Civilinė byla Nr. 2-1340-585/2019
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00679-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.3.2.3; 3.3.2.5; 3.4.3.5.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danutės Gasiūnienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos administratoriai“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nutarties, kuria tenkintas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Debt Management“ prašymas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rovanta“ bankroto administratorės atstatydinimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Rovanta“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Klaipėdos administratoriai“.
2. Trečiasis asmuo UAB „Baltic Debt Management“ pateikė prašymą dėl atsakovės bankrutavusios UAB „Rovanta“ bankroto administratorės atstatydinimo. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-22-196/2015 buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią bankroto administratorė įsipareigojo iki 2017 m. birželio 10 d. užbaigti pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas), statybos darbus. Nors šis terminas yra pasibaigęs, bankroto administratorė statybos darbų neužbaigė. Bankroto administratorei buvo patikėtos atsakovės lėšos Pastatui užbaigti. Nors šių lėšų atsakovės administratorė turėjo pakankamai, Pastato užbaigimo procedūros neįvykdytos be svarbių priežasčių. Bankroto bylos procedūrų užtęsimas mažina atsakovės kreditorių galimybes gauti kreditinių reikalavimų patenkinimą. Aplinkybės apie tai, kad bankroto administratorė 2017 m. gruodžio 23 d., 2019 m. sausio 22 d. kreipėsi dėl Pastato užbaigimo, nepatvirtina, jog administratorė tinkamai vykdo bankroto procedūras. Bankroto administratorės netinkamą pareigų vykdymą patvirtina ir tai, kad bankroto administratorė nepagrįstai atsisako sušaukti kreditorių susirinkimą, siekiant patikrinti jau patirtų administravimo išlaidų panaudojimo aplinkybes. Bankroto administratorė be svarbios priežasties nepateikė kreditoriams tinkamai paruoštų finansinių atskaitomybių už 2016, 2017 metus.
3. UAB „Klaipėdos administratoriai“ su prašymu nesutiko. Nurodė, kad statybos darbų užbaigimas nėra tiesioginė bankroto administratorės pareiga ir tai nulemia ilgesnę bankroto procedūrą. Bankroto procedūra yra vykdoma realiai, nes statybų priežiūrą vykdančiai institucijai yra pateikiami prašymai patvirtinti statinio užbaigimą. Bankroto administratorė tinkamai vykdo pareigas pateikti kreditoriams ataskaitas apie bankroto administratorės veiklą ir teismas šią aplinkybę turi įvertinti. Bankroto procedūrų užbaigimo terminą nulemia neteisėtai vykdyti statybos darbai iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Bankroto administratorė nuolat teikė kreditoriams informaciją apie bylos administravimo išlaidas ir tai atitiko kreditorių interesus, todėl prašyme nepagrįstai teigiama, jog administravimo išlaidų sudėtis, jų pagrindimas nebuvo žinomi atsakovės kreditoriams. Atsakovės turto vertės sumažėjimą nulėmė atsakovei priklausančio turto, tai yra butų, pardavimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi UAB „Baltic Debt Managment“ prašymą patenkino ir atstatydino UAB „Klaipėdos administratoriai“ iš bankrutavusios UAB „Rovanta“ bankroto administratorės pareigų.
5. Teismas pripažino, kad bankroto administratorė, kuri atstovauja visus atsakovės kreditorius, be svarbios priežasties nevykdo teismo nutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Teismas konstatavo, kad statybos darbų neužbaigimas be svarbios priežasties iš esmės pažeidžia kreditorių interesus ir tai nulemia pagrindą bankroto administratorei atstatydinti.
6. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog dėl bankroto administratorės neveikimo buvo išduotas vykdomasis raštas, patvirtina, kad bankroto procedūros buvo užtęstos be svarbios priežasties.
7. Teismas konstatavo, kad kreditorių interesus pažeidžia aplinkybė, jog bankroto procedūros yra užtęstos be svarbios priežasties. Bankroto administratorei nuolat mokamos atsakovės lėšos ir tuo mažinama kreditorių galimybė patenkinti savo kreditinius reikalavimus iš atsakovės turto.
8. Teismas sprendė, kad atsakovės administratorė bankroto administravimo išlaidų nepanaudojo tam, kad operatyviai būtų užbaigtos bankroto procedūros ir yra pagrindas bankroto procedūras pavesti vykdyti kitam administratoriui.
9. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi nustatyta, jog atsakovės administratorė nepateikė kreditoriams tinkamos finansinės atskaitomybės už 2016, 2017 metus. Taigi šis netinkamas bankroto administratorės pareigų vykdymas yra nustatytas ir jo nereikia įrodinėti.
10. Byloje nėra duomenų apie realiai atliktus valstybinių institucijų veiksmus, tai yra statinio apžiūrą, patikrą, statinio baigtumo laipsnio nustatymą. Dėl to teismas konstatavo, kad prašymų pateikimas patvirtina tik formalius bankroto administratorės veiksmus.
11. Teismas sprendė, kad tolimesnis bankroto procedūrų vykdymas to paties bankroto administratoriaus, neužtikrinant kreditorių ir bankrutavusios įmonės interesų pusiausvyros, nulems didesnes administravimo išlaidas ir kreditorių interesų pažeidimą.
12. Teismas nesutiko su bankroto administratorės argumentais, kad bankroto procedūrų užbaigimo terminą nulemia neteisėtai vykdyti statybos darbai iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Bankroto administratorė sudarė 2015 m. rugsėjo 10 d. taikos sutartį, todėl jai buvo žinomos aplinkybės, jog dalies statybinės dokumentacijos nėra, kai kurie statybos darbai dar turi būti atlikti. Taikos sutartimi buvo nustatytas ilgesnis nei 1 metų terminas statiniui užbaigti. Byloje nepateikta įrodymų, kad per taikos sutartyje nurodytą terminą administratorė neturėjo galimybės užbaigti statinį. Dėl to teismas konstatavo, jog bankroto administratorė neužbaigė statinio be svarbios priežasties.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atskirajame skunde apeliantė UAB „Klaipėdos administratoriai“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti kreditorės UAB „Baltic Debt Management“ prašymo dėl bankroto administratorės atstatydinimo ir naujo administratoriaus paskyrimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Kreditoriai 2019 m. balandžio 16 d. patvirtino administratorės ataskaitą, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad patvirtintos ataskaitos laikotarpiu atlikti administratorės veiksmai pažeidžia kreditorių interesus ar gali būti pripažinti netinkamu pareigų vykdymu.
13.2. Skundžiamoje nutartyje padarytos išvados iš esmės prieštarauja Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarčiai, kuri priimta išnagrinėjus kreditorės UAB „Baltic Debt Management“ skundą dėl 2019 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimo - patvirtinti administratorės teiktą ataskaitą. Skundžiama nutartis negalėjo būti priimta remiantis aplinkybėmis, kurių pagrindu 2019 m. liepos 1 d. nutartimi buvo nuspręsta, jog administratorė veikia tinkamai, nepažeidžia kreditorių teisių ir jų interesų.
13.3. Skundžiamoje nutartyje teismas dėl kitų kreditorių nuomonės ar įtakos jų interesams dėl bankroto administratorės atstatydinimo nepasisakė ir jų nevertino, taip pat nevertino aplinkybės, ar administratorės atstatydinimas neprieštaraus viešajai tvarkai.
13.4. Kreditorė UAB „Baltic Debt Management“ neturi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos patvirtintų reikalavimų sumos, jog galėtų kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo, tačiau teismas skundžiamoje nutartyje to nevertino.
13.5. Vien aplinkybė, kad Pastato pridavimas užtruko, nereiškia, kad kreditorių teisės kokiu nors aspektu ar laipsniu galėjo būti pažeistos.
13.6. Taikos sutarties įvykdymo galimybė priklauso nuo daugybės aplinkybių, kurioms administratorė įtakos neturi, todėl tokioje situacijoje teismas nepagrįstai sprendė, jog administratorė netinkamai atlieka pareigas. Skundžiamoje nutartyje teismas nesigilino nei į taikos sudarymo aplinkybes, nei į realias galimybes įvykdyti taikos sutartį, todėl konstatuotina, kad administratorės atstatydinimas yra neteisėtas bei nepagrįstas.
13.7. Teismas neištyrė aplinkybių, susijusių su vykdomojo rašto išdavimu, ir nepagrįstai konstatavo, jog 2019 m. sausio 10 d. nutartimi teismas konstatavo, jog administratorė realiai Pastato užbaigimo procedūrų nevykdo, o tik deklaruoja jas vykdanti. Priešingai nei konstatuota skundžiamoje nutartyje, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje atkreipė dėmesį, jog taikos sutartyje nustatyti terminai gali būti pratęsiami ir šalys turėtų bendradarbiauti.
13.8. Teismas nepagrįstai sprendė, kad mokėjimų administratorei atlikimas pažeidžia kreditorių interesus. Nuo 2017 m. vasario mėnesio iki įmonės išregistravimo dienos, administratorei nustatytas 2 000 Eur fiksuotas atlyginimas ir nuo 2017 m. vasario mėnesio administratorei lėšos nėra mokamos.
13.9. Klausimas dėl 2016 bei 2017 m. finansinių atskaitomybių taip pat buvo nagrinėjamas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartyje. Kadangi ši nutartis yra įsiteisėjusi, akivaizdu, kad finansinių ataskaitų (ne)tinkamumo klausimas buvo išspręstas šia nutartimi ir dėl to negalėjo būti keliamas skundžiama nutartimi.
13.10. Įvertinus bankroto bylos nagrinėjimo trukmę, pakeitus įmonės bankroto administratorių kitu tokioje vėlyvoje bankroto bylos stadijoje, naujajam administratoriui prireiktų daug laiko susipažinti su visa bankroto bylos medžiaga ir pareikalautų papildomų laiko bei finansinių kaštų. Tokiu būdu būtų sutrikdyta įmonės bankroto procedūrų eiga, didėtų administravimo kaštai bei užsitęstų bankroto bylos nagrinėjimas, kas neabejotinai pažeistų tiek kreditorių, tiek viešąjį interesą.
14. Kreditorė UAB „Baltic Debt Management“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1 Kreditorių susirinkimas pritarė tiems administratorės veiksmams, kurie buvo nurodyti ir įvardinti ataskaitoje, tačiau administratorės kreditorių susirinkimui nepateikė visos reikalingos informacijos.
14.2 Pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus, susijusius su Pastato įteisinimu, administratorė vis dar nėra atlikusi jokių realių darbų, būtinų Pastato įteisinimui.
14.3 Visi įmonės kreditoriai buvo informuoti apie pateiktą prašymą dėl bankroto administratorės atstatydinimo, taigi visi įmonės kreditoriai turėjo teisę pasisakyti administratorės atstatydinimo klausimu. Taip pat visi kreditoriai turėjo teisę skųsti nutartį dėl administratorės atstatydinimo, tuo atveju, jei mano, kad ji pažeidžia įmonės ar jos kreditorių teises.
14.4 Administratorės atstatydinimas yra grindžiamas ne vien administratorės netinkamu veikimu siekiant įteisinti Pastatą, bet ir kitais pagrindais. Ataskaita įmonės kreditoriams pateikta 2019 m. balandžio mėnesio pradžioje (t. y. administratorė kreditoriams atsiskaitė už laikotarpį iki 2019 m. balandžio mėnesio), tuo tarpu teismas nutartimi vertino administratorės veiksmus, atliktus ir po ataskaitos pateikimo.
14.5 Tai, kad administratorė kreditoriams ribota apimtimi teikė informaciją apie Pastato statybos užbaigimo darbus, nereiškia, kad ši aplinkybė pateisina, jog administratorė per 8 įmonės administravimo metus nesugebėjo išspręsti klausimų, susijusių su Pastato statybine technine dokumentacija.
14.6 Įmonės bankroto administravimui skirtos lėšos ir jų pagrįstumas tiesiogiai liečia įmonės kreditorių interesus, kadangi administravimo išlaidos yra dengiamos iš įmonei priklausančių lėšų, iš kurių taip pat yra dengiami ir kreditorių finansiniai reikalavimai. Administratorė savo elgesiu užkerta kelią kreditoriams įsitikinti skaidriu įmonės lėšų naudojimu ir siekiu kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus.
14.7 Administratorė tik deklaratyviai nurodo, kad administratorės pakeitimas nepagreitintų Pastato įteisinimo darbų, kadangi jie priklauso nuo valstybės institucijų darbo. Iš byloje esančių įrodymų (infostatyba.lt duomenų išrašų) matyti, kad administratorės prašymai įteisinti Pastato statybą atmetami būtent dėl to, kad įmonė, atstovaujama administratorės, nėra atlikusi visų būtinų veiksmų, o ne dėl to, kad šiuo klausimu valstybės institucijos turėtų priimti tam tikrus sprendimus ar atlikti kitus veiksmus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atstatydinta bankrutavusios UAB „Rovanta“ bankroto administratorė UAB „Klaipėdos administratoriai“, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai).
16. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
17. Apeliantas UAB “Klaipėdos administratoriai” apeliacinės instancijos teismui 2019 m. liepos 26 d. po atskirojo skundo padavimo ir pasibaigus terminui atskirajam skundui paduoti pateikė prašymą priimti naują rašytinį įrodymą – 2019 m. liepos 26 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį.
18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas pateikė teismo nutartį, nurodydamas, kad ji turi būti prijungta prie bylos kaip rašytinis įrodymas, kadangi prašoma prijungti nutartimi nustatytos reikšmingos ginčo nagrinėjimui aplinkybės. Tačiau teismo procesinis dokumentas nėra rašytinis įrodymas CPK 197 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai nėra dokumentas ar raštas, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, reikšmingas bylai, o tai yra teismo procesinis aktas, kuriuo tokios aplinkybės gali būti patvirtinamos (nustatomos) arba nepatvirtinamos (paneigiamos). Todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina prašymo (CPK 177 straipsnio 1 dalis).
Dėl kreditoriaus teisės kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo
19. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo pagrįstumo ir teisėtumo. Kadangi atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl kreditorės teisės kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia ištiria šiuos atskirojo skundo argumentus, taip patikrindamas, ar buvo sąlygos pradėti ginčo procesą pirmosios instancijos teisme.
20. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad kreditorė UAB „Baltic Debt Management“ neturi ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyto dydžio teismo patvirtinto reikalavimo, kuris pagal įstatymą suteikia teisę kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo. Byloje nekilo ginčas, kad kreditorė UAB „Baltic Debt Management“ turi mažesnę negu 50 proc. visų bankroto byloje teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų dalį (pagal 2019 m. balandžio 16 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 14 priedo duomenis – 40,52 proc.). Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl kreditoriaus, kurio teismo patvirtintas reikalavimas vertine išraiška sudaro mažiau kaip pusę visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, teisės reikšti teismui prašymą dėl administratorės atstatydinimo, motyvuojant jį netinkamu bankroto administratorės pareigų vykdymu.
21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje buvo pasisakyta, kad kiekvienas bankroto byloje dalyvaujantis asmuo turi bendro pobūdžio procesinę teisę reikšti teismui prašymus, o teismas turi šiuos prašymus svarstyti, kol tokia teise nėra piktnaudžiaujama (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 95 straipsnis, ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis). Todėl individualus kreditoriaus (neturinčio savarankiškos iniciatyvos teisės) kreipimasis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo yra traktuotinas kaip procesinis prašymas, informacijos (duomenų) teismui pateikimas apie jo paskirto administratoriaus galimą netinkamumą, kurį teismas, nenustatęs, kad tokia subjektine teise piktnaudžiaujama, ex officio privalo išnagrinėti ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkto pagrindu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-327/2012; 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1375/2012; 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1338/2014; 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-846-381/2015; 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-186/2015 ir kt.). Kitose bylose Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punktą, nepripažino kreditoriaus (ar kreditorių grupės), turinčio ne daugiau kaip pusę visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų verčių sumos, teisės kreiptis tiesiogiai į teismą, reikalaujant bankroto administratoriaus atstatydinimo dėl nurodomos administratoriaus veiklos, kurią besikreipiantis kreditorius nurodo ir vertina kaip netinkamą, tačiau nurodė, kad toks kreditorius (ar kreditorių grupė) gali informuoti teismą apie aplinkybes, sudarančias netinkamą bankroto administratoriaus veiklą, nors ir neturi teisės skųsti teismo nutarties, kuria bankroto administratorių atsisakoma atstatydinti (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-208-330/2016; 2017 sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-286-330/2017; 2018 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1384-553/2018).
22. Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo praktika nurodomu klausimu yra nevienoda ir nenuosekli.
23. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį ir 109 straipsnį, 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais.
24. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodoma, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
25. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą ir nustatęs, kad ginčo klausimu yra nevienoda teismo praktika, turi iš Konstitucijos kylančią pareigą užtikrinti, kad vystoma praktika būtų vienoda – nuosekli ir neprieštaringa. Tuo tikslu, siekiant užtikrinti teismo praktikos vienodumą spendžiant dėl ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo, teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės nutartimi buvo sudaryta teisėjų kolegija (CPK 336 straipsnio 2 dalis).
26. Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią bankroto administratorių teismas gali atstatydinti savo iniciatyva, gavęs informacijos apie jo netinkamą veiklą, pradėta formuoti 2007–2009 metais (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-108/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-693/2007, 2009 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-67/2009). Šiose nutartyse teismas nurodė, kad, remiantis ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalimi, teismui suteikta diskrecijos teisė spręsti klausimą, kuris asmuo turi būti paskirtas administratoriumi, todėl teismas taip pat sprendžia ir šio asmens pakeitimo (atstatydinimo) klausimą.
27. Nurodomai išvadai pagrįsti teismas rėmėsi tuo metu galiojusia ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies redakcija, nustatančia, kad bankroto administratorių skiria teismas. Teismų praktika, aiškinant ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalį, buvo nusistovėjusi ir teigė, kad bankroto administratorių teismas skiria naudodamasis savo diskrecijos teise (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1138/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje 2-108/2007).
28. Formuojama teismų praktika buvo grindžiama ir tuo, kad tiek skiriant administratorių, tiek nagrinėjant klausimą dėl jo pakeitimo, privalu vadovautis ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalyje nurodytomis bankroto procedūras reglamentuojančių aktų nuostatomis, t. y. sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir pakeitimo turi būti taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir sprendžiant administratoriaus paskyrimo klausimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-108/2007).
29. Tačiau teisinis bankroto administratoriaus paskyrimo procedūros reguliavimas nuo 2015 m. sausio 1 d. yra iš esmės pasikeitęs ir bankroto administratoriaus paskyrimo procedūros įstatymu sureguliuotos kitaip, negu buvo reguliuojamos pradėjus formuoti minėtą teismo praktiką. Teismas nebeturi pagal ankstesnį reguliavimą jam suteiktos diskrecijos teisės parinkti bankroto administratorių. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą administratoriaus kandidatūrą iš įrašytų į ĮBĮ 116 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąrašą ir šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pareiškusių sutikimą administruoti įmonę (įmones) asmenų parenka teismas, naudodamasis Bankroto administratorių atrankos kompiuterine programa, sukurta vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Bankroto administratorių atrankos taisyklėmis (ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalis).
30. Be to, teismų praktika nurodomu klausimu buvo pradėta formuoti, kai įstatymas (ĮBĮ 11 ir 21 straipsniai) nenumatė kreditoriaus (ar kreditorių), kurio teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydis sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorinių reikalavimų bankroto byloje sumos, teisės kreiptis tiesiogiai į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo.
31. ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 2 punkto (ankstesnės įstatymo redakcijos – ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 2 punkto) ir 21 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, suteikianti atskiram kreditoriui (ar jų grupei), turinčiam daugiau kaip pusę visos patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos teisę kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, įsigaliojo 2012 m. kovo 1 d., (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-1867), t. y. kai minima teismo praktika jau buvo suformuota. Iki 2012 m. kovo 1 d. ĮBĮ nenumatė atskiro kreditoriaus, nepriklausomai nuo turimo kreditorinio reikalavimo dydžio, teisės kreiptis tiesiogiai į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Tokią teisę kreditoriai iki įsigaliojant atitinkamiems pakeitimams galėjo realizuoti tik per kreditorių susirinkimą, priimdami atitinkamą nutarimą.
32. Taigi, ankstesnė teismo praktika buvo grindžiama ir šiuo metu nebegaliojančiu teisiniu reguliavimu. Teisinio reguliavimo pasikeitimas, priklausomai nuo jo pobūdžio, gali būti pripažįstamas reikšminga, neišvengiama ir objektyviai būtina priežastimi koreguoti teismų praktiką.
33. Pažymėtina, kad teisinio reguliavimo pasikeitimas teismo yra pripažintas reikšmingu formuojant tolesnę jo praktiką, susijusią su bankroto administratoriaus atstatydinimo procedūras reglamentuojančių ĮBĮ normų aiškinimu ir taikymu. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, jog pakeitus bankroto administratoriaus atstatydinimo reglamentavimą (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 2 punktas, 21 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nesivadovautina ankstesne teismų praktika, pagal kurią buvo pripažįstama, jog kiekvienas kreditorius, taip pat ir toks, kurio teismo patvirtinti finansiniai reikalavimai ne tik kad neviršijo pusės visų kreditorinių reikalavimų sumos, bet sudarė net itin nedidelę jų dalį, turi ne tik teisę informuoti bankroto bylą nagrinėjantį teismą apie, jo nuomone, galimą administratoriaus neatitikimą pavestoms pareigoms, bet ir skųsti aukštesnės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria administratorius neatstatydintas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2055/2012).
34. Galiojančio ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad kreditorius (kreditoriai), kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę motyvuotu prašymu kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo, jeigu kreditoriaus (kreditorių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos (ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 2 punktas). Kartu tai reiškia, kad įstatymas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesuteikia teisės kreditoriui (ar bendru pareiškimu – kreditoriams) kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo motyvuojant tokį prašymą netinkamu administratoriaus pareigų vykdymu, kai besikreipiančiojo kreditoriaus (ar bendra kreditorių) teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma neviršija pusės visos bankroto byloje patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos. ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atstatydina bankroto administratorių iš pareigų.
35. ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas atstatydina bankroto administratorių iš pareigų, kai teismas, gavęs informacijos iš kreditorių ar kitų bankroto procese dalyvaujančių asmenų, nustato, kad asmuo negalėjo būti paskirtas administratoriumi dėl ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių arba šios aplinkybės atsirado paskyrus administratorių.
36. ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant teismas sprendžia dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo pagal ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punktą – tai objektyvios, nustatomos ir patikrinamos aplinkybės, kurioms esant bankroto administratorius tampa galimai suinteresuotas tam tikrais bankroto bylos nagrinėjimo rezultatais asmuo, t. y. aplinkybės, kurios sukelia pagrįstas abejones bankroto administratoriaus nešališkumu vykdant savo pareigas. Tokios aplinkybės apskritai pašalina galimybę konkretų bankroto administratorių paskirti vykdyti pareigas, o atsiradusios ir/arba paaiškėjusios po bankroto administratoriaus paskyrimo yra besąlyginis įstatyme imperatyviai nurodytas pagrindas jam atsistatydinti arba būti atstatydintam. Kartu tokios aplinkybės nėra susijusios su bankroto administratoriaus veiklos tinkamumo (į)vertinimu ir/arba kreditorių, jų dalies ar net atskiro kreditoriaus konkrečių teisių pažeidimo vykdant administratoriaus pareigas nustatymu.
37. Todėl, taikant ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punktą, bankroto administratorius besąlygiškai turi būti atstatydintas nustačius ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytas aplinkybes, netiriant šių aplinkybių įtakos administratoriaus veiklos tinkamumui, jo atskirų veiksmų teisėtumui, veiklos rezultatams ir nesiejant su kreditorių ar jų dalies, o taip pat bankrutuojančios įmonės arba kitų dalyvaujančių bankroto byloje asmenų konkrečių teisių pažeidimu.
38. Iš to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad spręsdamas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkto pagrindu, teismas pagal įstatymą neturi pagrindo tirti ir netiria bankroto administratoriaus veiklos tinkamumo, jo atskirų veiksmų, atliktų vykdant bankroto administratoriaus pareigas, pagrįstumo ir teisėtumo.
39. Įstatymas numato bankroto administratoriaus atstatydinimą dėl jo netinkamos veiklos ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 2 punkto ir 6 punkto (o tam tikrais atvejais – ir 3 punkto) pagrindais, taigi, bankroto administratoriaus atstatydinimo dėl jo netinkamos veiklos procedūra yra išsamiai reglamentuota.
40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kurioje bankroto procedūros stadijoje, esant ĮBĮ 11 straipsnyje įtvirtintiems pagrindams, neribojama teisė kelti klausimą, ar bankroto administratorius tinkamai vykdo pavestas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017). Taigi, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad bankroto administratorius gali būti atstatydintas tik esant pagrindams, nustatytiems ĮBĮ 11 straipsnyje.
41. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to esminius, su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius, klausimus ĮBĮ normos paveda spręsti kreditorių susirinkimui. Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę ginti savo interesus, dalyvaudami kreditorių susirinkimuose ir balsuodami juose kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais, taip pat skųsdami kreditorių susirinkimo nutarimus teismui. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška ir ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018).
42. Todėl ĮBĮ normos, reglamentuojančios bankroto administratoriaus atstatydinimą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į kreditorių susirinkimo kaip kreditorių daugumos valios reiškėjo paskirtį ir jo kompetenciją, taip pat į atskirų (pavienių) kreditorių ar jų grupių vaidmenį ir įgalinimus bankroto procese.
43. Įstatymui expressis verbis suteikiant teisę inicijuoti bankroto administratoriaus atstatydinimą tik kreditorių susirinkimo nutarimu arba kreditoriui (ar jų dalies bendrai iniciatyvai) kai toks kreditorius ar atskiri valią pareiškiantys kreditoriai turi daugiau kaip pusę patvirtintų kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, teismas neturi pagrindo įstatymo (ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkto) aiškinti kaip nustatančio ir atskiro kreditoriaus, neturinčio (nevaldančio) daugiau kaip pusės visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, teisę kreiptis į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo bet kokia procesine forma, motyvuojant netinkamu administratoriaus pareigų vykdymu. Toks atskiras kreditorius, neturintis įstatyme nurodyto kreditorinio reikalavimo dydžio, laikytinas netinkamu subjektu inicijuoti bankroto administratoriaus atstatydinimą dėl netinkamo pareigų vykdymo.
44. Nuo 2015 m. sausio 1 d. pasikeitus ĮBĮ įtvirtintam teisiniam reguliavimui (2014 m. kovo 27 d. įstatymas Nr. XII-805), teismui nesuteikta plati nuožiūros teisė skiriant bankroto administratorių. Todėl, kartu įvertinant ir aukščiau nurodytus motyvus dėl kreditorių susirinkimo kompetencijos ir veiksmų autonomijos, atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje pirmiausia sprendžiama dėl kreditorių pažeistų teisių apsaugos, kreditoriams perimant bankrutuojančios įmonės ir jos turto valdymą, teismas sprendžia bankroto administratoriaus atstatydinimo dėl jo veiklos (ne)tinkamumo klausimą tik esant tinkama procesine motyvuoto prašymo forma teismui pareikštai kreditorių susirinkimo (arba kreditorių komiteto) arba kreditoriaus (ar jų daugeto), turinčio kreditorinių reikalavimų daugumą, atitinkančią sprendimo kreditorių susirinkime priėmimui reikalingą daugumą, valiai.
45. Teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasis teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.).
46. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 5 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad suinteresuotumas – savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-684/2018, 19 punktas).
47. CPK 5 straipsnyje teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos įtvirtinta kaip vienas iš civilinio proceso principų. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Joje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi, galimybė spręsti ginčą teisme civilinio proceso tvarka yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų.
49. Aiškindamas CK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens pateiktas ieškinys, nesusijęs su jo subjektinių teisių gynimu, teismuose civilinio proceso tvarka nenagrinėtinas, išskyrus aiškiai įstatymuose nustatytus atvejus (pvz., subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-969/2018, 44 punktas; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-969/2019, 23 punktas).
50. ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 2 punkte, 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 23 straipsnio 13 punkte įtvirtinta teisė kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą specialiems įstatyme nurodytiems subjektams (tam tikriems dalyvaujantiems bankroto byloje asmenims). Tokia prašymo bankroto byloje teisė atskirai sureguliuota įstatymu, todėl ji negali būti įgyvendinama kaip bendro pobūdžio procesinio prašymo teisė, kurią turi visi dalyvaujantys byloje asmenys CPK 42 straipsnio 1 dalies pagrindu. Specialiai ĮBĮ nurodyti subjektai, kreipdamiesi į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo dėl jo funkcijų vykdymo tinkamumo, atstovauja patvirtintų kreditorinių reikalavimų daugumos turėtojų valią, o teismas privalo atsižvelgti į akivaizdžiai įstatymo leidėjo nustatytą ribotą kreipimosi į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo tokiu pagrindu teisę turinčių subjektų ratą. Kitaip aiškinant įstatymą, būtų iš esmės ignoruojama įstatymo leidėjo valia.
51. Nors bankroto bylos procesas reglamentuojamas viešosios teisės normomis, bankroto bylose dominuoja viešasis interesas, o teismas bankroto byloje turi būti aktyvus, vis dėlto negali būti visiškai paneigiama kreditorių daugumos teisė spręsti dėl bankroto administratoriaus galimybės eiti pareigas dėl jo veiklos efektyvumo ir tinkamumo vertinimo. Kaip minėta, sprendžiant dėl kreditorių daugumos sprendimų, nesprendžiama dėl konkrečių kreditorių teisių ir pareigų, o atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-690/2018 ir kt.).
52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pvz., negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 25 punktas).
53. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad teisės į teisminę gynybą absoliutumas nesuteikia teisės asmeniui kreiptis į teismą su bet kokio pobūdžio prašymais, reikalaujant apginti kitam asmeniui priklausančią teisę. Reikalavimo teisės neturėjimas, dėl kurio draudžiama atsisakyti priimti ieškinį, reiškia materialinį teisinį pareikšto ieškinio nepagrįstumą. Tuo tarpu procesinės teisės kreiptis į teismą prielaidos yra vertinamos civilinės bylos iškėlimo stadijoje, o šių prielaidų nebuvimas sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2019, 36 punktas).
54. Subjektas, reiškiantis reikalavimą teisme, tam tikrais atvejais, kai kreipimosi į teismą tvarka ir subjektų ratas specialiai reguliuojami įstatymu, privalo pagrįsti savo teisės kreiptis į teismą turėjimą. Tokios teisės akivaizdžiai ir neabejotinai nepagrindus, nesant reikalingo tokiai išvadai padaryti tyrimo, teismas turi pagrindą spręsti, kad besikreipiantis subjektas neturi teisės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, vadinasi, negali turėti (įgyti) civilinių procesinių teisių ir pareigų (neturi civilinio procesinio teisnumo), todėl tokio subjekto pareikštas reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tokią išvadą patvirtina naujausia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis Nr.e3K-3-267-611/2019, 21 punktas).
55. Atskiram kreditoriui ar jų daugetui, neturinčiam kreditorinių reikalavimų daugumos, kreipiantis į teismą su prašymu dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo dėl jo veiklos netinkamumo, tokio prašymo nagrinėjimui netaikomas ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punktas. Tokį prašymą, kaip paduotą asmens, be įstatymu numatyto pagrindo veikiančio kreditorių daugumos valios vardu, todėl neturinčio atitinkamos procesinės teisės, kuriam įstatymu nesuteikta locus standi (lot. teisė kreiptis į teismą), turi būti atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o teismui tokį prašymą priėmus, procesas turi būti nutrauktas CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
56. Teisėjų kolegijos nuomone, siekis užtikrinti atskirų kreditorių teises gali būti įgyvendintas esamo teisinio reguliavimo rėmuose – pirmiausia pasinaudojant visomis ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatytomis bendromis kiekvieno kreditoriaus teisėmis. Mažumoje likę kreditoriai gali ginti savo teises inicijuodami kreditorių susirinkimą ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalies tvarka, taip pat ir inicijuodami įmonės dokumentų patikrinimą ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalies tvarka, galiausiai – reikalaudami iš bankroto administratoriaus žalos atlyginimo, jeigu bankroto administratoriaus veiksmais jiems padaroma žala (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis).
57. Tokia bankroto administratoriaus atstatydinimo ir kreditorių teisių įgyvendinimo schema pakankamai užtikrina bankroto bylos proceso veiksmingumą, jo operatyvumą (nes nereikalauja bankroto administratoriaus pakeitimo atveju neišvengiamo procedūrų stabdymo), tinkamą didžiąją dalį kreditorinių reikalavimų turinčių kreditorių ir likusių kreditorių teisių balansą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje kreditorius UAB „Baltic Debt Management“ yra didžiausias kreditorius bankroto byloje su 40,52 procento visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų.
58. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, bankroto administratoriaus atstatydinimas jau savaime sutrikdo bankroto procedūrų eigą, didina administravimo kaštus bei užtęsia bankroto bylos nagrinėjimą, kas pažeidžia tiek kreditorių, tiek viešąjį interesą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1990/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802-516/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480-381/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 2-743-381/2017).
59. Taip pat pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja teismą tikrinti ar bankroto administratoriaus atstatydinimu nebūtų pažeisti kreditorių susirinkimo arba komiteto nutarimui nepritarusių, kreditorių susirinkime arba komiteto posėdyje nedalyvavusių ar prašymo neteikusių kreditorių interesai ar viešasis interesas (ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 2 punktas). Tokia įstatymo nuostata, taip pat iš įstatymo kylantis reikalavimas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo teikti tik motyvuotą prašymą (ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 2 punktas), nutarties dėl atsisakymo atstatydinti bankroto administratorių neskundžiamumas (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-888-407/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1907-381/2017; 2019 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1008-450/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017; kt.), taip pat Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nurodanti, kad bankroto administratorius negali būti atstatydinamas vien tik kreditorių susirinkimo valia, netgi jeigu už atstatydinimą balsavo daugiau negu 90 procentų kreditorinių reikalavimų turinčių kreditorių, jeigu nenustatomi konkretūs bankroto administratoriaus padaryti kreditorių ar bankrutavusios įmonės teisių pažeidimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-743-381/2017), leidžia daryti išvadą, kad įstatymas ir teismų praktika dėl reikšmingų motyvų saugo bankroto administratoriaus padėties stabilumą bankroto byloje, todėl teisės normos, reglamentuojančios bankroto administratoriaus atstatydinimą, taip pat atsižvelgiant į jų viešą pobūdį, negali būti aiškinamos plečiamai.
60. Galiausiai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra neišvengiamos ir objektyviai būtinos sąlygos pakeisti esamą teismo praktiką nagrinėjamu klausimu ir konstatuoja, kad teismas ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalies 4 punkto pagrindu nenagrinėja atskiro kreditoriaus kreipimosi dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, paduoto ne ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalies pagrindu.
61. Šioje byloje nekilo ginčas, kad kreditorius, pateikęs prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, neturi daugiau kaip pusės visų bankroto byloje teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, ši aplinkybė yra aiški ir pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta kartu su prašymu dėl atstatydinimo.
62. Pirmosios instancijos teismas priėmė kreditoriaus, neturinčio procesinės teisės inicijuoti ginčo klausimo nagrinėjimą teisme, prašymą ir jį išnagrinėjo iš esmės, nors privalėjo tokį prašymą atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o priėmęs – jo nagrinėjimą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
63. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti atskirąjį skundą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį, kuria išspręstas ginčas dėl bankrutavusios UAB „Rovanta“ bankroto administratorės UAB „Klaipėdos administratoriai” atstatydinimo, ir prašymo nagrinėjimą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 338 straipsnis), netiriant atskirojo skundo argumentų dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo pagrįstumo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Debt Management“ prašymo dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rovanta“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės “Klaipėdos administratoriai” atstatydinimo nagrinėjimą nutraukti.
Teisėjai Marius Bajoras
Danutė Gasiūnienė
Vytautas Zelianka