Civilinė byla Nr. 2-2702/2013

Civilinė byla Nr. 2-2703/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02244-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 110.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Baltikums AAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. spalio 25 d. nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir skubaus vykdymo civilinėje byloje pagal ieškovo Baltikums AAS, Lietuvoje veikiančio per ADB „Balticums“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neteisėto viešojo pirkimo vykdymo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu byloje ginčija atsakovo vykdomo viešojo pirkimo sąlygas, prašo pripažinti Pirkimo sąlygų 2 punkto, Techninės specifikacijos 28 punkto, Preliminarios pirkimo sutarties 8.6 punkto, Pagrindinės sutarties 9.6 punkto nuostatas neteisėtomis ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pašalinus pažeidimus patikslinti Pirkimo dokumentus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė viešojo pirkimo konkurso „Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės ir kasko draudimo paslaugų pirkimas“ procedūras iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti aukščiau minėtą nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Teigė, kad nepanaikinus teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeistas viešasis interesas. Perkamomis draudimo paslaugomis tiesiogiai suinteresuotos 320 savivaldybių įstaigų, viešųjų įstaigų, savivaldybės įmonės ir kitų viešųjų asmenų. Atsakovo vykdomas konkursas yra ypatingos visuomeninės svarbos ir reikalingas viešųjų paslaugų užtikrinimui. Teismui sustabdžius viešojo pirkimo konkurso procedūras, atsakovui iš esmės uždrausta vykdyti įstatyminę pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Teigė, kad ieškovas neturi teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo veiklos, todėl neatitinka kvalifikacinių reikalavimų. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturės įtakos ieškovo interesams ateityje.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį, kuria sustabdytos konkurso „Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės ir kasko draudimo paslaugų pirkimas“ procedūros iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos. Teismas sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pagal esančius duomenis galima spręsti, jog ieškovo pateikti argumentai ir įrodymai tikėtinai nepagrindžia ieškovo reikalavimo ir rizikos dėl būsimo sprendimo įvykdymo. Išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad ieškovo veikla ribota ir jis neturi teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo veiklos, todėl neatitinka kvalifikacinių reikalavimų.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartimi, vadovaudamasis CPK 152 straipsnio 2 dalimi, tenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą ir leido Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį šioje byloje vykdyti skubiai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas Baltikums AAS (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. spalio 25 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir skubaus vykdymo, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

1. Taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o aplinkybės, galinčios kelti grėsmę, jog ateityje galimas palankus apeliantui teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Kadangi restitucija pirkime negalima, apeliantas įgytų teisę į žalos atlyginimą, kas savaime sąlygotų papildomus nuostolius.

2. Apeliantas ginčija pirkimo procedūras pradinėje jų stadijoje, todėl jos būtinos siekiant užtikrinti vykdomo viešojo pirkimų procedūrų skaidrumą. Pirkimų skaidrumas ir pirkimui skirtų lėšų panaudojimo racionalumas konkrečiu atveju svarbesnis nei skubus pirkimo sutarties sudarymas.

3. Pirkimo procedūrų laikinas sustabdymas nei įgaliotojai organizacijai, nei visuomenei nekelia jokios žalos. Pirkimo objekto įsigyti nėra jokios skubos - tai nenumatyta nei pirkimo sąlygose, nei kituose dokumentuose, pirkimas nėra vykdomas įgyvendinant Europos sąjungos projektą, dėl ko įgaliotoji organizacija rizikuotų prarasti finansavimą.

4. Suinteresuotumą ginčyti viešųjų pirkimų procedūras gali turėti ne tik pirkimo objektą pasiūlęs subjektas (dalyvis), bet ir galintis tokį objektą pasiūlyti (tiekėjas) asmuo. Apeliantas teikia draudimo paslaugas ir atitinka minimalius kvalifikacinius reikalavimus. Pirkimo sąlygose nebuvo numatytas draudimas remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais.

5. Teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leidimo vykdyti skubiai, pažeidė CPK normas, nes klausimą dėl skubaus sprendimo vykdymo išsprendė atskira nutartimi.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

1. Apeliantas neįrodo galimybės laimėti viešąjį konkursą, nes jis neturi teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo veiklos Lietuvoje, todėl negali pasiūlyti perkančiajai organizacijai jos poreikius atitinkantį pirkimo objektą.

2. Atsakovas neginčija tiekėjo teisės pasitelkti subrangovus, subtiekėjus ar suteikėjus, tačiau apeliantas, ketindamas pasitelkti subteikėją, turi atitikti Viešojo pirkimo sąlygų 13 punkte nurodytus kvalifikacinius reikalavimus.

3. Apeliantas atsakovo niekada neinformavo, taip pat ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ketina remtis trečiųjų asmenų (subteikėjų, kitų ūkio subjektų) pajėgumu.

4. Nepagrįstas argumentas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepadarys žalos. Viešojo pirkimo objektą sudaro visuotinai svarbių paslaugų pirkimas, kurių įsigijimas reikalingas atsakovės funkcijų efektyviam vykdymui. Konkursu perkamos privalomojo ir kasko draudimo paslaugos, kuriomis naudosis Vilniaus miesto vaikų darželiai, lopšeliai, mokyklos ir kitos vaikų ugdymo įstaigos, komunalinės įtaigos, kurios teikia viešąsias paslaugas visiems Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams, gydymo įstaigos bei VšĮ „Greitosios medicinos pagalbos stotis“.

5. Teisės normos numato teismo teisę leisti skubiai vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 152 str. 2 d., 283 str.). Be to, teismo nutartis ar jos dalis skubaus vykdymo klausimu yra neskundžiama, todėl apeliacijos procesas pagal atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria nukreipta skubiai vykdyti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas, turėtų būti nutrauktas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties, kuria pa(si)naikinta 2013 m. spalio 11 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – viešojo pirkimo procedūrų sustabdymo - taikymo, bei 2013 m. spalio 25 d. nutarties, leidžiančios 2013 m. spalio 23 d. nutartį vykdyti skubiai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą panaikinti nagrinėjamoje byloje jo reikalavimų užtikrinimui 2013 m. spalio 11 d. taikytas laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti viešojo pirkimo konkurso „Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės ir kasko draudimo paslaugų pirkimas“ procedūras iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo dienos.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomos sąlygos. Pirma, ieškinys turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, teismas turi konstatuoti, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus viešųjų pirkimų bylose, be bendrųjų laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų taikomos tokių bylų nagrinėjimui CPK 4237 straipsnyje įtvirtintos specialiosios nuostatos. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose taiko vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais bei viešuoju interesu. Iš paminėto reglamentavimo darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose iš pradžių paprastai yra nustatinėjama, ar ieškinys tikėtinai pagrįstas bei egzistuoja grėsmė galutiniu teismo sprendimu galimai tenkintinų ieškinio reikalavimų įvykdymui, o nustačius šių sąlygų egzistavimą – vertinama, ar tokių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nepažeis viešojo intereso bei nesukels dar didesnės žalos nei laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį iš esmės grindė tik prima facie įvertinęs ieškinio nepagrįstumą, t.y. atsižvelgęs į tai, kad ieškovo veikla ribota ir jis neturi teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo veiklos. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšminga yra ne vien tik ši sąlyga (tikėtinas ieškinio (ne)pagrįstumas), bet ir kita sąlyga – sprendimo tinkamo vykdymo galimos komplikacijos. Nekonstatavus jų abiejų egzistavimo, t.y. nesant nors vienos iš šių sąlygų laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos kaip šiuo atveju ir sprendė pirmosios instancijos teismas. Pastebėtina, kad tikėtiną ieškinio nepagrįstumą šioje proceso stadijoje įvertinti paprastai yra gana sudėtinga, šiuo klausimu šalys beveik visada turi visiškai priešingas nuomones, teismo daromos pradinėje proceso stadijoje išvados šiuo aspektu taip pat daugeliu atveju yra labiau prielaidų pobūdžio. Todėl didelį „svorį“ turi kita sąlyga – galimo ieškovui palankaus sprendimo vykdymo perspektyvų laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo atveju įvertinimas, o nagrinėjamos kategorijos bylose ir dar viena minėta esminė aplinkybė - itin ryškus viešojo intereso  apsaugos aspektas. Pastebėtina, kad pagal CPK 4237 straipsnio 1 dalį teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Taigi, galima manyti, kad laikinosios apsaugos priemonės, net ir esant nustatytoms  CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygoms, gali būti netaikomos tuo atveju, jei jų pritaikymas atsakovui/visuomenei sukeltų neigiamas pasekmes didesnes nei teikiama jų nauda ieškovui. Todėl sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo klausimą šis aspektas yra pakankamai reikšmingas (netgi ir neatmetant ieškinio tikėtino pagrįstumo) ir apeliacinės instancijos teismas išsamiau pasisako šiuo aspektu. Juo labiau, kad CPK įtvirtintos nuostatos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo suponuoja teismų pareigą ginti viešąjį interesą, kuris gali būti pagrindas tiek taikyti, tiek atsisakyti taikyti ar panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 2 d., 149 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad viešųjų pirkimų bylose tarpusavyje konkuruoja keletas viešųjų interesų – tai yra visuomenės interesas pirkimo objekto teikiama nauda bei visuomenės interesas užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005). Konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms, kaip šiuo atveju – pirkimo procedūrų teisėtumo užtikrinimui ir operatyviam pirkimo procedūrų vykdymui, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus, atsirastų didesnė žala. Jeigu iš ieškovo pateiktų duomenų preliminaraus įvertinimo negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl esminių viešojo pirkimo principų pažeidimo, o pirkimo dalykas susijęs su poreikiu užtikrinti visuomenei ar jos pažeidžiamai grupei būtinų prekių/darbų/paslaugų įsigijimą kuo skubiau, kad nebūtų padaryta nepataisoma žala šiems asmenims ir konstitucinėms vertybėms, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus atsirastų didesnė žala, kas reiškia, jog tokiu atveju turi būti toliau vykdomos pirkimo procedūros (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2012).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės atsakovui gali viršyti jų teikiamą naudą apeliantui ir tai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali sutrikti atsakovo viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijų vykdymas. Viešuoju konkursu siekiama įsigyti privalomo ir kasko draudimo paslaugas. Šį konkursą suponuoja įstatyminė pareiga, nes Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, už ką atsako transporto priemonės savininkas. Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimu užtikrinamas eismo įvykio metu nukentėjusiųjų ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimas įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, transporto priemonę naudojančių valdytojų turtiniai interesai, susiję su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, yra pažymėjęs, jog būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Iš Viešųjų pirkimų tarnybos skelbiamų duomenų tinklapyje adresu https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/notice/notices.asp?B=PPO matyti, kad perkamos paslaugos skirtos apdrausti privalomuoju civilinės atsakomybės bei kasko draudimu ne tik lengvuosius automobilius, tačiau ir mikroautobusus, krovininius automobilius, savaeigius mechanizmus, traktorius, eskalatorius ir kitas transporto priemones, kurios savivaldybės bei viešųjų įstaigų/įmonių iš esmės yra naudojamos viešųjų poreikių tenkinimui. Be to, kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, šių ginčo paslaugų įsigijimu yra suinteresuotas didelis skaičius savivaldybės įstaigų, viešosios įstaigos, įmonės ir kiti viešieji asmenys, kurių veikla susijusi su neatidėliotinų visuomenių poreikių tenkinimu, užtikrinant vaikų ugdymo įstaigų, gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugų, įskaitant skubų medicininės pagalbos teikimą, naudojantis įstatymo reikalavimus atitinkančiomis ir tinkamomis naudojimui transporto priemonėmis. Neapdraustos transporto priemonės negalėtų būti naudojamos šių poreikių patenkinimui nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, dėl ko, palikus galioti pirmine teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, galėtų sutrikti itin svarbių paslaugų visuomenei tiekimas. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad prioritetiškai turi būti ginamas viešasis poreikis operatyviai užbaigti pirkimą. Atmestinas apelianto argumentas, kad pirkimo objektą įsigyti nėra jokios skubos (tai buvo konstatavęs pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones), nes nepaneigti atsakovo argumentai, kad sustabdžius pirkimą iki bylos išnagrinėjimo liktų neapdrausta net 60-70 proc. transporto priemonių. Apeliacinio teismo nuomone, apelianto prašytų ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių palikimas galioti dėl paminėtų aplinkybių nebūtų proporcingas galimos žalos atsiradimo atsakovui  ir visuomenei grėsmės  laipsniui.

Remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai panaikino savo 2013 m. spalio 11 d. nutartį, kuria buvo nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl apelianto atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties yra nepagrįstas ir atmestinas, o ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi pirmosios instancijos teismui vien tik pa(si)naikinus 2013 m. spalio 11 d. nutartį faktiškai lieka neišspręstas apelianto ieškiniu pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu šis klausimas išsprendžiamas iš esmės  - ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinamas (CPK 4237 str. 1 d.).

Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai, susiję su tiekėjo teisiniu suinteresuotumu ir jo atitikimu minimaliems kvalifikaciniams reikalavimams, nagrinėjamam klausimui neturi lemiamos teisinės reikšmės, jie labiau susiję su ginčo esme, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarties

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 25 d. nutartimi leido skubiai vykdyti 2013 m. spalio 23 d. nutartį. Apeliantas dėl šios (2013 m. spalio 25 d.) nutarties taip pat padavė atskirąjį skundą.

CPK 152 straipsnio 2 dalis suteikia teisę teismui leisti skubiai vykdyti nutartį pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, pirmosios instancijos teismas, leisdamas vykdyti 2013 m. spalio 23 d. nutartį, CPK reikalavimų nepažeidė. Tai, kad šis klausimas išspręstas atskira nutartimi, nesudaro pagrindo ją pripažinti neteisėta.

Aptariama nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, o CPK tokių nutarčių apskundimo paduodant atskirąjį skundą nenumato. Tuo tarpu įstatymas nurodyta, kad gali būti skundžiamos tos nutartys, kurios, priešingai nei minėta, užkerta kelią tolesnei bylos eigai ar jų apskundimą numato CPK normos (CPK 334 str. 1 d.). Todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog nutartis dėl skubaus vykdymo negalėtų būti skundžiama. Šią išvadą patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo praktika (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-530/2007; 2012 gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1974/2012). Padarius išvadą, kad skundžiama 2013 m. spalio 25 d. nutartis nėra apeliacijos objektas, apeliacinis procesas pagal atskirąjį skundą dėl šios nutarties, kuria nukreipta skubiai vykdyti 2013 m. spalio 23 d. nutartis, nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 25 d. nutarties nutraukti.

            Ieškovo Baltikums AAS prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Teisėjas                                                                                                               Alvydas Poškus