko tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą ir kompensaciją Lietuvos banko tarnautojams dėl išlaidų, susijusių su jiems iškeltomis bylomis ar pareikštais ieškiniais, redakcijos, patvirtintos 2009 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. XI-557, galiojusios nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. sausio 1 d., 1 dalis nustatė, kad žala, atsiradusi dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėtų veiksmų, susijusių su kredito ir mokėjimo įstaigų priežiūros funkcijų atlikimu, atlyginama tik tuo atveju, jei nukentėjęs asmuo įrodo, kad žala padaryta dėl Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltės. Minėta specialioji įstatymo nuostata be paprastai reikalaujamų įrodyti byloje dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio, numato papildomą pareigą pareiškėjui įrodyti Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltę atlikus neteisėtus veiksmus, susijusius su kredito ir mokėjimo įstaigų priežiūros funkcijų atlikimu.
Nagrinėjamoje byloje reikšminga aplinkybe taip pat yra paties pareiškėjo teisinės padėties ypatumai, nulemiantys jo reikalavimų dėl žalos atlyginimo kilmę – jis yra kreditorius bankrutavusio AB banko „Snoras“ bankroto byloje, savo reikalavimus atsakovui šioje byloje sieja su neteisėtų veiksmų pasekme – Banko bankrotu, todėl sprendžiant dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, turi būti atsižvelgiama į bankroto teisinių santykių reglamentavimą ir kreditorių pažeistų teisių gynimo būdus. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomi atsakovo Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų neteisėti veiksmai, susiję su kredito ir mokėjimo įstaigų priežiūros funkcijų atlikimu, nėra siejami su išimtinai pareiškėjo individualiomis teisėmis bei teisėtais interesais, tokių veiksmų, pasireiškusių netinkamu kredito ir mokėjimo įstaigų priežiūros funkcijų atlikimu, sukeliamas pasekmes patiria visi bankrutavusio Banko kreditoriai, kuriems nėra galimybės grąžinti visų Banko sąskaitose laikytų piniginių lėšų.
Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 83 straipsnis „Bankų bankroto procedūros teisinis reglamentavimas“ (red. galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) nustatė, kad Bankų bankroto procedūras reglamentuoja šis Įstatymas, Finansų įstaigų įstatymas ir Įmonių bankroto įstatymas, jeigu šis Įstatymas bei Finansų įstaigų įstatymas nenustato kitaip. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas (aktuali red., galiojusi ir bankroto bylos iškėlimo metu) įtvirtina, kad bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje aptariant bankrutavusios įmonės kreditorių teisės reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo sąlygas nurodoma, kad tokiais atvejais turi būti reiškiamas netiesioginis ieškinys (CK 6.68 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011, pažymima, kad konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu bankrutuojančios įmonės vardu, jei pati įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų, o patenkinus tokį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į įmonės turtą ir naudojamas visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto. Aptariama teismų praktika suformuota bylose dėl žalos atlyginimo, kai reikalavimai reiškiami įmonių vadovams ir/ar savininkams, nevykdžiusiems įstatymuose numatytų pareigų – kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, perduoti dokumentus bankroto administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 d., 4 d., CK 2.87 str. 7 d.), ar pažeidusiems akcininkų pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 str. 3 d.) ir kt.
CK 6.68 straipsnyje įtvirtinta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises, pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pažeistų teisių gynimo taikant netiesioginį ieškinį, institutą, akcentuoja, kad <...> būtina netiesioginio ieškinio tenkinimo sąlyga – kreditoriaus interesų pažeidimas. Tokia padėtis galima tais atvejais, kai skolininkas negali įvykdyti savo prievolės kreditoriui dėl savo nemokumo, o įgyvendinus jo turtinę teisę, jis taptų mokus arba jo turtas padidėtų. Be to, kreditorius gali priverstinai įgyvendinti skolininko teises tik tuo atveju, jei jos yra įgyvendintinos. Jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti, kreditorius neturi teisės reikšti netiesioginio ieškinio. <...> Netiesioginis ieškinys gali būti taikomas esant šioms sąlygoms: 1) skolininkas turi neabejotiną, galiojančią ir vykdytiną turtinę teisę. <...> 2) šios teisės jis neįgyvendina ir atsisako ją įgyvendinti. <...> 3) dar viena netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlyga yra ta, kad ieškinio nepareiškimo teisės neįgyvendinimas pažeidžia kreditoriaus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012).
Nagrinėjamoje byloje pasekmės dėl pareiškėjo nurodomi neteisėtų atsakovo veiksmų yra kilusios visiems bankrutavusio banko kreditoriams, žalos atlyginimo pagrindas įtvirtintas įstatyme (Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 1 dalis), todėl vien tik aplinkybė, kad atsakomybė už nurodomus neteisėtus veiksmus kyla viešojo administravimo subjektui, faktinės situacijos nedaro kokybiškai skirtinga nuo tos, kai žalą atlyginti turi pareigą įmonės valdymo organai, savininkai ir/ar akcininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, pareiškėjo – bankrutavusio Banko kreditoriaus teisinę padėtį, bei atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ginant bankrutuojančių įmonių kreditorių teises, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju turi būti reiškiamas netiesioginis ieškinys (skundas). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundą, turėjo išsiaiškinti, ar Banko bankroto administratorius atsisako įgyvendinti teises ir, gindamas bankrutuojančio Banko kreditorių teises, pareikšti reikalavimus atsakovui dėl žalos atlyginimo skunde nurodomais pagrindais. Minėta, kad konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu bankrutuojančios įmonės vardu, jei pati įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų, o patenkinus tokį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į įmonės turtą ir naudojamas visų kreditorių reikalavimams tenkinti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, esant iškeltai skolininko bankroto bylai, kreditorius yra laisvas pasirinkti, reikšti tiesioginį ieškinį [skolininko dalyviams / valdymo organams] dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu, tačiau individualaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjo skundas buvo priimtas pirmos instancijos teisme neišsiaiškinus aplinkybės, ar bankrutavusio Banko administratorius atsisako įgyvendinti teises ir, gindamas bankrutuojančio Banko kreditorių teises, pareikšti reikalavimus atsakovui dėl žalos atlyginimo pareiškėjo skunde nurodomais pagrindais, bei nepatikslinus reikalavimo dėl išreikalautų lėšų įskaitymo į Banko turtą ir naudojimą visų kreditorių reikalavimams tenkinti, negali išspręsti bylos iš esmės, nes negali šių trūkumų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Jei pareiškėjas pasirinktų savo pažeistų teisių gynimą tiesioginio ieškinio būdu, jam turi būti pasiūlyta nurodyti tuos atsakovo konkrečius veiksmus, kurie turėjo įtaką ne visų bankrutavusio banko kreditorių teisinei padėčiai, bet nulėmė išimtinai jo individualių teisių pažeidimus.
Teisėjų kolegija, be jau aptartųjų skundo trūkumų, sietinų su subjekto teisės kreiptis į teismą konkrečiu atveju ypatumais, bei tinkamo reikalavimo suformulavimu ir jo pagrindimu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo išsiaiškinti, kuriuos kitus asmenis (akcininkus, auditorius ir kt.) pareiškėjas laiko atsakingais už likusią patirtos žalos dalį. Net jei nagrinėjamoje byloje nėra prašoma priteisti likusios 70 procentų žalos atlyginimo dalies, asmenys, galintys būti atsakingi už šios dalies žalos atlyginimą, turi būti įtraukiami dalyvauti byloje trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis, nes byloje gali būti nustatytos reikšmingos aplinkybės, turinčios įtaką jų teisėms ir teisėtiems interesams.
Be to, jei patikslinus skundą būtų pareikšti reikalavimai dėl priteistino žalos atlyginimo įskaitymo į Banko turtą ir naudojimą visų kreditorių reikalavimams tenkinti, būtų tikslinga iš naujo spręsti bylos teismingumo klausimą, ir, esant pagrįstų abejonių, kurie teisiniai santykiai – viešojo administravimo ar civiliniai (bankroto) – laikytini vyraujančiais byloje, kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti. Šiuo aspektu yra aktuali Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo klausimams spręsti 2015 m. vasario 19 d. nutartis T-39-2015, kuria nutarta, kad byla pagal AB SNORAS klientų A. N., A. B. ir kitų (iš viso 446 asmenys) ieškinį BAB bankui SNORAS, Lietuvos Respublikai, Lietuvos bankui, R. B., V. A. ir UAB „Erns & Young Baltic“ dėl žalos atlyginimo yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui.
Dėl žalos atlyginimo sąlygų
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė Lietuvos banko civilinės atsakomybės sąlygų, kurių pagrindu įgytų teisę į turtinės žalos atlyginimą, t. y. byloje esanti medžiaga neįrodo Lietuvos banko, atitinkamai ir darbuotojo K. R. veiksmų neteisėtumo, taip pat, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas šios administracinės bylos nagrinėjimo metu yra patyręs žalą. Pažymėjo, kad nenustačius bent vieno iš civilinei atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsirasti būtinojo elemento (šiuo atveju neteisėtų veiksmų bei žalos), civilinė atsakomybė negalima ir pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijų šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepripažįsta pagrįstomis, nes jos padarytos neištyrus visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių.
Minėta, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu paprastai kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti nagrinėjamu atveju yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis, Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 1 dalis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, kaltę, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neteisėtais veiksmais įvardijo atsakovo Lietuvos banko netinkamai vykdytą komercinio Banko (licenciją turinčios kredito įstaigos) veiklos priežiūrą, bei trečiojo suinteresuoto asmens K. R. netinkamai vykdytas Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros departamento vadovo pareigas. Teigė, jog šias aplinkybes įrodo faktai, kad Lietuvos banko valdybos pirmininkas 2011 m. lapkričio 28 d. skyrė K. R. drausminę nuobaudą, dėl to jis 2011 m. lapkričio 30 d. buvo atleistas iš darbo, bei tai, kad teisme nagrinėjama baudžiamoji byla (proceso Nr. 1-07-1-00518-2011-7), kurioje K. R. kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo).
Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nurodomais faktais, iš esmės netyrė, todėl teisėjų kolegija išvadą, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, laiko nepagrįsta, ji padaryta neišanalizavus tokio fakto konstatavimui svarbių duomenų, nenustačius reikšmingų aplinkybių.
Tais atvejais, kai asmuo negali pateikti bylai išspręsti reikšmingų duomenų, juos turi savo iniciatyva išreikalauti teismas (ABTĮ 57 str. 4 d.). Pareiškėjas pateikė įrodymus – Lietuvos Banko 2012 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. S 2012/(31.7-210)-12-4297, kuriuo jam buvo atsisakyta pateikti duomenis, susijusius su drausminės nuobaudos paskyrimu trečiajam suinteresuotam asmeniui K. R., taigi pareiškėjas išnaudojo savo galimybes įrodinėti. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje 2015 m. liepos 16 d. metu jis teikė pirmosios instancijos teismui prašymą išreikalauti civilinę bylą ir baudžiamąją bylą, nuosprendžius (t. I, b. l. 169-172), tačiau prašymas buvo atmestas net nesiaiškinus aplinkybių, ar visa apimtimi šie administracinės bylos nagrinėjimui būtini duomenys sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį, kokiu pagrindu ir kokiam laikui jie įslaptinti, ar yra galimybė teismui susipažinti su šiais duomenimis / jų dalimi uždarame teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, kai šalys įrodinėjimo procese yra akivaizdžiai nelygioje padėtyje, teismas turi užtikrinti įstatyme įtvirtintos teisės į žalos atlyginimą efektyvų įgyvendinimą ir visais atvejais patikrinti, ar yra pakankamas teisinis pagrindas atsisakyti pateikti tarnybinei paslapčiai priskiriamus duomenis.
Neištyrus reikšmingų duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių atsakovo neteisėtus veiksmus, nėra galimybės vertinti kitą žalos atlyginimui būtiną sąlygą – Lietuvos banko ar Lietuvos banko tarnautojų kaltę. Jei byloje surinktų duomenų pagrindu paaiškėtų, kad kaltės įrodinėjimas yra neatsiejamas nuo baudžiamojoje byloje nustatinėjamų faktų, būtų svarstytina, ar nėra tikslinga stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Tai būtų aktualu ir tuo atveju, jei paaiškėtų, kad baudžiamojoje byloje yra pareikštas civilinis ieškinys ir yra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjas nėra apskritai patyręs turtinės žalos, nes Banko bankroto byloje yra patvirtinti jo finansiniai reikalavimai, bankroto byla nėra užbaigta, nurodė, kad teismas nevertino akivaizdžių bankrutavusio Banko balanso duomenų, patvirtinančių, jog kreditoriniai reikalavimai dvigubai viršija Banko turimą turtą, vien tik 2 eilės kreditorių reikalavimai viršija viso banko turimo turto vertę, o pareiškėjas yra tik 4 eilės kreditorius. Be to, teigė, kad teismas turėjo taikyti Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias teismo teisę atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje civilinėse bylose pagal kreditorių ieškinius bankrutuojančios bendrovės vadovams ir akcininkams dėl žalos atlyginimo pažymima, kad žalos fakto ir dydžio tinkamas nustatymas nėra sietinas su bankrutuojančios įmonės pabaiga; byloje vertintini bankroto administratoriaus pateikiami duomenys, patvirtinantys kreditorių finansinių reikalavimų sumą, bendrovės turto vertę, taip pat pareiškėjo patvirtintų reikalavimų dydis bei objektyvios prielaidos juos patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Pirmosios instancijos išvados dėl neįrodyto žalos dydžio yra padarytos nenustačius visų reikšmingų faktų, neatitinka į bylą pateiktų įrodymų. Pažymėtina, kad į bylą nebuvo pateikta duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo argumentus dėl jo galimybių susigrąžinti bankrutavusio Banko sąskaitose turėtas lėšas, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pareiškėjas šios bylos nagrinėjimo metu nėra patyręs žalos, yra nepakankami ir nepagrįsti. Kitas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pareiškėjas, nuspręsdamas pinigines lėšas laikyti AB banke „Snoras“, iš esmės gera valia veikė savo rizika, taip pat laikytinas ydingu, nes asmens rizika laikyti lėšas komerciniame banke, kurio veiklą detaliai reglamentuoja teisės aktai ir kuris turi Lietuvos banko įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka išduotą licenciją, laikytina minimalia ir nesietina su asmens praradimais banko bankroto atveju.
Teisėjų kolegija, remdamasi nutartyje išdėstytais argumentai, konstatuoja, kad administracinė byla buvo išnagrinėta netinkamai taikant šios bylos nagrinėjimui aktualius proceso reikalavimus, todėl liko neištirtos bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, padarytos išvados nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tenkinant apeliacinį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama tam pačiam teismui iš naujo nagrinėti (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MLCH“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Virginija Volskienė